BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Teoriniai Šaunuoliai

Kadangi vis nesusilaikau nuo ne pačios kilniausios savybės skirstyti žmones į tam tikras lentynėles, noriu aptarti dar vieną žmonių tipą, su kuriuo susiduriu vis dažniau. (Btw, prašau nepamiršti auksinės taisyklės – vienas žmogus gali būti daugybės grupių atstovu, pvz. emocinis vampyras, bet tuo pačiu ir amžinas studentas, ir pan.)

Tai – Toeriniai Šaunuoliai. Jų galima sutikti visur, tad jei kasdien tenka atsidurti įvairiose socialinėse situacijose, jų nesutikti netgi neįmanoma. Tai žmonės, kurie visoms savo nesekmėms bei bet kam, ką daro, turi parengę šimtą pasiteisinimų (kartais tais pasiteisinimais jie žarstosi net ir tada, kai niekas to neprašo.) “Jei labai panorėčiau, gaučiau ir geresnį darbą” (bet naugaunu); “Galėčiau kad ir šiandien susikrauti lagaminus ir keliauti į Prancūziją” (bet iš Vilniaus nebuvau išvykęs jau penkis metus); “Tikrai mesčiau rūkyti, jei pasistengčiau” (bet nemetu); “Jei man reikėtų, sverčiau mažiau.” (bet nesveriu).

Teoriniai šaunuoliai paprastai yra puikūs pašnekovai, nes ką jau ką, bet šnekėti jie moka ir mėgsta. Ne tokie puikūs jie praktiniuose reikaluose.

Būna ir tokių teorinių šaunuolių, kurie kadaise išties buvo ir tikri šaunuoliai, tačiau viskas, kas jiems belikę – tai tik prisiminimai apie pasiekimus, įvykdytus anksčiau: “Savu laiku galėjau turėti bet kurią čiolę universitete.” (bet jau dešimt metų miegu vienas); “Buvo laikas, kai uždirbdavau bent tris štukes į rankas” (bet iki šiol gyvenu su tėvais); “Uoj, tada tai maitindavausi žiauriai sveikai.” (bet dabar tai čyzais iš mako).

Dar vienas šio tipo porūšis – teoriniai šaunuoliai, kurie šaunūs yra dėl kitų žmonių pasiekimų: “Mano teta mokėsi su tuo čiuveliu, kur veda Labą Rytą” (tas čiuvelis cituojamo šaunuolio akyse matęs visgi nėra; “Tas DJ geras mano draugelis, dažnai kartu paprikolinam, paliubomu pagrotų papigiaj tavo puskės šimtadieny” (bet nepagroja).

Teoriniai šaunuoliai dažnai taip įsipatogina savo teoriškai tobulame pasaulyje, kad pereiti prie praktikos jiems dažnai taip ir neišeina. Tada jie gyvena savo praktiškai paprastą gyvenimą vis nepamiršdami užpilti kuro savo teoriniam Lexusui, kurį drąsiai galėtų vairuoti jei tik uždirbtų daugiau pinigų geresniame darbe, kurį tikrai gautų. jei tik nepatingėtų pasiuntinėti CV, kuris žymiai geriau atrodytų jei tik jie labai pasistengų ir pasikeltų savo kvalifikaciją.

Rodyk draugams

Apie Seksą

Sex sex sex.

Kai buvom vaikai, buvo labai įdomu, kas yra tas seksas (atsimenu antroj klasėj girdėtą sakinį “seksas taigi tas pats, kas meilė, tik negražu garsiai sakyt šitą žodį”). Vėliau tas seksas pamažu pradėjo artėti link mūsų, darydamasis vis įdomesnis. Dar kiek vėliau visų tikslas buvo nusimesti nekaltybės pančius ir su fanfarom įsiveržti į sekso pasaulį. Tik klausimas, ar kas susimąstė, kad jame nuolat cirkuliuoti reikia, kartais ir visai nemažai pastangų.

Buvo laikas, kai apie seksą kalbėjo visi, laikas, kai buvo akivaizdu, kad jis tvyro ore ir visas pasaulis duodasi tolka tak.

Kai žiūri Californication ir bendrauji su tam tikrais žmonėm (vis užsimenančiais apie vitaminą S (arba O, kaip labiau patinka)), apsidairai Opiume penktą ryto ir matai masinį morčių, atrodo, kad sex is on ir net neverta tuo abejoti.

Kai sužinai, kad nemaža dalis šalia gyvenančių jaunų, ir fiziškai ir visaip kaip patrauklių žmonių gyvena celibatą, kuriuo per daug nesižavi, bet visgi priima kaip natūralų dalyką, pradedi manyti, kad sekso nėra.

Man šiuo metu opus štai koks klausimas – are people still having sex? Or is it being replaced by other kinds of pleasure? O gal tų kitoniškų malonų dabar kur kas daugiau, jie žymiai šaunesni ir lengviau prieinami bei sukelia mažiau nepageidaujamų šalutinių efektų, kad dėl sekso jau nebeverta stengtis? Ar žmonės verčiau gyvens ramų ir orų gyvenimą be sekso ir bandys jį kompensuoti kitais svaigalais, nei įdės šiek tiek pastangų, kad šis atsirastų jų gyvenime? Kaip ten yra?

Rodyk draugams

Dream a little dream

Mano labai sena ir gan stipri svajonė/užgaida buvo pasidaryti tatuiruotę. Aš ją pasidariau. Neįsivaizduoji, kiek džiugesio ji man suteikė ir suteikia.

Dar viena, baisiai didelė vaikystės svaja – gyvenimas Berlyne. Kai man buvo šešiolika, kliedėjau “Aš gyvensiu Berlyne”. Tada plano nebuvo, buvo tik šis sakinys. Berlyne aš gyvenau pusę nuostabių metų. Ir dar gyvensiu.

Ir tokių gi svaičiojimų, kurių galva buvo pilna kadais, virtusių materija, suskaičiuočiau šimtus – rimtesnių ir nelabai.

