BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie aptarnavimo kultūrą Vilniaus maitinimo įstaigose arba “Gerb.kliente, HOW DARE YOU???” vol.2

Apie nepakartojamą aptarnavimo kultūrą mūsų krašte rašiusi jau esu. Bet aną savaitgalį, matyt, susidėjo visos pilnatys, meteoritų lietūs ir visi horoskopai (nes viskas pasaulyje vyksta tik pagal juos) ir išprovokavo maitinimo įstaigų darbuotojų idiotiškumo kulminaciją (jei čia – dar ne tai, tai tada neduok die).

Šeštadienis, vėlyva popietė.

19:30

Telefonu pleptelėjusi su draugu, kuris gyrėsi skanaujantis tikrą naminį maistą, baisiai užsimaniau kotletuko. Kur dar eiti gardaus, mamos gamintą primenančio kotletuko, jei ne į „Bernelių užeigą“? Išsiruošėm gardžių vėlyvų pietų. Atėjom, salė buvo apytuštė. Priėjus padavėjai, užsisakėm kotletuką ir gėrimus. Norėčiau pabrėžti, kad buvom dviese, pageidavome dviejų gėrimų ir lygiai vieno patiekalo. Mums buvo priminta, kad 21val. prasidės programa, kuri mums kainuos po 5lt. Pažadėjom, kad iki to laiko jau tikrai būsim išėję.

20:00

Prie mūsų prisijungė draugai, priėjusi padavėja džiaugsmingai šūktelėjo „Sveiki, ko dar nemačiau!“ Pagalvojau, nu va, smagu, kažkas geros nuotaikos. Draugams priminė apie 21val. prasidėsiančią programą ir penkis litukus. Draugai užsisakė sriubos ir po antrą patiekalą.

20:15

Atkeliavo draugų sriuba.

20:30

Prasidėjo programa, muzikantas X pasisveikino su publika.

20:40

Atkeliavo draugų patiekalai, padavėjai nueinant paklausiau:

-Manęs netyčia nepamiršot?

Padavėja: … (pauzė) … …Kotletukas buvo?

-Na taip.

Nubėgo. Po 5 min. Nusprendžiau pasidomėti, kas čia dabar bus. Priėjau prie baro, sakau, „Jei reiks laukti, tai žinokit tikrai nelauksiu, esu labai alkana“.

Padavėja: … … …

Tada, renkantis daiktus padavėja vaikščiojo aplink šalia esančius stalus ir žiūrėjo į grindis.

21:00

Keliaujam į „Old Green House“, apie kurį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų, bet niekad nebuvau. Prisėdom prie stalo, prie kurio jau kelias val. sėdėjo draugai.

21:10

Niekas nepriėjo.

21:15

Išėjau ieškoti meniu, neradau, ko paprašyti, todėl nugvelbiau gulėjusį ant stalo.

21:20

Padavėjas atnešė draugų gėrimus. Paklausėm, ar galim užsisakyti, atsakė, kad „tuoj pakvies mūsų mergaitę“.

21:30

„Mūsų mergaitės“ nė padujuj. Pakalbinom kitą mergaitę. Sako, sakykit, ko norėsit. Viską susakius, atskubėjo „mūsų mergaitę“ ir liepė kolegei mest lauk lapelį, nes ji mus jau aptarnaus. „Mūsų mergaitė“ užsirašė užsakymus.

21:37

Grįžta „Mūsų mergaitė“, sako „Oi, pamečiau žinokit jūsų lapelį, ko jūs ten norėjot?“ Vat tada aš pradėjau šypsotis ta plačia plačia-isteriška-manjakiška šypsena, bet ramiai susakiau užsakymą.

21:50

Parėjo gėrimai.

22:00

Parėjo maistas. Tiksliau, duona su sūriu, nes bijojau rizikuoti kažką įmantresnio užsisakinėti, nes skrandis jau ant manęs pyko ir prašė maisto nedelsiant ir jau buvau ganėtinai irzli.

