BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Filmų (ne)sąmonės

Pastaruosius porą mėnesių dirbau mažiau nei bet kada anksčiau, todėl daugiau nei bet kada ir filmų pažiūrėjau. Žiūrėjau atsisėdusi arba atsigulusi kino teatre, arba prieš ekraną, o ne su ausinėmis ir skriptu vertimui prieš akis (kaip būna dažniausiai).

Jūsų dėmesiui – natūraliai susicukravęs filmų ir serialų nesąmonių kratinys. (Tik neklauskit, ką tu ten žiūri, tai pasitaiko ir neblogai įvertintuose filmuose).

Filmų herojai dažniausiai mobiliakų neturi, emailų nerašo, chatais nesinaudoja. Nesvarbu, filmas 1995m., ar 2013m., filmų herojai eina į svečius ir rymo prie durų. Ir nieko tai nestebina. Jei kas ateitų prie jūsų durų, nesvarbu, pusbrolis ar senas kavalierius, tai, man atrodo, stebintų ir visai šiurpintų. Ir tikrai šiurpintų, jei, užuot pasiskabinęs, tas senas kavalierius atvarytų ir rėkaudamas po langais mėtytų akmenis, kad atkreiptų jūsų dėmesį.

Filmų herojai neskaičiuoja pinigų prieš jai atsiskaitydami. Išsitraukia iš kišenės susuktą pluoštelį ir duoda. Nesvarbu, už narkotikų kontrabandą (už šitą, tai tikiu, kad paskaičiuota iš anksto) ar už burgerį. Filmuose grąžos dažniausiai nebūna.

Vienas mėgstamiausių filmų herojų užsiėmimų yra kolekcionuoti iškarpas iš laikraščių apie tam tikrą asmenį, klijuoti jas ant sienų, degioti šalia jų žvakutes (išeinant iš namų palikti uždegtas, žinoma), tepti tas iškarpas krauju. Jei iškarpos apie filmo herojaus prarastą vaiką, ant jų lieti ašaras.

Filmų herojai niekada nerakina durų. Nei mašinų, nei namų, nei butų, nei jachtų.

Kai filmo herojė gimdo, arba filmo herojus/ė miršta, šito reiškinio laukti susirenka visi. Nuo paštininko iki bendradarbių. Visi neina į darbus, leidžia paras ligoninėj, geria kavą ir verkia. Kartais dar nueina, kokį kvėpavimo aparatą atjungia arba kūdikį pagrobia.


Labai dažnai filmų herojai ateina lankyt kito, prieš tai merdėjusio, herojaus ir randa tuščią palatą ir paskelbia gedulą. Tada tas, jau palaidotas herojus, kažko sugrįžta į tą palatą (ko jie ten taip masiškai grįžinėja?) ir susitinka gedintį seną kavalierių ar bičiulį.

Kai filmo herojai tuokiasi arba laidojasi, irgi susirenka visi.

Filmų herojai labai dažnai įbėginėja į jau kylančius lėktuvus. Visada atsiranda geraširdė kasininkė, kuri išmuša paskutinį bilietuką ir įspėja pilotą luktert.

Filmų herojai į klubus eina dienos metu, kai visi tuo tarpu sėdi ofisuose arba guli paplūdimiuose. O štai klubuose žmonės geria iki nukritimo ir šoka, šoka, šoka. Nesvarbu, kad pagal filmo laiko juostą vaizduojama antradienio popietė.

Filmų herojai, kurie rengiasi kam nors pirštis (o kartais ir nesirengia), kokį mėnesį prieš tai visur tamposi sužadėtuvių žiedus ir tuos žiedus būtinai kas nors randa. Ir visada, visada, ne taip supranta.

Filmų herojai, prieš maudydamiesi duše, niekada nepatikrina, koks vanduo. Jie nenuleidžia šalto ir nepalaukia šiltesnio. Jie atsistoja ir paleidžia vandenį sau ant galvos.

Filmų herojai visiškai blaivi laižosi trečiadienio rytais viešose vietose, o po sekso dar ir draugauti pradeda. : )

Kažko nepaminėjau?

***

Kalbant apie filmus, pabaigai auksinis komentaras, rastas po vieno lietuvių režisieriaus skandalingo, aną rudenį Marijos žemę sudrebinusio filmo aprašu IMDB:

Nu gerai, ir dar vienas.

Rodyk draugams

Jang Profešionals

Jau seniai jaučiau poreikį aptarti šį žmonių porūšį, bet vis laukiau, kol tas reikalas pilnas pribręs. Turbūt pribrendo, nors esu tikra, kad papildymų šiam tekstui galėtų gimti kasdien. Jei ofisinių dramatikių skaičius pastaraisiais metais didėja nesuvaldomu, bet suvokiamu tempu, tai, kalbant apie jang profešionals, tenka pripažinti, kad šių daugėja kas dieną, kas valandą, kartais – kas minutę.

Kaip atpažinti jang profešional?

Jang profešional atpažinti nepaprastai lengva stebint jį net ir kelių ar keliolikos metrų spinduliu. Ypatingos žymės – kostiumas (nesvarbu – antradienio rytas Vilniaus gatvėj ar sekmadienio vakaras boulinge), po kuriuo, jei jang profešional levelis gerai išvystytas, dar ir liemenė (ir nesvarbu, kad liepos devyniolikta ir plius trisdešimt trys); nešulys – koks jis, priklauso nuo jang profešional pobūdžio. Galimi variantai: kompo tašė (kurioje nebūtinai, tiksliau, dažniausiai, ne kompas); sakvojažiukas/truputį labiau feminine nei masculine tašė – nes nešas su savim visą gyvenimą (dažniausiai tokį tamposi jang profešional, kuris neturi mašinos, nes kitaip visą gyvenimą laiko joje), lagaminas arba lagaminėlis dokumentams arba aplankas su dokumentais. Privalomas nešulio turinys: CV (nes bet kuriam žingsny gali pasitaikyt proga pasiekti aukštesnių profesionalumo aukštumų (CV, beje, be jokios abejonės, Europass. Kalbant apie CV, galioja viena auksinė taisyklė – kuo patirties daugiau, tuo CV trumpesnis, nes ilgainiui nebėra poreikio aprašinėti, kaip „esi įgijęs patirties bendrauti su klientais“, bet jang profešionalui taip neatrodo), darbo knyga, keli Verslo Žinių, Verslo Klasės ar The Economist (jei jang profešionalas pažengęs) numeriai ir, aišku, nešiojamas kompiuteris, ipadas, tabas ar kažkas panašaus (skirtas refreshinti fb ir visus kitus tinklus. Horizonte pasirodžius potencialiam verslo sąjungininkui visuomet įjungiami tokie puslapiai kaip Financial Times ar tas pats The Economist).

Kišenėse – bent du mobiliakai – asmeninis ir darbinis. Kai įsigyja darbinį, pirmą dieną iš jo išsiunčia žinutę visiems savo asmeninio adresatams – „Čia mano darbinis“.

