BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie trankiai palydėtą vasarą ir dar trankiau atšvęstas mano išleistuves į tolimąjį užsienį

Turbūt esu ne kartą minėjusi, kaip nemėgstu važiuoti į/iš Vilniaus į/iš Panevėžį su atsitiktiniais keliautojais iš feisbuko. Galiu oficialiai pareikšti, kad šiandien teko proga pabendrauti su bukiausių žmonių kompanija, kurią yra tekę sutikti. Laimei, panašu, kad šio ekspyrienco kartoti greit neteks.

Na, nesvarbu, paklykaut noriu ne apie tai. Šiandien baigėsi mano paskutinis savaitgalis Lietuvoje (prasidėjęs dar trečiadienį) kuriam rašau 10 su trim pliusais ir pagyrimu. Nežinau, kuo taip nusipelniau, bet turiu tokius fainus draugus, kad nežinau net kokiais žodžiais apsakyti. Chebra, jūs esat jėga. Visiškai.

Truputėlis pastebėjimų neapibrėžtai.

  1. „Pavos“ baras prisivilioja žmones į vidų Prodigy gabalais, purtančiais Gedo prospektą, o paskui pastebi, kaip netikėtai jau šoki ant pakylos pagal Karališką Erdvę.
  2. „Bernelių užeiga“ su savo kokteiliu Smagusis Kočėlas yra sezono atradimas, ir tikras iššūkis stiprių pojūčių mėgėjams.
  3. Jei esi negražus, neik iš namų ir negąsdink žmonių. Kai tau pasako, kad esi negražus, nes taip yra, nesiųsk draugo ginti tavo abejotinos išorės. Taškas.
  4. Į Muzikos Rūsį eiti nederėtų, nes į rūbus palengva pradeda smelktis pėlesių kvapas. Tada tu sprunki.
  5. Man šiuo metu yra 38 laipsniai temperatūros, ko nėra buvę nuo 10kl., kai operavo anginą.
  6. Švelniai skvotint žiauriai faina.
  7. Šiandien parduotuvėse labai neparduoda alkoholio, prieš ką greitu metu reikėtų pasirašyt peticiją, nes taip nesidaro.
  8. Jau antrus metus rugsėjo pirma man nieko nereiškia.
  9. „Mes Lietuvoje nedirbam.“ pasakius nepažįstamiesiems, jų fantazija leidžia sau nukeliauti labai toli.
  10. Nieko nėr baisiau už veidmainystę, homofobiją, nesąžiningumą ir durnumą vienoj vietoj.
  11. Aš esu išsitaškęs vaikas ir mano kompo pakrovėjas svetimuos namuos toli toli, todėl naudojuosi PC.
  12. Nicolui nereikėjo grot šitiek savižudybės dainų. Kai Tripe labiau patinka nei Jaar‘e, tai jau šį tą sako.
  13. „Negeri?“ „Ką??? AŠ negeriu? Gal tu nebesvaik.“
  14. Ta miesto šventė labai ne į temą, o prospekte palikti pilną vandens baiseiną nederėtų, kai pro jį vaikštom mes.
  15. Užsirašyti kirptis šeštadienį 11val.ryto yra daugiau neapdairumas.
  16. Kai gauni dovanų lietuviško lietaus ir lietuviškos žemės, po 6 valandų klube rankinėje turi nemažai lietuviško dumblo.
  17. Paimti kompiuterį, uždėti jį ant elektrinės vyryklės ir ją įjungti yra naujausia anarchijos forma, todėl niekad nekvieskit mūsų į svečius, o tai reiks vis žvilgčiot, ar nekepam.
  18. Jei kas nors nepatinka, tai įsispirk sau į galvą, nusišauk su durų rankena, papūsk bitei į kiaurą dantį ir eik filmuotis simpsonuos.

Vasara baigėsi, tegyvuoja vasara.

:******

Rodyk draugams

Šlovė Sūpynėms

Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Išties pasisekė į festą keliauti su draugų Dj, kuris savo diskų lobiais sugebėjo užkurtį puikų preparty, rankom plojom dar neišlipę.

Apie muziką: Laiką leidau prie didžiosios scenos, girdėjau ne viską, tad nuomonė gan mėgėjiška. Puikus Zuluso, nuostabus Few Nolder live‘as (kažkas jį įvardijo lietuviškuoju Nicolas Jaar); kaip visada mane, prisiekusią techno mylėtoją, iš proto išvedantys Pagalvės, Split Pulse ir Calli pasirodymai. Labai labai patiko Saulty. Atvirai pasakius, prieš vykdama nelabai gilinausi į nepažįstamus headliner‘ius, tad nuostabiai maloni staigmena buvo Bruno, kurio grojimo kulminacijoje kur dėtis jau nebežinojom. Tik nesupratau, kam tos gitaros, nevarbu, kad ir dieną.

