BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

(Miegančioji) princesė

Atsimeni, kaip Eli Makbyl matydavo šokantį kūdikį ar kitus vaizdelius, kurių, iš tiesų, nebūdavo? Aš netikėjau, netikėjau, kad taip įmanoma, bet. Na, kūdikiai nešoka, bet. Bet atrodo, kad linkstu į būsena delusional. Būna, pabundu iš miego ir esu tikra, kad pramigau visus reikalus, nubėgu prie laikrodžio ir paaiškėja, kad išmiegojusi esu vos valandą. Būna, esu tikra dėl dalykų, kurių nėra. Būna, kad nebesusigaudau, kur sapnai, o kur realybė. Dažnai būna, kad sapnuoju, jog esu princesė. Auč. Šiaip įdomu, neneigsiu. Čia gal nuo darbo? Ar nuo vienatvės? Ar darbo/vienatvės/darbo?

Įdomus niuansas – Laimos (kas ji, beje?) sapnininke žodis ‘Lesbietė’ yra, o ‘Princesė’ – ne.

Šiandien sudariau deal‘ą, kad labai stipriai pasistengsiu siekdama pagerinti savo gyvenimą (konkrečiau kol kas nepasakosiu). O tu žinai, kad savo pažadus aš išpildau.

Rodyk draugams

Gyvenimas veža vol.3

Ir dar vienas iš tų kelių šimtų savaitgalių, kurių nepavyko išvengti. Mes šėlom repo konce, gėrėm juodą vodkę, penktą ryto užsiėminėjom pyrsingu, o vakarą (jau kitą) pasitikom išsiviepę ant kalno stebėdami nežmoniško grožio rudenį, tą rudenį, dėl kurio gražumo bekrykštaudama baigiu išūžt visiems galvas.

Dideles laimes man neša kažkas glėbiais, o jei ir sugalvoju skųstis, tai tik iš paikumo.

O dabar – tiesiu taikiniu į tobulą gyvenimą. And see no evil, hear no evil, speak no evil. Būk žmogumi, kurį norėtus stebėti iš šono ir mirt iš pavydo.

Viskas aišku?

Rodyk draugams

Trupinėliai

Vakar per teliką sakė, kad Vilniuje įvykdoma triskart daugiau tyčinių nužudymų nei Berlyne. Motyvuoja, ką.

However. Dirbu dirbu dirbu ir džiūgauju, kad priot man tas darbas baisiai. Net neišeina pasiskųst, kad vaaa, vėl į darbą. Malonu labai jausti, kad einu savu keliu.

Trečiadienį buvo juokinga, kai pavadavau sergančią kolegę ir vedžiau pamoką vaikams. (Šiaip vaikų nemokau ir visai nenorėčiau mokyti.)

Du gaideliai du gaideliai samagoną gėrė

Dvi vištelės dvi vištelės pro balkoną vėmė.”;

“Mokytoja, o jūs nebuvote tėvėtrys sezono pristatyme, aš jus mačiau!”, - štai tokie tad išminties perlai iš jų.

Ir pagaliau pradeda nebegąsdint vienatvė, vis lengviau grįžtu į Berlyno režimą ir vis geriau jaučiuosi viena.

Nuostabi penktadienio popietė, kai niekur nereikia, kai galiu ramiai sau mėgautis iškovotu poilsiu. Ką tik pažiūrėjau W. Allen’o “Anything Else”. Nagi puikus mūvis, man labai patinka tas toks iš jo filmų sklindantis kasdienybės absurdo iliustravimas ir greta sekantis tiesos komentavimas. Noriu į tą naujausią jau. Dar noriu į Eltono Johno koncertą. Čia jau Stadija, ar kaip?

O feisbuko bepročiai visai suįžūlėjo – jau fotkina ir postina nebe prašmatnų savo ar kitų gamintą maistą, o take-away užkandinių trupinius. Shame on you.

