BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Oro!

Kas darosi su Vilniumi? Kas darosi su mano galva? Kas kas kas.
Aš tiek matau ir tiek jaučiu, kad tas įžvalgumas retsykiais gąsdina. Kažko labai labai labai nori? Ateik, užbursiu.

Girdžiu, matau, jaučiu, uodžiu, ragauju. Visi pojūčiai sustiprėję, smegenys dirba trissyk padidintu režimu, tik nežinau, kaip ilgai tai gali tęstis.

Viskas, regis gerai, bet.

“I’ve been insulted by his bad taste.” (Nick Hornby - “High Fidelity”)

Mane sekina tavo blogas skonis, mane sekina tavo nenoras kalbėti išmintingai, mane žudo tavo nevykę juokeliai, ir tas nesuvokimas, kas ne taip, ir ką derėtų nutylėti. Mane verčia iš kojų tavo nesuvokimas, kuo skirias Mari Kuri ir Mariah Carey,  tavo gyvenimo svajonė turėti kvadratinę dėžę  ir už ją dirbt visą gyvenimą, mane skaudina, kad vis tiek nesupranti, kodėl apie tai kalbu.

Iš proto veda tavo nepagrįstas stresas dėl bukapročių, dėl nieko nereiškiančių laikinų sandorių, dėl to, kad nesupranti, kaip tai nesvarbu. Būna, noris raudoti suprantant, kad manęs vis tiek nesuprasi.

Gana murkdytis praeities kemsynuos, buvo, praėjo, palaidojom. Pirmos meilės kerai išėjo iš mados prieš šešis pavasarius, o tu vis dar braidžioji ten, pasimetęs. Ten tuščia, nes visi iš ten jau seniausiai išėjo.

I’m stuck in a moment and I can’t get out of it.

Kai paskutinį sykį taip jaučiausi, apsivertė pasaulis. Į gerą.

Rodyk draugams

Kaimo ereliai

Artėjančios kovo vienuoliktos proga padovanokit man purškalą nuo lochų, ačiū labai.

Kažkaip vat nenorom buvau priversta prisiminti seniai į užmarštį buvusį užkapstytą žmonių tipą, kurio, ko gero, negaliu pakęsti labiau už viską. Tai – Kaimo ereliai.

Labai sunku susikaupti berašant apie tokį klaikų visuomenės reiškinį, bet tylėti šiandien neišeina, noris pap.zdelint.

Šis žmonijos tipas išvešėjęs visame pasaulyje (kambarioko avino kanadiečio flashback’as). Daug tokių teko pažinti gimtajame mieste. Tačiau ryškiausiai jie atsiskleidžia sostinėje. Ne dėl to, kad jų čia daugiau, bet jie čia tiesiog šviečia iš toli it jonvabaliai birželio naktį. Gimtajame mieste būti kartais ir baisu dėl jų gausos.

Jie – patys svarbiausi žmonės pasaulyje. Jie – išmintingiausi, seksualiausi, patraukliausi ir svarbiausi. Kai jie gimė, kažkas jiems išpjovė santūrumo ar gėdos pojūtį. Jie – pasaulio karaliai. Jie kalba garsiai, jie dažosi ryškiai, jie rengiasi blizgiai. Jie taip šventai tiki viskuo, ką daro gyvenime, kad jais suabejojęs rizikuoji likti be galvos. Jei, neduok dieve, nutiks taip, kad su jais teks derinti darbo reikalus, būk pasirengęs viskam. Jie nežino, kas yra etiketas. (“Tai tu išmokysi mane anglų?” - pirmas pokalbis su neva respektabiliu verslininku. Ačiū, viso gero, trauma visai savaitei.)

Jie labai gerai žino savo teises. Savo teises jie gina žodžiu (klyksmu) ir kumščiu (kartais ir kastetu.) Jas jie gina visur, kur tik eina – universitete (“Ką ta glušė dėstytoja supranta!”), restorane (“Tai kaip tai neturit cepelinų? Kas čia per landynė?!”), bare (“Kas tas grynbergenas, neškit utenos auksinį, kiek galima!”), parduotuvėje (“Kaip tai nėra nuolaidos? Kaip suprast nėra nuolaidos? Parašyta, 9.99, o tu įmušei 10.99, neimsiu, nereikia, pati ir turėk!”), kavinėje užsienyje (“I buy bread cheese with garlic. Kaip tai not have?!”), pusbrolio gimtadienyje (“Kokių či banglų prisikvietė!”), santykiuose (“Eiktu asile dar džiaukis kad vaikštau su tavim.”), stotelėje (“Aš paduosiu į teismą autobusų parką su visa savivaldybe!”) Taip galima tęsti be galo, bet aš nenoriu.

Visi kaimo erelių sakiniai baigiasi šauktukais (karaokėj ar bažnyčioj - nesvarbu). Kaimo ereliai nevengia keiksmažodžių, nes šie pagyvina žodyną. Kaimo ereliai – nemirtingi. Kaimo ereliai, deja, dauginasi sparčiai.

Pasikartosiu, bet, žmogų iš kaimo išprašyti galima, bet kaimą iš žmogaus – beveik neįmanoma. Ko gero, velnią iš apsėstos sielos – ir tą lengviau.

Rodyk draugams

Apie tai, kad mergaitę iš kaimo galima, tačiau kaimą iš mergaitės - sunkiai

Ar minėjau kada kaip labai nemėgstu kaimiečių? Labai labai nemėgstu. Pasiimt pušką ir šaudyt, pūch pūch, kame hame. Labai baisu ir tai, kad dabar, kai daug tautiečių išplaukė kažkur kitur, kaimiečiai ramiausiai sau užėmė anksčiau tik išsvajotas pozicijas įvairiose visuomenės sferose ir veši laimingi toliau. Negaliu pakęst mužikų, dalbajobų, kuriems lenda plūgas iš kišenės.

Normalūs žmonės būna vangūs, pikti ar ne preciziškai mandagūs bei ne iki galo kultūringi, gal kartais net stačiokiški tada, kai jie pavargę ar išmušti iš kantrybės. Bet net ir tas jų netaktas dažniausiai būna subtilus ir skoningas. Kaimiečiai tuo tarpu būna savimi dvidešimt keturias valandas per parą. Ir darbe, ir poliklinikoj, ir pusseserės vestuvėse. Man atrodo, lengviau išmokyt šunį sukti tris cirko lankus dainuojant skūterio hitų popuri nei kaimietį paversti į normalų homo sapiensą.

