BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kelios padrikos tarpusavy visai nesusiję mintys

Žinai, kodėl žmonės nebeskaito laikraščių? Todėl, kad ant popieriaus komentaro nepaliksi, kitų piliečių pareiškimų einama tema nepaskaitysi ir taip pasijusi nedalyvaujantis informacijos perteikimo ir visuomenės reakcijos į ją procese.

Dabar nauja mada – varyti ant krepšinio. Taigi yra trys grupės žmonių: tie, kurie miršta žudos dėl visko, kas jame vyksta; tie, kurie atvirai klykauja, kad kašis užkniso juodai ir tie, kuriems nei šilta, nei šalta. Ir aš, kuri rėkia “Simaaaaaai, varyk!”, nežino žaidėjų pavardžių, bet su draugais į kabaką kašio pažiūrėti eina, bet per daug nosies nenukabina, kai chebra nepavaro. O Simas tai joa. Nom Nom.

O žinai, man bernai patinka tik arba jaunesni arba vyresni. (lievas bajeris, minia šėlsta, bet norėjau pasakyt.)

Beje, peržiūrėjau savo žiemos bei anos vasaros fotkes. Vajej, kokia aš kūda, vajej. Dabar labai rimtai sugrįžta į režimą ir siekiama atkurti bei pagerinti situaciją. Ir dar reikia plaukus susigydit, tik gaila, kad LT, priešingai nei Austrijoje, stebuklingas alpių vanduo iš krano nebėga.

Ir dar, Seinfeld valdo!

Rodyk draugams

Vienatvė kartais kanda (net ir man)

„Kai neturi šeimos įsipareigojimų, gali gyventi absoliučiai laisvai, nereikia niekam meluoti, kankintis dėl nesutarimų šeimoje, nes jų nėra, neturi kamuotis dėl sąžinės konfliktų su savimi, nes kažką apgavai ne ten permiegojęs ir panašiai. Tačiau tu esi sušiktai vienas. Tu keliesi ir guliesi vienas, kai tau suknistai liūdna ar apima depresija - esi vienas. Būna vakarų, kai tampa gūdu ir norisi su kažkuo būti, bet supranti, kad taip susidėliojai gyvenimą, jog tai neįmanoma. Tada skaitai gerą knygą arba rūkai ir slankioji po gatves. Beje, kai sergi, tu irgi esi vienas.”

Neklausk, mielas dienorašti, iš kur, nepatikėtum. Che. Bet čia tokie žodžiai, kuriuos pliusminus galėčiau pasakyt ir aš. Būna, tūsas nepaleidžia, o šįkart nepaleidžia bliuzas.

Rodyk draugams

Paniurzgėjimai

Truputi irzli, truputi nesusipratus, šiek tiek trapped ir visai ne cheerful.

Ir dabar jau šviesesniais plaukai vėl. O šiaip tai šnipšto laikas tęsias. Mirkt mirkt ir dienos nebėr.

Tiesa, pastebėjau, kad žmonėms būna visuotinės fazės. Būna va, fazė, visi eina plaukų tvarkyt it susitarę; kitąsyk – visi vėluoja; šią savaitę dėstytojams fazė netaisyt mūsų darbų. Tiesiog va taip.

Man jau veik atostogos, tik kur jas dabar man dėt?

“Words do not express thoughts very well. They always become a little different immediately after they are expressed, a little distorted, a little foolish.”

H. Hesse

Vaaaa. Tiesa juk.

Man nuobodu. Veiksmo! Veiksmo!

Rodyk draugams

Grįžti į įtampos zoną

Gerci gerci, visai susivynioti.

Niaaa. Nefaina ir nešaunu ir visai neįdomu.

Jaučiu, kaip slystu iš doros kelio ir įsivažiuoju į ritmą, kuris buvo pagrobęs mane Vilniuje – po savaitgalio reikia poilsio, kai tuo tarpu tas savaitgalis pas normalius žmones būną laikas, kai ilsimasi po darbo savaitės. Čia kurį laiką buvau pati sau karalaitė ir nieks kvailų pagundų nekėlė, o štai dabar prasidėjo. Reik susiimt.

O žinai, šiaip penktadienis, man atrodo, buvo kažkokia mistinė juodo gėrimo diena. Visi, su kuriais šnekėjaus šeštadienį dieną, iš vakaro buvo pylę už tėvynę ir dar daugiau.

