BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Hey hey, tuštuma, hey hey, nieko nėra

Čia tuščia, nes tuščia ir galvoje ir gyvenime. Daugiau negaliu, daugiau negaliu, ar kaip ten. However, I’ll keep you updated.

http://www.youtube.com/watch?v=tklWtNzodNM

Rodyk draugams

Apie Berlyną

„Why not. People will need to escape more and more: TV is tired; church has no hit; family scenes can‘t be 24/7; restaurants are tedious; walking is great but you have to come indoors. I say nightblubs.“

„Berlynas – miestas, kuris visad turėjo to papilvę kutenančio erotizmo“.

O štai čia prasideda kiekviena mano diena.

Rodyk draugams

Laukinis Ilgesys

‘Štai taip norisi išbėgt į lauką ir klykt iki nebegalėjimo, apsiverst aukštyn kojomis tūkstantį kartų, nusiraut visus plaukus ir tik staugt ne savu balsu. Apatija ir nesveikas vidinis įniršis. Iš kur? Neaišku. Izoliuokit mane, nes dabar aš nei vietoj nei laiku.


Aš tokia pasimetus, kokia niekada nenorėčiau būti.’

Rašyta 2009 Liepą.

Man skauda, man negera, man ilgu ir slogu. Esu tik aš ir visas kitas likęs pasaulis, kaip du atskiri ir nesusiejami vienetai. Net verkt padoriai nemoku, po velnių.

Rodyk draugams

Literatūrinis rojus, šaltis ir rūkaliai

Šiandien dalyvavau paskaitoje pavadinimu (Un)reliable Narration. Iš pirmo žvilgsnio skamba (atrodo?) visai neįspūdingai, bet po paskaitos išskridau kaip ant sparnų. O dėstytojas! Oooo. Sakiau gi, kad patinka protingi vyrai. Jauni protingi vyrai. Jauni patrauklūs protingi vyrai patinka labiausiai. O tekstai! Peržvelgiu kurso programą ir atrodo, kad patekau į literatūrinį rojų. Nabokovas, C. Palahniuk, Poe… (Pernai per literatūros paskaitą buvo galima pasirinkti - arba pristatinėji kažką iš Sąrašo, arba pasirenki, ką nori. Grupiokai pasirinko Fight Club. Mūsų Nuostabioji doc. dr. (!!!) dėstytoja po prezentacijos pasakė, jog pirmą kartą girdi apie šią knygą ir nemano, kad studentams derėtų pristatinėti tokį šlamštą (!!!), kad čia visai bevertė literatūra ir apskirtai, ką jūs sau manot. Galvojau, išgriūsiu. Doc. Dr.! Bliatt! Pas ją už egzus niekas negauna daugiau nei 8, nesvarbu, kaip tobulai atsako į klausimus. Kaip aš nekenčiu tokių nelaimingų nepatenkintų moteriškių, ir išvis!..) Dar įdomiau, kad narration nagrinėjimui naudojami ir filmai – Donnie Darko, Memento, Lynčas ir kiti. Taigi čia pasaka! Aš, pavyzdžiui, kadangi skaityt ne visada moku, darysiu research‘ą ir prezentaciją apie The Others. Jei taip ir toliau, tikrai pradėsiu mėgti universitetą.

Aj, tiesa. Chebra, nu gi meskit rūkyt, visai nebemadinga, negražu ir nekvepia. Kamon. Dar negražiau, kai braunies per minią ir pučia tau į veidą dūmus arba turi visaip sukiotis, kad nepasigautum iš cigariuko į paltą/kūną/veidą.

Nusipirkau bilietus šventėms į Lietuvą. Taip jau gausis, kad naujaką čia, in Berlin. O ryt eisiu pirkti visokių šildančių daiktų – tokių, kaip kepurė, pirštinės, paltas. Jau nebe tas amžius, kai dėl grožio galima kentėt. Niaa.

Pažįstamas įdėjo šitą foto, tikiuos, nesupyks, jei nugvelbsiu trumpam. Man gražu. (Tik, gaila, kažko rezoliucija išsikraipė.) Fone galėtų grot Yonderboy – All We Go to Hell (varnos!).

Rodyk draugams

Ir vėl Škėma

‘Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
“Aš vesiu tave, Jone. Gerai?”
“Gerai”, tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.
“Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?”
“Gerai.”
Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.

Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.

Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų-savanorių dūdų orkestras, grojąs tango “Pantera” laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė - išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.’

Skaitau ir galvoju, kaip norėčiau mylėt žmogų, kuriam tai būtų taip pat gražu iki beprotybės. Man atrodo,  aš net  jį pažįstu.

