BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie mokesčius, vokiečių kalbą, mažas smulkmenas, netaktiškumą ir Radistus

Aš rašausi, žymiuosi vis apie ką parašyti, bet kai darbas darbą veja, pamatai, kad užrašai kaupias greičiau nei atsiranda progų juos supilt į vieną, o naujienos per naktį tampa senienom. Kaip ten bebūtų, bandau.

Apie SISTEMĄ.

Jei vos valandą prasiknisęs VMI, Ligonių kasų ir pan. puslapiuose randi, kaip tau reikia susimokėti privalomuosius mokesčius, žinok, kad kažkas čia ne taip. Žinok, užtrukai per trumpai ir matyt ta informacija, kurią radai, dar ne ta, kurios tau reikia. Neapsigauk, nes aš apsigavau, tai dabar reikės nueit tiesiai į institucijas ir taisyt klaidas. NES JUK VISKAS NEGALI BŪTI PAAIŠKINTA PAPRASTAI IR SUPRANTAMAI.

Jei kada nors bandėte susitvarkyti biuletenio reikalus per Sodros internetinį puslapį, puikiai suprantate, apie ką aš. Pradėjus knistis ima nuoširdžiai atrodyti, kad sistema sukurta taip, kad žmogus tiesiog pavargtų, pasiduotų ir ranka numotų į tą išmoką, tiek jau to, bent jau nervus pasaugos.

Tikrai nieko prieš neturiu prieš žmones, dirbančius tose institucijose, daug daug prieš turiu prieš tą painiotą, supainiotą, perpintą sistemą, kuri dar ir keičiasi kas kokius tris mėnesius. Kai jau atrodo, kad „Viešpatie, pagaliau atrodo aišku“ sužinai, kad „Oi, čia truputį viskas pasikeitė“.

Čia panašiai kaip ir su Vilniaus viešuoju transportu. Prabėga keli mėnesiai, kol išsitreniruoji save suprasti transporto schemą, kai ją pakeičia, na, arba bent jau profilaktiškai pervadina keletą stotelių. Iki kito pervadinimo. Jei ką, Lukiškių stotelės nebėra, yra Juozo-Tumo Vaižganto. Jei kadaise buvote ne studentas ir turėjote vilniečio kortelę, o dabar, tapęs studentu, norite ją padaryti studentišką, patikėkit manim, taip paprasta nebus. Reikės truputuką pasistengti.

Update. Negaliu patikėti, kad žmogus iš Sodros šiandien, berašant įrašą pats paskambino ir pakonsultavo reikalais, kuriuos tvarkydama ir pasikliaudama savo jėgomis jau spėjau prigrybaut. Sodra gauna nemažą pliusą, bet nu vistiek, why oh why kodėl taip painu. Nu gerai, žinau, kodėl. Tada klausimas, ar dar ilgai taip bus? Tik nereikia pasakoti, kad viskas paprasčiau būti negali, tik nereikia.

Kad gyvenimas būtų dar komplikuotesnis, pradėjau mokytis vokiečių kalbą. Žiūrėsim, kaip čia seksis. Po pirmos pamokos aišku, kad laukia ilga kelionė per kopas. Su aukštakulniais. Išsitepus padus aliejum ir išvoliojus smėly vėl įgrūdus į tuos aukštakulnius. Bet gal kaip nors.

Apie rinkimus.

Nori tu to ar nenori, garsai ir atgarsiai apie rinkimus vienaip ar kitaip vistiek pasiekia, o karts nuo karto ir įtraukia skaityt toliau ir toliau. Zuokas ir co. kaip ir galėtų jau dabar tiesiog patylėt, kad dar labiau nenusišnekėtų, bet kažkaip meistriškai pavyksta vis įsispirt kamuolį į savo komandos vartus. Kaip dar anais metais žemumų žemuma buvo purkštavimas apie Olego Surajevo pasirodymą „Faruose“, taip aną vakarą ponia Agnė kaip dėjo, taip dėjo. Termino „maišyti vaikai“, manau, daug kas dar ilgai nepamirš, o išsisaugoti šitą liapsusą spėjo visi.

Žinau, kad jau pavėlavau su šituo pastebėjimu, bet ar aš viena, prieš pirmą turą išvydusi Socdemų štabą bent pusę minutės galvojau, kad ten vyksta kraujo donorų akcija?

Apie guglinimą.

Šią savaitę sužinojau du dalykus. Kai guglini „Cate Blanchet“, rašo „Did you mean „Cat blanket“?“ O kai ieškai serialo „Friends“ serijų vokiškai, įvedus į paiešką raktinius žodžius „Friends“ ir „German“, pirmas rastas dalykas bus „Two German Teens Fucked by Friends“.

Apie visuomenę.

Kai sužinai, kad žmogus, kuris tau ir taip truputį juokingas, kolekcionuoja paršiukus (taip, pliušinius, keramikinius, kokius tik nori), ir turi jų mažiausiai 300, tai kažkaip supranti, kad tai yra kažkas tokio.

Apie Radistus.

Jei mano bernas garsiai ant visos Lietuvos rėktų, kad mergina, kuri sveria 56kg ir yra 165cm ūgio yra bačka, man būtų gėda. Ir aš tikrai per teliką nepasakočiau, kad jam mane palikus, nes aš stora, įsivariau krūvą kompleksų ir badavau, o tada jis suprato, kad aš galiu būti graži ir dabar mes esam vat kokie laimingi apsiženiję. Nu bet čia kiekvienam savo. Taip labai savo.

Apie mielas smulkmenas.

Jūs neįsivaizduojat, kaip džiaugėsi draugas atradęs, kad kitas draugas tris metus nešiojo paltą ir nežinojo, kad ten tos kišenės – tai ne imitacija ir tiesiog reikia prasiardyti siūles, kad tos kišenės taptų tikromis kišenėmis. Bet matyt was worth waiting.

Apie sistemą vol.2.

O gal galit paaiškinti, kodėl, kodėl, o kodėl Lofte pametus „žetonėlį“ (kuris yra mažas įlaminuotas (tiksliai nepamenu, ar dar iš viso įlaminuotas) popieriaus gabaliukas) reikia mokėti 9eu? Aš suprantu, jei reiktų gaminti metalinį ženklelį, nu bet popierinį…

Ir šiaip čia.

Jeigu ką, tai rūkymas – ponų išmislas. Alergija – irgi.

Pokalbis prie „Piano Man“ vyrų tualeto:

„-Kiek ten vietų?

-Dvi stovimos, dvi sėdimos.“

***

Kaip gera, kai jau oras šitaip pavasariu kvepia.

Beje, šitas puslaptis ir šitie odiniai dalykai yra labai gerai. Rekomenduoju.

https://www.facebook.com/Bread.Elf

Rodyk draugams