BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

kai vyrai, kurių negali turėti užleidžia vietą kitiems

Žiūriu į save ir darosi juokingai apmaudu. Žmonės, nugyvenę tam tikrus laiko tarpus, padaro išvadas. Aš irgi padarau. O apmaudu dėl to, kad tos išvados visada tokios pat. Arba labai panašios – atsiranda papildymai, pataisymai.Dabar toks laikas, kai aš noriu būti su kažkuo, sėdėti, klausyti, tarkim, Dido, ar kažkokio panašaus velnio ir šnabždėtis. Atsitraukti nuo nuolatinio bėgimo, judėjimo, kitimo. Noriu skubėti lėtai, stebėdama šviesas. Tai, ką tau vakar pasakiau, privertė tave juoktis.Bet supranti, juokinga tai, kad mes tuos, dėl kurių tokiomis save laikėm, turėti galim, o tie, kurie privertė atverti duris į kitokį nirvanos suvokima, važinėja sau po miestą, tu juos matai, o jie tau meluoja, meluoja, nosis jiems tik auga auga ir nežino, kad tu žinai.
O vaikystės meilės ateina, išvadina katinu ir užmiega pas tave ant lovos.
O kitos tiesiog bučiuoja.
Laikas sumoka savo skolas. Tik kartais tos skolos praranda vertę.
O dabarties mes nesugebam valdyti.
O dabartis mus pjauna ir verčia būti su kažkuo
dėl to, kad geriau nėra ir liepia pasitenkinti tuo, ką turi.
Sumautas jausmas žinoti, kad esi lengviausiai prieinamas ir patogiausias variantas.
Ir nesi Mylima Moteris, verčianti svaigt.
Apie mane niekada nekalbės su ilgesiu ir neverks
dėl prisiminimų.
Aš nebūsiu pirmoji, vienintelė, svarbiausia, nes kiti dalykai bus svarbiau.
Tu būni su manim, o gražiausius žodžius
sakai toms, kurias sutinki šimtus kartų rečiau.
Gi aš neperdedu, gi abu žinom, kiek laiko praleidžiam kartu.
O kodėl?
O todėl, kad tu mėgaujiesi savo sadizmu, o aš gi turiu palinkį į savidestrukciją, kaip jau minėjau.

Tai ir tąsomės šitaip.

O kada tai baigsis? Kas privers mus baigtis?O kaip manai,ilgėsimės po to ir vėliau susitikę pulsim į to, kas buvo duobes, įsitversim ir iš naujo užsuksim tą ratą?Dažnai savęs paklausiu, iš kur šitiek kantrybės, sugebėjimų nertis iš kailio ir gebėjimų prisitaikyti.Dar apmaudą sukelia tas jausmas, kad gauni mažiau, nei esi verta. Meilė sau kartais turi tokį šalutinį poveikį.
Yra bent trys vyrai, kuriuos tam tikromis aplinkybėmis visuomenė laiko mano antrosiomis pusėmis. Ir nemeluosiu, jog tai man patinka, nes esu egocentriška ir man malonu, kad manęs nelaiko vieniša lūzere. Vienišas žmogus juk nieko tokio, ar ne? Bet pažiūrėkim, kaip pvz. mokykloje važiuojama ant senmergių. Tad tenka pripažint, kad Statusas turi įtaką įvaizdžiui, ir nereikia čia apsimetinėti, kad ne.

Apmaudu ir tai, kad iš tikro kaži, ar mokėčiau pradėti Normalius santykius. Nes kai įpranti žmogus prie vienadienių nuotykių ir nuolatinio tūsinimosi, tai paskui nebežinai, ką reiškia pvz. bučiuotis blaivam. Aš atsiprašau, kad taip neliteratūriškai čia šneku, bet supranti, taip yra.
Mano meilas drauge, vežkis mane kavos pagaliau.

Rodyk draugams

tai nėra liūdesys

užsipisau. Labiausiai dabar noriu normalių, gražių, kažkam šabloniškų santykių, kupinų savitarpio pagarbos, supratimo, lengvo principingumo, nuolatinio flirto, atvirumo ir noro vienas kitą daryti laimingais.
nes atsibodo vienadieniai ryšiai. Tulabaigražinoriutavęskokiatunuostabi, k a s  t u  t o k i a?
aš esu gyvas žmogus. Ne mechanizmas, ne mėsos gabalas. Esu protingas, išsilavinęs, superjautrus, gebantis atsiduoti, gebantis kurti, geisti, norėti, glostyti plaukus ir žaisti pirštų galiukais.
o mane mėgsta pamiršti. O aš nieko nepamirštu. Pergyvenu, suvirškinu, perfiltruoju ir gražiai pasidedu viduje. Būtent, pasidedu, o ne numetu.
visas mano aršumas, cinizmas, kategoriškumas tėra kaukė. Nuo to, kas žeidžia ir nuo tų, kurie mėgsta numesti. Tai yra ne įgimta, o išmokta.
aš turiu daug išlavintos nuovokos ir supratingumo. Aš esu įžvalgi.
o kartais nieko tokio neturėt galbūt geriau. Tada neprieini realių išvadų ir keliauji paviršium, išsisklaidai ir paleidi į atmosferą.
aš sakau velniop, tai nieko nereiškia, tai pasidavimas akimirkai. Aš sakau ir kaži, ar tikiu savim.
nors gal. Tas visuotinis ėjimas iš proto priverčia prisitaikyti. Tai nėra natūralu, greičiau išsigimėliška.
bet ką jūs, juk mes mokam save prievartauti, puikiai mokam, ką jūs, mes genijai šioje srityje.
visi klausom kokio Mamontovo, raudam kaip pasiutę, kad va, žmogus taip jautriai apie realybę, apie liūdesį, šidgėlą dainuoja, o kodėl jis taip dainuoja, ogi mūsų menkumas įkvepia genijus, prakeiktas atsiplėšimas nuo moralės ribų, įpratimas meluot, o labiausiai, labiausiai meluot tai sau, bet ką jūs, gi čia ne apie mus ir sakiniai nesibaigia nesibaigia, nes tik mes taip gražiai taip gurmaniškai pilstom ir gurkšnojam žodžius ir mėgavimąsi savimi juose.
aš vaikas, toks tyras ir naivus, nes darau tas pačias klaidas, jas keiksnoju ir toliau puikiai lieku ištikima tam. Aš visada lendu liūtams į nasrus ir esu šiek tiek linkusi į savigriovą, nes kai sutinki kažką, kas tavęs nesugeba skaudinti, pasidaro nyku.
o kas blogiau – nykuma ar nuolatinis draskymasis?
Nykuma, mielieji, nykuma.
o labiausiai nekenčiu, kai žmonės neprogresuoja. Verda savose sultyse ir dar mėgaujasi tuo.
ir paskui sako, tai ką, negali pabėgt ir pasakyti ne? Kvaily tu, kaži, iš ko tu to išmokai, ir kas privertė tave išlįst į saulės šviesą. Ak, cinizmas, ak ta ironija. Tu nemoki šito, nes tai nėra tau įgimta taip, kaip kitiems.
tavo dirbtinumas kartais juokina, o kartais pykina.
o tu ar žinai, ar suvoki, kokia aš?


aš mirštu iš meilės bado.

Rodyk draugams

welcome to my spaceship, You`re beautiful forever

o aš šoku. ir šypsausi. daug. nes esu patenkinta. :)

Gal važiuojam prie kokios jūros?

Rodyk draugams