BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie tai, ką derėtų nutylėti

Tram pa ra ram

pam pam.

Visų pasimetėlių gyvenime ir bendravime bei wanna be šaunuolių dėmesiui, skelbiu labai svarbią informaciją. Dalykai, kuriuos derėtų nutylėti. Žinokite, yra nemažai tokių, gal net šabloniškų frazių, kurias ištarę, priešingai jūsų nuomonei, ne tik nepriartėsite prie mano mylimųjų rato, bet dar labiau nuo jo nutolsite. Here we go.

Aš troleibusais nevažinėju”, “Aš lietuviškos kavos negeriu”, “Aš Norfoj neapsipirkinėjų” stiliaus dalykai. Jei esi šanuolis, tau nereikia kažkokių tokių paniatkių, kad išliktum jėga. Rubinai ir purve blizga.

Seni lievi bajeriai. Suprantu, kad yra žmonių, kurie jų dar negirdėjo, bet aš esu bendravusi su tokia gausybe viso pasaulio gyventojų, kad, patikėk manimi, atsiklausiusi esu visko. Anekdotai apie ežiuką, blondinę su pieno pakeliu, jotūbės pokštų perpasakojimas, tv bajeriai ir t.t. ir pan NESUEIS. Dar labiau nesueis “Kažką pametei. Šypsenėlę.” tipo juokučiai.

Juokavimas apie kitų žmonių odos spalvą, orientaciją, tikėjimą, negalią, ar panašius dalykus bei nevykę komentarai šia tema. Fu fu fu. Pripažįstu tik arba labai labai juodą humorą su išsitaškiusom kūno dalim, arba jokio. O narrow-mindness – labai plačiai paplitusi liga Lietuvoje, reikėtų skiepų.

Obvious pareiškimai. “Kokia tu mažutė!”, - rimtai??? Negali būti. Per dešimt metų, kuriuos mano ūgis nesikeičia, to dar nepastebėjau. Joa, aš esu viena mažiausių merginų, kurias jūs pažįstate, bet niekada tam ypatingos reikšmės neteikiau. “Gerai kerti anglų?”, - Ne, nekertu. Anglų kalba mokausi nuo penkerių, ketverius studijavau ją universitete, bene metus bendravau vien tik anglų kalba ne Lietuvoje, NE, NEKERTU ANGLŲ KALBOS. Čiuju.

Ar galima tave pabučiuoti?”, - jei jau paklausei, tai tikrai negalima.

Visada norėjau turėti draugų gėjų.” Niekada nenorėjau girdėti šios idiotiškos frazės, bet girdėjau, ir ne kartą. Gana.

Pasisakymai iš serijos “Negalima to, negalima ano”, arba, dar geriau “Mergaitėms negalima taip”. Princesėms galima viskas, ką jos sau leidžia. Ant stalo šokti galima, batą per visą klubą draugams mesti galima, lubom laipioti galima, realiai, galima galima galima. Į tą pačią kategoriją įeina pamokymai, kaip gyventi. Jau tiek laiko pragyvenau ir neištirpau, nesuplyšau ir nesusprogau, tad, ko gero, šį tą žinau.

Bendrauti su manimi oficialiais darbiniais reikalais ir pirmą kartą mane išvydus sakyti “Tu”. Nekenčiu familiarumo, nekenčiu.

Nepagrįstas mano mylimųjų kritikavimas. Pabandyk kažką užpjauti apie mano meiles ir pajusi, kaip saldžiai pareina bato padas per veidą. Arba šimtasluoksnis žodinis spjūvis. Kritika savo pačios bei savo atžvilgiu man įdomi, kai jos paprašau ir ji būna argumentuota. Man nelabai įdomu, kad tau nepatinka mano trumpi plaukai, nes man jie labai patinka, o tai, kad tau kažkas nepriot, net provokuoja daryti kažką, kas dar labiau tave suerzintų.

Aj, bet šiaip gi žinai, aš draugiška ir nesikandžioju. Bet. Have some things in mind.

Prašom prašom, į sveikatą.

Rodyk draugams

Mergaitė - chaosas

Manosios nuotaikos tokios nepastovios, kad kartais net bijausi. (Žinai, kai supies ir gera ir nežinai, nuslysi, ar ne?)

Kai praeina paauglystė, sako, jau, lyg ir turėtų nusistovėti tirščiai ir išsigryninti viskas, kam pridera, tiesa?

