BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie tai, kas man iš tiesų patinka

Kažkada pasidrabsčiau dislaikais, o štai dabar atėjo laikas susumuoti savo laikus ir paskleisti pozityvo. Jaučiu, kad per pastaruosius metus leisdamai daug laiko viena tarsi išsigryninau ir gan tvirtai galiu pasakyti, prie ko linksta manoji širdis.

Taigi, kas man patinka. Patinka man šitas ruduo, gražesnis už bet kokį kitą bet kur kitur, kur yra tekę būti, matytą. Jau minėjau, bet pasikartosiu, kad žiauriai patinka visi bepročiai, šyzikai, menininkai, išprotėję žmonės, kuriuos oj ne visi supranta. Būna, kad aš jiems nepatinku, bet man jie vis tiek patinka. Patinka senesni laikai bei kokybė. Dar labai patinka rūžava ir mėlyna spalvos, patinka odiniai daiktai, kuprinės (užmušk, neprisijaukinu rankinukų), treningai (ypač Adidas), Diesel, Moschino, Only, Jack Daniels brand’ai. Patinka Camel blue. Žauriai mėgstu raižyt su rolikais. Nesvietiškai patinka Vokietija ir vokiečiai – Modelselektor, Ellen Allien, Jahcoozi ir kiti, dar nesvietiškiau patinka sintetika, o kartu ir sintetinė muzika – techno.

Kas dėl sintetikos, apsiseilėju išvydusi mėlynus, elektrinės, ar rožinės spalvos plaukus. Dar ne vakaras, vis tiek kažkada mane galutinai nuraus ir tokius turėsiu. Kalbant apie muziką, gal nustebsi, bet, kai klausau radijo, visada klausau M-1 Plius. Aš moku bene visų Annie Lennox dainų tekstus. Žiauriai patinka Barauskaitė, Škėma ir Širvys. Iš užsieniečių – A. Kristi, A. K. Doilis bei S. Townsend, aj, dar Beigbederis.

Nepaprastai priot man Henkas Mūdis t.y. Californication bei Parks and Recreation. Iš filmų pasaulio – M. Cera, K. Winslet, C. Ricci, L. Di Caprio, C. Sevigny, A. Goldberg, J. Garofalo, seilės dremba nuo E. McGregoro ir G. Ribisi. Taip pat pakvaišusi esu dėl T. Richardson bei K. Haring. Vėlgi, skambės weird, bet žiauriai patinka gramatika, leksikologija bei pragmatika. Nesviešikai patinka rusų kalba, ir tuo pačiu Kino bei DDT. Kalbant apie maistą – bene viskas, kas žalia – šparagai, špinatai, salierai ir panašūs velniai, dar žuvis, o ypač lašiša. Žiauriai mėgstu datules, bene kasdien ėdu kriaušes. Labai patinka širdelės. Alpstu regėdama gražų piercingą bei tatuiruotes. Patinka nuogumas, bei žmonės, kurie jaučiasi patogiai savo, gal ir ne visai tobuloje esybėje. Labai labai patinka protingi vyrai. Patinka pin-up’as. Kaukės. Ir vairuoti. Gotika dar (ne Onos bažnyčia, o subkultūra). Ir Betmenas!

Atleiskit, mielieji, šiandien aš nesu nuosekli, bet užtat nuoširdi. Matai, nesu aš tokia jau ir bjauri, teigiamų dalykų išvardyti galiu kur kas daugiau nei velnių.

Rodyk draugams

Princesės irgi verkia

And from now on I’ll be good. Pakelkit rankas visi, kas tikite manim.

Neseniai mane pasiekė ir tarsi šaltu vandeniu perliejo nemaloni žinia. Kelinta diena negaliu išmesti jos išgalvos, kelinta diena neatsistebiu tuo, jog, pasirodo, esu jautri mergaitė, kuri sugeba apsibliaut kaip vaikas.

Viskas būtų nuostabu, jei ne tokios žinios. Na ir kas, kad su manimi tiesiogiai visai nesusiję.

Penktadienį einu tatuiruotis kūno. Na o dabar - От работы дохнут кони, ну а я - бессмертный пони.

Apatiškumo levelis laužo visus įmanomus rekordus.