Mane šėlsmo viršūnė pasiekė dusyk – penktadienio naktį apie 5val.kai šokių aikštelėje prasidėjo netikėtas Stay High for Me Baby seksitaimas ir šeštadienį, paryčiais (ar dažnai kur pamatysi dj nuo scenos gausiai dalijant gėrimus?), kai mūsų būrelis išgėrė šampaną „Už Sūpynes“, o visa festivalio šutvė persikėlė į Aukščiau, pas Rubeną ir pasijutau it jaukiais gerais žiemos paryčiais mylimajam Opiume, tik dar geriau.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Šįkart šnekų buvo mažiau, nei šokių, bet be sparnuotų frazių neapsieita.

Apie išvermę:
„-Kaip mes vieną dieną mylėsimės…
-Ne vieną, o dvi.“

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Apie palapinių erdvumą: „Mes gulim, o tada, tik staiga, ji įėjo į kambarį.

Apie antgamtines galias: „Aš pati ant savęs lyju.“

Apie patirtį: „Esu uostęs visko, nu bet duonos dar nebandžiau.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.

Grįžus į miestą akimirką buvo keista padėti koją ant asfalto ir apsidairius nematyti šokančių.
Šiandien aš labai džiaugiuosi, kad nereikia į darbą ir kad neteks su niekuo kalbėtis, nes balso nėra, skauda kiekvieną kūno lopinėlį, bet all in all džiaugsmas ir įspūdžiai liejas per kraštus.


Foto - Lukas Šalna

Rodyk draugams

Apie šimtus kartų pasitvirtinusias tiesas

Yra žmonių, kurie šį tą apie mus žino. Yra tokių, kurie žino nemažai. Egzistuoja ir tokia grupė, kurie manosi žiną daug, bet nežino nieko.

Labai didelė normalaus pasaulio gyventojų dalis net nesuvokia, kas dedasi mūsų galvose, o jei sužinotų, nesuprastų, kaip šitaip galima.

Galiu pasakyti tik tiek – nuodėmių nedarantys žmonės nuo jų susilaiko dėl dviejų priežasčių – arba neturi tiek sveikatos, arba yra savo smegenyse susikūrę narvą, kuriame tūno visi jų geismai. Jie taip ir mirs nesužinoję, ką reiškia leisti sau daryti tai, ką nori. Kaip man jų gaila.

Buvo laikas, kai jaunystės neišmanymas leido į galvą ateiti kvailoms mintims, kad gal reikėtų liautis ėjus iš proto, nes, juk, nepridera. Jei kažkada ir buvo ribos, ar normos, jos senų seniausiai apleido mūsų protus. Dabar mes galim viską, ir dėl nieko nesigailim, ir dėl nieko negėda.

Šventa gyvenimo teorija – maksimalizmas. Jei dirbt – tai tik iš visų jėgų, jei linksmintis – tai iki galo, jei kalbėt – tai tik tiesą. Savo.

Išvados paprastos - daugiausiai pasitikėjimo savimi gyvenime žmogui suteikia pinigai, visagalė meilė sau, įsipareigojimų neturėjimas, dėmesys ir besąlygiškas mylimųjų palaikymas. Garbės žodis.

Rodyk draugams

Akacijos žydi kaip niekad stipriau

Kaip praėjęs ruduo buvo pats gražiausias gyvenime, taip ir pavasaris šis – tikra šviesi mano laimė. Lietus, ar kaitra - nesvarbu.

Viskas truputį keičiasi. Pokalbių temos, stotelės ir traukiniai, keičiasi dangus. Mergaitės virsta moterimis, išmeta senus džinsus ir pasikaišo sukneles. Keičiasi spalvos – ne juoda, nebe juoda, audiniai, skonis, supratimas. O vakarai !..

Ir įsimyli savo ydas, supratęs, kokios ištikimos jos.

O mieste skleidžias akacijos, žydi kaštonai, kaip niekad ryškiau.

Ir sužinai, ką reiškia pirmąsyk gyvenime iš laimės verkti.

Rodyk draugams

Grynas

Pats tikriausias esi, kai keitiesi.

“Žmonės visai kaip medžiai. Aš juos skaičiuoju. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Bet tik iš tolo. Ne per arti langų. Kitaip viskas užges.”  (H. Wasmo)

„<…> they‘re right in thinking that it‘s a crime where I come from: it‘s against the law because we‘re all cynics and romantics, sometimes simultaneously, and marriage, with cliches and its steady low-watt glow, is unwelcome to us as garlic to a vampire.“ (N. Hornby)

Vilnius, +6°C.