Mes nekalti, mėnulis kaltas, mėnulis!

Pirmą kartą po pusantro mėnesio čia man homesick periodas. Nebemoku šnekėt nei angliškai nei rusiškai, nei, juo labiau, vokiškai, praradau gerą ritmą, pagal kurį dėliojau savo gyvenimą.

Aš šiandien durna durna, tirpstu, lydaus ir skystėju.

Tikrai reik susiimt ir skubiai, nes prarastas ritmas ir sujaukta harmonija visai išderina viską velniop. Reikia pasitraukti iš komforto zonos (Draugas X: „Norint netinginiauti reikia permesti save iš komforto į įtampos zoną“). Įtampos zonoj aš nieko nesitikiu, mąstau blaiviai ir realistiškai, apgalvoju savo veiksmus, nieko neprisileidžiu per arti ir nekvaršinu sau galvos dėl idiotysčių. Viskas tada einas geriau, aš būnu budri ir įžvalgi, mažiau šneku, daugiau klausaus, darau ir suprantu. Įtampos zonoj ir sau ir kitiems labiau patinku ir esu geresnis žmogus. Tokia tiesa.

Rodyk draugams

Apie kvapus

Šiandien ėjau ir kaip daaavė į veidą – didžiulis gūsis kvepalų, kurie tyč toč kaip mano ekskambariokės. Ir iškart prisiminimų banga, kaip mes pas ją dar neįrengtam vonios kambary čiustydavomės vakarėliams, kaip liedavos čepkeliai fontanais ir šokdavom šokdavom šokdavom. Iškart akyse ir stovi raudona dėžė su tais kvepalais. O trečiadienį, kai tik atvažiavau, įėjus pro lauko duris net galva apsisuko – to mentoriaus laiptinėje kvapas lygiai toks pats, kaip mano numylėtosios stovyklos nameliuose. Kvepia medžiu, sakais ir drėgme. Ir vėl praeities akimirkos prabėgo mano galvoje – kaip aš visko pasiilgau. O vaikino, iš kurio nuomojomės butą Vienoje kvepalai – kaip mano dvyliktos klasės simpatijos, net galva susisuko, kai atpažinau! Ir buvo jų prikrauta pilna spintelė, uostai sau, prisimeni ir kikeni. Kvapas – turbūt vienas tų pojūčių, kurie mane labiausiai veikia. Kaip gerai aš atsimenu kvapus… Arba būna, užuodi ir jauti – kažkur jau patirta, o paskui suki sau galvą, kur ir kada. Turbūt kiekvienas žmogus mano atmintyje turi savo kvapą. O ir vietos… Nepatikėsi, bet Austrijos gatvėse tvyro visai kitokie kvapai nei Lietuvoje. Čia, Berlyne, kvapas primena Austriją, bet turi ir Lietuvos savybių. Čia ne taip švaru, kaip Vienoj, bet žymiai daugiau sintetinių kvapų nei Vilniuj. Medžiai, lietus, mašinos, kiekviena kavinukė skleidžia vis kitokius kvapus, o kiek praeivių nešioja tuos pačius kvepalus, kaip anksčiau sutikti žmonės… O va mano šalikas tavim kvepia.

