BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lietuvaičių nuotykiai Berlyne

Laikas bėgo, ir pagaliau, daugiau nei po metų pertraukos, išties pribrendo laikas sugrįžti į savo miestą – Berlyną. Dar balandį visai netikėtai įsigijome bilietus ir tikrai negalvojom, kad taip greit ateis laikas sėsti į autobusą (taip, kelionei pasirinkome, vieną labiausiai kantrybę ugdančių būdų, tačiau, kai Vilnius-Berlynas-Vilnius su visais mokesčiais kainuoja mažiau nei išvyka į Klaipėdą, sunkoka atsispirti). Beje, ir dabar rašau sėdėdama stebėtinai patogiame autobuse.

Keliavome dviese su draugu, kuris čia dar nebuvo lankęsis, o štai aš tiesiog grįžau į klaikiai išsiilgtus namus, kuriuos turiu jau tikrai ne vienus. Lūkesčiai buvo neapibrėžti ir, ko gero, kiek skirtingi, bet, žinoma, abu troškome per tas septynias dienas nuveikti ir pamatyti kaip įmanoma daugiau.

Pirmoji diena.

Visą naktį miegojome kelionėje, tad, 6 ryto pasiekę kelionės tikslą, papusryčiavome vienoje iš tūkstančių vietos kavinukių, išgėrėm kavos ir netrukus įsikūrėme mano senuosiuose namuose. Perpiet pakėlėm Aperol Spritz taures už mūsų laukiančius įspūdžius ir žvalūs energingi jau lėkėm eksplorint miesto. Nusprendžiau draugui greitai aprodyti svarbiausias turistines vietas, tad iškart patraukėm į Humboldt universitetą, kuriame mokiausi, prisifotkinom ir pasižiūrėjom performansų prie Branderburgo vartų, pasivartėm pievelėj prie Reichstago, paliūdėjom prie holokausto paminklo ir, žinoma, išnaršėm nuostabųjį Potsdamer Platz pastatų kompleksą. (Šopingo išvengti nepavyko). Toliau patraukėm į Tiergarten, kuris savo estetiniu vaizdu pernelyg nesužavėjo, bet paganėm akis į superčiotkus medžius (florofilija all over again) ir smagiai pasiurbčiojom vyno antyčių apsupty. Vakare buvom tokie nusikalę, kad kritom tiesiai į lovas.

Antroji diena.

Kadangi draugas sukasi mados pasaulyje, o aš irgi nevengiu paganyt akis į gražius skudurus, tądien pirmoji lankytina vieta buvo Darklands parduotuvė, įsikūrusi tarp daugybės pramoninių pastatų ir sandėlių (atsakau, peizažas it Žemuosiuos Paneriuos). Užtat tai, kas mūsų laukė viduje, tiesiogine to žodžio prasme atėmė amą. Radom išskirtinai gero skonio rojų (o gal ypač stilingą pragarą, kaip pažiūrėsi), kuriame pradėjo kaltis sparnai. Baltos orchidėjos ant prekystalio, baltas interjeras, ant štangų sukabintos pakabos ir nuostabi muzika. Jei, kaip mums, tobuliausias stiliukas yra kažkas panašaus Dirty Flaws blog‘ą, suprasi, kame tą rojų ten įžiūrėjome. Aksesuarų kainos – nuo 150eu, batų bei rūbų – proporcingai kylančios į viršų, tobulai išdirbta oda ir plienas – kai užaugsiu, noriu šopintis čia. (Tik, aišku, dar reikėtų rimtai suliesėti iki xxs dydžio, bet dėl tokių aprėdų – verta.)

Vėliau keliavom pasiganyt į Šarlotenburgą, nes, pusę metų gyvendama Berlyne, taip ir nesugebėjau išvysti žymiųjų Šarlotės rūmų. Rūmai kaip rūmai, proporcijos – įspūdingos, bet esu išlepęs keliautojas – man didesnį įspūdį daro Vienos grožybės, su kuriom viską nevalingai lyginu.
Kita stotelė – East Side Gallery, kur privaloma foto prie besibučiuojančių Brežnevo ir Honekerio, apsidairymas Warschauer stase rajone, kur įsikūrę didžioji dalis Berlyno klubų ir žvilgnis į didmiestiškai purviną Spree upę. (Mano mylimas Watergate klubas iš išorės vis dar atrodo it nudrengtas sandėlys. Šįkart į vidų nėjom, nesuviliojo headliner‘iai.)

Vakarinė programa – Berghain‘o klubas, tiksliau, Panorama Bar, kuriame, žmonės šneka, būnant Berlyne, neapsilankyti – tikra nuodėmė. Eilė, stebėtinai trumpa (laukėm tik ~45min), apsauginiai kaip visada itin kruopštūs („Brangieji, jums tikrai yra 18?“), muzika – valio, garsas – taip pat, šokom iki išprotėjimo, bet kažko trūko. Turbūt to mano mėgiamo savumo jausmo, kur visi vieni kitus pažįsta ir nebijo atitraukti akių nuo savo šmutkių bei pasileisti plaukus. Grįžom 7-tą ryto, vienok.

Trečioji diena.

Po vakarykščio klubinėjimo miegojom giliai it slibinai, tad šios dienos klajones pradėjom gerokai popiet.
Parke prie namų įsikūręs didžiulis baseinas buvo puikus vaistas po vakarykščių džino degustacijų, o į savo atostogų programą įtraukėm vasarai privalomas maudynes ir taškymąsi vandeny.

Vėliau patraukėm į Alexanderplatz pasižiūrėt seilų Kaufhof galerijoje bei Alexios prekybos centre. (Neneigsiu, kelionės metu įsigijau krūvą šmutkių, mėgstamiausia spalva – rožinė.) Be jokios abejonės, pasirinkimas – puikus, kainos – kur kas draugiškesnės nei pas mus, bet faktas, kad viso pasaulio suknių nesusipirksi, tad pernelyg ilgai čia neužtrukome.

Vakarinė programa – vynas, pasisėdėjimas lauko kavinukėj ir, vakaro kulminacija – nevisai tikėtas apsilankymas viename žymiausių Berlyno gėjų barų (į kurį straight‘ai įleidžiami taip pat) Roses. Interjeras… Kaip čia geriau pasakius – paimk visus daiktus iš Select katalogo, pridėk daugiau rožinės, viską išdėliok ant kailio ir apipink girliandom. (Marijos skulptūrėlė, apsukta mirksinčiom švieselėm tūlike verčia iš koto). Kaip ten bebūtų, tokioje vietoje kičas – privaloma detalė, tad mintis išpildyta tobulai. Daugybė pokalbių, naujų žmonių, klykavimo, juoko, žinoma, šokių. („Jei nežinote kokio žmogaus vardo, tiesiog kvieskite jį Ingeborgu“). Rytą vainikavę neįtikėtinai gardūs tikri turkiški kebabai padėtį tik pataisė. Šįkart namus pasiekėm 8-tą ryto.

Ketvirtoji diena.

Šventas sekmadienio reikalas – apsilankymas Mauerpark blusturgy, pavėpsojimas į žmonių išradingumą pardavinėjant daiktus (pradedant išlydytais vinilais, baigiant kibirais <…>), prisėdimas gausioje karaokę stebinčioje publikoje.