Darbas, tyla, vanduo, lietus, tvarka, tik teisingi ėjimai - didžiosios meilės. Erdvė, kurioj aš esu .

Kokia kukli ta tikroji euforija.

Rodyk draugams

Ritmai

matei? ievos žydi

<…>

tos vaivorykščių juostos kurias regi ant kiekvieno stiklo

tie žviegiančiai balti medžiai visur kur eini

tie kvapai su lietumi kurio nėra bet bus

palaidi moterų plaukai ir dar palaidesnės klostės – keisti ženklai

rūkai pirmą ir paskutinį kartą gyvenime

ir klykauja ne tavo vaikai už lango

ir prisimeni meiles ir meiles prisimeni

pamiršti kur ėjai pamiršti kur turėjai nueiti

metų laikai kasmet vis stipriau įsirėžiantys į tavąją sąmonę kurią prarandi

laiko nėra alkio nėra  vietos nėra skyrybos nėra didžiųjų mažųjų nebėr

ir rašai nesibaigiančius sakinius

ir jausmai ir jausmai

pasidėtum jei žinotum kur

Rodyk draugams

Jūsų Pasąmonės Negalios in Times of Unbearable Lightness of Being

Lietuva – šventoji Marijos žemė, o jos gyventojai – tie nepataisomi šventieji ir nusidėjėliai, nuskriaustieji ir atgailautojai tuo pačiu. Jau kažkada kalbėjau apie amžinuosius kentėtojus, bet šiandien norisi pažvelgti į šią visuomenės ydą kitu kampu, tarkim, praktiškiau. Ką daryti?

Amžinai melancholiškas laidotuvių procesijos dalyvio žvilgsnis gal ir gali atrodyti romantiškai bei suteikti paslaptingumo, ir (ar) padėti kabinant nepilnametes, bet gyvenimo tikrai neprailgina, kaip tik - ilgainiui išsekina. Problemos problemos problemos. Kai kuriems tai – amžina būsena, iš kurios pabėgti, na, „garbės žodis, neįmanoma“.

Kiek daug žmonių lieja krokodilo ašaras, kiek mažai pakyla ir kažką daro, kad sustabdytų tas savo raudas.

Kas antras aplink dejuoja dėl nemėgiamo darbo. Eksperimento vardan tuoj pradėsiu skaičiuoti, kiek kartų per dieną išgirstu „tingiu dirbti“. Nepatinka, nesijauti gerai – daryk ką nors. Skaityk darbo pasiūlymus, ieškok kontaktų, siuntinėkciviakus ir visa kita, ko ten jau reikia. Trūksta patirties – įgyk. Nepriima į gerai apmokamą vietą – atlikinėk praktiką, plėsk akiratį. Neužtenka žinių – mokykis. Nebūtina atnešti šimto sertifikatų, kad įrodytum, kaip puikiai kažką išmanai.

Jei galvoji, kad stengiesi pakankamai stipriai, įkvėpk oro ir stenkis dar labiau. Dirbk dirbk dirbk. Jei nenori, padaryk, kad norėtum. Pagalvok, kokį save norėtum matyti, pagalvok, kad norėtum gyventi taip, kad kiti pavydėtų.

Neužmik ant laurų. Jei pradedi suprasti, kad esi mylimas dėl iš galiojimo jau išėjusių pergalių, susimąstyk. Užkopti į labai aukštus kalnus kartais gali būti kur kas lengviau nei ant jų išsilaikyti (nes, kai rideniesi bedugnėn, kryptis labai aiški, o pagreitis stiprus.)

Būk savarankiškas. Nepermesk savo problemų kitiems. Išmok susigėsti kažko nesugebėdamas ir tuomet nedelsiant užtaisyti tas spragas. Neįleidžia pro duris, įlipk per langą, jei ir ten uždaryta – ropškis ant stogo ir leiskis per kaminą.

Viskas, ką pasieki pats, bus šimtus kartų stipriau nei dovanotos laimės ir pasiskolintos karūnos. Kiekvienas gabus ant svetimo arklio per gyvenimą jot, bet, brangusis, nepamiršk, kad tas neprognozuojamas gyvulys gali bet kada pasipurtyti ir nusviesti raitelį šalikelėn.

Siek kokybės. Viską, ką darai, daryk kruopščiai, su dėmesiu ir neatmestinai. Atsimink, kad kartais reikia padaryti šį tą ir be jokio užmokesčio.