Aš labai seniai labai noriu mėlynų plaukų. See you soon. :)

Rodyk draugams

Apie Mokyklą

HornbioApie vaikiną, kurį pataruoju metu skaitinėju, bei neseniai pradėti mokyti paaugliai privertė atsiminti, kas yra mokykla ir kaip kitaip viskas yra, kai esi mokykloje.

Žinai, aš vis dar sunkiai įsijaučiu į faktą, kad visuomenėje esu laikoma visaverčiu suaugusiuoju, nes atrodo, kad šešiolika buvo dar labai neseniai.

Taigi, mokykla. Norėčiau pabrėžti ir tai, kad mokykla Panevėžyje, ko gero, yra visiškai kitas reikalas nei mokykla Vilniuj ar kitam Lietuvos krašte. (Šias išvadas darau po ilgo bendravimo su šimtais žmonių iš visų įmanomų pakampių.) Neteko girdėti, kad kur kitur mokiniai pagautų mokytoją tamsų vakarą einančią namo ir jai parduotų plytą arba mokyklos direktorių įtupdytų į medį ir lieptų kukuoti. Panevėžyje taip būna. Na, bent jau buvo tais laikais, kai mokiausi aš.

Kai mokiausi, buvo labai aišku, kas yra kas. Kurie žmonės yra ponai šaunuoliai, o kurievargšai nevykėliai. Palyginimas gan banalus ir stereotipiškas, bet paauglystė ir visa aplinka, kurioje gyvenome, buvo tarsi serialas.

Kalbant apie nevykėlius, arba tuos, kurie kitokie nei visi, manau, galiu gan objektyviai analizuoti pasaulio suvokimą šios pozicijos. Tada to nesupratau, bet dabar, kai viskas taip toli, akivaizdu, jog visada buvau truputį kitokia nei dauguma. Įvairiausiais aspektais.

Nepamirškime ir to, kad viskas, kas vyko tuo metu, atrodė amžina, rimta ir labai svarbu. Bent jau man.

Septintojedešimtoje klasėse šauniausios merginos dėvėjo gražiausius rūbus, turėjo puikiausius plaukus, jau spyrėsi į aukštakulnius, dauguma rūkė ar bent jau tvirtino tai darančios, mėgo sidrą bei kokteilius, vaikščiojo į klubus, didžiavosi milžiniškomis vyresnių draugų kompanijomis ir tuo, jog niekas nežino, kad jos nepilnametės. Vaikinai, na, vaikinai tuo metu intensyviai stengėsi užaugti ir subręsti. Aš, tuo tarpu, gan dažnai parindavausi, kad ant aukštakulnių atrodau kaip karvė ant ledo ir šiaip nepaeinu, rūkyti elementariausiai nemoku, rūbams pinigų netrūko, bet trūko tinkamos pakabos aka figūros, vyresnių draugų tikrai neturėjau ir net neįsivaizdavau, kaip tokie surandami. Ir, žinoma, net nenutuokiau, kad klasiokių pasakojamose istorijose tiesosgal koks ketvirtadalis (tėvai ant pyko lygiai taip pat, kaip ir ant manęs, aukštakulnius paskolindavo mamos, blogesnius pažymius jos gaudavo ne šaunumo, o paprasčiausio bukumo, o vaikinai, na seriously, kokie vyresni normalūs vaikinai domėtųsi dešimtokėm?) Aišku, tada to juk nežinojau. Klausiau Kobaino, rašiau eilėraščius, skaičiau Beigbėderį (jau tada) ir dūsaudavau manydama, kad esu vienintelė penktadienio vakarą leidžianti ne vakarėlyje. Nevykėlė nebuvau, nes tokios etiketės labai bijojau. Buvau gan išmintinga, visada žinojau, ką, kur ir kada pasakyti, tad šiokią tokią pagarbą turėjau. Buvau reikalingas žmogus, nes puikiai išmaniau didžiąją dalį su mokslu susijusių reikalų, o rašinius taisydavau bene visai klasei. Tiesa, ir geriausios draugės neturėjau. Kiekvienoje pamokoje sėdėdavau su skirtingais žmonėmis.

(Dešimtoje klasėje viskas pradėjo keistis, draugų ratas plėtėsi pasiutusiai greitai, prasidėjo nesibaigiančių vakarėlių maratonai (kurie vis dar tęsiasi), intrigų rezgimas ir visi kiti būtiniausi vėlyvos paauglystės pipirai.)

Per tą laiką spėjau panešioti skiauterę ir nutranzuoti nusipirkti kerzų, įsiverti ragą į ausį ir prisiauginti mėlynus plaukus, įšokti į aukštakulnius ir išnaudoti porą soliariumo abonementų, patirti pirmąją skausmingą meilę ir pradėti rašyti blogą (apie kuriuos tuomet mažai kas tebuvo girdėjęs) - žodžiu, išbandyti labai daug. Ir, laimei, niekada nepatyriau pernelyg skaudinančiai veikiančios bendraamžių reakcijos į tai, kuo užsiimdavau.

Žvelgiu dabar į visus mokyklos lūzerius ir mąstau, ar jie bent nujautė, kaip kitaip viskas bus po tos mokyklos. Dar įdomiau, kokį pasiutusiai malonų pasitenkinimą savimi turėtų kelti suvokimas, kad tam tikrais aspektais toji lūzerio pozicija netgi išėjo į naudą. Ne viena mano daili ir anuomet populiari klasiokė taip ir liko gimtąjame mieste su tuo pačiu šaunuoliu, kurio tuomet stiliova džinsovkė buvo vau, bet šiandien vau ji nebėra, bet vis dar kabo jam ant pečių. O vienas didžiausių mokyklos lūzerių, mano žiniomis, egzaminus išlaikė puikiausiais balais, įgijo kietą profesiją ir dabar dirba kol kas dirba Barclays, bet net neabejoju, jog tai tik kelio pradžia. Nujaučiu, kad ir merginų dėmesiu šiandien jis nesiskundžia. Lūzerio rolė silpnuosius galutinai nugalabija, o tuos, kurie nėra linkę pasiduoti, paskatina užsispirti ir atkakliai varyti pirmyn. Prisipažinsiu, ir nesyk pasvajodavau apie laiką, kai išaus vadinamoji teisingumo valanda. Žinoma, šiandien viskas skamba pernelyg dramatiškai ir pritemptai, bet. O štai mokyklos šaunuoliai dažnai užmiega ant laurų. Viskas gerai, viskas žavu, viskas easy. Gaila, kad pasibaigus blizgučių spindesiui didžioji dalis juos gerbusios auditorijos permatuoja vertybes, nuleisdama šaunuolių reitingus žemyn.

