BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie Marijoną Mikutavičių

Šiąnakt sapnavau, kad Marijonas Mikutavičius yra žiauriai gražus, žiauriai jaunas ir žiauriai patrauklus ir žiauriai gerai sutariam gerdami vyną kažkokiam balkone. Ypač keista, nes jau kokį 12m. jis: a) nėra nei gražus, nei patrauklus, nei jaunas; b) nu gerai, man taip atrodo, gal kam ir gražus. Nu ir šiaip. Aš visada mylėjau Psichą, o ne Marijoną.

Gražus buvo nebent tada.

O Psichas gražus visada.

Rodyk draugams

Kas yra Lochų Magnetas?

Ar žinai, kas yra Lochų Magnetas? Lochų Magnetas – tai tokia mergaitė, kuri yra pati visa faina, smagi, šauni, graži, protinga ir visokia kokia (daugiau ar mažiau, bet faktas, kad daugiau), o bet tačiau, visi jai asistuojantys vyriškosios lyties atstovai – yra vienaip ar kitaip, nepabijokim to žodžio, lochai. Žodis magnetas reiškia, jog ta mūsų mergaitė traukia tokius vyrus it bites prie medaus, velniškai stipria jėga. (Duočiau aš čia tų lochų pavyzdžių, bet, gal, nebūtų labai korektiška).

Naujaisiais metais Lochų Magneto rinkimuose toliau dėl pirmos vietos grumiasi mergaitė šio blogo autorė ir mergaitė D. Š.

Kaip šioje kovoje seksis toliau – pranešime vėliau, sekite naujienas.

Rodyk draugams

Miss Forever Alone 2011

Šiandien ėjau į porą FW renginių, į kuriuos galimybės patekt beveik nebuvo, surizikavau, nepatekau. Susierzinau. Kai būni sėkmės išlepintas vaikas, tokie nutikimai baisiai stebina. However, ryt bandysim kitur, su akreditacijom.

Šiandien darsyk sakau, kad nemėgstu mergų ir myliu bernus. Darau dvejas prezentacijas, vieną – su pana, kitą – su keturiais bernais. Su pana viena didelė drama, su bernais visiškas atsipūtimas. Kad ir kaip, man geriausia prezentacijas rengt vienai.

Šiandien žiauriai gražiai atrodžiau, bet aš antiek viena, kad net nėr, kam nufotkint. Whahaha. Vakar ir šiandien vaikštau visa apspangus, sukas galva ir suvokiu, kad jei iškrisčiau namie, nieks nepasigestų. Kai pajutau visišką liūdnumo epogėjų eidama namo, kaip tik man pradėjo švilpaut turkai paaugliai. Hell yeah.

Forever alone.

Dabar šiek tiek geriau jaučiuosi ir šiek tiek pagerėjo nuotaika. Ant paskutinių posto žodžių girdžiu, kaip kambariokas rakina duris, grįžo iš kelias savaites trukusių vojažų. Nebe alone?

Rodyk draugams

Working Class Hero is Something to Be

Kadangi prisiminiau senus gabumus, pradėjau šiek tiek vėl kirpti namie. Kadangi mokslai, anksčiau buvę ne itin pastebimi, kažkokiu būdu ėmė ir gan stipriai užspaudė, kelinta diena jaučiuosi nusikalus kaip šuniukas (O dabar įdomu pasidarė, iš kur atsirado toks posakis, ir kur tas šuva/šuniukas taip jau nusikala?). Išties, iki kovo galo turiu tieeeek planų, kad laikas tikrai tikrai neturėtų prailgti, tik reikės nemažai kantrybės, valios ir, deja, pinigų, kad su viskuo susirodoti. However, at least mokslai šiek tiek įdomūs. Šiandien per Eglish for the Media teko vaidinti radio show transliaciją, o po poros savaičių ją teks sukurti patiems. Per Academic Listening kūrėm naujus, labiau šiandieninę visuomenę atitinkančius herojus filmo 12 Angry Men motyvais. Su žaviu (labai žaviu) kursioku Titos prisižvengėm negyvai (mūsų herojai – 19m. naivoka vietnamietė padavėja Thao, stambus 33m. kompiuteristas nolifer‘is Hans, 99m. (nu) buvęs kariuomenės vadas Manfred ir taip toliau ir panašiai). Dabar, kai skaitai, tai tau, čiuju, nejuokinga vapsčė, bet mes kritom bekurdami, patikėk.

Dabar štai kelintą vakarą sėdžiu sau namie viena ir rengiu pranešimą paskaitai Unreliable Narration. Baisiausia tai, jog pranešimas apie vieną labiausiai scary filmų The Others, tad truputi nejauku (Sooner or later they will find you. Bu!). Dar nejauku ir tai, jog dėstytojas gan griežtas, tad nežinia, kokio pažymio tikėtis, o filmą rytojui šiuo metu karpo draugytis, kuriuo pasitikėti galima, bet nesu tikra, kiek.