Ir štai čia darsyk iškyla nuolat kamuojantis klausimas, kartais pažadinantis mus išpiltus šalto prakaito vidury nakties: visokių yra, bet ar visokių reikia?

Rodyk draugams

Feisbuko bepročiai

Niekada nesupratau žmonių, kurie ant telefono ar kompo ekrano dedasi mylimųjų, vaikų arba šunų nuotraukas. Niekada nesupratau ir, matyt, nesuprasiu tų, kurie fotkina kiekvieną savo žingsnį ir nedelsiant visą info talpina feisbuke. (Tiesa, emigravę tautiečiai kažkodėl pradeda tai daryti žymiai aktyviau). Amerikiečiai jaučia būtinybę pranešti apie kiekvieną savo judesį (pvz. back home from shop, going to sleep ir pan.), lietuvaičiai – visą žmoniją kasryt pasveikinti ir palinkėti gražios dienos, o kas vakarą – saldžių sapnų. (Taip, aš pati kartais pranešu tam tikrus dalykėlius, pvz. kintančią dislokacijos vietą, bet nu kamon, praktiškumo sumetimais.) Dar viena ypač buji (yra toks žodis?) tendencija – visą pasaulį informuoti apie savo lėkštės turinį. Kas kelias valandas ekraną nusėja įvairiausi maistai. Suprantu, kad visai įdomu užfiksuoti pirmą kartą ragaujamą įdomų patiekalą, pvz., kelionėje, arba puikiai pavykusį ir daug darbo pareikalavusį įdomesnį valgį, bet kodėl tada kasdien žmonės postina sushius (žiauriai madinga, žiauriai, dar smagiau, kad daug kas postina tuos, kuriuos atveža pasiuntinukas, o ne savos gamybos), kijevo kotletus (!!!), arbūzus (čia jau visiškai ekskliuzyvas), gražiai supjaustytą sūrį ir alyvuoges. Žinai, jei fotkinčiau ir pranešinėčiau apie kiekvieną savo ėdesį (kaip daro kaikas), tai, ko gero, neturėčiau kada jo ir suvalgyt.

However, tęsiant kalbą apie mazochizmus internete, pastebėtinas dar vienas reikalas. Daug žmonių, kuriuos pažįstu realiame gyvenime, atrodo normalūs, tačiau savo reputaciją sugeba klaikiai sugriauti veiksmais internete – isteriškais klykvimais (Trinkit iš draugų, viskas atsibodo), ypač taisyklinga gimtąja kalba (neįtikėtina, bet dar yra ir tokių, kurie vietoj v rašo w!) (Koke graži diena, daug saulias), intelektualiom sparnuotom frazėm (Laikas yra iliuzija. Pietų metas dvigubai taip. (?!!?)), šimtai nesąmoningų pasiūlymų kažką žaisti, už kažką balsuoti ar kažką laikinti bei nuotraukomis prie baltų sienų, su pernelyg pabaltintais dantim, nurudintom šiknom ir t.t. ir pan.

Everybody seems normal until you get to know them. To pasekoje užhaidintas bent jau penktadalis draugų, kuriuos mest lauk lyg ir nemandagu. Ir žinai, atvirai pasakius, aš esu egoistė ir tam tikra dalis žmonių ten laikoma dėl to, kad jie kažkada man gali būti naudingi. Esu tikra, kad pas kaikuriuos mano statusas toks pats, tad nereikėtų purkštauti.

Jei kada pamatysite mano šuns/katės/papūgos/berno/žiūrkės/whatever fotkę ant kompo ar telefono ekrano, arba postinsiu savo rytinę kiaušinienę, pagaukit ir išbalivykit. Taip, blogas irgi yra mazochizmo forma, tik bandau ja nepiktnaudžiauti ir viską daryti skoningai.

Ir pabaigai, draugo kanadiečio postas fb:

Ka tik ziurejau filma apie 8 desimtmeti Amerikoje. Sushi buvo nauja mada ir visi kietuoliai didziavosi, kad ji valgo. Popiulariausia specialybe buvo verslo vadyba, zmones tikejo, kad galima tapti turtingais investuojant i “gera” ideja ir visi norejo siekti turtu lengviausiu keliu… Zmones sekdavo vienoda mada. Pirko pagal naujausios mados tendencijas busta – loftus.”

Nepameskit galvos, skanių sushių.

Rodyk draugams

Apie dalbajobus universitete

Dar, kalbant apie magiškąją mokslo ir žinių įstaigą, kurią baiginėju, turbūt jau kelissyk pasakojau, kokie idiotai mokos drauge. Tai, kaip jie supranta pasaulį, kartais priverčia mane garsiai keiksnotis ir jausti skausmą kaulų smegenyse. Ne visi, aišku, yra nesveiki, bet the majority of my course tai jooo. Solidarumo ir lojalumo jausmai jiems turbūt buvo išoperuoti dar vaikystėje, o gal, dėl kažkokių priežasčių, taip ir neišsivystė (brendimo sutrikimai ar kas). Kai reikia padaryti kažką malonaus, socialiai normalaus ir logiško, jiems viskas užtrumpina ir, užuot pasielgę tinkamai, jie meta kokią kliurką, kuri sukelia daug peklos. Na, tarkim, kai dėstytoja, kuriai nereikėtų sakyti, kas, kaip ir kodėl nėra paskaitoje tuo pasidomi, pareina švari graži nelabai prašyta grupioko gyvenimo veiklos ataskaita. Faktas, kad po jos tam grupiokui santykiai su ir taip žiežula dėstytoja nepagerės. Kai paskaitoje reikia išsakyti nuomonę apie kažkieno pasirodymą/prezentaciją/whatever, visi arba tyli, arba pila šūdus vieni ant kitų. Kai reikia pasidalinti informacija, kažką sužinoti grupės labui, visi bejėgiai ir nieko nežino. O paskui paaiškėja, kad žino viską, bet slepia. Ir taip toliau ir panašiai. Kiekvienas toks šūdovas poelgis mane išprovokuoja mėtyt replikas visiems, visaip ir nelabai draugiškai. Žinau, kad ten mane laiko kvanktelėjusia, bet iš dalies tai net visai malonus jausmas, whahaha. Kaip gerai, kad jau greit baigsis studijos ir nebereiks matyt tų debilų. Garbės žodis, aš neperdedu. Kai kas sako – praeis laikas – pasiilgsi. Aš tikrai labai abejoju, nes taip nuoširdžiai nuoširdžiai nebeatsimenu kai kurių klasiokų vardų ir veidų. Fak joself, visi moraliniai ubagai.