Gal ir vėl nuskambėsiu kaip iš ne pačio intelektualiausio žurnalo mergaitėms, tačiau tik džiaugiuos, kad vaikystėje, kai kitiems keliai klojosi olandiškom rožėm be spyglių, teko prabrist ir per dilgynes.

Tai ir šiandien, aš dažnai už tuos, kuriuos dauguma vanoja, ir visų frykų bepročių pusėje.

Feisbuke šmėklų vaikystės taip pat nekolekcionuoju. Kaip prieš kelerius metus, dar tik prasidedant snukiaknygės aukso amžiui, Tomas Ramanauskas sakė savo straipsnyje, jei kažkokį žmogų pamiršai ir su juo nebebendrauji, tai gal pamiršai ne be reikalo? O visokie klasės susitikimai man gan sunkiai suvokiamas reikalas. Nesuklyskite, su klasiokais sutariau puikiai.

Rodyk draugams

Odė mano egocentriškajam rojui

Aš turiu vieną didelę spintą ir bent trisdešimt skirtingų outfito variantų, kuriais apsirengus būtų galima išeiti į viešumą. Esu tikra, kad laikui bėgant, jų tik daugės. Turiu vieną raktą nuo mano vienos privačios erdvės. Net ir šaukštelį kavai – ir tą vieną teturiu.

Turiu aukštąjį išsilavinimą, tikrai spalvingą patirtį gyvenime ir dar spalvingesnį pažįstamų ratą bei darbą, kurį tikrai mėgstu. Visas mano laikas ne darbe – ne kam kitam, o man. Mano ilgos pertraukos, mano rytai, kai nedirbu, besivartant mano didžiulėje lovoje, kurios neturiu su niekuo dalintis, mano vakarai, na ir žinoma, mano savaitgaliai. Aš neturiu prieš nieką atsiskaitinėti, kur einu, ką veikiu, su kuo kalbuosi. Klausau tik tokią muziką, kuri man patinka, grįžtu, kada noriu, miegu, kur noriu, gaminu tik tai, ko noriu.

Šiandien supratau, kad šaldytuve tėra pomidorų padažo, duonos ir jogurto, nes labai retai valgau namie, o jei ir valgau, mano porcija yra ketvirtadalis to, ką suagęs vyras suvalgo lengviems pusryčiams. Sulaukusi 23m. aš neturiu nei menkiausio supratimo, kaip reikia išvirti sriubą, kepti mėsą, o kaip paruošti troškinį man iš tiesų yra visiška mistika.

Šiandien išgirdau, kaip kolegės guodžiasi savo bepročiais vyrais ir vaikais, kurių nespėja pasiimti iš darželio. Jų vyrai įtarinėja jas romanais, kurių net fiziškai, dėl laiko stokos nebūtų įmanoma užsukti ir burnojasi dėl kitų smulkmenų. Suvokiau, kad pavydo sceną paskutini kartą teko girdėti daugiau nei prieš metus, o jos autorius su savo įsivaizduojamomis nuosavybės teisėmis seniai nuplaukė į užmarštį su visais neatsakytais sms’ais ir skambučiais. Išties, klausantis moteriškių pasakojimų šiurpas kratė net teoriniame lygmenyje įsivaizdavus, kad apskritai kažkas, o juo labiau koks lochas, kuriam didžiausia gyvenime nusišypsojusi laimė – iš viso mane sutikti savo varganame gyvenime, aiškintų, ką turiu daryti.

O dievai, kaip aš myliu savo visiškai nepriklausomą ir tik savęs pačios reguliuojamą gyvenimą. Kartais užeina idiotiškumo srovės, kuomet mielai atrodo kūdikių veidai ir visai sudomina kokio pyrago receptas, tačiau labai greitai šias absurdiškas mintis nuplauna potvyniu išsiveržę sveiko proto bangos, primindamos, kad kūdikiai verkia, rėkia, vemia, valgo, auga ir kainuoja nežmoniškus pinigus, o naminis pyragas visų pirma prilipina tave prie puodų bent dviems valandoms, kurias galėtum sau ramiausiai skaityti gerą knygą, visų antra – jo miltų daugiatūkstantinės kalorijos suteikia sekundės malonumą ant lūpų ir šimtus sąžinės priekaištų bei ringes ant klubų. Fuck this shit.

Neseniai buvo užėjęs smegenų užtemimas, kurio metu vis apnikdavo mintis, kad ak, kaip liūdna, kad esu viena ir neturiu antros pusės. Laimei, tamsūs debesys apleido smegenis ir pagaliau leidau sau suvokti, kad mano padėtis – didžiulė laimė, apie kurią ne vienas gyvenimo rutinos rato įsuktas vargšas tik svajoja.

Su kiekviena laisvo ir nepriklausomo, jokio idiotiško universiteto ir kitų nesąmonių nejuodinama savo gyvenimo diena jaučiu, kaip į dangų stiebiasi mano ego ir kaip tolyn tolsta nuaidi visų dalbajobų, pavyduolių ir heiterių komentarai ir moralai.

Mes princesės, o visi, kas drįsta tam prieštarauti, eikit po velniais. Taip, mes degsim vienam pragare, bet ten turėtų būti linksma.

