BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šventadienio mintys arba kaip niekad atvirai

Tęsiant netikėtų citatų ciklą, vėl dedu šį tą. Ir vėl sakau, jog nepatikėtum (pati netikiu) iš kur ir kieno tie žodžiai. Laikui bėgant paprastėju, ar kaip čia?

“Mes nebesugebame išlaikyti pagarbos vieni kitiems. Visose srityse… Vien piktinamės, įžeidinėjame, apkalbame. Juk niekada nesakome: oi, kokia graži pora, jie gyvens ilgai ir laimingai. Kur tau!”

“Klaiku, kad vyrai nebenori prisiimti atsakomybės. Pasikalbu su draugėmis, jos sako: neduok Dieve, kad vyras kaip nors suprastų, jog aš norėčiau ilgalaikių santykių, norėčiau kurti šeimą, draugauti, kad būtume atsakingi vienas už kitą. Jis juk pabėgs tai išgirdęs. Ir taip – diena dienon, niekada nežinai, planuoti kartu Kalėdas ar ne? Moterys nebenori gimdyti vaikų. O kodėl jos turi norėti? Juk nežinia, ar vyras bus šalia, kai gims vaikelis. Kai vyrai nustojo prisiimti atsakomybę, moterys tapo valdingos, nes joms reikia apsiginti, išgyventi. Vyrai visai ir nenori grįžti pas tas valdingas moteris, nes jos yra užknisančios.”

Taigi, pati kaipsyk bandau mokytis nustoti spjaudytis žaibais bevarydama ant visko, kas mane supa, burnotis, keikti ir kritikuot viską. (O tu žinai, kokia baisiai talentinga šitoj srity esu). Sekas gal ir ne visai gerai, bet jaučiu, kaip galvoje pradeda bręsti tam tikras vidinis suvokimas, apie tai, koks svarbus solidarumas saviems, kaip svarbu puoselėt, girti, skatinti ir vertinti žmones, ir, svarbiausia, mokytis tai daryti nuoširdžiai, nes, kitu atveju, sumeluotas malonumas gali kaip tik būti žalingas. Ir žinai, tas mokymasis oj koks nelengvas procesas, tik vaisiai čia itin gardūs, tai įkvepia. Nujaučiu, jog net ir mano draugai, pažįstantys mane seniau, stebisi, jog tam tikrais aspektais virstu i gerąją pusę. Didžiausias pavojus - tai, jog gali perdegti, sulaukęs pasipriešinimo, nesupratimo ir šaltumo (o taip tikrai nutinka), didžiausia laimė - jog matai, kad mokais ne vien tu, nes ir kai kurie aplinkiniai auga ir bręsta, mokos lavint savo pozityvą taip pat.

Antrieji žodžiai velniskai skaudžiai taikliai drebia tiesą į veidą. Ir ne tik vyrai, visi žmonės ne tik, kad nenori, bet jau ir nemoka prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Ir šito mokaus labai per šį pusmetį. Bandau gyventi taip, kad nebūtų baisu atsakyti už ištartus žodžius, duotus pažadus, už savo žingsnius. Štai čia tenka mokytis ir toliaregiškumo, nes, prieš atlikdamas veiksmą, turi bent minimaliai numatyti ir atoveiksmį. Laimei, jau kelissyk įsitikinau, kad, kai priverti save eiti atvira dūšia ir, tarkim, pripažinti savo klaidą, ar pažvelgti sunkumams tiesiai į akis, paskui jauti stebinančiai pakylėjantį palengvejimą. Kai suvoki, jog visą gyvenimą nuo savo neteisingų žingsnių nesislėpsi ir nebėgsti, taip pat aplanko šioks toks atokvėpis. Matai, šimtą kartų tyliai užparinęs save del kažkokios klaidos, vis dar nešiesi daug purvo su savimi, o štai ėmęsis veiksmų ar bent jau žodinių ėjimų, palengva skinsies kelią į kaltės išpirkimą, galiausiai atsikratydamas visų sąžinės priekaištų ir tada jau gal net ir miegoti galėsi ramiau.

Kartu su šios savybės brandinimu bandau vyt ir baimę priimti save tokią, kokia esu. Su visu kvailumu, trapumu, paronojom ir šyzom. Ir su tom pačiom klaidom. Kuo čia tinka pacituoti žodžiai? Supranti, kai nedrįsti savęs mėgti su visais minusėliais, pradedi kurti save su kauke ir ta kaukė dažnai ir pasižymi ne pačiom šviesiausiom ar tyriausiom savybėm. Susisuki į kiautą ir bijais pasaulio, nes tau neramu, jog kažkas gali imti ir sugriauti viską, kuo tiki, tai, kas tau šventa. Begyvenant tame kiaute ilgainiui ir išvystai tą gynybos mechanizmą, kurio, kitomis aplinkybėmis, tau net neprireiktų.