Taip taip, ir vėl skundžiuos ir burnojuos, bet šis postas yra džiugus – mat jau greit jų nebematysiu. Bet, spėju, einant per gyvenimą teks dar jūrą tokių perplaukt.

Rodyk draugams

Realybės show tęsiasi

Taigi, reality show tęsiasi. Kambariokas persikėlė į naują levelį – dabar mėto picas ant žemės ir įsigudrino valgyti mano maistą. O tai, kaip žinia, vienas baisiausių nusikaltimų, kokį galima sugalvoti prieš mane. Nepagalvok, kad aš kokia bjaurastė, kuri gaili artimam savo kiekvieno kąsnio. Ne, toli gražu, su visais buvusiais kambariokais (o jų gyvenime jau buvo nemažai) be jokių parkių dalindavomės maistą, bet dabar, kai laikausi dietos ir skaičiuoju kiekvieną kąsnį, niekas labiau nesuerzina nei to, ką buvau susiskaičiavusi valgyti, nebuvimas. Juo labiau, šiuo metu dar ir labai taupau, nes noriu bent kažką parvežti chebrytei Lietuvoje Kalėdoms. O be to, jis man anei joks draugelis! Jis, netgi sakyčiau, antidraugelis. Kadangi geria kasdien, tai net šnekėt su juo labai nemalonu, nes tvoskia kvapas kaip iš neprabangios aludės stoties rajone. Nepamirškime ir to fakto, kad jis jaučia nenumaldomą poreikį šnekėtis su žmonėm priėjęs prie jų kaip įmanoma arčiau. Iš tiesų, visi mano pokalbiai taip ir atrodo – jis artėja, aš tolėju. Non stop. Aš, žinoma, jau net nebekalbu apie tai, kad einu iš paskos ir išjunginėju visus įmanomus elektros prietaisus, prieš miegą dar papildomai apeinu visus namus, nes čia su juo tai nežinosi. Man labai labai labai baisu, kad jis gyvens tris dienas vienas po mano išvažiavimo, nes jau piešiu mintyse visus baisiausius įmanomus variantus. Išvažiuojant reikės gal suslėpt viską, nežinau. Aj, tiesa, dabar jis man kasdien sako “What’s up, DUDE”. DUDE, ane.

(Kambariokas nusprendė išnešti butelius – aš nuoširdžiai sunerimusi, kas blogo gali nutikti šioje situacijoje.)

O aš tai va, džiaugiuos paskutinėm 21-erių metų mergaitės dienom ir organizuoju gimtadienio vakarėlį. Vyyy. Kažkaip jau laukiu, kada namo, nes čia toks durnas laikas dabar – prieš atostogas visi lazy, o kadangi vokiečiai nepratę prie tiek daug sniego, tai kas antras panikoj ir nedarbingumo būsenoj.

Rodyk draugams

Realybės show ‘Kambariokas’

Tiesa, iki išvažiavimo Kalėdoms turiu naują kambarioką. Jis - kanadietis kelionių gidas. Jam 28m., ką jis veikia čia, Berlyne, nežinau, nesigilinau, o savo kambarį jam perleido mano pastovusis kambariokas, kuris iškeliavo savais reikalais.

Kol kas mano naujasis Advento Draugas :

-vaikšto po namus su batais ir striuke. Batais, be abejo, neša gan didelį kiekį sniego ir purvo į namus;

-visus vadina brother (“Hey, keep in touch, brother“; “Hey, brother, can you give me that paper?“ ir t.t. ir pan.);

-po visko, ką pasakau, sako sweet, nice arba cool. Kai pasakiau, kad pjovė veidą, sakė, cool;

-du kartus paliko įjungtą elektrinę viryklę;

-pridegino juodai puodą, plovė, išplaut nepasisekė;

-vis nusispjauna į kriauklę ir palieką tai, apie ką išsamiau kalbėti nenoriu;

-plovė rūbus, kažkokiu būdu išplovė ir mano apatinius, kurie iš rožinių tapo brūdnai žydri;

-ką tik grįžo namo su moterim, virė kalėdinį vyną, sudaužė butelį, ištaškė po visą virtuvę, valė, išvalyt nelabai pavyko, namai kvepia alkoholyste, kojos limpa. Išviręs, žinoma, sėkmingai paliko įjungtą viryklę;

-anądien, kai paprašiau paskaityti tekstą, kurį parašiau anglų kalba ir pasakyti, ar normaliai skamba, neišėjo iš mano kambario daugiau nei valandą, kol garsiai nepareiškiau, kad jau tikrai noriu miegot;

-parodžiau, kur mes metam popierių, kur – visa kita. Jam nepavyko. Parodžiau antrą kartą. Šįryt popieriaus dėžėj sau gulėjo šviežiai įmesti pistacijų lukštai;

-nuolat geria. Geria geria geria. Non stop. Vyną, alų, vyną, alų. Kai pasigeria, žvilgsnis pasidaro panašus į stirninų, kuriuos matėm anąsyk zooparke.

Beje, aš pati, kaip žinai, nesu pedantė, bet! Yra ribos! Kol kas aš juokiuos. Tikiuosi, kad jam nepavyks išvest manęs iš kantrybės.

Rodyk draugams

Gyvenimas - nesibaigiantis serialas

O šiandien buvo įdomi diena. Ryte nuėjau pas daktarus ir netikėtai apturėjau mini operaciją be nuskausminamųjų. Neneigsiu, sėdėjau amo netekusi gerą pusdienį. Skauda, taip, labai skauda, viskas, žinoma, vardan gero, bet! Pasijutau kaip kokiam grožio peily, kur veidus pjausto kaip niekur nieko be jokių parkių.

O vėliau aplankė tokios naujienos, dėl kurių apsiblioviau kaip mažas vaikas ir visą dieną nenustoju ašarot, kai pagalvoju apie tai, kaip kai kas šiame pasaulyje pasikeis. Tos ašaros - nei liūdesio nei džiaugsmo, o, greičiausiai, jaudulio išraiška.