Tądien turėjau daug darbo, tad nuo sekmadienio vakaro iki pirmadienio nakties manęs nebuvo.

Ir šiaip, po savaitgalio linksmybių buvo pats metas atsikvėpti.

Penktoji diena.

Visą dieną dirbau, draugas atradinėjo miestą solo, bet vakare išeiti iš namų tiesiog privalėjom. Smagiai paslampinėjom po naktinę sostinę, pamatėm garsiąsias (įvairiausių lyčių, true story) prostitutes ir vėl nėrėm į vakarėlio šurmulį. Ir vėl šokiai, ir vėl pažintys, namus pasiekėm, šįkart, jau pusę 9.

Šeštoji diena.

Po tokio vakarėlių maratono įgijom imunitetą, tad kilt iš lovos ir žengt į miestą jau buvo visai nesunku. Pirmoji stotelė – mano mylimas Tacheles kompeksas, kurį, kiek girdėjau, žadėjo nugriauti, bet, laimei, jis vis dar stovi. (Tai tas įžymusis pastatas su užrašu ant sienos – How long is now.) Vėliau – neišvengiama fotosesija prie vieno svarbiausių Berlyno simbolių – TV bokšto. Tada, be abejo, duoklė šopingui.
Paskui traukėm pasiganyt į muziejų salą, kuri vasarą atrodo neįtikėtinai gražiai, ypač palyginus su vaizdeliu, regėtu gūdžiais žiemos vakarais. Šie vaizdai buvo kaip tik tai, ko ir trūko tobulai nuostabios kelionės pabaigai.

Trečiadienį dar kiek pasitrynėm mieste ir, susikrovę stebėtinai pasunkėjusius lagaminus patraukėm link stoties.

All in all, ir man, ir kolegai, viešnagė pranoko visus lūkesčius. Ir paturistavom, ir pailsėjom, ir pašokom, ir nusipirkom, ir, žinoma, pamatėm. Berlyne gyvenau žiemą, tad beprotiškai džiaugiuosi, kad vykom vasarą. Dabar jis – kur kas gražesnis, jaukesnis ir šiltesnis. Oras visą kelionės laiką buvo nuostabus, garsai ir kvapai – sodrūs, o mes su kiekviena diena jautėm kaip vis labiau atsipalaiduojam.
Bene ryškiausias kelionės įspūdis – žmonės, milijonai žmonių, su savitu nuostabiu stiliumi, daugybė įspūdingų asmenybių, kurias pažinti ir įrėminti paveikslėliuose ar žodžiuose, turbūt neįmanoma.
Kelionė buvo ir tarsi tam tikras draugystės išbandymas, kurį atlaikėm puikiai, negalėčiau įsivaizduoti geresnės kompanijos, iš naujo atrandant vieną mylimiausių vietų mano gyvenime. Bijojom, kad 7 dienos bus per daug, bet, finale, troškom dar bent tiek pat.

Aš tikrai dar čia sugrįšiu ir tikrai pasinaudosiu savo kitiems jau ne kartą duotu patarimu – būk jaunas Berlyne, mieste, kur tavo laisvei niekas netrukdys.

Rodyk draugams

Apie tai, kad žmogų iš tūso išvaryti galima, bet tūsą iš žmogaus – sunkoka

Taip, dabar už lango yra šalčiau nei bet kada per pastaruosius metus, bet tai nėra kažkas baisaus, ypač, kai neturi reikalų bent iki pirmadienio. Oficialiai paskelbiau, kad artimiausias tris dienas niekur neisiu, nes tikrai bijau, kad galiu sustingti į ledo gabalą (kažkaip pavaikščiojus į/iš darbo kelissyk vakar jaučiu, kad keistai maudžia galvą :D), gulėsiu lovoje, gaminsiu skanų sveiką maistą, skaitysiu, rašysiu, žiūrėsiu filmus ir panašiai ilsėsiuos. Užsileidau muzikikės ir ką tu manai, ką tu manai, šoku ir pagaunu save mąstant, kad blem, gi šiandien afigenai geras Opiuuuumas!

Anksčiau maniau, kad mano aistra tūsams išblės su pirmosiomis abstinencijos savaitėmis, bet dabar, praėjus jau dviems mėnesiams galiu drąsiai sakyti, kad net ir tai entuziazmo nei kiek neslopina, gal net kaip tik kelia, nes muzika man skamba vis geriau ir geriau, o šokiai kiekvieno vakarėlio metu įvykdomi vis rimtesni. (Prieš kelias savaites grįžusi iš Pliusų, sakiau, nu fsio, gana kuriam laikui, bet vakare jau sugebėjau susigalvoti princesės vaidmenį Yagai, kurios metu vykusio šėlsmo žodžiais apsakyti tikrai nėra įmanoma.)

Kai buvom mokykloj, dėl tūso galėdavom eiti pėstute per visą miestą, pasidirbti dokumentus ar kentėti namų areštus. Vienuoliktoj klasėj pinigų tai nelabai turėjom, tad susitaupę bilietams tranzavom į Nokia Trends’us per didžiausią pūga ir važiavom, man regis, ne su pačios sveikiausios psichikos vežėjais, bet tai niekis, nes gi į vakarėlį. Dvyliktoj klasėj vienas vasario savaitgalis buvo toks pats šaltas, kaip ir šis, nereikėjo į mokyklą. Tada ketvirtadienį mes šventėm siestą draugo namuose (vienas svetys net atėjo su dviem striukėm, kaip šalta buvo, bet atėjo!), o penktadienį susipakavom daiktus ir išmovėm į Vilnių. Keliavom į D’n'b tūsą Arkoje, šėlom Gravity, gėrėm daug daug dėgtinės ir šokom šokom šokom.

Aš jau nebekalbu apie šimtus fiestų soduose aplink gimtąjį miestą, apie legendinius vakarėlius užmiesčio sodybose (atvažiuoji, atsišildai aplėdėjusią spyną, užkuri pirtelę ir balius prasideda), apie mano vienos vojažus į techno balius Vienoj ir Berlyne, arba kai žinojom, kad Tundroj lyja non stop, grimzta mašinos, sekmadieniui yra planų, bet vis tiek išvažiavom. Ar pasakojau apie mūsų Lithuanian trip’us į tūsus Utenoje, Šiauliuose ar kokioj Trakų Vokėj?

Sutikus kokį etatinį Vilniaus vakarėlių liūtą vidury baltos dienos einantį pavalgyti pietų pertraukos metu ar apsipirkinėjantį antradienio vakarą Akropolyje, vis tiek matai tą jokiais būdais neužgesinamą kibirkštį akyse, sakančią, kad jis visada pasiruošęs tūsui, ir užgrojus muzikai rankas kaip mat iškels į viršų.

Nežinau, kokia jėga už tai atsakinga, bet kiekvieną penktadienį pradedu jausti, kaip svyla šikna ir verda kraujas iš noro kažkur išeiti.

Man dar įdomus toks dalykas, ar daug žmonių, išėję trumpam į miestą, sugeba pro namų duris įžengti tik šeštadienį šeštą ryto, aplankę dešimt linksmybių zonų, mėlynom nuo įėjimų štampų rankom ir ne viena apyranke. (Antakalnio Šv. Trejybės reunion prieš porą savaičių, plačiau – gyvai).