Rodyk draugams

Apie universitetą, paauglystę ir seksi berniukus

Skaityk visą darbo dieną ir praleidau universitete arba universitetiniais reikalais (neskaitant to, kad ėjau pirkt Sim kortelės, reikia gi įsimest vokišką, nes nu reikia. Man to telefono galėtų ir išvis nebūti, tai žinai…) ir aš vis dar čia. Universitetas pilnas beveik gražių berniukų su rankinukais ir stiliovais mokasinais bei visai negražių mergaičių su didžiu Nepasitikėjimu Savim, kuris šviečia per tris metrus, bei vynuogėm dėžutėse ir sumuštiakais folijoj. Dar vaikšto toks vienas tipažas, pavadinkim juos piligrimais. Tai – uniseksinio veido žmogiukai su kalnų batais, kalnų kuprinėm ir kalnų eilutėm, atrodo, ką tik nulipę nuo kokio mountaino ir pasiruošę absoliučiai bet kam. Paskaitos patiko ir net labai. Pastarosios paskaitos dėstytoja pasirodė tokia Simpsoniška, buvo be liemenuko ir tai matėsi (bliaaaatt) ir apkirpta taip labai nesėkmingai – vienas šonas lyg ir kirptas, kito turbūt nespėjo, supranti, aš šiek tiek suprantu, tai matau, kad čia tikrai negali būti stailas Tyčia. Bet užtat faina. Pasirinkau daryti prezentaciją tema ‘Sexism and Homophopia in Basketball‘. Ne dėl to, kad įdomu basketball, o dėl to, kad įdomu tie kiti du.

Universiteto didžiausias pliusas so far tas, kad jis manęs neVeikia. Nes VPU Veikė. Veikė taip, kad, rodos, kiekviena diena, praleista ten, tapdavo kažkokiu mazochistiniu pasiaukojimo aktu, todėl gerai, kad ilgainiui išmokau apsieiti nenueidama į jį ir vis tiek susitvarkydama su Svarbiais Reikalais. Tik antro kurso pradžioje buvo laikas, kai ten eiti buvo šventė, nes buvo mūsų kompanija, gitaros, alus kuprinėse ir pagirios antradienio rytą, buvo Bix karaokė trečiadieniais ir niekas, nei vienas ketvirtadienį į paskaitas neidavo, buvo nuostabus laikas. Iš tos kompanijos VPU nebesimoko 6 (iš 10!). Antro kurso antrame semestre, kai dirbau, būdavo, kad universitete nesirodydavau ir po dvi savaites, kas yra itin paradoksalu, kai gyveni lygiai minutė kelio nuo jo. Turėjau laisvą grafiką, supranti. Atsimenu, būdavo, pabundu, vidurdienis, o visas kambarys miega, nes už lango sninga, šalta, tai negi dabar risies iš patalo, kad eit į VPU? Šiek tiek pasiilgstu gyvenimo su antro kurso kambariokėm. Mūsų kambarys buvo anarchija be taisyklių, vienu metu sugebėjom jame nelegaliai gyvent keturiese. Daugiau nenorėčiau, bet va, studentiška patirtis, čia tau ne Pilaitė su trim aukštais ant keturių žmonių.

Trinuos kampais su kuprine, sėdžiu susidėjus kojas turkiškai ir skaitau Barauskaitę. Toks jausmas tarsi back to 2005, kai buvo šešiolikaseptyniolika, skaitydavau Clockwork Orange, kiekvieną pavasarį žiūrėdavau Romeo + Juliet su Dikaprio, ir ašarodavau, buvau labiau idealistė nei dabar ir net su arafatke mane identifikuodavo kaip Neformalų Jaunimą. Paskui sekė Didžiulė Meilė, Kablai, Rankinės ir isterijos, bet dūšia liko ta pati ir kur buvus kur nebuvus net praėjus šitiekai metų lenda sau besarmatė iš kažkur giliai. Žmonės nesikeičia, jau net aš pradedu pritarti šiai minčiai.

Sėdžiu dabar ir laukiu savo mentoriaus. Jis toks juokingas labai. Ūgio beveik kaip aš, plikas (t.y. plinkantis ir skutantis galvą), per ilgom plačiom kelnėm, paltu ir akiniais. Jis labai neišvaizdus, bet tiek spinduliuoja pasitikėjimu savim, kad net įžiebia savyje šiek tiek simpatiškumo. Matyt dėl to ir turi mergą Spindinčią Blondinę, aukštesnę už save kokiu pusmetriu. Jis ją nuolat visaip čiupinėja, gal net šiek tiek per įvairiai in public (suprask, kad ir prie manęs). Jam, spėju, kokie dvym septyni ir jis visada vėluoja. Anądien tarėmės dvyliktą, atidėjo pusei pirmos, tai šiandien net nemirktelėjau, kai iš šeštos atidėjo pusei septynių. Mada tokia, supranti. Vokiečiai punktualūs, ania? O aš tau kada sakiau, kad man labai patinka vienas toks tipažas – ne per aukšti, pliki vyrai su akiniais. Tai va, žinok, šitas visai nepatinka. Bet šiaip dairiaus šiandien ir tikrai – kaip gražu vyrai su akiniais. Aš nešneku apie šešių centimetrų dioptrijas, ne, aš kalbu apie tuos tokius, na žinai. Ir visai ne dėl to, kad mada, paklausk, kas žino mane, dar prieš kokius penkerius metus dėl to lydžiaus. O visiškas ledas, kai ir taip gražūs seksi berniukai užsideda akinius. Vienas bestfriendas grįžo iš Škotijos su nauju stiliuku ir iš gražaus ir seksi pasidarė ūber seksi, bet šitas nėra ir negali būti liečiamas, nes tokia tvarka gyvenime ir tiek. O pažiūrėti niekas nedraudžia.

