BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie kančios beprasmiškumą, marytes melnikaites ir nuo jūsų bėgantį laiką

Šia tema kalbėjusi esu jau ne kartą, bet atskiro įrašo jai išsamiau pagvildenti dar nebuvo. Bet jau tikrai reikia. Nes per dažnai, nu tikrai per dažnai apima mane klaikus apmaudas pabendravus su žmonėmis ir suvokus, kiek daug gyvenime lemia ryžtas išdrįsti keistis ir keisti netenkinančias aplinkybes ir kaip smarkiai viską gadina iš kažkur seniai mūsų, lietuvių, kraujyje įsišaknijęs nepajudinimas pasirengimas pakentėti.

Ilgus metus tiesiogiai ir pasąmoningai mums buvo kalama, kad kentėti – dorybė. Kentėti mus mokė dar darželyje. Neskanus maistas – pakentėk, grūsk per prievartą, pradės patikti. Batai spaudžia? Pakentėk. Šalta – pakentėk, tuoj sušils. Vėliau mokykloje kentėjimai tęsėsi. Kai kuriuos dalykus atkentėjom iki 10 klasės, kol buvo galima pasirinkti, ką mokytis, o ko – jau nebe. Tačiau ir čia vis tiek pasilikom tų kentėjimų. Pati labai sėkmingai išsiprievartavau save ir atkentėjau metus matematikos pas korepetitorę, nes nu reikėjo būtinai tą valstybinį laikyt, atkentėt. Kad man jo niekada gyvenime neprireikė ir gal geriau būčiau tuo metu sėdėjus sau ir piešus ar užsiėmus kokia nekankinančia veikla, turbūt sakyti nė nereikia.

Mano įrašo tikslas jums pasakyti, kad nieko, sakau jums, nieko nėra blogiau, liūdniau ir skaudžiau nei kentėjimas, nieko nedarant ir pasyviai laukiant šviesesnio rytojaus.

Pradėkim nuo primityvių mūsų gyvenimo smulkmenų. Čia kentėjimų apstu. Pastebėjau, kad Lietuvoje dažnai, jei kažkas sulūžta, sugenda, žmonės dažnai randą būdą apeiti tą problemą ir naudoti pusiau veikiantį daiktą, užuot šiek tiek užtrukę ir pasirūpinę, kad viskas veiktų be priekaištų (Lietuva yra pusiau veikiančių elektros jungiklių, laginančių kompų, neatsidarančių langų, klibančių stalų, ištrūkusių užtrauktukų ir nusėdusių batarkių kraštas). Tai nėra nei normalu, nei sveika, mielieji.

Prašom, jums vienas labai apgailėtinas pavyzdys iš mano pačios gyvenimo. Mano laptopo klaviatūra žiauriai nepatogi, bet kažkaip naudojau ir kentėjau, nors tekstų turėdavau suvesti daug. Kai įsigijau normalią, supratau, kad anksčiau išmesdavau į balą 30% savo laiko taip besikankindama. Kodėl kankinaus? Aš nežinau. Kodėl taip ilgai neišdrįsau išmėginti e-taxi? Aš nežinau. Kodėl tik prieš kelis mėnesis pamėginau naudotis laisvų rankų įranga? Neklauskit, nežinau. Nors, nu nes durna turbūt.

Jeigu jūs žinote, kad muzika kur kas geriau skambėtų per kolonėles, bet jų nenusiperkat ir klausot apgailėtino vargo iš kompiuterio, atidėliodami jų įsigijimą, tai nu patys kalti. Jeigu jums kažką skauda, bet jūs su tuo nesitvarkot, tai jums vėliau skaudės tik dar labiau.

Kai man buvo 23 m. aš išvažiavau į Kanadą, tikėjausi, kad man ten patiks labiau nei patiko, o nepatiko visai. Kai supratau, kad man negerai, iš karto puoliau gelbėt save. Nes kai tu kenti, tu vysti, tu gesti, tu nebesi tu, tas geriausias tu, kuris gali būti. Vienintelis to kentėjimo gėris yra nebent tas, kad kai sėdi apgailėtinoj padėty, šikną sau atsispardyti ir priimti sprendimus tenka ir pavyksta geriau nei bet kada.

Jei jūs esat nelaimingi savo darbe, eikit iš jo. Eikit šiandien. Ne rytoj, ne poryt, dabar. Jei čia pabūsite dar ilgiau, į gerą nepasikeis niekas. Tik išmesit lauk laiką, kurį galėtumėt praleisti darydami ne tai, ko nekenčiate. Kai grįžau iš Kanados, nutariau, kad būtų įdomu pakeisti veiklos sritį ir kažkaip ėmiau ir įsidarbinau vienoj auksu žibančioj, kaip vėliau paaiškėjo, šaraškino kontoroj. Fancy ofisas, fancy reikaliukai, o iš tiesų – tikra ašarų pakalnė, priglaudusi būrelį mergaičių, kurios akivaizdžiai buvo puikiai išdresiruotos pakentėti. Bėgti iš ten aš nepuoliau, mėginau reikalą išnarplioti ir išspręsti, tačiau po visų mano mėginimų supratau, kad nieko nebus ir išėjau. Žmonės ofisiuke buvo šokiruoti, „kaip gi čia galima mesti darbą?“ Fak jū, tu gali mesti šimtą darbų, kol rasi tą, kuriame viskas bus gerai. Negali būt viskas gerai? Gali. Nėra tokių darbų, kur jus mylės, vertins, girs, o kaip paskatinimą dovanos keliones į šiltus kraštus? Yra. Tie ofisiukai, tos ašarų pakalnės klesti būtent visų kenčiančių ir nedejuojančių maryčių melnikaičių prakaitu varomi. O tokių ofisiukų Lietuvoj pilna, nes pilna linkusiųjų pakentėti.