Rodyk draugams

Sugrįžki, jaunyste

Na kodėl, na kodėl aš nebenoriu į vakarėlį? Na kodėl, na kodėl dešimt minučių pastovėjus eilutėj prie ūber tūso man aktualiau pasidaro belstis namo, lįst po kaldra ir rymot sau ramiai įsisupus, užuot krykštavus ir šokus kaip visas netingus jaunimas? Kur gi tie nesibaigiantys vakarėliai su vodkės voniom, kur visi šoka, visi spiegia, kur nepastebėsi, kad aušta, nes, rodos, gali strikinėt dar dvi paras, kur jie? Kas šita mergaitė, kuri patingi ilgiau pasilikt su draugais, apsisuka ant kulno, užkuria mašiną ir keliauja namo, nors dar tik 1.00? Kas šita mergaitė, kuri spyriojas, kad neis į klubą, nes ten per daug žmonių, per karšta, per šlapia, per daug, per garsiai, susišnekėt neišeina? Atsimeni, kaip mes judėjom? Aišku, kad atsimeni, o jei neatsimeni, na tai, dar geresnis įrodymas, kad judėjom, nes tiek ir atsimint neįmanoma. O kaip mes šokdavom iki išprotėjimo, kaip būdavom paskutiniai žmonės vakarėlyje, kaip darydavom balių visur, kur nueidavom! Kiek mes turėjom užsidegimo – lyja, sninga, vėjas, nesvarbu, negi dabar sėdėsi sau namie, nejuokauk, gi tūūūsas. Jei viskas baigta, dar neini namo, eini į Sattą, o po Sattos į afterį, o po to, po to jau vidurdienis, pietauji ir galvojį, o tai ką gi šiandien. O atsimeni mūsų openairus, kai iš Sūpynių išvažiavom pirmadienį popiet, nors dar turbūt negalėjom vairuot, o vakare jau darėm šventės aptarimą pas mane sode, antradienį atsikėlėm ir važiavom tiesiai joninių švęst? O tada, tada, kai atsitįsėm kaljaną vidury šokių aikštelės, rūkėm taikos pypkę ir šokom šokius įsitvėrę šokėjų kutus sukdami pūkuotą skėtį sau virš galvų? Aš žinau, kad ne visi užsisėdėjom ir apsunkom, bet klausiu savęs, kur tas vaibas, kur tas šėlsmas ir užsidegimas? Matai, kitą penktadienį bus vakarėlis sveki atvykę į Berlyną, kur turėčiau galimybę susipažint su žmonėm ir visaip įdomiai laiką leist, bet aš, matai, dvejoju, nes nu kažkaip per garsiai, per daug. Aaaaa. Sugrįžki, jaunyste, po šimts!

Rodyk draugams

Odė Starbucks’ui

Aš labai mėgstu Strabucks kavą. Nežinau, ką tokio jie ten deda, bet pajutau meilę šitam brand‘ui nuo pirmo gurkšnio ir vis negaliu atsispirti vėl ir vėl ten neužsukusi. Taip, mažiausias latte kavos puodelis (375ml) kainuoja net 2,9 euro (~10lt), už kuriuos realiai būtų galima nupirkti bent jau mažą pakelį kavos, bet satisfakcija, kurią patiriu smaguriaudama dieviško gardumo kavą, paruoštą ten, - neįkainojama. Prieš rašydama šitą post‘ą paskaitinėjau kitų žmonių nuomonę apie Starbucks fenomeną. Šiandien buvau jų kavinukėje Friedrich gatvėje, kur pilna įvairiausių Coffee To Go variantų. Visi, kur kavos kaina iki 3 eurų, - pustuščiai, o štai Starbucks‘as, kur net paprasta arbata kainuoja ne mažiau 1,9 euro – sausakimšas. Daugelis sako kad jų paslaptis – jaukumas, gera muzika, wireless‘as, svetingumas, kurį jauti įžengęs pro duris. Nežinau, kaip ten iš tiesų, nes muzikos ten šiandien (ir dar kelis kartus) negirdėjau, bevieliu internetu pasinaudoti neteko, bet taip, ten velniškai jauku. Ore tvyro šviežios kavos ir įvairiausių saldumynų kvapas, aplink zuja dešimtys ištroškusiųjų, keldami smagų vidurdienio šurmulį, tu jaukiai susirangai minkštam foteliuke, o gomuriu nuvilnija magiško skonio pieno puta. Bent trumpam nereikia niekur skubėti, nes dabar laikas kavai, laikas mėgautis.

Kaip gaila, kad jotubėj nėra vaizdelio, kur Ally moko Georgia gerti kavą. Verta pamatyti! Jei esi labai labai curious, ši scena yra šitoje serijoje, pačioje pradžioje.