Dabar – penktadienis namie su The Libertines, internetiniais pokalbiai su žmonėmis bei Inez van Lamsweerde and Vinoodh Matadin nuotraukų vartymu.

Šiandien buvo graži diena, indeed.

“It’s no good pretending that any relationship has a future if your record collections disagree violently or if your favorite films wouldn’t even speak to each other if they met at a party.”

N. Hornby

Joa? Aš sakau, kad taip.

Rodyk draugams

Paikos mergiotės užrašai

O žinai, prasta iš manęs boba. Puoštis dažytis taip ir neišmokau, gamint galiu, bet nenoriu, kiekvienai pradžiai visai nemoteriškai nupiešiu logišką tolimų veiksmų seką ir final Bum kaputt, o net ir verkt žmoniškai mergaitiškai nemoku. Horo sako, kad planetos dabar įkvepia mane būti vienai, kas sustiprins pasitikėjimą savim. Šitai aišku ir be horo (kuris, be to, dar ir Cosmo crapish!), bet kai atrandi juodu ant balto užrašytą patvirtinimą teorijoms, kažkaip smagu. O dėl moteriškumo, tai joo. Turbūt subyrėjusi šeima padėjo paskutinį tašką naiviems svaigimams apie laimingas pabaigas, meiles iki išprotėjimo ir kad galima nieko nedaryt, ir vis tiek laimingai ir šiltai gyvent, sėdint kažkam ant sprando. Iš išlepusio šiek tiek nucackinto vaiko per porą metų neatpažįstamai išaugau į laukinį žvėrelį, kurį prisijaukinti visai nelengva. Matai, aš visiškai nepasitikiu žmonėmis. Žmonės netęsi pažadų, jie negerbia tavo laisvių ir teisių, jiems visai nesunku paminti tai, kas tau šventa. Todėl ir pasitinku kiekvieną, kas bando prieiti arčiau, pasišiaušusia ketera ir skeptišku žvilgsniu, kuris kaip mat pasako – su manim arba gražiuoju arba niekaip. Manau, jog didžiausias laimėjimas dabar yra tai, jog man vienai pagaliau jauku, kad nebereikia, kad šalia vis būtų kažkas, į ką galėčiau įsikibti. Kaip pasakytų vienas žmogus, šiek tiek atpratinau save nuo noro pasitraukti į komforto zoną ir ten rymoti. Žinoma, aš myliu savo draugus, bet čia jau atskira šneka.

Žinai, kartais, kaip moteris, jaučiuos net šiek tiek per daug blaiviai mąstanti. Taip, racionalumas – pliusas, bet kartais gi taip noris išsidrėbt ant rūžavo debesio ir būt stupid. Nebemoku! Per daug gerai žinau, kas yra disciplina, ką reiškia išsiugdyti geležinę valią ir perlipt per save, žinau, kur eiti pasiklydus, ką daryt, kai pasibaigia kuras, žinau, ko nori žavus nepažįstamas rudom akim ir jau žinau taisykles, kuriomis vadovaujantis turi save varžyti, bet finale sulauki rezultatų; žinau, kad laikinos naktinės klejonės baltom suknėm ir balandžiais nesibaigia, kad ateina rytas, gyvenimas tęsiasi, žaidimas tas pats, bet žaidėjai – vis kiti.

Nesuklysk, aš moku juoktis – bet jau dažniausiai tik isteriškai, papuolusi į absurdo teatro situacijas, kai kažkas, kas galėjo nepavykt, iš tikro ir nepavyko, kai einam į zoologijos sodą ir sutinkam unicorn‘us ir kai Likimas atvirai tyčiojas.

Taip, esu šalta, skeptiška ir ciniška, bet vis dar pozityvi ir geranoriška, neapsigauk. Ir jokiu būdu ne feministė, gink die, aš myliu berniukus, aš mėgstu rodyt kojas, lakuot nagus, šypsaus, kai man atveria duris, nebijau pasirodyt fiziškai ar emociškai silpna. Aš noriu vyro šalia, bet noriu tokio, kuriam nereiktų aiškint, ką su manim daryt. Noriu, kad jis būtų žymiai protingesnis ir stipresnis už mane. Kad viskas būtų daugiau ar mažiau aišku ir cackinti jo kaip vaiko nereikėtų. Anksčiau buvau linkus prisitaikyti, bet man gana. (Beje, taip, juokinga suvokt ir tai, kad su vyrais, į kuriuos spiginu akis, turbūt, realiam gyvenime neištverčiau nei pusdienio). Nenoriu aš vargšo muzikanto, kuriam vis vien, turim, ką valgyt pusryčiams, ar ne, man reikia saugumo. Man iki ašarų juokingas grupiokas, kuris penktus metus baiginėja trečią kursą, nedirba, tinginiauja ir dar drįsta skųstis, kaip jam, vargšui, nesiseka. Apsaugok, Viešpatie, nuo tokių pseudovyrų. Ne ne, aš jokiu būdų nenoriu, kad vyras mane išlaikytų, aš tik noriu, jog jam savaime būtų aišku, kas ir kaip ir man nereiktų kvaršint galvos ir kažką prie savęs mokyt gyvent.

Kartais pagalvoju, jog galėčiau būti tobula partnere, tik kaži, ar tobula mylimąja – vyrai stiprių moterų neįsimyli, jie su jomis bendradarbiauja.

Kad ir kaip, man tik dvidešimt vieneri, aš turiu laiko, aš sutiksiu tą, kuris paims ir nusineš ir nebebus jokių klaustukų, o kol kas, žaidžiam toliau.

Rodyk draugams

Apie universitetą, paauglystę ir seksi berniukus

Skaityk visą darbo dieną ir praleidau universitete arba universitetiniais reikalais (neskaitant to, kad ėjau pirkt Sim kortelės, reikia gi įsimest vokišką, nes nu reikia. Man to telefono galėtų ir išvis nebūti, tai žinai…) ir aš vis dar čia. Universitetas pilnas beveik gražių berniukų su rankinukais ir stiliovais mokasinais bei visai negražių mergaičių su didžiu Nepasitikėjimu Savim, kuris šviečia per tris metrus, bei vynuogėm dėžutėse ir sumuštiakais folijoj. Dar vaikšto toks vienas tipažas, pavadinkim juos piligrimais. Tai – uniseksinio veido žmogiukai su kalnų batais, kalnų kuprinėm ir kalnų eilutėm, atrodo, ką tik nulipę nuo kokio mountaino ir pasiruošę absoliučiai bet kam. Paskaitos patiko ir net labai. Pastarosios paskaitos dėstytoja pasirodė tokia Simpsoniška, buvo be liemenuko ir tai matėsi (bliaaaatt) ir apkirpta taip labai nesėkmingai – vienas šonas lyg ir kirptas, kito turbūt nespėjo, supranti, aš šiek tiek suprantu, tai matau, kad čia tikrai negali būti stailas Tyčia. Bet užtat faina. Pasirinkau daryti prezentaciją tema ‘Sexism and Homophopia in Basketball‘. Ne dėl to, kad įdomu basketball, o dėl to, kad įdomu tie kiti du.