Vaje, kokia baisi bėda tai, jog visą gyvenimą buvome mokomi slėpti, kaip jaučiamės, malšinti emocijas, prisiimti kitų primestus jausmus. Patinka berniukas - sėdi ir tyli, grįžti namo ir verki vakarais į pagalvę, nori didesnio gabalo torto, nesakai, nes juk nedrąsu, negražu, tai ir lieki alkana, kažkas pasako, kad vaje, kokia maža esi, pradedi pergyventi ir pergalvojinėt, tai gal ir tiesa, užuot atkirtus, jog myli save su visom ekstraordinariom detalėm ir pasiuntus visus po velnių.


Kažkam išreiškęs simpatiją ne sykį būni nesuprastas, todėl kitais kartais verčiau patyli; pasakęs savo nuomonę sulauki skaudaus atkirčio, todėl vėliau tą nuomonę ir pasilaikai sau ir taip pamažu kiši save į tą prakeiktą kiautą, kur, tiesą pasakius, gali ir nuvyst su visam. Paskaičius tai, ką rašau, gali susidaryt klaidingą nuomonę, jog esu depresuotas ir kompleksuotas žmogus, bet, vaje, toli gražu. Todėl tai, jog randu tokius jausmus savo esybės pakraščiuos, verčia tik spėlioti, kiek jų gali slėptis pas silpnesnius.

Mokaus dar ir dar ir dar kartą nebekreipti dėmesio i tai, ką galvoja kiti. Bet, na gi būkim sąžiningi, jei tie kiti negalvotų, daug visko nedarytumėm iš viso - nei veidus kasryt tepliotumėmės, nei feisbuke statusus taip aktyviai updeitintumemės, nei džinsus lopytumėmės.

Tad labai svarbu susirasti sau terpę, sudarytą iš tokių žmonių, kurie netrukdo, o kaip tik padeda bręsti, augti ir vystytis. Šiek tiek gaila, bet gal ir įdomu tai, jog dar daug dirbti teks su savimi, ugdant aptartas savybes, nes vis dar nešiojuos apsčiai negatyvo ir baimės.
Pradžiai, viešas sąžiningas prisipažinimas - man rūpi, ką galvoja kiti. Man svarbu, ką žmonės pasakys. Aš negaliu gyventi be dėmesio. dėl to kartais ir alpėju kaip ta gėlelė be vandens.

Rodyk draugams

Mergaitė pasimetėlė

Tiesa, labai gražus ir beveik estetiškas laikas Jaar’e pristabdė šiek tiek ir mano jau įsibėgėt spėjusį skeptiškumą. Bet visgi keista, kad dailiai ir meiliai regiu daugiau Lietuvoj, kur gi daug daugiau blogybių lyg ir turėtų būt nei čia! Galbūt tėvynės kasdienės sąlygos tiesiog įsišakniję manyje, o štai svetimos šalies navarotai - erzina.

Ir visgi, turbūt, patarlė tiesą sako - lauke vienas - ne karys, tad nuo trečiadienio prasidės atvirų durų dienos (suprask, mano durų), ir miesto eksplorinimas su savais. Vienas savas jau čia gyvenęs, tad tikiuosi, jog malonių siurprizų netrūks. O atvirų durų dienomis vadinu dėl to, kad per dvylika dienų sulauksiu 8 svečių. Nei daug nei mažai, juk senais laikais tiek apsilankydavo per vakarą, tik skirtumas tas, jog šie vizitai bus šiek tiek ilgesni nei viena tūso naktis, o ir asmeninių atsakomybių (universitetas, darbeliai ir visa kita) koncentracija vasarį susikaups nemenka. Visgi, gaila labai, kad teko pasakyti sorry, bet ne, dar penkiems žmonėms, kurie taip pat buvo sumąstę mane aplankyti. Niekaip nesuprantu, kaip visi taip talentingai sugebėjo pasirinkti tą patį laiką, kai tuo tarpu spalį ir lapkritį kukavau čia sau viena (su 1 išimtimi). Nors ne, suprantu aš viską, taip jau gaunas, kai atidėliojama ikipaskutinio, o dar ir ekstremaliai žemos bilietų kainos daro savo.