Manoj galvoj siaučia uraganai, pūgos ir sausros vienu metu; tiesa ir ne santykiauja tarpusavy ir nežinai, kas gims iš šių nesupaisomų ryšių.

Noris ramybės, tylos, paprastumo, iki tobulo skaidrumo išlaižyto dangaus, noris, kad būtų taip gryna, jog galėtum nerti be baimės susitept. Gulėti be žado tris šimtus metų.

<…>

Noris nesibaigiančio šėlsmo ir žinojimo, kad vėl ir vėl bus ir bus, rašyti, skaityti, regėti, skubėti, dirbti, dirbti, dirbti, kalbėtis, klausyti, rasti, veržtis, verstis kūliais.

Kaip tokioje mažoje mergaitėje gali tilpti tiek daug? Kaip rast valios prisėst ir viską surūšiuot, nesibijant mest lauk nunešiotų laimių?

O bus kažkada taip, kad stabtelėsim, prisėsim ir bus gana?

Nebus.

Rodyk draugams

Vilnius nepaleidžia

Po tokių savaitgalių ne tai, kad norisi emigruoti, bet emigruoti į kokį tolimą užsienį.

Metų bėgyje visi mes suksim piruetus Berghain’e, atvičaju.

O šiaip tai… Jei dar ir buvo kažkokių reputacijos užuomazgų ir bent menkutė tikimybė patekti į dangų, tai viskas paskendo šešioliktam šampano butelyje, kurį iššovėm keldami taures už savo atsivėrusias čakras.

1. Aš myliu žmones, su kuriais pasakai viens kitam “Mus palaidos vienam kape.”, ir viskas būna aišku.

2. Jei tavęs niekada nėra išmetę iš klubo, tai joks tu ne tūsofščikas.

3. Homoseksualumas žiauriai madoj. (“Rūkykit, lesės.”)

4. Geriausia dieta – vakarėliai.

-Gausiu į kailį, jei vadybininkė pamatys, kad neatnešiau jums sąskaitos.

-Panele, jūs turite kailį?”

-Iš kokio jūs choro?

-Iš kalinių.”

Ne, man negėda, ir kitą kartą dėsim dešimt kartų smarkiau.

Ir visi atsikėlė pirmadienį ryte, ir visi, kaip balti žmonės, išėjo į darbus ir juos nudirbo.

Cheers, katuliai.

Rodyk draugams

Oro!

Kas darosi su Vilniumi? Kas darosi su mano galva? Kas kas kas.
Aš tiek matau ir tiek jaučiu, kad tas įžvalgumas retsykiais gąsdina. Kažko labai labai labai nori? Ateik, užbursiu.

Girdžiu, matau, jaučiu, uodžiu, ragauju. Visi pojūčiai sustiprėję, smegenys dirba trissyk padidintu režimu, tik nežinau, kaip ilgai tai gali tęstis.

Viskas, regis gerai, bet.

“I’ve been insulted by his bad taste.” (Nick Hornby - “High Fidelity”)

Mane sekina tavo blogas skonis, mane sekina tavo nenoras kalbėti išmintingai, mane žudo tavo nevykę juokeliai, ir tas nesuvokimas, kas ne taip, ir ką derėtų nutylėti. Mane verčia iš kojų tavo nesuvokimas, kuo skirias Mari Kuri ir Mariah Carey,  tavo gyvenimo svajonė turėti kvadratinę dėžę  ir už ją dirbt visą gyvenimą, mane skaudina, kad vis tiek nesupranti, kodėl apie tai kalbu.

Iš proto veda tavo nepagrįstas stresas dėl bukapročių, dėl nieko nereiškiančių laikinų sandorių, dėl to, kad nesupranti, kaip tai nesvarbu. Būna, noris raudoti suprantant, kad manęs vis tiek nesuprasi.

Gana murkdytis praeities kemsynuos, buvo, praėjo, palaidojom. Pirmos meilės kerai išėjo iš mados prieš šešis pavasarius, o tu vis dar braidžioji ten, pasimetęs. Ten tuščia, nes visi iš ten jau seniausiai išėjo.

I’m stuck in a moment and I can’t get out of it.

Kai paskutinį sykį taip jaučiausi, apsivertė pasaulis. Į gerą.