Universiteto didžiausias pliusas so far tas, kad jis manęs neVeikia. Nes VPU Veikė. Veikė taip, kad, rodos, kiekviena diena, praleista ten, tapdavo kažkokiu mazochistiniu pasiaukojimo aktu, todėl gerai, kad ilgainiui išmokau apsieiti nenueidama į jį ir vis tiek susitvarkydama su Svarbiais Reikalais. Tik antro kurso pradžioje buvo laikas, kai ten eiti buvo šventė, nes buvo mūsų kompanija, gitaros, alus kuprinėse ir pagirios antradienio rytą, buvo Bix karaokė trečiadieniais ir niekas, nei vienas ketvirtadienį į paskaitas neidavo, buvo nuostabus laikas. Iš tos kompanijos VPU nebesimoko 6 (iš 10!). Antro kurso antrame semestre, kai dirbau, būdavo, kad universitete nesirodydavau ir po dvi savaites, kas yra itin paradoksalu, kai gyveni lygiai minutė kelio nuo jo. Turėjau laisvą grafiką, supranti. Atsimenu, būdavo, pabundu, vidurdienis, o visas kambarys miega, nes už lango sninga, šalta, tai negi dabar risies iš patalo, kad eit į VPU? Šiek tiek pasiilgstu gyvenimo su antro kurso kambariokėm. Mūsų kambarys buvo anarchija be taisyklių, vienu metu sugebėjom jame nelegaliai gyvent keturiese. Daugiau nenorėčiau, bet va, studentiška patirtis, čia tau ne Pilaitė su trim aukštais ant keturių žmonių.

Trinuos kampais su kuprine, sėdžiu susidėjus kojas turkiškai ir skaitau Barauskaitę. Toks jausmas tarsi back to 2005, kai buvo šešiolikaseptyniolika, skaitydavau Clockwork Orange, kiekvieną pavasarį žiūrėdavau Romeo + Juliet su Dikaprio, ir ašarodavau, buvau labiau idealistė nei dabar ir net su arafatke mane identifikuodavo kaip Neformalų Jaunimą. Paskui sekė Didžiulė Meilė, Kablai, Rankinės ir isterijos, bet dūšia liko ta pati ir kur buvus kur nebuvus net praėjus šitiekai metų lenda sau besarmatė iš kažkur giliai. Žmonės nesikeičia, jau net aš pradedu pritarti šiai minčiai.

Sėdžiu dabar ir laukiu savo mentoriaus. Jis toks juokingas labai. Ūgio beveik kaip aš, plikas (t.y. plinkantis ir skutantis galvą), per ilgom plačiom kelnėm, paltu ir akiniais. Jis labai neišvaizdus, bet tiek spinduliuoja pasitikėjimu savim, kad net įžiebia savyje šiek tiek simpatiškumo. Matyt dėl to ir turi mergą Spindinčią Blondinę, aukštesnę už save kokiu pusmetriu. Jis ją nuolat visaip čiupinėja, gal net šiek tiek per įvairiai in public (suprask, kad ir prie manęs). Jam, spėju, kokie dvym septyni ir jis visada vėluoja. Anądien tarėmės dvyliktą, atidėjo pusei pirmos, tai šiandien net nemirktelėjau, kai iš šeštos atidėjo pusei septynių. Mada tokia, supranti. Vokiečiai punktualūs, ania? O aš tau kada sakiau, kad man labai patinka vienas toks tipažas – ne per aukšti, pliki vyrai su akiniais. Tai va, žinok, šitas visai nepatinka. Bet šiaip dairiaus šiandien ir tikrai – kaip gražu vyrai su akiniais. Aš nešneku apie šešių centimetrų dioptrijas, ne, aš kalbu apie tuos tokius, na žinai. Ir visai ne dėl to, kad mada, paklausk, kas žino mane, dar prieš kokius penkerius metus dėl to lydžiaus. O visiškas ledas, kai ir taip gražūs seksi berniukai užsideda akinius. Vienas bestfriendas grįžo iš Škotijos su nauju stiliuku ir iš gražaus ir seksi pasidarė ūber seksi, bet šitas nėra ir negali būti liečiamas, nes tokia tvarka gyvenime ir tiek. O pažiūrėti niekas nedraudžia.

Kai pradedu galvot apie gražius berniukus suvokiu, kad mano skonis jiems susiformavo mokykloj. Važiuodavau autobusu per visą miestą ir matydavau šimtus žmonių, o įsimylėdavau vyresnius perkarusius berniukus pamėlynavusiais paakiais ir dažytais plaukais. Mokykloj buvo keli tokie stiliovi stiliovi, su teisingų spalvų striukėm, rankinėm per petį, teisingom šukuosenom ir tom narkomaniškom akim, dvyliktokai. Žiūrėdavau į juos akis išpūtus, kuomet klasiokės spigino akis į tuos, kur su storesnėm cepkėm ant kaklo, nes čia Panevėžys, čia atskira respublika, trust me, ir net neįsivaizdavau, kad kada bent susipažinsiu su tais vaikystės svajonių berniukais. Berniukai atrodydavo kaip Josh Hartnnet filme Virgin Suicides ar Ewan Mc Gregor ir kiti Trainspoting‘e, kaip Pete Doherty, tie seksi niekšeliai. Kai kurie dabar galutinai nusinarkašinę, o kai kurie, visų nuostabai, peršokę į treningiukus, jau nebe Lietuvoje arba niekam nebeįdomūs.

Tiesa, šiandien girdėjau, kad ekonomika Lietuvoje Atsigauna ir dar vakar draugas sakė. Tai gal pagaliau išsipildys tai, ko labiausiai noriu, gal pagaliau nebebus reikalo ieškotis, kur geriau abroad? Gal finale visi besiblaškantys paukšteliai suskris atgal ir vėl gyvenimas virs kaip kadaise, kai buvo tie septyniolika?

