BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Hangover in Vilnius

Aš tau sakau, vieną dieną mes į vakarėlį įsiveršime ant rožinio vienaragio, fone grojant „Let the beat control your body“.

Jei norite, kad mes neišeitumėme į linksmintis, surakinkite mus antrankiais ir pririškit prie radiatoriaus. Ir vis tiek išliks daug šansų, kad kažkur išplauksim kokiu nors būdu.

Kokia tikimybė, kad netapsim šventės epicentru ir nešoksim ant paviršių? Nulinė. Kas pamato pirmą kartą, kartais nepatiki, kad taip būna.

Viena draugė pasiskolino mano batus ir pranešė, kad nuo jų, ko gero, sklinda vakarėlių aura, ko pasekoje tik juos avėdama ji dusyk pasiekė savo vakarėlių aukštumas ir pagirių dugną. Na gal.

Na, ir, kaip visada, perlų rinkinukas. Neišvengiamai.

Apie vaizdus: „Stebėk, kaip aš geriu, tu stebėk.“

Apie pojūčius: „Ką tik liečiau žandą ir nesupratau, ar mano.“

Apie vaikus: „Tai ką man daryti, jeigu jis save smaugia su šokdyne?“

Apie smagumo lygį: „Apsitorčinę kaip dūros lakstysim.“

Šią vasarą vaizdų dar bus, princesės garbės žodis.

Rodyk draugams

Mažo miestelio didelės žvaigždės

Lietuva (o ypač Vilnius) yra fotografų, modelių, dj‘ėjų ir asmenybių kraštas ir nelabai čia turiu ką bepridurti.

Dievas davė galybę talentų, veržias per kraštus, nėr, kur padėt, ale kuklumo ir subtilumo pagailėjo, bėda. Visi viską moka, visi viską žino, visi viską gali.

“The trouble with my generation is that we all think we’re fucking geniuses. Making something isn’t good enough for us, and neither is selling something, or teaching something, or even just doing something; we have to be something. It’s our inalienable right, as citizens of the twenty-first century. If Christina Aguilera or Britney or some American Idol jerk can be something, then why can’t I? Where’s mine, huh?”

Nick Hornby – A Long Way Down

Jei gali nedainuoti, prašau, susimildamas, nedainuok, kiek kartų sakyta.

Rodyk draugams

Kodėl aš naktimis nemiegu

Jau du mėnesius negaliu ramiai miegoti. Priežastis viena – I‘m sooo excited, so excited about what is yet to come, kad nebežinau, kaip sudėliot mintis tvarkingai sau į stalčiukus, gal galėčiau ramiai ištverti bent naktį negalvodama, kas manęs laukia, ar dieną, nekrykštaudama iš laimės.

Vasara prasidėjo ir aš labai gerai žinau, kad ji bus geriausia gyvenime. (Jei šitaip prasidėjo, išties, būtų naivu tikėtis, kad praeis ramiai.)

Manęs laukia šimtas fiestų ir festivalių, manęs laukia Berlynas, manęs laukia šokiai mylimųjų vestuvėse, manęs laukia skrydis per Atlantą ir dar galybė laimės akimirkų.

Jei kada ir kuklinausi, nedrįsdama kažko panorėti, šiandien drąsiai galiu skelti visiems, gyvenu savo gyvenimą maximum režimu ir nesirengiu sustoti – kreivė kils tik aukštyn ir aukštyn, iš jo aš pasiimsiu viską ir gal net su kaupu.

Mes galim labai labai daug, tik svarbu besąlygiškai save mylėt, nieko nebijot ir netramdyti savo svajonių, nes jos linkę pildytis, nustebindamos net ir pačius jų autorius.

Rodyk draugams

Šlovė Sūpynėms

Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Išties pasisekė į festą keliauti su draugų Dj, kuris savo diskų lobiais sugebėjo užkurtį puikų preparty, rankom plojom dar neišlipę.