23:40

Padavėja ant savęs užsivertė alaus bokalą.

02:45

Gedimino pr. „Hesburger“ užsisakius mėsainį be sūrio ir mažą Fantą parėjo mėsainis su sūriu ir didelė Fanta.

Sekmadienis

21:30

„Blusynė“, nueinu prie baro ir klausiu padavėjos:

-Ar galima pas juos atsiskaityti kortele?

-Taip, galima.

-O virtuvė veikia?

-Ne, neveikia.

-Tai man kolos.

Atneša kolą. Duodu kortelę.

-O jūs grynais neturit? Pas mus tik nuo 20lt kortele.

-Neturiu, juk sakėt, kad galima kortele.

-Bet čia labai maža suma. Gal dar daugiau kolos norit?

-Ne, ačiū.

-Nu gerai, aptarnausiu, bet kitą kartą žinokit. (tipo, padarysiu jums paslaugą)

- ….

22:45

Prie kaimyninio stalo atkeliauja maistas. (Nepamirškim, kad virtuvė tai neveikia)

Komentarų, kad „Nereikia į lievas vietas vaikščiot“ arba „nebūk princesė“, arba „visi mes žmonės“ nerašykit, nes, aš šiaip esu pakanti. Bet kai nuėjęs į maitinimo įstaigą negauni maisto, yra lieva.

Rodyk draugams

Apie tas skaniausias, neragautas uogas

„…kai Rokas buvo mažas, jį draugai kviesdavo žaisti futbolą, bet jis neidavo, nes norėdavo, kad jį įkalbinėtų, todėl jį įkalbinėdavo – bet kuo labiau stengdavosi, tuo labiau jis užsispirdavo neiti, ir galiausiai likdavo namie prie lango ir verkdavo žiūrėdamas kaip kiti žaidžia be jo. Nes jam niekada nereikia to, ką gali gauti.“ (U. Barauskaitė „Dešimt“)

Suvokus, kad jau gali gauti, tai ko, norėjai, tas baisus norėjimas ima ir smarkiai sumažėja. Ir visada visada stabteli ir ryškiai pamatai, kaip atrodo ir vysta aukščiausiame taške įsižiebęs noras, virstantis į įtikimą realybę.

Štai todėl visas pasaulis ir vaikosi kažką geresnio, tą kažką, ko gauti, ačiū Dievui, niekada, tubūt ir nepavyks. Neišvaizdūs berniukai nori gražių mergaičių, neišvaizdžios mergaitės nori gražių berniukų, kai gražių mergaičių nori gražūs berniukai, gražios mergaitės užsinori negražių berniukų, bet tada jie jau supranta, kad tų gražių mergaičių nebenori, nes jos jau nori jų ir jau nebeįdomu. Ir taip toliau.

Nepasiekiamumas – visų laikų patraukliausia, ant žemės guldanti savybė. Tiek daiktų, tiek žmonių, tiek pojūčių. Galėjimas gauti – atstumiantis ir pigus. Galimybė galėti, bet atsisakyti – irgi savotiškai įdomus jausmas. Kai į pasimatymą pakviečia tas, kas nori, kad pakviestų, į tą pasimatymą jau nebe taip ir nori. Kai noras priartėja prie išsipildymo, jis žūva. Kai jūsų atstumtasis eina į pasimatymą, bet jau ne su jumis, jo patrauklumas išauga maždaug dešimt kartų.

Apvytusio išpildomo noro taisyklė galioja ir išsvajotoms meilėms, ir į Lietuvą gal šeštą kartą atvykstantiems Gus Gus‘ams, ir brandams, kurių kadaise Lietuvoje nė sapnavęs nebūtum, ir jūsų ištiesintiems arba sugarbanotiems plaukams, ir svajonių mašinoms, ir devyniems geriems vakarėliams Vilniuje per vieną vakarą, ir visiems kviestiniams pietums, į kuriuos nenueisit.

Skaniausios uogos – tos, neparagautos. Nes mums niekada nereikia to, ką galim gauti.

Rodyk draugams