Man toks jausmas, kad mes niekada nepasikeisim. Gal ir gerai.

Šiandien Opiumas, ryt – Pliusai. To party or not to party?

Skiriu visiems likimo broliams nuostabaus filmo (jei dar nematėt, būtinai pažiūrėkit) soundtrack’o gabalą Tomcraft – Overdose.

Rodyk draugams

Dream a little dream

Mano labai sena ir gan stipri svajonė/užgaida buvo pasidaryti tatuiruotę. Aš ją pasidariau. Neįsivaizduoji, kiek džiugesio ji man suteikė ir suteikia.

Dar viena, baisiai didelė vaikystės svaja – gyvenimas Berlyne. Kai man buvo šešiolika, kliedėjau “Aš gyvensiu Berlyne”. Tada plano nebuvo, buvo tik šis sakinys. Berlyne aš gyvenau pusę nuostabių metų. Ir dar gyvensiu.

Ir tokių gi svaičiojimų, kurių galva buvo pilna kadais, virtusių materija, suskaičiuočiau šimtus – rimtesnių ir nelabai.

Aš labai seniai labai noriu mėlynų plaukų. See you soon. :)

Rodyk draugams

Dar vienas flashback’as

Kai klausau Kooksu, Bon Iver ir visų kitų Take Away Show įrašų, kai nurimstu ir kvėpuoju ramybe, taip iki kaulų smegenų gelia, kaip norisi spragtelėt pirštais ir atsirasti Berlyne, su tam tikrais žmonėm, gitaros garsais, dūmais aplink ir negalvot, ką reikės daryt toliau. (Meluoju, aš visada galvoju,bet..!)

Ar kas suskaičiuos, kiek sykių išklykiau Skinny Love ir Rocks and Daggers. Ir tai nebuvo love story, tai buvo gražus trumpas tripas, be jokių neteisingų sentimentų.

Rodyk draugams

2011m. Suvestinė

Šabloniškai nuskambės šis pastebėjimas, bet negaliu susilaikyti neatsidususi ir nepasakiusilaikas bėga vis greičiau ir grečiau.

Skaičiuojam paskutines metų dienas, o aš, kaip visada, norėčiau pateikti detalią praėjusiųjų apžvalgą. Visgi, 2011-ieji buvo velniškai geri metai. Geriausi metai mano gyvenime. Jauti jėgą?

Taigi, renkam šių metų įspūdingiausius. Kad būtų paprasčiau, taikau kategorijas, naudotas praėjusiais ir pridedu šį naujo.

Metų Pasididžiavimas: baigtas universitetas ir per savaitę po grįžimo gyventi į Lietuvą susirastas darbas (ne per pažįstamus).

Metų miestas: Berlin (Don’t underestimate the power of the Berlin TV tower).

Metų Public Tūsas: Nicolas Jaar @ Watergate, Oliver Deutchmann @ Soul Box, +++ @ Soulbox.

Metų Private Tūsas: Sodukai pas mane; Ežerai @ Vencavai; Jau ir Kalėdų Balius Pnv rajone.

Metų Pravalas: kai imi ir neįstoji į MA Berlyne.

Metų Aksesuaras: karūna.

Metų Laimės Kūdikis: (neskaitant neįstojimo).

Metų Naujos Žemumos: kai ropoji keturiom ir sakaiau au; įsiverži į klubą ir šauni stipriausius įmanomus šotus; pabundi ir klyki,kur aaaaaš?!(nors gal ir namie); įvykiai 2011 10 01 į 2011 10 02, o ypač 10 02 (kai pameti kuprinę, piniginę, mobilųjį tel., fotoaparatą ir striukę)..

Metų Muzikiniai Atradimai: Verslo Rizikos Rezervas, Bon Iver, Noah and the Whale, Animal Collective, The Weeknd, David Bowie (įsivaizduok), Jachoozi, Blawan, Lykke Li, The Smiths.

Metų Simbolis: Širdutė

Metų Titulas: lochų magnetas.

Metų Maistas: linų sėmenys, kviečių ir rugių sėlenos, musli, kalnas ledų, baklažanai, cukinijos, kriaušės.

Metų Filmas: The Skin I Live In (masterpiece), Party Monster, The Shortbus, Les amours imaginaires.

Metų Rašytojas: Nick Hornby.

Metų Angelas Sargas: mama.

Metų Koncertas: Elton John.

Metų Serialas: The Office, Modern Family, Seinfeld.

Metų Leksikonas:Tchuss, PNV (Pūsk Nx, Valkata);Išvyniojami saldumynai(saldainiai). “;Susipisus Dėžė(Tundra),Saulė šviečia, žmonės šypsosi,Verkia saulė.

Metų Inside Jokes: katėaladinas, submarinas, prikolai apie švarplę; mediniai bajeriai - net girelė linksta.

Metų Šūkis: Tikėk, kuo tiki”; “Gyvenimas – tai dyskė”.

Metų Sadomazo: Auskarų vėrimas namų sąlygomis.

Metų Eilėraštis: Dancing Skeletons.

Metų Straipnis: Meilės kančios būdingos tik neurotikams.

Metų Fetišas: religiniai simboliai, širdutės, rūžava.

Metų Vojažas: Naktinės klejonės savaitgaliais Islandijos Kultūros centre ir šiek tiek atokiau; Savaitė Telšiuose su nepažįstamais žmonėmis; Kelionė PanevėžysLenkijos/Vokietijos sienaKaunasVilnius.

Metų Gėrimas: vanduo, jogų arbata.

Metų Baltas Arklys: Sūpynės.

Metų Humoro Jausmas: B. B. ir R. P.

Metų Vieta: senų namų Antakalnyje virtuvė; Gringo; Soulbox; Vienkiemis.

Laimingiausia Metų Diena: 2011 07 09 (Tundra).

Metų Gabalas: Bon IverSkinny Love; Noah and the WhaleRocks and Daggers; The Rolling StonesHeaven; KoudlamLove Song; AdeleSomeone like You; The WeekndWicked Games.

Metų Hitas: IŠDALINAU.

Metų Vyras: Dave Gahan.

Metų Spalva: rūžava.

Metų Mylimieji: D. Š. ir A. S.

Metų Šaldytuvo Magnetukai: Filip Kirkorov i Nikolaj Baskov.

Metų netikėtumas: Lietuviška Estrada.

Metų Desertas: ledai su Daim’u @ McDonalds.

Metų Profesija: princesė.

Metų Vieta, Kurią Tesinori Apvemti: VPU. (Pykint pradeda vos pažvelgus Žvėryno pusėn).

Metų Išmintis:Kad ir koks piktas būtų, šuo nori turėti šeimininką.;Moterskaip šūdo krūvos, vyrai ieško kuo mažesnės.;He, who hesitatesmasturbates.,At rabota dochnut koni, no a jabezsmertnyji poni!

Metų Klubas: Watergate, Opium, Soulbox.

Metų Labiausiai Atsibodę Objektai: Branderburgo vartai, Alexander Platz ir Berlyno Siena.

Metų Muzika: M-1 Plius, BBC Radio 1, Radio Paradise.