Dar vienas išskirtinis jang profešional bruožas – laisvų rankų įranga, dažniausiai – AUSINĖ. Aukščiausias levelis – kai ausinę, kurią paprastai įsigyja dažnai vairuojantys žmonės, nešiojasi jang profešionalas be automobilio. Jang profešionalo gatvėje nepastebėti neįmanoma, nes jei jis ten – ten ir jo ausinė, kurios dėka aptariami skubūs reikalai su pašnekovu kitam laido (ausinės?) gale.

Jang profešional, be abejo, būdingi ir tokie atributai kaip dailiai nublizginti batai, didžiulis laikrodis, dažnai – akiniai (yra nemažai ir tokių, kuriems akinių nereikia, arba jie nebūtini, bet profešionalo statusas jų tiesiog reikalauja), bet apie juos neišsiplėsiu. Jang profešionalas be plaukų žele – nė iš vietos. Nevengia nešioti power balance band. Dar vienas ypač jang profešionalų mėgiamas aksesuaras – darbo pažymėjimas. Kuo paprastesnės pareigos, tuo dažniau ta darbo kortelė viešai tąsomasi ant kaklo („Pažiūrėkit į mane, aš turiu darbą, aš turiu teisę įeiti į liftą.“) Darbo pažymėjimo tąsymasis yra visai ok tik vienu atveju – kai išeinama greitų pietų. (Na, ir aišku, kai to pažymėjimo iš tikro reikia).

Mėgstamiausia veikla – Verslo Klasės skaitymas, valiutų kursų analizavimas, seminarų lankymas, darbo exceliu tobulinimas, kavos gėrimas, skrajučių vartymas.

Mėgstamiausi žodžiai – visi, kurie prasideda euro(p)-, tarptaut-, multi-, koncept-, versl-, projekt-, valiut-, inter-; patirtis, projektas, vadyba, organizacija, ryšiai, profesionalumas. (Sąrašą galima tęsti). Mėgsta deminutyvus.

Mėgstamiausias pasigyrimas – „aš pažįstu , kuris yra to, kuris daug pasiekė ir užsidirbo pusbrolio žmonos dėdės pusbrolis“.

Dažniausiai jang profešional galima sutikti – Vilniaus g., Jasinskio g. (ten aplink tuos visus ofisiukus), prie ISIM (just because), ir, be abejo, Europos aikštėje bei aplink ją. Jei jang profešional dirba kokioj žinomesnėj kompanijoj (o jei dar tarptautinėj…), patikėk manim, visa giminė, visa giminės giminė bei giminių giminės bendradarbiai apie tai žino. Kuo paprastesnės pareigos, tuo jang profešional garsiau apie jas skelbiasi.

Jang profešional dažniausiai minta tuo, kuo vaišina firma arba seminaruose. Nuo septynių puodelių kavos iš aparato kartais pradeda drebėt rankos, bet nieko tokio.

Jang profešionals ten, kur jie viešai matomi, yra nežmoniškai socialiai aktyvūs. Jei jie rūšiuoja, balsuoja, sportuoja arba aukoja, apie tai žino visi 3000 feisbuko, tviterio ir instagramo draugų (potencialių kontaktų). Namie jie nerūšiuoja, nesportuoja ir neaukoja. Kartais rašo delfi komentarus (visi sakiniai prasideda maždaug taip: „Kad Lietuva atitiktų užsienio standartus…“; „Pagal Europinius standartus.“ ir t.t. ir pan.)

Jang profešional amžius – dažniausiai svyruoja nuo 22m. (3-4 kurso studentų) iki kokių 30m., nes pradirbus keletą metų pasidaro aišku, kad nereikia visa savo esybe rėkt, kad tu jau nebestudijuoju, o DIRBI DARBĄ. Kai kas tame profešionalizmo liūne įklimpsta ir ilgelėsniam laikui. Tokį įstrigimą galima atpažinti iš gerokai nuzulintų metai iš metų dėvimo kostiumo rankovių.

Būdingas elgesys: įvairiausiose socialinėse situacijose ieškoti tiesos (pvz. tarpmiestiniam autobuse, kuriame nieks nežiūri sužymėtų vietų, ieškoti savo vietos ir šokdint visą ekipažą; poliklinikoje, kur dešimt piliečių vienodai neteisingai jau spėję įlieti šaknis ilgesniam laikui, mėginti patekti nustatytu laiku, vos kas – kviesti restorano ar parduotuvės vadybinnką ir t.t. ir pan.), naudoti daug traptautinių žodžių, paprastai, nei vietoj, nei laiku arba žiauriai nenatūraliai (pvz. „Mūsų firma jau seniai kontempliuoja aptarti europinius konceptualizacijos standartus multikultūriniame kontekste“), perdėtas mandagumas („Esu nepaprastai dėkingas, ponai ir ponios, kad nepasididžiavote ir paaukojote savo brangaus laiko valandą susirinkti į šį nepakartojamą Tupervare indų pristatymą“), forskverinimas.

Jang profešionalui visada atrodo, kad kuo mandriau pateikiama informacija, tuo jis atrodo krūtesnis. Lietuvio jang profešionalo angliškai rašytų tekstų anglakalbiai nesupranta, nes paprastai juose nebūna nei veiksnio, nei tarinio – tik konceptualūs išvedžiojimai. Jang profešionalo sakiniai susideda iš 12 žodžių ir daugiau. Yra dar toks geras profešionalų (čia jau ne tik jang) porūšis, kuris dažnai kartoja frazę „Kam man mokytis tą anglų, aš laiškus ir taip su gugle transleitor atrašau. Nu nebent pašnekėt būtų gerai, bet reikia, kad mokytojas būtų tikras britas o ne koks iš vpu, nes tie nieko nesupranta, aš jiems parodau, ką gugle išverčiau, o jie nesupranta“ (ir t.t. ir pan. ir be galo). Jang profešionals nesikeikia. Namie keikias.

Mėgstamiausios knygos – „Kaip užsidirbti milijoną“, Paulo Coelho, „Šimtas kelių į sėkmę“. Lentynoj turi Haruki Murakami bei visą kitą madingą literatūrą, bet neskaito, nes nėra kada; Europos Sąjungos Konstitucija.

Mėgstamiausias patiekalas – dienos pietūs.

Mėgstamiausia šventė – Europos diena, darbo balius.

Jang profešionalas nėra nei neigiamas, nei teigiamas herojus. Dažniausiai tai - lėliukė, iš kurios kažkada kažkas išsvysto. Arba ne.

Moteriškasis jang profešional atitikmuo – ofiso dramatikė/avelė tylėtoja, aprašyta anksčiau.

Kur moralas? Gal tame, kad įvaizdis, dar ne viskas. Kur viskas? Man regis, ir taip aišku. Jei ne, tai ne kas.