Rodyk draugams

Įrašas apie PLAUKUS

Nauji metai, kaip matau, ne man vienai prisidėjo prie lengvo stogelio nusirovimo, ko pasekoje atsiranda visokie naujametiniai pažadai, išsiprovokuoja hyperaktyvumas ir, most specially, noras save keisti. O lengviausia save keisti, kaip žinia, manipuliuojant plaukų spalva, ilgiu ir kryptim. Universitete regiu, jog šį norą pajuto tikrai nesuvokiamai didelė dalis bendramokslių, kas, kaip ir man*, baigėsi absoliučiais (arba beveik absoliučiais) fail‘ais – sėdi visi kaip nesavi su kreivom margom kudlom ir, turbūt, mąsto, kad gal visgi nebuvo tai labai būtina. Na, geriausiu atveju, naujos šukuosenos atrodo normaliai, bet ekskliuzyvių pasikeitimų į gerąją pusę neužfiksuota.

O štai aš įgijau naują seilėjimosi objektą. Tai – berniukai su kuodukais. Nu jau taip gražu, kad ja nimagu, seilės dremba. (Taip taip, nieko čia naujo, bet man va dabar parėjo). Mes dar tuos kuodukus savam tarpe vadinam koldūniukais.

*Ta prasme, spalva mane pagaliau tenkina, bet užtat koookia kaina.

Rodyk draugams

Apie baksnojimą, plaukus ir beprotybę

Neprireikė nei 6 plaukų dažymų, praradau vos 40% plaukų ir štai, finale turim gan šviesią ir gan normalią spalvą. (net beveik ne oranžinę ir ne Lady Gaga).

Ryte taip gėda dėl abrikoso įvaizdžio buvo, kad net į paskaitas nėjau, namie mandarinus valgiau. Paskui nuėjau, nusipirkau gelbėjamųjų dažų ir krepšį visokių priemonių blondėms (John Frieda, labai faina linija – akivaizdžiai padeda ir kvepia kaip skaniai).

Šiandienos opiausia ir svarbiausia tema – baksnojimas. Pasirodo, žmonės FB baksnoja savo simpatijas visokias. (Aš nežinojau anksčiau šio ritualo.) Jei atbaksnoja – gerai; jei atrašo – labai gerai, jei neatbaksnoja – blogai, bet gal tiesiog nemato, tai irgi viskas gerai. Pabaksnojau vieną slaptą simpatiją, dabar žiūrėsim, kas bus (klapsiu akim).

Dienos žodžiai: baksnoti, interesas (tai toks vaikinas, kuriam jauti simpatiją), roža (nuo žodžio rožančius), kavalierius. Dienos tema: kaip baksnoti ir koks tavo papyčių horoskopo ženklas. Dienos nuotaika: apatija, perauganti į nesveiką euforinį žviegimą klykimą iš juoko, kalbant dienos temomis. Kalorijos: 1650 (labai viršyta). Dienos įvykdytas darbas: tikras darbas ir du atsiskaitymai rytojaus paskaitoms, į kurias eisiu, nesvarbu, bus gėda dėl plaukų ar ne. (dienos šviesoj tik matosi realus vaizdas, tai su nerimu laukiu ryto.) Dienos išmintis (ir pasiekimas): kai pradedi rašyti pernelyg aktyviam gerbėjui pati (nes reikia info apie Vokietiją), gerbėjas tau rašyti nustoja. Wunderbar!

Radau va tokį image, man tai tolka tak šnipiškės (vaizdelis už Europos):

Truputi pasiilgau anų metų beprotybės (šnipiškėse daug vaikščiota vakarais po mokslų, viskas čia į temą, ramiai), bet nuoširdžiai tikiu, kad šie metai jos atneš ne ką mažiau (tu tik pažiūrėk, ką rašau, čia juk protybės nei pro kur).

Rodyk draugams

O kas mums, jauniems

Kartais galvoju, kodėl viskas yra taip, kaip yra. Karmos, likimai, pranašai, velniai ir fėjos? Nežinau. Po šimts. Vis dar sakau sau – gal aš tik tampau likimą tarsi liūtą už ūsų pasiduodama savo kaprizams ir neapgalvotom užgaidom? Gal derėtų džiaugtis ir pilnom saujom imti tai, ką jis man siūlo per daug nesispyriojant? Aš išlepinta sėkmės, sako skaičiai. Todėl negaliu, negaliu kitaip.

Jei vogt – tai milijoną, jei mylėt – tai tik karalių.

