BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie paauglystę, kurios neiškeistum į nieką

Ko gero vieša paslaptis yra tai, jog aštuoniolika labai svarbių savo gyvenimo metų praleidau ne kur kitur, o Panevėžyje – mieste, kur viskas yra šiek tiek kitaip. Mieste, iš kurio atvykus į Vilnių, kurį laiką nesupranti, ar Vilnius keistas, ar mes.

Nežinau, ar pastebėjai, bet sostinėje panevėžiečius gali sutikti visur. Panevėžiečiai – vieni aktyviausių tūsofščikų. Spėju, kad šiai tendencijai pradžią davė tokie, hm, gal pavadinkim juos judėjimais (nors iš ties, paauglystės vėjų į rėmus sustatyti neįmanoma ir tu tai labai gerai žinai), kaip žvirbliai, matista ir šiepas. Labai didelis dalykas tais laikais mūsų bendravime buvo mirkas. Visos draugų ir pažįstamų kompanijos turėjo savo kanalus. Kai kurių kanalų foto albumai dar dabar kaip amžini nepanaikinami priekaištai kabo public.fotki tinkle vis primindami apie ne visų teisingus ėjimus šukuosenų srityje.

Jei nesi panevėžietis, visi šie pasidrabstymai faktais tau nieko nesakys. Jei nesi panevėžietis, ko gero, gal ir nežinai, kiek daug dabartinių vakarėlių dinozaurų ir šiaip judesio generatorių yra kilę ne iš kur kitur, o iš ten.

Žinoma, šiandien aš neįsivaizduoju savęs ne Vilniuje, bet į nieką nemainyčiau vaikystės Panevėžyje. Kai mums buvo penkiolika, suorganizuoti grandiozinį vakarėlį buvo vieni niekai. Tereikėjo šiek tiek užsidegimo, kelių kolonkių, stipriako, patalpos (visi po pitaką – ir yra), ir pasakyti mamai, kad nakvosi pas draugę. Maloniai keista suvokti, kad tada, laikais, kai, rodos, interneto ribos buvo žymiai siauresnės nei dabar, kažkokiu būdu mus pasiekdavo pakankamai skoninga muzika, apie kurią kalbėti negėda ir šiandien. Pas mus negrojo rusiškas popsas – mes darydavom DJ čempionatus, kuriuose skambėdavo Ficherspooner’is, The Horrorist, Dave Clarke, Lexicon Avenue, Probspot’ai, žinoma, Deep Dish’ai, Omid 16 B (šitas Panevėžyje net yra grojęs, whah), Aphrodite ir labai labai daug kitokių elektroninės muzikos perlų, o ypač - įvairaus d’n'b, techno bei speed garage. Tam aprangos ir šukuosenų stiliukui, kurį buvo įmušę etatiniai vakarėlių liūtai, iki šiol jaučiu simpatiją.

Vykdavo nemažai viešų vakarėlių – Elektroninė Patranka, Karaliai Visagaliai, Vinyl Sounds Good ir t.t. ir pan. Dar daugiau vyko vakarėlių privatuose – pradedant nesibaigiančiais plotais kažkur, pas kažką, kaip išeina, baigiant išnuomotom skaistuko, hbh, ar panašiom salėm (kaip tų salių šeimininkai ramia galva įsileisdavo krūvą neprognozuojamų paauglių, man iki šiol didelė paslaptis.) Pvz. Mano 16 gimtadienyje buvo nei daug nei mažai – 60 svečių. (kažkaip atrodė visai normalu). Kiek iš jų – pilnamečiai? Ne daugiau dvidešimt. Vėlgi, tada tai atrodė visiškai normalu.

Buvo (ir vis dar yra, tik miega jau kokius šešis metus) toks puslapis – pramoga.com. Gaila, šiandien kažkodėl nebeišeina atsidaryti senųjų tūsų nuotraukų, kurių ten – tikrai spalvinga kolekcija. Visgi, visagalis jotūbas mums čia pagelbėja – tikri, autentiški vaizdai iš Omid’o viešnagės (o dievai, jau gal dešimt metų atgal).

Neseniai teko girdėti (u)topinę mintį: kas būtų, jei visi visi, kadaise gyvenę Panevėžyje, imtų ir sugrįžtu į jį? - Būtų labai daug Dj ir dar daugiau go go šokėjų. Ir, savaime suprantama, vakarėlių. :))

Žinau, kad kiekvienas mūsų į paauglystę žiūrime per skirtingą prizmę, tad iškart sakau, kad manoji nėra pajėgi aprėpti visų aukso vertės akimirkų, iš tų, gal ir nelabai senų laikų, bet neatsispiriu pagundai bent pabandyti. Ypač gaila tų kelių tūkstančių fotkių, kurios prapuolė su perkepusiu hard’u.