Thumbs up on Facebook https://www.facebook.com/Mahilablog

Rodyk draugams

Prietarai (be puikybės)

Yra keletas tiesų, kurios tikrai tikrai yra teisingos ir jei kažkuo netiki, tikėk bent jomis.

1.Jei ant žemės nukrito šaukštelis, reiškia, kad į svečius ateis jaunas berniukas. Jei šakutė – ateis moteriškė. Jei nukrito peilis – vyriškis. Jei nukrito visas stalčius – bus vakarėlis. Jei niekas taip ir neatėjo, tau blogai su draugų turėjimu.

2.Jei kreivai susisagstei megztuką/palaidinę arba kokį rūbą apsivilkai atvirkščiai – išgersi. Jei išgert neplanavai, tai jau galima.

3.Jei kutena nosį, išgersi. Vėlgi, jei išgert neplanavai, dabar jau galima.

4.Jei išėjus iš namų supratai, kad kažką palikai, grįžęs to daikto pasiimti privalai pažiūrėti į veidrodį ir nusišypsoti. Jei šių veiksmų neįvykdysi, laukia žemės drebėjimas ir uraganas Sally.

5.Jei sudužo veidrodis, turi šukes kažkur užkast po balkonu. Kur ten tiksliau, neatsimenu. Kitaip ateis Čmo arba Dama.

6.Jei vakaro racionas alus-sidras -kotletai -koksas -alus-šnapsas-ratai-alus-sirdas-šnapsas-brendis-viskis, apsinuodijai ne kotletais.

7.Jei niežti kairę ranką – bus pinigų, jei niežti dešinę – su kažkuo sveikinsies. Jei niežti abi ir dažnai, dažniau reiktų plaut rankas.

8.Jei sapnuoji baltą šuniuką, laukia amžina meilė.

9.Negerk po pilną, gerk po pusę. Dėl viso pikto.

10.Jei sėdėsi ant kampo, sėptynis metus neištekėsi. Bet gali būti, kad neištekėsi ir dėl kitų priežasčių.

11.Jei atėjo gegužė, lauk birželio.

12.Jei ant nosies arba liežuvio spuogas, kažkas tave myli. Bet gali būti, kad su spuogu pamatęs ir nebemylės.

13.Jei radai keturlapį dobilą arba penkialapį alyvos žiedą, reikia jį praryti. Jei bloga – turbūt praeis.

14.Jei iš lėkštės paimsi paskutinį saldainį/vaisių/skanėstą, reiškia, kad į vyrus pasiimsi paskutinį kieme likusį nesirinkdama. Jei vyras prastas, turbūt kažkada negalvodama prisišaukei tokį likimą.

15.Jei rišantis plaukus vis palieki vieną sruogą netyčia, tavo vyras bus išgeriantis.

Labanakt, Lietuva.

Rodyk draugams

Žmogus ir visuomenė / Life is Elsewhere (?)

Niekaip niekaip

negaliu ir niekada negalėjau suprasti,

kaip statistinis lietuvis, statistinis klasiokas, praeivis, pakeleivis,

sugeba kasdien kimšti cepelinus, karbonadus ir visus kitus velnius, be saiko maukti alų, užsikąsdamas čipsais,

be perstojo klausyti european hit arba power hit radio,

žiūrėti chorų karus, šokių dešimtukus, dainų penkioliktukus, misių šimtukus, ir šiaip televizorių,

skaityti neišbrendamus delfiusalfaslrytus ir visa kita,

entertaininti save savaitgaliais akropoly, oze ar ten, tolėliau, gariūnuose,

ir finale išvažiuoti atsikvėpti į saulėtąją Turkiją.

Kažkaip

vis dažniau

ir dažniau

norisi

išlakt ežerą gėlo vandens, susisukt į kamuoliuką ir visu garsu užsileisti klasikinę muziką

ir būti kuo toliau nuo viso to

ne mano

ne mano

pasaulio”.

Ir tai – ne poza.

Rodyk draugams

Feisbuko bepročiai

Niekada nesupratau žmonių, kurie ant telefono ar kompo ekrano dedasi mylimųjų, vaikų arba šunų nuotraukas. Niekada nesupratau ir, matyt, nesuprasiu tų, kurie fotkina kiekvieną savo žingsnį ir nedelsiant visą info talpina feisbuke. (Tiesa, emigravę tautiečiai kažkodėl pradeda tai daryti žymiai aktyviau). Amerikiečiai jaučia būtinybę pranešti apie kiekvieną savo judesį (pvz. back home from shop, going to sleep ir pan.), lietuvaičiai – visą žmoniją kasryt pasveikinti ir palinkėti gražios dienos, o kas vakarą – saldžių sapnų. (Taip, aš pati kartais pranešu tam tikrus dalykėlius, pvz. kintančią dislokacijos vietą, bet nu kamon, praktiškumo sumetimais.) Dar viena ypač buji (yra toks žodis?) tendencija – visą pasaulį informuoti apie savo lėkštės turinį. Kas kelias valandas ekraną nusėja įvairiausi maistai. Suprantu, kad visai įdomu užfiksuoti pirmą kartą ragaujamą įdomų patiekalą, pvz., kelionėje, arba puikiai pavykusį ir daug darbo pareikalavusį įdomesnį valgį, bet kodėl tada kasdien žmonės postina sushius (žiauriai madinga, žiauriai, dar smagiau, kad daug kas postina tuos, kuriuos atveža pasiuntinukas, o ne savos gamybos), kijevo kotletus (!!!), arbūzus (čia jau visiškai ekskliuzyvas), gražiai supjaustytą sūrį ir alyvuoges. Žinai, jei fotkinčiau ir pranešinėčiau apie kiekvieną savo ėdesį (kaip daro kaikas), tai, ko gero, neturėčiau kada jo ir suvalgyt.

However, tęsiant kalbą apie mazochizmus internete, pastebėtinas dar vienas reikalas. Daug žmonių, kuriuos pažįstu realiame gyvenime, atrodo normalūs, tačiau savo reputaciją sugeba klaikiai sugriauti veiksmais internete – isteriškais klykvimais (Trinkit iš draugų, viskas atsibodo), ypač taisyklinga gimtąja kalba (neįtikėtina, bet dar yra ir tokių, kurie vietoj v rašo w!) (Koke graži diena, daug saulias), intelektualiom sparnuotom frazėm (Laikas yra iliuzija. Pietų metas dvigubai taip. (?!!?)), šimtai nesąmoningų pasiūlymų kažką žaisti, už kažką balsuoti ar kažką laikinti bei nuotraukomis prie baltų sienų, su pernelyg pabaltintais dantim, nurudintom šiknom ir t.t. ir pan.

Everybody seems normal until you get to know them. To pasekoje užhaidintas bent jau penktadalis draugų, kuriuos mest lauk lyg ir nemandagu. Ir žinai, atvirai pasakius, aš esu egoistė ir tam tikra dalis žmonių ten laikoma dėl to, kad jie kažkada man gali būti naudingi. Esu tikra, kad pas kaikuriuos mano statusas toks pats, tad nereikėtų purkštauti.