Vilo manymu, vienintelė priežastis turėti vaikų yra viltis, kad jie tave prižiūrės, kai būsi senas, nuskurdęs ir niekam tikęs, - bet pinigų jis turi, o tai reiškia, kad gali išvengti šlamšto, tualetinį popierių primenančių sofos užtiesalų ir pasigailėtino troškimo įtikinti draugus, kad jie turėtų būti tokie pat nelaimingi kaip jis pats.”

Nick Hornby “Apie vaikiną”

Rodyk draugams

Viskas labai paprasta

Savanaudiškumas – tai tik kitas valios pavadinimas. Visi mūsų darbai, geri ar blogi, kyla iš savanaudiškumo. Užsiimame labdara, kad aname pasaulyje užsitikrintume gerą vietelę, o šiame būtume gerbiami ir kad mažiau liūdėtume, išgirdę apie kitų kančias. Vieni elgiasi gerai, nes jiems tai teikia malonumą, o kiti blogai, nes tai jiems irgi malonu. Didis žmogus atlieka pareigą, nes atliktos pareigos pojūtis jam teikia didesnį pasitenkinimą negu jos vengimas. Tikintis žmogus yra pamaldus, nes religija jam teikia džiaugsmą; moralus žmogus taip elgiasi todėl, kad turi savigarbą ir elgdamasis nemoraliai jaustųsi nelaimingas. Net pasiaukojimas yra subtili savanaudiškumo atmaina: mes renkamės dvasios pakilimą, o ne juslių patenkinimą, kurį žada priešingas kelias. Žmogus iš esmės negali būti kitoks, jis visada savanaudis. Tai gyvosios gamtos principas. Kiekvienas padaras, nuo tolimiausios žvaigždės iki maželyčio žeme ropinėjančio vabaliuko, visomis išgalėmis kovoja už save; o visa tai mąsliai stebi Amžinasis, kuris irgi rūpinasi savimi – taip sudaryta visata.”

Žmogaus prigimtis nuo seno dangstėsi įvairiais sąlygiškumais, ir jie priaugo jai prie kūno. Dabar <…> jau nebeįmanoma pasakyti, kur baigiasi papročių drabužis ir prasideda tikroji žmogaus prigimtis. Dorybių mus moko etiketo vadovėliai, ydas nurodo gyvenamoji aplinka ir klasė. Jau prie kūdikio lopšio patogiai kabo religija, tik ir laukdama, kol ją apvilks ir užsagstys rūpestingos rankos. Gyvendami šiaip taip išsiugdome skonį, atmintinai išmokstame, ką reikia jausti. Per baisiausias kančias priprantame skanauti viskį ir mėgti cigarus, aukštąjį meną ir klasikinę muziką. Tam tikros epochos žmonės žavisi Baironu ir geria saldų šampaną; po dvidešimt metų jie pradeda gėrėtis Šeliu ir mėgti sausą šampaną. Mokykloje mus išmoko, kad Šekspyras – didis poetas, o Medičių Venera – nuostabi skulptūra, ir paskui visą gyvenimą pasakojame, kaip mes žavimės Šekspyru ir kad, garbės žodis, nėra nuostabesnės skulptūros už Medičių Venerą. Jei gimėme prancūzais, dieviname motiną; jei anglais – mylime šunis ir vertiname dorybę. Mirus artimam žmogui, gedime dvylika mėnesių, bet jei miršta antros eilės pusbrolis – tiktai tris. Geras žmogus tiksliai žino, kokios tobulybės jam siekti ir už kokias nuodėmes atgailauti. <…> Aukštuomenėje dera būti ciniškam ir šiek tiek pagedusiam; bohemiškoje aplinkoje – keistuoliui kaip visi. <…> Mes visi – gražiai aprengtos marionetės. Mūsų balsais kalba nematomasis lėlininkas – Papratimas; visi mūsų judesiai, kupini kančios ir aistrų, tėra jo siūlo trūkčiojimai. Žmonės panašūs į milžiniškus ryšulius, kuriuos matome auklių glėbyje. Ryšulys atrodo didžiulis ir ilgas, putoja plonais nėriniais, spindi glotniais kailiais ir dailiais audeklais; tačiau po visomis tomis grožybėmis slepiasi mažulytis, raudonas, paklaikęs žmogutis, kurio balsas – tik bežodis klyksmas.”

Jerome K. Jerome

“Kaip mes rašėme romaną”

Pildau sau duotus pažadus ir neriu stačia galva į literatūrą. Kaip labai be reikalo buvau apleidusi šį visavertį malonumą, vaje.

Rodyk draugams

Savaitgalis nepaleidžia

Noriu biuletenio mėnesiui ir atgal į reivo šalį. Heiteriai ir moralės sergėtojai, nusižudykit.

Rodyk draugams

Rekomendeišn

Jei dar nėra tekę užtikti benaršant interneto platybėse, rekomenduoju nepaprastai stiprų blogą – slutever. Tačiau čekink tik tuo atveju, jei tavo protas (aka mind) yra tikrai atviras (aka open). Tikrai nesu tikra ir uoj nepažadu, kad patiks. Man pačiai kai kur per stipru,  ypač paskutiniai įrašai, bet yra vietelių, kurios tikrai kala į klyną. Jei susirauksi, tai ką jau čia, jei kelsi nykščius į viršų ir sakysi “Joa, šitas geras”, einam kavkės greitu metu (PM). Gal sakysi, kad nesitikėjai iš manęs tokių skonio vingrybių, bet reikalas tas, kad galima būti ir visai doru žmogum ir truputį (arba daugiau) freak’u.

O aš ką, aš ką. Man savaitgalis, saulutę ridenu, kvepia ji apelsinu. Whahaha. Ne, rimtai, su kiekviena diena gyvenimas gražėja. Let’s celebrate our youth. Jei ką, gyventi galima ir be svaigalų, o mano unikalus mąstymas nuo to tikrai nenukenčia. Įsivaizduoji?