Gali pasirodyti, kad visi senieji baliauninkai išsilakstė kas sau. Visgi, tai - toli gražu netiesa. Visi jie gyvi, dar ir kaip, o didžiausia jų koncentracija išsiveržia vasaromis, kur nors Sūpynėse, prie pagrindinio stage šeštadienį, 4 ryto, grojant senam geram techno, kurio garsams neliksim abejingi kol krisim negyvi.

Rodyk draugams

Ir ką jūs man

Ir kiekvienas pavasaris vis gražesnis ir gražesnis. Nežinau, kodėl taip jau atsitiko, bet pavasariai man asocijuojasi su gražiausiom Škėmos, Barauskaitės, Šaltenio ir Širvio eilutėm. Gal tai flashback’ai iš vaikystės, gal ir ne visai subtilu, bet, aj, eina velniop pasaulis su savo sophisticated mąstymu, kai visi gėrisi tuo, ko dar nepažįsta, bet kankinasi taip ir nepamilę to, kuo gyvena.

Mano pavasariai – tai balos ir paukščiai gimtojo miesto parkuose, tai saulės kamuoliai mano kambary, tai Berlynas ir šimtus kartų iškankintos gitaros, tai sekmadieninis karaokė turgelis su vėlyvų pusryčių kava, tai nesibaigiantys pokalbiai Antakalnio namų virtuvėje, tai Vilnius į Vilnių nepanašus, tai laikas, kai laiko nėra, nes jo neskaičiuoji.

Rodyk draugams

Fake geriečiai

Yra viena tokia žmonių grupė, kurią aprašyti ruošiausi jau seniai, tačiau vis neprisiruošiau. Taigi, šiandien atėjo Fake Geriečių valanda.

Net neabejoju, kad kiekvieno mūsų gyvenime pasitaiko vienas kitas fake gerietis. Jei pažįstate labai daug žmonių, didelė tikimybė, kad tokių veikėjų jūsų kelyje pasitaiko gan nemažai. Kadangi esate pakankamai protingi žmonės ir su bet kuo arklių vogti neinate, draugų tarpe fake geriečių būti neturėtų. Bet, vis dėlto, vienas kitas eksponatas nukrenta iš dangaus vakarėliuose, kuriuose susirenka jūsų draugų draugai iš visų pakampių. Nepaprastai daug fake geriečių bazuojasi jūsų mokymosi įstaigoje ar darbovietėje.

Paprastai šio tipo atstovus sunku identifikuoti, nes jie yra tobulai atidirbę savo rolę. Visų pirma jie prie jūsų prisigretina apsimesdami eiliniais piliečiais – turinčiais tam tikrų pliusų ir tam tikrų minusų, bei visa esybę bando jums įrodyti – aš – saviakas. Nukrypstant nuo fake geriečių santykio į jus aptarimo, derėtų apibūdinti ir dar keletą jiems būdingų savybių. Fake geriečiai nerūko. Jie nevartoja alkoholio. Jie gyvenime nėra matę narkotikų. Jie eina miegoti iki vidurnakčio, o keliasi septintą ryto, lenda į sportinius kostiumus ir eina bėgioti. Jei nebūna labai šalta, tai dar ir į kokią upę įšoka. Fake geriečiai sveikai maitinasi. Jie rūšiuoja atliekas, jie važinėja dviračiais, jie aukoja labdarai, eina į teatrus ir muziejus, savaitgaliais kur nors savanoriauja, jie yra tokie geri, kad jiems einant gatve pradeda čiulbėti paukščiai ir skleistis jazminai.

Viskas, regis puiku. “Geriečiai tai geriečiai, bet kodėl fake?”, - paklausi tu. Taigi, visa esmė yra tame, kad tu apie jų žygdarbius ir jų krištolo skaidrumo gerumą sužinai ne iš ko kito, o iš jų pačių. Tiesa tokia, kad visus savo tobulai dorą gyvenimą įrodančius ėjimus jie atlieka labai retai. Labai didelė dalis fake geriečių vis dėlto daro visas anksčiau įvardytas nuodėmes, tačiau kiekvieną jų išanalizuoja iki smulkmenų, aprauda, apžegnoja ir pasižada ateityje būti geri. Atėjus naujam savaitgaliui jie vėl paslysta ir įkrenta į užburtą ratą.

Didžiausia jų yda ta, jog būdami šalia jūsų, jie labai mėgsta įsijausti į gyvo įrodymo apie jūsų nuodėmingą esybę, rolę. Jums valgant keptas bulvytes, jie būtinai užsisakys garuose virtų daržovių ir negazuoto vandens su citrina. (Didelė tikimybė, kad jums nesant šalia, jie ramiausiai žingsniuos į Maką.) Jums geriant baltą rusą jie gurkšnos šviežiai spaustas apelsinų sultis arba maaaximum sausą baltą vyną skiestą vandeniu ir supratingai vartys akis žiūrėdami į jūsų savižudišką pasirinkimą. (Kai netyčia sutiksite juos nešantis tekilos nolseptynis, praneš, kad : 1) “aš paprastai negeriu stipriųjų, bet draugai paprašė”; arba 2) “šiandien šventė, tad leidžiu sau pasilepinti”.