Apie muziką: Laiką leidau prie didžiosios scenos, girdėjau ne viską, tad nuomonė gan mėgėjiška. Puikus Zuluso, nuostabus Few Nolder live‘as (kažkas jį įvardijo lietuviškuoju Nicolas Jaar); kaip visada mane, prisiekusią techno mylėtoją, iš proto išvedantys Pagalvės, Split Pulse ir Calli pasirodymai. Labai labai patiko Saulty. Atvirai pasakius, prieš vykdama nelabai gilinausi į nepažįstamus headliner‘ius, tad nuostabiai maloni staigmena buvo Bruno, kurio grojimo kulminacijoje kur dėtis jau nebežinojom. Tik nesupratau, kam tos gitaros, nevarbu, kad ir dieną.

Mane šėlsmo viršūnė pasiekė dusyk – penktadienio naktį apie 5val.kai šokių aikštelėje prasidėjo netikėtas Stay High for Me Baby seksitaimas ir šeštadienį, paryčiais (ar dažnai kur pamatysi dj nuo scenos gausiai dalijant gėrimus?), kai mūsų būrelis išgėrė šampaną „Už Sūpynes“, o visa festivalio šutvė persikėlė į Aukščiau, pas Rubeną ir pasijutau it jaukiais gerais žiemos paryčiais mylimajam Opiume, tik dar geriau.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Šįkart šnekų buvo mažiau, nei šokių, bet be sparnuotų frazių neapsieita.

Apie išvermę:
„-Kaip mes vieną dieną mylėsimės…
-Ne vieną, o dvi.“

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Apie palapinių erdvumą: „Mes gulim, o tada, tik staiga, ji įėjo į kambarį.

Apie antgamtines galias: „Aš pati ant savęs lyju.“

Apie patirtį: „Esu uostęs visko, nu bet duonos dar nebandžiau.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.

Grįžus į miestą akimirką buvo keista padėti koją ant asfalto ir apsidairius nematyti šokančių.
Šiandien aš labai džiaugiuosi, kad nereikia į darbą ir kad neteks su niekuo kalbėtis, nes balso nėra, skauda kiekvieną kūno lopinėlį, bet all in all džiaugsmas ir įspūdžiai liejas per kraštus.


Foto - Lukas Šalna

Rodyk draugams

Apie tai, kuo šventai tikiu

Ne kartą buvau sukritikuota dėl savo nevalingo troškimo mirk gyvenk įrodyti savo tiesas. Ne, nu, jūs pykit nepykit, bet blogas tam ir yra, kad skelbti savo tiesas, kieno dar kito? Kiekvieno žmogaus pasaulio suvokimas yra unikalus. Mano pačios savoje galvoje susikurtos taisyklės man labai patinka ir esu išties patenkinta tuo, kaip regiu ir leidžiu sau regėti pasaulį, žmones, daiktus – viską.

1.Žmogus tam ir gyvena, kad viskas, ką jis daro, jam teiktų malonumą. Kančia ir cypavimas dėl niekų – lietuvių išradimas, neatnešantis anei jokios naudos, bet gerokai sutrumpinantis gyvenimą bei pagilinantis raukšles kaktoje. Išmintingas žmogus paprasčiausiai negali sau leisti liūdėti. Jei visgi jis nepaliauja to daręs, ko gero, tas nemalonumas jam ir teikia malonumą. Juodos dienos skirtos tam, kad neapsileistum ir galėtum dar geriau įvertinti savo laimes.

2.Negražių žmonių nebūna. Būna tik stiliaus, saiko, skonio, fotošopo arba plastinės chirurgijos trūkumas. Papildomi kilai – nieko tokio, meilės rankenėlės – patogus prietaisas, jei tik moki jom naudotis. Liesumas – dar jėga, tik žiemą kartais būna kiek per šalta. Žinoma, svarbu jausti ribas ir viskas gerai, kol tai nekenkia sveikatai.

3.Nieko nėra amžino. Bet taip visiškai nieko. Lai žmonės myli, tuokiasi, skiriasi, emigruoja, vėl grįžta šimtus kartų, tame ir yra visas įdomumas. Gyvenimas per trumpas mylėt vieną kartą. Visiškos ištikimybės nėra, mažuliai, ir tame nieko baisaus, jei sugebi tai suvokti ir priimti blaiviu protu. Nėra tokio dalyko, kaip „Visam laikui“. Pagyvensit, pamatysit.