Rodyk draugams

Apie XXI amžiaus tūsofščikų vertybes arba Smoking Drinking Never Thinking

Trečiadienio vakaras, o aš tik dabar galutinai išsiilsėjau (kad ir dirbdama po 10val. per dieną) po dar vieno nesveiko savaitgalio. Piano Man, Opiumas, Jalta, Propaganda (ir šokiai Verslo Rizikos Rezervui rėkiant “Mirė vaikas teroristas”), Play ir dar daugybė vietų apkeliauta, sudaužtos taurės su šimtais vakarėlių liūtų, džiugesys, šurmulys neišpasakytas, dyskė per visą miestą, party monster reputacija žėri disko rutulių žiburiuos, hooray. Šeštą ryto įžengt į Opiumą ir užsisakyt “keturis kokius pas jus įmanoma bebūtų stipriausius šotus” (būnant dviese) ir sužinot, kad visgi tie stipriausieji, tai sambukos ir vodkės miksas ir paskui juos užgerinėt cuba libre ir bandyt padegt (gal įdomu bus) yra lygis. Aišku, nes tas pats, kas ant baro pasidėt ratą, sutrupint jį su batu ir sušniot visiems žiūrint, bet vis tiek. Joa?

Kai gyvenau Brln, chebra sakė, kad tai – anarchistų miestas. Vis dažniau taip pasijuntu Vilniuje, vis dažniau toks jausmas apima apsidairius aplink pažįstamų kompanijose, žiūrint į tuos, su kuo bendrauju ir ką sutinku.

Nieko mums nereikia, nei vaikų, nei šeimos, nei aktyvaus laisvalaikio (kokionors ten, scubadaivingo, slidinėjimo, vilnos vėlimo ar šunų vedžiojimo), antrų pusių nereikia, tų pačių gyvūnėlių tai irgi, nes numarintumėm, sąžinė kažkur toli, reputacijos išvirkščios, o gėdos jausmas palaidotas už devynių marių. (Ko neatsimenam, tai tikrai nebuvo.)

Keletas nugirstų pasisakymų šia ir kitomis temomis (autoriai įvardyti nebus privatumo sumetimais): “Uoj, jo, su bloga kompanija aš susidėjęs, bettai norėčiau dar su blogesne!”; “Ženysiuos nebent kai permiegosiu su 200 moterų”; “Nesulauksi pensijos, jei tavo tokie sekmadeniai”; “Patinku aš jai, tuoj gal draugaut pasiūlys. Bbd, bėgsiu!”; “Sorry, negaliu kalbėt, jau antradienis, o aš vis dar komoj ir dingęs be žinios!”; “Būkit gražūs – nevalgykit!”; “Jei leistų babkės, labiau pasileidus būčiau”; “Jaučiuos kaip tas bomžas su vienu dredu”; “Noriu didesnio penio ir pasaulio taikos”; “Aš visiškai nebegalvoju apie dienas, ta prasme jų vardus ir skaičius. Absolučiai. Man tokie dalykai nebeegzistuoja. Yra tk rytai ir vakarai.” ir t.t. ir pan. Kada prisėdus būtų galima daug panašių iškapstyt.

Baigdami mokyklą, rodos, atrodėm, elgėmės, bandėm mąstyti ir jaustis žymiai solidžiau nei dabar. Laukėm mokslų pabaigos, laukėm universiteto, laukėm, kada bus geriau. Ko dabar laukiam? Čiuju, savaitgalio laukiam.

Bevaliai bedaliai, parazitai savo šaliai, visas mūsų gyvenimas – kas? Didelis balius. Cheers.

Rodyk draugams

Apie tai, kad mergaitę iš kaimo galima, tačiau kaimą iš mergaitės - sunkiai

Ar minėjau kada kaip labai nemėgstu kaimiečių? Labai labai nemėgstu. Pasiimt pušką ir šaudyt, pūch pūch, kame hame. Labai baisu ir tai, kad dabar, kai daug tautiečių išplaukė kažkur kitur, kaimiečiai ramiausiai sau užėmė anksčiau tik išsvajotas pozicijas įvairiose visuomenės sferose ir veši laimingi toliau. Negaliu pakęst mužikų, dalbajobų, kuriems lenda plūgas iš kišenės.