Jei suvokiate, kad esate santykiuose (nesvarbu, kalbam apie meiles, ar elementariausius draugų santykius), kurie jūsų nedžiugina, nestumia į priekį ir nepraturtina, bėkit iš jų. Jei jūs nesate tikri, ar jums juose gerai, labai didelė tikimybė, kad gerai nėra. Nesuklyskit, aš iš tų, kurie suplyšusius drabužius siuva, nepuola išmesti, tačiau jei lopų pataisyti padėtį nebeužtenka, metas su tai suplyšusiais džinsais atsisveikint, kad ir kokie jie faini buvo, kai pirkot. (Jei žmogus antiek debilas, kad net nesvarsto galimybės eiti su jumis į kompromisą, nu tai ar yra kokia prasmė lopyt ten tuos skylėtus džinsus? Eina jie nachuj tie džinsai).

(Tumbleryje yra milijonas jautrių paveiksliukų apie tai, kad svajones pildyt reikia tučtuojau, o savo mylimiems meilę išpažint nedelsiant. Tie paveiksliukai saldūs iki apsivėmimo, bet, dievulėliau, jie nemeluoja.)

Žinot, visi tokie bėgimai oi tikrai nėra lengvi. Jie kaip operacijos. Tu žinai, kad tau skaudės, žinai, kad bus nemažai bardako, bet tu leidiesi pjaustomas, nes žinai, kad po to tau bus geriau.

THE TIME IS NOW, mielieji. Jūs jau niekada nebūsite jaunesni nei šią akimirką. Ar greitai bėga laikas? Taip, labai. (Jei jums 28 m., o teises išsilaikėte būdami 18-os, STAIGMENA, jau tuoj reikės jas keisti. Į dešimties metų mokyklos baigimą kvietimą irgi gausit jau netrukus).

Viską keisti ir verst pasaulį aukštyn kojom reikia šiandien. Ne atšilus orams, ne tada, kai bus daugiau laiko (laiko daugiau nebus niekada, o visada bus tiek pat, viskas priklausys nuo to, ką jūs su juo darysit), ne rudenį, ne tada, kai bus patogiau. Dabar. Kentėti paprasčiausiai nėra laiko, suprantat?

Rodyk draugams

Apie tai, kaip faina ieškoti faino darbo

Jei peržvelgus tipišką lietuvišką darbo skelbimų svetainę reikėtų sukurpti idealų darbo skelbimą, jis atrodytų maždaug taip (daugiausia užtaiso turinčius žodžius paryškinu, kad viskas būtų aišku):

Dėmesio! Mes esame perspektyvi bei ambicinga įmonė, Lietuvoje atstovaujanti stambius užsienio gamintojus ir prekiaujanti aukštos kokybės priemonėmis bei teikianti aukštos kokybės paslaugas. Kompanijos klientai bei partneriai yra perspektyviausios ir pelningiausios Lietuvos ir užsienio įmonės. Šiuo metu įmonė ieško eksporto bei tiekimo vadybininko-projektų asistento.

Darbo pobūdis:


<…>
- produkcijos pardavimų skatinimas, aktyvus reklamos priemonių taikymas;
- renginių, parodų organizavimas, ryšiai su visuomene;
<…> (aprašymas būtų kažkur 37 punktai, tad čia neišsiplėsiu, kad nepradėtumėt žiovauti).

Reikalavimai:

- aukštasis universitetinis išsilavinimas (rinkodara, marketingas, ekonomika, finansai) (baigtos magistrantūros studijos - privalumas);

- sėkminga darbo patirtis reklamos/marketingo/pardavimų/finansų srityje – ne mažiau nei 7 metai;
- marketingo metodų išmanymas;

- labai geros rusų, anglų ir vokiečių k. žinios (žodžiu ir raštu) (lenkų, prancūzų, norvegų ir ispanų kalbų išmanymas – privalumas);

- puikūs darbo kompiuteriu įgūdžiai;

- vairuotojo pažymėjimas;

- nuosavas automobilis;

- baigti buhalterinės apskaitos mokymai;

- lakstumas (gali tekti dirbti viršvalandžius vakarais ir savaitgaliais bei vykti į komandiruotes Lietuvoje ir į užsienio šalis);

- profesionalus autoCAD, Photoshop, Corel Draw, Sistela programų išmanymas;
- iniciatyvumas, gebėjimas pasiekti iškeltus tikslus;

- noras tobulėti;

- žalingų įpročių neturėjimas;
- gebėjimas savarankiškai organizuoti savo darbą ir dirbti komandoje;

- lyderio sugebėjimai.

Mes jums siūlome:

- atsakingą darbą jaunatviškame ir draugiškame kolektyve;
- realias profesinio tobulėjimo bei karjeros galimybes;
- puikias darbo sąlygas ir konkurencingą darbo užmokestį. (1000lt – 1200lt/mėn)

Kita informacija:

Laukiame Jūsų gyvenimo aprašymo, motyvacinio laiško bei dviejų buvusių darbdavių rekomendacijų su nuoroda “vadybininkas”.

***

Nuo kuklumo dar greit nenumirsim. Labai nesijuokit, nes šitas variantas nėra labai toli realios situacijos.

Tai kaip gerai, kad neieškau naujo darbo.

Thumbs up on Facebook https://www.facebook.com/Mahilablog

Rodyk draugams

Jang Profešionals

Jau seniai jaučiau poreikį aptarti šį žmonių porūšį, bet vis laukiau, kol tas reikalas pilnas pribręs. Turbūt pribrendo, nors esu tikra, kad papildymų šiam tekstui galėtų gimti kasdien. Jei ofisinių dramatikių skaičius pastaraisiais metais didėja nesuvaldomu, bet suvokiamu tempu, tai, kalbant apie jang profešionals, tenka pripažinti, kad šių daugėja kas dieną, kas valandą, kartais – kas minutę.