Rodyk draugams

Klykavimai

(O noriu pasakyti tiek daug, kad net sunku surikiuoti žodžius ir mintis galvoje. )

Išties, Vilnius darosi  per ankštas. Vilnius smaugia, slegia, veržia, Vilniuje nebetelpu. Baisiai myliu aš tą prakeiktąjį miestą, bet.

Manęs čia nesupranta ir aš nebesuprantu. Ir tas abipusis nesupratimas išmuša iš vėžių. Ir tas nesupratimas vėl ir vėl ir vėl neša į miestus, kurių aš nepažįstu, kuriems, nepažinodama, atsiduočiau.

Rodyk draugams

Tirpstam

Sapnavau, kad iškeliauju į Ispaniją dirbti paprastų darbų. Dar sapnavau, kad prancūzai nužudė Saudo Arabijos karalių Abdullah bin Abdul-Aziz ir prasidėjo karas, o mano galvoje įsižiebė tik viena mintelė “Fak, ne kas.” Vėl ir vėl sapnuoju, kad susimaunu, o pabudus, ir suvokus, kad tai – tik sapnas, ramiau atsidūstu.

Labai labai norisi tylos, labai norisi šokti, bet dailiai šokti, sinchroniškai ir švariai, labai norisi išmokti stovėti ant galvos, visur eiti pėstute, gerti žalią arbatą kibirais, mokėti tobulai kalbėti vokiškai ir prancūziškai ir neprivalėti niekur skubėti. Labai labai norisi į Vieną.

Toks tat mano pavasarinis budimas.

Rodyk draugams

Žmogus ir visuomenė / Life is Elsewhere (?)

Niekaip niekaip

negaliu ir niekada negalėjau suprasti,

kaip statistinis lietuvis, statistinis klasiokas, praeivis, pakeleivis,

sugeba kasdien kimšti cepelinus, karbonadus ir visus kitus velnius, be saiko maukti alų, užsikąsdamas čipsais,

be perstojo klausyti european hit arba power hit radio,

žiūrėti chorų karus, šokių dešimtukus, dainų penkioliktukus, misių šimtukus, ir šiaip televizorių,

skaityti neišbrendamus delfiusalfaslrytus ir visa kita,

entertaininti save savaitgaliais akropoly, oze ar ten, tolėliau, gariūnuose,

ir finale išvažiuoti atsikvėpti į saulėtąją Turkiją.

Kažkaip

vis dažniau

ir dažniau

norisi

išlakt ežerą gėlo vandens, susisukt į kamuoliuką ir visu garsu užsileisti klasikinę muziką

ir būti kuo toliau nuo viso to

ne mano

ne mano

pasaulio”.

Ir tai – ne poza.

Rodyk draugams

Išsami mūsų krašto vakarėlių ypatumų analizė

Atsimininėdama all yesterday’s parties, galiu įžvelgti tam tikrą tendencingumą. Vakarėliai dažniausiai susideda iš kelių stadijų, kurių kiekvienai būdingi atitinkami vaizdai, garsai, poelgiai ir pasisakymai. O tų stadijų būna įvairių ir skelti jas derėtų į kelias skirtingas kategorijas..

-Tualetinė – eini vienas, užtrunki minutę → eini vienas, užtrunki dvi minutes → eini vienas, užsibūni dešimt minučių → eini jau nebe vienas, nes kažkokia išminties fėja pakužda, kad 1)taip greičiau, 2) šiaip faina → eini jau nebe pagrindine šios vietos funkcija naudotis → įeini ir jau nebežinai, kaip išeiti → įeini ir išveda (“Mano vakarėliai pasižymi žmonių sugebėjimu pasinaudoti patalpomis kuo labiau nukrypus nuo jų tiesioginės paskirties.”; “Kai mane nešė, aš gėriau.”)

-Verbalinė – nejauti jokio poreikio kalbėti angliškai → kalbėti angliškai dar nemoki → nemoki nekalbėti angliškai → angliškai kalbėti nebemoki → nebemoki nekalbėti → kalbėti moki, bet nebeišeina → nebemoki kalbėti.