Rodyk draugams

Šyziko dainos/Jūsų pasąmonės negalios

Pasąmonė šėlsta – sapnuoju, kad gyvenu pilyje, sapnuoju, kad girdžiu tai, ką norėčiau išgirsti, sapnuoju pasakų herojus, tada pabundu, pažiūriu į laikrodį, rodantį 3.56, vėl užmiegu ir toliau blaškaus, o vėliau, o paskui pergyvenu nesuskaičiuojamą galybę prisiminimų ir ne visada lengva atsijoti sapnus nuo tiesos. Šiandien man buvo pasakyta, kad viskas – ne šiaip sau. Šiandien aš atsakiau, kad ramios mintys ir pragmatiškas mąstymas optimaliai gal ir funkcionuoja perpiet, bėgant iš vieno darbo į kitą, o štai tamsiais vakarais – jau nebe taip. Nevermind, nevermind, netrukus prasidės stebuklai. Pažadu.

Rodyk draugams

Kle/ajoju

Kai pirmadienį jau susiorganizuoji veiklą penktadieniui, tai jau kažkaip ir ramu. Na o kol kas… Kava, darbas, kava, darbas, kava, darbas, techno, juodas šokoladas ir pertemptos balso stygos.

O vakar išmečiau daugiau nei 200 žmonių iš draugų. Ramybės, tiktai ramybės.

Plaukai, nagai ir ragai (aka ambicijos) auga nelaistomi.
Good life good life good life, tyri ryri. Galime būti ramūs, galim būti geri, bet galim ir nebūti.

Rodyk draugams

Vakarėliai, vakarėliai…

Ir visai tas tūsas nesibaigė, tik persikėlė į vidų. The dance uoj kaip ne over, šokam dar stipriau nei bet kada. Išjudino mane Midnight Picnic penktadienį, o vakar viską vainikavo pliusai su Partyzanais soulboxe. Visą naktį šėlti mieste negėrus nei lašo alkoholio – tai jau didelis reikalas, ania?

Visi aplink daug kalba apie seksą. У кого что болит, тот о том и говорит? Daryt reikia, o ne kalbėt, mažuliai.

Rodyk draugams

Vilniaus gyventojų su(ap)rašymas

Gal jau pasikartosiu (bet visi mes kartojamės, so). Gyvenant Vilniuje galima išskirti kelias labai ryškias Vilniaus gyventojų grupes. Pradėkime nuo tų, kuriems Vilnius – savas miestas. Jie čia gimę ir užaugę. Šią kategoriją padalinčiau perpus. Deja, procentaliai įvertinti negaliu, bet whatever.

Vilniečiai. Tie tikrieji, kurie baigė Salomeiką, Licėjų, Jėzuitus, Basanavičių ar pan. Dauguma studijuoja VU, TVM, ISM, kai kurie išsibarstę po MRU ir VGTU. Gyvena Pilaitėje, Antakalnyje, Buivydiškėse, Skaidiškėse, Lazdynuose, Fabijoniškėse ir pan. Rajonuose. Jie turi labai tvirtas draugų kompanijas, kurios susikūrę prieš daugelį metų. Jie nepaprastai pasitiki savimi, nežino gatvių pavadinimų, labai gerai atsimena Intro, Ritos Slėptuvę, Muzikinį Angarą, jaunesni – Gravity jų klestėjimo laikais. Vyriškos lyties atstovai, kurie priklauso šiai grupei, merginoms nešulių nepaneša ir nelabai mokėtų pakovoti, jei juos kas užpultų gatvėje; tuo tarpu panos nežino, kad kitiems žmonėms draskyti akis nėra normalu. Jie sako grieeeetinė ir spyyyynta. Jų vakarėliai dažniausiai nebūna linksmi. Jie baigiasi apie 2val. Dauguma jų turi antras puses, kurios tą 2val. jau rymo jiems ant peties po 3 alaus. Rimtesniuose vakarėliuose jie kartais parūko žolės. Valgo čiliake, Guru, Pizza Jazz ir pan. maitinimo įstaigose. Jų festivaliai – B2G bei Tamsta. Mėgstamos vietos – Vinchenso, Tappo Doro, In Vino, La boheme ir pan. Važinėja mašinomis (tėvų arba savo). Ne(be)rūko.