Kaip atpažinti jang profešional?

Jang profešional atpažinti nepaprastai lengva stebint jį net ir kelių ar keliolikos metrų spinduliu. Ypatingos žymės – kostiumas (nesvarbu – antradienio rytas Vilniaus gatvėj ar sekmadienio vakaras boulinge), po kuriuo, jei jang profešional levelis gerai išvystytas, dar ir liemenė (ir nesvarbu, kad liepos devyniolikta ir plius trisdešimt trys); nešulys – koks jis, priklauso nuo jang profešional pobūdžio. Galimi variantai: kompo tašė (kurioje nebūtinai, tiksliau, dažniausiai, ne kompas); sakvojažiukas/truputį labiau feminine nei masculine tašė – nes nešas su savim visą gyvenimą (dažniausiai tokį tamposi jang profešional, kuris neturi mašinos, nes kitaip visą gyvenimą laiko joje), lagaminas arba lagaminėlis dokumentams arba aplankas su dokumentais. Privalomas nešulio turinys: CV (nes bet kuriam žingsny gali pasitaikyt proga pasiekti aukštesnių profesionalumo aukštumų (CV, beje, be jokios abejonės, Europass. Kalbant apie CV, galioja viena auksinė taisyklė – kuo patirties daugiau, tuo CV trumpesnis, nes ilgainiui nebėra poreikio aprašinėti, kaip „esi įgijęs patirties bendrauti su klientais“, bet jang profešionalui taip neatrodo), darbo knyga, keli Verslo Žinių, Verslo Klasės ar The Economist (jei jang profešionalas pažengęs) numeriai ir, aišku, nešiojamas kompiuteris, ipadas, tabas ar kažkas panašaus (skirtas refreshinti fb ir visus kitus tinklus. Horizonte pasirodžius potencialiam verslo sąjungininkui visuomet įjungiami tokie puslapiai kaip Financial Times ar tas pats The Economist).

Kišenėse – bent du mobiliakai – asmeninis ir darbinis. Kai įsigyja darbinį, pirmą dieną iš jo išsiunčia žinutę visiems savo asmeninio adresatams – „Čia mano darbinis“.

Dar vienas išskirtinis jang profešional bruožas – laisvų rankų įranga, dažniausiai – AUSINĖ. Aukščiausias levelis – kai ausinę, kurią paprastai įsigyja dažnai vairuojantys žmonės, nešiojasi jang profešionalas be automobilio. Jang profešionalo gatvėje nepastebėti neįmanoma, nes jei jis ten – ten ir jo ausinė, kurios dėka aptariami skubūs reikalai su pašnekovu kitam laido (ausinės?) gale.

Jang profešional, be abejo, būdingi ir tokie atributai kaip dailiai nublizginti batai, didžiulis laikrodis, dažnai – akiniai (yra nemažai ir tokių, kuriems akinių nereikia, arba jie nebūtini, bet profešionalo statusas jų tiesiog reikalauja), bet apie juos neišsiplėsiu. Jang profešionalas be plaukų žele – nė iš vietos. Nevengia nešioti power balance band. Dar vienas ypač jang profešionalų mėgiamas aksesuaras – darbo pažymėjimas. Kuo paprastesnės pareigos, tuo dažniau ta darbo kortelė viešai tąsomasi ant kaklo („Pažiūrėkit į mane, aš turiu darbą, aš turiu teisę įeiti į liftą.“) Darbo pažymėjimo tąsymasis yra visai ok tik vienu atveju – kai išeinama greitų pietų. (Na, ir aišku, kai to pažymėjimo iš tikro reikia).

Mėgstamiausia veikla – Verslo Klasės skaitymas, valiutų kursų analizavimas, seminarų lankymas, darbo exceliu tobulinimas, kavos gėrimas, skrajučių vartymas.

Mėgstamiausi žodžiai – visi, kurie prasideda euro(p)-, tarptaut-, multi-, koncept-, versl-, projekt-, valiut-, inter-; patirtis, projektas, vadyba, organizacija, ryšiai, profesionalumas. (Sąrašą galima tęsti). Mėgsta deminutyvus.

Mėgstamiausias pasigyrimas – „aš pažįstu , kuris yra to, kuris daug pasiekė ir užsidirbo pusbrolio žmonos dėdės pusbrolis“.

Dažniausiai jang profešional galima sutikti – Vilniaus g., Jasinskio g. (ten aplink tuos visus ofisiukus), prie ISIM (just because), ir, be abejo, Europos aikštėje bei aplink ją. Jei jang profešional dirba kokioj žinomesnėj kompanijoj (o jei dar tarptautinėj…), patikėk manim, visa giminė, visa giminės giminė bei giminių giminės bendradarbiai apie tai žino. Kuo paprastesnės pareigos, tuo jang profešional garsiau apie jas skelbiasi.

Jang profešional dažniausiai minta tuo, kuo vaišina firma arba seminaruose. Nuo septynių puodelių kavos iš aparato kartais pradeda drebėt rankos, bet nieko tokio.

Jang profešionals ten, kur jie viešai matomi, yra nežmoniškai socialiai aktyvūs. Jei jie rūšiuoja, balsuoja, sportuoja arba aukoja, apie tai žino visi 3000 feisbuko, tviterio ir instagramo draugų (potencialių kontaktų). Namie jie nerūšiuoja, nesportuoja ir neaukoja. Kartais rašo delfi komentarus (visi sakiniai prasideda maždaug taip: „Kad Lietuva atitiktų užsienio standartus…“; „Pagal Europinius standartus.“ ir t.t. ir pan.)

