BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kliedesiai

Apsaugok, Viešpatie, mane nuo energetinių vampyrų ir ultraegocentriškų pasipūtusių idiotų. Kaip niekad esu pavargusi nuo debilų, kurie, velniai žino, kodėl, lenda, kur nereikia, vemia bevertėm žodžių tiradom ir kišasi į mano rojų. Klykauju.

Rodyk draugams

Kultūrinimasis ir kita mišrainė

Penktadienį ryte pagaliau prisiruošiau psivaikščioti po muziejus. Kadangi labiausiai domino Schiele ir Klimtas, tai iš pradžių ėjau į Leopold Museum.


Šalia tikrai įdomių darbų čia mačiau daug briedo, toks lengvas balaganas priminė mūsų Nacionalinę Dailės galeriją, kur ne į temą greta sukabinti fotografijos ir grafikos darbai. Minėtieji Klimtas ir Schiele nenuvylė, tik pasigedau įžymesnių jų darbų. (Kiek žinau, didžiausią ekspoziciją turi Albertina Museum, gal dar kažkada užsuksiu ir ten, bet erzina mokėti 22lt už visai neįspūdingą parodą (kaip nutiko Leopolde)).

Naujas atradimas – Otto Muehl. Darbai, kurie kelia nuoširdžias emocijas, puiku.


Paskui ėjau į Kunsthalle.


Mano tikslas buvo paroda Street and Studio, kuri taip pat pasirodė visai kitokia, negu tikėjausi, bet netikėtai labiausiai sužavėjo atskira Keith Haring ekspozicija.


Genialus paprastumas ir fone skambanti Blondie muzika prablaškė po migdančių klajonių Leopolde. Kalbant apie Street and Studio galiu pasakyti, kad visgi street meną labai sunku pateikti ir tinkamai pristatyti tarp galerijos sienų.
Finale atsiradau Fish and Chips, Twice Please?! Visiškas balaganas.

O vakare sėdėjau namie, žiūrėjau Polanskio “The Ninth Gate“ su J. Depp‘u, už lango žaibavo ir trankės griaustinis ir supratau, kad vyksta penktadienis, trylikta. Cha.

Vakar buvom prie Hundred wasserhaus. Gražu.


Liko lygiai mėnuo iki Lietuvos, visai laukiu.

Rodyk draugams

Nesąmonių muziejus

Skaitinėju čia dabar visokio plauko literatūrą ir netikėtai iškilo toks klausimas, o jūs esate kada nors ėję kavos ir iš tikro gėrę kavą? Nes aš, kiek prisimenu tokius nekaltus išėjimų kavos, niekada jos taip ir neužsisakydavau, prasidėdavo vynas, alus ir kiti smagumynai, o finale namo parsirasdavau paryčiais arba kitą dieną. O dabar išvis kavos net nebegeriu kažkaip.

Vakar nužudė pokalbis su dviem panom (abi kambariokės bendrabutyje). Aš jų paklausiau, ar bendrabuty turėjo wireless internetą. Viena sako „Taip, aišku“, kita sakė „Ne“. NU. Paskui, kiek mačiau, taip ir nesuprato, kodėl žvengiau balsu ir gausiai.
Dabar lauke 26 gradusai, o ofise kažkas įjungė radiatorius. Afigenai.

Šiandien parašiau keturių puslapių straipsnį anglų kalba apie tradicinį mezgimą Austrijoje. Neklausk, mielas dienorašti.

Beje, jau numečiau 16 svarų. Sakau svarais, kad įspūdingiau skambėtų:D Skamba Jaydee - Plastic Dreams. Man patinka sintetika.
P.S. Ačiū visoms pizdutėm, kurios šiandien susikrovė šokoladą ant mano dokumentų. Ubju n x.

Rodyk draugams

Prisiminimai

'Negaila
Man aukso.
Negaila sidabro.
Tik tų
Praūžtųjų dienų..‘

P. Širvys

Tada mes ėjom iš proto. Nežinau, ar vienodai stipriai, nežinau, ar kiekvienas taip giliai ir kvailai, nežinau. Mes šokom, mes verkėm, mes juokėmės, pykdavomės, mušdavomės, klykdavom, susitaikydavom, gerdavom vyną, rūkydavom ir skaitydavom poeziją vienas kitam naktimis. Mes gyvenom minioj, bet buvom du individai, kurie negalėjo atskirai. Kai aš pradingdavau, mano draugai skambindavo jam, jo draugai – man, nes žinojo, kad tik taip mus suras. Vienas apie kitą žinojom viską. Mes tobulėjom kartu, mes taisydavom vienas kito klaidas, redaguodavom kits kito žingsnius, gyvenom vienas kito gyvenimus. Mes jautėmės pasaulio karaliais, tokie subrendę, savarankiški ir dideli, nors buvom tik du kvaili septyniolikmečiai, darantys absurdiškiausius dalykus ir negalvojantys apie pasėkmes. Tiesą sakant, niekada taip ir nesužinosiu, kiek tikra visa tai buvom. Sako, visada vienas myli stipriau ir žinau, kad tas vienas tuomet buvau aš. Nežinau. Dabar jau net tikrai nesvarbu. Svarbu, kad tuomet aš gėriau gyvenimą, aš žinojau, jau tada sau kartojau, kad pasiilgsiu to, kas vyko, tik nežinojau, kad tai įsirėš taip skaudžiai viduj, kad negalėsiu pamiršti kiekvienos mūsų akimirkos ir atkartosiu ją mintyse vėl ir vėl iki šiol. Ir ne jo aš ilgiuosi, o savęs, tokios laimingos, kaip tada.