Apie visuomenei naudingus darbus fake geriečiai kalba daug. Jei paklausite jų, kada paskutinį kartą jie atliko tuos darbus, išgirsite, kad pastaruoju metu tam neturi laiko, tačiau jau greitai žada padaryti kažką labai gražaus.

Fake geriečiai yra tobuli proto knisėjai. Jie puikiai išmano visas egzistuojančias psichologines teorijas. Jie jus puikiai supranta visais gyvenimo klausimais, tačiau, visgi, nemano, kad turėtumėte toliau eiti tuo keliu, kurį pasirinkote. Dažniausiai jūsų asmenybės analize fake geriečiai užsiima visai to neprašyti. Na tiesiog iš to kiekvienoje jų asmenybės ląstelėje pulsuojančio altruizmo.

Fake geriečiai labai gerai mokosi ir tobulai atlieka savo darbą. Jie niekada neklysta. Jie yra labai geri. Tokie geri, kad bus pirmieji, kurie praneš atsakingiems asmenims apie jūsų nuodėmes bei paklydimus. Jie niekada neduos nusirašyti per egzaminą. Jie būtinai visam pasauliui praneš, jei ką ne taip darysite, nes jie rūpinasi jūsų ateitimi. Ir net tada, net tada, kai jie galutinai išves jus iš proto, jūs neturėsite teisės pykti. Nes viskas daroma tik jūsų labui.

Rodyk draugams

Pro rožinius akinius

…Good life good life. Nieko nėra neįmanomo, nieko, sakau tau. Rodos, kasdien vis labiau veriasi akys ir vis geriau ir geriau suprantu ir save ir kitus ir auga mano tikėjimas, kad viskas bus gerai, o visos parkės ir nerimąstavimai pamažu tirpsta kaip tie murzini sniegai už lango. Vaikiškai naivus pasirodys šis mano pastebėjimas, bet negaliu atsidžiaugti visa ko, kas mus supa paprastumu ir tuo pačiu ypatingumu bei gebėjimu nuolat keistis. Turbūt visi šie praregėjimai susiję su tuo, kad dar daugiau laiko praleidžiu viena, vis daugiau ir daugiau skaitau bei rašau ir beprotiškai daug išmokstu kiekvieną dieną, kiekiename žingsnyje. Ir dar ir dar kartą įsitikinu, kad teisingas nusiteikimas yra pats stipriausias ir sunkiai nukaunamas ginklas mano kelyje. Ir dievaž, kokie nuostabūs žmonės mane supa! Net nedrįsčiau svajoti apie tokias likimo (?) dovanas, apie tokius stiprias ir šviesias bendravimo akimirkas, kurias išgyvenu. Visi pikti paaugliški ego kažkur seniai užsikasė, pavirsdami į neįkainojamą meilę, kuri skyla į dvi dalis – sau ir kitiems. Jei drįsti prieštarauti, turbūt, dar neatėjo tavo laikas. Užsidėk, užsidėk rožinius akinius. Verta.

Rodyk draugams

Kasdienybės trupinėliai (su pipirais)

Taip taip, aš ne toks, kaip visi / Taip taip, gyvenimas judesy.

Tai dabar pasakyk tu man, kur pradingo pirmosios trys savaitės dienos? Mirkt mirkt ir nebėr. O veiklos ir gyvenimiškosios intrigos su sviežiais pipirais pilasi it iš gausybės rago.

Per pastarąją savaitę nuveikiau tiek, kad, rodos, jau nebėra nieko, ko negalėčiau padaryti. (Jei rezgami vijami grandioziniai planai išdegs, sužinos visas pasaulis, o tu – pirmojoje eilėje). Pati savimi stebiuosi, kad galiu šitiek dirbti, dar sugebu pasidaryti papildomus reikalus, kaip žinai, gan nemažaia tūsinu (ir kaip pagrindinis herojus ir kaip antraplanis aktorius), ir, na, nepatikėsi, bet šiemet jau pradedu skaityti ketvirtąją knygą. (Vėl rimtai užbridau ant literatūros, kaip gera, kaip gera!).