Jang profešional amžius – dažniausiai svyruoja nuo 22m. (3-4 kurso studentų) iki kokių 30m., nes pradirbus keletą metų pasidaro aišku, kad nereikia visa savo esybe rėkt, kad tu jau nebestudijuoju, o DIRBI DARBĄ. Kai kas tame profešionalizmo liūne įklimpsta ir ilgelėsniam laikui. Tokį įstrigimą galima atpažinti iš gerokai nuzulintų metai iš metų dėvimo kostiumo rankovių.

Būdingas elgesys: įvairiausiose socialinėse situacijose ieškoti tiesos (pvz. tarpmiestiniam autobuse, kuriame nieks nežiūri sužymėtų vietų, ieškoti savo vietos ir šokdint visą ekipažą; poliklinikoje, kur dešimt piliečių vienodai neteisingai jau spėję įlieti šaknis ilgesniam laikui, mėginti patekti nustatytu laiku, vos kas – kviesti restorano ar parduotuvės vadybinnką ir t.t. ir pan.), naudoti daug traptautinių žodžių, paprastai, nei vietoj, nei laiku arba žiauriai nenatūraliai (pvz. „Mūsų firma jau seniai kontempliuoja aptarti europinius konceptualizacijos standartus multikultūriniame kontekste“), perdėtas mandagumas („Esu nepaprastai dėkingas, ponai ir ponios, kad nepasididžiavote ir paaukojote savo brangaus laiko valandą susirinkti į šį nepakartojamą Tupervare indų pristatymą“), forskverinimas.

Jang profešionalui visada atrodo, kad kuo mandriau pateikiama informacija, tuo jis atrodo krūtesnis. Lietuvio jang profešionalo angliškai rašytų tekstų anglakalbiai nesupranta, nes paprastai juose nebūna nei veiksnio, nei tarinio – tik konceptualūs išvedžiojimai. Jang profešionalo sakiniai susideda iš 12 žodžių ir daugiau. Yra dar toks geras profešionalų (čia jau ne tik jang) porūšis, kuris dažnai kartoja frazę „Kam man mokytis tą anglų, aš laiškus ir taip su gugle transleitor atrašau. Nu nebent pašnekėt būtų gerai, bet reikia, kad mokytojas būtų tikras britas o ne koks iš vpu, nes tie nieko nesupranta, aš jiems parodau, ką gugle išverčiau, o jie nesupranta“ (ir t.t. ir pan. ir be galo). Jang profešionals nesikeikia. Namie keikias.

Mėgstamiausios knygos – „Kaip užsidirbti milijoną“, Paulo Coelho, „Šimtas kelių į sėkmę“. Lentynoj turi Haruki Murakami bei visą kitą madingą literatūrą, bet neskaito, nes nėra kada; Europos Sąjungos Konstitucija.

Mėgstamiausias patiekalas – dienos pietūs.

Mėgstamiausia šventė – Europos diena, darbo balius.

Jang profešionalas nėra nei neigiamas, nei teigiamas herojus. Dažniausiai tai - lėliukė, iš kurios kažkada kažkas išsvysto. Arba ne.

Moteriškasis jang profešional atitikmuo – ofiso dramatikė/avelė tylėtoja, aprašyta anksčiau.

Kur moralas? Gal tame, kad įvaizdis, dar ne viskas. Kur viskas? Man regis, ir taip aišku. Jei ne, tai ne kas.

Thumbs up on Facebook https://www.facebook.com/Mahilablog

Rodyk draugams

Avelių tylėjimas arba Marytės Melnikaitės vis dar egzistuoja ir gyvena tarp mūsų

Nežinau, kaip jūs, bet aš žiauriai mėgstu dirbti įdomų darbą, kuriame galiu jausti progresą bei už tą darbą gauti atitinkamą atlygį. Ne ką mažiau man patinka ir po to darbo turimas laisvas laikas.

Užtat mūsų visuomenėje, pasirodo, egzistuoja, labai gaji ir gyva žmonių rūšis. Ne vienam mano klijuojamas terminas pasirodys menkinantis ir įžeidžiantis, tačiau būti sumenkintai tai žmonių rūšiai nėra neįprasta, labai dažnai tai kaip tik sustipriną jų entuziazmą bei motyvaciją, nes kančia yra jų gyvenimo stilius, kančia yra pamatas, ašis, aplink kurią sukasi jų gyvenimas. Dar labiau įsižeis feministai/ės, nes terminas bus pabrėžtinai moteriškosios giminės. Kodėl? Todėl, kad dar neteko sutikti nei vieno vyriškosios lyties šios rūšies atstovo. Toji rūšis yra Tylinčiosios Avelės arba Marytės Melnikaitės („Kankinkit, budeliai, stipriau, iškęsiu, nedejuosiu!“ – terminas paremtas tik šia ištrauka iš eilėraščio. Į istorinius faktus nesigilinau ir nenorėčiau būti kaltinama jų iškraipymu ar neteisinga interpretacija. Tad čia kalbam tik apie lyrinę heroję.)

Tylinčiųjų Avelių, pasirodo, visuomenėje apstu. Dabar sau pačiai ši tiesa skamba įstabiai, nes vos prieš kiek daugiau nei metus tokių žmonių iš viso nepažinojau, nes tada mane supo nepaprastai stipriai koncentruotas hedonizmo išpažinėjų (kurie, beje, šiuo metu nuo šios religijos visai nenusisuka, bet tuo pačiu ir gyvena klestėjime, nes meilė geram gyvenimui ir atneša gerą gyvenimą) ratas.