Metų Naujas Draugas: A. S. (kai mes juokiamės, mes išverkiam visas įmanomas ašaras ir praklykiam balsus); D. R. (Škėma Junior).

Metų Nemeilė: katės, vaikai.

Metų Vakarėlių Liūtas: M. K. (@ Tundra), B. B. (@ Tundra, etc.), aš.

Metų Naujai Atrastos Senos Meilės: K. M. ir N. P.

Metų Moteris: D. Š.

Metų Priešas ir Stabdis: svaigalai. (vėl).

Metų Avantiūra: darbas vaikų futbolo stovykloje; praktika Hiutenfelde.

Metų Visagalis: valia, atkaklumas, pasitikėjimas savimi ir optimizmas.

I call it a year! Šampano į studiją!

Rodyk draugams

Trupinėliai

Vakar per teliką sakė, kad Vilniuje įvykdoma triskart daugiau tyčinių nužudymų nei Berlyne. Motyvuoja, ką.

However. Dirbu dirbu dirbu ir džiūgauju, kad priot man tas darbas baisiai. Net neišeina pasiskųst, kad vaaa, vėl į darbą. Malonu labai jausti, kad einu savu keliu.

Trečiadienį buvo juokinga, kai pavadavau sergančią kolegę ir vedžiau pamoką vaikams. (Šiaip vaikų nemokau ir visai nenorėčiau mokyti.)

Du gaideliai du gaideliai samagoną gėrė

Dvi vištelės dvi vištelės pro balkoną vėmė.”;

“Mokytoja, o jūs nebuvote tėvėtrys sezono pristatyme, aš jus mačiau!”, - štai tokie tad išminties perlai iš jų.

Ir pagaliau pradeda nebegąsdint vienatvė, vis lengviau grįžtu į Berlyno režimą ir vis geriau jaučiuosi viena.

Nuostabi penktadienio popietė, kai niekur nereikia, kai galiu ramiai sau mėgautis iškovotu poilsiu. Ką tik pažiūrėjau W. Allen’o “Anything Else”. Nagi puikus mūvis, man labai patinka tas toks iš jo filmų sklindantis kasdienybės absurdo iliustravimas ir greta sekantis tiesos komentavimas. Noriu į tą naujausią jau. Dar noriu į Eltono Johno koncertą. Čia jau Stadija, ar kaip?

O feisbuko bepročiai visai suįžūlėjo – jau fotkina ir postina nebe prašmatnų savo ar kitų gamintą maistą, o take-away užkandinių trupinius. Shame on you.

Rodyk draugams

Apie tą vasarą

Ši vasara kol kas ne tik pati geriausia, bet ir tikrai produktyviausia – trys stovyklos, keturi open-air’ai, veik savaitė pajūryje, nesuskaičiuojami vakarai su draugais, o, jei viskas bus gerai, kitą savaitę ir išvyka į numylėtąjį Berlyną. Kad ir kaip, vis dėlto smagu iš lėto formuoti tvarkaraštį rudeniui ir žinoti, kad greitai iš daug maž tingaus grįšiu į tą režimą, kuomet daug dirbama, bet tuo pačiu ir jaučiama, kaip nemiega protas, stiprėju fiziškai, morališkai ir dvasiškai. Kai ir nuveikti išeina daugiau, nes mokama vertinti laiką, ir poilsis tampa saldesnis.

Sekmadienio vakarą Satta Outside metu apsidairiau aplink ir, matydama šalia mylimus žmones tariau sau, gal ir gerai, kad lieku Lietuvoje. Nes meilės čia tiek, kiek niekur kitur, ko gero nerasi. Čia šalia mylimieji ir juokas toks, kurio svetimi nesupras. Čia daug dalykų yra beyond. Čia aš vėl bandysiu suimti save į rankas, nes, kad ir kaip nenorėdama, vis išsprūstu. O gal ir nenoriu neišsprūsti?

Ir vis tiek, atsiminsim geriausiai tai, ką padarėm. Ir verčiau gailėkimės tik dėl to, ko neišdrįsom.

Dievuli mano, laimink mane, pakišdamas pagalvę, kai pati save skriaudžiu. Nevalingai.

Rodyk draugams

Kaip palengva ateina pabaiga

Niekas negalėjo patikėt, ir pati dar netikiu, bet šį savaitgalį praleidau namie - jokių draugų, jokių svaigalų - ir pagaliau pabaigiau kursinį darbą. Penktadienį laikiau vieną svarbiausių egzų, dėl kurio visiškai nebuvau tikra – penketo būtų užtekę, bet kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau gauti septynis, kas pas šią dėstytoją yra labai daug. Palengva mokslai ritasi į pabaigą – liko tipologijos (gretinamoji kalbotyra) egzas ir final exam, kuris, ko gero, pareikalaus nemažai streso ir jėgų. Ir tada, jei viskas gerai, bus viskas. VISKAS. Viskas paaiškės iki birželio trečios, laikykit kumščius.

Tu neįsivaizduoji, kaip norėčiau dabar išgriūti kur prie baseinėlio su aperolio taure rankoj. Svajonės svajonėm, o kolkas – reikia varyti pilnu tempu.

Beje, pirmą kartą gyvenime vasarą leisiu Vilniuje. Įdomu. Kasdien vis labiau stiprėja ilgesys Vienai ir Berlynui. Kartais taip maudžia, kad noris užsikasti po žemėmis. Norisi tikėti, kad dar bus, kada paklajoti po pasaulį ir niekuo nesirūpinti. Gaila, tačiau darosi vis sunkiau patikėti, kad kada dar jausiu įkvėpimą. Mano pasaulyje meilės nėra. Užvis labiau jos nėra čia, Vilniuje, vienišų šunų mieste.

Rodyk draugams

Esi tai, ką valgai?

Bon jour. Rodos, grįžusi, dar neaptariau vienos opiausių sau temų – maisto. Kadangi visus savo maisto davinius turiu sužiūrėti baisiai atidžiai, tai, galima sakyti, skaičiuoju grūdus, kaip ta coliukė. Deja, tenka pripažinti, kad buvo keletas etapų, kurių metu pamečiau valią ir sutrikdžiau režimą (už ką dabar atgailauju) – Hiutenfelde visą maistą patiekdavo mokykloje, o ten tų visų skaičiukų sužiūrėti beveik neįmanoma (tarkim, jie deda aliejaus į balandėlius. No idea, kokiu tikslu, tad turbūt neblogai atrodydavo, kai dešimt kartų prieš valgydama nusunkdavau riebalus nuo įvairių patiekalų). Maistas ten būdavo ypač skanus, bet kartais tikrai jausdavau, kaip mano organizmas stebisi netikėtai (ir nenumatytai) gautu kalorijų kiekiu (nes visgi visiškai viso riebalo iš kokios keptos žuvies neišsunksi). Populiariausi patiekalai – blynai (žinoma, kepti ant aliejaus ir, žinoma, patiekiami su uogiene arba grietine), košės (virtos 3,5% riebumo piene (šiaip vartoju 1% ir mažiau)), įvairūs makaronų apkepai (kurie irgi skęsdavo aliejuje, irgi nesuprantu, kodėl), įvairūs mėsos kepsneliai (viskas kepama ant aliejaus, virta ar troškinta mėsa – neįsivaizduojamas dalykas), net gi bulviniai patiekalai (buvo ir kugelio ir cepelinų, kurių net Lietuvoj tekdavo ragauti ypač retai), na ir galiausiai, spurgos, bandelės bei tradiciniai vokiški maistai – plastmasinė šviesi ar tamsi duona (toast‘ų akyse nenorėčiau matyti artimiausius dešimt metų, ačiū), prie kurios galima patiekiami įvairių rūšių sūriai, uogienės bei mėsgaliukai.