Šiąnakt aš vėl namie (rašyta penktadienį) (trečias savaitgalis iš eilės! asmeninis rekordas nuo 2006-ųjų, minia žiopčioja iš nuostabos, yeah). Skaitinėju literatūrą ir naršau internetą, bandydama bent kažką suprasti apie magistro studijas. Nes, jei pavyks šiemet užbaigti bakalaurą, gal visai protinga būtų neapsileisti ir varyti toliau. Bet čia atsiremiu į baisiai aukštą ir plačią sieną, ant kurios surašyta krūva klausimų - nei ką, nei kur studijuoti norėčiau, nesu tikra, sunkiausia atsakyti į klausimą, ar noriu negyventi Lietuvoje? Jei reiketų atsakyti dabar, sakyčiau, taip, taip taip, aš noriu būti Lietuvoje, mat spygauju viduj iš ilgesio ir purtausi, kaip atsibodo svetimumo jausmas. Bet juk pažįstu save ir, kaip žinia, man, kaip ir kiekvienam, gerai ten, kur jo nėra. Kai jau grįšiu, matyt, keiksiu save už neišnaudotas galimybes ir veršiuos kažkur kitur.

Labiausiai dabar norėčiau pastovumo, bet, patikėk, labiau už viską to pastovumo ir bijau. Na žinai, kai viskas stabilu, baisu, jog niekas niekada niekaip nesikeis, nes nuotykiai ir intrigos būna tik filmuos, o ne žmogaus gyvenime. O dabar, sėdint kažkur, jaučiantis kažkaip, nežinant, kas bus toliau, to aiškumo norėtus labai. (blogas tas mano blaškymasis šiuo metu tuo, jog asmeninis/socialinis gyvenimas, kad ir kaip būtų netikėta, snaudžia kaip niekad - aną pavasarį juk gyvenau Californication lygio mūvyje su visokiais pagerinimais).

Rodyk draugams

Ieškau vyro kompiuteristo + Emocijų banga, užplūdusi po Nicolas Jaar pasirodymo

Taigi taigi, per akimirką viskas, ką turėjau kompe, ėmė ir prapuolė (o kartu ir galimybė kurį laiką normaliai juo naudotis). Labiausiai bus gaila, jei nepavyks atkurti 20 000 nuotraukų, kurių, aišku, būdama ultraišmintinga, daugumos nesaugojau kažkur kitur. Šitas mažas išbandymas parodė, kokia gėdingai priklausoma esu aš nuo kompiuterio ir kaip visiškai nieko šia tema neišmanau. Laimei, kambariokas gelbėja mane, nes, kitu atveju, turbūt verkčiau kampe sau. (Dėl laikinųjų nelaimių ir rašyti tenka velniai žino, kokiu fontu, net gėda). Dabar kybau live OS, laukiu, kol į duris pasibels pasiuntinukas su nauju kietuoju disku ir dievagojuos, jog nuo šiol kompą ir svarbius duomenis saugosiu dar labiau nei prieš tai.

Kita tema – trečiadienį man nusišypsojo neišpasakyta laimė, džiaugsmas ir sunkiai žodžiais apibūdinama sėkmė - visai netyčia atsiradau Nicolas Jaar live pasirodyme. Jam vos dvidešimt, jis atrodo tarsi eilinis berniukėlis, kokių kasdien sutinki šimtus, bet, kiek mano miglota kompetencija leidžia spręsti, jis – genijus. Per tris valandas (nors buvo žadėta viena) ir verkiau ir krykštavau – muzika neįtikėtinai sugebėjo išprovokuoti keisčiausias emocijas. Žiūrėjau į tą vaikį ir spėliojau, kas, po šimts, turėtų dėtis jo galvoje, kad paskatintų tokios magiškos muzikos gimimą? Kadangi Nicolas čia tikrai populiarus, Watergate klubas tiesiog lūžo nuo žmonių minios, o aš turėjau gerai pasistengti, kad išlikčiau sąlyginai patogioje pozicijoje (visai netoli pulto, bet basom pėdom įsirėmus į odinį foteliuko apmušalą). However, atrodo, kad po tokio muzikinio orgazmo miegojau geriau, išausęs rytas atrodė šviesesnis, o mintys – skaidresnės.

O štai dabar, rodos, pasinėriau į dar keistesnį savo minčių pasaulį ir jau velniai žino, ką atneš tolimesnė įvykių eiga. Gerai tai, jog pradedu suvokti, ko noriu. Gaila, tačiau kaži tik, ar tie norai bus taip lengvai įgyvendinami. Laikom kumščius, programuojamės visa esybe teigiamiems virsmams.

Foto autorius - Tomas Urbelionis

Rodyk draugams

Kas yra Lochų Magnetas?

Ar žinai, kas yra Lochų Magnetas? Lochų Magnetas – tai tokia mergaitė, kuri yra pati visa faina, smagi, šauni, graži, protinga ir visokia kokia (daugiau ar mažiau, bet faktas, kad daugiau), o bet tačiau, visi jai asistuojantys vyriškosios lyties atstovai – yra vienaip ar kitaip, nepabijokim to žodžio, lochai. Žodis magnetas reiškia, jog ta mūsų mergaitė traukia tokius vyrus it bites prie medaus, velniškai stipria jėga. (Duočiau aš čia tų lochų pavyzdžių, bet, gal, nebūtų labai korektiška).