Taigi, kiek plačiau apie Aveles. Jos dirba. Jos dirba daug, dažnai ir šiek tiek (bet dažniausiai kur kas) daugiau nei visi kiti visuomenės nariai. Į darbą, kuris prasideda pirmadienį, 9 val., jos ateina 7.30 (neduok die bus užsilikęs koks neperskaitytas laiškas iš penktadienio vakaro, kai darbo vietą jos paliko kiek vėliau, nei visi. Na, tiesą sakant, kur kas vėliau. Gali būti, kad į darbą jos užklydo ir šeštadienį. O gal is sekmadienį. Dar didesnė tikimybė, kad nebaigtus darbus jos išsinešė namo su savimi, tad smagiai ir patogiai vis grįžti prie darbo palaimingą progą jos turėjo visą savaitgalį.)

Būna, kad darbe paprašoma (bet dažniau pranešama), kad Avelės padirbėtų savaitgalį. Tada jos sekundės dalelę papučia lūpytes, tačiau akimirksniu su džiaugsmu sutinka. Darbas savaitgaliais – tobula proga darbdaviui, kolegoms, giminei, visuomenei, šaliai parodyti, kad darbo jos nebijo, yra visiškai lojalios savo kompanijai, tik duokit padirbėti, jos tikrai neatsisakys. (Darbas po darbo yra norma, jeigu ką.) Jei tenka padirbėti iki išnaktų (ir kalbu aš ne apie vidurnaktį, iki vidurnakčio dirba tik tinginiai. Rimtos Avelės rankutėmis plodamos padirbės ir iki pirmųjų saulės spindulių, tik duokit). (Nesuklyskit – dėl pragrariškų sąlygų jos kartais pasiskundžia. Viena kitai. Arba sau po nosimi. Iš visos širdies. Tada nutyla, ir dirba toliau. Darbe laimė.)

Avelės yra teisios ir teisingos. Jos visada ras, ką ne itin gražaus pasakyti apie žmogų, kuris akivaizdžiai darbe neatiduoda visų savo jėgų. Jos sau kelia aukštus reikalavimus, o dar aukštesnius kelia kitiems. Kadangi Avelių galvelės kartais dirbant 27val. per parą šiek tiek susisuka, tie reikalavimai bei kritika kartais, o vėlėliau ir dažnai, tampa nepagrįstais bei neišmintingais.

Avelėms pinigai nėra svarbu. Kur kas svarbiau – etiketė (postas, pareigos, statusas). Jei besidraskydama ir plyšdama per pusę Avelė ir neuždirbs algos, kuria galėtų džiaugtis ir pasipuikuoti, didžiuotis ji vis tiek turės kuo. Labai didelė tikimybė, kad jos pareigybių apibrėžime bus žodis „vadovė“. Ir nesvarbu, kad toji vadovė pavaldinių ir neturės. Bet ji juk vadovaus. O kai kavalieriaus tėvai, gatvėje sutikti buvę mokytojai bei klasiokai, kiemo draugai pasiteiraus, kuo užsiima mūsų Avelė, ji su pasididžiavimu galės pranešti, kad yra ___-o (įterpti gan bendrą prasmę turintį žodį) ___ -iaus (įterpti kiek siauresnę prasmę turintį žodį) vadovė. Didelė tikimybė, kad tų klasiokų bei kiemo draugų ji ir nesutiks, nes tada, kai normalūs žmonės ilsisi ir šmėžauja viešose vietose (pvz. pietų pertraukų metu) Avelė pietauja (jei pietauja, nes kartais ji to nedaro. Juk visada iki skausmo pasiaukojančiai ir tauriai skamba frazė „nespėjau net pavalgyti“) darbe. Jei Avelei pasakai, kad pinigų su savo žiniomis bei kruopštumu ji galėtų uždirbti ir daugiau, ji tau dažniausiai atšauna, kad „čia juk Lietuva ir tokie atlyginimai, apie kuriuos, tamsta, kliedite, mūsų valdžios apvogtoje šalyje neegzituoja“. Neegzistuoja, be abejo, ir pagarba žmogui, jo darbui, jo poilsiui bei asmeniniam gyvenimui. Avelės iš darbo neišeina, nes darbą palikti baisu. Darbą susirasti sunku, tad galima ir pakentėti. Ir, kaip jau žinome, ilgainiui kentėjimas tampa gyvenimo būdu, stiliumi ir, galiausiai, laime.

Yra tokių Avelių, kurios dirba net ne vienoje šventykloje. Būna ir taip, kad be visa ko jos dar ir mokosi. Ir, patikėkit manimi, aksesuaras, kuriuo jos nepaprastai didžiuojasi dažniausiai būna pajuodę paakiai bei pilka oda, kurie ir be jokio paaiškinimo signalizuoja „Pažvelkit į mane. Aš taip nuoširdžiai, taip oriai ir atkakliai kenčiu.“

Avelės dažnai būna feministės, arba, bent jau itin sunkiai prieinamos. Visgi, išimtiniu, kokį kartą į ketvirtį pasitaikančiu atveju, lyžtelėję gurkšnį šampano jos kiek atsipalaiduoja. Tada savaitę ūbauja, kad leido sau per daug. Nuodėmes kompensuoja darbu. Avelės „su bet kuo neprasideda“ ir kiekvienam jas užkalbinusiams kandidatui jos turi parengę šmaikštų bei taiklų atsakymą. Avelės baisisi visuomenės atstovais, kurie kiekvieną ar bent jau kas antrą savaitgalį (kartais, viešpatie, net ne savaitgalį) pašventina linksmybėmis.

Avelės rūpinasi savo sveikata. Sportuoja, sveikai maitinasi (dažnai jos vegetarės arba veganės), tepa veidą, plaukus, kojas, rankas, nagus, paausius kremuku. Nerūko, negeria, netoli širdies nelaiko mobiliojo telefono, nėra ragavę energetinių gėrimų, iš tolo aplenkia gazuotus vaisvandenius. Ale bėda ta, kad miega tos Avelės labai nedaug. Arba, geriausiu atveju, visą laisvą laiką ir pramiega. Be kita ko, kasdien ant jų galvų atsiranda bent po vieną streso pasisavintą žilą plauką.

