BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie tai, kaip aš labai smagiai vasaroju

Vis neprisiruošiu kaip žmogus prisėsti prie klaviatūros ir išpilt mintis bei įspūdžius, kurių šią vasarą man apstu.

Keletas įžvalgų, kurias paskatino pastarosios savaitės klejonės. Let‘s go.

1. Anykščių miesto gyventojai turi puikų potencialą turizmui, bet užtat yra pernelyg kuklūs ir svečius atvedus į vietą nereikėtų sakinio pradėti panašiais žodžiais, kaip „Gal čia ir nieko įdomaus…“. Dar jie turi labai smagią gidę Jurgą, rekomendeišn.

2. Anykščių apylinkėse leisti laiką su šviesiais, išmintingais ir įkvepiančiais žmonėmis yra nuostabiausios atostogos, kokias galėčiau sau pasidovanoti.

3. Aš nekenčiu karščio, o padori vėtra taip ir neatėjo.

4. Priaugintos blakstienos – ne man.

5. Kinų restorane prie Žalio tilto „tikrai nėra pieno į kavą, bet tikrai“.

6. St.Stereo yra afigenai geras DJ su nerealia kūrinių selekcija.

7. Kai tave suka ant rankų Mokytojų namų kiemuky grojant T. Turner gabalui „What‘s love got to do with it“ gyvenimas yra tru.

8. Kabake „Būsi trečias“ žiauriai skanios lietuviškos salotos, bet šaltibarščiai – nelabai.

9. Yra panevėžiečių, su kuriais tūsinant niekada gyvenime balius nesigaus minimum. Mes visada labai, arba labai labai.

10. Tripe vis dažniau mes būnam vieni vyresnių, bet tai niekis, nes reputaciją visada pataiso šokis ant scenos, kurios ten nėra. Vis dar nefaina, kad reikia palikt gėrimą, nes tą gėrimą 3k. iš 5 kažkas nupūčia.

11. Mano tatuiruotė tikrai yra tikra. Ji nėra priklijuotas lipdukas.

12. Panos, kurios Palangoj pasidaro laikinas tattoo su panda ir fėja gauna pliusą.

13. Aš dar nepasenau, nes sugebu tranzuoti ir net, pasirodo, pati. Makdake labai gardi fanta.

14. Šopkinės yra jėga, o lieptas šeštadienį – rojus žemėj.

15. Apie Rūtą bus kuriamas filmas, kuriame jos vaidmenį atliks S. Johanson, o Grybauskaitės – J. K. Vandamas.

16. Neseniai susituokusi J. Jurkutė su mylimuoju laiką leidžia Nidoje.

17. Užklupus lietui A. Mamontovas nuo jo slėpėsi.

18. Žmonės Vilniuj/Lietuvoj kažko labai daug parinasi dėl niekų, kas yra visiškai prastas sprendimas.

19. Aš atradau šviesiaplaukę merginą, kurios ūgis lygiai toks pats kaip mano ir dviese mes atrodom originaliai.

20. Per savaitgalį gurkšnį įmanoma gaut tris kartus net ir nesimaudant.

21. Kai labai karšta, miegas virtuvėje – išeitis.

22. Meluoti – negražu.

23. Mano blogui –septyni metai.

Pagaliau aš noriu gyvent sau ramiai Pietų Prancūzijoj ir augint krokus.

Rodyk draugams

Another day in Marijos žemė

Kaip man atsibodo visos šventos karvės, besiblaškančios mano kelyje ir besibadančios dangų remiančiais ragais. Mūsų krašte niekas nesitūsina, neturi nuodėmingų minčių, eina miegot prieš vidurnaktį, laisvalaikiu lesina gulbes, parkuose tapo peizažus ir savanoriauja labdaros valgyklose.

Čia turbūt belieka pakartoti seną, bet iki skausmo teisingą patarlę – nesirūpink sniegu ant kaimyno stogo, kai tavo paties slenkstis nevalytas.

Atleiskit, bet mano pažįstami didžiausi veidmainiai ir yra tos pačios švenčiausios karvės.

Jūs – kaip norit, bet aš vis tiek nepasikeisiu.Gal kažką ir suerzinsiu, bet būsiu tikra ir bent jau ramiai naktim miegosiu žinodama, kad pernelyg atsipalaidavus mano išdailinta kaukė ims ir nenudribs.

Rodyk draugams

Literatūros badas

“I’m not running away, I’m moving on.”

“By definition, you have to live until you die. Better to make that life as complete and enjoyable an experience as possible, in case death is shit, which I suspect it will be.”

“There’s that horrible-beautiful moment, that bitter-sweet impasse where you know that somebody is bullshitting you but they’re doing it with such panache and conviction…no, it’s because they say exactly what you want to hear, at that point in time.”