Normalūs žmonės būna vangūs, pikti ar ne preciziškai mandagūs bei ne iki galo kultūringi, gal kartais net stačiokiški tada, kai jie pavargę ar išmušti iš kantrybės. Bet net ir tas jų netaktas dažniausiai būna subtilus ir skoningas. Kaimiečiai tuo tarpu būna savimi dvidešimt keturias valandas per parą. Ir darbe, ir poliklinikoj, ir pusseserės vestuvėse. Man atrodo, lengviau išmokyt šunį sukti tris cirko lankus dainuojant skūterio hitų popuri nei kaimietį paversti į normalų homo sapiensą.

Ir štai čia darsyk iškyla nuolat kamuojantis klausimas, kartais pažadinantis mus išpiltus šalto prakaito vidury nakties: visokių yra, bet ar visokių reikia?

Rodyk draugams

Apie objektyvų požiūrį į savo galvos turinį

Telling me I can do anything I want is like pulling the plug out of the bath and then telling the water it can go anywhere it wants. Try it, and see what happens.”

Asking the head I have now to explain its own thinking is as pointless as dialing your own telephone number on your own telephone: Either way, you get an engaged signal. Or your own answer message, if you have that kind of phone system.”

And it isn’t that I’m so unhappy I don’t want to live anymore. That’s not what it feels like. It feels more like I’m tired and bored and the party’s gone on too long and I want to go home. I feel flat and there doesn’t seem to be anything to look forward to, so I’d rather call it a day.”

I don’t think you can call it stalking when it’s just phone calls and letters and emails and knocking on the door.”

N. Hornby

Dešimta diena be tabako. Pilnatis.

Rodyk draugams

Apie taip varžančią pasirinkimo laisvę

Are you living your dream, dear? Are you?

Nagi viskas gerai. Namai, darbas, draugai. Viskas gerai. O dabar taip jau bus visada? Aš taip labai nežinau, ko iš tiesų noriu, kad net baisu.

Mes galime daryti bet ką. Mūsų dienos, mūsų naktys, mūsų pasaulis. Dar niekada žmogui nebuvo duota tiek galimybių rinktis. Labiausiai ir baugina milijonas variantų ir dusinantis nežinojimas, kur eiti.

Kai buvom vaikai, laukdavom Kalėdų. Kai paaugom, laukėm pilnametystės. Dabar laukiam, daugų daugiausiai savaitgalio, tik kaži, ar itin šviesių norų vedini.

O ko lauki tu?

Give me something to live for. Give me a light, dear.

Rodyk draugams

Apie stogo rovimą, meilę filmuos ir realybėj bei tobulus gyvenimo scenarijus

Ko gero jau ne sykį minėjau, kad vis stipriau ir dažniau jaučiu tai, ką įvardiju stogo rovimu. Pamenu, kai susipažinau su viena buvusia meile, aplink buvę žmonės mane vis bandė įspėti “geriau tu su juo neprasidėk, jam rauna stogą”. Ir nesupratau tada, mielieji, ką jie norėjo pasakyti. Maniau, tiesiog taip įvardijamas buvo tada jo vėjavaikiškumas ir neatsakingumas. Visgi ne. Tai yra šis tas daugiau. Aišku, toji meilė baigėsi greitai, lengvai ir neskausmingai, kaip ir jos visos mano gyvenime, bet iš jos atsinešiau tam tikrą supratimą apie tam tikrus dalykus.

Tą būseną apsakyti sunku. Pasireiškia ji keletu požymių, kurių pats žaviausias bei tuo pačiu grėsmingiausias – kai jau ir pats nežinai, ko iš savęs tikėtis. Ir nežinia, ar tavo neišsitekimas savam kaily pasibaigs tatuiruote ant krūtinės, ar metų savanoryste Kambodžoje.

***

Visi kalba apie meilę. Jau ne vienas sako, kad romantiniai filmai ypač žalingi tam, kas vyksta tikrų žmonių tikruose tarpusavio santykiuose. Nes filmuos viskas dailiai, o dviejų kambarių butuke, kurį dažniausiai dar tenka dalintis su kambarioku, tūnančiu už sienos, senos statybos name krasnūchoj dailiai gal išeina ir ne visada. Nes filmuose jie visada žino, ką reikia sakyti, o mes jau pastebėjome, kad romantiškos dejonės ir klejonės lietuviškai dažniausiai skamba mažų mažiausiai komiškai.