-Alkoholinė – vartojami taurūs gėrimai, gausiai miksuojant su ledu, vaisvandeniais ir visai kitais atributais (“Svarbiausia – neprimaišyti.”; “Greit eisiu namo.”; “Kažko nelenda”; “Kažko neduoda į galvą.”; “Aš be zagirono negeriu.”; “Padaryk man kokteilį.”) → vartojami nebe tokie taurūs gėrimai, ledo nebėra, vaisvandenių – ne fontanai (“Dar pusvalandį pabūsiu.”; “Koks silpnas kokteilis, alko net nesijaučia.”) → vartojami gėrimai, laižomi dugnai (“Tai kur ta kola? Nebėra? Turit uogienės? Suplaksim gaivos. Nėra? Nu ir gerai, šiaip tai be zagirono ir reikia gert, mūsų tėvai tai per balius taip ir geria ir nieko.”) Dažnai po to seka: 1) klausimai, kur artimiausias načnykas, iš jo parneštų svaigalų suvartojama penktadalis ir krentama be sąmonės; 2) atveriami šimtus metų saugoti asmeninio baro lobiai, kurių magiško skonio vėliau neatsimena niekas.

-Laikysenos – laikaisi oriai ir santūriai, damos palengva suka ratus ant aukštakulnių → laikaisi oriai, bet nebe taip santūriai, damos ratus suka su pagreičiu → laikaisi, damų aukštakulniai rankinėse → nesilaikai, “Išneškit damas!” (pastarajame etape slypi atsakymas į klausimą, iš kur tos mėlynės ir kodėl skauda kūną; pametami drabužiai.)

-Gurmaniškoji – alyvuogės, pelėsiniai sūriai, saulėje džiovinti pomidorai… → <…> (priklauso nuo aplinkybių) → Hezburgeris, Tauro Kalnas arba Makas (nuo aplinkybių nelabai priklauso).

-Muzikinė – winamp shufle →youtube (“Aš jus visus nustebinsiu”) → “Uždėkit kažką, kad padainuot, pašokt” → Uždėkit Rihanos/Gagos → “Kas ti ble prie pulto?” → uždėkit Butkutę → winamp shufle arba nutraukti laidai, niekas nepastebi.

-Šokių – nešoka niekas → šoka dviese → šokėjai nebetelpa → šoka ant paviršių, aukščiau nei 1m. → šokėjai krenta, bet šoka → šoka trise → nešoka niekas.

-Fotografinė – “Pasifotkinkim, kol neišgėrę.” → “Pasifotkinkim. Vajetau, kaip negražiai išėjom.” → “Nebefotkinkit.” → “Reikia fotkintis, kur fotikas?” → <…> → “Kur fotikas?” → “PASIFOTKINKIM. Gražiai išėjom.” → “Kur fotikas?” Finale iš 935 kadrų į viešumą gali būti publikuojami maksimum 23.

O dabar rankytes į viršų, mažuliai, šventės tai prasideda.

Rodyk draugams

Jūsų Pasąmonės Negalios in Times of Unbearable Lightness of Being

Lietuva – šventoji Marijos žemė, o jos gyventojai – tie nepataisomi šventieji ir nusidėjėliai, nuskriaustieji ir atgailautojai tuo pačiu. Jau kažkada kalbėjau apie amžinuosius kentėtojus, bet šiandien norisi pažvelgti į šią visuomenės ydą kitu kampu, tarkim, praktiškiau. Ką daryti?

Amžinai melancholiškas laidotuvių procesijos dalyvio žvilgsnis gal ir gali atrodyti romantiškai bei suteikti paslaptingumo, ir (ar) padėti kabinant nepilnametes, bet gyvenimo tikrai neprailgina, kaip tik - ilgainiui išsekina. Problemos problemos problemos. Kai kuriems tai – amžina būsena, iš kurios pabėgti, na, „garbės žodis, neįmanoma“.

Kiek daug žmonių lieja krokodilo ašaras, kiek mažai pakyla ir kažką daro, kad sustabdytų tas savo raudas.

Kas antras aplink dejuoja dėl nemėgiamo darbo. Eksperimento vardan tuoj pradėsiu skaičiuoti, kiek kartų per dieną išgirstu „tingiu dirbti“. Nepatinka, nesijauti gerai – daryk ką nors. Skaityk darbo pasiūlymus, ieškok kontaktų, siuntinėkciviakus ir visa kita, ko ten jau reikia. Trūksta patirties – įgyk. Nepriima į gerai apmokamą vietą – atlikinėk praktiką, plėsk akiratį. Neužtenka žinių – mokykis. Nebūtina atnešti šimto sertifikatų, kad įrodytum, kaip puikiai kažką išmanai.