Kadaise esu kalbėjusi apie Kyborgus. Žmones, kurie daug dirba, mokosi, yra visuomeniškai aktyvūs. Nemaišykite jų su Avelėmis. Dažniausiai Kyborgai dirba nei per daug, nei per mažai. Dirba tiek, kiek reikia. Ir už tai uždriba. Tiek, kiek reikia. Nes jie žino savo vertę. Žino, koks svarbus poilsis, dėmesys sau bei savo mylimiems. Nemaišykit Avelių ir su Amžinaisiais Kentėtojais. Tie daug loja, bet savęs per daug taip pat nealina.

O jei kalbėsime labai rimtai, noriu išsakyti savo griežtą nuomonę. (Pakartosiu ne kartą nuskambėjusias tiesas, tačiau, pabendravus su Avelėmis, atrodo, kad žiauriai didelė žmonių dalis apie tas tiesas net girdėję nėra). Joks darbas, joks pripažinimas, statusas, ar etiketės, galų gale, jokie pinigai nenupirks ir nekompensuos nei sveikatos, nei laiko, praleisto su savo mylimaisiais. Kirstau karaliau, vis dažniau ir dažniau išgirstu apie tai, kaip jaunus, perspektyvius („tas tai toli eis“) žmones dar tik pradedant įsibėgėti sustabdė nejuokingos tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos problemos.

Milijonas motyvacinių paveikslėlių ir citatų tiesiogiai ar tarp eilučių šaukia – daryk tai, kas tau teikia džiaugsmą. Kančiai nėra nei vietos, nei laiko.

Sakysite, Avelėms džiaugsmą ir neša toji kančia. Nifiga, mažulyčiai laimės trupiniukai tose nusistekenimo kupinose dienose dažniausiai būna įsikalbėti. O Avelės tėra tik įrankis, kuriuo su džiaugsmu naudojasi žmonės, kurie drįsta pildyti savo troškimus. Galų gale, sąžinės priekaištų sau jie nebeturi, nes Avelės savanoriškai stoja į eilę prie kruvino darbo, tik duok.

Pabaigai, vėlgi, šimtą kartų girdėta citata iš J. Patterson knygos „Siuzanos dienoraštis Nikolui“:

„Įsivaizduok, kad gyvenimas - tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai - tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną tu pagaliau supranti, kad darbas - kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi, jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai - šeima, sveikata, draugai ir principai - stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus mokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra.“

Ir ačiū dievui (ir sau), kad pagaliau (laimei, neilgai užtrukusi) grįžau ten, kur ir pradėjau, kur nė akimirkos netenka sudvejoti savo saviverte, o ji, su kiekviena kokybiškai išgyventa darbo diena vis auga. Jei niekada nebūčiau išdrįsusi paklajoti, galbūt man iki šiol atrodytų, kad mūsų visuomenėje kankinio rolė nebėra mėgiama, o žmonės kryžių sau ant kuprų specialiai nesikabina.

Rodyk draugams

Apie klientų aptarnavimo linksmybes

Kai dėsčiau, vis nerimo galvoj mintis, o koks gi jausmas dirbti paprastą darbą. Antram kurse teko padirbėti kazino, o paskui sekė vien tik protiniai darbai, kur dažniausiai, esu pati sau karalaitė ir bene viskas priklauso nuo manęs.

Labai norėjosi pabandyti paveikti kažką paprasto, kažką, apie ką galvot nereikia grįžus namo, kur nėra deadline‘ų, ir per daug smegenų sukt netenka.

Po bene penkių mėnesių gaiu skelbti išvadą vieną – paprastus darbus dirbti sunkiausia.

Būna, ateina žmogus, išūžia tau galvą, ir vaikštai paskui pusdienį kaip nuskriaustas, nes energetiniai vampyrai išties egzistuoja ir apsigint nuo jų sunku.

Idiotiškiausių cituacijų, dirbant klientų aptarnavime, top:


1 Sykį moteriškė gerą pusvalandį meditavo prie prekystalio mykdama apie jos teises į privatumą, kai paklausėme jos telefono numerio, kuris privalomas grąžinant prekę. Taip, iš tikro tai mes ne moteriškus drabužius pardavinėjam, o kuriam slaptą duomenų bazę, kuria naudosimės šnipinėdami pusamžes azijietes.

2 Sykį kita moteriškė ėmė ir pradėjo maitinti krūtimi tiesiog parduotuvės vidury. Aš suprantu, būna. Nu bet. Tiek gyvų papų viešoj vietoj dvyliktą dienos dar nebuvau mačius nei aš, nei kolegės.

3 Šiandien atėjo vyrukas, sakęsis, jog ieško žmonos. Sudainavo penkias Johny Cash‘o dainas prie prekystalio ir išėjo. Žmonos, pasirodo, pas mus net nebuvo.

4 Kartą moteriškė, man dedant jos įsigytas palaidines į krepši pradėjo rėkti, kad „savo žvilgsniu gadinu jos dieną“.

Customer service taip ne man, jau taip ne man. Belieka kikent, žinant, kad greit baigsis ši linksmybė.

Rodyk draugams

Mėnuo Kanadoje

Kai ruošiaus keliauti čia, draugas šešis šimtus kartų man pakartojo, ČIA VISKAS LABAI KITAIP NEI EUROPOJ. Gavau žiauriai daug informacijos apie vietą, į kurią keliavau. Vaje, nei apie Vilnių, nei apie Panevėžį niekam negalėčiau tiek papasakoti, kiek visko sužinojau apie Edmontoną.