Rodyk draugams

Blondinė ir akademinis gyvenimas

Per visą tą šurmulį ir ilgalaikes atostogaus jau visai ir pamiršau, ką reiškia sėdėti paskaitose. Šiaip ketvirtakursiai į Erasmusą nelabai važiuoja, nes po rudens semestro paprastai būna praktika, o po jos – jau ir paskutinis pasispardymas su paskaitomis ir tuomet viskas, milijonas egzaminų ir baigtas bakalauras. Bet, ačiū Dievui, užbėgau įvykiams už akių ir praktiką susitvarkiau Austrijoje vasarą, todėl grįžus tereiks atlikti kelias nesudėtingas užduotis ir šitas reikalas bus sutvarkytas. Pasirodo, šiemet mūsų semestras lapkričio pabaigoje jau būtų baigtas (kai tuo tarpu mokslai Vokietijoj prasidės tik spalio 18!), o aš tuo tarpu mokysiuos iki kovo. Daug kas sako, kad apsirikau ir užuot sau patinginiavusi einu sunkiausiu keliu. Bet juk aš ir nemoku kitaip, aš visada turiu kažkur įsivelti, kažką daryti kitaip nei visi (per ketverius metus universitete būsiu išbandžiusi turbūt didžiąją dalį alternatyvių studijų variantų (antram kurse dar ir lankiau paskaitas laisvu grafiku)). Tiesą sakant, bene visus dalykus, kuriuos pasirinkau, vienaip ar kitaip jau teko mokytis (nes per trejus metus iš esmės ir praėjome viską, kas gali būti anglų filologijos programoje), naujas bus tik vokiečių kalbos kursas. Bet kaip aš noriu išmokti tą kalbą! Labai viliuosi, kad sugebėsiu įveikti ir šitą sau mestą įššūkį, nes tuomet turėčiau naudos visam gyvenimui.

Beje, kadangi šis kursas paskutinis, kaip paaiškėjo, jau turiu pradėti rašyti ir kursinį. Jau buvau susitikusi su jo vadove, kuri, laimei, pasirodė labai maloni moteriškė, tokia down to earth (prieš tai buvusi kėlė man scenas emailu ir visaip kitaip tampė nervus, kol, finally, vis tiek ištempiau 9). O štai kursinio tema – ‘Implicit Messages as Means of Character Creation in Fiction‘. Supratai? Aš tai, atvirai pasakius, iš trečio karto tai joa. Turėsiu perskaityti keletą knygų, tik ieškosiu jų jau Berlyne, nes, anot dėstytojos, VPU vistiek jų neturėtų. Pachekinau savo universitetą pasauliniame universitetų reitinge – 139 vieta! (palyginimui, VU dalinasi 501 vietą su keliomis dešimtimis kitų universitetų). ‘Notable alumni, professors and lecturers: Otto von Bismarck, Albert Einstein, Friedrich Engels, Karl Marx…’ Nu.

Vėl skaitinėjau visokias quotes ir radau šitą: (kaip tik į temą prie mano kursinio)

‘Fiction was invented the day Jonas arrived home and told his wife that he was three days late because he had been swallowed by a whale.’


Gabriel Garcia Marquez

Cha.

Rodyk draugams

Apie ramumą

Viskas bėga sukas non stop, vienas darbas veja kitą, o kiek daug dar reikia padaryti! Sąraše vos keli punkteliai pažymėti, kaip done. Tik, priešingai, nei pavasarį, nepergyvenu, nesisieloju dėl tų mažmožių, netrūksta kantrybė laukiant, nespėjant ir kliūvant. O kaip sunku stebėti žmones aplink pametusius galvas dėl niekų. Jau kurį laiką kažkoks vidinis ramumas gyvena manyje. Visai nenoriu rūpintis, ką pasiimti, ką padaryti iki išvažiavimo, užvis labiausiai noriu susisukti į kamuoliuką, klausyti Antony and the Johnsons ir rymoti. Tu labai prisidėjai prie to, kaip pasikeičiau, tu padėjai gimti tai ramybei, ir ačiū tau again and again, nes dabar sau labiau patinku, geriau sutariu su pačia savimi.

Rodyk draugams

Berlin calling quite hard

‘Ain’t got no home, ain’t got no class, ain’t got no man, ain’t got no friends, ain’t got no love…’ dainuoja Nina, o aš negaliu sustot klausyt ir rėkt kartu, nes, rodos, viskas apie mane. Che. Trečiadienį 7.30 ryte išlipsiu iš lėktuvo ir sėsiu į traukinį link centro, ir netrukus susitiksiu su žmogum, kuris už mane atsakingas. Eisim pusryčiaut. Šiaip, nelabai įsivaizduoju, kaip ten viskas bus, bet, at least, jo nuotaika, kuria spinduliuoja laiškai, nuteikia puikiai. Atvirai pasakius, nežinau, kur gyvensiu, nežinau, kaip bus, nieko nežinau. Bet esu rami rami. Šeima laksto aplink ir panikuoja, o aš sėdžiu ir šypsaus, viskas bus gerai. Tik gaila, kad neišeina iš bibliotekos pasiimti knygų trims mėnesiams, gaila (o gal ir gerai?), kad gyvenimą teks sutalpinti į 30kg bagažo. Labai tikiuosi, kad ir šį pusmetį turėsiu laiko tobulėjimui ir ieškojimams. Visi sako, kad Erasmusas – pusė metų tūsovkų ir alkoholystės. Nuoširdžiai viliuosi, kad nepasiduosiu šiai tendencijai. Aš labai noriu Berlyno, to tikro, kurį girdžiu Modeselektor, Ellen Allien, Aparato ir kitų muzikoj.

