BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vaizdo (ne)svarba

Iš kur toks baisus pė iks ant išvaizdos? Taip baisiai nesirūpinu, kaip atrodau, kad net daros nejauku tai suvokiant. Po kelių metų pirmąsyk išėjau į žmones (ta prasme, ne į parduotuvę batono) be makiažo, mylimiausias rūbas – treningasas ir džinsai, plaukai belekaip, dar pati apsikirpau, tai dabar sukas riečias į visas puses ir man dzin. Baisiai keistas jausmas tarp barbių visur – universitete, gatvėj, dievaž, net trūle. Praradau bet kokį norą ar poreikį daug investuoti į vaizdą, atradau begalini norą investuoti į potyrius.

Rodyk draugams

A New-born Nerd?

Negaliu patikėti, bet pagaliau sutvarkiau visas užduotis praktikai ir dabar turiu vieną laisvą dieną. Kuria, žinoma, net pasidžiaugti nespėjau, nes kaip mat sužinojau, kad vėl užgriūva milijonas reikalų. Turiu tokį kalendorių, kur žymiuosi, ką turiu nuveikti. Langeliai iki balandžio vidurio veik visi pilni. Trečią dieną iš eilės prie kompo pasidėjau nagų laką, bet vis nespėdavau nusilakuoti, nes iki paryčių užsisėdėdavau prie darbų. Vakar visa ko kulminacija įvyko 04.19 nakties, kai išspausdinau visus mokslams reikalingus lapus, o mano spausdintuvas pavargęs pareiškė, kad baigėsi toneris. Tiesą sakant, visas šis biurokratiškas reikalas yra baisi envinornmentaly unfriendly tuštybė. Spausdinam krūvas lapų, kurių niekas taip nuoširdžiai ir neperskaito… However. Po ilgo laiko vėl vidurkis kopia į aukštumas, net stipkę gausiu. Pirmasis praktikos pažymys – 10. Laikom kumščius, špygas ir visa kita, ką ten begalima laikyti. Tik svarbu labai norėti, pasistengt ir tikėt, taip?

Rodyk draugams

Netikėtas emocijų protrūkis arba kaip dar gebu save nustebinti

Klausiu savęs, iš kur tiek jaudulio ir pergyvenimo dėl visko. Šiuo atveju labiausiai pergyvenu dėl mokslų. Nežinau, kas mane apsėdo, bet viduje jaučiu neišvengiamą būtinybę pavaryti kuo geriau, kad ateityje nereikėtų keiksnoti savo tingumo.

Šiandien nutiko šaižiai įdomus dalykas. Gavau laišką, kuriame viena eilutė netiesiogiai teigė “į mūsų universitetą šiemet Jums įstoti nepavyks”. Nespėjusi perskaityti kitų sąlygų, pati save nustebindama puoliau ašaroti krokodilo ašarom ir jaučiau, kaip plyšta vidus iš beviltiškumo. Vėliau, visgi, pamačiau, kad dar ne viskas prarasta. Kvaila maža situacija? Žinoma. Bet pati turėjau progą gan objektyviai įvertinti, kiek emocijų ir vilčių dedu į tai, apie ką svajojų ir, tuo pačiu, kaip stipriai to noriu. Iki šiol pati to nesupratau. Nepamiršk, kad mane pravirkdyti – ypač sunki užduotis, o ašaros nesilieja ne be priežasties.

Rodyk draugams

Forever Alone III (?) / Savaitė Lietuvoje

Vos per savaitę Vilniuje nuveikta milijonas darbų. Jau beveik susitvarkiau pažymius, pradėjau rengti dokumentus stojimams, atšvenčiau įkurtuves, spėjau įstrigti taksų virtinėj Islandijos Kultūros Centre, o vakar kažkaip nueiti į Lemon Joy koncą. Igoris taip gražiai rėkė Mylėt tave taip beprotiška ir keista, kad veik ašara išsprūdo.

Man labai šalta. Labai labai šalta. Kai grįžti iš žydinčių narcizų krašto ten, kur dar žibučių nėr (jo?), termoreguliacija sutrinka visiškai. Pamažu grįžinėju į idiotiško miego režimą, kuo visiškai nesididžiuoju. Nesidžiaugiu ir tuo, kad mano baisus optimizmas palengva ritasi žemyn. Kad šį procesą sustabdyčiau, bandau atriboti save nuo bet kokių tai sąlygoti galinčių veiksnių. Pavyksta ne visada. Ypač, kai važiuojant viešuoju transportu (o juo važiuoti jau yra įššūkis), paausėj išgirsti šnekant Stano. Kamon, negi rimtai kažkas dar žiūri televizorių? Na gerai, negi rimtai kažkas dar žiūri lietuvišką televiziją? Ir skambina už kažką, kažkaip, dėl kažko balsuoti? Sick. Ir šiaip, buvau labai atpratusi nuo susireikšminusių žmonių. O čia jie visur. Visur.