O kas mums, jaunoms, klykėm tada. Tokių jaunų, klykiančių, vis mažiau. Aš – dar vis. Laimei. Dar noriu tikėti pasakom, o ne pusėtina laime.
http://www.youtube.com/watch?v=tXu51Sfk2hc

Rodyk draugams

Bye Bye, Blondine

Šiandien kažkaip visai nelabai tyčia uždažiau savo blondiniškas kudlas. Dažiau septintu numeriuku, kas reikštų tamsus blondas (šiaip dažau devintu – vienuoliktu, todėl du tonai visai neatrodo daug į šoną). Kiek anksčiau yra tekę dažyti šviesius šiek tiek tamsesniais, niekada nenuimdavo, tiek, kiek turėtų, todėl kažkaip be baimės ir pasiėmiau šitą atsapalvį. Matai, nuo vokiško vandens, maisto ir blogų mano pačios įpročių plaukai labai nusilpo, tai sumaniau šiek tiek įdėti pigmento, kad sustiprėtų. BET KOKIE JIE DABAR TAMSŪS. Ou Mai Gad. Rodau foto. Tai gal dabar jau imt ir tikrai juodai nusivaryt? Tiesa, dar vakar ir pati nusikirpau. Joa, man rauna, ir rauna gerokai.

Beje, aš gal durna, gal gyvenimas durnas, bet vis tiek atrodo šiek tiek ironiška, kai tam tikri asmenys ima ir deda grupės, kurios gyvenime nebuvau girdėjus, per atsitiktinumą atradau šiomis dienomis, grupės, kuri dabar visai nepopuliari ir velniai žino, iš kur jis ją atkapstė, gabalus va tokiom ilgom naktim.

Rodyk draugams

Paikos mergiotės užrašai

O žinai, prasta iš manęs boba. Puoštis dažytis taip ir neišmokau, gamint galiu, bet nenoriu, kiekvienai pradžiai visai nemoteriškai nupiešiu logišką tolimų veiksmų seką ir final Bum kaputt, o net ir verkt žmoniškai mergaitiškai nemoku. Horo sako, kad planetos dabar įkvepia mane būti vienai, kas sustiprins pasitikėjimą savim. Šitai aišku ir be horo (kuris, be to, dar ir Cosmo crapish!), bet kai atrandi juodu ant balto užrašytą patvirtinimą teorijoms, kažkaip smagu. O dėl moteriškumo, tai joo. Turbūt subyrėjusi šeima padėjo paskutinį tašką naiviems svaigimams apie laimingas pabaigas, meiles iki išprotėjimo ir kad galima nieko nedaryt, ir vis tiek laimingai ir šiltai gyvent, sėdint kažkam ant sprando. Iš išlepusio šiek tiek nucackinto vaiko per porą metų neatpažįstamai išaugau į laukinį žvėrelį, kurį prisijaukinti visai nelengva. Matai, aš visiškai nepasitikiu žmonėmis. Žmonės netęsi pažadų, jie negerbia tavo laisvių ir teisių, jiems visai nesunku paminti tai, kas tau šventa. Todėl ir pasitinku kiekvieną, kas bando prieiti arčiau, pasišiaušusia ketera ir skeptišku žvilgsniu, kuris kaip mat pasako – su manim arba gražiuoju arba niekaip. Manau, jog didžiausias laimėjimas dabar yra tai, jog man vienai pagaliau jauku, kad nebereikia, kad šalia vis būtų kažkas, į ką galėčiau įsikibti. Kaip pasakytų vienas žmogus, šiek tiek atpratinau save nuo noro pasitraukti į komforto zoną ir ten rymoti. Žinoma, aš myliu savo draugus, bet čia jau atskira šneka.

Žinai, kartais, kaip moteris, jaučiuos net šiek tiek per daug blaiviai mąstanti. Taip, racionalumas – pliusas, bet kartais gi taip noris išsidrėbt ant rūžavo debesio ir būt stupid. Nebemoku! Per daug gerai žinau, kas yra disciplina, ką reiškia išsiugdyti geležinę valią ir perlipt per save, žinau, kur eiti pasiklydus, ką daryt, kai pasibaigia kuras, žinau, ko nori žavus nepažįstamas rudom akim ir jau žinau taisykles, kuriomis vadovaujantis turi save varžyti, bet finale sulauki rezultatų; žinau, kad laikinos naktinės klejonės baltom suknėm ir balandžiais nesibaigia, kad ateina rytas, gyvenimas tęsiasi, žaidimas tas pats, bet žaidėjai – vis kiti.

Nesuklysk, aš moku juoktis – bet jau dažniausiai tik isteriškai, papuolusi į absurdo teatro situacijas, kai kažkas, kas galėjo nepavykt, iš tikro ir nepavyko, kai einam į zoologijos sodą ir sutinkam unicorn‘us ir kai Likimas atvirai tyčiojas.