Kai pradedu galvot apie gražius berniukus suvokiu, kad mano skonis jiems susiformavo mokykloj. Važiuodavau autobusu per visą miestą ir matydavau šimtus žmonių, o įsimylėdavau vyresnius perkarusius berniukus pamėlynavusiais paakiais ir dažytais plaukais. Mokykloj buvo keli tokie stiliovi stiliovi, su teisingų spalvų striukėm, rankinėm per petį, teisingom šukuosenom ir tom narkomaniškom akim, dvyliktokai. Žiūrėdavau į juos akis išpūtus, kuomet klasiokės spigino akis į tuos, kur su storesnėm cepkėm ant kaklo, nes čia Panevėžys, čia atskira respublika, trust me, ir net neįsivaizdavau, kad kada bent susipažinsiu su tais vaikystės svajonių berniukais. Berniukai atrodydavo kaip Josh Hartnnet filme Virgin Suicides ar Ewan Mc Gregor ir kiti Trainspoting‘e, kaip Pete Doherty, tie seksi niekšeliai. Kai kurie dabar galutinai nusinarkašinę, o kai kurie, visų nuostabai, peršokę į treningiukus, jau nebe Lietuvoje arba niekam nebeįdomūs.

Tiesa, šiandien girdėjau, kad ekonomika Lietuvoje Atsigauna ir dar vakar draugas sakė. Tai gal pagaliau išsipildys tai, ko labiausiai noriu, gal pagaliau nebebus reikalo ieškotis, kur geriau abroad? Gal finale visi besiblaškantys paukšteliai suskris atgal ir vėl gyvenimas virs kaip kadaise, kai buvo tie septyniolika?

Veik mėnesį negėriau alkoholio (du alaus kažkurį vakarą tik). Jaučiu, kaip Dirba protas, really. Man nostalgija, man ilgu, bet taip visiškai pozityviai, sėdžiu išsiviepus ligi ausų.
http://www.youtube.com/watch?v=2WTobJNGP_0&feature=related

Rodyk draugams

My Sky is Pink

Taigi taigi, šiandien prasidėjo paskaitos. Kątik buvau paskaitoj, kur vadinasi va taip - Hollywood and the World: Transnational Perspectives on American Film, 16val. prasideda šita - Constructing Collective Identities on North American Sports: Gender, Sexuality, “Race”. Kaip viskas įdomu po visokių didaktikų ir panašių marazmų. Dabar man langas, sėdžiu Strabucks‘e, geriu karštą šokoladą su grietinėlės puta ir skaitinėju emailus. Atrodo, judam į priekį, nes, tfu tfu tfu, gauti laiškai nuteikia puikiai. Jei viskas pavyks, plačiau papasakosiu vėliau.

Visai buvau pamiršus, kad yra vienas dalykas, kuris džiugina mane net labiau nei tinginystė – tai – aktyvi veikla non stop. Jei kada rasiu darbą, kuris man tikrai patiks, garantuotai tapsiu darboholike. Kažkokia nesveika satisfakcija apima, kai žinai, jog tu esi vienas svarbiausių elementų, judinančių tam tikrus reikalus iš esmės.

Na, bėgu į paskaitą. Tschus!

Dienos gabalas:

Rodyk draugams

Hallo, darbo savaite, hallo

‘Your idea of bliss is to wake up on Monday morning knowing you haven’t a single engagement for the entire week.’

E. Ferber

O kai tų engagement for the entire week yra tiek, kad net galvoj netelpa, pradedi jaustis ir atrodyt maždaug šitaip:

Grįždama nusipirkau dėžę šokoladinių ledų, nes nu jau ja bolše nimagu. Stresas šiek atslūgsta: viskas bus gerai. O jei nebus, tai nusispjausiu ant visko ir tuomet vis tiek man bus gerai. Daros jau taip px, kad net nejauku.
Dienos muzika Mettisco - Bobm Your Hood.

Rodyk draugams

Šiandien aš noriu saldžiai

Noriu, kad būtų šilta šilta, būčiau prie jūros kur nors arba gulėčiau sau prie baseino su tigriniu maudymuku į plaukus įsisegus kokį rūžavą kaspiną ir lakčiau BBC kokteilius, noriu braškių ir šampano, kad nereiktų dirbti ar mokytis, galėčiau kimšt keksiukus, šokoladus ir ledus ir nestorėčiau, rūkyt vieną po kitos ir likt amžinai sveika ir jauna. Noriu, kad oda būtų įdegus ir švelni, plaukai – stori, šviesūs, sveiki ir ilgi, kad būčiau graži graži, plona plona, aplink būtų tik seksi berniukai, kurie nešiotų mane ant rankų, turėčiau atskirą kambarį rūbams ir batams, kad nieko neskaudėtų, niekas nenervuotų, nereikėtų niekuo rūpintis ir už nieką būt atsakingai, niekas neparintų ir nebūtų visuomenės normų, aiškinančių, kaip derėtų elgtis. Noriu, kad būtų aišku, jog viskas visada bus gerai, kad bus šilta, šviesu, jauku ir įdomu. VA DABAR NORIU.