“This is what being alive’s all about, all those fucked up feelings. You’ve got to have them; when you stop, watch out.”

Irvine Welsh

I‘m so fucking mad at myself for having read only 4 books this year. I can hardly wait to have these holes in my time to read and write myself up to death.

Malonumai malonumams nelygūs.
Aš nemiegu, labai nemiegu. Žmonės nesikeičia.

Laikas tiksi.

Rodyk draugams

Apie išleistuves

Vakar taip jau nutiko, kad atsidūrėme netoliese miesto įvykių epicentro – išleistuvių. Pasileido, jei neklystu, Balčikonio gimnazija, o tuo pačiu mums, po kelių parų gamtoje jau spėjusiems patapti miško vaikais, padavė seniai regėtų vaizdų ir peno atsiminimams.

Kai baigiau aš, mano mokykla išleido daugiau nei 250 (pamatytumėt vinjetę, gali užtrukst ir pats savęs ieškodamas) mokinių. Išleistuvės, kaip ir dauguma Panevėžy, vyko Kultūros rūmuose. Dėl neįtikėtinos masės žmonių (mokiniai, tėvai, mokytojai, broliai, sesės, sužadėtiniai, etc.). Tūsas vyko ir salėj, ir lauke, ir priestate ir aplinkiniuos užkaboriuos. Visi buvo žiauriai solidūs, visi buvo žiauriai pasipuošę (tiek tortų (suprask, prašmatnių suknių su devyniais nuometais) kiti žmonės nepamato per gyvenimą, kiek jų ten buvo tą vakarą).

Visa mokykla klykė pagal puikiai atidirbtą atitinkamo ansamblio repertuarą, kūliais vertėsi žaidimuose bei šoko traukinuku (direktorius varė prieky ir vaidino, kad eina garas). Nemoku apsakyti, kokia solidi ir didelė tuomet jaučiaus (labai nujaučiu, kad ne aš viena). Kur ten nesijausi, kai esi apsirėdęs rūbais, mažų mažiausiai dešimtmečiu lenkiančiais tavo tikrąjį amžių, su kirpyklinėm garbanom bei tona makiažo.

(Solidumas baigėsi šeštą ryto trim pusnuogiams bendramoksliams plaukiant paskui paleistus vainikus, šimtu pavydėtinai įkaušusių tėvelių bei čeburekais prie vispario.)

O moralas kame? Moralas tame, kad dabar, po penkių metų (oho) stebint visą tą procesą, suvoki, kokį cirką tuomet kėlėm nieko neprašyti ir gal ir gerai, kad nuotraukų išliko nedaug. Dabar bene visi atrodom kur kas paprastesni, subtilesni ir ne su dangų remiančiais ragais. Smagu buvo labai, bet kaip gerai, kad tas laikotarpis jau pareity.

Rodyk draugams

Aš (beveik) atostogauju

Šopenas ir Bachas, ir Sinatra, ir Elza, ir.
Vanduo ir žalia arbata. Miegas.
Kalnas drabužių ir daiktų, kurie nebedusins.
Mažai mažai, tyliai tyliai, skaidriai skaidriai. Įkvėpt, iškvėpt.
Metas, kai baisiai trokšti vartyt Schiele‘s darbus, kol pirštai pavargs; skaityt didžiųjų tekstus, kol akys išvarvės; klausyt muziką iš M didžiosios, kol įsirėš į mintis.

Vidurvasario nakties sapnai.

Rodyk draugams

Lietuvaičių nuotykiai Berlyne

Laikas bėgo, ir pagaliau, daugiau nei po metų pertraukos, išties pribrendo laikas sugrįžti į savo miestą – Berlyną. Dar balandį visai netikėtai įsigijome bilietus ir tikrai negalvojom, kad taip greit ateis laikas sėsti į autobusą (taip, kelionei pasirinkome, vieną labiausiai kantrybę ugdančių būdų, tačiau, kai Vilnius-Berlynas-Vilnius su visais mokesčiais kainuoja mažiau nei išvyka į Klaipėdą, sunkoka atsispirti). Beje, ir dabar rašau sėdėdama stebėtinai patogiame autobuse.

Keliavome dviese su draugu, kuris čia dar nebuvo lankęsis, o štai aš tiesiog grįžau į klaikiai išsiilgtus namus, kuriuos turiu jau tikrai ne vienus. Lūkesčiai buvo neapibrėžti ir, ko gero, kiek skirtingi, bet, žinoma, abu troškome per tas septynias dienas nuveikti ir pamatyti kaip įmanoma daugiau.

Pirmoji diena.