‘I got my head, I got my brains, I got my heart, I got my soul, I’ve got life. I’ve got my freedom. I’ve got the life!’ Hell yeah.

Rodyk draugams

Sapnai, sinusitas ir Barauskaitė

Sapnuoju mažą šviesiaplaukį berniuką, su su kuriuo ginčijuosi ir nuotakas baltom suknėm su mėlynais kaspinais. Nors ir leidau laiką apsirengusi trim megztiniais ir susisukus į adijaliuką, vistiek pasigavau sinusitą. Dabar pasaulis dar blankiau mirksi kažkaip. Reikės paėst lemono ir lįst į soliariumą (turbūt vienintelis man dar likęs bad habit).

Kadangi gavau Barauskaitę (ačiū tau, kačiukai), skaitau gal jau penkioliktą kartą. Gal, kai sueis metų daugiau, nebeskaitysiu ir nebedžiugins. Na o kol kas:

‚Reikia saugotis negražių mergaičių ir viso nevilties įžūlumo.‘

Man šiandien tracokas, aš klausau va tokius gabalus ir rymau.

Bet man nėra liūdna, garbės žodis!

Žiūriu dabar, ką rašo sapnininkas apie tą vaiką:

‚Sapnuoti linksmą, švarų vaiką - meilė ir daug gerų draugų‘ (valio! Nu mes ginčijomės, bet jis buvo linksmas);

‚Sapne matyti vaiką, kuris vaikšto vienas - reiškia nepriklausomybę ir nerūpestingumą bei visuomeninės nuomonės nepaisymą‘ (joa, buvo vienas, truputi vaikščiojo);

‚Merginai sapne prižiūrėti vaiką - geras ženklas - ji bus gerbiama ir užims aukštą padėtį visuomenėje‘ (valio dar labiau).

Apie nuotaką:

‚Jaunamartę sapnuoti - didelis džiaugsmas’ (!);

‚Sapnuoti turtingai pasipuošusią jaunamartę – vargas‘ (dabar mąstau, ar mėlyni kaspinai reiškia, kad čia jau turtingai pasipuošta, tarkim, kad ne).

Išvis, vestuves sapnavau visą šią vasarą, net sapnavau, kaip teka mano mama. Hm.

Rodyk draugams

Šeimynų planavimo metas

Visi visi aplink sušeimyniškėję iki begalybės. Kelios draugų poros jau kelias gyventi kartu, kelios – laukiasi, o kiti arba vaikšto į draugų vestuves ir krikštynas, arba šneka, jog visai neatsisakytų šeimos. Feisbuke pradeda byrėti exklasiokų vestuvių nuotraukos, ir visokie statusai – married or at least engaged. Mama ir močiutė nenustoja zyzti, maždaug negi tu nieko neturi, man reikia anūko, paskubėk(?!)

Man dvidešimt vieneri ir aš niekada neturėjau rimtos antros pusės. Daugiau nei dvejus metus antros pusės neturiu išvis. Ir nematau anei vieno kandidato į šią poziciją. Ir visai nenorėčiau dabar nei šeimos nei, juo labiau, vaikų. Aš pati dar toks vaikas! Austrijoje alų parduoda nuo 16 metų, o manęs ten prašė dokumento. Dabar, kai numečiau nemažai kilų su savo pusantro metro ūgiu atrodau kaip dešimtokė. Na, ne išvaizdoje esmė, bet nepasakyčiau, kad viduje kažkas skirtųsi. Aš noriu mokytis, noriu susikurti pagrindus ateičiai, noriu kvailysčių, kelionių, nuotykių. Nenoriu lįsti į nuomojamą butuką, varžyti savęs, nes kažkas nori laikyt mane prisirišęs, vakarais žiūrėt teliką ir kept blynus. (Turiu čia vieną tokį pavyzdį, kai pana, laimėjusi progą varyti į Erasmus‘ą Miunchenan atsisako šios galimybės, nes ‘bernas neišleidžia‘). Ir dar labiau nenorėčiau pradėti gyventi šeimyninį gyvenimą bent tą akimirką nebūdama daugmaž tikra, kad tai – mano žmogus.