Naujaisiais metais Lochų Magneto rinkimuose toliau dėl pirmos vietos grumiasi mergaitė šio blogo autorė ir mergaitė D. Š.

Kaip šioje kovoje seksis toliau – pranešime vėliau, sekite naujienas.

Rodyk draugams

Kibernetinė idilė

Penktadienio naktis, o mūsų namuose – darbymetis. Aš rašau (tik, deja, ne term paper, o straipsnius, nes juk smagiau, blem), kambariokas, kiek girdžiu, šiuo metu dalyvauja skype konferencijoje (jis iš namų dirba tai Berlyne, tai Stambule, tad bene visą parą darbymetis). Ir išties, įdomus dalykas tos laiko juostos – turiu draugą, su kuriuo šneku veik paryčiais, kuomet jis Kanadoje dar tik pietauja, man, naktinėtojai, labai patogu bendrauti su žmonėmis Anglijoje – pas juos valanda anksčiau, o aš, dažnai plepu ir su tais, kurie savaitgalį Lietuvoje jau grįžta iš tūsų. Nejauku pripažinti, kad mano visas gyvenimas – online. Na gerai, didžioji dalis jo. Nebe ilgam, laimei.

Šiandienos skaičiukai – 1470kcal. Aš labai stengiuosi, garbės žodis, bet bemiegė para išsunkia jėgas, tačiau valgau vaisius, artėju prie grįžimo į sveiką tvarką.

Rodyk draugams

Gali valgyt valgyt, visai susivynioti, į paršelį pavirsti, mergaite nebebūti

Maistas maistas maistas. Gyvenimo laimė. Valgyt valgyt valgyt iki nukritimo, nukrist, pasikelt ir vėl valgyt. Izoliuokit mane, prašau.

Kalorijos šiandien – 2200.

Visuotinė gėda ir oficialus pareiškimas, jog iškrypta iš tiesaus kelio. Siekiant sugrįžti bus bandoma registruoti viską viešai, kad būtų sarmata prieš visuomenę ir taip būtų grįžtamą į normalų režimą. Nes nu rimtai. Siaubas.

Niekas visiškai nenori grįžti į 38 dydį. Reikia susiimt, juodai.

Rodyk draugams

Žiemos miegas

Berlin Fashion Week taip labai nesužavėjo, kad vieną dieną pasivaikščiojus po renginius, ūpo eiti ir kitas dienas nebeliko. Užuot sėdėjusi Fight Club‘o (knygos) analizavime, rymau namų zonoj ir analizuoju romantic comedies. Bet pažadu, į filmo analizę eisiu.

Mano to do list‘as plečiasi iki be galybės, o aš nieko nedarau. Gal ir nieko tokio, juk viskas, vienaip ar kitaip, praeis, tik klausimas, kiek sėkmingai, jei nedėsiu pastangų. Už lango pliusas ir nei lašo sniego, bet man vis tiek žieminis miegas.

Užtat nusipirkau kaukę/domino, ko ieškojau taip ilgai.

Rodyk draugams

Miss Forever Alone 2011

Šiandien ėjau į porą FW renginių, į kuriuos galimybės patekt beveik nebuvo, surizikavau, nepatekau. Susierzinau. Kai būni sėkmės išlepintas vaikas, tokie nutikimai baisiai stebina. However, ryt bandysim kitur, su akreditacijom.

Šiandien darsyk sakau, kad nemėgstu mergų ir myliu bernus. Darau dvejas prezentacijas, vieną – su pana, kitą – su keturiais bernais. Su pana viena didelė drama, su bernais visiškas atsipūtimas. Kad ir kaip, man geriausia prezentacijas rengt vienai.

Šiandien žiauriai gražiai atrodžiau, bet aš antiek viena, kad net nėr, kam nufotkint. Whahaha. Vakar ir šiandien vaikštau visa apspangus, sukas galva ir suvokiu, kad jei iškrisčiau namie, nieks nepasigestų. Kai pajutau visišką liūdnumo epogėjų eidama namo, kaip tik man pradėjo švilpaut turkai paaugliai. Hell yeah.

Forever alone.

Dabar šiek tiek geriau jaučiuosi ir šiek tiek pagerėjo nuotaika. Ant paskutinių posto žodžių girdžiu, kaip kambariokas rakina duris, grįžo iš kelias savaites trukusių vojažų. Nebe alone?

Rodyk draugams

Horoskopas oho

Nuo ketvirtadienio prasideda įdomių susitikimų, neįtikėtinų pažinčių ir įspūdingų kelionių laikas. (Va va, kaip tik einu į Berlin Fashion Week renginius). Iš giminių ar saviškių gausite dovaną, atversiančią naujas pripažinimo ar studijų galimybes. (Giminės ir saviškiai atvažiuoja greitu metu!)