Taip, esu šalta, skeptiška ir ciniška, bet vis dar pozityvi ir geranoriška, neapsigauk. Ir jokiu būdu ne feministė, gink die, aš myliu berniukus, aš mėgstu rodyt kojas, lakuot nagus, šypsaus, kai man atveria duris, nebijau pasirodyt fiziškai ar emociškai silpna. Aš noriu vyro šalia, bet noriu tokio, kuriam nereiktų aiškint, ką su manim daryt. Noriu, kad jis būtų žymiai protingesnis ir stipresnis už mane. Kad viskas būtų daugiau ar mažiau aišku ir cackinti jo kaip vaiko nereikėtų. Anksčiau buvau linkus prisitaikyti, bet man gana. (Beje, taip, juokinga suvokt ir tai, kad su vyrais, į kuriuos spiginu akis, turbūt, realiam gyvenime neištverčiau nei pusdienio). Nenoriu aš vargšo muzikanto, kuriam vis vien, turim, ką valgyt pusryčiams, ar ne, man reikia saugumo. Man iki ašarų juokingas grupiokas, kuris penktus metus baiginėja trečią kursą, nedirba, tinginiauja ir dar drįsta skųstis, kaip jam, vargšui, nesiseka. Apsaugok, Viešpatie, nuo tokių pseudovyrų. Ne ne, aš jokiu būdų nenoriu, kad vyras mane išlaikytų, aš tik noriu, jog jam savaime būtų aišku, kas ir kaip ir man nereiktų kvaršint galvos ir kažką prie savęs mokyt gyvent.

Kartais pagalvoju, jog galėčiau būti tobula partnere, tik kaži, ar tobula mylimąja – vyrai stiprių moterų neįsimyli, jie su jomis bendradarbiauja.

Kad ir kaip, man tik dvidešimt vieneri, aš turiu laiko, aš sutiksiu tą, kuris paims ir nusineš ir nebebus jokių klaustukų, o kol kas, žaidžiam toliau.

Rodyk draugams

Rožinė filosofija

‘A beautiful girl can make you dizzy, like you’ve been drinking Jack and Coke all morning. She can make you feel high full of the single greatest commodity known to man - promise. Promise of a better day. Promise of a greater hope. Promise of a new tomorrow. This particular aura can be found in the gait of a beautiful girl. In her smile, in her soul, the way she makes every rotten little thing about life seem like it’s going to be okay.’

Beautiful Girls, 1996

That’s how I feel about pretty seksi berniukus.

Dienos išmintis: jei bernas nesugeba be atidarytuvo atidaryt tau alaus, tai per tvorą tokį berną. Pagalvok, ką reiks daryt, kai teks gelbėtis iš sudėtingesnių situacijų, o jis tik rankom skėsčios.

Jei bernas sugeba be atidarytuvo atidaryt dar ir vyną – riebus pliusas bernui.

Šiandien daug ėjom, daug matėm, daug ragavom, bet apie tai – jau rytoj.

Dabar man metų šešiolika ir šiandien aš noriu rožinių plaukų labiau už viską pasaulyje.

Sveikas pragmatizmas ir jokių sentimentų, ar ne? Aš sakau Taip!

Rodyk draugams

Karalaitė ant žirnio

Kankinaus draskiaus sau manydama, kad viskas, ko man reikia, kažkoks žmogus šalimais, kol finale suvokiau, kad užvis labiausiai myliu savo vienatvę, savo nepriklausomybę, savo erdvę, šviesą ir individualumą. Po velnių, gyvenimas veža ir nebūtinai ta euforija turi būti išreikšta kažkokios būtybės prisirišimu prie savęs. Gal kada, vėliau. O dabar, dabar aš mėgaujuos!

‚Rimtai, aš – tobula. Tas jausmas toks naujas, toks didelis, kad vaikštau po jį kaip ekskursijoj. Kol nueinu nuo vieno krašto prie kito, vėl įdomu grįžti prie pradžios. Man kažkaip džiugiai baisu, lyg būčiau gavus dovanų visą miestą.‘

‚O seksas… Seksas yra galinga jėga. Kai esi gyvas ir sotus – tai esminis instinktas. Bet koks santykis tarp vyro ir moters yra seksas. Meilė?.. Abejoju. Yra gamta plius šiek tiek literatūros.‘

U. B.

Klausimų bus?

Rodyk draugams

Apatija

Žinai, kas gali būti baisiau nei būti atstumtam? Pasirodo, būti tuo, kuris atstumia. Jaučiuos it laumė ragana, kuri spjaudo lemčiai į veidą ir varo dievus į medžius.

O tada ateis ilgi žiemos vakarai, kai sriūbausiu sau apraudodama savo vienatvę. Bet negaliu, negaliu nemylinčia širdim meluot.

‘Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę…’

A. Škėma

I never liked a sad look from someone who wants to be loved by you…
http://www.youtube.com/watch?v=4F-CpE73o2M

Rodyk draugams

Drungna

Nėra įkvėpimo. Jaučiuos it kokia beformė būtybė be jokių pojūčių. Sako, priešingybės traukia. Bet, kai sudedi karšta ir šalta, telieka drungna, ar ne?

O kiek beviltiškas turi būti žmogus, kuris negali nugyvent dienos neužmetęs akies į to, kuriam visai nerūpi, atvaizdą?
http://www.youtube.com/watch?v=GcnzpltcU2c
Penkta eilutė.