Redaktoriaus pastaba: Autorės norai, išreikšti šiame įraše neturi veik jokio sąryšio su tikruoju jos gero gyvenimo įsivaizdavimu ir yra tik popkultūros, Nip Tuck ir Gossip Girl įtakotos laikinos sapalionės.

http://www.youtube.com/watch?v=frv6FOt1BNI&p=7CD879ACE1CB6A1B&playnext=1&index=32

Rodyk draugams

Naktinis gyvenimas Berlyne: Ellen Allien ir kiti ‘navarotai’

Taigi taigi, vakar pradėjau explorinti Berlyno naktinį gyvenimą. Čia veiksmas vyksta absoliučiai kiekvieną dieną, visada yra, kur eiti, miestas niekada nemiega. Peržiūrėjusi krūvą variantų vakar nusprendžiau apsilankyti Watergate, kur pagrindinė headliner‘ė – Ellen Allien.

Jei neklystu, porą kartų buvo ji i Lietuvoje, bet taip ir neteko apsilankyti. Kaina – 12eu, eilė kilometrinė, įleido ne visus. Kai įeidinėjau, pasiteiravo, ar aš viena ir kiek man metų. Stovint eilėje minią prisivilioti bando čiuvelis su lentele – Shot – 1eu. Pažiūrėjus į patį čiuvelį nieko, kas būtų pateikta iš jo rankų, ragauti nerizikuočiau. Įėjus pasitinka iškabos ant sienų – fotografuoti klube griežtai draudžiama, visi, kas nesilaikys šios taisyklės bus kaip mat išmesti, todėl nieko ir nenupyškinau. Klubas įrengtas prie pat Spree upės, pro milžiniškus langus atsiveria nerealiai gražūs vaizdai į vandenis, kuriuos nušviečia aplinkinių pastatų šviesos.

Interjeras šiek tiek primena Gravity, tik čia pliusas tas, kad klubas ne rūsyje (turiu lengvą klaustrofobiją). Gan keista tūliku sistema – lankytojų beprotiškai daug, o wc vos keli. Ypač kebli situacija prie jų susidaro ir dėl to, kad didžioji dauguma eina ten ne pirmine wc paskirtim pasinaudoti, ir, aišku, eina ne po vieną, todėl siutas šiek tiek ima. Užėjusi įdomumo dėlei pūstelėjau į sienelės paviršių, kur, kaip nekeista, pakilo baltų dulkių kamuolys. Labai pagirtina ventiliacija – šokių salėje pilnai rūkoma, stumdosi ne mažiau nei trys šimtai žmonių, bet nei nemalonių kvapų nei varginančio karščio per visą vakarą taip ir nepajutau, nors ir gan aktyviai šokau visą laiką.

3.00 į ringą įžengė Ellen. Kokia žavi moteris! Žinojau, kad ji jau nebe jauniklė, bet nemaniau, kad jai jau keturiasdešimt vieneri. Su publika bendravo itin energingai ir draugiškai – leidosi ir pačiupinėjama ir vodkės su keliais gerbėjais įkalė ir porą vyrukų pasuko šokio sūkury. (Bet niekada nesuprasiu, kodėl tiek žmonių jaučią poreikį čiupt zviozdai už rankos). Visai nesužavėjo gigantiška girtoka moteriškė ant milžiniškų kablų, pasipuošuti penkių metrų drakulos apsiaustu, kuri atliko velniai žino, kokią funkciją, staipydamasi šalia Ellen jos pasirodymo metu. Kalbant apie muziką, jau kuris laikas jaučiu, kad mėgstu sunkiai ir stipriai, todėl tai, ką girdėjau vakar, įvertinčiau kaip švelnų, lengvą, bet subtilų ir skanų reikalą. Spėju, kad Ellen stipriai įsimylėjusi, nes pasirodymą pradėjo žodžiai ‘If you love someone send them free. If they return they were always yours‘ (banalu iki skausmo, bet techno skambesyje ši frazė visai neskambėjo gūdžiai), o paskui vieną po kito sekė gabalai, pilni lyrics‘ų panašia tema. Vakar kaip tik iš naujo atradau seniai pamirštą perliuką – Charlie – Spacer Woman.

Po Ellen grojo Kiki, tačiau pabuvau vos pusvalandį, nes muzika nebuvo tokia kabinanti, o aš nebuvau tokia entuziastinga, kad užtrukčiau ilgiau.

Pamiršau paminėti, kad tai buvo vienas iš tų retų kartų (o galėtų būti taip visada, pripažįstu), kuomet į klubą keliavau visiškai blaivia ir dar net ir šviežiai išsimiegojusia galva. Vos įžengus prisistatė vaikinas, besidomintis, ar nežinau, kur čia gavus dragsų, o vėliau įsitaisiau kokių trijų metrų ūgio gerbėją, kuris veržėsi lapdancinti prieš mane ir bandė aktyviai palaikyti pokalbį tiesiog šokių aikštelėje. (Joo, klausyt atgrasaus nepažįstamojo rėkimo į ausį vienas labiausiai viliojančių užsiėmimų penktadienio vakarą). Nustebino ir paguodė (o gal pralinksmino) tai, jog baltmarškinių (baugių berniukų, kurie eidami į klubą būtinai dedasi marškinukus ir tepa plaukus žele) pilna ir čia, ne tik Panevėžio klubuos ar kokiam Universiteto Pabe, kaip maniau anksčiau. Tiesą sakant, vakar pirmą kartą mačiau tiek daug vaikinų, kurie vos ne mano ūgio. Na aš tai aš, bent mergaitė, nors ir tai viena mažiausių pasaulyje, o jiems ką? Turbūt vienintelė atgaiva ir telieka lapnot mdma ir burtis į spiečių klubeliuose.