Jei galvoji, kad stengiesi pakankamai stipriai, įkvėpk oro ir stenkis dar labiau. Dirbk dirbk dirbk. Jei nenori, padaryk, kad norėtum. Pagalvok, kokį save norėtum matyti, pagalvok, kad norėtum gyventi taip, kad kiti pavydėtų.

Neužmik ant laurų. Jei pradedi suprasti, kad esi mylimas dėl iš galiojimo jau išėjusių pergalių, susimąstyk. Užkopti į labai aukštus kalnus kartais gali būti kur kas lengviau nei ant jų išsilaikyti (nes, kai rideniesi bedugnėn, kryptis labai aiški, o pagreitis stiprus.)

Būk savarankiškas. Nepermesk savo problemų kitiems. Išmok susigėsti kažko nesugebėdamas ir tuomet nedelsiant užtaisyti tas spragas. Neįleidžia pro duris, įlipk per langą, jei ir ten uždaryta – ropškis ant stogo ir leiskis per kaminą.

Viskas, ką pasieki pats, bus šimtus kartų stipriau nei dovanotos laimės ir pasiskolintos karūnos. Kiekvienas gabus ant svetimo arklio per gyvenimą jot, bet, brangusis, nepamiršk, kad tas neprognozuojamas gyvulys gali bet kada pasipurtyti ir nusviesti raitelį šalikelėn.

Siek kokybės. Viską, ką darai, daryk kruopščiai, su dėmesiu ir neatmestinai. Atsimink, kad kartais reikia padaryti šį tą ir be jokio užmokesčio.

Investuok į save, į savo protą, ne į daktus. Žinoma, tam tikri daiktai iš dalies tampa investicija į save ir savo gyvenimo kokybę, tačiau nepersistenk. Sienos, skardos, skudurai – laikini dalykai, o tai, ką pasilieki savyje – nepanaikinama.

Jautiesi negražus? Tvarkyk save. Ir ne tik šnekėk, bet iš tiesų daryk.

Nebijok. Garbės žodis, nėra tokios duobės, iš kurios neišeitų išlipti. Neviltis – kartais visai nebloga būsena, nes, dažnai būdamas iš tiesų alkanas, purvinas ir sušalęs pagaliau gali mąstyti blaiviai ir duoti sau pasižadėjimus, kuriais pagaliau patikėsi. Nėra nieko tragiško ir niekada nėra per vėlu (nebent kabant be pulso prie pasvirusios taburetės, bet čia jau kraštutinumai.)

Nemeluok. Išmok pasijusti nepatogiai, kai kalbi netiesą net apie paprasčiausius dalykus. Svarbiausia, nemeluok net sau. Gyvenimas tiesoje – šviesesnis, o ir miegot jame naktimis kažkaip lengviau.

Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tobulėk. Galvok, ką darai, su kuo bendrauji ir ką tau tai atneša. Tik nenurašyk žmonių – įsimylėk tuos lobius, kuriuos turi kiekvienas skirtingus ir jais gali tave lepinti.

Mylėk, po velnių, labai labai mylėk tai, ką turi. Toji meilė turi polinkį skleistis. Ir jei mylėt nemoki, mokykis – pradžioje dirbtinai sukurti dalykai ilgainiui gali pavirsti į labai tikrą pastovią būseną. Puoselėk savo meiles. Skirk joms dėmesio, palaikyk jas, ir visai nebijok likti nesuprastas. Laikui bėgant, vis tiek išryškės, kas yra kas.

Net neįsivaizduoji, kokia lanksti būtybė yra žmogus. Tam tikrų dalykų (ūgio, gimtinės, kraujo grupės, etc.) gal ir nepakeisi, bet visa kita gali lankstyti, minkyti ir formuoti kaip tik išmanydamas. Nieko nėra neįmanomo, sakau tau, nieko.

Ir suprask, kad ilgalaikis malonumas, kuomet esi visiškai high on life yra kur kas svaigesnis už bet kokį artificial gėrį. Ir, neįtikėtina, bet tas tikrasis ir yra labiausiai addictive. Be jokių side effects.