Rodyk draugams

Lego kaladėlių žaidimas

‚Isn’t It Enough to See That a Garden Is Beautiful Without Having to Believe That There Are Fairies at the Bottom of It Too?‘

D. Adams

Is it?
http://www.youtube.com/watch?v=EAQWpTIjusY

Rodyk draugams

Apie universitetą, paauglystę ir seksi berniukus

Skaityk visą darbo dieną ir praleidau universitete arba universitetiniais reikalais (neskaitant to, kad ėjau pirkt Sim kortelės, reikia gi įsimest vokišką, nes nu reikia. Man to telefono galėtų ir išvis nebūti, tai žinai…) ir aš vis dar čia. Universitetas pilnas beveik gražių berniukų su rankinukais ir stiliovais mokasinais bei visai negražių mergaičių su didžiu Nepasitikėjimu Savim, kuris šviečia per tris metrus, bei vynuogėm dėžutėse ir sumuštiakais folijoj. Dar vaikšto toks vienas tipažas, pavadinkim juos piligrimais. Tai – uniseksinio veido žmogiukai su kalnų batais, kalnų kuprinėm ir kalnų eilutėm, atrodo, ką tik nulipę nuo kokio mountaino ir pasiruošę absoliučiai bet kam. Paskaitos patiko ir net labai. Pastarosios paskaitos dėstytoja pasirodė tokia Simpsoniška, buvo be liemenuko ir tai matėsi (bliaaaatt) ir apkirpta taip labai nesėkmingai – vienas šonas lyg ir kirptas, kito turbūt nespėjo, supranti, aš šiek tiek suprantu, tai matau, kad čia tikrai negali būti stailas Tyčia. Bet užtat faina. Pasirinkau daryti prezentaciją tema ‘Sexism and Homophopia in Basketball‘. Ne dėl to, kad įdomu basketball, o dėl to, kad įdomu tie kiti du.

Universiteto didžiausias pliusas so far tas, kad jis manęs neVeikia. Nes VPU Veikė. Veikė taip, kad, rodos, kiekviena diena, praleista ten, tapdavo kažkokiu mazochistiniu pasiaukojimo aktu, todėl gerai, kad ilgainiui išmokau apsieiti nenueidama į jį ir vis tiek susitvarkydama su Svarbiais Reikalais. Tik antro kurso pradžioje buvo laikas, kai ten eiti buvo šventė, nes buvo mūsų kompanija, gitaros, alus kuprinėse ir pagirios antradienio rytą, buvo Bix karaokė trečiadieniais ir niekas, nei vienas ketvirtadienį į paskaitas neidavo, buvo nuostabus laikas. Iš tos kompanijos VPU nebesimoko 6 (iš 10!). Antro kurso antrame semestre, kai dirbau, būdavo, kad universitete nesirodydavau ir po dvi savaites, kas yra itin paradoksalu, kai gyveni lygiai minutė kelio nuo jo. Turėjau laisvą grafiką, supranti. Atsimenu, būdavo, pabundu, vidurdienis, o visas kambarys miega, nes už lango sninga, šalta, tai negi dabar risies iš patalo, kad eit į VPU? Šiek tiek pasiilgstu gyvenimo su antro kurso kambariokėm. Mūsų kambarys buvo anarchija be taisyklių, vienu metu sugebėjom jame nelegaliai gyvent keturiese. Daugiau nenorėčiau, bet va, studentiška patirtis, čia tau ne Pilaitė su trim aukštais ant keturių žmonių.

Trinuos kampais su kuprine, sėdžiu susidėjus kojas turkiškai ir skaitau Barauskaitę. Toks jausmas tarsi back to 2005, kai buvo šešiolikaseptyniolika, skaitydavau Clockwork Orange, kiekvieną pavasarį žiūrėdavau Romeo + Juliet su Dikaprio, ir ašarodavau, buvau labiau idealistė nei dabar ir net su arafatke mane identifikuodavo kaip Neformalų Jaunimą. Paskui sekė Didžiulė Meilė, Kablai, Rankinės ir isterijos, bet dūšia liko ta pati ir kur buvus kur nebuvus net praėjus šitiekai metų lenda sau besarmatė iš kažkur giliai. Žmonės nesikeičia, jau net aš pradedu pritarti šiai minčiai.

Sėdžiu dabar ir laukiu savo mentoriaus. Jis toks juokingas labai. Ūgio beveik kaip aš, plikas (t.y. plinkantis ir skutantis galvą), per ilgom plačiom kelnėm, paltu ir akiniais. Jis labai neišvaizdus, bet tiek spinduliuoja pasitikėjimu savim, kad net įžiebia savyje šiek tiek simpatiškumo. Matyt dėl to ir turi mergą Spindinčią Blondinę, aukštesnę už save kokiu pusmetriu. Jis ją nuolat visaip čiupinėja, gal net šiek tiek per įvairiai in public (suprask, kad ir prie manęs). Jam, spėju, kokie dvym septyni ir jis visada vėluoja. Anądien tarėmės dvyliktą, atidėjo pusei pirmos, tai šiandien net nemirktelėjau, kai iš šeštos atidėjo pusei septynių. Mada tokia, supranti. Vokiečiai punktualūs, ania? O aš tau kada sakiau, kad man labai patinka vienas toks tipažas – ne per aukšti, pliki vyrai su akiniais. Tai va, žinok, šitas visai nepatinka. Bet šiaip dairiaus šiandien ir tikrai – kaip gražu vyrai su akiniais. Aš nešneku apie šešių centimetrų dioptrijas, ne, aš kalbu apie tuos tokius, na žinai. Ir visai ne dėl to, kad mada, paklausk, kas žino mane, dar prieš kokius penkerius metus dėl to lydžiaus. O visiškas ledas, kai ir taip gražūs seksi berniukai užsideda akinius. Vienas bestfriendas grįžo iš Škotijos su nauju stiliuku ir iš gražaus ir seksi pasidarė ūber seksi, bet šitas nėra ir negali būti liečiamas, nes tokia tvarka gyvenime ir tiek. O pažiūrėti niekas nedraudžia.