Po 22 d. tarsi atgimsite, užsidegsite it laukiniai kūrybiniu ir sportiniu azartu, ateinantį pusmetį labiau rūpės meilė, savireklama ir azartas.

Užsikrėsite pirkimo manija, keisite senus drabužius ar daiktus naujais. (Kaip tik nusipirkau naujų šmutkių visokių). Padidės išlaidos dėl iš toli atvykusių svečių. (Garantuotai.)

Savaitgalį daug bendrausite su draugais, bendraminčiais, žibėsite visuomenės elite. (Fashion week, tai žinoma!)

Investuosite didoką sumą į veido grožį, stilių, šukuoseną, dekoratyvią kosmetiką. (Vakar pudrą kaip tik pirkau.)

Mažėja bendras organizmo atsparumas išorės veiksniams, silpnėja imunitetas. (Antra diena sukas galva ir žvaigždutės akyse.)

Prasideda didžiosios meilės pusmetis, kai žavėsite priešingą lytį, tapsite daugumos garbinamu ar mylimu žmogumi, vakarėlių ir renginių virtinėje lengvai sutiksite svajonių mylimuosius. (Pagaliau, pagaliau.)

Padidėja netikėto pastojimo tikimybė – pasirūpinkite apsaugos priemonėmis, kol jos dar neuždraustos katalikų ortodoksų. (Ne ne ne.)

Sveikiname! Pagaliau po metų tūnojimo namuose išbrendate iš depresuojančių keistuolių klano. (Tai reiškia, gal, kad nebetupėsiu namie visą savaitgalį, kaip praėjusį?)

Man tik toks klausimas iškyla, ar čia man galioja, jei jau aš beveik oficialiai gyvatnešys? Tiesa, aš netikiu horoskopais, nepamiršk. Bet laukiu nesulaukiu atgimimo ir svajonių mylimųjų, whahahaha.

Rodyk draugams

Tolimos šviesos arba bet tai kaip tau mano naktys

Ką tik baigiau žiūrėt taip išliaupsintą lietuviškąjį ‘Artimos šviesos‘. Nea, nu sorry, bet tikrai neverta buvo sukt dar vieną nuobodų lietuvišką filmą, kur iki dviejų valandų ištempiama tai, ką buvo galima pasakyti per dvidešimt minučių.

Žinai, dar juokinga ir tai, kaip klaikiai ten parodomas tas naktinis gyvenimas. Ir nesvarbu, pirmadienis ar geltontadienis, viskas yra kitaip. (Taip taip, viskas ten apie mašinas, driftus, etc, bet!) Manom akim viskas yra kitaip. Ir patikėk tu manim, žinau, ką šneku – ne veltui pusę metų dirbau kazino, kur ir verda tas visas naktinis gyvenimas, ne veltui tiek prasiblaškyta (visai be tikslo ir neaišku, kodėl) naktim ir po Panevėžį ir po Vilnių ir šiaip po pasaulį. Visgi vakarėlių stažas nemenkas, ir tų tokių, kai iš namų išeini pusę keturių, nes prepartis užsitęsia. Naktinis gyvenimas mano akimis – tai ne kava iš statoilo, tai – kažkas daugiau. Tai paskutiniai paryčių naktinėtojai, klejojantys ieškodami kelio į namus, tai – prostitutė Loreta, kuri it niekur nieko įžengia į lošimų salę ketvirtą ryto tokia poza, it būtų ėjusi iš darbo ir lyg tarp kitko užsukusi pas mus, tai – nesibaigiantis afterpartis, nusikeliantis į kitos dienos pietus, kai žinai, jog aštuntą ryto baigęs darbą dar rasi tuos paskutinius bepročius, tai - antakalnio sodai, kur pabudęs regi, kad kiti dar nemiega, tai – tauro kalnas, kur net ir šeštą ryto stringi eilėje, tai – užsidarę barai ir lėbavimas su jų šeimininkais, tai – nesveikas taksistas, vežantis mus į policiją, nes jam šiandien bloga diena, tai – pilaitės ežerai nakčia ir aplink juos besisukiojančios lapės, tai – šokiai su vyno taurėm ir aukštakulniais tiesiog gatvėj, kai pradeda kursuoti pirmieji troleibusai.

Vardinti galima be galo, bet visi turim skirtingas istorijas, kuriomis piešiam savo suvokimą apie naktį mieste. Maniškis ne toks pilkas, kaip parodo filmas, maniškis pilnas herojų ir nesuvaidintų siužetų, kur saulei švintant žinai, jog dar visko gali nutikti. Maniškį sunku net žodžiais nupasakot, turi eit su manim naktinėt.