Tie, kurie jau nebekalba apie meilę, kalba apie poravimąsi. Tik paprastai tie, kurie daugiausiai kalba, mažiausiai poruojas. Nemažai ir tokių, kurie kalba mažai, bet niekada nemiega vieni.

Yra ir tokių, kaip aš. Tokių, kurie susižavi šimtus kartų per gyvenimą, niekada nesugeba apsistoti vienoje vietoje ir baisiai greitai viską pamiršta. Ir visada sau bedūsaudami naiviai tiki, kad gal jau dabar tai bus joa, bet joa niekada nebūna. Ir užuot virkavę jie stebi savo draugus ir pažįstamus, jaukiai bemurkiančius savo inkiluos ir džiūgauja, kad, laimei, dar ne joa. O sekmadienio vakarais kažkur pameta sveiką protą, dairosi po savo vienišus namus ir dūsauja, kad gal visgi ta vienatvė ir nėra tokia žavi. Pirmadienio rytais jie gimsta iš naujo, pamiršdami ir užbraukdami visus idiotus, įkalintus tuose inkiluose.

Kai mes kalbamės, vis pajuokauju, kad, kadangi jau mokslus baigėme, dabar tobulas scenarijus būtų susirasti rimtus kostium(ėli)o reikalaujančius darbus, pasiimti paskolą butui perkūnkiemy (pasirodyti prieš gimines) bei dar vieną – šių metų mašinai (pasirodyti prieš kaimynus), prisigimdyti vaikų ir gyventi gyvenimą. Tada mes labai juokiamės, sudaužiam taures ir giliai viduje sau prisiekiam taip niekada nedaryti.

Rodyk draugams

Be water, my friend, pasakė kažkas

Bobiškas durnumas praeina ir sugrįžta sveikas protas.

Tūkstantąjį kartą permąstau mintį apie savęs formavimą ir tai, kad esame savo paties kūriniai ir visiškai įsigvenu į ją. Išties, tiesos, rodos, elementarios, tačiau prireikia nemažai darbo bei valios lavinimo, kol visa esybe bei realiais žingsniais gyvenime pradedi jausti šio reiškinio veikimą. Vieniems ikrai patiekiami ant lėkštutės, kitiems, tuo tarpu, reikia pradėt nuo pačios žuvies, kuri tuos ikrus išnerš, užsiauginimo.

Reikia suprasti ir patikėti, kad gali būti bet kas – ir musė ir erelis, o jei labai pasistengsi, kad ir mamutas, svajonėms ribos yra, tik jos paslankesnės, nei bet kada galėjai įsivaizduoti. Netiki? Išsikelk sunkiai įtikimą tikslą (na, pradžiai užteks ir tiesiog keblesnio, nei paprastai) ir verskis per galvą, kad jį pasiektum. Kai užsikabinsi ant to malonumo, kurį sukels savo galimybių ribų tamprumas, tada pašnekėsim iš naujo.

Leidžiu man diagnozuoti ką tik nori.

Rodyk draugams

Šimtas (?) mėnesių vienatvės

Visada sprukti ir bėgti nesustojant. Ir vieną kartą sustoti, kad žiūrėdamas tiesiai į akis kam nors pasakytum: man reikia tavęs, iš tikrųjų. Ir tikėti tuo. Ir būtų gražu tada neprapliupti juoktis, truputį bijoti, rizikuosi, krėsti visokias nesąmones, pavyzdžiui, dovanoti gėlių ne vasario keturioliktą, o kurią kitą dieną, ir dulkinktis nebūnant girtam.’

F. Beigbeder


Jūs kaip norit, bet aš šiandien pratrūkau. Kanda vienatvė savo aštriais dantim man į nugarą, klykia jausmai iš nežinojimo, kur pasidėti. Įsimylėčiau, bet net neįsivaizduoju, kad mano kely galėtų pasitaikyti šis jausmas, toks seniai pamirštas ir palaidotas nebetikint jo egzistavimu.

Šiandien aš taip mergaitė, kaip būna retai, bet šiandien net ne gėda.