Jei kada pamatysite mano šuns/katės/papūgos/berno/žiūrkės/whatever fotkę ant kompo ar telefono ekrano, arba postinsiu savo rytinę kiaušinienę, pagaukit ir išbalivykit. Taip, blogas irgi yra mazochizmo forma, tik bandau ja nepiktnaudžiauti ir viską daryti skoningai.

Ir pabaigai, draugo kanadiečio postas fb:

Ka tik ziurejau filma apie 8 desimtmeti Amerikoje. Sushi buvo nauja mada ir visi kietuoliai didziavosi, kad ji valgo. Popiulariausia specialybe buvo verslo vadyba, zmones tikejo, kad galima tapti turtingais investuojant i “gera” ideja ir visi norejo siekti turtu lengviausiu keliu… Zmones sekdavo vienoda mada. Pirko pagal naujausios mados tendencijas busta – loftus.”

Nepameskit galvos, skanių sushių.

Rodyk draugams

Ne rūbais meilę juk lieti, o oda

O penktadienį išėjo katė. Dar negrįžo. Baisingai gedžiu, nes ji jau spėjo tapti gyvenimo dalimi. Ir šiaip, liūdna taip, kad noris vilku kaukt. D sakė, kad klausausi liūdnos muzikos. Kai bandėm paieškoti linksmos mano grotuve, tokios neradom. Man liūdna liūdna liūdna. Aš dūstu čia, aš nebegaliu. Kiek daug neįdomių žmonių, kiek daug pasipūtimo, arogancijos ir vidutinybių. Kiek mažai paprastumo. Juk visas grožis ir yra paprastume. Visas pasaulis stengiasi gyventi kukliai ir turėti tik tiek, kiek reikia. Mes tuo tarpu plėšomės, siekdami turėti viską. Negali gi visko turėti, kur tu viską padėsi? Ir niekada nebūsi nei gudriausias, nei turtingiausias, visada atsiras, kas tave perspjaus. Kodėl ubagų krašte visiems taip norisi spindėti auksu? Man taip liūdna, kasdien, kai matau kaip klaikiai išvešėjęs siekis patenkinti primityviausius norus. Man noris verkti suvokiant, kaip mažai beliko grožio. Įpratau gyventi ten, kur žmonės sako tiesą ir yra pasirengę atsakyti už savo veiksmus. Negaliu, nenoriu susitaikyti su tuo, kad dabar pasitikėti negalima niekuo. Net artimiausiais. Po šimts.

Pasižadu iš visų jėgų stengtis gyventi taip, kad nebūtų gėda. Prieš save. Ir aš nekalbu apie kvailas smulkmenas, apie gerus ar blogus darbus, aš kalbu apie tą būseną, kai pasieki susitarimą su savimi. Ak, kaip tai man sunku čia. Neįsivaizduoji. Rodos, vos prieš mėnesį buvau tikra, kad galiu viską ir kad visgi įmanoma, kad viskas bus gerai.

Vieni dalina, ką turi savo, ir darosi turtingesni, kiti gi plėšia ne savo, ir jie visuomet neturte.“ (Pat 11, 24)

Ne rūbais meilę juk lieti, o oda.”

Rodyk draugams

Raganaitės užrašai

Moralkės kažkokios, liūdesys, ilgesys (nors net nėra, ko), irzulys ir baisus nerimas dėl visko. Daugybė sąžinės priekaištų už kvailumą, naivumą ir blogas mintis. Nes tik geriems darbams Dievas padeda, o mano mintys visai nedoros. Tuo, kaip galvoju, prieštarauju savo įsitikinimams ir sveiko proto riboms. Išsiderinęs moralinis kompasas. Gyvenu savo iliuzijų pasauly, kur nuo to geriau nėra niekam, o man pačiai - ypač. Ateikit ir išvarykit velnius iš manęs, prašau.

Šaltas dušas:
http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/meiles-kancios-budingos-tik-neurotikams/

Rodyk draugams

Apie dalbajobus universitete

Dar, kalbant apie magiškąją mokslo ir žinių įstaigą, kurią baiginėju, turbūt jau kelissyk pasakojau, kokie idiotai mokos drauge. Tai, kaip jie supranta pasaulį, kartais priverčia mane garsiai keiksnotis ir jausti skausmą kaulų smegenyse. Ne visi, aišku, yra nesveiki, bet the majority of my course tai jooo. Solidarumo ir lojalumo jausmai jiems turbūt buvo išoperuoti dar vaikystėje, o gal, dėl kažkokių priežasčių, taip ir neišsivystė (brendimo sutrikimai ar kas). Kai reikia padaryti kažką malonaus, socialiai normalaus ir logiško, jiems viskas užtrumpina ir, užuot pasielgę tinkamai, jie meta kokią kliurką, kuri sukelia daug peklos. Na, tarkim, kai dėstytoja, kuriai nereikėtų sakyti, kas, kaip ir kodėl nėra paskaitoje tuo pasidomi, pareina švari graži nelabai prašyta grupioko gyvenimo veiklos ataskaita. Faktas, kad po jos tam grupiokui santykiai su ir taip žiežula dėstytoja nepagerės. Kai paskaitoje reikia išsakyti nuomonę apie kažkieno pasirodymą/prezentaciją/whatever, visi arba tyli, arba pila šūdus vieni ant kitų. Kai reikia pasidalinti informacija, kažką sužinoti grupės labui, visi bejėgiai ir nieko nežino. O paskui paaiškėja, kad žino viską, bet slepia. Ir taip toliau ir panašiai. Kiekvienas toks šūdovas poelgis mane išprovokuoja mėtyt replikas visiems, visaip ir nelabai draugiškai. Žinau, kad ten mane laiko kvanktelėjusia, bet iš dalies tai net visai malonus jausmas, whahaha. Kaip gerai, kad jau greit baigsis studijos ir nebereiks matyt tų debilų. Garbės žodis, aš neperdedu. Kai kas sako – praeis laikas – pasiilgsi. Aš tikrai labai abejoju, nes taip nuoširdžiai nuoširdžiai nebeatsimenu kai kurių klasiokų vardų ir veidų. Fak joself, visi moraliniai ubagai.

Taip taip, ir vėl skundžiuos ir burnojuos, bet šis postas yra džiugus – mat jau greit jų nebematysiu. Bet, spėju, einant per gyvenimą teks dar jūrą tokių perplaukt.