4.Nieko nėra baisiau už durnus bernus. Ypač, jei jie pasiekę tokį amžių, kuomet akivaizdu, jog nesimato jokių prošvaisčių progresuoti. Even more, nieko nėra baisiau už arogantiškus durnus bernus. Arogancija – normalus ir sveikas dalykas, kai ji argumentuota. Kai išsikalinėjama dėl sporto, norisi išsitraukt automatą.

5.Svaigalai – pasiteisinimas. (Nes gi dažnai sakoma, kad ne.) Pasitaiko žmonių, kurie teigia, kad tiek prisivaišinti, jog nebesuprast, kur žemė, kur dangus, neįmanoma, o savo kvailysčių pagrįsti promilėmis nedera. Akivaizdu tik viena – nesuprantama tai, kas nepatirta savu kailiu. Ypač kvaila yra smerkti žmones, kurie įkalę tampa hyper meilūs, atviri ir draugiški. Atsipeikėkit, harpijos, smerkt už skleidžiama pozityvą – idiotizmas.

6. Gyvenime labai labai svarbu mylėt, puoselėt ir lepinti savo mylimus. Teigiamos emocijos linkę sparčiai daugintis.

7.Labai svarbu ne kalbėt, o daryt. Niekam neįdomūs neįvykę pasimatymai, neištęsėti pažadai, svajonių kelionės, profesijos, dovanos, neužkalbinti interesantai ir visi kiti panašūs reikalai. Arabų pūtimas – didelis talentas, neatnešantis jokios naudos, tik išvarginantis publiką. Jei jau metei kokį burtą, jausk moralinį įsipareigojimą prieš save ir kitus padaryti taip, kaip suplanavai.

8.Vieną kartą į tavo gyvenimą atėjęs žmogus, į jį dar tikrai sugrįš. Nesvarbu – po savaitės ar dvidešimties metų.

9.Atviras protas (angliškai geriau skamba – open-mindeness) – geriausias apsidraudimas nuo visų moralkių, nesklandumų ir stresų. Gyvenimą galima taip įvairiai lankstyti, kad kartais išties neįtikėtina, kiek daug ir kaip įvairiai galima išgyventi. Principai – kartais visai į naudą, bet jau geriau aš nusileisiu ir važiuosiu toliau, nei šimtą metų laikysiu kokį kartėlį ir kukuosiu sau viena ir suirzusi su savo neįkainojamu orumu, kuris aktualus tik man vienai. Džiugesį teikiantis gyvenimas – kur kas geriau nei švari reputaciją, kurios at the end nieks neprašys parodyt.

10. Ir dar kartelį – nėra tokios tragedijos, iš kurios nepavyktų išsukti kailio. Skurdas, nemeilė, išdavystė – viską galima pataisyti. Tiesiog reikia pakilt ir eit iškelta galva, be jokių skrupulų trypiant visus trukdžius.

Labas rytas, Vilniau.

Rodyk draugams

Savaitgalio nuotrupos

Aišku, nereikėtų tikėtis, kad išvyka į Anykščių vyno daryklą ir dvylikos gėrimų degustacija gali baigtis ramiai. Šiaip ir man ir kitiems žmonėms keista, kad įmanoma išlikt gyvam po tokios bombos, bet, pasirodo, galima. Keletas išvadų po šio savaitgalio:

1. Tūsinti reikėtų vieną dieną per savaitę, ne šešias.

2. Kai tu esi malaletka, tavo konfidencialumo ribos ypač ribotos;

3. Jei esi alergiška katėms, šunims ir arkliams, ir pradedi dusti, išvydus vyrą, reiškia, kad jis – gyvulys;

4. Visų Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimai kilo, kai kokia nors moteriškė ką nors surėkė, dažniausiai, skalbdama ežere drapanas;

5. Vilniuj negalima gyvent, nes jei neužtūsinsi su vienais žmonėm, tuomet užtūsinsi su kitais, bet jei jie negalėtų, vis tiek atsirastų dar kiti;

6. Kai leidiesi rogėm 40km/val. greičiu ir žmogus, kuriam patikėta atsakomybė valdyti greitį, pamišta stabdyti, jausmas būna ypatingas;

7. Gražiausi lietuviški moterų vardai – Ebigeilė ir Teklė;

8. Aš pats save prarijau ir pats save išvėmiau kai kam, pasirodo, būna ir gyvenime, ne tik dainoj;

9. Trip`as yra hell of a place, kuriai linkiu nesuprastėt ir nenuleist kardano, nes dabar tai crazy shit;

10. Kai jau būni paragavęs tos dvylikos rūšių gėrimų, gal nebereikėtų dar papildomai ragauti penkių butelių šampano ir tam tikro kiekio alaus.