Investuok į save, į savo protą, ne į daktus. Žinoma, tam tikri daiktai iš dalies tampa investicija į save ir savo gyvenimo kokybę, tačiau nepersistenk. Sienos, skardos, skudurai – laikini dalykai, o tai, ką pasilieki savyje – nepanaikinama.

Jautiesi negražus? Tvarkyk save. Ir ne tik šnekėk, bet iš tiesų daryk.

Nebijok. Garbės žodis, nėra tokios duobės, iš kurios neišeitų išlipti. Neviltis – kartais visai nebloga būsena, nes, dažnai būdamas iš tiesų alkanas, purvinas ir sušalęs pagaliau gali mąstyti blaiviai ir duoti sau pasižadėjimus, kuriais pagaliau patikėsi. Nėra nieko tragiško ir niekada nėra per vėlu (nebent kabant be pulso prie pasvirusios taburetės, bet čia jau kraštutinumai.)

Nemeluok. Išmok pasijusti nepatogiai, kai kalbi netiesą net apie paprasčiausius dalykus. Svarbiausia, nemeluok net sau. Gyvenimas tiesoje – šviesesnis, o ir miegot jame naktimis kažkaip lengviau.

Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tobulėk. Galvok, ką darai, su kuo bendrauji ir ką tau tai atneša. Tik nenurašyk žmonių – įsimylėk tuos lobius, kuriuos turi kiekvienas skirtingus ir jais gali tave lepinti.

Mylėk, po velnių, labai labai mylėk tai, ką turi. Toji meilė turi polinkį skleistis. Ir jei mylėt nemoki, mokykis – pradžioje dirbtinai sukurti dalykai ilgainiui gali pavirsti į labai tikrą pastovią būseną. Puoselėk savo meiles. Skirk joms dėmesio, palaikyk jas, ir visai nebijok likti nesuprastas. Laikui bėgant, vis tiek išryškės, kas yra kas.

Net neįsivaizduoji, kokia lanksti būtybė yra žmogus. Tam tikrų dalykų (ūgio, gimtinės, kraujo grupės, etc.) gal ir nepakeisi, bet visa kita gali lankstyti, minkyti ir formuoti kaip tik išmanydamas. Nieko nėra neįmanomo, sakau tau, nieko.

Ir suprask, kad ilgalaikis malonumas, kuomet esi visiškai high on life yra kur kas svaigesnis už bet kokį artificial gėrį. Ir, neįtikėtina, bet tas tikrasis ir yra labiausiai addictive. Be jokių side effects.

Rodyk draugams

Vietoj moralo

Bėgi bėgi bėgi, verties per galvą, leki, skubi, ragauji dangiškus migdolus pilna burna užsigerdamas gulbės pienu, ir tada ateina akimirka, kuomet supranti, kad gana.

Nepažįstamas jausmas? Tuomet, nepyk, bet, dar negyvenai.

Gerus dalykus reikia labai saugoti, vertinti ir su jais elgtis tinkamai. Negalima geriems dalykams leisti slysti pro pirštus ar atmestinai numesti kur kampe. Gerų dalykų pilnas mūsų gyvenimas, bet tokiomis dangaus dovanomis, apie kurias kalbu, palepinami ne visi mirtingieji.

Užvis didžiausia laimė – sugebėti tai suprasti laiku.

Burtas mestas, dabar – tyla. Bet ji – labai šviesi.

Rodyk draugams

Šventadienio išpažintis

Panele, jūs nežiūrite televizoriaus?

-Kam man tas televizorius, jei mano gyvenimo siužetas šimtą kartų įspūdingesnis už bet kokio kada matyto filmo scenarijų?

<…>

Darosi įprasta, bet. Bet aš tikrai nežinau, nuo ko pradėti.

Kai mes švenčiame, veriasi pragaras, kai mes švenčiam, dangus maišos su žeme, visuomenė stebi, netiki ir pavydi.

Ir, garbės žodis, pernelyg nesistengiam, einasi savaime.

<…>

-Ačiū, buvo miela…

-Bau-mi-la?

Šokam šokam, dingsta žmogus. Susirenkam nuo lubų, nes kabo it makaka.”

Postsovietinėje rytų Europos valstybėje duoti žmogui suprasti, kad jo nori – ne akimi mirksėt ir ne oro bučkį siųst. Čia – imti, čiupti, griebti, suplėšyti į skudurus ir paleisti kraują. Štai, ką mes vadiname aistra.

Čia ne gimtadienis - das ist Oktoberfest!”

Mes esame tokie geri, na tokie geri, kad galėtumėme eiti į vidurinę mokyklą penktokams dėstyti tikybos.

However, šiandien noriu kalbėti visai ne apie tai.