Vilniečiai rusakalbiai bei lenkai (be jokių intencijų kažką nedoro pasakyti apie tautines mažumas.) Jie augę Karoliniškėse, Krasnūchoj, Šeškinėje ar kituose panašiuose rajonuose. Ko gero, baigę rusų ar lenkų mokyklas. Jie mėgsta blizgesį, žvilgančius audinius ir auksą. Jie visada pasipuošę. Mėgstamiausias restoranas – Carskoje Celo. Prekybos centras – Gariūnai. Gerai atsimena Mensų bei Relax’o klestėjimą. Jie klauso Ruskoje Radio ir jokiu būdu nepraleidžia Tiesto pasirodymų, White Sensation, Pure Future ir panašių renginių. Mėgstamiausias klubas – Malibu. Jie mėgsta švęsti – švenčia viską – pradedant kovo 8-ąja, baigiant vardadieniais. Jie itin nuoširdūs, o vakarėliai su jais beprotiškai linksmi. Muzika – Vintazh, Tiesto, Armin van Buren, Paul van Dyke, Maksim, Chili.

Kitos dvi grupės – netikri vilniečiai, į šį miestą atvykę jau pilnamečiai.

Vilniaus gyventojai, atvykę iš kitų miestų. Daugiausiai – iš Panevėžio, Alytaus, Druskininkų, Zarasų. Pasitaiko ir klaipėdiečių bei kauniečių. Iš jų kilę didžioji dalis Dj’ėjų. Tiesą sakant, jie sudaro didžąją dalį tūsofščikų. Gyvena centre, Senamiestyje, Žvėryne, Užupyje, Antakalnyje ir pan. rajonuose. Jie itin stilingi. Baigę, metę, arba vis dar besimokantys universitetuose, bet apie tai beveik nekalba, nes juose rodose itin retai. Jie visi dirba, arba daro dar kažką be mokslų, turi daugybę kitų užsiėmimų ir visada spėja į visas svarbiausias tūsofkes. Jie visada turi pinigų. Jie atkakliausi iš visų aprašytųjų grupių. Jie visus pažįsta, o jei dar nepažįsta, tik laiko klausimas, kada susipažins. Mėgstamiausios vietos – kažkada – Gravity, (jie gerai atsimena ir tūsus Arkoje), Funky Monkey, dabar – Cozy, Opium, Briusly, ŠMC, pastaruoju metu – Gorky, Vienkiemis bei Gingo. Afterina Sattoje. Labai dažnai sutinkami open-airuose. Muzika – techno, minimal techno, breaks, speed garage ir kitos elektroninės muzikos atšakos. Labai gerai žino, kad gaidys – ne tik paukštis. Išskirtinis bruožas – nevalgo ir nemiega, daug rūko. Festivaliai – Satta Outside, Tundra, Sūpynės. Važinėja dviračiais bei taxi.