Rodyk draugams

How long is now?

Oranienburgerstr. šiandien perpiet. Kai užaugsiu, aš nebūsiu fotografė. Ačiū, laike, kad bėgi taip greit. Nemeluoju.

Rodyk draugams

Apie džiaugsmus, kurie buvo ir bus

Pažadėk, labai prašau, pažadėk man, kad tie gerieji laikai, apie kuriuos šiąnakt nepaliauju galvot, dar ne kartą pasikartos ir dar labiau džiugins. Pažadėk, kad dar klyksim ir spiegsim ir rėksim iš laimės.

Tu net neįsivaizduoji, koks nuostabus mano gyvenimas so far. Taip, man dabar ne laimės dienos, taip, būna, kad realybė kanda, bet, po šimts, vartau tūkstančius nuotraukų, klausau šimtus dainų ir prisimenu ir džiūgauju iki ausų išsišiepus – kokia aš jauna ir kiek daug gero aš jau patyriau! Nepamatuojamo šėlsmo savaitgaliai, savaitės, dienos, naktys, vaje, kokie mes bepročiai! Aš dar visai nenoriu užaugti, dar eikim paryčiais link namų susivėlę. Pažadėk, kad per daug negalvosim, daugiau darysim, mažiau kalbėsim ir nieko nebijosim.

Pažadėk man grožį ir geismą, pažadėk.

Rodyk draugams

Princesei depresija

Antiek vakuumas galvoj, kad net žodžių neturiu. Ant nosies milijonas deadline‘ų ir streso. Aš neturiu valios, aš tingiu, aš nieko nenoriu. Noriu guminukų, spalvų, švaros, rūbų, kvepalų ir vakarėlių.

Esu vienas nelaimingas karaliukas savo sostelyje, aplink spalvų ir linksmybių mažai, man neįdomu. Mane užkniso šitas visas balaganas visur mieste, lietus, dargana ir paviršinis bendravimas su žmonėm. Galiu kažkur eiti, bet neinu, nes mane migdo šabloninis bendravimas, mane nervina tai, kad nuoširdžiai čia juokiausi gal tik kartą, o kiti kartai, išprovokuoti balso iš Lietuvos, nesiskaito, mane žudo tai, kad čia nesirūpinu savimi, nes neturiu, prieš ką būti graži, man tiesiog nesvarbu, ką žmonės pagalvos, nes niekas nepagalvos nieko, mane nervina skaičiuot kiekvieną centą, nervina nepastovumas. Taip, man kaip tai gėlei žvėriškai trūksta dėmesio. Kur tie laikai, kai grožis ir geismas sklandė ore?

Braškių ir šampano, greičiau, alpstu!

Rodyk draugams

Visai ne penktadienis

<…> Negaila man aukso. Negaila sidabro. Tik tų praūžtųjų dienų. Ne viskas išgerta. Ne viskas pragerta. Aš didelius lobius valdau. Turiu savo džiaugsmą. Turiu savo skausmą. Ateik – dovanosiu ir tau. Netinka tau auksas. Netinka sidabras. Nei žodžiai, saldumo pilni. Netikras čia auksas. Netikras sidabras. Ir deimantai tie – netikri. Bet skleisis dar naktys žalioj mėnesienoj baltųjų aušrų pumpurais… Ateik, - apkabinsiu, į širdį priimsiu, papuošiu žvaigždėtais nakties auskarais. <…>

P. Š.

Tokios tat mintys lanko penktadienio vakarą. Ilgu iki beprotybės.

(Taip, originally čia eilės, bet šiandien duodas galvoj srautu, kurio stulpeliais neužrašysi).

Lamb - Gorecki

Rodyk draugams

Speigas (nors ir nėra šalta)

“You know that things aren’t going well for you when you can’t even tell people the simplest fact about your life, just because they’ll presume you’re asking them to feel sorry for you.”


Nick Hornby

Nesu labai džiugi pastaruoju metu. Rodos, lyg ir viskas gerai, bet. Bet klykia draskos jausmai, neturėdami, kur pasidėti. Dabar, kaip ir žiemą ir daug jų atgal.

Tik Fever Ray ir The Black Keys ir The National. I’m afraid of everyone. Ir Herbjorg Wassmo. Kaip aš nemėgstu skųstis, po šimts. Bet atrodo, kad tik tai ir teveikiu. Hell yeah.