Rodyk draugams

Vos dvi savaitės, o Vilnius užkniso juodai

Negaliu patikėti, kiek, gyvenant Vilniuj, nervų ištampo viešasis transportas. Prakeikti trūlai važiuoja, ne tada, kada parašyta, o tada, kada jiems reikia. Išeini iš namų baisingai iš anksto, o finale vėluoji į reikliausios dėstytojos paskaitą. Važiuoji, kratais vos ne iki apsivėmimo, net skaityt neišeina, fone kažkokia moteris vis primena, kad bilietėlį pažymėjus praeitum į saloną (captain obvious), sėdynės tokios siauros, kad nuolat turi liestis su nepažįstamaisiais, o nepažįstamieji nekvepia. Siaubingai nekvepia. Tiek baisių kvapų mano jutimų sistema seniai nejuto ir nenori just, po velniais. O vairuotojai rėkia. Dažniausiai rusiškai. Išvis, kartais jaučiuos it Rusijoj (no offence jai, beje) – Norfoj mačiau šūsnį atviručių sdniomraždėnja.

Man šiandien nesveikai pikta, o liūdna dar nesveikiau suvokt, kaip man čia baisu. Ieškais darbo, išsiunti pusšimtį cv, o niekas net nesiteikia atrašyti. Žinai, net ir atsakymas apie neigiamą rezultatą būtų kažkokios kultūros apraiška. O jei kas apsireiškia, tai suvoki, kad jei norėsi uždirbti bent tūkstantį litų (kuriuos vėliau sėkmingai per kelias savaites investuosi į šiukšlių, kurias išveži kitur, nes savieji kontikai per toli, kad eit, bei gyvatuko, kurio neturi išlaikymus), turėsi art, kaip žvėris. Tiesiogine ta žodžio prasme. Dabar, kaip suprantu, jei jau dirbi, tai multitaskingas neišvengiamas, nes vienas žmogus turi savy talpint kelias pareigas. Jei dirbi aptarnaujančiu personalu, tuos centus uždirbdamas dar privalai ir šypsotis ligi ausų, nors kojos kruvinos ir nervai parėję seniai. Jei esi beveik diplomuotas filologas su gražia įvairia patirtim, tavęs tikrai nereikia niekam. Tikrai.

Važiuojam toliau – kultūra. Dėstytojai ir visi kiti žmonės neatsakinėja į emailus, arba atsakinėja vėžlių greičiais, kai issue jau būna seniausiai išspręstas rankiniu būdu. Jei į tave kas kreipiasi kokiu klausimu, didžioji dalis besikreipiančiųjų niekad taip ir neišmokę elementariausių mandagumo frazių (nu bet kokiu klausimu judindami, būkit žmonės, prisistatykit), ačiū, prašom ir visi kiti žodžiai kybo kažkur teoriniam lygmeny. Jei persigalvoji ir nori kažką atšaukti, tai būk žmogus, padaryk tai vien jau iš pagarbos sau ir dėl savo įvaizdžio, jei ne dėl manęs. Visi baisiai gudrūs kažko prašyt, gudraut, o padėkot ar subinę dėl kito pajudint – mission impossible.

Ir jo, visi susiraukę. Na, didžioji dalis. Ir liūdniausia, kad tenka pateisint tą susiraukimą, nes ir mano visas pozityvas išsiblaškė besikratant šitam velniškai mažam, bet su***tai komplikuotam mieste, kur visi jaučias baisiai svarbūs ir baisiai šaunūs. Ypač šaunūs jaučias jauni avinėliai struobriukai (vapščė šaudyt juos) ir treninguotos žąsys. Visi rėkia vieni už kitus garsiau, paskęsti miesto mišrainėj ir suvoki, kad noris bėgti ir bėgti kuo toliau.

Noriu mylėt tą prakeiktą Lietuvą ir jos žmones, bet išeina tik labai truputį ir tik labai kai kuriuos. Užsidaryčiau urvelį ir nieko nedaryčiau, gal viskas atrodytų gražiau, bet kad tenka varyt kiekvieną dieną daug ir intensyviai.

Beje, užvakar Berlyne išdraskė Tacheles kompleksą, visiems šioks toks gedulas, man taip pat. Daros baisu, kad niekur nebebus galima normaliai gyvent.

Rodyk draugams

Įrašas apie PLAUKUS

Nauji metai, kaip matau, ne man vienai prisidėjo prie lengvo stogelio nusirovimo, ko pasekoje atsiranda visokie naujametiniai pažadai, išsiprovokuoja hyperaktyvumas ir, most specially, noras save keisti. O lengviausia save keisti, kaip žinia, manipuliuojant plaukų spalva, ilgiu ir kryptim. Universitete regiu, jog šį norą pajuto tikrai nesuvokiamai didelė dalis bendramokslių, kas, kaip ir man*, baigėsi absoliučiais (arba beveik absoliučiais) fail‘ais – sėdi visi kaip nesavi su kreivom margom kudlom ir, turbūt, mąsto, kad gal visgi nebuvo tai labai būtina. Na, geriausiu atveju, naujos šukuosenos atrodo normaliai, bet ekskliuzyvių pasikeitimų į gerąją pusę neužfiksuota.

O štai aš įgijau naują seilėjimosi objektą. Tai – berniukai su kuodukais. Nu jau taip gražu, kad ja nimagu, seilės dremba. (Taip taip, nieko čia naujo, bet man va dabar parėjo). Mes dar tuos kuodukus savam tarpe vadinam koldūniukais.

*Ta prasme, spalva mane pagaliau tenkina, bet užtat koookia kaina.

Rodyk draugams

Judėjimo Berlyno viešosiose erdvėse ypatumai arba duokit man ramybę

Man labai nepatinka, tiesiog veda iš proto tai, kaip kitaip žmonės vaikšto čia, Berlyne. Paklausi, kaip stipriai kitaip jie gali vaikščioti palyginus su Vilnium ar Panevėžiu, ar Viena? Visų pirma, jų čia daug. Jų beprotiškai daug. Išėjęs iš namų tikrai neturėsi anei vienos jaukios akimirkos, kai pro šoną nepraslys koks praeivis. Baisiausia man yra tai, kad šitam didžiuliam mieste, kur, rodos, laikas turėtų būti tikrai brangus, žmonės įpratę vaikščioti nesveikai lėtai. Lėtai kaip sraigėnai jie šliaužioja visur, kur įmanoma – prekybcentriuos, universitete, o, baisiausia, traukinių ir metro stotyse.

Būna, skubi, leki ir nespėji į traukinį ne dėl to, kad esi lėtas, o dėl to, kad užstringi natūraliam žmonių flood‘e. Vis galvoju, kas kaltas dėl to, kad taip nervinuos dėl, atrodo, gan elementaraus ir neišvengiamo dalyko, ir kodėl tai šitaip stipriai nenervina Lietuvoje. Nežinau, mąstau, gal čia Ritmas tiesiog stipriai kitoks ir tas Ritmas man visai nepriimtinas ir neperkandamas?