Ir, kaip visada, aš myliu savo žmones, nenormaliai.

Rodyk draugams

Margas pasaulis, arba kaip geras gyvenimas darosi dar geresnis

„Malonumai nebūtų įdomūs, jei paskui nereiktų jų atpirkinėti klūpomis. Kaip tik todėl alkoholio vartojimas <…> taip dažnai baigiasi malda prie klozeto.“ (U. Barauskaitė)

Duokit mums progą ir mes ją atšvęsim. Nėra tokios dienos savaitėje, kurią nesugebėtumėm užkurti vakarėlio maksimum, nėra tokio baro, kurio centre neišeitų pašokti lapdancų. Švenčiam viską – kurso užbaigimą, diplomą, išeiginę, katiniuko glostymo dieną, laistom naujus pirkinius, gyvenimas yra šventė.

“-Kodėl negalim mes kaip žmonės susikaupt ir susituokt? Ne dėl meilės, dėl baliaus.
-Aišku, kad galim, be problemų.
-Aš būsiu su tokiu kostiumu, kad oho.
-Bus devynios pamergės, aš nešiu rožinius bijūnus.
- Tuoksimes Petro Povilo bažnyčioj, kad arčiau namų būtų. Kai paklaus „Ar kas nors žino priežasčių, kodėl tiedu negalėtų susituokti?“, iš mano pusės atbėgs dvidešimt, iš tavo – penkiasdešimt interesantų.”

Mūsų šeima bus žiauriai žiauriai open-minded. Bet taip žiauriai.

„Jam iki mergaičių toli kaip iki mėnulio.“

Aš vakar išradau naują profesiją – suvenyrų dizaineris. Nuo kitų metų bus galima stoti dizaino kolegijoj.

Mėnesio top sportas – akrobatika.

„Kodėl tu negali valdžiai tiesiog imti ir pasakyti, kad tavo sūnui įkando zebras ir nenueiti į darbą?“

„Tavo šlaunys tokio gerumo, kad aš jas valgyčiau.“

„Jei jis norės į baltų arklių zoną, aš jo nenešiu.“

„Aš po keturių alaus jau pasileidžiu plaukus, o jisai tik kiek apšyla.“

„Kočiosimės ir po dj pultu, palapinėse, ant jų, prie ežeriuko ir miškelyje, jei nebus labai šalta, galim pabandyt ir upelyje.

Mėgstu teigti, kad kartais nedaryti dalykų yra kur kas įdomiau, nei juos daryti. Bet daryti dalykus irgi labai smagu.

Rodyk draugams

Apie tai, kodėl nevaryt į Sūpynes - tas pats, kas nešvęst Kalėdų

Pradžiai šiek tiek istorijos.

2008m. Birželis, baigtas pirmas kursas, reikia švęsti, važiuojam mano nemirtinga boruže (mazda) į Rubikius. Ką turim? 4 palapines, 5 miegmaišius, neišmatuojamą kiekį Finlandijos, kokteilių plaktuvą, litrą mėtų sirupo <…> Ar turim milžinišką rožinį skėtį? Turim. Ar turim šokėjų kutus? Be abejo, turim.
Tais metais Sūpynėse per tris dienas iš viso apsilankė gal tik 700 žmonių. Tokios atmosferos, tokio reivo gyvenime dar nebuvau mačius. Dieve mano, Ben Klock`o mačius nebuvau. Draugei trūko kojos raiščiai, bet ji į tai dėmesį atkreipė tik po trijų dienų ir grįžo pirmadienį, nes, pasirodo, šimtaprocentinai funkcionuoti galima ir su šaka, bei atitinkamu kiekiu Jim Beam medikamentų. Vėliau grįžo kitas draugas, tą patį pirmadienį dar atsiradęs Šiauliuose (bet ne mieste, o kaimelyje), su išganingu užrašu ant nugaros „Mokytojas raito suka/Zuikiui puikiui penketuką“. Jo kuprinė grįžo pati, kiek vėliau.