Veik mėnesį negėriau alkoholio (du alaus kažkurį vakarą tik). Jaučiu, kaip Dirba protas, really. Man nostalgija, man ilgu, bet taip visiškai pozityviai, sėdžiu išsiviepus ligi ausų.
http://www.youtube.com/watch?v=2WTobJNGP_0&feature=related

Rodyk draugams

Kultūra ir ne visai

Taigi, buvau trečiadienį teatre. Žinai, gėda prisipažinti, bet per visą tą ekstremalų užimtumą šita kultūrinimosi sritis buvo gerokai užmiršta – paskutinis matytas spektaklis, jei neklystu, buvo Jaunimo teatro ‘Strip Man Show – Viskas apie Vyrus‘ (juokis, juokis). Į aną spektaklį patekau netyčia ir ėjau skeptiškai nusiteikusi – nei už ką negalėjau patikėti, kad teatre galima skoningai atskleisit tokį popsovumu dvelkiantį kūrinį. Ir žinai, išėjom išsiviepę iki ausų – spektaklis buvo puikus. Kandus, taiklus, subtilus. Taigi, šįkart nusprendėm smegenų neapkrauti perdėm giliais pastatymais, irgi ėjom į tikrai popsovai skambantį reikalą – Domino teatro ‘Radijo Ereliai‘. Vos ištvėriau pirmąsias pusantros valandos ir nudžiugau – pagaliau pabaiga! Ot ir ne, laukė dar viena dalis, kurią jau leidau trindama adresatus iš telefono ir kimarindama. Tokios kančios teatre nesu dar patyrusi. Buvo taip blogai, taip blogai! Pigus pigus, gūdus gūdus humoras. O salė klykė iš susižavėjimo. Pasirodo, dar galima žmones nupirkti žūtkais juokeliais apie homoseksualus, šūdus ir Lietuvos zviozdas. Pasijutau kaip kokiuos auksinių svogūnų apdovanojimuos. Gūdu gūdu, liūdna liūdna. Vienintelis pliusas – Juozo Gaižausko daina mamai (nors, jei neklystu, irgi fonūškė).

Labiau pasikultūrinus jaučiuos pažiūrėjusi Lady Gagos klipą, seriously.

Rodyk draugams

Visuomenė ir Individas

Turiu tiek daug papasakoti apie filmus, kuriuos žiūriu, apie spektaklius, į kuriuos einu, apie muziką, kurios klausau. Bet nesidėlioja mintys, neveikia kritinis mąstymas. Sukas galva ir verda emocijos manyje. Trumpam nebesu racionali, nebeapmąstau kiekvieno žingsnio, nebesu atsargi. Matai, čia nereikia budrumo, čia viskas sava. Tik ar tikrai? Baisiausia dabar suvokt, kad pirmą kartą matomos Vienos gatvės atrodė savesnės ir jaukesnės už šimtus kartų išvaikščiotus Panevėžio ar Vilniaus skersgatvius. Aš bijausi pasaulio, bijausi visuomenės šaltumo, kartais net šiurpas krečia patiriant žmonių atšiaurumą. Patiriu vėl ir vėl, kaip nemadinga čia rūpintis vienas kitu, kaip neįprasta būti elementariai mandagia ir kultūringa sistemos dalimi. Ne man toks pasaulis. Nenoriu, net nebemoku eit į žmones šilta atvira širdimi ir susilaukti akmenų krušos. Net man, kaip kažkas yra pasakęs, arogantiškai egocentrikei, nepriimtinos šitos žaidimo taisyklės. Pripratau prie šilumos, patogumo ir žinojimo, kad viskas bus gerai. Nedrįskit, net nebandykit to iš manęs atimti, galiu įkąst.


Žodžiai!

Rodyk draugams

Šeimynų planavimo metas

Visi visi aplink sušeimyniškėję iki begalybės. Kelios draugų poros jau kelias gyventi kartu, kelios – laukiasi, o kiti arba vaikšto į draugų vestuves ir krikštynas, arba šneka, jog visai neatsisakytų šeimos. Feisbuke pradeda byrėti exklasiokų vestuvių nuotraukos, ir visokie statusai – married or at least engaged. Mama ir močiutė nenustoja zyzti, maždaug negi tu nieko neturi, man reikia anūko, paskubėk(?!)

Man dvidešimt vieneri ir aš niekada neturėjau rimtos antros pusės. Daugiau nei dvejus metus antros pusės neturiu išvis. Ir nematau anei vieno kandidato į šią poziciją. Ir visai nenorėčiau dabar nei šeimos nei, juo labiau, vaikų. Aš pati dar toks vaikas! Austrijoje alų parduoda nuo 16 metų, o manęs ten prašė dokumento. Dabar, kai numečiau nemažai kilų su savo pusantro metro ūgiu atrodau kaip dešimtokė. Na, ne išvaizdoje esmė, bet nepasakyčiau, kad viduje kažkas skirtųsi. Aš noriu mokytis, noriu susikurti pagrindus ateičiai, noriu kvailysčių, kelionių, nuotykių. Nenoriu lįsti į nuomojamą butuką, varžyti savęs, nes kažkas nori laikyt mane prisirišęs, vakarais žiūrėt teliką ir kept blynus. (Turiu čia vieną tokį pavyzdį, kai pana, laimėjusi progą varyti į Erasmus‘ą Miunchenan atsisako šios galimybės, nes ‘bernas neišleidžia‘). Ir dar labiau nenorėčiau pradėti gyventi šeimyninį gyvenimą bent tą akimirką nebūdama daugmaž tikra, kad tai – mano žmogus.

Man dvidešimt vieneri ir man atrodo, kad likau bene vienintelė savo aplinkoje, kuri dar nėra (ar niekada dar nebuvo) įsisukusi į šeimos planavimo mechanizmą. Maniau, kad senmergystės baimė ateis geriausiu atveju dvym penkių, bet žiūriu, kad dabar viskas kitaip.

Rodyk draugams

Kliedesiai

Apsaugok, Viešpatie, mane nuo energetinių vampyrų ir ultraegocentriškų pasipūtusių idiotų. Kaip niekad esu pavargusi nuo debilų, kurie, velniai žino, kodėl, lenda, kur nereikia, vemia bevertėm žodžių tiradom ir kišasi į mano rojų. Klykauju.