Rodyk draugams

Apie magišką svajonių galią

O tau ar būna taip, kad vartaisi pataluos ištisą naktį negalėdamas užmigti ir galvodamas, ką daryti su savo gyvenimu? Būna, kad taip ir ryto sulauki, besvarstydamas įvairiausius ėjimus, galimybės ir atoveiksmius, kuriuos jie gali atnešti? Žmogus, kartą savu kailiu patyręs, kad viskas priklauso tik nuo jo, sunkiai begali nurimti, beklaidžiodamas pasirinkimų džiunglėse. Žinau, kad tai, kas dėsis mano gyvenime bei tai, kuo tapsiu ir kokią save suformuosiu priklauso tik nuo to, kaip stipriai sugebėsiu suimti save į rankas ir nustosiu brainstorminti bei pradėsiu daryti. Žinau, kad galiu labai daug ir dažnai gėda, kiek mažai darau. Kasdien it maldelę sau kartoju, the time is now, the time is now, kada jeigu ne dabar. Esam nepaprastai laimingi žmonės, kad turime tiek daug galimybių. Tuo pačiu esam ir truputi įkalinti savo baimių kalėjimuose, nors iš tiesų, baimę juk įveikiam susidūre akis į akį su ja.

Vėl ir vėl savu kailiu įsitikinu, kokią magišką galią turi svajonės. Žmogus, kažko nepaprastai trokšdamas, tampa šimtus kartų labiau užtikrintas tuo, ką daro. Visuose jo veiksmuose slypi galinga jėga, kuria alsuodamas jis kartais jaučiasi taip, tarsi galėtų įkopti į Everestą. Kiekviena diena įgauna prasmę – net ir tingėti atrodo beprasmiška, kai žinai, kad ateityje tavęs laukia šis tas ypatingo.

Pažadu sau, kad versiu gyvenimą aukštyn kojom. Pažadu sau, kad prabėgus dešimtmečiui nesigailėsiu nei vieno žengto žingsnio. Ir tegu visas pasaulis tiesia kelius mano svajonėms.

Rodyk draugams

Dar vienas flashback’as

Kai klausau Kooksu, Bon Iver ir visų kitų Take Away Show įrašų, kai nurimstu ir kvėpuoju ramybe, taip iki kaulų smegenų gelia, kaip norisi spragtelėt pirštais ir atsirasti Berlyne, su tam tikrais žmonėm, gitaros garsais, dūmais aplink ir negalvot, ką reikės daryt toliau. (Meluoju, aš visada galvoju,bet..!)

Ar kas suskaičiuos, kiek sykių išklykiau Skinny Love ir Rocks and Daggers. Ir tai nebuvo love story, tai buvo gražus trumpas tripas, be jokių neteisingų sentimentų.

Rodyk draugams

Apie mano ir tavo vaikystę

Šiandien visai netyčia užtiktas 1998m. Tangomanijos laidos įrašas gan stipriai tvojo per sentimentaliąją mano pusę, sužadindamas daugybę prisiminimų iš tų laikų, kai viskas buvo truputėli kitaip. Jei tau 20-25m., ko gero, taip pat pasijustum ir tu. Buvom vaikai, todėl visą pasaulį matydavome ir suprasdavome platesnėmis akimis, o vaizdai ir garsai mūsų švariose pasąmonėse įsikūrė ilgelėsniam laikui.

Aišku, prisiminimai bene visiems mums prasideda tamagošiais, Kelly Family gabalu “Sometimes”, Dino kuprinėmis, kurias, prigrūstas it plytų sunkių knygų tįsdavom į mokyklą ir jauduliu, kurį kėlė vien jau mintis, kad važiuosi nebe Moskvičiumi, o importine mašina.

Telikas mirgėjo Santa Barbarom ir Be Namų Negerai, kurie tapdavo neatsikiriama vakaro pas močiutę dalimi. Kimšom Pagundos ledus (tokie vaisiniai, ant pagaliuko), skaitėm Panelę (o Cosmo, mums atrodė kažkas above all), disketiniais kompiuteriais šaudydavom varnas ir su Super Mario rinkdavom grybus.

Kai truputėli paaugom, visi turėjom Extra kuprines per vieną petį, visi kažkuriuo gyvenimo etapu nešiojomės Nokia 3310, visi skaitėme M. Burgess “Heroiną”, matėm “Kaukę” bei “Bukas ir Bukesnis” bent po dešimtį kartų ir kiekvienas dabar galėtumėme be didesnio pasiruošimo atlikti bent porą yo-yo triukų.

Esu visiškai tikra, kad kiekviena mergaitė buvo įsimylėjusi Alaną ar Marijoną, Bradą ar Leo, o labiau linkę maištauti – Arą, Psichą ar Eminemą. Taip, mes mokėjom visus Skampų dainų žodžius, o Byvis ir Tešlagalvis buvo dar vienas maišto simbolis. Visi klausė Scooter, Vengaboys ir, aišku, Sel. Aš dar klausiaus Prodigy ir The Offspring. Visi be išimties žiūrėjom “Draugus”.

Ir taip galima tęsti be galo. Net ir gan neskoningi tą metą primenantys simboliai gali sužadinti visai šiltus jausmus.

Nenoriu seilėtis ir rypuoti, kad tada viskas buvo geriau. Gerai yra ir dabar, daugeliu aspektų, net geriau, tik yra kitaip. O prisiminti… ak, prisiminti visada gera ir gražu.

Mikutavičius ir visi kiti vis dar telike, gatvėmis vis dar važinėja opel asconos iš laikų, Ingman Vega vis dar tebegamina Karališkus ledus, mergaitės tebeskaito Panelę, Mamontovas, Prodigy, Bjork ir visi kiti vis dar kala į klyną, o Psichas man vis dar gražus.

Beje, tuomet visi nelabai galvojom, kas bus ir kuo būsime ateityje, bet kaži, ar nujautėm, kad net ir pabaigę universitetus būsim tokie pat ar net labiau pasimetę .

Rodyk draugams

Apie tai, ką žmonės šneka

Kažkada čia dalinausi savo draugų ir pažįstamų numestomis sparnuotomis frazėmis. Jų tiek daug, kad sunku ir suspėti užsirašinėti. Jaučiu, kad derėtų vėl pasidalinti perliukais. Matai, dauguma jų nuskamba gyvai, tad screenshotų ir pan velnių nekaupiu – arba išlieka mano atminty, arba kur brūkšteliu.