Šiandien ne ta diena, kai gebu koncentruoti savąsias mintis ir dėlioti jas tolygiu ritmu, tad tave pasiekia gausus įvairialypės informacijos pliūpsnis. However. Vis dar neatmetu minties, kad Vilnių apgaubė kažkokia magiška išėjimo iš proto aura. Kartų, kai iš netikėčiausių žmonių lūpų išgirdau “Aš kosmose”, nebesuskaičiuoju ant rankų pirštų. Ir šiaip, chebra kliedi tolka tak. Šiandien man suaugęs žmogus pranešė, jog Viena yra Prahos sostinė. Man nepaliauja skambinėti įvairūs agentai/atstovai/konsultantai/pardavimų vadybininkai su topine eilute, kurios realiai, turbūt, nėra įmanoma suprasti “Labdiena,arsupaneleXkalbu? L’baimalonu, ‘rgalėčiau p’trukdyti minutei?” (greitis – 300žodžių/min, akimirką ištinka šokas). Dešimt minučių iš savo įtemptos dienotvarkės skirti tam, kad įtikinčiau žmogų, kuris buvo tikras, jog kažkuo įtikins mane, kas kartą darosi vis sunkiau. Na bet užtat pasipila perlai ir iš šios skrynios: “Ar tikrai Bitės atstovas jau skambino jums šiandieną? Na, ko gero, esate labai laimingas žmogus, jei Bitė jums paskambina dusyk.” (Labai jau įdomus parametras mano laimės lygiui išreikšti); “Labadienajumskambinafirma draudimo, draudimoįmonė,sakykitpanele ‘rgalimasujum’ spašnekėtikasbūtų jei paslystumėtant ledo?” - vakarykštės dienos realus pokalbis. Aš asmeniškai nesu tikra, ar norėčiau tokią tikimybę svarstyti su kokiu artimu žmogumi, bet telefonu, su kažkokia nepažįstama mergaite tai ką jau čia, būtinai. Aš suprantu, darbas yra darbas, bet mielieji, nepersistenkite.

O vakar banke apturėjau tokį gan įdomų ekspyriensą. Banko darbuotojai pridirbo liolės su mano labai rimtu dokumentu, viskas finale susitvarkė, bet banko vadybininkei pasakyti, kaip angliškai vadybininkė, pildant dokumentą, yra lygis.

Na ką, rytoj jau savaitgalis. Aš sakau – ramiai. Bet kažkur ties pakaušiu lyg ir ataidi: “Taint no sin to take off you skin / and dance away in your bones.”

Rodyk draugams

Bet Tai Kaip Tau Mano Naktys

Taip nuoširdžiai nuoširdžiai… Nežinau, nuo ko pradėti. Galbūt nuo to fakto, kad žmogaus galimybės yra neribotos ir nieko nėra neįmanomo. Ir nuo to, kad praėjusio šeštadienio debiutas – tai tik šviesi ir it šaltinio vanduo tyra preliudija palyginus su pastarojo absentu. Viskas prasidėjo trečiadienį susitarimu keliauti ramios vakarienės ir peraugo į penkių parų nesibaigiantį tūsą. Tą tūsą, kai manai, jog trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį jau visai išsisėmei, bet netikėtai ima ir nutinka tobulas šeštadienis. Tą tūsą, kai sekmadienio vakarą ant piniginėje rastos baro sąskaitos pasirašoma konfidencialumo sutartis.

Vis dėlto šventvagiška būtų visiškai viską nutylėti, tad negaliu nepasidalinti detalėmis, kurias dar galima viešinti.

Šiek tiek statistikos:

Aplankyta skirtingų vakarėlio erdvių ~17.
Praleista skambučių nenubudus reikiamu laiku (pas vieną kolegą) –
17.
Paragauta skirtingų gėrimų rūšių
~20.
Mėlynės ant rankos skersmuo -
~10cm.
Pamesta galvų – devynios galybės.
Moralinių kančių ir pasižadėjimų
niekada daugiau taip nedaryti apvalus nulis.

Šiek tiek perliukų iš gyvai visame kame dalyvavusių liudininkų lūpų:

Apie gyvūnų teises:
“Per vieną tūsą jis su kate žaidė žaidimą Armonika, tai kažko šeimininkė papyko.”

Apie meilę kaimynams:
O labai dažnai atrodo, jog jie sveria po du šimtus kilų ir bėgioja paskui baldus juos kočiodami.”

Apie pinigus, kurie yra renkami reivams:
“Renkam aukas Tytuvėnų bažnyčiai.”

Reakcija atsibudus ir pamačius tam tikrą kiekį gb filmuoto savęs:
“Va prezidentais tai mes jau nebebūsim.”

Kabinimo frazė nr.1: (visgi nepasiteisino)
Aš pirksiu šitą barą su tavim jame.”

Amžinas klausimas, karts nuo karto baisingai užkamuodavęs visus:
Kelintadienis šiandien?” bei “Kuuuuur aaaaaš?”

Apie žmogaus anatomiją:
Jeigu papai tyli, tai aš čiulpsiu.”

Apie realistišką požiūrį:
Karolinai Hererai virš septym, bet neduotum daugiau trym trijų.”

Apie laimės kūdikius:
“Gerai, kad atsibudai ten, o ne visai neatsibudai.”

Priekaištas dėl blogo servizo elitiniame restorane “Gusto Blyninė”:
Kas čia jiems ble, Marijampolė?”

Apie naminius gyvulėlius:
“Ką jau šešką kambary, tai geriau jau smauglį po lova.”

Radistai DIY:
Sveiki, jūs PC Europa negrąžinote palaidinės, kurią pasiskolinote fotosesijai.”

Apie ašaras:
“Aš labai verkiau, nes žiūrėjom Whitney Houston vestuves.”

Apie Tikrus Draugus:
“Aš jos galvą dėjau į dušą. Na taip, prieš tai du vakarus iš eilės ji dėjo manąją.”