Kaip ten bebūtų, kultūrinio šoko nebuvo, nes čia ne Indija ir ne Gana, pasaulio suvokimas ir šiaip daug visko, man regis, panašu. Užtat negaliu nepasidalint tam tikrais pastebėjimais, kuriuos reikia tuč tuojau aprašyti, nes jau tuoj tuoj viskas man pasidarys taip absoliučiai normalu ir įprasta, kad nebesugebėsiu objektyviau pažvelgt į tuos kitoniškus dalykus.

Pirmas reikalas, mane iš pradžių sunervinęs (vien dėl to, kad aš vėpla, ir visai apie tai nepagalvojau iš anksto) – skirtingi elektros jungikliai (po velnių, jei jau UK jie kitokie, tai logiška, kad Kanadoj irgi didžiulė tikimybė, jog dviejų apvalių šakučių į sieną taip lengvai neįgrūsi). Tad teko įsigyt perechodus ir pernelyg nenusimint, kai mano super uber turbo plaukų džiovintuvas uždūzgė su keturissyk mažesniu pajėgumu nei įprasta.

Taip pat buvau gan naivi ir tikėjaus, kad kainos čia na bent šiek tiek panašios į lietuviškas. Joo, panašios, tik panašumas tas, kad jei alus Lietuvoj bare kainuoja nuo 6lt, tai čia kainos prasideda nuo 6$. (Kanados doleris ~2,74lt). Dažnai girdžiu žmones sakant, kad taigi visur taip, kainų neverti ir suvoki, kad jei litai užusieny prilygsta eurams. Na ne visai taip. Berlyne bei Vienoje (nepamirškime, viename brangiausių Europos miestų) maistui išleisdavau gal net mažiau nei LT, ir tikrai nemarinau savęs avižų režimu. Kol kas čia pigus man atrodo tik kuras (jei neklystu, gaunasi ~3,09lt/l). Bet vėlgi – normalu gailėt ir spaust lietuviškas santaupas, uždirbtas lietuvišką prakaitą liejant (gerai jau gerai, prakaito savo darbe liet man nereikėjo). Albertos provincijoje (kur ir gyvenu), minimalus atlygis prasideda nuo 10$/val. Stogdengiai, pvz., gauna ~27%/val, vidutinės pajamos žmogui - ~50 000$/metus.

Dėl kainų – lietuvaičiai, džiaukitės baisiai pigiomis telefono bei banko paslaugomis, aš jų jau pasiilgau. Telefonas man kainuoja 25$/mėn. Už juos aš: gaunu šimtą minučių vietinių (ne, ne Kanados mastu, o Edmontono ribose) pokalbių kasdien po 19val. ir savaitgaliais bei 50sms bet kur. Viskas. No data, nothing else. Banko kortelę palaikyti kainuoja 4$/mėn. Tai reiškia, kad ja galiu pasinaudoti (išsiimti pinigus arba atsiskaityti ja) 10k. per tą mėnesį. Kiekvienas papildomas pasinaudojimas kainuos dar dolerį.

Visgi, šiandien oficialiai pradėjau dirbti už kanadietišką atlygį, ir viliuosi netrukus nustoti nervinusis, kad fakin autobuso bilietas kainuoja 3$. (Na, kol nešalta, dar viena proga neaptingt ir pasivaikščiot).

Dar vienas klaikiai erzinantis dalykas, kurį irgi baigiu įsisąmoninti – 5% mokesčiai prekėms. Viskas tvarkoj, lai būna tie mokesčiai, bet nervina tai, kad kaina prekystalyje pateikiama be jų ir vis sutrinki, kai į kasą vietoj 10$ įmuša 10,5$.

Labiausiai darbo ieškodama baiminausi dėl savo anglų kalbos. Taip, aš esu baigusi anglų filologiją, taip, daugiau nei metus tą kalbą dėsčiau bei dirbau su vertimais, bet nori nenori, prabilus akivaizdu, kad ji nėra mano gimtoji. Laimei, panašu, kad viskas su ja tvarkoj, nes darbą pasiūlė praėjus dešimčiai minučių darbo pokalbio metu. „Darbas tavo. Mes tavęs norim.“ (kaip gera tai išgirsti). Pareigos vadinasi style advisor (whaha, na aišku, kad tai į gražų popierėlį įvyniotas pardavėjo pavadinimas, bet taip vadintis visai malonu.) Vartydama skelbimus supratau, kad labai labai nenoriu dirbti kokiam nors makdonalde ar panašiai. (Į šulinį nespjaunu, kas ten žino, kaip bus ateity, visi darbai yra reikalingi ir verti pagarbos, bet nenoriu, nors tu ką.)

Aš esu išlepusi. Atsispindi tai ir darbo, ir namų paieškose. Galėjau gyvent kukliai, normalioje vietoje (bet labai kukliai) už kur kas mažesnę sumą, kurią mokėsiu dabar, bet Vilniuj gyvenau kaip princesė ir klaikiai nesinori grįžt į barako stiliuką. Šventai tikiu, kad jei gyveni puikiomis sąlygomis, puikiai jautiesi, gerai jausdamasis gerai ir dirbi, o tada ir uždirbi gerai, dėl to nebebūna parkių, kaip už tas geras sąlygas susimokėt. Anksčiau ši schema man veikė puikiai, tikiu, kad joje logikos yra. Dabar gyvenu jaukiame kambaryje su viskuo, ko reikia, sename gražiame name penkiolika minučių pėstute nuo centro. Lapkričio pirmą kelsiuos arčiau darbo, kur sąlygos bus dar geresnės (kaip man patinka miegot didžiuuuulėj lovoj, kurią tada jau ir gausiu (ir dabar maniškė neprasta, bet komfortui ribų nėra, ania?)).