Gal aš per daug įsitempus ir nemoku skint akimirkos, ar kaip ten? Bet nu kamon, chebryte, kai lauke minus tūkstantis, akivaizdu, jog ne akimirkų skainiot čia susirinkom, o asap įveikti tą nelemtą atstumą iš taško A į tašką B. Dar labiau nervina asmeninės erdvės griovimas viešosiose erdvėse. Aš negaliu pakęst, kai tenka liestis su nepažįstamaisiais. O nepažįstamiesiems, kaip jau pastebėjau, liestis visai nieko tokio, gal net smagu. Ir nežinau, is that me or what, bet nuolat, nuolat koks pėstietis, tiesiai einantis priešais mane, pradeda vingiuot kaip ta šarangė, staigiai sustoja ir atsidarinėja alų, pieną, geria kavą, valgo kulšį ar bananą or whatever, ir visai nevengia mosikuoti rankomis, kojomis, šalikais, rankinėm ar dar belekuo ir toliau įsibrovinėja į kito (kokia laimė, jei ne mano!) pasaulį. Enšoldegūn, Enšoldegūn! šaukia kas antras, o aš, kaip kokia nesveika moteraitė, būna, neištveriu ir rėkiu lietuviškai, „eini ar neini, na“.

Būna, žmonės ir informaciniai pranešimai taip rėkia, jog perrėkia net ir ausinuką, užsuktą ant pačio aukščiausio levelio. Jaučiuos kaip bičių avily, iš kurio pabėgti neįmanoma. Tokiom akimirkom visai idiliškai atrodo tas Vilniaus centras, kur, nors žmonių ir pilna, visi skuba vienu ritmu ir nesiblaško ir nesidarko arba tuštutėlis Panevėžys, kur bent jau yra, kuo kvėpuoti.

Ačiū už dėmesį, skundų kampelį šiam kartui uždarom, tikiuos, ilgam. :)

Rodyk draugams

Realybės show tęsiasi

Taigi, reality show tęsiasi. Kambariokas persikėlė į naują levelį – dabar mėto picas ant žemės ir įsigudrino valgyti mano maistą. O tai, kaip žinia, vienas baisiausių nusikaltimų, kokį galima sugalvoti prieš mane. Nepagalvok, kad aš kokia bjaurastė, kuri gaili artimam savo kiekvieno kąsnio. Ne, toli gražu, su visais buvusiais kambariokais (o jų gyvenime jau buvo nemažai) be jokių parkių dalindavomės maistą, bet dabar, kai laikausi dietos ir skaičiuoju kiekvieną kąsnį, niekas labiau nesuerzina nei to, ką buvau susiskaičiavusi valgyti, nebuvimas. Juo labiau, šiuo metu dar ir labai taupau, nes noriu bent kažką parvežti chebrytei Lietuvoje Kalėdoms. O be to, jis man anei joks draugelis! Jis, netgi sakyčiau, antidraugelis. Kadangi geria kasdien, tai net šnekėt su juo labai nemalonu, nes tvoskia kvapas kaip iš neprabangios aludės stoties rajone. Nepamirškime ir to fakto, kad jis jaučia nenumaldomą poreikį šnekėtis su žmonėm priėjęs prie jų kaip įmanoma arčiau. Iš tiesų, visi mano pokalbiai taip ir atrodo – jis artėja, aš tolėju. Non stop. Aš, žinoma, jau net nebekalbu apie tai, kad einu iš paskos ir išjunginėju visus įmanomus elektros prietaisus, prieš miegą dar papildomai apeinu visus namus, nes čia su juo tai nežinosi. Man labai labai labai baisu, kad jis gyvens tris dienas vienas po mano išvažiavimo, nes jau piešiu mintyse visus baisiausius įmanomus variantus. Išvažiuojant reikės gal suslėpt viską, nežinau. Aj, tiesa, dabar jis man kasdien sako “What’s up, DUDE”. DUDE, ane.

(Kambariokas nusprendė išnešti butelius – aš nuoširdžiai sunerimusi, kas blogo gali nutikti šioje situacijoje.)

O aš tai va, džiaugiuos paskutinėm 21-erių metų mergaitės dienom ir organizuoju gimtadienio vakarėlį. Vyyy. Kažkaip jau laukiu, kada namo, nes čia toks durnas laikas dabar – prieš atostogas visi lazy, o kadangi vokiečiai nepratę prie tiek daug sniego, tai kas antras panikoj ir nedarbingumo būsenoj.

Rodyk draugams

Apie reality, kraujinį steiką ir tai, kaip greitai bėga laikas

“…Belieka sutikti, kad gyventi sunku ir su vyrais ir be jų. O metams bėgant paaiškėja, kad gyventi sunku ir su vyrais, ir be jų. O metams bėgant paaiškėja, kad laimės neatneša joks vyras.Gali atnešti galvos svaigulį ir norą vėl laikytis dietos, gali užtaisyti naują vaiką ir taip toliau, bet laimę?.. Tai tik moteriškos brandos padarinys. Ir laimingas gyvenimas sykiu priklauso nuo išlaikomos distancijos: ten tavo, o čia – mano. Svarbiausia – tinkamai pasirinkti. Nes daugumos vyrų geriau visą gyvenimą ilgėtis nei turėti vien sau.“

“Kai filme herojė, skambant ištęstai muzikai gurkšnoja vyną ir žiūri į lango stiklu riedančius lietaus lašus, ir kamera lėtai apsisuka aplink, tuoj pat parodydama tą, apie kurį ji svajoja, tokį pat liūdną – žinoma, žavu, bet tai visai kas kita, nei pasiilgimas, kurį patiri realiai, nes nuo išgerto vyno apsisnargliuoja nosis, ir visai neaišku, ką veikia tas kitas, gal ramiausiai išgyvena santykių su žmona renesansą ar sako “zuiki“ visiškai svetimai blondinei, nes dabar pajuto išdavikiško dulkinimosi skonį ir bando atsigriebti už visus ištikimus metus – o tai įsivaizdavus nosis apsisnargliuoja dar labiau.“

“Vyras, vieną kartą išėjęs, išeis dar nesyk – nes dar nesyk sugrįš.“

“Apie futbolą: kai Rokas buvo mažas, jį draugai kviesdavo žaisti futbolą, bet jis neidavo, nes norėdavo, kad jį įkalbinėtų, todėl jį įkalbinėdavo – bet kuo labiau stengdavosi, tuo labiau jis užsispirdavo neiti, ir galiausiai likdavo namie prie lango ir verkdavo žiūrėdamas, kaip kiti žaidžia be jo. Nes jam niekada nereikia to, ką gali gauti.“

“Tik neatsakyta meilė gyvena, tačiau joje visada slypi suicidinė tendencija.“

U. Barauskaitė “Dešimt“

Taip yra, supranti.

Buvau šiandien dinner party, kai atsisveikinėjau su šeimininkais, kambariokas jau miksavo martini su grapa ir teigė, jog skonis kaip jagerio. O aš šiandien net pagaminau tinginį visiems ir pirmą kartą gyvenime valgiau steiką su krauju. Sorry, draugai, aš lieku prie miusli, apelsinų ir jogurto - ne man tokie delikatesai. Ryt galėčiau eiti į kalėdinį turgelį, bet man šalta, todėl eisiu, kai jau tikrai reikės. Šiandien skambinau į Lietuvą, pašnekovai rėkė, kad žiauriai laukia, kada grįšiu. Kai kas jau dienas skaičiuoja. Gera dėl to nesvietiškai. Negaliu patikėti, jog liko mažiau nei pora savaičių. Tai tiek naujienų iš mūsų fronto.