Mano galva – širšių avilys, mano akys – šulinio dugnas, mano meilė – Sangajaus ugnikalnis. Iš kur viename žmoguje telpa tiek daug – nežinia, bet akivaizdu, kad nėra pasauly tokios jūros, iš kurios neišbristum.

Tik reikia labai labai save mylėt ir labai gerai įsiklausyt, ką klykia tavo vidus.

Amen.

Rodyk draugams

Apie tai, kas svarbu

Šeštadienis, 01.20. Pagaliau baigti visi savaitės darbai. Mergaitė guli paslika, ant savęs užsimetusi amžinąjį nesubtilų palydovą – kompiuterį, užsidėjusi ausines ir visu garsu pasileidusi muziką, kuri nujungia. Vynas nujungia panašiai, o kai šie du santykiauja, rezultatas puikus.

Ji guli ir galvoja. Išties, gan sunku rišliai sustyguoti visas tas palaidūnes mintis, padrikai besiblaškančias, regis, begalinėse sąmonės erdvėse, bet. Ji galvoja apie tai, kas svarbu.

O kas svarbu? Svarbu – geras skonis. Svarbu – labai labai mylėti save. Labai labai svarbu. (Ak, kad kas man būtų anksčiau įkalęs tai į galvą, na, bet, kaip ten sako, per kančias…) Labai svarbu nemeluoti. Žvėriškai svarbu kalbėti tiesą. Ir, kur kas svarbiau tiesą galvoti. Jei manai, kad lengva savęs neapgaudinėti, gerai pagalvok. Galvoti svarbu.

Kas svarbu? Svarbu jausti neapsakomą malonumą, tą neužrašomą, jokiais parametrais neišmatuojamą laimę, kuri kyla iš to, kas tave įkvepia. Jei jos dar neteko patirti, tuč tuojau kažką keisk, nes akivaizdu, kad nuklydai į svetimus laukus ir kuo giliau brisi, tuo labiau klimpsi.

Kas nesvarbu? Nesvarbu anei vieno tolimojo anei viena tamsi mintis, siunčiama tavęs link. Ji tiesiog atsimuša ir krenta, atsimuša ir krenta.

Ir visai nesvarbu, kad kartais imi ir pradedi apie save kalbėti trečiuoju asmeniu. Kitaip neišeina, kai kybai ore, šiek tiek atokiau.

Rodyk draugams

Apie nesuklastotas laimes

Gyvenimas toks nepaprastai įdomus, kad bene kiekvienas žingsnis provokuoja nesustabdomus minčių ir įvairiausių pasvarstymų pliūpsnius. Jei turėčiau šiek tiek daugiau laiko, rašyčiau bent tris kartus daugiau, nei dabar, nes užrašyti tikrai yra, ką, bet šią akimirką gyvenu tyliu noru, kad paroje būtų bent trimis valandomis daugiau. Gyvenimas toks kupinas įkvėpimo ir nesibaigiančios veiklos, kad neįmanoma pasakyti ‘ne’ jo dovanojamoms galimybėms.

Žmogaus potencialas išties yra neribotas. Šiandien supratau, kad darbo dienos metu ilsiuosi nebent tada, kai važiuoju iš/į darbą, stoviu duše ar kylu liftu. Ką jau ten, meluoju, nes net ir tada negaliu sustabdyti savęs nuo minčių generavimo. Darai darai darai, atrodo, kad atsijungsi, jauti, kaip organizmas pats save perkrauna ir varai toliau. (Išsamų įrašą apie žmones, sugebančius plikom rankom versti kalnus, pažadu parašyti šiek tiek vėliau).

Ir žinai, man ta stadija, kad net ne visai malonią patirtį sugebu kaip mat apversti aukštyn kojom ir išpešti iš jos maksimalią naudą.

Šiandien tesinori pasidžiaugti, kad nesame pseudomenininkai, negirdime tuščios muzikos, nesididžiuojame paikom garbėm, mūsų draugai nėra nei bukas nei bukesnis, dar nesišnekame su savimi (kaip ne kai kurie netoliese), gebame objektyviai vertinti aplinką ir, užuot paleidę gerkles, santūriai patylėti.

Taip gera gera suvokti, kad net ir bedugnėj baloj vandeniui merkiant iki paskutinio siūlo, neturi teisės nusiminti, nes, po šimts, labai gerai žinai, kiek daug turi, ir nevalingai išsišiepi kaip paskutinis palaimintasis idiotas.