Kai pradedu galvot apie gražius berniukus suvokiu, kad mano skonis jiems susiformavo mokykloj. Važiuodavau autobusu per visą miestą ir matydavau šimtus žmonių, o įsimylėdavau vyresnius perkarusius berniukus pamėlynavusiais paakiais ir dažytais plaukais. Mokykloj buvo keli tokie stiliovi stiliovi, su teisingų spalvų striukėm, rankinėm per petį, teisingom šukuosenom ir tom narkomaniškom akim, dvyliktokai. Žiūrėdavau į juos akis išpūtus, kuomet klasiokės spigino akis į tuos, kur su storesnėm cepkėm ant kaklo, nes čia Panevėžys, čia atskira respublika, trust me, ir net neįsivaizdavau, kad kada bent susipažinsiu su tais vaikystės svajonių berniukais. Berniukai atrodydavo kaip Josh Hartnnet filme Virgin Suicides ar Ewan Mc Gregor ir kiti Trainspoting‘e, kaip Pete Doherty, tie seksi niekšeliai. Kai kurie dabar galutinai nusinarkašinę, o kai kurie, visų nuostabai, peršokę į treningiukus, jau nebe Lietuvoje arba niekam nebeįdomūs.

Tiesa, šiandien girdėjau, kad ekonomika Lietuvoje Atsigauna ir dar vakar draugas sakė. Tai gal pagaliau išsipildys tai, ko labiausiai noriu, gal pagaliau nebebus reikalo ieškotis, kur geriau abroad? Gal finale visi besiblaškantys paukšteliai suskris atgal ir vėl gyvenimas virs kaip kadaise, kai buvo tie septyniolika?

Veik mėnesį negėriau alkoholio (du alaus kažkurį vakarą tik). Jaučiu, kaip Dirba protas, really. Man nostalgija, man ilgu, bet taip visiškai pozityviai, sėdžiu išsiviepus ligi ausų.
http://www.youtube.com/watch?v=2WTobJNGP_0&feature=related

Rodyk draugams

Naktinis gyvenimas Berlyne: Ellen Allien ir kiti ‘navarotai’

Taigi taigi, vakar pradėjau explorinti Berlyno naktinį gyvenimą. Čia veiksmas vyksta absoliučiai kiekvieną dieną, visada yra, kur eiti, miestas niekada nemiega. Peržiūrėjusi krūvą variantų vakar nusprendžiau apsilankyti Watergate, kur pagrindinė headliner‘ė – Ellen Allien.

Jei neklystu, porą kartų buvo ji i Lietuvoje, bet taip ir neteko apsilankyti. Kaina – 12eu, eilė kilometrinė, įleido ne visus. Kai įeidinėjau, pasiteiravo, ar aš viena ir kiek man metų. Stovint eilėje minią prisivilioti bando čiuvelis su lentele – Shot – 1eu. Pažiūrėjus į patį čiuvelį nieko, kas būtų pateikta iš jo rankų, ragauti nerizikuočiau. Įėjus pasitinka iškabos ant sienų – fotografuoti klube griežtai draudžiama, visi, kas nesilaikys šios taisyklės bus kaip mat išmesti, todėl nieko ir nenupyškinau. Klubas įrengtas prie pat Spree upės, pro milžiniškus langus atsiveria nerealiai gražūs vaizdai į vandenis, kuriuos nušviečia aplinkinių pastatų šviesos.

Interjeras šiek tiek primena Gravity, tik čia pliusas tas, kad klubas ne rūsyje (turiu lengvą klaustrofobiją). Gan keista tūliku sistema – lankytojų beprotiškai daug, o wc vos keli. Ypač kebli situacija prie jų susidaro ir dėl to, kad didžioji dauguma eina ten ne pirmine wc paskirtim pasinaudoti, ir, aišku, eina ne po vieną, todėl siutas šiek tiek ima. Užėjusi įdomumo dėlei pūstelėjau į sienelės paviršių, kur, kaip nekeista, pakilo baltų dulkių kamuolys. Labai pagirtina ventiliacija – šokių salėje pilnai rūkoma, stumdosi ne mažiau nei trys šimtai žmonių, bet nei nemalonių kvapų nei varginančio karščio per visą vakarą taip ir nepajutau, nors ir gan aktyviai šokau visą laiką.