2009m. Birželis, didžiulis draugų palapinių miestelis, švenčiam tarp samanų. Tais metais festivalis baigėsi, o mes dar likom („Vairuotojų yra trys – štai šitas, po medžiu, kitas – tai , bet šiandien jau išgėriau šešis sidro, trečio nerandam.“) („Darling, I saw you on the stage and then nobody saw you since now.“; „Tai kur tu dingaaaai?“ Aš neįsivaizduoju).Tais metais liepė išardyt sceną, bet viskas baigės gerai, sekmadienio popietę euforija pasiekė piką, mes likom, aš pamečiau mašiną, pirmadienio vakare vyko afteris mano sode, Demis Ruso grojo Love Is, per radiją siuntė linkėjimus, o, realiai paėmus, šventė užsibaigė tik per Jonines. Mama fotkėse kai kurių nepažino, gal ir nieko tokio.

2010m. Birželis, aš Austrijoj, klausausi, kaip žmonės rengiasi į Sūpynes ir jaučiu, kad tuoj tuoj, bus kapt kapt, krokodilo ašaros, nes noriu labiau nei į išleistuves.

2011m. Jau nuo gegužės visose ausyse skamba aidi Jay Haze - “I Wait for You“, “People are Still Having Sex“, Teeth – “Shawty“ ir visi kiti panašūs lobiai, pas mane atvažiuoja žmonės iš Berlyno ir mes vėl užkraunam boružę, kuri akimirką net palaižo asfaltą, bet, kažkokio stebuklo dėka vis tiek sugeba mus suvežioti į Pakretuonę. Aš dirbu info centre, manęs pažiūrėti ateina devyni vienetai draugų su vaišėmis, mes info centre šokam. Po festivalio pažįstamo pažįstama feisbuke postina – „Na ir įdomių nr.Sūpynėse susižvejojau, pvz.“Mahila – maža linksma blondinė“<…>“. Palapinė pastatoma penktadienį, sekmadienį atsimenama, kad dar ir tokia buvo. Groja Migloko ir Vaiperis, mes šokam, mus filmuoja, paskui mes šitaip va ir va kaip šokam dar mėnesį, tik pridengiam akis. Iš ganyklų paleidžiami visi balti arkliai, sekmadienio popietė baigiasi tuo, kad mūsų stovykloje 16 vyrų ir, nepatikėti, visų vardai Sigiai. „Mahila and X became friends after together attending Sūpynės.“ Feisbukas žino viską.

Šiemet manęs klausia, ar verta varyt? Ar faina? Kas dar varo? Kas groja? Aš atsakau, kad iš mano negausaus feisbukinių draugų būrio varo šiai dienai 71, tai gal kaip nors („Realiai tai varo visi, išskyrus mamą su tete“); šiaip tai tegu groja nors ir šaukštais, galėsim pagrot, jei reikės, mes varom. Jei iš darbo neišleis, išeisim.

Rodyk draugams

Apie tai, ko tu dar nežinai

Esu tikra, kad ir taip pakankamai aišku, kad nesu masinės produkcijos egzempliorius, bet kartais pamirštu. Kaip ten bebūtų, skatinama savo jokiais parametrais neišmatuojamo ego, papasakosiu tai, ko dar nežinai. Kaip kokiam žurnale, paskutiniame puslapyje, kur įsitaiso nerūpestingi intervai.

Mano ūgis – metras piam du ir taip, tu niekada nesi sutikęs mažesnės mergaitės.

Šešerius metus dirbau vadove krikščioniškoje stovykloje. Puikiai išmanau bibliją. Kadaise net norėjau studijuoti teologiją, bet buvo nuspręsta, kad neapsimoka. Mintinai moku gal šimtą giesmių.

Pirmą kartą normaliai pabandžiau rūkyti būdama šešiolikos. Taip patiko, kad tąnakt surūkiau du pakelius. Ir nenumiriau.

Mano didžiausia daiktų aistra – adidas šmutkės. Vos pamačius kokį naują egzempliorių, apsiseilėju kaip nenormali.