Rodyk draugams

Apie tai

Apibūdinti tam, kaip mes gyvename, neužtenka lietuvių kalboje žodžių. Paimk viską, kas tau atrodo stipru (įspūdžiais, veiksmais, patyrimais, fantazijomis…), sudėk į vieną indą, stipriai stipriai suplak, padaugink iš šimto ir iš viso to iškepk tortą. Tada paimk mane ir pasodink ant jo vietoj raudonos, sirupe išmirkusios vyšnios. Amen.

Rodyk draugams

Odė manajam rojui

Tai prasidėjo dar sausio pabaigoje. Kažkas atrakino pagrindinį Vilniaus vandentiekį ir į jį negrabia ranka papylė didelį maišą kokainofėjųdulkiųarkažko. Iš pradžių jo keistą veikimą pajuto buvę arčiausiai. Vėliau tai tapo nevaldoma. Susisiekiančių indų principu žinia (ir galia) apskriejo visą miestą ir visi, visi be išimties, pametė galvas.

<…> Kada susirinks?

Gyvenam dailiai dailiai. Tropikai Vilniuje, Paryžius Vilniuje, Vilnius – mažas Berlynas, o mes jame – dideli. Kai atrodo, kad visas gyvenimas sukasi aplink tave, tai – pirmas žingsnis į narcicizmą ar tiesiog… tiesa? Sapnai vs. realybė - 1:0 nerealybės naudai. (“Galvoje – penkios lentynos. Vienoje – žmonės, kitoje sagos, trečiojoje – kad šiandien tavo gimtadienis.” Paskiausiųjų turinys neištirtas.)

Kodėl tavo tapkė torte?”

Kai aš tūsinu, tai arba labai su visais, arba labai vienas. Bet taip labai vienas.”

Gyvenam dailiai dailiai. Tropikai, importiniai kvepalai, visą naktį puošiesi į balių, o kai reikia išeit iš namų – pabundi. Ir supranti, kad, jei jau, atrodo, kad matėm visko ir praeityje buvo stipru, tai, o dievai, kas toliau? Ir nieks neabejoja, kad bus tik stipriau ir stipriau.

Gyvenam dailiai, įsijungiam nerealybės pasaulį ir pamatom žmones su barankom. Įspėjimas – į gatvę neiti kol nesibaigs ši masinė isterija. Verbų sekmadienis – dar nieko, gali kažką pašventinti, na bet kam tos barankos?

Išvadų daug, bet viena – ypač tikra. Jei gali nedainuoti – prašau, nedainuok.

Žmonės sako, kad mes vakar matėmės Islandijos kultūros centre. Jau daugiau nei parą nebuvau iškišusi nosies iš namų. Lost identity?

<…>

Bus tik geriau ir geriau ir geriau. Jau dabar svaigsta galva, kaip gerai.

Rodyk draugams

Kreivi teisingi ketvirtadieniai

Pabundi pusę šešių ryto, leki bėgi į dieną, prabėgomis dar spėdama paskaityti Hornbio High Fidelity. Praeiviai kreivai teisia, kai juokiesi, versdama puslapius, nes patys nedrįsta. Spėji pabūti visur – ir išdėstyti paskaitą viename miesto krašte, ir pavakarieniauti su žmonėmis, kurie atneša ramumą į gyvenimą, kitame, ir apsilankyti parodos atidaryme ir… Ir galų gale finišuoji sulaukdama kreivų pasiūlymų. Kaip mat juos atmeti, bet ties Vilniumi pasidedi pliusą – dar ilgai neaprimsim, jei jau mūsų tokie ketvirtadieniai.

O toliau – toliau šviesu. O toliau neapsakomo, žodžiais neužrašomo jaukumo pokalbiai ir Thievery Corporation fone. You improve me. Tas pavasaris, tas pats gražiausias pavasaris, kurio nematai, bet jauti, kaip skleidžiasi. Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį.

Rodyk draugams

Ir ką jūs man

Ir kiekvienas pavasaris vis gražesnis ir gražesnis. Nežinau, kodėl taip jau atsitiko, bet pavasariai man asocijuojasi su gražiausiom Škėmos, Barauskaitės, Šaltenio ir Širvio eilutėm. Gal tai flashback’ai iš vaikystės, gal ir ne visai subtilu, bet, aj, eina velniop pasaulis su savo sophisticated mąstymu, kai visi gėrisi tuo, ko dar nepažįsta, bet kankinasi taip ir nepamilę to, kuo gyvena.

Mano pavasariai – tai balos ir paukščiai gimtojo miesto parkuose, tai saulės kamuoliai mano kambary, tai Berlynas ir šimtus kartų iškankintos gitaros, tai sekmadieninis karaokė turgelis su vėlyvų pusryčių kava, tai nesibaigiantys pokalbiai Antakalnio namų virtuvėje, tai Vilnius į Vilnių nepanašus, tai laikas, kai laiko nėra, nes jo neskaičiuoji.