3.00 į ringą įžengė Ellen. Kokia žavi moteris! Žinojau, kad ji jau nebe jauniklė, bet nemaniau, kad jai jau keturiasdešimt vieneri. Su publika bendravo itin energingai ir draugiškai – leidosi ir pačiupinėjama ir vodkės su keliais gerbėjais įkalė ir porą vyrukų pasuko šokio sūkury. (Bet niekada nesuprasiu, kodėl tiek žmonių jaučią poreikį čiupt zviozdai už rankos). Visai nesužavėjo gigantiška girtoka moteriškė ant milžiniškų kablų, pasipuošuti penkių metrų drakulos apsiaustu, kuri atliko velniai žino, kokią funkciją, staipydamasi šalia Ellen jos pasirodymo metu. Kalbant apie muziką, jau kuris laikas jaučiu, kad mėgstu sunkiai ir stipriai, todėl tai, ką girdėjau vakar, įvertinčiau kaip švelnų, lengvą, bet subtilų ir skanų reikalą. Spėju, kad Ellen stipriai įsimylėjusi, nes pasirodymą pradėjo žodžiai ‘If you love someone send them free. If they return they were always yours‘ (banalu iki skausmo, bet techno skambesyje ši frazė visai neskambėjo gūdžiai), o paskui vieną po kito sekė gabalai, pilni lyrics‘ų panašia tema. Vakar kaip tik iš naujo atradau seniai pamirštą perliuką – Charlie – Spacer Woman.

Po Ellen grojo Kiki, tačiau pabuvau vos pusvalandį, nes muzika nebuvo tokia kabinanti, o aš nebuvau tokia entuziastinga, kad užtrukčiau ilgiau.

Pamiršau paminėti, kad tai buvo vienas iš tų retų kartų (o galėtų būti taip visada, pripažįstu), kuomet į klubą keliavau visiškai blaivia ir dar net ir šviežiai išsimiegojusia galva. Vos įžengus prisistatė vaikinas, besidomintis, ar nežinau, kur čia gavus dragsų, o vėliau įsitaisiau kokių trijų metrų ūgio gerbėją, kuris veržėsi lapdancinti prieš mane ir bandė aktyviai palaikyti pokalbį tiesiog šokių aikštelėje. (Joo, klausyt atgrasaus nepažįstamojo rėkimo į ausį vienas labiausiai viliojančių užsiėmimų penktadienio vakarą). Nustebino ir paguodė (o gal pralinksmino) tai, jog baltmarškinių (baugių berniukų, kurie eidami į klubą būtinai dedasi marškinukus ir tepa plaukus žele) pilna ir čia, ne tik Panevėžio klubuos ar kokiam Universiteto Pabe, kaip maniau anksčiau. Tiesą sakant, vakar pirmą kartą mačiau tiek daug vaikinų, kurie vos ne mano ūgio. Na aš tai aš, bent mergaitė, nors ir tai viena mažiausių pasaulyje, o jiems ką? Turbūt vienintelė atgaiva ir telieka lapnot mdma ir burtis į spiečių klubeliuose.

Po vakar išvada viena – arba aš pasenau, arba man tikrai reikia alkoholio, kad būčiau tokia entuziastinga vakarėlyje, kaip anksčiau. O gal tiesiog trūksta pažįstamų, kurių buvimas šiek tiek sušildytų atmosferą. Namo parsiradau 6.30. Šiandien norėjau į Deine Lakaien, bet, deja, neišgaliu mokėti šimto lietuviškų, kad ir koks kokybiškas ir daug žadantis jo pasirodymas atrodytų.

Lapkričio 6 Paul Kalkbrenner ir Sven Vath. Gal ir eisiu, nes nu kaip neit.

Rodyk draugams

Apie rudenį bei amžiną katės ir pelės žaidimą

‘Įsivaizduokim: berniukas nori bendrauti su mergaite. Ji jam baisiai patinka. Mergaitei berniukas irgi baisiai patinka, bet pagal visuomenines taisykles ji privalo, net jei nenori, maivytis, kad berniukas jos siektų ir imtų ją vertinti. Abu verkia į pagalves vakarais. Pozityvu čia būtų tik tai, kad abu, kol maivosi, turi laiko pagalvoti nuodugniau – bet taip dažniausiai neatsitinka. Nes mergaitė iš principo maivosi, o berniukas iš principo siekia. Tai žaidimai. Primityvioji psichologija.

Mano katinas irgi vejasi tik tą daiktą, kuris ridenasi nuo jo kur nors po sofa. Bet mano smegenys berods labiau išsivysčiusios nei katino. Aš galiu rinktis, kokiomis taisyklėmis vadovautis.