Rodyk draugams

Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį

Gyveni sau ramiai, ir staiga iš niekur nieko ateina balandis, o tu išvysti save sėdinčią su jorkšyrų terjeru ant rankų ir galva, pilna minčių, kurioms išrūšiuoti prireiktų kelių mėnesių.

Sveiki, mano vardas …., man 23 ir aš esu attention junkie.

Kaip ta gėlė, kur vysta ir meta žiedlapius be saulės ir vandens. Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį.

<…>

Ar pastebėjote, kad, jei anksčiau dar buvo stengiamasi kažkiek susitvardyti, save raminti, bei neigti savo beprotybę, tai 2012-aisiais viskas apsivertė aukštyn kojom ir visas pasaulis went crazy. The craziest I’ve ever seen in my whole life. Netikėčiausi meilužiai suranda vieni kitus ir krenta į glėbį kamuojami palaimingos euforijos; ofiso darbuotojai virsta menininkais, vanduo – vynu; buvę mylimieji lėtai sau daro galą ir nevykusiai vaidina, kad ne; aš išmokstu savom kojom nueiti šimtą mylių; ten, kur nelabai galima, gvildenamos tokios temos, kurių gal net nederėtų liesti trečią nakties atpalaiduotu kaklaraiščiu senamiesčio bare; žmonės tiesiogine ta žodžio prasme vaikšto lubomis; pamiršti meilužiai siūlo bendrą gyvenimą saloje, labai toli nuo Vilniaus, ir tai, kas anksčiau išversdavo iš koto, darosi mažų mažiausiai įprasta.

Apetitas kyla bevalgant, o nuo naminio vyno laikui bėgant vis tiek finale sėdama ant absento. Be aware.

Jei žmogus būtų operacinė sistema, tai populiariausios į ją diegiamos programos būtų saikas ir valia. Uploadin’u.

Rodyk draugams

Vietoj moralo

Bėgi bėgi bėgi, verties per galvą, leki, skubi, ragauji dangiškus migdolus pilna burna užsigerdamas gulbės pienu, ir tada ateina akimirka, kuomet supranti, kad gana.

Nepažįstamas jausmas? Tuomet, nepyk, bet, dar negyvenai.

Gerus dalykus reikia labai saugoti, vertinti ir su jais elgtis tinkamai. Negalima geriems dalykams leisti slysti pro pirštus ar atmestinai numesti kur kampe. Gerų dalykų pilnas mūsų gyvenimas, bet tokiomis dangaus dovanomis, apie kurias kalbu, palepinami ne visi mirtingieji.

Užvis didžiausia laimė – sugebėti tai suprasti laiku.

Burtas mestas, dabar – tyla. Bet ji – labai šviesi.

Rodyk draugams

Šventadienio išpažintis

Panele, jūs nežiūrite televizoriaus?

-Kam man tas televizorius, jei mano gyvenimo siužetas šimtą kartų įspūdingesnis už bet kokio kada matyto filmo scenarijų?

<…>

Darosi įprasta, bet. Bet aš tikrai nežinau, nuo ko pradėti.

Kai mes švenčiame, veriasi pragaras, kai mes švenčiam, dangus maišos su žeme, visuomenė stebi, netiki ir pavydi.

Ir, garbės žodis, pernelyg nesistengiam, einasi savaime.

<…>

-Ačiū, buvo miela…

-Bau-mi-la?

Šokam šokam, dingsta žmogus. Susirenkam nuo lubų, nes kabo it makaka.”

Postsovietinėje rytų Europos valstybėje duoti žmogui suprasti, kad jo nori – ne akimi mirksėt ir ne oro bučkį siųst. Čia – imti, čiupti, griebti, suplėšyti į skudurus ir paleisti kraują. Štai, ką mes vadiname aistra.

Čia ne gimtadienis - das ist Oktoberfest!”

Mes esame tokie geri, na tokie geri, kad galėtumėme eiti į vidurinę mokyklą penktokams dėstyti tikybos.

However, šiandien noriu kalbėti visai ne apie tai.

Mano galva – širšių avilys, mano akys – šulinio dugnas, mano meilė – Sangajaus ugnikalnis. Iš kur viename žmoguje telpa tiek daug – nežinia, bet akivaizdu, kad nėra pasauly tokios jūros, iš kurios neišbristum.

Tik reikia labai labai save mylėt ir labai gerai įsiklausyt, ką klykia tavo vidus.

Amen.

Rodyk draugams