Kai vartoju alkoholį ir pradedu čiaudėti – ženklas, kad man jau stadija.

Dažnai, ypač, jei išgeriu, galiu būti labai emocionali ir reiškti jausmus dešimt kartų stipriau, nei jie išties yra manyje - įsijungia režimas „serialas“, kuriame sėkmingai vaidinu. Tada aš jau myliu ir žmones, ir saulę, ir gėles, ir medžius – visus. Kaip Bridžita Džouns, kai rašė kalėdinius laiškus.

Esu antiek visiška pelėda, kad nueiti pamiegoti „pietų“ vienuoliktą vakaro man yra normalu. Nueiti miegoti „ant rimtųjų“ šeštą – irgi.

Taip nekenčiu kortų žaidimų, kad net nemoku lošti „Durniaus“.

Nepripažįstu ir negaliu pakęsti jokio sporto, išskyrus važinėjimą rolikais.

Nekenčiu bendrauti telefonu, nemėgstu rašyti žinučių ir šiaip telefono, kaip prietaiso.

Moku klasiškai parkuotis galu, man labai patinka vairuoti ir žinau, kur yra ir kaip atrodo generatoriaus dirželis.

Klaikiai bijau kutenimo. Nežmoniškai.

Mėgstamiausias visų laikų saldumynas – ledai. Galiu valgyt pusryčiams, pietums ir vakarienei. Dar – datulės.

Žiauriai pametinėju ir palikinėju visur daiktus, juos laužau, daužau, plėšau, sugadinu ir nenusaugau.

Vaikystėje šuo yra man nukandęs ausies galiuką, ko pasekoje esu unikalus egzempliorius.

Trečiam kurse sugalvojau, kad tikrai nežadu sieti savo ateities su anglų kalba, tad įgijau dar vieną specialybę – tapau kirpėja ir taip, moku dešimčia skirtingų būdų susukti plaukus bigudukais.

Dvyliktoj klasėj pirmam semestre turėjau ~180 nepateisintų pamokų.

Aš niekada nemeluoju.

Jei kažkur einu, guliu, ar sėdžiu ne viena, privalau būti žmogui iš kairės. Kitaip – mirtis.

Ant savo galvos nesu turėjusi tik žalių plaukų. Keturiolikos-penkiolikos buvau ryškiai ryškiai raudona. Jei aš tamsinu plaukus, reiškia, kad man moralkės ir aš slepiuosi.

Svajonių miestas, kuriame aš dar gyvensiu – Viena.

Pusę metų dirbau kazino kasininke Karoliniškėse. Tada pagaliau ir išmokau rusų kalbą.

Pirmą kartą gyvenime prisigėriau nuo tekilos, tad ją geriu nebent toje stadijoje, kurios jau nebeprisimenu.

Ant savo kūno turiu širdelę, pasiskolintą iš Keith Haring paveikslo.

To be continued.

Labanakt, Lietuva.

Rodyk draugams

Apie žmones

Kas yra draugystė? Mano artimiausieji žino, kad nelabai mėgstu terminą „draugas“. Taip yra todėl, kad manasis supratimas apie tai yra šiek tiek kitoks, nei daugumos ir žvelgiu į tai aš iš kiek kitokio kampo.

Savo interakciją su kitais žmonėmis regiu štai tokia schema: užsuktas ratas, kurio centre stoviu aš. (Be abejo, kiekvienas kitas žmogus taip pat turi savo ratą, kurio centras analogiškai taip pat yra jis pats.) Jame įvairiais atstumais yra išsidėstę žmonės, su kuriais bendrauju. Priklausomai nuo aplinkybių, jie tai nutolsta, tai priartėja. Dėl nuolat kintančio ir vieną po kito siurprizus pametančio gyvenimo net leisiu sau pasakyti, kad, kartą atsiradę, žmonės iš to rato niekada nebeiškrenta. Jie turi tendenciją sugrįžti. Būna, pasirodo, po mėnesio, būna – ir po dešimties metų. Jokiu būdu nederėtų nusiminti, jei kažkas, kadaise buvęs labai arti, palengva nutolsta. Easy, jei bus lemta – grįš, o jei ne – reiškia, jo etapas mano gyvenime daugmaž baigtas, mes keičiamės ir važiuojam toliau. Tik, prašyčiau, nereikia jokių kartėlių – jei mes nebebendraujam, tai dar nereiškia, kad susipykom ir pats metas atvert pandoros skrynią su tavo kadų kadaise patikėtomis paslaptimis.