Apie stereotipus:
“Tai koks tu menininkas jei mergas pisi?”

Apie lemtį ir burtus:
“Pas mane yra durna karma, kad man labai plyšta kelnės.”

Ko gero, stipriausias palyginimas:
“Jaučiuosi kaip Amy prieš mirtį.”

Ir pirmadieninis studento sugalvotas sakinys iliustruojant Present Perfect laiką:
“I’ve smoked too much grass.”

(Labai kažko kamuoja įtarimas, ar nebus kas ko cheminio ir labai linksminančio papylęs į Vilniaus geriamąjį vandenį.)

Šiek tiek flashback’ų:


Twisterio žaidimas pačiam dance flooro centre.
Scena, kai ekrane sukasi Skūteris, o fone groja “Aidi aidi aidi vis”.
Pats Ali Baba, bet tik septyni plėšikai.
Šakute išsilaužtos durys.
Turbo idėjau tatuiruotei – Prekinis Vieno Tokio Brand’o ženkliukas (ne, mielieji, ne LV ir ne žvaigždutė.)
Naujas viliojimo būdas – pastatyti braškių sulčių. (Vėlgi, nelabai sėkmingas.)
Naujas gynybos nuo storų baisių mergų manevras – apipilti vandeniu.
Techno Naujos Žemumos – arklius ganantis DJ odinėm kelnėm ir Converse maikute.
Viską reziumuojantis gabalas – Sel – Bet Tai Kaip Tau Mano Naktys.

Tiesa, gan rimtas pareiškimas. Jei ruošiatės kada gyvenime man knisti protą ir priekaištauti dėl to, ką darau, kaip atrodau, elgiuosi ar šneku, tai pats laikas išsitrint mane iš savo pasaulio, nes, po velniais, labai akivaizdu, kad esate nenusipelnę mane jame turėti.

O dabar viską, ką perskaitei, paimk, padaugink iš šimto ir pasodink ant balto arklio skriet lėkt į pavasarį, kuris bus dar ir dar ir dar geresnis. “Ir vėl viskas bus gerai.” Taip? Bus tik geriau ir geriau ir geriau. Miau.

Rodyk draugams

Trumpai

Cirkuliacija sveikiau negu stagnacija.”

Rodyk draugams

Šventadienio mintys

Kaip vanduo teka beprotis laikas, o aš ir vėl atsibundu sekmadienį. Vakar buvom Baltijos Elektronikoje, kurios ne visai įdomiai pasibaigusios dieninės dalies kaltę puikiai išpirko vakaro linksmybės su nuostabiu Ewan Pearson pasirodymu.

Po dviejų mėnesių ramybės (tam tikra prasme) paleidau savo arklius ir sulaužiau abstinencijos įžadus. O pas mane, kaip žinai, jau taip yra – jei mylėt, tai karalių, jei vogt – tai milijoną, jei baliavot – tai baliavot. (“Šokis be saiko – sveikatą pataiso”, nuotrupos iš BE). Atsibusti ir suvokti, kad yra keturios ir ne ryto, o dienos, gal ir nelabai jauku, bet žaizdas išsilaižiau, viskas ore. O pamestus daiktus rado Soulboxas, tai ryt eisiu pirkti šokolado ir žygiuosiu jų susirinkti. :) Vakar sužinojau atsakymą, į klausimą, kuris mane kurį laiką neramino ir tas atsakymas – visiškai mano naudai.

…Good life good life. Taint no sin to take off your skin. And modesty. Pabūsim kuklūs, kai pasensim.

Rodyk draugams

Apie tai, ką šneka žmonės vol.2

Jau gan įprasta, kad kaip braškes raškau visus mano ausis ar akis pasiekusius stiprius pasisakymus savo aplinkoje. Kiekviena diena gyvenime galėtų tapt scenarijum, tik, įtariu, ne kažko baisiai kilnaus, o kvailokos situacijų komedijos. Na bet ką jau čia, svarbu linksma. Here we go.

Vienas persidirbęs draugas apie theme songs:
aš sau žadu tuoj dedikuot live fast die young bad girls do it well”

Apie jaunus, perspektyvius, negeriančius:
blm
aš išgėriau alaus bišk
po paskaitų

kablys žostkas
dėl to taip tūsint noriu
buvau pamiršęs kad gėriau”

Apie tai, kai gamina vyrai:
“nu naaaaachhhhuiii
5 kartą i parduotuvę lėkt
vis kažko dasipirkt
tai cukrus ne toks
tai kakavą pamiršau
tai bliūdo reikia
nachui
nekenčiu tokių nesamonių
lekiu iki pardės
iki”

Apie tai, kai gamina vyrai vol.2:
“visą dieną žiauriai valgyt norėjau
nusipirkau gaidiškų koldūnų
apsivemt db norėtus”

Apie meilę vakarėliams, kai lauke -30º C:
“A: Pasakyk tu man, kada aš neišeisiu į tūsą?
Kai užšals pragaras?
B: Tada pragare tūsinsi.”