Rodyk draugams

Pro rožinius akinius

…Good life good life. Nieko nėra neįmanomo, nieko, sakau tau. Rodos, kasdien vis labiau veriasi akys ir vis geriau ir geriau suprantu ir save ir kitus ir auga mano tikėjimas, kad viskas bus gerai, o visos parkės ir nerimąstavimai pamažu tirpsta kaip tie murzini sniegai už lango. Vaikiškai naivus pasirodys šis mano pastebėjimas, bet negaliu atsidžiaugti visa ko, kas mus supa paprastumu ir tuo pačiu ypatingumu bei gebėjimu nuolat keistis. Turbūt visi šie praregėjimai susiję su tuo, kad dar daugiau laiko praleidžiu viena, vis daugiau ir daugiau skaitau bei rašau ir beprotiškai daug išmokstu kiekvieną dieną, kiekiename žingsnyje. Ir dar ir dar kartą įsitikinu, kad teisingas nusiteikimas yra pats stipriausias ir sunkiai nukaunamas ginklas mano kelyje. Ir dievaž, kokie nuostabūs žmonės mane supa! Net nedrįsčiau svajoti apie tokias likimo (?) dovanas, apie tokius stiprias ir šviesias bendravimo akimirkas, kurias išgyvenu. Visi pikti paaugliški ego kažkur seniai užsikasė, pavirsdami į neįkainojamą meilę, kuri skyla į dvi dalis – sau ir kitiems. Jei drįsti prieštarauti, turbūt, dar neatėjo tavo laikas. Užsidėk, užsidėk rožinius akinius. Verta.

Rodyk draugams

Šventadienio mintys

Kaip vanduo teka beprotis laikas, o aš ir vėl atsibundu sekmadienį. Vakar buvom Baltijos Elektronikoje, kurios ne visai įdomiai pasibaigusios dieninės dalies kaltę puikiai išpirko vakaro linksmybės su nuostabiu Ewan Pearson pasirodymu.

Po dviejų mėnesių ramybės (tam tikra prasme) paleidau savo arklius ir sulaužiau abstinencijos įžadus. O pas mane, kaip žinai, jau taip yra – jei mylėt, tai karalių, jei vogt – tai milijoną, jei baliavot – tai baliavot. (“Šokis be saiko – sveikatą pataiso”, nuotrupos iš BE). Atsibusti ir suvokti, kad yra keturios ir ne ryto, o dienos, gal ir nelabai jauku, bet žaizdas išsilaižiau, viskas ore. O pamestus daiktus rado Soulboxas, tai ryt eisiu pirkti šokolado ir žygiuosiu jų susirinkti. :) Vakar sužinojau atsakymą, į klausimą, kuris mane kurį laiką neramino ir tas atsakymas – visiškai mano naudai.

…Good life good life. Taint no sin to take off your skin. And modesty. Pabūsim kuklūs, kai pasensim.

Rodyk draugams

Dream a little dream

Mano labai sena ir gan stipri svajonė/užgaida buvo pasidaryti tatuiruotę. Aš ją pasidariau. Neįsivaizduoji, kiek džiugesio ji man suteikė ir suteikia.

Dar viena, baisiai didelė vaikystės svaja – gyvenimas Berlyne. Kai man buvo šešiolika, kliedėjau “Aš gyvensiu Berlyne”. Tada plano nebuvo, buvo tik šis sakinys. Berlyne aš gyvenau pusę nuostabių metų. Ir dar gyvensiu.

Ir tokių gi svaičiojimų, kurių galva buvo pilna kadais, virtusių materija, suskaičiuočiau šimtus – rimtesnių ir nelabai.

Aš labai seniai labai noriu mėlynų plaukų. See you soon. :)

Rodyk draugams

Odė mano egocentriškajam rojui

Aš turiu vieną didelę spintą ir bent trisdešimt skirtingų outfito variantų, kuriais apsirengus būtų galima išeiti į viešumą. Esu tikra, kad laikui bėgant, jų tik daugės. Turiu vieną raktą nuo mano vienos privačios erdvės. Net ir šaukštelį kavai – ir tą vieną teturiu.

Turiu aukštąjį išsilavinimą, tikrai spalvingą patirtį gyvenime ir dar spalvingesnį pažįstamų ratą bei darbą, kurį tikrai mėgstu. Visas mano laikas ne darbe – ne kam kitam, o man. Mano ilgos pertraukos, mano rytai, kai nedirbu, besivartant mano didžiulėje lovoje, kurios neturiu su niekuo dalintis, mano vakarai, na ir žinoma, mano savaitgaliai. Aš neturiu prieš nieką atsiskaitinėti, kur einu, ką veikiu, su kuo kalbuosi. Klausau tik tokią muziką, kuri man patinka, grįžtu, kada noriu, miegu, kur noriu, gaminu tik tai, ko noriu.