O meile, tokia kaip ši, ar kada pas mane dar ateisi?
http://www.youtube.com/watch?v=SjJwE8-w2nU

Rodyk draugams

Pirkti Pirkti

O čia normalu, kad guliu ir svajoju apie šmutkes? Rūbus, batus, rankinukus, auskarus, skaras, vėl auskarus… Vakar grįžau 4.30, o šiandien kėliaus anksčiausiai ryte, kad nusibelst į blusų turgų žvejot perliukų. Grįžtu po shoping‘o, o galvoj vis blaškos mintis, kad reikia dar ir dar ir dar. Dar tik šiek tiek ir jau tada bus gana. Bet kai pasieksiu tą būseną, garantuotai kažkas jau spės išeiti iš mados ir vėl reikės pildyt atsargas. Ir taip be perstojo. Man toks nuolatinis stresas dėl išvaizdos, kad kartais negaliu net užmigt, kiek apie tai galvoju. Dabar tereikia odinių auskarų, apyrankės, gėlėto ir juodo sijonų, ilgų rudeninių batų ir aš nusiraminsiu. Iki kokio spalio, čiuju.

Rodyk draugams

Apie norus ir ilgesį

“Reikia niekada neišvykti arba niekada negrįžti, nes sugrįžęs niekada nerandi, ką palikęs ir imi nesutarti su pačiu savimi.”

E. M. Remarkas

Vaje vaje, aš jau dabar morališkai rengiuosi šiam vidiniam nesutarimui. Kai palikau vaikystės miestą, kartais keikdavau Vilnių, dabar varau dievulį į medį ir keiksnojuos Vienoj. O dar laukia ilgas ruduo, Berlynas, krūvos naujų žmonių ir įššūkių. Aš retai džiūgaujų dėl šviežių laimių – priešingai, mėgstu nostalgizuot ir idealizuot praeities akimirkas. Žinau, kad kažkada ir dabartis atrodys mielesnė. Žmonės dažnai sako, kad mėgsta naujas pažintis. O aš neapkenčiu naujų pažinčių. Man patinka turėti senus draugus. Man skauda, kai jų nėra šalia, aš jaučiuosi nesaugi be jų. Dar labiau skaudina suvokimas, kad prakeikta ekonominė situacija ir kiti velniai varo iš Lietuvos mylimus.

People always leave. Dabar jau net ir aš. Aš nežinau, ar grįšiu ilgam. Nežinau, ar norėsiu grįžti. Žinai, ko labiausiai noriu? Noriu norėti gyventi Lietuvoje.

http://www.youtube.com/watch?v=X4P2I4Twi7w

Rodyk draugams

Aš neturiu laiko idiotams

Nežinau, kodėl, bet jau kelintą vasarą maždaug tuo pačiu metu mane ištinka tokia stadija, kai nebegaliu pakęsti kitų žmonių. Tokios fazės aplanko kartais ir kitu metų laiku, bet kuo daugiau būnu viena ar kelių tų pačių žmonių rate, tuo labiau ši būsena veši. Viskas erzina, nenoriu su niekuo šnekėt, socializint ir šiaip užsiimti komunikacija. Žinoma, nekalbu apie saviškius, artimiausi žmonės visada mieli, kad ir kas. Juolab, kad jie žino, kas yra kas ir supranta, ką sakai be smulkesnių paaiškinimų. O štai labiausiai žudo bendravimas su visokiais aplinkiniais, kuriuos primeta gyvenimas. Čia dar labiau erzina vėl ir vėl tie visi “Do you speak English“ ir nesibaigiantys misanderstendingai. Erzina, kai univere ar kur kitur tenka bambukams aiškint, kaip naudotis google translator‘iais, maps‘ais ir kitais išradimais, kaip daryt vieną ar kitą darbą, kaip ieškoti informacijos, kaip nueiti į kirpyklą, parduotuvę ar ant trijų raidžių. Taip, man irgi kai kuriuos dalykus kažkas kažkada išaiškino, o bet tačiau ilgainiui pati išmokau, kaip surasti tai, ko man reikia. Ačiū Dievui, turiu ir draugų, kurie mane palaipsniui edukuoja ir priverčia pačią ieškotis išeičių iš tam tikrų situacijų ir pasako, jog viskas tik tam, kad pati išmokčiau savarankiškai suktis. Pasikarščiuoju, papykstu, bet paskui pripažįstu, kad buvau neteisi ir lieku dėkinga. Bet čia jau tokios sudėtingesnės situacijos, kuomet kažkas neveikia, reikia specifinės info ir pan. O štai kai žmogus ima ir paklausia, to, ką realiai pats galėjo per tą laiką susigūglint, norisi tiesiog išspardyti jam šikną. Nekenčiu žmonių, kurie nevertina kitų laiko, kurie įpratę viską daryti lėtai, malti š, vėluoti ir dar skųstis, kad nieko nespėja. Nemėgstu tokių, kurie išsidirbinėja, susireikšmina, suasmenina darbinius reikalus. Nesuvokiu, kaip dar kai kurie leidžia sau būti tokiais atsilikusiais šiuolaikiniame pasaulyje. Dar baisiau, kai pats augi, keitiesi, pleti akiratį ir su siaubu stebi žmones iš praeities, kurie likę prie tos pačios papelijusios filosofijos, kur juos seniai palikai. Aš neturiu laiko idiotams. O genijai manęs nemyli. Likimo ironija, ak.