Po vakar išvada viena – arba aš pasenau, arba man tikrai reikia alkoholio, kad būčiau tokia entuziastinga vakarėlyje, kaip anksčiau. O gal tiesiog trūksta pažįstamų, kurių buvimas šiek tiek sušildytų atmosferą. Namo parsiradau 6.30. Šiandien norėjau į Deine Lakaien, bet, deja, neišgaliu mokėti šimto lietuviškų, kad ir koks kokybiškas ir daug žadantis jo pasirodymas atrodytų.

Lapkričio 6 Paul Kalkbrenner ir Sven Vath. Gal ir eisiu, nes nu kaip neit.

Rodyk draugams

Apie kvapus

Šiandien ėjau ir kaip daaavė į veidą – didžiulis gūsis kvepalų, kurie tyč toč kaip mano ekskambariokės. Ir iškart prisiminimų banga, kaip mes pas ją dar neįrengtam vonios kambary čiustydavomės vakarėliams, kaip liedavos čepkeliai fontanais ir šokdavom šokdavom šokdavom. Iškart akyse ir stovi raudona dėžė su tais kvepalais. O trečiadienį, kai tik atvažiavau, įėjus pro lauko duris net galva apsisuko – to mentoriaus laiptinėje kvapas lygiai toks pats, kaip mano numylėtosios stovyklos nameliuose. Kvepia medžiu, sakais ir drėgme. Ir vėl praeities akimirkos prabėgo mano galvoje – kaip aš visko pasiilgau. O vaikino, iš kurio nuomojomės butą Vienoje kvepalai – kaip mano dvyliktos klasės simpatijos, net galva susisuko, kai atpažinau! Ir buvo jų prikrauta pilna spintelė, uostai sau, prisimeni ir kikeni. Kvapas – turbūt vienas tų pojūčių, kurie mane labiausiai veikia. Kaip gerai aš atsimenu kvapus… Arba būna, užuodi ir jauti – kažkur jau patirta, o paskui suki sau galvą, kur ir kada. Turbūt kiekvienas žmogus mano atmintyje turi savo kvapą. O ir vietos… Nepatikėsi, bet Austrijos gatvėse tvyro visai kitokie kvapai nei Lietuvoje. Čia, Berlyne, kvapas primena Austriją, bet turi ir Lietuvos savybių. Čia ne taip švaru, kaip Vienoj, bet žymiai daugiau sintetinių kvapų nei Vilniuj. Medžiai, lietus, mašinos, kiekviena kavinukė skleidžia vis kitokius kvapus, o kiek praeivių nešioja tuos pačius kvepalus, kaip anksčiau sutikti žmonės… O va mano šalikas tavim kvepia.

Rodyk draugams

Apie rudenį bei amžiną katės ir pelės žaidimą

‘Įsivaizduokim: berniukas nori bendrauti su mergaite. Ji jam baisiai patinka. Mergaitei berniukas irgi baisiai patinka, bet pagal visuomenines taisykles ji privalo, net jei nenori, maivytis, kad berniukas jos siektų ir imtų ją vertinti. Abu verkia į pagalves vakarais. Pozityvu čia būtų tik tai, kad abu, kol maivosi, turi laiko pagalvoti nuodugniau – bet taip dažniausiai neatsitinka. Nes mergaitė iš principo maivosi, o berniukas iš principo siekia. Tai žaidimai. Primityvioji psichologija.

Mano katinas irgi vejasi tik tą daiktą, kuris ridenasi nuo jo kur nors po sofa. Bet mano smegenys berods labiau išsivysčiusios nei katino. Aš galiu rinktis, kokiomis taisyklėmis vadovautis.

Apžvelkime, kaip galėtų būti. Berniukas nori mergaitės, mergaitė nori berniuko. Jie, taikios ir subrendusios asmenybės, apie tai sau romantiškai kalbasi, ir tas laikas, kuris pirmajam variante buvo skirtas ašaroms į pagalvę, yra panaudojamas vienas kitą pažinti. Visi laimingi, ir štai du sveiki visuomenės nariai – ramūs, darbingi, be nepilnavertiškumo kompleksų, be neurozių, be depresijų. Gulim sau saulėkaitoj ir valgom apelsinus.‘

U. Barauskaitė

Matai, aš ne tik, kad nemėgstu žaist šituos žaidimus, bet dar ir nemoku. Todėl visą laiką ir baigias viskas susifailinimais. Arba taip jau išeina, kad pati to nesuprasdama maivaus. Bet, žinoma, viskas tuomet išeina natūraliai, ir, jei jau spyriojuos, reiškia, man neįdomu. Kartais, kai kokį vakarą pareina visiškos vienatvės lomkės pradedu mąstyt, koks trumpas gyvenimas ir kokie beprasmiai visi tie durni žaidimai, kad, užuot spyriojęsi žmonės galėtu sau ramiai šiltai gyventi pamylėti ir laimingi. Bet tada ateina rytas ir vėl į karą.

Šiandien man rudenis, šiandien aš irzli, man nesiseka sutvarkyti reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti immediately, man lūžta nagai, man velias plaukai, aš darau rašybos klaidas ir man slogu. Persimiegojau gal, nežinau. Miegot patinka labai, nes kai miegu, man nereikia būti atsakingai. Man šiandien ne daugiau kaip 10 metų, aš vaikas, nesusipratęs vaikas, šaltą lapkričio popietę paleistas į lauką be kepurės.