Man dvidešimt vieneri ir man atrodo, kad likau bene vienintelė savo aplinkoje, kuri dar nėra (ar niekada dar nebuvo) įsisukusi į šeimos planavimo mechanizmą. Maniau, kad senmergystės baimė ateis geriausiu atveju dvym penkių, bet žiūriu, kad dabar viskas kitaip.

Rodyk draugams

Antroji diena Lietuvoje: stebiuosi, baisiuosi, džiūgauju

Grįžau. Kaip viskas keista! Keista girdėti visur lietuvių kalbą, keista, kad parduotuvės dirba ilgai, keista žiūrėti TV (kur vis dar rodo Drąsių, KAMON) ar skaityt ‘Žmones‘, keistas vandens skonis. Taip, turbūt atsigausiu labai greitai, bet faktas, kad niekada nebebus, kaip buvo. (Gal ir Ačiū Dievui).

Labiausiai šiaip šokiravo, kad kuras – jau virš 4lt ir kainos parduotuvėje. Man tikrai baisu net pamąstyti apie atlyginimų ir maisto kainų santykį. Dar vienas netikėtas reikalas – šiandien supratau, kokia beprotiškai skani grūdėta varškė ir lietuviška duona (nors Austrijoj tikrai nedūsavau iš ilgesio šiems produktams, kaip mėgsta kai kurie).

Vakar turėjau mielą vakarą su tėvais, gėrėm šampaną, valgėm mocartukus ir plepėjom. Viena šeimos dalis sakė, kad grįžau suaugusi. Pamažu ir pati tai jaučiu. Labai neprastas jausmas.

Rytoj – į Vilnių. Džiūgauju, girdėdama, kaip visi sako, jog išsiilgę. Aš myliu savo draugus.


Rodyk draugams

Visai ramus vasaros finalas

Kątik grįžau iš The Eels koncerto. Jei nežinai jų, pažiūrėk čia, gal visgi žinai, tik neprisimeni. Ėjom for fun, nesam didelės fanės, tikėjomės išgirsti keletą žinomų gabalų, bet nuskambėjo tik pora girdėtų. Ir šiaip, šokiravo vokalisto arogancija (publikai pasakė vos keletą sakinių, kurie buvo maždaug „Hey, say thanks for a wonderful guy – me“ ir išvaizda (barzda per visą veidą, akiniai nuo saulės ir dar skara ant galvos). Vaikinas, kuris dirbo koncerte papasakojo, kad vokalistas žiauriai pasikėlęs ir net nepadalina autografų gerbėjams po koncertų. Fuj.

Na o šiaip vakaras buvo puikus. Sutikau puikų vyrą, kurį tikrai lengvai įsižiūrėčiau. Taip taip, rytoj paskutinė mūsų diena čia. Damned Karma.

Labai labai dabar šis gabalas:

http://www.youtube.com/watch?v=_raonMRuT54

Rodyk draugams

Jausmų badas

Kątik daug šnekėjaus su senu draugu ir dar kartą supratau, kad dabar mano gyvenime tokia keista stadija. Anksčiau aš privalėjau mylėti, būti įsimylėjusi ar bent susižavėjusi, kad pasaulis suktųsi. Dabar toks visiškas štilis. Nepamenu, kada buvau tokia vieniša. Rodos, kad visos praeities meilės palaidotos už jūrų marių, o future loves simply do not exist. Mąstant šia tema dar prisimenu ir vieną gerą citatą iš Bridžitos Džouns dienoraščio – „Kiekviena moteris tikisi, kad šviežiausia jos meilė ir bus tas vienintelis ir paskutinis vyras jos gyvenime. Bet tuo pačiu ji to labiausiai ir bijo.“ (tikrai ne pažodžiui atsimenu). Aš labai noriu įsimylėti. Bet tai jau nebe taip paprasta, kaip anksčiau.

http://www.youtube.com/watch?v=bf9txfsMhU0

Rodyk draugams

Filmai, savianalizė ir ruduo

Aš dar ne Lietuvoj, o jau pradeda užknist visi kašio entuziastai. Maždaug kas antras postina, kaip jiems faina, kaip čia visi pavaro, o aš realiai net nežinau, kas per žaidimai vyksta ir žinot nenoriu. Na ir šiaip, man atrodo, tie, kam įdomu, ramiausiai gali viską susiguglint ir susižinot ir be fb draugyčių pagalbos.

