BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasilik

O man dabar viskas gražu. Dabar nėra nei vakar, nei rytoj. Yra šiandien. Yra tavo netobulumas ir mano kliedesiai, mano vaikiškas naivumas ir keli balti plaukai tavo smilkiniuose, yra tavo kvepalų kvapas ant mano drabužių ir tavo, geriančio rytinę kavą, nuotrauka mano telefone, mano alkis ir tavo virpėjimai. Nieko nereikia, niekas nerūpi. Atrodo, apsirūkiau ir kabau padebesy nenorėdama išsiblaivyti. Ak, kaip svaigsta galva.

Tik pasilik, jei ne visą gyvenimą, tai dar vieną naktį.

Rodyk draugams

apie orumą

Pasakysiu tau vieną labai svarbų dalyką: svarbiausia viską gyvenime daryti Oriai. Iš esmės, nuo to labiausiai ir priklauso mano savijauta. Nes matai, žmogus, kuris visada sau priekaištauja, jaučiasi nekaip. O tas žmogus dažniausiai esu aš. Bet kartais aš pasitempiu, ištiesiu nugarą, pakeliu galvą, nutaisau egocentrišką štozaja miną ir varau. O kai taip nusiteiki, net ir pirkdamas vaistus nuo herpeso, važiuodamas perpildytame trulike, nubėgusia pėdkelnių akimi eidamas per miestą ar gerdamas per pigų alų jautiesi gan šauniai. Kai kurie šitaip sugeba nuolat. Žmonės į tokius žiūri su pagarba. O yra tokių, kurie net ir triumfo akimirkomis nemoka atrodyti orūs. Dažnai tokie žmonės turi ir talentų, ir sugebėjimų bei gerų savybių, tačiau jie niekuomet nesulaukia to tokio tylaus ar išreikšto respekto. Pasitikėjimą savimi kartais tenka vaidinti, kad išlaikytum orumą, o ilgainiui tas pasitikėjimas ir geros savijautos režimas tampa pastovia būsena. Verta apie tai pagalvoti.

O arogancija man dažnai atrodo patraukliai.

Rodyk draugams

vėl vėl vėl

O žinai, nesu tikra, ar man įdomu. Mes geriam, mes šokam, svaigstam, šypsomės, ryte keikiamės ir vėl geriam ir vėl šokam, o vėliau kaimynai prasilenkdami žiūri piktai, o aš nežinau. Vienoje pusėje visi tokie, kitoje - visi tokius smerkia. Nustojau vaidinti. O laikas persiverčia link saulėtesnių dienų ir aš skelbiu pavasarį. Viskas kartojasi. Nesimokau iš savo klaidų ir jau nebeapgaudinėju ir negailiu savęs, nes tai nepaaiškinamai svaigina.
Nesu tikra, ar man tikrai ne gėda. Žiūrėt į save iš šalies nemoku ir nenoriu, nes gal, klausyk, man tokių baubų geriau ir nematyti.
Kai pagalvoji, visi nenormalūs. Nors. Ką reiškia būti normaliu? Eit tvarkingai gult po Panoramos ir neviršyt greičio? Tuomet, aš labai nenormali.  Geriu, rūkau, meluoju sau, tau, viršiju greitį, keikiuosi, skolinuosi, dar blogiau - skolinu, išlaidauju, klystu, užsiiminėju savigrauža, pasižadu “daugiau taip nedaryti”, apsisuku ir vėl brendu į tas pačias balas ir nemyliu, netausoju savęs. Mano Dieve, prašau, leisk išmokti save mylėti ir mokėti laiku save sustabdyti. Leisk mokėti neprisidirbti arba, prisidirbus, nepjauti savęs be saiko. Delete my memory, please. I need an empty space to create a new philosophy of my own.
Kodėl kiti moka taip meistriškai Imt ir Dėt?
Nors, jei visada remčiausi Sveiku Protu ir visada žiūrėčiau praktiškai, tai turbūt Nevežtų. Bet matai, dabar taip veža, kad nebemoku sustot.

O žinai, visi bernai durni. Netgi tas, dvym keturių, kur, pagal idėją, protingas.

L. Kravitz - If I Could Fall In Love Again I’d Fall In Love With You

Rodyk draugams