Žinoma, siekiant išlaikyti linijas, galima rinktis mažesnes porcijas – nuoširdžiai stengiausi tai daryti, tiesą sakant, net ir negalėjau kitaip, mat skrandis jau tikrai susitraukęs gerokai. Deja, savo maisto kasdien ten nepasigaminsi – artimiausia parduotuvė už 5km, o kelionės kaina pirmyn-atgal – 6 eurai, šadytuvo kambaryje nebuvo, tad teko bandyti laviruoti esamomis sąlygomis. (Tik negalvok, kad skundžiuosi, toli gražu, all in all gyvenau ten kaip inkstas taukuose ir gimnaziją miniu tik pačiais geriausiai žodžiais). Jei būčiau valgiusi kaip senais gerais laikais, kai apie jokias dietas niekas dar negalvojo, turbūt, būčiau priaugusi kokius 6-7kg, na o dabar, kad ir kaip stengiausi, priaugau 3kg iš tų numestųjų 12. Prisidėjo ir tai, kad kai gyveni 2min kelio nuo mokyklos, o kitur nelabai ir iškeliauji, darbe sėdi sėdi sėdi, tai judėjimo gyvenime sumažėja iki visiško minimumo.

O štai prieš atkeliaudama į Hiutenfeldą Berlyne dažniausiai misdavau vaisiais ir daržovėmis, kurie turkų turguose buvo ypač nebrangūs – kilogramą bananų nusipirksi ne brangiau nei už 1eu, mandarinų – taip pat, visų kitų vaisių kainos taip pat panašios. Reikėtų nepamiršti, kad ir pasirinkimas – įspūdingas. Tų pačių mandarinų parduodamos gal penkios rūšys, visą šaltąjį sezoną rasi ir persikų, slyvų, cukinijų, baklažanų, net krapų ir visokių kitokių dalykėlių (kai kurių pavadinimų net nežinau) prieinamomis kainomis. Taip pat Vokietijoje įpratau viską pirkti dideliais kiekiais – taip ir į parduotuvę tenka užsukti rečiau ir viskas gaunasi žymiai pigiau. (pvz. dėžutė javainių batonėlių (8vnt.) - 1,2eu, pakuotė jogurtų (4vnt.) – 1eu ir t.t. ir pan.

Kai grįžau čia, pamačiusi kainas parduotuvėse, pašiurpau. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą kažką pirkau Lietuvoje pradėjo beveik metai, o kainos per tą laiką tik pakilo. Užvis didžiausia prabanga – jogurtai ir visokie varškiniai dalykai, be kurių gyventi negaliu. Bene viskas kainuoja tiek pat, kiek Vokietijoje, o kai kas – ir daugiau. Vienintelis privalumas Lietuvoje tas, kad, laimei, dar turime nemažai natūralesnių produktų ir šiek tiek patogesnis kai kurių alkoholinių gėrimų pasirinkimas (Vokietijoje apstu įvairiausių vynų žemomis kainomis, o padorią degtinę rasti ne taip paprasta). Kalbant apie pinigus, neepamirškime, kaip skiriasi pragyvenimo lygis – pas juos 500eu – turbūt žemiausia įsivaizduojama suma, už kurią galima išgyventi mėnesį (ir tai, Berlyne, pigiausiame Vokeitijos mieste), kai tuo tarpu pas mus, kaip žinai, situacija kur kas prastesnė: gauti ~1000lt atlyginimą už pvz. darbą parduotuvėje, kiek žinau, yra visiškai normalu. Mokėti ~500lt už nuomą ir komunalinius mokesčius, ~400lt išleisti maistui, ~100lt – transportui – taip pat. O kur kitos išlaidos? Pramogos, rūbai, avalynė, higienos reikmenys, neplanuotos išlaidos, vaistai, santaupos ir visa kita? O kas, jei namuose klykia koks beibis ar, dar baisiau, keli? O kas, jei ištinka nelaimė ir tenka kurį laiką nedirbti arba to darbo neturi iš viso? Visai nestebina, kad prie lentynos “nukainota” spiečiasi minios, o optimos produktai, pagaminti iš skirtingų spalvų miltukų – populiariausi. Žmones slegia ne tik suvokimas, kad sąžiningai dirbdami jie ne visada sau gali leisti bent kartą į savaitę valgyti mėsos, bet ir tai, jog toje pačioje parduotuvėje vaikšto ir tie, kurie gali sau leisti ir leidžia žymiai daugiau. Negaliu vertinti objektyviai, bet, ko gero, savo mažiui paaiškinti, kodėl kitam vaikiui mamytė perka Nykštuką, o jam – optimos vanilinius, ne taip jau ir paprasta. Ir visai nenuostabu, kad turime tiek piktų žmonių, nesišypsančių pardavėjų ir susiraukusių senukų. Bepigu į viską žvelgti optimistiškai, kai kiekvienas išėjimas, kai kažko prireikia, tampa kova už būvį. Vokiečiai ne visada gali sau leisti kažkur pakeliauti ar nueiti į brangų restoraną, o pas mus nemažai tokių, kurie kartais turi rinktis – apsipirkti vaistinėje ar maisto prekių parduotuvėje, nes ir ten ir ten išeina ne visada.

However, suprantu, kad nieko naujo nepasakau, bet negaliu neaptarti to, ką regiu kasdien. Gal po kelių metų viskas bus geriau, skaitysiu ir džiaugsiuos, galėdama palyginti.

Grįžkime prie mano mitybos įpročių Lietuvoje. Ką valgau čia? Einamiausi ir nepamainomi produktai – pasukos, varškė, jogurtas (pats paprasčiausias už 2.19lt), greipfurtai, kriaušės, obuoliai, duona, burokai, kopūstai, morkos, svogūnai, ledai, be kurių negaliu gyventi, makaronai, kiaušiniai. Ir taip maitindamasi per balandį maistui išleidau 230lt. Gali būti tikra/s, kad skaičiuoju kiekvieną centą, gaudau kiekvieną akciją ir dauguma tų produktų – optimos ar iš tos pačios serijos. Nepamiršk, kad dalį maisto atsivežu iš mamos rūsio ir kartais valgau svečiuose pas šeimą. Vokietijoje ir Austrijoje nei svečiuotis tekdavo, nei mamos rūsį turėjau, bet mėnuo prasimaitinti man kainuodavo ne daugiau nei 90 eurų. Ir patikėk, maisto racionas būdavo kur kas turtingesnis ir įvairesnis. Na, galiu tik tikėtis, kad kaip nors atsikratysiu tų karališkomis sąlygomis užgyventų kilogramų ir kaip nors išliksiu sveika ir stipri.

Tiesa, keli dalykai Lietuvoje pigūs – kanceliarinės prekės, telefono ryšys, cigaretės ir darbo jėga. Tik tiek. Aj, ir dar Charlie picos su kuponiukais.