Apie toleranciją ir kompromisų ieškojimą:
A: Pisk i snukį
B: Ir pisiu nx
A: Duok žiebtuvėlį ir sakyk susidegink

Suaugę (peraugę net ir prarūgę, sakyčiau) vyrai gimtojo miesto padorioje viešojoje vietoje:
“Kokie papai! <…> O tu tai chuliganė. <…> Oi mergaite, kur man duosi – ar ant šieno ar rugiuose.” (Tai, kad kažkam kažkas kažką duos tai jau iš viso out of the question, supranti).

Paskutinis žodis prieš tūsą:
“Jei manęs nebesurastum, pasiimk mano paltą ir nebeieškok manęs.”

Apie natūralią mediciną:
“Šnapso, kolos ir mako – pasveiks, atvičaju”

Apie meilę savo Alma Matter:
“O tą univerą aš sprogdinsiu kartu su tavim”

Apie meilę darbui ir viltį:
“Koma at rabota. Ir žostka. Bet aš dar dainuosiu.”

Mokinių perlai:
Teacher: What is “humidity”?
Student A: Well, it makes your hair curly.
Student B: Bigudy?

Apie brandą:
“Kada moteris laikoma subrendusia? Kai iš fb persikrausto į supermamų forumą.”

Apie lojalumą tam tikriems klubams:
“Po vakar neisiu iki 2013m.”

Apie bepročius iš FB “Važiuoju iš taško A į tašką B”:
“Su biržų brigada važiuoju – penkios biržietės. Vairuoja suaugus moteris, kirpėjų kursus mokos, visos šūkauja, nes visos – draugės.”

Apie “Žmonių” viršelį su Paksaite:
“Viršas tai eik tu nx nedapistas šunie už milijoną dolerių!!!”

Apie Alfonsą Peniką (vėl!):
“Važiuojam su drauge Trakų gatve, žiūrim bernas kažkokią paną blondę fyfą neša ant kupros, sijonas užsikėlęs, nu baisu. Pažiūrim – o ten – Penikas.”

Apie darbo balius:
“Mieloji, aš Katpėdėlėj, Banginy. Pamatytum liaudį, šešis blogus parašytum.”

Apie kilnojamas šventes:
“Jisai manęs kasmet vis paklausia, ar mano bday tikrai Kovo 11. Tai ne, bletslenkantis!”

Apie santūrumą:
“A: Tą mergaitę kad išprovokuot, tai reikėtų šalia jos pradėti drąsia diskusiją apie seksą…
B: Ne drąsia diskusiją, seksą pradėt šalia jos.”

Apie tai, kaip Vilniuj nėra, kur eiti:
“Mane užpiso mano skylės.”

Apie spontaniškumą:
“Mes atsibudom ir kažkaip labai užsinorėjom šuns.

Apie lietuvius užsieny:
“Jis yra geriausias iš visų statybininkų, nes turi savo nuomonę.”

Amen.


Paskykit man, brangieji, ar kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse žmonės taip pat serga po tris kartus į žiemą? Atsibodo šaltis nebegaliu, jau nei trys megztainai ir nei dvejos vilnonės kojinės nebeapsaugo, drebu iš vidaus.
Bet jau tuoj, JAU TUOJ, galėsim šokt ir dūkt linksmai.

Aj, nors ką aš čia skundžiuos - ir dabar nieks netrukdo, gyvenimas – šventė – tęsiasi. Cheers.

Rodyk draugams

Kasdienybės nuotrupos

Taip, aš šiandien esu ta netekėjusi beprotiškai daug dirbanti moteris, kuri sėdi vos grįžusi namo iš darbo (21.00, išėjau 07.20) nusivalo makiažą, viską numeta, susisupa į rožinį chalatuką, valgo ledus ir žiūri Sex and the City. Ir kai esi toks pavargęs, visiškai nebeparina anei jokie pletkai ir intrigos, ir nebeužsiiminėji jokiais overthinking’ais, nuo kurių pražilti, ko gero, įmanoma greičiau nei nuo juodo darbo. Su kolegom, kurie varo tokiais pat tempais, kaip ir aš, pradedame darytis gan smagi vienas kitą suprantanti netradicinė šeima, kurios inside juokelių ne mūsų profesijos atstovams paaiškinti turbūt nepavyktų. O dievai, kaip man pasisekė, kad šiame darbe visai to nesitikėdama atradau šitiek gražių žmonių. Ir šiaip, mano darbas – jėga. In your face, visi skeptikai, purkštavę, kai pasirinkau šią specialybę. Kai suvokiu, kiek, pasirodo, žmonių neturi švarios anglų kalbos savo gyvenime, pašiurpstu – juk šitiek nuostabių dalykų galima suprasti ir patirti tik angliškai.

O danguje pilnatis. Kiekvieną liapsusą, kiekvieną surauktą veidą ir savo vieną po kito iš rankų krentančius daiktus nurašau pilnam mėnuliui, kuris smaginasi it marionetes judindamas vargšus mirtinguosius.