Laikas parodė, kad nei statusai, nei sienos, nei įsitikimai negali tam tikrų žmonių nustumti kažkur toli. Jie stovi stipriai įtvirtinę savo poziciją, su jais aš eičiau kad ir pėstute iki Portugalijos.

Artimi žmonės, ir jais tapti didžiausią tikimybę turi tie, tokie patys, kaip ir aš, pažinę labai labai įvairų pasaulį atkaklūs kovotojai. (Kuo tu didesnis beprotis, tuo man labiau patinki.) Tai žmonės, kurie, reikalui esant, tave be sąmonės parsineš iš Šventosios kopų, paskolins savo mašiną, butą, šunį – viską, ir mylės tave, nesvarbu, kokioje finansinėje, vizualinėje ar moralinėje šiknoje būsi. Jie tavęs niekada nepasmerks, nenurašys ir neknis proto, nebent, norėdami tau tik pačio geriausio.

Aš sergu, spinduliuoju, badauju, alpstu, kylu, klesčiu, švenčiu ar raudu – mano mylimieji šalia.

Lucky bastard(s), indeed.

Rodyk draugams

Apie kreizi žmogeliukus

Vakar su draugais mes padarėm lažybas, kurių esmė – atspėti, kas iš pažįstamų rato pirmas susituoks. Laimėjusysis gauna gardaus alkoholio butelį. Jei dar nepadarėt statymo, prašau kontaktuoti ir pranešti apie savo spėjimą.

Šiaip, paskui suvokėm, kad su tokiu gyvenimo būdu, požiūriu, vertybėmis ir tokiais pažįstamais, tą butelį mes gersim kokiais 2030m.

Kartais pradedu galvoti, kad kai kurie aplinkiniai sako tam tikrus dalykus, nes ŽINO, kad pateks į blogą. Gerai, gerai, kalbėkit, mažuliai, aš užsirašinėsiu.

Apie valią: „Jei neišvažiuosiu ketvirtadienį, aš gersiu, mane neš – aš gersiu, mane paliks – aš gersiu.“

Apie intelektą #1: „Abaidžiano sostinė yra Badu, jo?“

Apie intelektą #2: „O hipoteka, tai čia kažkas su arkliais, tiesa?“

Apie atsargas: „Jūs rimtai galvojat, kad mums reikia į načnyką? Pas jį namie tiek alkoholio, kad tris gimtadienius būtų galima atšvęst.“

Apie laisvalaikį #1:
„-Baigės pagaliau darbo krūvis, turėsiu daug laisvo laiko. Gulėsiu, žiūrėsiu serialus, darysiuos manikiūrą, valgysiu, spaminsiu ant fb sienos…
-Varinėsi su dvyrka, rolikais.
-Vaikščiosiu į teatrus, galerijas. Bėgiosiu, žaisiu stalo žaidimus , vedžiosiu šunį…
-Gersi. Pvz. pirmadieniais.“

Apie atidumą: „Aš pamečiau sijoną ir labai nuoširdžiai tikiuosi, kad savuos namuos.“

Apie žmogaus anatomiją:
„-Guliu nuogais papais, cigaretė dantyse.
-Aš tai šiandien be papų.
-Nebesvaik, tu visada su papais.“

Apie laisvalaikį #2: „Nu tai atsiprašau, aš esu vieniša, neturiu nei vaikino nei vaikų, tai ir geriu, o ką.“

Apie laisvalaikį būnant liudininku: „Gyveni gyveni ir fukt - į teismą.“

Apie gerbūvį: “Kol ant stalo Jack Daniels, namie yra Apple gaminių, rūkom geras cigaretes ir šnekam apie keliones, mums viskas ok.“

Apie meilę: „Fuck you Dalia! Fuck you sideways and in every direction!!!“

Apie eilinę popierę Vilniuje: „Šiuo metu Antakalnyje gatve eina du neaiškaus ordino vienuoliai ir veda ponį.“