After a certain point, money is meaningless. It ceases to be the goal. The game is what counts.”

A. Onassis

…Pasakė graikų miljonierius. Kaži, ar viskas atrodytų taip paprasta gurgiančiu skrandžiu.

Rodyk draugams

Vos dvi savaitės, o Vilnius užkniso juodai

Negaliu patikėti, kiek, gyvenant Vilniuj, nervų ištampo viešasis transportas. Prakeikti trūlai važiuoja, ne tada, kada parašyta, o tada, kada jiems reikia. Išeini iš namų baisingai iš anksto, o finale vėluoji į reikliausios dėstytojos paskaitą. Važiuoji, kratais vos ne iki apsivėmimo, net skaityt neišeina, fone kažkokia moteris vis primena, kad bilietėlį pažymėjus praeitum į saloną (captain obvious), sėdynės tokios siauros, kad nuolat turi liestis su nepažįstamaisiais, o nepažįstamieji nekvepia. Siaubingai nekvepia. Tiek baisių kvapų mano jutimų sistema seniai nejuto ir nenori just, po velniais. O vairuotojai rėkia. Dažniausiai rusiškai. Išvis, kartais jaučiuos it Rusijoj (no offence jai, beje) – Norfoj mačiau šūsnį atviručių sdniomraždėnja.

Man šiandien nesveikai pikta, o liūdna dar nesveikiau suvokt, kaip man čia baisu. Ieškais darbo, išsiunti pusšimtį cv, o niekas net nesiteikia atrašyti. Žinai, net ir atsakymas apie neigiamą rezultatą būtų kažkokios kultūros apraiška. O jei kas apsireiškia, tai suvoki, kad jei norėsi uždirbti bent tūkstantį litų (kuriuos vėliau sėkmingai per kelias savaites investuosi į šiukšlių, kurias išveži kitur, nes savieji kontikai per toli, kad eit, bei gyvatuko, kurio neturi išlaikymus), turėsi art, kaip žvėris. Tiesiogine ta žodžio prasme. Dabar, kaip suprantu, jei jau dirbi, tai multitaskingas neišvengiamas, nes vienas žmogus turi savy talpint kelias pareigas. Jei dirbi aptarnaujančiu personalu, tuos centus uždirbdamas dar privalai ir šypsotis ligi ausų, nors kojos kruvinos ir nervai parėję seniai. Jei esi beveik diplomuotas filologas su gražia įvairia patirtim, tavęs tikrai nereikia niekam. Tikrai.

Važiuojam toliau – kultūra. Dėstytojai ir visi kiti žmonės neatsakinėja į emailus, arba atsakinėja vėžlių greičiais, kai issue jau būna seniausiai išspręstas rankiniu būdu. Jei į tave kas kreipiasi kokiu klausimu, didžioji dalis besikreipiančiųjų niekad taip ir neišmokę elementariausių mandagumo frazių (nu bet kokiu klausimu judindami, būkit žmonės, prisistatykit), ačiū, prašom ir visi kiti žodžiai kybo kažkur teoriniam lygmeny. Jei persigalvoji ir nori kažką atšaukti, tai būk žmogus, padaryk tai vien jau iš pagarbos sau ir dėl savo įvaizdžio, jei ne dėl manęs. Visi baisiai gudrūs kažko prašyt, gudraut, o padėkot ar subinę dėl kito pajudint – mission impossible.

Ir jo, visi susiraukę. Na, didžioji dalis. Ir liūdniausia, kad tenka pateisint tą susiraukimą, nes ir mano visas pozityvas išsiblaškė besikratant šitam velniškai mažam, bet su***tai komplikuotam mieste, kur visi jaučias baisiai svarbūs ir baisiai šaunūs. Ypač šaunūs jaučias jauni avinėliai struobriukai (vapščė šaudyt juos) ir treninguotos žąsys. Visi rėkia vieni už kitus garsiau, paskęsti miesto mišrainėj ir suvoki, kad noris bėgti ir bėgti kuo toliau.

Noriu mylėt tą prakeiktą Lietuvą ir jos žmones, bet išeina tik labai truputį ir tik labai kai kuriuos. Užsidaryčiau urvelį ir nieko nedaryčiau, gal viskas atrodytų gražiau, bet kad tenka varyt kiekvieną dieną daug ir intensyviai.

Beje, užvakar Berlyne išdraskė Tacheles kompleksą, visiems šioks toks gedulas, man taip pat. Daros baisu, kad niekur nebebus galima normaliai gyvent.

Rodyk draugams

Savaitgalis, kurio nepavyko išvengti

Kur buvęs kur nebuvęs žvėriškų (atsakau) vakarėlių maratonas ėmė ir įtraukė vargšę mane, nebesugebėjusią atsispirti menkavertėms žemiškosioms pagundoms. Naujai senas Vilnius su savo linksmybių taškais buvo marširuojamas ir penktadienį ir šeštadienį. Jei pastarąjį nebūtų buvęs vykdomas Woo uždarymas, tai galėčiau juokaut, kad gal verta nusipirkti abonementą į jį, mat šiaip ten niekad veik nebūdavau, o šį savaitgalį buvau net gal ir per daug. Taigi, reziumė: išleista pinigų – sąlyginai nedaug, svarbu mokėt nepasiimt visko iš namų, karaokėje sudainuota dainų – dvi (su mano daininkės talentu, tai per daug net), protų mūšyje atsakyta klausimų – turbūt nei kiek, susumavus visus teisingus ir ne, balansas kažkoks toks, aplankyta viešųjų įstaigų – 6 (ypač nedaug, palyginus su pavasario pjovimais), pamesta galvų – viena kvadratu. Visgi, belstis į Sattą šeštadienį pačio vakarėlių piko metu ir pabučiuot duris, suvokus, kad nedirba, man jau lygis. Viskas, nu jau tikrai noris sakyt, I’m too old for this shit. Paskui vaikštai pusę savaitės kaip zombis, pasiklydęs laike ir erdvėj ir mąstai, kaip pavyko išlaikyti rimtį more or less Berlyne.

Žinia visiems mano skype kontaktams – jo, mano interas durnas, aš tai prisijungiu, tai atsijungiu, man ne visada nueina žinutės, bet man taip vienodai rodo, kad jau bloga girdėt šias pastabėles iš jūsų. Išsijunkit funkciją, kuri praneša, kad kažkas prisijungė, ar atsijungė, kam ji reikalinga? Arba trinkit lauk iš konktaktų ir (jei dar norėsit) rašykit mailu, fb ar telefonu. Arba nerašykit.

Tiesa, nuoširdžiai atgailauju už visas nuodėmes ir viliuos, kad karma netvos per galvą, kaip kad atrodytų visai tikėtina. Jei žinočiau, kaip atpirkt kaltes, tikrai pirmu numeriu tai ir vykdyčiau. Draugai Sveikas Protas ir Saikas buvo truputį išvykę atostogų, tad atisvėrė galimybės išlįst visiems velniams. Kaip kažkada vienas žmogus yra pasakęs – ir gėda, ir noris pakartot. Bet moralkės prielina, gal ir priklauso.