Apžvelkime, kaip galėtų būti. Berniukas nori mergaitės, mergaitė nori berniuko. Jie, taikios ir subrendusios asmenybės, apie tai sau romantiškai kalbasi, ir tas laikas, kuris pirmajam variante buvo skirtas ašaroms į pagalvę, yra panaudojamas vienas kitą pažinti. Visi laimingi, ir štai du sveiki visuomenės nariai – ramūs, darbingi, be nepilnavertiškumo kompleksų, be neurozių, be depresijų. Gulim sau saulėkaitoj ir valgom apelsinus.‘

U. Barauskaitė

Matai, aš ne tik, kad nemėgstu žaist šituos žaidimus, bet dar ir nemoku. Todėl visą laiką ir baigias viskas susifailinimais. Arba taip jau išeina, kad pati to nesuprasdama maivaus. Bet, žinoma, viskas tuomet išeina natūraliai, ir, jei jau spyriojuos, reiškia, man neįdomu. Kartais, kai kokį vakarą pareina visiškos vienatvės lomkės pradedu mąstyt, koks trumpas gyvenimas ir kokie beprasmiai visi tie durni žaidimai, kad, užuot spyriojęsi žmonės galėtu sau ramiai šiltai gyventi pamylėti ir laimingi. Bet tada ateina rytas ir vėl į karą.

Šiandien man rudenis, šiandien aš irzli, man nesiseka sutvarkyti reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti immediately, man lūžta nagai, man velias plaukai, aš darau rašybos klaidas ir man slogu. Persimiegojau gal, nežinau. Miegot patinka labai, nes kai miegu, man nereikia būti atsakingai. Man šiandien ne daugiau kaip 10 metų, aš vaikas, nesusipratęs vaikas, šaltą lapkričio popietę paleistas į lauką be kepurės.

Rodyk draugams

Apie intelektą ir gamtą

‘Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas - sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.’

A. Škėma

‘Žinai, kuo didesnis žmogaus IQ, tuo labiau tas žmogus linkęs pamiršti, jog tėra viso labo apsiuostantis gyvulys. Bet už gamtą vis tiek gudresnis nebūsi. Geriausias seksas būna kaipsyk su tais, kurių nesinori niekam rodyti.

Kokia nors moteriškė, kurios IQ menkutis kaip sraigės, man regis, mažiau nukrypsta nuo gamtos duoto kurso. Į dvi dalis ji nesiplėšo. Tik išsiskečia, kai dulkinasi ir gimdo – viskas.

O aš plėšausi: ir uostau, ir galvoju. Čia ir slypi mano nelaimės.’

U. Barauskaitė

Taip, bliamba.

Rodyk draugams

Individualizmas

Ir štai taip, gan nedidelėmis pastangomis radau sau namus. Neįtikėtina, tačiau naujasis būstas net geresnis už tuos porą (taip pat šaunių), kuriuose buvau apsistojusi Vienoje. Namai jaukūs, šviesūs ir šilti, o universitetas vos keturios stotelės nuo čia. Dabar penktadienio vakaras, čia vyksta milijonas vakarėlių, bet kol kas dar nepuolu taškytis, šiek tiek pavargau beįsikūrinėdama, todėl leidžiu laiką namie – geriu arbatą ir klausau štai ką. Niekas manęs turbūt nesupras, bet būdama viena jaučiuosi gerai kaip niekad. Individualizmas, aš taip ir žinojau, kad šitaip man geriausia. Žinoma, neprieštaraučiau kažkada šalia turėt protingą šaunų vyrą (nes protas – seksualiausias vyro bruožas, definitely), bet  šįkart kalba eina ne apie tai. Gera, kad reikia atsakyti tik už save ir nuo nieko nepriklausyti. Ypač gera, kai netoliese nėra susisukusių nelaimingų mergaičių ir berniukų, kurie vis neapleisdavo manęs anksčiau.

Beje, Berlynas ne Viena, bilietai čia atkeliauti kainuoja nebrangiai, todėl laukiu tavęs svečiuose. Labai!

Tiesa, vis sapnuoju tai, apie ką derėtų pamiršti. Škac, mielas, iš mano sapnų, škac!

Rodyk draugams

Apie šaunius ir nelabai jaunuolius

O šiandien mane pakvietė į pasimatymą. Protingas, geras, perspektyvus, šaunus jaunuolis. Man atrodo, netgi turtingas. Kadangi aš ne Vilniuj, tai net nebuvo svarstoma apie sutikimą, na bet žinai, kas baisiausia? Man neįdomu. Man neįdomūs protingi šaunūs jaunuoliai, man būtinai reikia įsižiūrėt ką nors, kas turi solidų praeities klaidų kraitį, ką nors, kam jau būtų pats laikas elgtis rimtai ir atsakingai, užuot darius nesąmones. Aš visada įsižiūriu pačius absurdiškiausius variantus, o po to kenčiu. Aš visada sakau sau, kad daugiau niekada. Ir vėl ir vėl ir vėl. Kuo toliau, tuo absurdiškiau ir įspūdingiau. Aš net nepažiūrėsiu į tipinį Rosą, bet žliumbsiu naktim dėl Henko Mūdžio. Taip jau yra, supranti.

Su tuo jaunuoliu susitarėm, kad, kai galėsiu susitikti, duosiu žinią. Aš nežinau, ar jam parašysiu. Taip nuoširdžiai.

Rodyk draugams