Rodyk draugams

Nesąmonių muziejus

Skaitinėju čia dabar visokio plauko literatūrą ir netikėtai iškilo toks klausimas, o jūs esate kada nors ėję kavos ir iš tikro gėrę kavą? Nes aš, kiek prisimenu tokius nekaltus išėjimų kavos, niekada jos taip ir neužsisakydavau, prasidėdavo vynas, alus ir kiti smagumynai, o finale namo parsirasdavau paryčiais arba kitą dieną. O dabar išvis kavos net nebegeriu kažkaip.

Vakar nužudė pokalbis su dviem panom (abi kambariokės bendrabutyje). Aš jų paklausiau, ar bendrabuty turėjo wireless internetą. Viena sako „Taip, aišku“, kita sakė „Ne“. NU. Paskui, kiek mačiau, taip ir nesuprato, kodėl žvengiau balsu ir gausiai.
Dabar lauke 26 gradusai, o ofise kažkas įjungė radiatorius. Afigenai.

Šiandien parašiau keturių puslapių straipsnį anglų kalba apie tradicinį mezgimą Austrijoje. Neklausk, mielas dienorašti.

Beje, jau numečiau 16 svarų. Sakau svarais, kad įspūdingiau skambėtų:D Skamba Jaydee - Plastic Dreams. Man patinka sintetika.
P.S. Ačiū visoms pizdutėm, kurios šiandien susikrovė šokoladą ant mano dokumentų. Ubju n x.

Rodyk draugams

Aš neturiu laiko idiotams

Nežinau, kodėl, bet jau kelintą vasarą maždaug tuo pačiu metu mane ištinka tokia stadija, kai nebegaliu pakęsti kitų žmonių. Tokios fazės aplanko kartais ir kitu metų laiku, bet kuo daugiau būnu viena ar kelių tų pačių žmonių rate, tuo labiau ši būsena veši. Viskas erzina, nenoriu su niekuo šnekėt, socializint ir šiaip užsiimti komunikacija. Žinoma, nekalbu apie saviškius, artimiausi žmonės visada mieli, kad ir kas. Juolab, kad jie žino, kas yra kas ir supranta, ką sakai be smulkesnių paaiškinimų. O štai labiausiai žudo bendravimas su visokiais aplinkiniais, kuriuos primeta gyvenimas. Čia dar labiau erzina vėl ir vėl tie visi “Do you speak English“ ir nesibaigiantys misanderstendingai. Erzina, kai univere ar kur kitur tenka bambukams aiškint, kaip naudotis google translator‘iais, maps‘ais ir kitais išradimais, kaip daryt vieną ar kitą darbą, kaip ieškoti informacijos, kaip nueiti į kirpyklą, parduotuvę ar ant trijų raidžių. Taip, man irgi kai kuriuos dalykus kažkas kažkada išaiškino, o bet tačiau ilgainiui pati išmokau, kaip surasti tai, ko man reikia. Ačiū Dievui, turiu ir draugų, kurie mane palaipsniui edukuoja ir priverčia pačią ieškotis išeičių iš tam tikrų situacijų ir pasako, jog viskas tik tam, kad pati išmokčiau savarankiškai suktis. Pasikarščiuoju, papykstu, bet paskui pripažįstu, kad buvau neteisi ir lieku dėkinga. Bet čia jau tokios sudėtingesnės situacijos, kuomet kažkas neveikia, reikia specifinės info ir pan. O štai kai žmogus ima ir paklausia, to, ką realiai pats galėjo per tą laiką susigūglint, norisi tiesiog išspardyti jam šikną. Nekenčiu žmonių, kurie nevertina kitų laiko, kurie įpratę viską daryti lėtai, malti š, vėluoti ir dar skųstis, kad nieko nespėja. Nemėgstu tokių, kurie išsidirbinėja, susireikšmina, suasmenina darbinius reikalus. Nesuvokiu, kaip dar kai kurie leidžia sau būti tokiais atsilikusiais šiuolaikiniame pasaulyje. Dar baisiau, kai pats augi, keitiesi, pleti akiratį ir su siaubu stebi žmones iš praeities, kurie likę prie tos pačios papelijusios filosofijos, kur juos seniai palikai. Aš neturiu laiko idiotams. O genijai manęs nemyli. Likimo ironija, ak.

Excusez-moi, kad tokie negatyvūs post’ai pastaruoju metu, bet at the moment tai sukasi galvoje.

Rodyk draugams

Apie debilus ir ramybę

Nesusilaikysiu neparašius šito. Kiek kartų per savaitę gaunat laiškus iš visokiausių idiotų įvairiuose socialiniuose tinklapiuose? Myspace, fb, couchsurfinge, dar kažkur? Nes aš gaunu nuolat ir dažnai ir nesuvokiu, negi jie tikrai tikisi, kad sulauks atsakymo? O gal iš kažko sulaukia, todėl ir toliau tuo užsiima? Dažniausiai tokių laiškų rašytojai būna 30+ ir kaip taisyklė nelabai šviesios odos ir, žinoma, ne itin raštingi. Nors šviežiausia patirtis rodo, kad visgi visur debilų pilna, ir net iš manojo Landstrase apsireiškė. Taip, aš turiu ne vieną ir ne du profilius socialiniuose tinklapiuose, nes jie padeda komunikuoti su įvairiais žmonėm dėl įvairių interesų ir taip, jei nebūtų manęs taip visur pilna, nieks man nerašytų ir nebūtų šito posto. Nu realiai aš nesiskundžiu, šiaip, juokinga. Čia yra tik keletas perliukų, bet jų yra nesuvokiamai daug. Pathetic iki skausmo.
Kita tema.
Jau begalybė laiko be alkoholystės, moralkių, atminties duobių, tanculkų, šyzų ir panašių daiktų. Visai nieko, tik kad nuobodu labai. Jaučiu, kaip lėtai lėtai slenka laikas. Užaugau? Ar čia dėl to, kad Vienoj iš esmės viena? Finale darom išvadą, kad stipriausiai ir pasiilgau to, ko labiausiai norėjau atsikratyt. Dabar viską atiduočiau už 2008-ųjų Spartakiadą.