Tauro kalno kamikadzės tema:

Aš tai mamai sakiau, kad planavau žudytis, bet dabar nebesižudysiu. Vienas nusižudė – iškart mažesnė konkurencija Lietuvoje. O be to, juk sprogmenį pasigaminti bangu, jo?”

Grįžta draugas, kuris pametė raktus, tad nakvoja pas mane:

Grįžo, girtas vyras grįžo! Bet nemuš!”

Draugė, kuriai ryt anskti į darbą, 3val. nakties Kalėdų antros dienos išvakarėse:

Aš einu namo. Mxxxxx įdėjo Jacko bonkę, kad darbe nebūtų negera. Labanakt, draugai.”

Draugas apie Kalėdų vakarėlį Kalėdų dieną:

Trise jie ten geria. Nežinau, xujovas vakaras nusimato, nematau perspektyvų.”

(Vakaras baigėsi šokiais iki šešių ryto trisdešimties žmonių kompanijoj.)

Apie anglų kalbą:

Aš vieną kartą mokykloj pasakiau “atstums” vietoj “distance”.”

Apie pagirias:

Irma, nužudyk mane.” (Aš nesu Irma)

Apie alkoholį ir laižiakus vakarėliuose:

Blia, aš neatsimenu, kad salėj laižėmės, o tu čia tokios smulkmenos klausi.” (Draugė, paklausta, kas pirmas sugrūdo liežuvį burnon.)

Apie keliones feisbuko pagalba:

Iš taško A į tašką B taip pramuša, gale sėdi trys žmonės, ant tiek tamsu, kad net nematau veidų, nes aš prieky, o kai sustot pardėj paprašiau, tai galas rėkė, “Jau alaus eini, I MUM REIKIA!”

Apie meilę greitam maistui:

Už kompleksą McDonaldo, rodos, net pačiulpčiau.”

Apie visuomenę:

Išsiliejau ant kiemsargio, kur elektrą vogė iš gyventojų. Bet nesigailiu, nes tas labai naglas.”

Apie Alfonsą Peniką:

Jis paliubomu turi kloną. Mačiau šiandien jau du kartus, o dar nėra 11val.ryto”.

Apie viešąjį transportą:

Sėdžiu prieš du tvarkingus, bet labai girtus vaikinus. Vienas išmušė du talonėlius, padavė draugui, o tas savąjį suvalgė. Tai va taip su tuo viešuoju tr.”

Apie vardus:

Šiandien skambino klientas vardu Tabatabaeizaoehmorandi Seyedhossein. Nemeluoju tikrai.”

Apie moralkes:

Ar gali būti, kad žmonės trulike žino, ką vakar veikiau, nes tokių žvilgnių seniai besu sulaukęs.”

Apie lochų magentus:

Mane kabino toks Rxxxx. Jis eina į tusofkes, vienas šoka, įsilieja į draugų ratą ir apsimeta draugu.”

Apie draugus rusakalbius:

Ateikit į šitą klubą. Toks susitikimas yra kietas.”

Apie svaigalų žalą smegenims:

Buvom buvom, o paskui išėjom į tą, nuuuu, kaip ten tą. Nu. Nu į tą, kaip ten jis. LAUKĄ.”

Apie tai, kaip būna, kai draugai tampa priešais:

Dima, PACHIMU???” (Nugirstas vaikino kruvinu veidu atodūsis Gedo prospekte.)

Apie išvaizdą:

Na ji tokia miela, trumpais antakiais, apvaliom akim, blakstienos tankios.”

Apie Lietuvos klasikus:

Ir Širvys lupo, ir Binkis lupo. Visi jie lupo. Tik Žemaitė nelupo. Užtat ją lupo.”

Apie kostruktyvią kritiką:

Tai pasakyk tu man, ką jis blogai daro? - Rengiasi.”

Pasakyk man, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu.

Beje, ar žinojote, kad karoliai simbolizuoja nugaros skausmą? (Jau kažkada užsiminiau).

Per Kūčias darėm burtą – po trim puodeliais kišami žiedas, nosinė ir rožančius. Rožančiaus neturėjom (kaip čia taip pamiršom įsidėt, šiaip gi nešiojamės, jo?), tad padėjom karolius. Žiedas – vestuvės, nosinė – ašaros, o karoliai – nugaros skausmas. Kodėl? O todėl, kad vieną pažįstamą labai respektabilią moteriškę kartą surietė taip stipriai, kad toji nebegalėjo išsitiesti ir namų svita susirengė važiuoti į ligoninę. Ir kaip jums atrodo, koks gi buvo nukentėjusiosios paskutinis prašymas prieš išvykstant stovint išriesta nugara ir veidu, pilnu kančios? “-Brangioji, prieš išeinant, uždėk, uždėk karolius.” (Su vaidinimu tris kartus stipriau eina šita istorija.)

Aš nenoriu į jokį užsienį, nes tokių sąmojų, kuriuos net ne kiekvienas lietuviškai šnekantis supras, nerasi nei vienam pasaulio krašte.

Na ir vakarą vainikuoja draugės bendradarbė, kuri per šaltį ir speigą ėjo KRYŽIAUS KELIĄ ir susirgo va dabar. Nes TRADICIJA EITI KRYŽIAUS KELIĄ.

Rodyk draugams

Seksas ir miestas

Charlotte: How can you forget a guy you’ve slept with?
Carrie: Toto, I don’t think we’re in single digits anymore.

Samantha: I once dated a guy ’cause he had a pool. I’d go over and get all cocoa-buttered up. His mom brought my Kool-Aid
Carrie: Kool-Aid?
Samantha: Yeah, I was thirteen! And honey, you should have seen my tan!

Samantha: Well, I don’t know how you people do it. All that emotional chow-chow. It’s exhausting.

Carrie: So what are we going to do? Sit around bars, sipping Cosmos and sleeping with strangers when we’re eighty?