Rodyk draugams

Apie nuostabias Lietuvos moteris

Kelinta diena, ar jau kelintas mėnuo vis norisi pasiburnoti, kokie slunkiai Lietuvos vyrai, bet nusprendžiau susilaikyti, kad nepasirodyčiau kokia tai vyrų nekentėja (kas, toli gražu, nėra tiesa) ir šiaip niurzga. Užuot purkštavusi pasidžiaugsiu, kokios nuostabios mūsų moterys. Šiandien atsiverčiau FB paskyrą The Right Outfit, ou mai gad, ou mai gad, Vilniaus gatvėse beveik taip pat gražu kaip ir Vienoj (na, Vieniečiams (is it the word?) stilingai ir šikarnai atrodyti kur kas paprasčiau, kai bene kiekvienas pilietis gauna ne mažesnes nei štukės eurų pajamas ir geru gyvenimu spinduliuoja tiesiog savaime (šypsena, manierom, viskuo).

Devaž, kiek ir kokių gražių moterų apstu Lietuvoje. Buvusio kambarioko, apsilankiusio pas mane birželį pastebėjimas: “Is it me or 70% of women here are pretty?” Nepamirškime ir fakto, kad jos ne tik gražios, bet ir protingos. Stilingos, santūrios, visada pasitempę, mokančios ne vieną užsienio kalbą, vairuoti, irkluoti, špaguotis, susiinstaliuoti windausus ir savo Lyrinį Herojų apkamšyti po daugiadienio festivalio.

Tų moterų kiekvienam vyrui statistiškai tenka maždaug trys. Puiki proga išlepti, ar ne? Susitvardykit, mielieji. Žinau, kad kartais atrodo, jog neverta stengtis, jei ir nesistengiant viskas labai paprasta, bet pagalvokit apie tą malonumą, tokį, kurio su niekuo nesupainiosi, kai žinai, jog esi vertas tų lobių, kurie srūva į rankas.

Dar kartą perskaičiau, ką parašiau, ir jaučiu, kad nuskambėjo it koks mini straipsnelis iš antrarūšio žurnalo ar nerimto žvaigždūno pasisakymas šokių projekte kovo aštuntos proga. Lai taip ir lieka, tiesa kartais pasakoma gan švelniai, kai tupi su kavos puodeliu po antklode, gal geriau ir nenorėkit jos išgirsti tiesiai iš mano lūpų, kai įsileidžiu į diskusijas šia tema.

Rodyk draugams

Apie meiles ir neapykantas

Žmonės gyvena, linksminasi, daro nesąmones, užauga, susiima, pasimoko iš savo klaidų ir važiuoja toliau.

Kiti žmonės tuo tarpu mano, kad užaugo, pažada susiimti, atrodo, nurimsta, ir staiga išsiveržia it vulkanas, stipriau, nei bet kada anksčiau.

Viskas būtų nieko, jei negyventumėme numylėtoje Marijos žemėje, kur visi tiesą į akis sako tik išgėrę (o pirmadieniais sliūkina nuleidę galvas), džiaugsmingus žmones linkę apšaukti ufonautais, horny, nasty ir kinky yra tik interneto platumose, o visus nusidėjėlius begėdžius, jei tik galėtų, kaip mat nusiųstų į devynis pragarus.

Gal dėl to aš taip ir myliu visus nesveikėlius, visus, prieš kuriuos visuomenės normos, visus frykus, maniakus, skandalistus, visus, kurie prisidirba, kyla, klumpa, ir vėl kapanojasi, bet gink die, niekada neteisia ir nepamokslauja. Gal todėl taip kartais saldu stebėti kokią Mariją Magdelietę, netyčią išsprūdusią iš doros kelio.

Taip, visi mes slystam, visi, bet aš bent jau nepasimetinėju, kad esu kažkas kitas.

Esu su visomis savo nesąmonėmis, visom šyzom, sapnais, baimėm ir džiaugsmu, žinoma. Jei tau tiksiu, tiksiu ir giliausiam dugne, nesmerksi, nenusisuksi, o paimsi už pakarpos ir ištrauksi. Jei nusprendei manęs nepriimti, ir su rožiniais sparnais bei aureole virš galvos tau neįsiteiksiu. Ir nekils tau klausimų, kurioje pusėje esi. Viskas bus aišku.

Rodyk draugams