Labanaktuksas, ryt vėl darbų krūvos, rodos, niekad nesibaigs. Sonnenallee dar nepažiūrėjau, jau net pikta.

Bandau susikaupt iš visų jėgų ir neišbarstyt harmonijos ir taikos su pasauliu, parsivežtų iš Vokietijos. I’m sincerely counting on this.

Rodyk draugams

Netikėtas emocijų protrūkis arba kaip dar gebu save nustebinti

Klausiu savęs, iš kur tiek jaudulio ir pergyvenimo dėl visko. Šiuo atveju labiausiai pergyvenu dėl mokslų. Nežinau, kas mane apsėdo, bet viduje jaučiu neišvengiamą būtinybę pavaryti kuo geriau, kad ateityje nereikėtų keiksnoti savo tingumo.

Šiandien nutiko šaižiai įdomus dalykas. Gavau laišką, kuriame viena eilutė netiesiogiai teigė “į mūsų universitetą šiemet Jums įstoti nepavyks”. Nespėjusi perskaityti kitų sąlygų, pati save nustebindama puoliau ašaroti krokodilo ašarom ir jaučiau, kaip plyšta vidus iš beviltiškumo. Vėliau, visgi, pamačiau, kad dar ne viskas prarasta. Kvaila maža situacija? Žinoma. Bet pati turėjau progą gan objektyviai įvertinti, kiek emocijų ir vilčių dedu į tai, apie ką svajojų ir, tuo pačiu, kaip stipriai to noriu. Iki šiol pati to nesupratau. Nepamiršk, kad mane pravirkdyti – ypač sunki užduotis, o ašaros nesilieja ne be priežasties.

Rodyk draugams

Namai/Shortbus

Radau namus! Net lengviau negu būčiau galėjus tikėtis. Labai fainos sąlygos, o svarbiausia, turėsiu Savo Kambarį. Dabar noris greičiau baigt viską, ką turiu čia nuveikt ir šaut į Vilnių. Nesulaukiu jokio palaikymo iš to, iš ko jo labiausiai tikėjaus, bet ir viena aš jau kaip nors. Nes juk turbūt ir kvaila kažko tikėtis, trumpam užsnūdau saldžiam sapne, kur žmonės rūpinasi vieni kitais.

Beje, pažiūrėk šitą filmą. Somehow man čia Berlynu kvepia, flashback‘ina gan rimtai.

http://karleywhatever.squarespace.com/imported-20101006052005/2011/3/11/dating-101-20-secrets-that-are-not-really-secrets-about-dati.html

Rodyk draugams

Minčių pliūpsniai/namų paieškos part III

Viena nemėgstamiausių veiklų mano gyvenime – būsto paieškos. O kai to būsto ieškotis tenka jau trečią kartą per dešimt mėnesių, pasijunti kaip žmogus be vietos po saule. Nors ką jau čia, juk taip ir yra. Mano pasaulis jau veik metus lagamine, mano namai – ten, kur atsirandu, mano mintys – pasklidę po visur per nesibaigiančius pokalbius su visais ir visaip, mano norai, svajonės – vieną dieną Kopenhagoj, kitą – Zimbavėj.

Kad ir kiek keiksnojuos, visgi, skųstis man nederėtų. Jaučiuos taip, tarsi grįžau į paauglystę, tik su daugiau supratimo, atsargumo ir nuovokos. Geriu gyvenimą, darau viską, kad tik paskui nereikėtų suktis atgal ir keiktis, jog prasnaudžiau jaunystę. Kad ir kaip šabloniškai tai nuskambėtų.

Tyliai meldžiuosi, kad nieks nedrįstų išblaškyti mano naujagimių minčių, mano polėkio ir optimizmo.

Už daugybę teigiamos energijos turiu būti dėkinga visai netikėtai pasisukusioms aplinkybėms. Džiūgauju ir bandau iš savęs išspirt benamį ilgesį. Nes juk neverta, ar ne?

Rodyk draugams

Laimės

Na, visų pirma, dar nepasakojau savo paskutiniųjų dienų Berlyne įspūdžių. Buvo visko. Daugybė žmonių, vietų, be proto daug vyno, bemiegių naktų, tūkstantis apsilankymų prie Berlyno sienos ir Branderburgo vartų, galybė gardžiausių turkiškų vakarienių, daug, bet neužtektinai gitaros skambesio, pokalbių iki pirmų saulės spindulių ir nesibaigiančių klejonių.

Daug juokiaus, krykštavau, šokau, mažai miegojau, daug murkiau, truputį įsimylėjau, truputį išsigandau, spėjau sutvarkyti visus reikalus, nors ir truputį pasileidau, labai atsipalaidavau. Pirmą kartą gyvenime aš nebijau.

Dabar antrą savaitę leidžiu mažame kaimelyje, vis prisimenu ir vis pagalvoju, kokia visgi laiminga esu. Ir visada spjaunu tris kartus per petį, bijodama nuvyt tas laimes šalin. Bet niekada nepamirštu išsiviept ligi ausų.

Kiekvienas bebundančios saulės liežuvio kyštelėjimas pro langą apsuką galvą ir mintyse jau rezgu nesibaigiančių kelionių planus, kuriu svajones ir žinau, kad po gan šviesios šiltos žiemos laukia dar šviesesnė ir dar laimingesnė vasara.

Over and over again pora nuostabiausių pavasario muzikų.

Esu tokia rami ir patenkinta, kokia būti niekada net svajoti nedrįsau.

Rodyk draugams

Mergaitė pasimetėlė

Tiesa, labai gražus ir beveik estetiškas laikas Jaar’e pristabdė šiek tiek ir mano jau įsibėgėt spėjusį skeptiškumą. Bet visgi keista, kad dailiai ir meiliai regiu daugiau Lietuvoj, kur gi daug daugiau blogybių lyg ir turėtų būt nei čia! Galbūt tėvynės kasdienės sąlygos tiesiog įsišakniję manyje, o štai svetimos šalies navarotai - erzina.

Ir visgi, turbūt, patarlė tiesą sako - lauke vienas - ne karys, tad nuo trečiadienio prasidės atvirų durų dienos (suprask, mano durų), ir miesto eksplorinimas su savais. Vienas savas jau čia gyvenęs, tad tikiuosi, jog malonių siurprizų netrūks. O atvirų durų dienomis vadinu dėl to, kad per dvylika dienų sulauksiu 8 svečių. Nei daug nei mažai, juk senais laikais tiek apsilankydavo per vakarą, tik skirtumas tas, jog šie vizitai bus šiek tiek ilgesni nei viena tūso naktis, o ir asmeninių atsakomybių (universitetas, darbeliai ir visa kita) koncentracija vasarį susikaups nemenka. Visgi, gaila labai, kad teko pasakyti sorry, bet ne, dar penkiems žmonėms, kurie taip pat buvo sumąstę mane aplankyti. Niekaip nesuprantu, kaip visi taip talentingai sugebėjo pasirinkti tą patį laiką, kai tuo tarpu spalį ir lapkritį kukavau čia sau viena (su 1 išimtimi). Nors ne, suprantu aš viską, taip jau gaunas, kai atidėliojama ikipaskutinio, o dar ir ekstremaliai žemos bilietų kainos daro savo.