Visą naktį miegojome kelionėje, tad, 6 ryto pasiekę kelionės tikslą, papusryčiavome vienoje iš tūkstančių vietos kavinukių, išgėrėm kavos ir netrukus įsikūrėme mano senuosiuose namuose. Perpiet pakėlėm Aperol Spritz taures už mūsų laukiančius įspūdžius ir žvalūs energingi jau lėkėm eksplorint miesto. Nusprendžiau draugui greitai aprodyti svarbiausias turistines vietas, tad iškart patraukėm į Humboldt universitetą, kuriame mokiausi, prisifotkinom ir pasižiūrėjom performansų prie Branderburgo vartų, pasivartėm pievelėj prie Reichstago, paliūdėjom prie holokausto paminklo ir, žinoma, išnaršėm nuostabųjį Potsdamer Platz pastatų kompleksą. (Šopingo išvengti nepavyko). Toliau patraukėm į Tiergarten, kuris savo estetiniu vaizdu pernelyg nesužavėjo, bet paganėm akis į superčiotkus medžius (florofilija all over again) ir smagiai pasiurbčiojom vyno antyčių apsupty. Vakare buvom tokie nusikalę, kad kritom tiesiai į lovas.

Antroji diena.

Kadangi draugas sukasi mados pasaulyje, o aš irgi nevengiu paganyt akis į gražius skudurus, tądien pirmoji lankytina vieta buvo Darklands parduotuvė, įsikūrusi tarp daugybės pramoninių pastatų ir sandėlių (atsakau, peizažas it Žemuosiuos Paneriuos). Užtat tai, kas mūsų laukė viduje, tiesiogine to žodžio prasme atėmė amą. Radom išskirtinai gero skonio rojų (o gal ypač stilingą pragarą, kaip pažiūrėsi), kuriame pradėjo kaltis sparnai. Baltos orchidėjos ant prekystalio, baltas interjeras, ant štangų sukabintos pakabos ir nuostabi muzika. Jei, kaip mums, tobuliausias stiliukas yra kažkas panašaus Dirty Flaws blog‘ą, suprasi, kame tą rojų ten įžiūrėjome. Aksesuarų kainos – nuo 150eu, batų bei rūbų – proporcingai kylančios į viršų, tobulai išdirbta oda ir plienas – kai užaugsiu, noriu šopintis čia. (Tik, aišku, dar reikėtų rimtai suliesėti iki xxs dydžio, bet dėl tokių aprėdų – verta.)

Vėliau keliavom pasiganyt į Šarlotenburgą, nes, pusę metų gyvendama Berlyne, taip ir nesugebėjau išvysti žymiųjų Šarlotės rūmų. Rūmai kaip rūmai, proporcijos – įspūdingos, bet esu išlepęs keliautojas – man didesnį įspūdį daro Vienos grožybės, su kuriom viską nevalingai lyginu.
Kita stotelė – East Side Gallery, kur privaloma foto prie besibučiuojančių Brežnevo ir Honekerio, apsidairymas Warschauer stase rajone, kur įsikūrę didžioji dalis Berlyno klubų ir žvilgnis į didmiestiškai purviną Spree upę. (Mano mylimas Watergate klubas iš išorės vis dar atrodo it nudrengtas sandėlys. Šįkart į vidų nėjom, nesuviliojo headliner‘iai.)

Vakarinė programa – Berghain‘o klubas, tiksliau, Panorama Bar, kuriame, žmonės šneka, būnant Berlyne, neapsilankyti – tikra nuodėmė. Eilė, stebėtinai trumpa (laukėm tik ~45min), apsauginiai kaip visada itin kruopštūs („Brangieji, jums tikrai yra 18?“), muzika – valio, garsas – taip pat, šokom iki išprotėjimo, bet kažko trūko. Turbūt to mano mėgiamo savumo jausmo, kur visi vieni kitus pažįsta ir nebijo atitraukti akių nuo savo šmutkių bei pasileisti plaukus. Grįžom 7-tą ryto, vienok.

Trečioji diena.

Po vakarykščio klubinėjimo miegojom giliai it slibinai, tad šios dienos klajones pradėjom gerokai popiet.
Parke prie namų įsikūręs didžiulis baseinas buvo puikus vaistas po vakarykščių džino degustacijų, o į savo atostogų programą įtraukėm vasarai privalomas maudynes ir taškymąsi vandeny.

Vėliau patraukėm į Alexanderplatz pasižiūrėt seilų Kaufhof galerijoje bei Alexios prekybos centre. (Neneigsiu, kelionės metu įsigijau krūvą šmutkių, mėgstamiausia spalva – rožinė.) Be jokios abejonės, pasirinkimas – puikus, kainos – kur kas draugiškesnės nei pas mus, bet faktas, kad viso pasaulio suknių nesusipirksi, tad pernelyg ilgai čia neužtrukome.