(Amžini) studentai. Jie atvykę ir mažesnių miestų bei kaimelių. Iki studijų Vilniuje buvę 4 kartus – porąsyk su ekskursija į TV bokštą ir dar porą – prieš rugsėjo pirmąją apsipirkti su šeima Gariūnuose. Didžioji dalis mokosi VPU. Gali būti, kad gerai mokęsi mokykloje. Mergaitės plaukus dažo sruogelėmis, mėgsta aukštakulnius derinti su kuprinėmis, o berniukai visų švenčių proga išsitraukia baltinukus. Nevengia žvilgesio. Gyvena bendrabutyje, arba 6-iese dviejų kambarių bute Viršuliškėse ar Pašiluose. Rūkyti pabandė 12kl. Šimtadienio metu, tuos bandymus toliau sėkmingai tęsia besilinksmindami universiteto tūsuose. Didžioji dalis šios grupės atstovų priklauso studentų atstovybėms, su kuriomis ir tūsinasi – švenčia atstovybių gimtadienius (kurie niekada nesibaigia), cementovkes, betonovkes ir pan. Tiesą sakant, jie tūsinasi ~5k. per savaitę. Daugiausia tūsina barake. Mėgstamiausi gėrimai – alus, sidras ir degtinė. Mėgstamiausios vietos – Artistai, Route 66, labiau prasimušusiųjų – Disco 311, Plan B, Tarantino. Vos įstoję jie šventai tiki, kad ir toliau mokysis taip pat gerai, kaip ir mokykloje. Jų problema ta, kad, atvykus į Vilnių, mama už nugaros jiems nebestovi ir pamokų daryti nebeliepia, tad jie dažnai atleidžia vadeles. Mama jiems skambina dažnai. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais Vilniuje labai aktyviai dalyvauja naujų santykių vystyme; didžioji dauguma išsiskiria su antrom pusėm, su kuriomis draugavo 6m. Kai kurie jų pirmąsias seksualines patirtis išgyvena vos atvykę su kitų studentų atstovybės narių pagalba. Mamos jiems iš namų jiems įdeda 3 maišus bulvių, 20 stiklainių raugintų agurkų, naminės varškės bei 12 skiritngų rūšių patiekalų artimiausioms dviems savaitėms. Tai ir valgo. Kai pataupo, nueina į Can Can’ą arba Forto Dvarą. Niekada nematė narkotikų, bet turi draugų, kurių pažįstami yra bandę žolės. Muzika – Kelias į Žvaigždes, “Living on my Own” 7-o coverio remixai, ir šiaip, daug populiarių dainų coverių remixai. Festivaliai – Fidi, Gadi ir pan. Važinėja troleibusais.

Žinoma, kiekviena šių grupių dar gali būti suskirstyta į daugybę subgrupių, su dar ryškesniais bruožais. Taip pat drįsčiau spėti, jog grupių atstovai turi polinkį migruoti iš vienos grupės į kitą, atsižvelgiant į socialinę padėtį, draugų ratą ir panašius niuansus, o taip pat, yra nemažai ir tokių, kurie pasižymi savybėmis, būdingoms keletui aprašytų rūšių.

Rodyk draugams

Vyrai

Ir vis dėlto. Man patinka vyresni. Nes jaunesni*. Nagi. Am, kaip čia pasakius. Sekina? Is it the right word? O vyresni. Vyresni. Puoselėja. Ir nesielgia dalbajobiškai, whatever happens.

Kartais tas žinojimas, kad teoriškai būtų įmanoma būti labai laimingai, bet praktiškai – neįmanoma, hmmm, na gi gelia nuo to žinojimo, duria jis, smaugia mane, mon ami. Tik neatsakyta meilė gyvena, tik neatsakyta… Tai toji, apie kurią kalbu, liepsnoja žaižaruoja tiesiog iš to neįmanomumo, spėju.

Tuoj apsibliausiu, kaip vaikas, po velnių.

*FYI, jaunais mes vadiname mažų mažiausiai iki 25.

Rodyk draugams

Ateities spėjimai

Nežinau, kodėl, tačiau labai dažnai mąstau, kaip ten bus vėliau. Ne, ne apie skraidančias mašinas ar žmones vienodais sidabriniais kostiumais – apie Mus. Ir dažnai šia tema provokuoju diskusiją. Man beprotiškai įdomu, kur pasisuks mūsų visų gyvenimai. Tos mintys taip dažnai atkeliauja todėl, kad jau dabar, žvelgiant į draugus, kuriuos pažinojau ir prieš dešimtį metų ir su kuriais daug laiko praleidžiu dabar, kai kurie dalykai kelia nuostabą palyginus praeities įsivaizdavimus su realybe. Viena aišku – nei aš, nei dauguma tų, kurie šalia, neišprotėjo, dar nesukūrė šeimų ir vis dar paaugliškai eina iš proto, kaip ir anksčiau. Ir tai nėra blogai. Bet visgi, po dešimties, dvidešimties metų juk viskas jau turėtų būti kitaip, ar ne? Emigruosime ar liksime čia? Dirbsim nemėgiamus darbus ofisuose ar nagais ir ragais kabinsimės savo svajonių? Nurimsime ir vakarus leisime jaukiai susisukę prie telikų ar ir toliau šėlsime iki paskutiniųjų net ir be progos? Sustorėsim ir pasensim ar liksime/tapsime žavūs ir patrauklūs? Tuoksimės, gimdysim vaikus, būsime neištikimi, skirsimės, juos dalinsimės, ar liksime vieniši? Visko gali būti. Gali ir nebūti. I’m so freaky curious.