Rodyk draugams

Sugrįžki, jaunyste

Na kodėl, na kodėl aš nebenoriu į vakarėlį? Na kodėl, na kodėl dešimt minučių pastovėjus eilutėj prie ūber tūso man aktualiau pasidaro belstis namo, lįst po kaldra ir rymot sau ramiai įsisupus, užuot krykštavus ir šokus kaip visas netingus jaunimas? Kur gi tie nesibaigiantys vakarėliai su vodkės voniom, kur visi šoka, visi spiegia, kur nepastebėsi, kad aušta, nes, rodos, gali strikinėt dar dvi paras, kur jie? Kas šita mergaitė, kuri patingi ilgiau pasilikt su draugais, apsisuka ant kulno, užkuria mašiną ir keliauja namo, nors dar tik 1.00? Kas šita mergaitė, kuri spyriojas, kad neis į klubą, nes ten per daug žmonių, per karšta, per šlapia, per daug, per garsiai, susišnekėt neišeina? Atsimeni, kaip mes judėjom? Aišku, kad atsimeni, o jei neatsimeni, na tai, dar geresnis įrodymas, kad judėjom, nes tiek ir atsimint neįmanoma. O kaip mes šokdavom iki išprotėjimo, kaip būdavom paskutiniai žmonės vakarėlyje, kaip darydavom balių visur, kur nueidavom! Kiek mes turėjom užsidegimo – lyja, sninga, vėjas, nesvarbu, negi dabar sėdėsi sau namie, nejuokauk, gi tūūūsas. Jei viskas baigta, dar neini namo, eini į Sattą, o po Sattos į afterį, o po to, po to jau vidurdienis, pietauji ir galvojį, o tai ką gi šiandien. O atsimeni mūsų openairus, kai iš Sūpynių išvažiavom pirmadienį popiet, nors dar turbūt negalėjom vairuot, o vakare jau darėm šventės aptarimą pas mane sode, antradienį atsikėlėm ir važiavom tiesiai joninių švęst? O tada, tada, kai atsitįsėm kaljaną vidury šokių aikštelės, rūkėm taikos pypkę ir šokom šokius įsitvėrę šokėjų kutus sukdami pūkuotą skėtį sau virš galvų? Aš žinau, kad ne visi užsisėdėjom ir apsunkom, bet klausiu savęs, kur tas vaibas, kur tas šėlsmas ir užsidegimas? Matai, kitą penktadienį bus vakarėlis sveki atvykę į Berlyną, kur turėčiau galimybę susipažint su žmonėm ir visaip įdomiai laiką leist, bet aš, matai, dvejoju, nes nu kažkaip per garsiai, per daug. Aaaaa. Sugrįžki, jaunyste, po šimts!

Rodyk draugams

Katytė juoda, katinas baltas vol.2

‘Kodėl jie mano, kad moteriškė turėtų susiprasti? – kad ir kiek vyras kartotų Myliu Geidžiu Pasiilgau – vis tiek bus vienu kartu per mažai. Bet stengtis reikia.

Kodėl jie mano, kad verkianti moteriškė nori pabūti viena? Verčiau paduotų krūvą nosinių.<…>

Kodėl jie mano, kad vyriški patarimai tinka moteriškų krizių atveju? Ir kodėl paskui stebisi lekiančiomis į savo galvą vazomis?.. Prisidirbo – tai tegu bent jau tyli ir glaudžia. Šikniai tie.

Kodėl jie nesupranta, kad visos akivaizdžiai gražios ir seksualios moterys nori girdėti, kad yra Protingos, o akivaizdžiai protingos – kad yra Gražios ir Seksualios? <…>

Ir paskiau: jei moteriškė sako Tu Manęs Nemyli ir taip toliau – tai reiškia, kad reikia skubiai ir įnirtingai tvirtinti priešingai. Nes jei akys ant kilimo – ir nieko nesakai, tai… Taip – Ir – Yraaaaa!!! O tada jau į dūdas – ir tegu tvarkosi, kaip išmano.

Bet jie vis tiek deda akis ant kilimo. Kodėl?

Kodėl jie nesupranta, kad jei moteriškė sako ‘būtų geriausia tave palikti‘ – tai reiškia ‘aš noriu kuo dažniau su tavimi būti, būkime-būkime-būkime!!!’; ‘nenoriu daugiau tavęs matyti‘ – reiškia ‘noriu, kad atsiprašytum ir pasakytum, jog negali be manęs gyventi!‘; ‘daugiau neliesk manęs!‘ – reiškia ‘mylėkimės kuo greičiau, tik būk žvėris…‘.

Juk niekas išvis neatidaro durų, kai tos frazės reiškia tai, ką ir reiškia.