Apie tikėjimą: „Uoj, jam pagal nuotaiką užeina. Jis ir mormonas yra buvęs, dabar štai – krikščionis.“

Apie gyvenimo ritmą: „Einu ryte pro Tripą į darbą, draugelis gatavas kieme čilina, jis tai dar vakarėlyje mat.“

Apie seniai matytus draugus: „O žinai, kad jis – vedęs ir šiandien išvarė į Italiją pagyvent?“

Apie mane: „Tu stebėtinai panaši į Riaubiškytę.“

Apie karjerą: „Mano buvus simpatija pardavinėja akinius prie turgaus ir ką tu jam?“

Apie etiketes: „Išeinam iš namų, su suknelėm, gražios, taksistas – čia jūs pagal užsakymą?“

Jau kelintą kartą taksistas man: „Panele, jūs esate tikra, kad gyvenate viešbutyje?“

Apie stilių: „Kai antrą kartą pas jį atvažiavau, išėjo su trumpu sidabriniu Versace chalatu plius kedai apmokėt už taksą man.“

Apie socialines situacijas: „Vakar priekabiavo taksistas, kai važiavau pas draugą. Tai tas laukė kieme su peiliu. Aš kartais kai pasakoju tokius dalykus, suvokiu, kad tikrai ne visi taip gyvena, kaip mano aplinka ir aš pati.“

Apie išgeriančius draugus: „Jis – kaip bumerangas. Išsiunti namo, tai vis tiek sugrįžta.“

Apie nuostabą: „Tai tu primesk, atsibundu – vaikas. Galvoju – iš kur tas vaikas? Kieno vaikas? Mano? Glosto galvą ir dainuoja „Aaa. Aaa. Aaa.“

Mes šiaip pavarom vis stipriau ir stipriau.

Draugas, dirbantis socialiniu darbuotoju, po Prodigy stačia galva nėrė į rūsį kaip lašiša.

„Tai gal kas nors paklaus, kaip koncas, o ne apie rūsį?“

Tiesa, šiaip, vieni didžiausių mano pažįstamų tūsofščikų visi turi išsilavinimus, kurių pradžioje yra žodis „socialinis“ arba šiaip dirba šviečiamąjį darbą.

Aš, asmeniškai, šiandien akimirką pasimečiau, ar aš Vln, ar Pnv.

Šiuo metu iš televizoriaus, esančio kitame kambaryje, skamba Demis Ruso „Goodbye, my love, goodbye.“

Amen.

Rodyk draugams

Apie šimtus kartų pasitvirtinusias tiesas

Yra žmonių, kurie šį tą apie mus žino. Yra tokių, kurie žino nemažai. Egzistuoja ir tokia grupė, kurie manosi žiną daug, bet nežino nieko.

Labai didelė normalaus pasaulio gyventojų dalis net nesuvokia, kas dedasi mūsų galvose, o jei sužinotų, nesuprastų, kaip šitaip galima.

Galiu pasakyti tik tiek – nuodėmių nedarantys žmonės nuo jų susilaiko dėl dviejų priežasčių – arba neturi tiek sveikatos, arba yra savo smegenyse susikūrę narvą, kuriame tūno visi jų geismai. Jie taip ir mirs nesužinoję, ką reiškia leisti sau daryti tai, ką nori. Kaip man jų gaila.

Buvo laikas, kai jaunystės neišmanymas leido į galvą ateiti kvailoms mintims, kad gal reikėtų liautis ėjus iš proto, nes, juk, nepridera. Jei kažkada ir buvo ribos, ar normos, jos senų seniausiai apleido mūsų protus. Dabar mes galim viską, ir dėl nieko nesigailim, ir dėl nieko negėda.

Šventa gyvenimo teorija – maksimalizmas. Jei dirbt – tai tik iš visų jėgų, jei linksmintis – tai iki galo, jei kalbėt – tai tik tiesą. Savo.

Išvados paprastos - daugiausiai pasitikėjimo savimi gyvenime žmogui suteikia pinigai, visagalė meilė sau, įsipareigojimų neturėjimas, dėmesys ir besąlygiškas mylimųjų palaikymas. Garbės žodis.

Rodyk draugams