Rodyk draugams

Internacionaliniai praktikos ypatumai

Ir vėl aš ofise, ir vėl malam juodą š. Niekas labiau nevargina, nei toks teorinis darbas, kai nieko nedarai, turi vaizduot, kad supranti, apie ką eina kalba, linksėt galva ir vaidint, kad generuoji kažkokį teorinį projektą. Dėl tokių dienų man išsiderina mitybos režimas, nežinojau, kad taip ilgai teks čia tupėt, todėl visą dieną maitinuos dietiniais pudingais (150g – 81kcal) ir nedietiniais sausainiais (1vnt. – 17kcal). Tuoj atpilsiu. Aš žinau, kad šitie produktai labiau jau ne į temą ir būti negali, bet man atsibodo juodai leist pinigus ant neplanuoto valgymo, o šalia tik parduotuvė, kur viskas žiauriai brangu. Esu pikta kaip velnias, po pasibėgiojimo užvakar skauda visą kūną (net gėda), jaučiu, kaip pareina akys ir trūksta miego.

Kada gi, mus paleis? Sėdim čia jau dešimt valandų ir dar galo nesimato. Kažkoks frykiškas reality show. Sakiau, nesiskųsiu, bet jau parėjo kantrybė.

Rodyk draugams

13-oji diena: Avelių tylėjimas ir kita mišrainė

Šiek tiek skaičių ir faktų:

Pažiūrėti filmai – 2 – ”99 francs”, “Berlin Calling”
Žiūrimi serialai – 3
“Joey”, “True Blood”, “Parks and Recreation”
Svoris – minus 3,5kg
Alkoholis – itin mažai, nes nesinori
Rūkalai – tuoj bus metai, kaip 0
Aplankyta parkų – 2 (Stadpark ir kitas, kuriame stovi 2 nepajudinami bunkeriai) bei 1 nykokas botanikos sodas
Muzika - Amelijos iš Monmarto, Pulp Fiction ir Virgin Suicides sountrack’ai
Naujai atrasta sena laimė – žiūrinėt Yvan Rodic ir kitų fashion guru blogus

Vasara įsibėgėja, lietūs pagaliau liovėsi, matyt, prasidės ilgesnės ir tolimesnės išvykos ir bus pamatyta daugiau ir įvairesnių vietų. (so far labiausiai visgi vilioja Mariahilfer Strasse su savo ultraplačia shopping‘o pasiūla (vienoj gatvėj 3 H&M‘ai!). Namų neilgu, ilgu kaikurių žmonių, su kuriais čia viskas būtų visai kitaip. Na, bet stengiuos negalvot ir išpešt viską, kas įmanoma, iš to, ką turim dabar. Išties, tam tikra prasme čia taip gerai, kad net nupurto pagalvojus, kaip reikės grįžti į dulkėtą Vilnių (o dar baisiau – Panevėžį), kur viskas per brangu in comparison to Lithuanian salaries, žmonės ne tokie mandagūs, kokie galėtų būti ir nematai tiek to teisingo stailo, kiek čia. Aišku, Vilnius turi savų pliusų – Vilniuj yra, kur šėlt iki paryčių ir tie paryčiai yra 7 - 9val ryto, o ne 3 - 4, kaip čia, marketai dirba sekmadieniais ir ilgiau, nes man, pelėdai, patogiausia shoppintis nuo 20val vakaro. Bet, faktas, kad tokia tvarka, kokia yra čia, labiau tausoja žmones (more or less), todėl ir dėl to per daug burnotis nederėtų.

Darbe, kurį oficialiai vadiname praktika, vieni vėjai, kaip sako mano tėtis (suprask, nesąmonių muziejus), bet perdaug neaikčioju, nes jau pripratau, kad man taip jau būna ir būna dažnai (absurdo teatro situacijos gyvenime). Užtat kolegos vaikšto išsižioję, nesuvokdami, kaip vadovas į ofisą gali atsivilkti savo 4 šunis, visą laiką valgyt šnekėdamas ir vaidint, kad sunkiai dirba rimtą darbą. O aš tuo tarpu vaikštau išsižiojus matydama, kad šventas lietuviškas bruožas kuklintis kiekvienam žingsny ir vaizduot besąlygišką nuolankumą vis dar gyvas kai kuriuose žmonėse ir sėkmingai laikomas normaliu reiškiniu. Niekas pirmas neis prisistatyt, niekas nieko nepakomentuos, nieko nesiims, nes nedrąsu. At the moment sėdžiu neva oficialiam susitikime su slovėnais, rašau susitikimo protokolą. Mmm. Niekas nesiėmė šio darbo, nes labai sunku. Taip sunku, kad net spėju parašyt blogą. Na, nevermind. Svarbiausia, kad šiandien mes jau varom į nacionalinį festą klausyt pačio Billy Idol .

Šiek tiek vaizdų iš mano muilinės

Rodyk draugams

Pradžių pradžia

Štai ir atkeliavome. 21 val. trukusios kelionės įspūdžiai: Krokodilų Gaudytojas ir visokie kiti savotiški filmai per autobuso TV (vis juokavome, kad turėtų rodyti Vienas Namuose, ir prisišnekėjom – antrąją dieną sulaukėm net dviejų dalių), milijonai paminklų dirbtuvių ir jų eksponavimo įstagų (suprask, kapinių) Lenkijos pakelėse, skęstančios pievos ir dirbami laukai su pulkais antyčių, keistos moteriškės, pasipuošusios smėlio ir visokių kitų gamtos spalvų treningiukais, ultraskoningu deriniu kojinėspliusbasutės bei blizgiomis rankinėmis bei it nepieniškas šokoladas nusvilusi mergina, sėdėjusi greta ir vis skaitinėjusi knygą šlovingu pavadinimu Kaip Susirasti Tą Vienintelį.
Senokai keliavau, bet regiu, kad tendencijos nelabai keičiasi, o filmų įgarsintojo rusų kalba balsas vis dar toks pats kaip prieš dešimtį metų.

Šiandien jau turėjom trumpą ekskursiją į centrą ir šiek tiek nejaukų pasisėdėjimą mus kuruoti pasiryžusio operos dainininko namuose. However, dar pora dienų ir, manau, įsivažiuosim. Man labai patinka ramuma, kuria alsuoja mūsų aplinka, vanduo iš alpių, griaustinis dabar už lango ir Air – Photograph (at the moment also).

Keep in touch.


Vaizdas pro lang
ą

Rodyk draugams