Rodyk draugams

Kelios padrikos tarpusavy visai nesusiję mintys

Žinai, kodėl žmonės nebeskaito laikraščių? Todėl, kad ant popieriaus komentaro nepaliksi, kitų piliečių pareiškimų einama tema nepaskaitysi ir taip pasijusi nedalyvaujantis informacijos perteikimo ir visuomenės reakcijos į ją procese.

Dabar nauja mada – varyti ant krepšinio. Taigi yra trys grupės žmonių: tie, kurie miršta žudos dėl visko, kas jame vyksta; tie, kurie atvirai klykauja, kad kašis užkniso juodai ir tie, kuriems nei šilta, nei šalta. Ir aš, kuri rėkia “Simaaaaaai, varyk!”, nežino žaidėjų pavardžių, bet su draugais į kabaką kašio pažiūrėti eina, bet per daug nosies nenukabina, kai chebra nepavaro. O Simas tai joa. Nom Nom.

O žinai, man bernai patinka tik arba jaunesni arba vyresni. (lievas bajeris, minia šėlsta, bet norėjau pasakyt.)

Beje, peržiūrėjau savo žiemos bei anos vasaros fotkes. Vajej, kokia aš kūda, vajej. Dabar labai rimtai sugrįžta į režimą ir siekiama atkurti bei pagerinti situaciją. Ir dar reikia plaukus susigydit, tik gaila, kad LT, priešingai nei Austrijoje, stebuklingas alpių vanduo iš krano nebėga.

Ir dar, Seinfeld valdo!

Rodyk draugams

Apie natūraliąją atranką, rūkalius ir šmutkes

<…> atėjęs į darbą pamačiau prie lango priklijuotą didžiausią sklebimą:

Neįleidžiami:

socialistai; lankytojai su mobiliaisiais telefonais; moterys su silikoninėmis krūtimis; sodomistai; lankytojai, pasidarę plastines veido patempimo operacijas; lankytojai, mokantys kredito kortelėmis; velsiečiai; vegetarai; nerūkantieji; pensininkai; abstinentai; lankytojai su elektroninėmis užrašų knygelėmis; žiniasklaidos darbuotojai; “Groucho” klubo nariai; darbininkų klasės atstovai; komikai; neįgalieji; lesbietės; akli šunys; storuliai; Liverpulio gyventojai; vaikai; jogurto valgytojai; lankytojai su dizainerių sukurtomis rankinėmis; krikščionys; belgai; pasipūtę smirdžiai, kurie užsimano risotto; rudaplaukiai; buvusios žmonos.”

Džyz, aš dievinu Sue Townsend sąmojį. Štai tokia ta natūralioji atranka. Whahaha. Šiandien per radiją (taip, aš klausiau radijo, nes buvau viešoje erdvėje ir negalėjau niekur pabėgti) Vedėjas klausė publikos: “ką darote su žmonėmis, kurie pageidauja rūkyti jūsų mašinoje? Kaip jų atsikratote?”

Kristau, karaliau, kas per? Aš realiai biški bbd ant tokių, kurių mašinose nerūkoma. Tai tarsi kažkoks filtras. Pastebėjai, kad 9/10 žmonių, kurie ima tranzuotojus, rūko? Aš manau, kad tai parodo tam tikrą socialinę tendenciją. Bet ne visada, sutinku.