Rodyk draugams

Working Class Hero is Something to Be

Kadangi prisiminiau senus gabumus, pradėjau šiek tiek vėl kirpti namie. Kadangi mokslai, anksčiau buvę ne itin pastebimi, kažkokiu būdu ėmė ir gan stipriai užspaudė, kelinta diena jaučiuosi nusikalus kaip šuniukas (O dabar įdomu pasidarė, iš kur atsirado toks posakis, ir kur tas šuva/šuniukas taip jau nusikala?). Išties, iki kovo galo turiu tieeeek planų, kad laikas tikrai tikrai neturėtų prailgti, tik reikės nemažai kantrybės, valios ir, deja, pinigų, kad su viskuo susirodoti. However, at least mokslai šiek tiek įdomūs. Šiandien per Eglish for the Media teko vaidinti radio show transliaciją, o po poros savaičių ją teks sukurti patiems. Per Academic Listening kūrėm naujus, labiau šiandieninę visuomenę atitinkančius herojus filmo 12 Angry Men motyvais. Su žaviu (labai žaviu) kursioku Titos prisižvengėm negyvai (mūsų herojai – 19m. naivoka vietnamietė padavėja Thao, stambus 33m. kompiuteristas nolifer‘is Hans, 99m. (nu) buvęs kariuomenės vadas Manfred ir taip toliau ir panašiai). Dabar, kai skaitai, tai tau, čiuju, nejuokinga vapsčė, bet mes kritom bekurdami, patikėk.

Dabar štai kelintą vakarą sėdžiu sau namie viena ir rengiu pranešimą paskaitai Unreliable Narration. Baisiausia tai, jog pranešimas apie vieną labiausiai scary filmų The Others, tad truputi nejauku (Sooner or later they will find you. Bu!). Dar nejauku ir tai, jog dėstytojas gan griežtas, tad nežinia, kokio pažymio tikėtis, o filmą rytojui šiuo metu karpo draugytis, kuriuo pasitikėti galima, bet nesu tikra, kiek.

Rodyk draugams

Apie tai, kaip Kristmastaimas per vieną naktį išėjo iš mados

Vyrukas trumpomis rankovėmis tramvajuj ir visokie kitokie gan lengvai apsirengę žmonės šiandien privertė net šiek tiek suglumti, akimirką net svarsčiau, koks dabar mėnuo ir išvis, kas čia daros. Mėnuo sausis, diena 10 (deadline‘ai, deadline’ai, aaa!), lauke +4° ir aš šiandien jau ėjau be kepurės, nes švietė saulė ir šiaip tokia visokia pavasario atmosfera (pvz. paukščių visokių pilnas miestas). Bet, kad ir kaip skaisčiai ta saulė bespingintų, faktas lieka faktu, dabar viduržiemis. Po trijų karalių miestas tiesiog nusėtas niekam nebeįdomiom geltonuojančiom kalėdinėm eglutėm. Tas visas masinis mirusių eglučių vaizdas atrodo gan liūdnai ir tada pradedi galvoti, ar tikrai šitam mieste tokie populiarūs visokie gamtosaugininkų natūralistų veganų judėjimai. Dar miestas pilnas ir nusprogusių fejerverkų ir bambioškių liekanų, kurių, rodos, niekas net nesiruošia surinkt. Tai taip ir braidom po pirotechnikos ir eglučių sąvartyną, truputi stebina. Nelabai maloniai. Talk about pedantic Germans.

Aišku tik viena – kristmastaimas per kelias paras klaikiai išėjo iš mados, o kad šventės baigėsi, paskelbė ir mano Kalėdų gėlė, numesdama paskutinį lapą.

(Šį postą realiai norėjau parašyti dar aną savaitę, tik vis neprisiruošiau).

Rodyk draugams

Apie ekskursiją į Deutche Welle ir Peter Lindbergh parodą

O štai penktadienį su gausia (dar 4 be manęs) grupe bendramokslių keliavome į ekskursiją į Deutche Welle televiziją (nes turime paskaitą English for the Media). Ir žinai, visai nesigailiu ilgą penktadienio popietės miegą išmainiusi į šitą išvyką. Vaikščiojom po žinių ir kitas studijas, klausėmės įdomybių apie pačią televiziją ir darbo telike subtilybes. (Pvz. Nežinojau, kad žinių pranešėjai scrollin‘a pedalą po stalu ir patys keičia tekstą, kurį skaito arba apie mėlynojo (arba žaliojo) screen‘o sistemą). Finale, aišku, neatsispyriau pagundai prisifotkint žinių vedėjo kėdėje.