Šiandien supratau, kad šaldytuve tėra pomidorų padažo, duonos ir jogurto, nes labai retai valgau namie, o jei ir valgau, mano porcija yra ketvirtadalis to, ką suagęs vyras suvalgo lengviems pusryčiams. Sulaukusi 23m. aš neturiu nei menkiausio supratimo, kaip reikia išvirti sriubą, kepti mėsą, o kaip paruošti troškinį man iš tiesų yra visiška mistika.

Šiandien išgirdau, kaip kolegės guodžiasi savo bepročiais vyrais ir vaikais, kurių nespėja pasiimti iš darželio. Jų vyrai įtarinėja jas romanais, kurių net fiziškai, dėl laiko stokos nebūtų įmanoma užsukti ir burnojasi dėl kitų smulkmenų. Suvokiau, kad pavydo sceną paskutini kartą teko girdėti daugiau nei prieš metus, o jos autorius su savo įsivaizduojamomis nuosavybės teisėmis seniai nuplaukė į užmarštį su visais neatsakytais sms’ais ir skambučiais. Išties, klausantis moteriškių pasakojimų šiurpas kratė net teoriniame lygmenyje įsivaizdavus, kad apskritai kažkas, o juo labiau koks lochas, kuriam didžiausia gyvenime nusišypsojusi laimė – iš viso mane sutikti savo varganame gyvenime, aiškintų, ką turiu daryti.

O dievai, kaip aš myliu savo visiškai nepriklausomą ir tik savęs pačios reguliuojamą gyvenimą. Kartais užeina idiotiškumo srovės, kuomet mielai atrodo kūdikių veidai ir visai sudomina kokio pyrago receptas, tačiau labai greitai šias absurdiškas mintis nuplauna potvyniu išsiveržę sveiko proto bangos, primindamos, kad kūdikiai verkia, rėkia, vemia, valgo, auga ir kainuoja nežmoniškus pinigus, o naminis pyragas visų pirma prilipina tave prie puodų bent dviems valandoms, kurias galėtum sau ramiausiai skaityti gerą knygą, visų antra – jo miltų daugiatūkstantinės kalorijos suteikia sekundės malonumą ant lūpų ir šimtus sąžinės priekaištų bei ringes ant klubų. Fuck this shit.

Neseniai buvo užėjęs smegenų užtemimas, kurio metu vis apnikdavo mintis, kad ak, kaip liūdna, kad esu viena ir neturiu antros pusės. Laimei, tamsūs debesys apleido smegenis ir pagaliau leidau sau suvokti, kad mano padėtis – didžiulė laimė, apie kurią ne vienas gyvenimo rutinos rato įsuktas vargšas tik svajoja.

Su kiekviena laisvo ir nepriklausomo, jokio idiotiško universiteto ir kitų nesąmonių nejuodinama savo gyvenimo diena jaučiu, kaip į dangų stiebiasi mano ego ir kaip tolyn tolsta nuaidi visų dalbajobų, pavyduolių ir heiterių komentarai ir moralai.

Mes princesės, o visi, kas drįsta tam prieštarauti, eikit po velniais. Taip, mes degsim vienam pragare, bet ten turėtų būti linksma.

Vilo manymu, vienintelė priežastis turėti vaikų yra viltis, kad jie tave prižiūrės, kai būsi senas, nuskurdęs ir niekam tikęs, - bet pinigų jis turi, o tai reiškia, kad gali išvengti šlamšto, tualetinį popierių primenančių sofos užtiesalų ir pasigailėtino troškimo įtikinti draugus, kad jie turėtų būti tokie pat nelaimingi kaip jis pats.”

Nick Hornby “Apie vaikiną”

Rodyk draugams

Dar vienas flashback’as

Kai klausau Kooksu, Bon Iver ir visų kitų Take Away Show įrašų, kai nurimstu ir kvėpuoju ramybe, taip iki kaulų smegenų gelia, kaip norisi spragtelėt pirštais ir atsirasti Berlyne, su tam tikrais žmonėm, gitaros garsais, dūmais aplink ir negalvot, ką reikės daryt toliau. (Meluoju, aš visada galvoju,bet..!)

Ar kas suskaičiuos, kiek sykių išklykiau Skinny Love ir Rocks and Daggers. Ir tai nebuvo love story, tai buvo gražus trumpas tripas, be jokių neteisingų sentimentų.

Rodyk draugams