Ir galėtų suprasti: jei bernas mano, kad moteris yra tai, su kuo having fun – tai jam iš viso nėra ką veikti su moterimis. Tegu eina su vienkartinėmis mergytėmis. Bloga Koncepcija ir Neteisingi Akiniai.‘

Iš U. Barauskaitės ‘O rytoj vėl reikės gyventi‘

Štai todėl aš turbūt taip ir liksiu viena visą gyvenimą, nes tie, kuriems tos durys atidaromos, nesupranta. O tie, kuriems durys užtrenktos, jie supranta, net labai gerai, bet jie niekam neįdomus. Gal kada išsidraskysiu, pasimokysiu ir susitaikysiu su mintim, kad žavūs niekšai niekada nebus gerais vyrais ir pažvelgsiu į kokį šaunų perspektyvų jaunuolį, bet kol kas, verčiau būsiu viena, nei beveik įsimylėjusi, verčiau toliau rymosiu sau namie ilgais žiemos vakarais, nei būsiu beveik laiminga. Man reikia aistros, man reikia žiežirbų, fanfarų ir sprogimų, man reikia, kad eičiau iš proto, pultų ant kelių, kad neštų ant rankų ir adoruotų (sakai – nebūna? Būna, po šimts, būna!), man koktu net pagalvoti apie ramiai sau rusenantį lauželį (gal dėl to ir sapnuoju tuos šyzovus sapnus apie nemylimus berniukus).

O be to, tu gi žinai, kad labai noriu, jog mano vyras būtų už mane žymiai protingesnis, nes taip tiesiog turi būti! Todėl kiekvienas žingsnis intelektualinio tobulėjimo link susiauriną galimybių ratą. Vaje vaje, vaje vaje.
http://www.youtube.com/watch?v=Ex1qzIggZnA

Rodyk draugams

Odė Starbucks’ui

Aš labai mėgstu Strabucks kavą. Nežinau, ką tokio jie ten deda, bet pajutau meilę šitam brand‘ui nuo pirmo gurkšnio ir vis negaliu atsispirti vėl ir vėl ten neužsukusi. Taip, mažiausias latte kavos puodelis (375ml) kainuoja net 2,9 euro (~10lt), už kuriuos realiai būtų galima nupirkti bent jau mažą pakelį kavos, bet satisfakcija, kurią patiriu smaguriaudama dieviško gardumo kavą, paruoštą ten, - neįkainojama. Prieš rašydama šitą post‘ą paskaitinėjau kitų žmonių nuomonę apie Starbucks fenomeną. Šiandien buvau jų kavinukėje Friedrich gatvėje, kur pilna įvairiausių Coffee To Go variantų. Visi, kur kavos kaina iki 3 eurų, - pustuščiai, o štai Starbucks‘as, kur net paprasta arbata kainuoja ne mažiau 1,9 euro – sausakimšas. Daugelis sako kad jų paslaptis – jaukumas, gera muzika, wireless‘as, svetingumas, kurį jauti įžengęs pro duris. Nežinau, kaip ten iš tiesų, nes muzikos ten šiandien (ir dar kelis kartus) negirdėjau, bevieliu internetu pasinaudoti neteko, bet taip, ten velniškai jauku. Ore tvyro šviežios kavos ir įvairiausių saldumynų kvapas, aplink zuja dešimtys ištroškusiųjų, keldami smagų vidurdienio šurmulį, tu jaukiai susirangai minkštam foteliuke, o gomuriu nuvilnija magiško skonio pieno puta. Bent trumpam nereikia niekur skubėti, nes dabar laikas kavai, laikas mėgautis.

Kaip gaila, kad jotubėj nėra vaizdelio, kur Ally moko Georgia gerti kavą. Verta pamatyti! Jei esi labai labai curious, ši scena yra šitoje serijoje, pačioje pradžioje.

Rodyk draugams

Apie intelektą ir gamtą

‘Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas - sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.’

A. Škėma

‘Žinai, kuo didesnis žmogaus IQ, tuo labiau tas žmogus linkęs pamiršti, jog tėra viso labo apsiuostantis gyvulys. Bet už gamtą vis tiek gudresnis nebūsi. Geriausias seksas būna kaipsyk su tais, kurių nesinori niekam rodyti.

Kokia nors moteriškė, kurios IQ menkutis kaip sraigės, man regis, mažiau nukrypsta nuo gamtos duoto kurso. Į dvi dalis ji nesiplėšo. Tik išsiskečia, kai dulkinasi ir gimdo – viskas.

O aš plėšausi: ir uostau, ir galvoju. Čia ir slypi mano nelaimės.’

U. Barauskaitė

Taip, bliamba.

Rodyk draugams

Individualizmas

Ir štai taip, gan nedidelėmis pastangomis radau sau namus. Neįtikėtina, tačiau naujasis būstas net geresnis už tuos porą (taip pat šaunių), kuriuose buvau apsistojusi Vienoje. Namai jaukūs, šviesūs ir šilti, o universitetas vos keturios stotelės nuo čia. Dabar penktadienio vakaras, čia vyksta milijonas vakarėlių, bet kol kas dar nepuolu taškytis, šiek tiek pavargau beįsikūrinėdama, todėl leidžiu laiką namie – geriu arbatą ir klausau štai ką. Niekas manęs turbūt nesupras, bet būdama viena jaučiuosi gerai kaip niekad. Individualizmas, aš taip ir žinojau, kad šitaip man geriausia. Žinoma, neprieštaraučiau kažkada šalia turėt protingą šaunų vyrą (nes protas – seksualiausias vyro bruožas, definitely), bet  šįkart kalba eina ne apie tai. Gera, kad reikia atsakyti tik už save ir nuo nieko nepriklausyti. Ypač gera, kai netoliese nėra susisukusių nelaimingų mergaičių ir berniukų, kurie vis neapleisdavo manęs anksčiau.