Rodyk draugams

Realybės show ‘Kambariokas’

Tiesa, iki išvažiavimo Kalėdoms turiu naują kambarioką. Jis - kanadietis kelionių gidas. Jam 28m., ką jis veikia čia, Berlyne, nežinau, nesigilinau, o savo kambarį jam perleido mano pastovusis kambariokas, kuris iškeliavo savais reikalais.

Kol kas mano naujasis Advento Draugas :

-vaikšto po namus su batais ir striuke. Batais, be abejo, neša gan didelį kiekį sniego ir purvo į namus;

-visus vadina brother (“Hey, keep in touch, brother“; “Hey, brother, can you give me that paper?“ ir t.t. ir pan.);

-po visko, ką pasakau, sako sweet, nice arba cool. Kai pasakiau, kad pjovė veidą, sakė, cool;

-du kartus paliko įjungtą elektrinę viryklę;

-pridegino juodai puodą, plovė, išplaut nepasisekė;

-vis nusispjauna į kriauklę ir palieką tai, apie ką išsamiau kalbėti nenoriu;

-plovė rūbus, kažkokiu būdu išplovė ir mano apatinius, kurie iš rožinių tapo brūdnai žydri;

-ką tik grįžo namo su moterim, virė kalėdinį vyną, sudaužė butelį, ištaškė po visą virtuvę, valė, išvalyt nelabai pavyko, namai kvepia alkoholyste, kojos limpa. Išviręs, žinoma, sėkmingai paliko įjungtą viryklę;

-anądien, kai paprašiau paskaityti tekstą, kurį parašiau anglų kalba ir pasakyti, ar normaliai skamba, neišėjo iš mano kambario daugiau nei valandą, kol garsiai nepareiškiau, kad jau tikrai noriu miegot;

-parodžiau, kur mes metam popierių, kur – visa kita. Jam nepavyko. Parodžiau antrą kartą. Šįryt popieriaus dėžėj sau gulėjo šviežiai įmesti pistacijų lukštai;

-nuolat geria. Geria geria geria. Non stop. Vyną, alų, vyną, alų. Kai pasigeria, žvilgsnis pasidaro panašus į stirninų, kuriuos matėm anąsyk zooparke.

Beje, aš pati, kaip žinai, nesu pedantė, bet! Yra ribos! Kol kas aš juokiuos. Tikiuosi, kad jam nepavyks išvest manęs iš kantrybės.

Rodyk draugams

Kultūra ir ne visai

Taigi, buvau trečiadienį teatre. Žinai, gėda prisipažinti, bet per visą tą ekstremalų užimtumą šita kultūrinimosi sritis buvo gerokai užmiršta – paskutinis matytas spektaklis, jei neklystu, buvo Jaunimo teatro ‘Strip Man Show – Viskas apie Vyrus‘ (juokis, juokis). Į aną spektaklį patekau netyčia ir ėjau skeptiškai nusiteikusi – nei už ką negalėjau patikėti, kad teatre galima skoningai atskleisit tokį popsovumu dvelkiantį kūrinį. Ir žinai, išėjom išsiviepę iki ausų – spektaklis buvo puikus. Kandus, taiklus, subtilus. Taigi, šįkart nusprendėm smegenų neapkrauti perdėm giliais pastatymais, irgi ėjom į tikrai popsovai skambantį reikalą – Domino teatro ‘Radijo Ereliai‘. Vos ištvėriau pirmąsias pusantros valandos ir nudžiugau – pagaliau pabaiga! Ot ir ne, laukė dar viena dalis, kurią jau leidau trindama adresatus iš telefono ir kimarindama. Tokios kančios teatre nesu dar patyrusi. Buvo taip blogai, taip blogai! Pigus pigus, gūdus gūdus humoras. O salė klykė iš susižavėjimo. Pasirodo, dar galima žmones nupirkti žūtkais juokeliais apie homoseksualus, šūdus ir Lietuvos zviozdas. Pasijutau kaip kokiuos auksinių svogūnų apdovanojimuos. Gūdu gūdu, liūdna liūdna. Vienintelis pliusas – Juozo Gaižausko daina mamai (nors, jei neklystu, irgi fonūškė).

Labiau pasikultūrinus jaučiuos pažiūrėjusi Lady Gagos klipą, seriously.

Rodyk draugams

Lietuvaičių nuotykiai Austrijoje

Vakar čia kažkaip netikėtai užtūsinom su lietuvaičiais. Taip gan ramiai, bet man kažkaip išvis vakarykštė naktis tokia juokinga juokinga. Šiaip nei gert nei kažkur užsibūt neplanavom, ėjom į Starbuks‘ą kavos, nes kambariokė tai toliau gyvens Lietuvoje, kur šio gėrio dar nėra, tai reikia atsiskanaut iki soties. Paskui kažkaip atsiradom mylimiausiam Irish pub‘e, gurkšnojom alų ir išgirdom, kaip vienas vaikinas telefonu šnekėjo lietuviškai. Jei būtumėm kokioj Airijoj ar angluos tai turbūt būtų normalus reiškinys, o čia – iš tiesų keista, nes lietuvių bendruomenė Vienoj velniškai mažytė ir jaunų žmonių ten vos keli. Taigi, pradėjom plepėt, užsisėdėjom, paskui prisijungė dar daugiau lietuvaičių, viskas smagiai ir jaukiai. Bet žinai, dabar tikrai galiu pasakyt, kad nieko nėra baisiau už pavydžias malaletkas. Nes, nu realiai, nei mes į tuos bernus rimtai žiūrėtumėm, nei kokių kėslų turėtumėm. Tiesiog smagu pabendraut, o jie tokie labai keistai juokingi - išvykę iš Lietuvos gan seniai, tokie pasimetę jaunučiai turtingų tėvų vaikeliai, šviežiai baigę mokyklą, o dar ir vilniečiai. Įtariu, kad žinai, apie kokį tipažą šneku. Na o mergos. O jau mergos. Mes realiai apakę buvom, kaip jos ten skeryčiojos, kėlė scenas (o be to, kaip man paskui paaiškino, tai jos net ne tų čiuvų mergos) ir visaip kaip nemandagiai elgės. Gėda pelėda. Whahaha. Na o dabar, labas rytas, rituos iš lovos ir darausi pusryčius. 13.30, žinau, katino dienos.

P.S. Gavau va tokį pasiūlymą Berlynui:

Dear xxx,

I’m a polish artist and since over a year in Berlin. I live up to last month with an very open-minded economics student who stood for me also as a nude model in front of my camera. Unfortunately she study now in London, so I’m looking for an open minded flatmate, which stands also in front of my camera.