Samantha: The country runs better with a good looking man in the White House. I mean, look what happened with Nixon; no one wanted to fuck him, so he fucked everyone.

Carrie: The most important thing in life is your family. There are days you love them, and others you don’t. But, in the end, they’re the people you always come home to. Sometimes it’s the family you’re born into and sometimes it’s the one you make for yourself.

Carrie: Your girl is lovely Hubbell.
Mr. Big: I don’t get it.
Carrie: And you never did.

Samantha: I’m a tri-sexual. I’ll try anything once.

Miranda: What’s the big mystery? It’s my clitoris, not the sphinx.
Carrie: I think you just found the title of your autobiography.

Sex and the City. Kala į klyną jau trylika metų.

Rodyk draugams

Kiek kainuoja (iš)gyventi Vilniuje?

Kiek kainuoja išgyventi Vilniuje? Visų pirma, labai svarbu suvokti, kad žmonių poreikiai nepaprastai skirtingi. Šiaip Vilnius nėra itin brangus miestas, jei žinai, kur šopintis, kur lankytis, pas ką paprašyti vienos ar kitos paslaugos it pan. Visai kitaip yra tiems, kurių tėvai gyvena Vilniuje. O mes pakalbėkime apie tuos, kurie čia yra atvykėliai.

Vilniuje išgyventi kainuoja penkis šimtus litų per mėnesį. Jei esi studentas, moki 200lt už bendrabutį (maaaksimum), mėnesiui transportas tau kainuoja 22lt, maistas – nedaug (nes didžiąją jo dalį – bulves, kopūstus, agurkus, burokus, lašiakus ir lietinių kalną bei naminės grietinės kibirą – įdeda mama), telefono sąskaita - ~10lt (planai planeliai), viso kitos išlaidos – alus (o alus gi nebrangus - ~3lt/l, jo?), cigaretės (irgi nedaug, nes rūkai tik savaitgaliais ir prie univerkės, jo?), kirpykla - ~15lt/mėn (nes gi aišku grįžti apsikirpti į savo gimtą miestą), higienos reikmenys – muilas, dantų pasta, šampūnas ir popierių univerui kopijavimo paslaugos. Gyveni, šypsais, nelabai žinai, kad gali būti kitaip, normaliakas, dar gal kokią stipkę gauni.

Vilniuje išgyventi kainuoja tūkstantį litų per mėnesį. Jei esi studentas, moki 300lt per mėnesį už kambarį, kurį daliniesi su draugeliu, transportas tau kainuoja ~60lt per mėnesį (nuolatinis bilietas + taksai grįžti namo šaltom naktim po tūso). Kitos išlaidos – pietūs kabake bent kartą per savaitę (labai gerai, jei į trasą eina nuolaidų kuponai); alus (bokalas - ~5lt, jo?), degtinė, brendis, zagironai, cigaretės, pramogos (Vishy parkas kokį kartą į ketvirtį, kinas), higienos priemonės – muilas, dantų pasta, šampūnas, kondicionierius, dezodorantas, telefono sąskaita (~20lt), gal net ir maistas, kopijos univerui, įėjimai į klubus (bet dažniausiai eini ten, kur nekainuoja). Gyveni, normaliakas.

Vilniuje išgyventi kainuoja belekiek. Jei nebesi studentas, gyveni truputį patogiau (taip, kad jaustumeis žmogum), tau nebegalioja jokios nuolaidos, alus (bokalas - ~7lt, jo?), cigaretės ir kiti svaigalai, maistas (pietūs ar bent koks užkandis/kavos popietė kabake ~3k./sav.), maistas, valgomas namie (tau svarbu, ką tu valgai), taksai iš tūsų ir vėluojant į darbą, gal ir mašinos išlaikymas, telefono sąskaita (didelė), pramogos – įėjimai į klubus, teatrai, koncertai, soliariumas, kirpykla (nuo 50lt, nes negi grįši kirptis į gimtąjį miestą?), stilius, dovanėlės draugams gimtadienių progomis, higienos reikmenys ir kosmetika – šampūnas, kondicionierius, kaukė, losjonas, pienelis, tonikas, kvepalai, tualetinis vanduo, plaukų vaškas, lakas, standiklis ir pan., apranga.

Sakai, netiesa? Aš tai sakau, kad, kad ir kaip bebūtų akivaizdu, tačiau neišvengiamai nesuvaldoma, apetitas kyla bevalgant ir išleisi (ir reikės) tiek, kiek gausi.

Rodyk draugams

Nurimti

Mėnuo be alkoholio ir cigarečių. Daugiau nei mėnuo be šyzovų depresovnų karštligiškų minčių. Neši gėrį – gauni gėrį. Gauni piktumą – nusijuoki iš kitų kvailumo ir apsisukęs ant kulno keliauji toliau užkariaut pasaulio. Kai nesiblaškau, turiu daugiau kantrybės, drąsos, pasitikėjimo savimi, esu atvira, bet to nesigailiu ir nesigėdiju. Kai esu rami, geriau apgalvoju savo veiksmus, lengviau suvedu nematomas veiksmų ir po jų sekančių atoveiksmių grandinių gijas. Kai esu rami, nesikarščiuoju. Neapverkiu savo vienatvės, o mėgaujuosi jos suteikiama galimybe būti sau, su savo mintimis. Man atrodo, ta ramesnioji, švelnesnė ir šviesesnė Aš ir yra tikroji mano esybė. Matai, man joje patogiau. Čia ir pasiliksiu. Aš noriu, kad mano gyvenime viskas būtų tikra.

Ir visai nebūtina iškeliauti kažkur toli, kad taip būtų.

Rodyk draugams

Dos and dont’s of the freakin’ Lithuanian society arba apie Marijos Žemės nerašytas taisykles

Negalima išimti mėsos iš šaldiklio, ją atšildyti ir vėl padėti atgal į šaldiklį.

Negalima vartoti antibiotikų ir gerti alkoholį.

Negalima eiti gatve ir rūkyti (ypač moterims).