O štai šiandien, nepaisydama įspėjimų, kad on Sunday afternoon it is too crowded there keliavau į foto galeriją C/O Berlin, kur demonstruojama Peter Lindbergh paroda. Darbai visai nieko (bet oj ne stebuklas), o štai pati galerija ir jų pateikimas visai nepatiko. Man, asmeniškai, visiškai nesižiūri šikarna mados fotografija įtupdyta nūdnuos medžio imitacijos rėmuos, taip pat jau šiek tiek pabodo ta berlynietiškas dirtyness, kur tik benueitum (čia irgi). Vėliau pasidomėjau šiuo menininku ir jo darbais daugiau, todėl dabar keikiu ir darbų selekciją (kuri kaip tik pristatoma kaip gan išskirtinė). Rodau šiek tiek vaizdų, nors pati esu veik tikra, kad vėliau šios pavardės nelabai atsiminsiu – kažkokio ypatingo įspūdžio nepaliko. Ir tiesa, too crowded, velniškai trukdo susikaupt turgaus atmosfera ten, kur ji baisiai netinka.


Taip atrodo vaizdas pačioj galerijoj (tik žmonių milijonas).

Rodyk draugams

Įrašas apie PLAUKUS

Nauji metai, kaip matau, ne man vienai prisidėjo prie lengvo stogelio nusirovimo, ko pasekoje atsiranda visokie naujametiniai pažadai, išsiprovokuoja hyperaktyvumas ir, most specially, noras save keisti. O lengviausia save keisti, kaip žinia, manipuliuojant plaukų spalva, ilgiu ir kryptim. Universitete regiu, jog šį norą pajuto tikrai nesuvokiamai didelė dalis bendramokslių, kas, kaip ir man*, baigėsi absoliučiais (arba beveik absoliučiais) fail‘ais – sėdi visi kaip nesavi su kreivom margom kudlom ir, turbūt, mąsto, kad gal visgi nebuvo tai labai būtina. Na, geriausiu atveju, naujos šukuosenos atrodo normaliai, bet ekskliuzyvių pasikeitimų į gerąją pusę neužfiksuota.

O štai aš įgijau naują seilėjimosi objektą. Tai – berniukai su kuodukais. Nu jau taip gražu, kad ja nimagu, seilės dremba. (Taip taip, nieko čia naujo, bet man va dabar parėjo). Mes dar tuos kuodukus savam tarpe vadinam koldūniukais.

*Ta prasme, spalva mane pagaliau tenkina, bet užtat koookia kaina.

Rodyk draugams

Apie apsilankymą Berlyno Nacionalinėje Dailės Galerijoje

Tam tararam, vėl tiek veiklos, kad nespėju virškinti ir aprašinėti. Bet štai atėjo šeštadienio vakaras namie (būna ir taip), tad imuos pastarųjų dienų įspūdžių apibendrinimo.

Ketvirtadienį pagaliau atspardžiau sau šikną dėl nieko nedarymo ir bambėjimo, kad nuobodu ir ėmiaus veiksmų – nuvariau į nacionalinę dailės galeriją. Nesu labai didelė klasikinio (I mean senųjų laikų) meno gerbėja, bet, manau, išmintinga pradžioj susipažinti su basics‘ais ir tik vėliau naršyt įdomesnius reikalus. Kaip visada, plavinėjau per daug nesigilindama, nes nekenčiu savęs prievartavimo (kai skaitai/klausai apie kiekvieną muziejaus eksponatą ir kantrybė sprogsta dar neįpusėjus), tai daugiau laiko skyriau tam, kas mane asmeniškai sudomino (labai subjektyviai vertinu meną – arba gražu arba ne, arba įdomu, arba ne. Viskas). (Kaip visada, iš esmės labiausiai domina vaizduojami objektai, o ne tapybos subtilybės. Apie meną supratimo aš turiu mažai, bet bandau šiek tiek tai taisyti, tik pavyksta ne visai taip, kaip reikėtų, matyt.)

Rodau labiausiai sudominusius reikalus. Pics iš interneto, nes nematau prasmės blaškytis su savo muiline ir finale turėt prastos kokybės vaizdelius, kai viską galima rasti online. Darbai eina daugmaž nuosekliai – keliaujant iš pirmojo galerijos aukšto į trečiąjį (tuo pačiu iš 19tojo a. pradžios link 20a.) Tik, gaila, akivaizdu, kad, kaip ir pas mus, įspūdingiausi Renuaro, Monet, Degas ir kitų darbai, matyt, kur kitur nusėdę (pas kolekcininkus ar kituos muziejuos po vieną išsibarstę).

A. Menzel - Der Fuss des Künstlers

Franz von Lenbach - Lady Curzon

Fritz von Uhde - Heide Prinzesschen

Arnold Böcklin – Sirens

Arnold Böcklin - The Isle of the Dead

Auguste Renoir – Chestnut in Blossom

Raoul Dufy – Harbour

Carl Gustav Carus - Balkon in Neapel

Va čia ir apsigavau – uoj ne viską, pasirodo, galima rasti internete. Bet užteks ir tiek. Nieko čia per daug įdomaus iš tiesų, bet gi žinai, kad negaliu aš niekaip nurimt neužregistravus fakto su šiek tiek įrodymų.

Rodyk draugams