Best Regards
xxx

NU.

O dar vakar matėm viešą blowjob’ą. Too much man kažkaip čia to open-minded stuff.

Rodyk draugams

Filmai, savianalizė ir ruduo

Aš dar ne Lietuvoj, o jau pradeda užknist visi kašio entuziastai. Maždaug kas antras postina, kaip jiems faina, kaip čia visi pavaro, o aš realiai net nežinau, kas per žaidimai vyksta ir žinot nenoriu. Na ir šiaip, man atrodo, tie, kam įdomu, ramiausiai gali viską susiguglint ir susižinot ir be fb draugyčių pagalbos.

Kątik pažiūrėjau The Ghostwriter. Ir kaip visada, aš, blondinė, nepagavau galo. Filmo žiūrėjimo procesas – vienas malonumas, bet nedaeina finale man tie mindfuck‘ai. Taip jau buvo su Shutter Island (trys draugai po pusvalandį man aiškino, kaip ten viskas iš tikro buvo) ir tuo pačiu Inception (kurį ubergudrūs lietuviai sugebėjo išverst Pradžia (p…..c  nesikeikiant)). Na, bent jau galas nesugadino viso filmo, kaip kad nutiko su kitu Polanskio fainu (neskaitant pabaigos) darbu – The Ninth Gate. Taip taip, aš šį vasaros sezoną peržiūrėjau daugiau filmų, nei per visą gyvenimą, turbūt. Dabar neapsisprendžiu, ar griebt L. A. Confidential ar Talk to Her. O gal išvis nert į Ally Mcbeal ketvirtą sezoną. Nes The O. C. (naujas žostkas kablys, prieš kurį net Gossip Girl nublanksta) serijos, kurių dar nemačiau, dar neatsisiuntė ir neatsisiųs, kol negrįšiu namo, kur internetas ne per usb, kaip čia.

O šiandien turėjau labai fainą pokalbį apie moralę, reputaciją ir public opinion bei common sense, kuris dar labiau man galvą sujaukė, nei ši buvo susivėlus iki šiol. Nieko neveikiu, tai visokiom savianalizėm užsiimu. Bet jau nebe ilgai!


Groja Macy Gray - Try

Rodyk draugams

Kliedesiai

Apsaugok, Viešpatie, mane nuo energetinių vampyrų ir ultraegocentriškų pasipūtusių idiotų. Kaip niekad esu pavargusi nuo debilų, kurie, velniai žino, kodėl, lenda, kur nereikia, vemia bevertėm žodžių tiradom ir kišasi į mano rojų. Klykauju.

Rodyk draugams

Nesąmonių muziejus

Skaitinėju čia dabar visokio plauko literatūrą ir netikėtai iškilo toks klausimas, o jūs esate kada nors ėję kavos ir iš tikro gėrę kavą? Nes aš, kiek prisimenu tokius nekaltus išėjimų kavos, niekada jos taip ir neužsisakydavau, prasidėdavo vynas, alus ir kiti smagumynai, o finale namo parsirasdavau paryčiais arba kitą dieną. O dabar išvis kavos net nebegeriu kažkaip.

Vakar nužudė pokalbis su dviem panom (abi kambariokės bendrabutyje). Aš jų paklausiau, ar bendrabuty turėjo wireless internetą. Viena sako „Taip, aišku“, kita sakė „Ne“. NU. Paskui, kiek mačiau, taip ir nesuprato, kodėl žvengiau balsu ir gausiai.
Dabar lauke 26 gradusai, o ofise kažkas įjungė radiatorius. Afigenai.

Šiandien parašiau keturių puslapių straipsnį anglų kalba apie tradicinį mezgimą Austrijoje. Neklausk, mielas dienorašti.

Beje, jau numečiau 16 svarų. Sakau svarais, kad įspūdingiau skambėtų:D Skamba Jaydee - Plastic Dreams. Man patinka sintetika.
P.S. Ačiū visoms pizdutėm, kurios šiandien susikrovė šokoladą ant mano dokumentų. Ubju n x.

Rodyk draugams

Aš neturiu laiko idiotams

Nežinau, kodėl, bet jau kelintą vasarą maždaug tuo pačiu metu mane ištinka tokia stadija, kai nebegaliu pakęsti kitų žmonių. Tokios fazės aplanko kartais ir kitu metų laiku, bet kuo daugiau būnu viena ar kelių tų pačių žmonių rate, tuo labiau ši būsena veši. Viskas erzina, nenoriu su niekuo šnekėt, socializint ir šiaip užsiimti komunikacija. Žinoma, nekalbu apie saviškius, artimiausi žmonės visada mieli, kad ir kas. Juolab, kad jie žino, kas yra kas ir supranta, ką sakai be smulkesnių paaiškinimų. O štai labiausiai žudo bendravimas su visokiais aplinkiniais, kuriuos primeta gyvenimas. Čia dar labiau erzina vėl ir vėl tie visi “Do you speak English“ ir nesibaigiantys misanderstendingai. Erzina, kai univere ar kur kitur tenka bambukams aiškint, kaip naudotis google translator‘iais, maps‘ais ir kitais išradimais, kaip daryt vieną ar kitą darbą, kaip ieškoti informacijos, kaip nueiti į kirpyklą, parduotuvę ar ant trijų raidžių. Taip, man irgi kai kuriuos dalykus kažkas kažkada išaiškino, o bet tačiau ilgainiui pati išmokau, kaip surasti tai, ko man reikia. Ačiū Dievui, turiu ir draugų, kurie mane palaipsniui edukuoja ir priverčia pačią ieškotis išeičių iš tam tikrų situacijų ir pasako, jog viskas tik tam, kad pati išmokčiau savarankiškai suktis. Pasikarščiuoju, papykstu, bet paskui pripažįstu, kad buvau neteisi ir lieku dėkinga. Bet čia jau tokios sudėtingesnės situacijos, kuomet kažkas neveikia, reikia specifinės info ir pan. O štai kai žmogus ima ir paklausia, to, ką realiai pats galėjo per tą laiką susigūglint, norisi tiesiog išspardyti jam šikną. Nekenčiu žmonių, kurie nevertina kitų laiko, kurie įpratę viską daryti lėtai, malti š, vėluoti ir dar skųstis, kad nieko nespėja. Nemėgstu tokių, kurie išsidirbinėja, susireikšmina, suasmenina darbinius reikalus. Nesuvokiu, kaip dar kai kurie leidžia sau būti tokiais atsilikusiais šiuolaikiniame pasaulyje. Dar baisiau, kai pats augi, keitiesi, pleti akiratį ir su siaubu stebi žmones iš praeities, kurie likę prie tos pačios papelijusios filosofijos, kur juos seniai palikai. Aš neturiu laiko idiotams. O genijai manęs nemyli. Likimo ironija, ak.

Excusez-moi, kad tokie negatyvūs post’ai pastaruoju metu, bet at the moment tai sukasi galvoje.

Rodyk draugams