Tiesa, dar nesakiau, kad nusprendžiau nebepirkti rūbų parduotuvėse (nebent nebesveikas sale‘as). Ne rūbais meilę, juk lieti, o oda! Amen.

Rodyk draugams

Apie pinigus

Na gi nustokit man aiškinę, priekaištavę ir purkštavę dėl mano pasirinkimų. “Tai ką, nebesimokysi?”, “Tai ką, tik dirbsi?”, “Tai kodėl tiek nedaug uždirbsi?” Taip, nebesimokysiu, taip, dirbsiu, taip, uždirbsiu tiek, kiek uždirbsiu. Nejaugi rimtai visi aplink tiek daug uždirba, kad taip purkštauja dėl mano uždirbamos sumos? Mano žiniomis, ne. Ir iš viso, nebūtina turėti daug pinigų. Pinigų reikia tiek, kad užtektų. O daug pinigų turėti kartais blogiau nei jų neturėti iš viso. Taip, man vis dar 16 ir manyje gyvas naivumas, galbūt, bet kažkaip tuo nesiskundžiu.

Pasimelskim už tuos, kur nuogi, bet laimingi.

Rodyk draugams

Su vasara baigiasi ir mano bevališkumas. Dabar aš labai rūpinsiuosi savimi, labai daug būsiu viena, labai daug dirbsiu, skaitysiu ir rašysiu, mažiau blaškysiuosi. Jau ir anksčiau taip buvo, bet dabar dar labiau gyvensiu dėl savęs. Taip, kaip reikia man.

Dar labiau sau būsiu ir griežta, bet tik tam, kad maksimaliai išnaudočiau savyje slypintį potencialą. Sveikas pragmatizmas ir jokių sentimentų. Kažkas nepatinka? Go away. Kuo toliau man iš akių.

Rodyk draugams

Apie krepšinį / Rugsėjo pirma

Visas miestas kaip išprotėjęs, ant kiekvieno kampo žmonės, išsipuošę Lietuvos spalvom ir klykaujantys gimtinės vardą. Ta paranoja atrodo gan idiotiškai. Atrodo, pirkdamas bet ką – nuo sūrio iki kompo – gali gauti pakvietimą į varžybas, ar bent jau kokį numargintą suvenyrą. Juokingai atrodo ir krepšininkai, pastatyti idiotiškiausiose reklamose ir visai neįtikinamai tvirtinantys, kad “džiugas – jų legalus dopingas” ar jų atvaizdai ant istorinių (?) kolekcinių (?) monetų supermarkete. Gal ir smagu, kad pirmą kartą per meisto istoriją, į jį nukreipti visos Europos žvilgsniai, tik nesmagu, kad įvairūs rekordų siekimai bei nebrangūs bilietai į kai kurias varžybas, užuot suteikę progą oriai paentertaininti visuomenę, tik dar kartą tampa erdve ne patiems protingiausiems jos atstovams parodyti savo tikrąją prigimtį, kai lipama per galvas ir mušamasi dėl kamuolių, bilietų, ar geresnės vietos stebėti veiksmą.

Sako, mergaitę iš kaimo išvaryti galima, bet kaimą iš mergaitės – beveik neįmanoma.

Ryt rugsėjo pirmoji. Po šešiolikos metų šią dieną vartysiuosi lovoje, bandydama išprašyti paskutinius ligos simptomus. Ir kaip gera, ak, kaip džiugu, kad niekur nereikia. Jei dirbčiau normalioje mokykloje, gaučiau daug gladijolių, tvirtina mama. Gal ir gerai, kad negausiu, kaip ir gerai, kad nekirba noras kaupti šlamštelį, išgražintą krepšinio simbolika. So far, pusė bėdos atrodo Kaušpėdo kurta atributika bei tikrai gražiai stilizuota vieno lito moneta.

Rodyk draugams