Dar vienas, nelabai nustebinęs, bet jau tikras supratimas yra tai, jog manęs čia niekam ir nereikia. Visi gyvena kažkur kažkaip ir man ten vietos nelabai ir rasta, tad išsikeliu sau tam tikrus tikslus ir bandysiu vėl kilti. Nes jei jau esu best friend for myself, tai reikia ir daryti taip, kad tas myself kaifuotų nuo gyvenimo, o ne verkšlentų, kad tada, kai reikėjo, nedarė visko, kad tai kaifutį pasiektų. Dievuli, duok, kad man pavyktų. So far tenka optimizmo, šviesos ir gerumo intencijas paslėpti po cinizmo, skeptiškumo ir atsiribojimo šydu (koks fakin literatūriškas žodis), kad nenusvilt.

Rodyk draugams

Interjero subtilybės

Čia šiaip ėdimą stabdyti įkvepiantis statement.

O čia – naujųjų namų siena. Super osom. Seriously, man labai kelia ūpą.

Rodyk draugams

Aš grįžtu namo

Viskas. Praktika baigta. Pagaliau. Ko jau ko, bet vaikų savo akiratyje pageidaučiau nematyti kaip įmanoma ilgiau.

Next step – kelionė į Manheimą, iš ten – į Frankfurt Hahn ir tada skrydis į prakeiktąjį Kauną. Šeštadienio vakaras Panevėžy, sekmadienį – Vilnius. Nauji namai, nauji kambariokai, naujos sąlygos. Laimei.

Pirmą kartą daiktai telpa į lagaminą – keistai malonus jausmas. Turiu krūvas lapų, kurie teoriškai naudingi, bet praktiškai aš jų niekada neatsiversiu, tad dar svarstau, kur jie keliaus – į lagaminą ar į popieriaus atliekų skyrių.

Truputį, o gal net ne truputį baisu pagalvoti, kiek nesibaigiančių darbų laukia grįžus. Kaip mano buvusi mokytoja kirpykloje kažkada sakė – ilga kelionė per kopas su aukštakulniais. However, dar ne tiek atkentėjau, sukaupsiu visas jėgas ir varysiu iš paskutiniųjų.

See you in Lithuania.

Rodyk draugams

Apie Marijoną Mikutavičių

Šiąnakt sapnavau, kad Marijonas Mikutavičius yra žiauriai gražus, žiauriai jaunas ir žiauriai patrauklus ir žiauriai gerai sutariam gerdami vyną kažkokiam balkone. Ypač keista, nes jau kokį 12m. jis: a) nėra nei gražus, nei patrauklus, nei jaunas; b) nu gerai, man taip atrodo, gal kam ir gražus. Nu ir šiaip. Aš visada mylėjau Psichą, o ne Marijoną.

Gražus buvo nebent tada.

O Psichas gražus visada.

Rodyk draugams

Namai/Shortbus

Radau namus! Net lengviau negu būčiau galėjus tikėtis. Labai fainos sąlygos, o svarbiausia, turėsiu Savo Kambarį. Dabar noris greičiau baigt viską, ką turiu čia nuveikt ir šaut į Vilnių. Nesulaukiu jokio palaikymo iš to, iš ko jo labiausiai tikėjaus, bet ir viena aš jau kaip nors. Nes juk turbūt ir kvaila kažko tikėtis, trumpam užsnūdau saldžiam sapne, kur žmonės rūpinasi vieni kitais.

Beje, pažiūrėk šitą filmą. Somehow man čia Berlynu kvepia, flashback‘ina gan rimtai.

http://karleywhatever.squarespace.com/imported-20101006052005/2011/3/11/dating-101-20-secrets-that-are-not-really-secrets-about-dati.html

Rodyk draugams

Neprijaukinamas benamis ilgesys

Ne, viskas nėra tragiška. Nėra tragedijų šituose metuose! Toli gražu. Aš tik labiau už viską bijau vėl apaugt piktžolėm.

Rodyk draugams

Minčių pliūpsniai/namų paieškos part III

Viena nemėgstamiausių veiklų mano gyvenime – būsto paieškos. O kai to būsto ieškotis tenka jau trečią kartą per dešimt mėnesių, pasijunti kaip žmogus be vietos po saule. Nors ką jau čia, juk taip ir yra. Mano pasaulis jau veik metus lagamine, mano namai – ten, kur atsirandu, mano mintys – pasklidę po visur per nesibaigiančius pokalbius su visais ir visaip, mano norai, svajonės – vieną dieną Kopenhagoj, kitą – Zimbavėj.

Kad ir kiek keiksnojuos, visgi, skųstis man nederėtų. Jaučiuos taip, tarsi grįžau į paauglystę, tik su daugiau supratimo, atsargumo ir nuovokos. Geriu gyvenimą, darau viską, kad tik paskui nereikėtų suktis atgal ir keiktis, jog prasnaudžiau jaunystę. Kad ir kaip šabloniškai tai nuskambėtų.

Tyliai meldžiuosi, kad nieks nedrįstų išblaškyti mano naujagimių minčių, mano polėkio ir optimizmo.

Už daugybę teigiamos energijos turiu būti dėkinga visai netikėtai pasisukusioms aplinkybėms. Džiūgauju ir bandau iš savęs išspirt benamį ilgesį. Nes juk neverta, ar ne?

Rodyk draugams