Beje, Berlynas ne Viena, bilietai čia atkeliauti kainuoja nebrangiai, todėl laukiu tavęs svečiuose. Labai!

Tiesa, vis sapnuoju tai, apie ką derėtų pamiršti. Škac, mielas, iš mano sapnų, škac!

Rodyk draugams

Berlin, pradžia

Sėdžiu sau susirangiusi labai fainai įrengtam bet gan messy kambarėlyje, aplink sukasi įvairūs žmonės, gamina moliūgų pyragą, rūko ir plepa, kambarys persmelktas ant stalo pamerktų rožinių lelijų kvapu, o fone groja Ace of Base – All That She Wants. Šią akimirką esu žmogus, kuris nežino, kaip ten bus rytoj, bet žino, kad ir kaip bus, bus tvarkoj. Naktis prasidėjo surauktais rainėro darbuotojų veidais, misanderstandingais oro uoste ir galvos spengimu lėtuve, bet nusileidau, išlipau, ir, rodos, atsidūriau kitoj realybėj. Išlipau ir tarsi atsipūčiau – feels like home. Viskas taip lengvai suprantama ir aišku, neišblaškė nei 20km kelionė iš užmiesčio, nei 30kg bagažo, kurį vilkau su savimi. Netrukus jau sėdėjau su tuo vaikinu, kuris mane čia kuruoja ir gėriau karštą šokoladą. From now on viskas bus gerai, bus įdomu ir nebus jokios panikos, nebus dvejonių ar apgailestavimų. Pagaliau aš Berlyne, mieste, apie kurį svaigau nuo ankstyvos paauglystės. The time is now, nepamiršk.

Rodyk draugams

Auf Wiedersehen, Litauen

Viskas, daiktai sukrauti, mylimieji išbučiuoti, dokumentai paruošti, rytojus suplanuotas. Ryt ir visą artėjančią savaitę Berlyne +20º! Palieku namus ir sau pasižadu, jog viskas, kas nutiks po šiandienos, bus dar geriau, nei buvo. It‘s a new day it‘s a new life. And I‘m feeling good!

Rodyk draugams

Blondinė ir akademinis gyvenimas

Per visą tą šurmulį ir ilgalaikes atostogaus jau visai ir pamiršau, ką reiškia sėdėti paskaitose. Šiaip ketvirtakursiai į Erasmusą nelabai važiuoja, nes po rudens semestro paprastai būna praktika, o po jos – jau ir paskutinis pasispardymas su paskaitomis ir tuomet viskas, milijonas egzaminų ir baigtas bakalauras. Bet, ačiū Dievui, užbėgau įvykiams už akių ir praktiką susitvarkiau Austrijoje vasarą, todėl grįžus tereiks atlikti kelias nesudėtingas užduotis ir šitas reikalas bus sutvarkytas. Pasirodo, šiemet mūsų semestras lapkričio pabaigoje jau būtų baigtas (kai tuo tarpu mokslai Vokietijoj prasidės tik spalio 18!), o aš tuo tarpu mokysiuos iki kovo. Daug kas sako, kad apsirikau ir užuot sau patinginiavusi einu sunkiausiu keliu. Bet juk aš ir nemoku kitaip, aš visada turiu kažkur įsivelti, kažką daryti kitaip nei visi (per ketverius metus universitete būsiu išbandžiusi turbūt didžiąją dalį alternatyvių studijų variantų (antram kurse dar ir lankiau paskaitas laisvu grafiku)). Tiesą sakant, bene visus dalykus, kuriuos pasirinkau, vienaip ar kitaip jau teko mokytis (nes per trejus metus iš esmės ir praėjome viską, kas gali būti anglų filologijos programoje), naujas bus tik vokiečių kalbos kursas. Bet kaip aš noriu išmokti tą kalbą! Labai viliuosi, kad sugebėsiu įveikti ir šitą sau mestą įššūkį, nes tuomet turėčiau naudos visam gyvenimui.

Beje, kadangi šis kursas paskutinis, kaip paaiškėjo, jau turiu pradėti rašyti ir kursinį. Jau buvau susitikusi su jo vadove, kuri, laimei, pasirodė labai maloni moteriškė, tokia down to earth (prieš tai buvusi kėlė man scenas emailu ir visaip kitaip tampė nervus, kol, finally, vis tiek ištempiau 9). O štai kursinio tema – ‘Implicit Messages as Means of Character Creation in Fiction‘. Supratai? Aš tai, atvirai pasakius, iš trečio karto tai joa. Turėsiu perskaityti keletą knygų, tik ieškosiu jų jau Berlyne, nes, anot dėstytojos, VPU vistiek jų neturėtų. Pachekinau savo universitetą pasauliniame universitetų reitinge – 139 vieta! (palyginimui, VU dalinasi 501 vietą su keliomis dešimtimis kitų universitetų). ‘Notable alumni, professors and lecturers: Otto von Bismarck, Albert Einstein, Friedrich Engels, Karl Marx…’ Nu.

Vėl skaitinėjau visokias quotes ir radau šitą: (kaip tik į temą prie mano kursinio)

‘Fiction was invented the day Jonas arrived home and told his wife that he was three days late because he had been swallowed by a whale.’


Gabriel Garcia Marquez

Cha.

Rodyk draugams