Negalima keltis antrą valandą dienos.

Negalima nemėgti vaikų.

Negalima moterims eiti į vyrų tualetą ir atvirkščiai.

Negalima kūčių dieną ir dieną prieš tai valgyti mėsos ar kito riebalo. Teoriškai negalima ir visą mėnesį iki Kalėdų, bet, kadangi esame sau nuolaidūs, tikrai tikrai negalima tas dvi dienas.

Negalima kapinėse klausytis ausinuko.

Negalima įėjus į bažnyčia neatsiklaupti, o mišių metu išeiti parūkyti.

Atvirai pasakius, šiaip tai negalima iš esmės rūkyti ir gerti. Ypač, jei ieškai buto nuomai. Tuomet turi ne tik neturėti žalingų įpročių, bet ir būti ramus, draugiškas, linksmas bei dirbanti(s).

(Narkotikų Lietuvoje nėra, jeigu ką. Negali būti.)

Negalima kavos ar arbatos skiesti šaltu vandeniu (ypač iš krano).

Negalima einant pas velionį į šermenis rengtis šviesių rūbų.

Negalima valgyti viešajame transporte, pamokoje, ar paskaitoje. Gurkšnoti kokį gėrimą galima, bet geriau nereikia, nes pasirodysi įžūlesnis.

Negalima viešuoju transportu vežtis dviračio ar naminio gyvūno.

Dviračiu važiuoti galima, bet ne visur, ne visada ir ne visada aišku, kur ir kodėl ir kaip negalima, bet aišku, kad bet kada gali turėti problemų.

Negalima įėjus į namus nenusiauti batų.

Negalima atėjus į darbą ar mokymo įstaigą batus nusiauti ir vaikščioti su šlepetėmis. (Būna išimčių, bet šiaip negalima).

Negalima viešoje vietoje vaikščioti be marškinėlių.

Negalima patalpoje dėvėti šiltų viršutinių drabužių (skirtų nešioti lauke).

Negalima prie stalo sėdėti su kepure.

Negalima valgyti ledus ir užsigerti juos šiltu gėrimu.

Negalima lapkričio pirmąją nevažiuoti į kapines.

Negalima šiukšlinti, bet jei niekas nemato, tai galima.

Negalima krapštyti nosies ar šiaip kasytis.

Negalima dėti kojų ant stalo.

Negalima sėdėti ant žemės (ypač įstaigose).

Negalima vaikščioti basomis.

Negalima laikrodžio nešioti ant dešinės rankos.

Svečių pasikviesti galima, bet pageidautina, kad jų būtų nedaug ir jie išeitų iki dvylikos.

Negalima garsiai klausyti muzikos.

Negalima garsiai kalbėti viešosiose vietose, ypač viešajame transporte, muziejuose ir galerijose.

Griežtai negalima garsiai kalbėti kapinėse. (Gal ką pažadint gali?)

Negalima parduotuvėje atsidaryti mineralinio vandens buteliuką ir vėliau jį nusipirkti. Na, teoriškai galima, bet praktiškai – kuom tu save laikai?

Negalima šokti gatvėje ar viešoje įstaigoje. Na, teoriškai galima, bet vėl gi – kuom tu save laikai?

Negalima paprašyti, kad kavą patiektų didesniame puodelyje nei numatyta.

Negalima kalbinti nepažįstamų žmonių.

Negalima į renginį atsinešti savo maisto ar gėrimo. Ir visai nesvarbu, ko tu nori, ko tau reikia, kad jaustumeisi gerai ir kada tą maistą ruošiesi suvartoti. Tiesiog negalima.

Negalima pačiam nuspręsti, kokius vaistus reikėtų vartoti.

Negalima pačiam kirptis.

Negalima gerti alkoholio šviesiu paros metu. (Jei ilgasis savaitgalis – tai tada galima.)

Mylėtis negalima. (Nebent niekas to nesužinos).

Apie seksą kalbėtis negalima, nes sekso nėra, kaip ir narkotikų. Taip pat nėra homoseksualų.

AMEN

Rodyk draugams

Apie asmeninį gyvenimą

Vakar, pokalbio su A metu, supratau, kad aš neturiu asmeninio gyvenimo. Pas mane, hm, kaip čia gražiau išsireškus, nieko nevyksta. Jeigu būčiau zviozda, žurnalistai net negalėtų rasti anei jokios pikantiškos detalės. A sakė, kad galėtų rasti gėdingas jaunystės nuotraukas, kai buvom pūstesniais žandukais ir šiek tiek mažiau afigeni. Nu nebent.

Taip ėmiau ir nepastebėjau, kada tas asmeninis gyvenimas prapuolė. Kava, darbas, kava, darbas, kava, darbas. (Nepatikėsi, bet patinka ir kava ir darbas). Bet būtų faina, jei bent kokia intrigėlė suktųsi.

Rodyk draugams

Čiuju Naujakas

Kai du iš trijų Naujųjų vakarėlio šeimininkų vos sulaukę dvylikos krenta negyvi, o trečias namų zonoje išpurškia butelį šampano, kai spėji, jog vieninteliai Vilniuje blaivi žmonės šią sausio pirmąją, ko gero, tik viešojo transporto vairuotojai, aš ir Mamontovas, kai ketvirtą ryto draugė viena išeina į jau pasibaigusį Povilaičio koncertą, kai pietų metu kavinėje kas antras su šventiniu kostiumu (ar bent jau natūraliai raudona nosimi), kai supranti, kad šiemet mums jau sukaks tiek metų, kurių būdami mūsų tėvai jau buvo susituokę, kai paskambina draugės vaikinas ir praneša, kad labai myli ir nori, kai per skype skambinėja draugai persirengę moteriškais rūbais ir netikėtai apsinuogina – supranti, kad atėjo Naujakas ir nieko čia nepadarysi. Labai įdomu, kokio produktyvumo bus pirmadienis.

Šiais metai nebus jokių New Year Resolutions. Varysim ekspromtu.

Rodyk draugams