Excusez-moi, kad tokie negatyvūs post’ai pastaruoju metu, bet at the moment tai sukasi galvoje.

Rodyk draugams

Gerti Gerti

‘If you give up sex, cigars and booze you won’t actually live longer; it will just seem longer.’

O jūs ar pažįstat socialiai aktyvių žmonių, kurie tūsinasi, bendrauja, vaikšto po klubus ir pan. ir visiškai nevartoja alkoholio? Nes kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad viskas, atsigėriau, nebenoriu, nebereikia ir ne tik, kad nenaudinga, bet jau ir žalinga. Juolab, kad pas mus nėra tokio tarpinio varianto, kaip išgerti truputi. Jei geriam, tai geriam gausiai, įvairiai ir su visokiais pričindalais, jei negeriam, negeriam išvis ir vairuojam. Nea, tai nereiškia, kad nutariau peršokt prie dragsų ar ko ten, tiesiog išvis nebenoriu svaigalų gyvenime, nes jie stabdo produktyvumą ir šiaip, nei proto nei grožio neprideda, prideda adventuriškumo, prikolų (kartais) ir sarmatos (veik visada) nebent. Šiaip, savo blaivybės ir neblaivybės fazėmis pastebėjau paradoksą – jei geri ar ruošiesi gert, tada, kaip tyčia, visi aplink negeria, maksimum gurkšnoja kokį dlightą(fiak) ir važiuoja namo iki vidurnakčio, jei negeri, tūsas užsitęsia iki kitos dienos vidurdienio, ir visi dar maždaug mėgsta pastumt, kaip čia tu va dabar negeri.
Kai noriu save padrąsint, prisimenu, kaip gerbiamas A. M. kažkokiam interviu, paklaustas, kodėl nusprendė atsisakyti alkoholio, pasakė, kad visus geriausius sprendimus savo gyvenime priėmė blaivia galva, tai, iš esmės, neblaivumas jokios naudos jam neatneša. Reikia labai labai susikaupt.
http://www.youtube.com/watch?v=oUuSP9axvQo

Rodyk draugams

Bet tai kaip tau mano naktys

2010 08 02 Naktis.

Sapnuoju, kad esu kažkokiam senoviniam dvare miškuose, vyksta Kunigunda Lunaria, o aš tarsi žinau, kad ten Mulen Ružo klubas. Yra pora pažįstamų iš praeities, buvusio darbo ir daug gotų. Iš pradžių bendrauju su kažkokiom gotėm mergaitėm, vaikštau po visokius akmeninius rūsius, paskui matau kaip vienas pažįstamas čiuvas iš praeities apsirengęs moterim (labai seksualia moterim) duodasi su kažkokiu vampyru. Paskui tas vampyras pakyla nuo jo ir pradeda mane persekioti. Jis su baltu barokiniu peruku, aš žinau, kad jis iš 17a. ir jos vardas (Vin)Česteris (!?), aš bijau, bet ir labai noriu, kad jis mane pagautų, lakstau su juodu paltuku po miškus, aplink labai daug žmonių, bandau prašyti pagalbos apsauginių, kurie saugo renginį, bet jie manęs nepaslepia. Pabundu nesveikoj baimėj, bet ir labai susidomėjus tuo vampu.

Mano miela pasąmone, kas su tavim vyksta?

Rodyk draugams

Mid crisis (?)

Pagaliau buvo wild savaitgalis su jūra alko, šokiais ir dainom. O dabar jaučiuosi vieniša, pagiringa ir durna. Ir taip nuoširdžiai nuoširdžiai pasiilgau Vilniaus, Panevėžio, šeimos ir draugų. Ir dar taip nuoširdžiai ilgiuos jausmo, kai jautiesi žiauriai svarbus ir reikalingas. Jau praėjo lygiai pusė laiko čia.

Rodyk draugams