Kątik pažiūrėjau The Ghostwriter. Ir kaip visada, aš, blondinė, nepagavau galo. Filmo žiūrėjimo procesas – vienas malonumas, bet nedaeina finale man tie mindfuck‘ai. Taip jau buvo su Shutter Island (trys draugai po pusvalandį man aiškino, kaip ten viskas iš tikro buvo) ir tuo pačiu Inception (kurį ubergudrūs lietuviai sugebėjo išverst Pradžia (p…..c  nesikeikiant)). Na, bent jau galas nesugadino viso filmo, kaip kad nutiko su kitu Polanskio fainu (neskaitant pabaigos) darbu – The Ninth Gate. Taip taip, aš šį vasaros sezoną peržiūrėjau daugiau filmų, nei per visą gyvenimą, turbūt. Dabar neapsisprendžiu, ar griebt L. A. Confidential ar Talk to Her. O gal išvis nert į Ally Mcbeal ketvirtą sezoną. Nes The O. C. (naujas žostkas kablys, prieš kurį net Gossip Girl nublanksta) serijos, kurių dar nemačiau, dar neatsisiuntė ir neatsisiųs, kol negrįšiu namo, kur internetas ne per usb, kaip čia.

O šiandien turėjau labai fainą pokalbį apie moralę, reputaciją ir public opinion bei common sense, kuris dar labiau man galvą sujaukė, nei ši buvo susivėlus iki šiol. Nieko neveikiu, tai visokiom savianalizėm užsiimu. Bet jau nebe ilgai!


Groja Macy Gray - Try

Rodyk draugams

Aš jau tikrai noriu namo

Ryt pagaliau važiuojam į Insbruką kalnų  žiūrėt, ačiū Dievui prišnekėjau namų deives išlįst pasikultūrint, jei galima šią misiją taip pavadint. Šiaip gal ir nieko baisaus būtų keliauti vienai, bet vistiek kažkaip lievai (pirmyn-atgal 10val. traukiniu). Mums čia liko vos 6 dienos. Gal ir gerai, nes jau tikrai jaučiuosi stuck, reikia kažkokio judėjimo. Reikia tūsų, žmonių ir veiklos. Grįšiu, susitvarkysiu milijoną reikalų ir po poros savaičių lėksiu į Berlyną. Dėl buto niekas niekas neaišku. Neramu.
Beje, man labai labai reikia maikutės su Batman atributika. Labai labai. Gal žinot, kur rast? Nes nu taip man gražu, kad umiraju. Visokios iš suvenyrų paduotuvių padišovos netinka.

Rodyk draugams

She’s a mess She’s a mess

Man atrodo, kad man užsitęsė klaiki pagirių paranoja. Kai stipriai geriu ir linksminuos, kitą dieną, kol kamuojuosi nuo abstinencijos ir dehidratacijos, vis neapleidžia jausmas, kad kažką būsiu prisidirbus, bet to neatsimenu. Būna, kad būnu prisidarius gėdos, bet būna, kad ta sąžinės graužatis kyla velniai žino, dėl ko. O štai dabar, jaučiu, kaip karts nuo karto užpuola baisi panika iš serijos „O ką, jei nesusirasiu buto, jei užsirausiu ant kokių durnių ar nepasiseks su dokumentais“(ir t.t. ir pan.). Sėdžiu sau ir panikuoju, nes gyvenimas yra pateikęs tiek zapadlo, jog sunku patikėti, kad įmanoma situacija, kuomet viskas klostosi pagal planą. Įmanoma, kad nesijaučiu saugi ir dėl to, kad turiu mažai veiklos, mažai bendrauju su normaliais žmonėm, neturiu normalių namų, nežinau, kas bus toliau ir šiaip, pergyvenu gan keistą stadiją gyvenime (užsieniai, dieta etc.). Iš tiesų, rodos, jau ir esu oficialiai suaugęs žmogus, pasiekęs visus įmanomus legal ages, bet vistiek jaučiuos toks vaikas, kad pačiai kartais juokinga. Nesveikai pergyvenu dėl išvaizdos, dėl to,“ką žmonės pasakys” (is that really the girl I know?, nustebs kai kurie) ir kasnakt sapnuoju, kad kaip nors sufailinu gyvenime. Nėra labai smagu.