Vakarinė programa – vynas, pasisėdėjimas lauko kavinukėj ir, vakaro kulminacija – nevisai tikėtas apsilankymas viename žymiausių Berlyno gėjų barų (į kurį straight‘ai įleidžiami taip pat) Roses. Interjeras… Kaip čia geriau pasakius – paimk visus daiktus iš Select katalogo, pridėk daugiau rožinės, viską išdėliok ant kailio ir apipink girliandom. (Marijos skulptūrėlė, apsukta mirksinčiom švieselėm tūlike verčia iš koto). Kaip ten bebūtų, tokioje vietoje kičas – privaloma detalė, tad mintis išpildyta tobulai. Daugybė pokalbių, naujų žmonių, klykavimo, juoko, žinoma, šokių. („Jei nežinote kokio žmogaus vardo, tiesiog kvieskite jį Ingeborgu“). Rytą vainikavę neįtikėtinai gardūs tikri turkiški kebabai padėtį tik pataisė. Šįkart namus pasiekėm 8-tą ryto.

Ketvirtoji diena.

Šventas sekmadienio reikalas – apsilankymas Mauerpark blusturgy, pavėpsojimas į žmonių išradingumą pardavinėjant daiktus (pradedant išlydytais vinilais, baigiant kibirais <…>), prisėdimas gausioje karaokę stebinčioje publikoje.

Tądien turėjau daug darbo, tad nuo sekmadienio vakaro iki pirmadienio nakties manęs nebuvo.

Ir šiaip, po savaitgalio linksmybių buvo pats metas atsikvėpti.

Penktoji diena.

Visą dieną dirbau, draugas atradinėjo miestą solo, bet vakare išeiti iš namų tiesiog privalėjom. Smagiai paslampinėjom po naktinę sostinę, pamatėm garsiąsias (įvairiausių lyčių, true story) prostitutes ir vėl nėrėm į vakarėlio šurmulį. Ir vėl šokiai, ir vėl pažintys, namus pasiekėm, šįkart, jau pusę 9.

Šeštoji diena.

Po tokio vakarėlių maratono įgijom imunitetą, tad kilt iš lovos ir žengt į miestą jau buvo visai nesunku. Pirmoji stotelė – mano mylimas Tacheles kompeksas, kurį, kiek girdėjau, žadėjo nugriauti, bet, laimei, jis vis dar stovi. (Tai tas įžymusis pastatas su užrašu ant sienos – How long is now.) Vėliau – neišvengiama fotosesija prie vieno svarbiausių Berlyno simbolių – TV bokšto. Tada, be abejo, duoklė šopingui.
Paskui traukėm pasiganyt į muziejų salą, kuri vasarą atrodo neįtikėtinai gražiai, ypač palyginus su vaizdeliu, regėtu gūdžiais žiemos vakarais. Šie vaizdai buvo kaip tik tai, ko ir trūko tobulai nuostabios kelionės pabaigai.

Trečiadienį dar kiek pasitrynėm mieste ir, susikrovę stebėtinai pasunkėjusius lagaminus patraukėm link stoties.

All in all, ir man, ir kolegai, viešnagė pranoko visus lūkesčius. Ir paturistavom, ir pailsėjom, ir pašokom, ir nusipirkom, ir, žinoma, pamatėm. Berlyne gyvenau žiemą, tad beprotiškai džiaugiuosi, kad vykom vasarą. Dabar jis – kur kas gražesnis, jaukesnis ir šiltesnis. Oras visą kelionės laiką buvo nuostabus, garsai ir kvapai – sodrūs, o mes su kiekviena diena jautėm kaip vis labiau atsipalaiduojam.
Bene ryškiausias kelionės įspūdis – žmonės, milijonai žmonių, su savitu nuostabiu stiliumi, daugybė įspūdingų asmenybių, kurias pažinti ir įrėminti paveikslėliuose ar žodžiuose, turbūt neįmanoma.
Kelionė buvo ir tarsi tam tikras draugystės išbandymas, kurį atlaikėm puikiai, negalėčiau įsivaizduoti geresnės kompanijos, iš naujo atrandant vieną mylimiausių vietų mano gyvenime. Bijojom, kad 7 dienos bus per daug, bet, finale, troškom dar bent tiek pat.

Aš tikrai dar čia sugrįšiu ir tikrai pasinaudosiu savo kitiems jau ne kartą duotu patarimu – būk jaunas Berlyne, mieste, kur tavo laisvei niekas netrukdys.

Rodyk draugams