Tai tiek nuotrupų iš mano kaip vilkelis besisukančios kasdienybės, kuria, savo pačios nuostabai, esu visai patenkinta. Stop thinking, start doing, dear.

Rodyk draugams

Apie tai, kad žmogų iš tūso išvaryti galima, bet tūsą iš žmogaus – sunkoka

Taip, dabar už lango yra šalčiau nei bet kada per pastaruosius metus, bet tai nėra kažkas baisaus, ypač, kai neturi reikalų bent iki pirmadienio. Oficialiai paskelbiau, kad artimiausias tris dienas niekur neisiu, nes tikrai bijau, kad galiu sustingti į ledo gabalą (kažkaip pavaikščiojus į/iš darbo kelissyk vakar jaučiu, kad keistai maudžia galvą :D), gulėsiu lovoje, gaminsiu skanų sveiką maistą, skaitysiu, rašysiu, žiūrėsiu filmus ir panašiai ilsėsiuos. Užsileidau muzikikės ir ką tu manai, ką tu manai, šoku ir pagaunu save mąstant, kad blem, gi šiandien afigenai geras Opiuuuumas!

Anksčiau maniau, kad mano aistra tūsams išblės su pirmosiomis abstinencijos savaitėmis, bet dabar, praėjus jau dviems mėnesiams galiu drąsiai sakyti, kad net ir tai entuziazmo nei kiek neslopina, gal net kaip tik kelia, nes muzika man skamba vis geriau ir geriau, o šokiai kiekvieno vakarėlio metu įvykdomi vis rimtesni. (Prieš kelias savaites grįžusi iš Pliusų, sakiau, nu fsio, gana kuriam laikui, bet vakare jau sugebėjau susigalvoti princesės vaidmenį Yagai, kurios metu vykusio šėlsmo žodžiais apsakyti tikrai nėra įmanoma.)

Kai buvom mokykloj, dėl tūso galėdavom eiti pėstute per visą miestą, pasidirbti dokumentus ar kentėti namų areštus. Vienuoliktoj klasėj pinigų tai nelabai turėjom, tad susitaupę bilietams tranzavom į Nokia Trends’us per didžiausią pūga ir važiavom, man regis, ne su pačios sveikiausios psichikos vežėjais, bet tai niekis, nes gi į vakarėlį. Dvyliktoj klasėj vienas vasario savaitgalis buvo toks pats šaltas, kaip ir šis, nereikėjo į mokyklą. Tada ketvirtadienį mes šventėm siestą draugo namuose (vienas svetys net atėjo su dviem striukėm, kaip šalta buvo, bet atėjo!), o penktadienį susipakavom daiktus ir išmovėm į Vilnių. Keliavom į D’n'b tūsą Arkoje, šėlom Gravity, gėrėm daug daug dėgtinės ir šokom šokom šokom.

Aš jau nebekalbu apie šimtus fiestų soduose aplink gimtąjį miestą, apie legendinius vakarėlius užmiesčio sodybose (atvažiuoji, atsišildai aplėdėjusią spyną, užkuri pirtelę ir balius prasideda), apie mano vienos vojažus į techno balius Vienoj ir Berlyne, arba kai žinojom, kad Tundroj lyja non stop, grimzta mašinos, sekmadieniui yra planų, bet vis tiek išvažiavom. Ar pasakojau apie mūsų Lithuanian trip’us į tūsus Utenoje, Šiauliuose ar kokioj Trakų Vokėj?

Sutikus kokį etatinį Vilniaus vakarėlių liūtą vidury baltos dienos einantį pavalgyti pietų pertraukos metu ar apsipirkinėjantį antradienio vakarą Akropolyje, vis tiek matai tą jokiais būdais neužgesinamą kibirkštį akyse, sakančią, kad jis visada pasiruošęs tūsui, ir užgrojus muzikai rankas kaip mat iškels į viršų.

Nežinau, kokia jėga už tai atsakinga, bet kiekvieną penktadienį pradedu jausti, kaip svyla šikna ir verda kraujas iš noro kažkur išeiti.

Man dar įdomus toks dalykas, ar daug žmonių, išėję trumpam į miestą, sugeba pro namų duris įžengti tik šeštadienį šeštą ryto, aplankę dešimt linksmybių zonų, mėlynom nuo įėjimų štampų rankom ir ne viena apyranke. (Antakalnio Šv. Trejybės reunion prieš porą savaičių, plačiau – gyvai).

Man toks jausmas, kad mes niekada nepasikeisim. Gal ir gerai.

Šiandien Opiumas, ryt – Pliusai. To party or not to party?

Skiriu visiems likimo broliams nuostabaus filmo (jei dar nematėt, būtinai pažiūrėkit) soundtrack’o gabalą Tomcraft – Overdose.