Rodyk draugams

Nesąmonių muziejus

Skaitinėju čia dabar visokio plauko literatūrą ir netikėtai iškilo toks klausimas, o jūs esate kada nors ėję kavos ir iš tikro gėrę kavą? Nes aš, kiek prisimenu tokius nekaltus išėjimų kavos, niekada jos taip ir neužsisakydavau, prasidėdavo vynas, alus ir kiti smagumynai, o finale namo parsirasdavau paryčiais arba kitą dieną. O dabar išvis kavos net nebegeriu kažkaip.

Vakar nužudė pokalbis su dviem panom (abi kambariokės bendrabutyje). Aš jų paklausiau, ar bendrabuty turėjo wireless internetą. Viena sako „Taip, aišku“, kita sakė „Ne“. NU. Paskui, kiek mačiau, taip ir nesuprato, kodėl žvengiau balsu ir gausiai.
Dabar lauke 26 gradusai, o ofise kažkas įjungė radiatorius. Afigenai.

Šiandien parašiau keturių puslapių straipsnį anglų kalba apie tradicinį mezgimą Austrijoje. Neklausk, mielas dienorašti.

Beje, jau numečiau 16 svarų. Sakau svarais, kad įspūdingiau skambėtų:D Skamba Jaydee - Plastic Dreams. Man patinka sintetika.
P.S. Ačiū visoms pizdutėm, kurios šiandien susikrovė šokoladą ant mano dokumentų. Ubju n x.

Rodyk draugams

Aš neturiu laiko idiotams

Nežinau, kodėl, bet jau kelintą vasarą maždaug tuo pačiu metu mane ištinka tokia stadija, kai nebegaliu pakęsti kitų žmonių. Tokios fazės aplanko kartais ir kitu metų laiku, bet kuo daugiau būnu viena ar kelių tų pačių žmonių rate, tuo labiau ši būsena veši. Viskas erzina, nenoriu su niekuo šnekėt, socializint ir šiaip užsiimti komunikacija. Žinoma, nekalbu apie saviškius, artimiausi žmonės visada mieli, kad ir kas. Juolab, kad jie žino, kas yra kas ir supranta, ką sakai be smulkesnių paaiškinimų. O štai labiausiai žudo bendravimas su visokiais aplinkiniais, kuriuos primeta gyvenimas. Čia dar labiau erzina vėl ir vėl tie visi “Do you speak English“ ir nesibaigiantys misanderstendingai. Erzina, kai univere ar kur kitur tenka bambukams aiškint, kaip naudotis google translator‘iais, maps‘ais ir kitais išradimais, kaip daryt vieną ar kitą darbą, kaip ieškoti informacijos, kaip nueiti į kirpyklą, parduotuvę ar ant trijų raidžių. Taip, man irgi kai kuriuos dalykus kažkas kažkada išaiškino, o bet tačiau ilgainiui pati išmokau, kaip surasti tai, ko man reikia. Ačiū Dievui, turiu ir draugų, kurie mane palaipsniui edukuoja ir priverčia pačią ieškotis išeičių iš tam tikrų situacijų ir pasako, jog viskas tik tam, kad pati išmokčiau savarankiškai suktis. Pasikarščiuoju, papykstu, bet paskui pripažįstu, kad buvau neteisi ir lieku dėkinga. Bet čia jau tokios sudėtingesnės situacijos, kuomet kažkas neveikia, reikia specifinės info ir pan. O štai kai žmogus ima ir paklausia, to, ką realiai pats galėjo per tą laiką susigūglint, norisi tiesiog išspardyti jam šikną. Nekenčiu žmonių, kurie nevertina kitų laiko, kurie įpratę viską daryti lėtai, malti š, vėluoti ir dar skųstis, kad nieko nespėja. Nemėgstu tokių, kurie išsidirbinėja, susireikšmina, suasmenina darbinius reikalus. Nesuvokiu, kaip dar kai kurie leidžia sau būti tokiais atsilikusiais šiuolaikiniame pasaulyje. Dar baisiau, kai pats augi, keitiesi, pleti akiratį ir su siaubu stebi žmones iš praeities, kurie likę prie tos pačios papelijusios filosofijos, kur juos seniai palikai. Aš neturiu laiko idiotams. O genijai manęs nemyli. Likimo ironija, ak.

Excusez-moi, kad tokie negatyvūs post’ai pastaruoju metu, bet at the moment tai sukasi galvoje.

Rodyk draugams