Šiąnakt aš vėl namie (rašyta penktadienį) (trečias savaitgalis iš eilės! asmeninis rekordas nuo 2006-ųjų, minia žiopčioja iš nuostabos, yeah). Skaitinėju literatūrą ir naršau internetą, bandydama bent kažką suprasti apie magistro studijas. Nes, jei pavyks šiemet užbaigti bakalaurą, gal visai protinga būtų neapsileisti ir varyti toliau. Bet čia atsiremiu į baisiai aukštą ir plačią sieną, ant kurios surašyta krūva klausimų - nei ką, nei kur studijuoti norėčiau, nesu tikra, sunkiausia atsakyti į klausimą, ar noriu negyventi Lietuvoje? Jei reiketų atsakyti dabar, sakyčiau, taip, taip taip, aš noriu būti Lietuvoje, mat spygauju viduj iš ilgesio ir purtausi, kaip atsibodo svetimumo jausmas. Bet juk pažįstu save ir, kaip žinia, man, kaip ir kiekvienam, gerai ten, kur jo nėra. Kai jau grįšiu, matyt, keiksiu save už neišnaudotas galimybes ir veršiuos kažkur kitur.

Labiausiai dabar norėčiau pastovumo, bet, patikėk, labiau už viską to pastovumo ir bijau. Na žinai, kai viskas stabilu, baisu, jog niekas niekada niekaip nesikeis, nes nuotykiai ir intrigos būna tik filmuos, o ne žmogaus gyvenime. O dabar, sėdint kažkur, jaučiantis kažkaip, nežinant, kas bus toliau, to aiškumo norėtus labai. (blogas tas mano blaškymasis šiuo metu tuo, jog asmeninis/socialinis gyvenimas, kad ir kaip būtų netikėta, snaudžia kaip niekad - aną pavasarį juk gyvenau Californication lygio mūvyje su visokiais pagerinimais).

Rodyk draugams

Ieškau vyro kompiuteristo + Emocijų banga, užplūdusi po Nicolas Jaar pasirodymo

Taigi taigi, per akimirką viskas, ką turėjau kompe, ėmė ir prapuolė (o kartu ir galimybė kurį laiką normaliai juo naudotis). Labiausiai bus gaila, jei nepavyks atkurti 20 000 nuotraukų, kurių, aišku, būdama ultraišmintinga, daugumos nesaugojau kažkur kitur. Šitas mažas išbandymas parodė, kokia gėdingai priklausoma esu aš nuo kompiuterio ir kaip visiškai nieko šia tema neišmanau. Laimei, kambariokas gelbėja mane, nes, kitu atveju, turbūt verkčiau kampe sau. (Dėl laikinųjų nelaimių ir rašyti tenka velniai žino, kokiu fontu, net gėda). Dabar kybau live OS, laukiu, kol į duris pasibels pasiuntinukas su nauju kietuoju disku ir dievagojuos, jog nuo šiol kompą ir svarbius duomenis saugosiu dar labiau nei prieš tai.

Kita tema – trečiadienį man nusišypsojo neišpasakyta laimė, džiaugsmas ir sunkiai žodžiais apibūdinama sėkmė - visai netyčia atsiradau Nicolas Jaar live pasirodyme. Jam vos dvidešimt, jis atrodo tarsi eilinis berniukėlis, kokių kasdien sutinki šimtus, bet, kiek mano miglota kompetencija leidžia spręsti, jis – genijus. Per tris valandas (nors buvo žadėta viena) ir verkiau ir krykštavau – muzika neįtikėtinai sugebėjo išprovokuoti keisčiausias emocijas. Žiūrėjau į tą vaikį ir spėliojau, kas, po šimts, turėtų dėtis jo galvoje, kad paskatintų tokios magiškos muzikos gimimą? Kadangi Nicolas čia tikrai populiarus, Watergate klubas tiesiog lūžo nuo žmonių minios, o aš turėjau gerai pasistengti, kad išlikčiau sąlyginai patogioje pozicijoje (visai netoli pulto, bet basom pėdom įsirėmus į odinį foteliuko apmušalą). However, atrodo, kad po tokio muzikinio orgazmo miegojau geriau, išausęs rytas atrodė šviesesnis, o mintys – skaidresnės.

O štai dabar, rodos, pasinėriau į dar keistesnį savo minčių pasaulį ir jau velniai žino, ką atneš tolimesnė įvykių eiga. Gerai tai, jog pradedu suvokti, ko noriu. Gaila, tačiau kaži tik, ar tie norai bus taip lengvai įgyvendinami. Laikom kumščius, programuojamės visa esybe teigiamiems virsmams.

Foto autorius - Tomas Urbelionis

Rodyk draugams

Kibernetinė idilė

Penktadienio naktis, o mūsų namuose – darbymetis. Aš rašau (tik, deja, ne term paper, o straipsnius, nes juk smagiau, blem), kambariokas, kiek girdžiu, šiuo metu dalyvauja skype konferencijoje (jis iš namų dirba tai Berlyne, tai Stambule, tad bene visą parą darbymetis). Ir išties, įdomus dalykas tos laiko juostos – turiu draugą, su kuriuo šneku veik paryčiais, kuomet jis Kanadoje dar tik pietauja, man, naktinėtojai, labai patogu bendrauti su žmonėmis Anglijoje – pas juos valanda anksčiau, o aš, dažnai plepu ir su tais, kurie savaitgalį Lietuvoje jau grįžta iš tūsų. Nejauku pripažinti, kad mano visas gyvenimas – online. Na gerai, didžioji dalis jo. Nebe ilgam, laimei.

Šiandienos skaičiukai – 1470kcal. Aš labai stengiuosi, garbės žodis, bet bemiegė para išsunkia jėgas, tačiau valgau vaisius, artėju prie grįžimo į sveiką tvarką.

Rodyk draugams

How long is now?

Oranienburgerstr. šiandien perpiet. Kai užaugsiu, aš nebūsiu fotografė. Ačiū, laike, kad bėgi taip greit. Nemeluoju.

Rodyk draugams

Princesei depresija

Antiek vakuumas galvoj, kad net žodžių neturiu. Ant nosies milijonas deadline‘ų ir streso. Aš neturiu valios, aš tingiu, aš nieko nenoriu. Noriu guminukų, spalvų, švaros, rūbų, kvepalų ir vakarėlių.

Esu vienas nelaimingas karaliukas savo sostelyje, aplink spalvų ir linksmybių mažai, man neįdomu. Mane užkniso šitas visas balaganas visur mieste, lietus, dargana ir paviršinis bendravimas su žmonėm. Galiu kažkur eiti, bet neinu, nes mane migdo šabloninis bendravimas, mane nervina tai, kad nuoširdžiai čia juokiausi gal tik kartą, o kiti kartai, išprovokuoti balso iš Lietuvos, nesiskaito, mane žudo tai, kad čia nesirūpinu savimi, nes neturiu, prieš ką būti graži, man tiesiog nesvarbu, ką žmonės pagalvos, nes niekas nepagalvos nieko, mane nervina skaičiuot kiekvieną centą, nervina nepastovumas. Taip, man kaip tai gėlei žvėriškai trūksta dėmesio. Kur tie laikai, kai grožis ir geismas sklandė ore?

Braškių ir šampano, greičiau, alpstu!

Rodyk draugams