Rodyk draugams

Amžinieji Kentėtojai

Kažkaip šiandien, gyvenant eilinę dieną (-25º C nėra kažkas tokio, nes taip būna kasmet, dievaž) Marijos žemėje, galvoje susiformavo dar vienas terminas, apibūdinantis itin plačiai paplitusią žmonių rūšį – Amžinieji Kentėtojai. Tiesą sakant, bene kiekviename iš mūsų, kurie esame vyresni nei 20m., gali pasireikšti šio tipažo bruožų, nes augome aplinkoje, kurioje amžinas kentėjimas bei aukojimasis buvo laikomi auksinėmis vertybėmis.

Jei dar ne visai aišku, apie ką aš, manau, man padės keletas iš milijonų per gyvenimą regėtų situacijų, kuriose atsiskleidžia amžinojo kentėtojo tipažas.

Atėjau į polikliniką, prie daktarės durų laukiu aš ir dar pora moteriškių. O jau šalta… kaip pachmielnam einant vasarį septintą ryto iš tūso namo. Viena ponia vis rypuoja “Vajej, kaip šalta… jezusmarijakaipšaaalta!.” Sakau, tai eikit, apsirenkit, juk akivaizdu, kad dar reikės laukti bent pusvalandį. O ji, drebėdama iš šalčio, sukandusi dantis didvyriška Marytės Melnikaitės veido išraiška: “Ai, tai jau pakentėsiu…” Sėdi, purtos, kenčia, tik kaži, ar nepamiršo, jog nei šokoladinio medalio nei pagyrimo už tai negaus.

Būna taip, kad amžinasis kentėtojas paskolina kažkam pinigų ar kokį daiktą. Tada vaikšto ir rypuoja, kad va, paskolini, o atgal negauni. Paklaustas, kodėl pasiskolinusiajam neprimena apie tai, amžinasis kentėtojas atšauna - “Aj, na tai jau pakentėsiu aš ir be tų pinigų, ką jau čia…”

Būna, šio tipažo asmenybę tyčia ar netyčia nuskriaudžia valstybinė ar kokia kita viešoji įstaiga, veikianti herojaus gyvenime. Pavyzdžiui parduotuvėje neduodama nuolaida, kuri turėtų priklausyti, dingsta dujos, nusiperkama brokuota prekė ar dar koks velnias. Ką tuomet daro amžinasis kentėtojas? Manai, eina ginti savo teisių? Ne, jis verda kunkuliuoja bemąstydamas, koks nedoras šis pasaulis ir finale, šimtą tūkstančių kartų visus niekadėjus prakeikęs, jis lieka namuose teištaręs “Ką jau padarysi, būna.”

Šio tipažo žmogui nepaprastai sunku įsileisti naujus dalykus į savo gyvenimą. Nesvarbu, kad ir kiek naudos toji naujovė galėtų suteikti, ji visada pasitinkama dūsavimu ir kreivu žvilgsniu. Pavyzdžiui, elektroninis viešojo transporto bilietas, numerėlio išsimušimas laukiant eilėje banke, tvarka, pagal kurią pasienyje nebetikrinami visų pasai, ar savitarnos kasa parduotuvėje. Net ir nepaklaustas amžinasis kentėtojas padejuos, kad velniam čia reikėjo kažką keisti. Po tam tikro laiko tarpo (kokių 3m.), jis prie naujos sistemos pripras, sumurmėjęs “Ką jau padarysi”, bet tada jau bus atėjęs laikas kažką vėl keisti ir amžinojo kentėtojo nusiskundimų lentynėlė vėl pasipildys naujais egzemplioriais.

Amžinasis kentėtojas visada mato pasaulį šiek tiek pilkiau nei kiti. Kai jam viskas puikiai klostosi, jis sako “Visai neblogai.”, kai turi normalų darbą, jis sako “Na, turiu šiokį tokį darbelį, vis pinigas.” (Beje, amžinasis kentėtojas pinigų neturi niekada. Nesvarbu, kad turi, iš ko gyventi, už ką nusipirkti rūbų ir dar kartais sugeba vieną kitą šimtelį atsidėti santaupoms, pinigų pas jį nėra, ir kaltas tikrai ne jis, kažkas kitas, dažniausiai valdžia, bet ką jau padarysi…) Amžinam Kentėtojui nėra gero oro. Jam visada yra per šalta, per karšta, bet daug vėjuota ar pernelyg tyku.

Matyt, kai skaitai, manai, kad visgi šiai grupei derėtų priskirti tik vyresnio amžiaus žmones, bet, vis dėlto, nuolat sutinktu ir tuntus jaunųjų rypuotojų. Įtariu, kad taip yra dėl pavyzdžių, kuriuos žmonės matė, o gal ir vis dar mato šeimose ir kitoje juos formuojančioje aplinkoje.

Mano nuomone, žmogus – tarsi plastilino gabalas, pats atsakingas už tai, kokios formos jis bus. Tuo tarpu amžinieji kentėtojai šventai įsitikinę, kad juos sykį nulipdė ir dabar valdo kažkas, ko pakeisti jie niekaip negali. Bet ką jau padarysi….

Rodyk draugams