Vakarėliai čia prasideda anksti. Labai anksti. Jei Vilniuj yra buvę, kad iš preparčio išplaukiam kad ir pirmą nakties (ką jau kalbėt apie Berlyną ar Londoną su headliner‘iais iki vidurdienio), tai čia visi barai užsidaro antrą. Tiesiog nuo tos valandos nebegalima parduoti alkoholio. Girdėjau, kad yra kažkokie ala afterhours barai, bet lankytis dar neteko. Panašu, kad teks atsikratyti šį sezoną įsišaknijusio žalingo įpročio vakarėlio neužskaityt, jei neužpjovei iki kokių septynių ryto. Ir gerai, nebebus tiek prarastų dienų ant rytojaus.

Čia žiauriai didelis junk food‘o pasirinkimas. Burgeriais misti neketinu, bet tas pasirinkimas, manau, visai neblogai, svarbu mokėti atsirinkti su protu. Kalbant apie maistą, patiko anksčiau neragauti reikalai: Doctor Pepper, špinatų salotos su braškėm (arba avietėm) ir riešutais, Southern Comfort (oezau, kaip patiko), eggnog, moliūgų pyragas, alus čia tikrai skanus. Esu tikra, kad dar prisiragausiu dar visokių skanumynų, tik reikės saiką turėt. Pasirinkimas visose parduotuvėse – maisto prekių, rūbų, kosmetikos ir pan. – nenormaliai didelis. Sukasi galva, kaip noriu lėkt prisipirkt visokių naujų šmutkių.

Čia pilna didžiulių mašinų, kurių varikliai, jėzaukristau, po ~5l ir daugiau. So much for being enviromentaly friendly, whaha. Na nežinau, gal ten įrengti kokie taršą ribojantys dalykai, bet tikra nesu.

Bene visuose namuose yra džiovyklės, kuriose karščiu džiovinami skalbiniai. Žiauriai patogus dalykas. Man regis, taip nuolat džiovinami rūbai tarnaus trumpiau nei pakabinti ant virvutės. BET, prisiminus, kiek kartų dariausi cirką namie rūbus džiovindama tai fenu, tai lygintuvu, man labai tinka šis patogumas.

Čia labai daug saulės. Atvykau jau kiek daugiau nei prieš mėnesį ir regėjau vos tris lietingas dienas. Sakė, kad žiemą saulė spigina kaip išprotėjusi. Valio. Ir ruduo čia nepaprastai gražus. Dabar, kai medžiai nusidažė savo margumynais, eiti reikalų tvarkyti pėstute labai malonu.

Iš pradžių mane tikrai išgąsdino gatvių žymėjimo sistema. Pirma, blondinei į galvą šovusi mintis, kaip dabar atsiminti ir susigaudyti visuose tuose skaičiuose??? (Aš skaičiukų prisibijau). Dabar regiu, kad orientuotis yra ypač paprasta. Pasiklysti veik neįmanoma. Viskas išdėliota labai logiška tvarka, tad visuomet žinai, kur esi.

Čia regiu žymiai daugiau nuosavų namų nei kur kitur yra tekę matyti. Keista man pasirodė tai, kad labai daug jų – nedideli, nemažai vieno aukšto. Keista ir tai, kad labai daug namų rūsių įrengtos gyvenamosios patalpos. Architekrūra mieste labai neįdomi - kaip suprantu, kuriant miestą, buvo atsižvelgiama į pastatų pirminę, ne estetinę funkciją. Graži labai savivaldybės teritorija, ir šiaip pastebėjau keletą dailių vietelių. Mieste sklando legenda apie purple city (violetinį miestą), kurį, vos man atvykus, visi primygtinai patardavo aplankyti. Ogi pasirodo, kad tas purple city – ta pati savivaldybės teritorija, naktį, kai dega visos šviesos ir į jas žiūri tam tikromis aplinkybėmis. Viso reikalo neatskleisiu, jei čia lankysitės, bus nebeįdomu. Kaip ir visur pasaulyje, yra čia ir skurdo, ir netvaringų lūšnų, ir bomžų, miegančių miegmaišiuose po krūmais. Daugiausia čia tvarkingų paprastų žmonių – vaikytis pritemptos prabangos, pastebėjau, nemadinga.

Mieste yra nepaprastai daug mokymosi įstaigų, tad didelė dalis čia gyvenančiųjų – studentai. Daug kas stereotipiškai mano, jog, kadangi Alberta gan tolimas kraštas, čia mažai užsieniečių. Nieko panašaus. Tautų bei kultūrų įvairovė mieste prilygsta Europos sostinėms. Statistikos nežinau, bet nenustebčiau, jei ji net ir didesnė. Čia yra didžiulis skirtingų šalių virtuvių pasirinkimas, atvykėliai iš kai kurių kitų šalių gyvena ala bendruomenėse (pvz. tokie rajonai kaip Chinatown, Little Italy ir pan.) Tik lietuvių šiame mieste nedaug (oficialiai iki 200), nors netgi yra lietuvių namai, kuriuose renkasi bendruomenė.

Žmonės nežino, kur yra Lietuva. Viskas tvarkoje. Su tuo teko susidurti tikrai ne kartą. Aš, pavyzdžiui, tikrai nuoširdžiai nežinau, kur yra koks nors Alžyras. Bet mane kažkaip erzina, kai žmonės nė nemirktelėję pradeda drabstytis tokiais faktais, kaip kad Lietuva yra Rusijoje, daugiau nei pusė gyventojų rusai ir pan. Nieko baisaus nėra nežinoti, tikrai. Bet būtų išmintingiau paklausti ir sužinoti, nei rėkti, „Oh, Liukrania, yes?“.

Šiaip žmonės čia labai draugiški, malonūs ir kultūringi. Ir žinai, ką? Man čia vis labiau patinka.

Rodyk draugams

Mergaitė - chaosas

Manosios nuotaikos tokios nepastovios, kad kartais net bijausi. (Žinai, kai supies ir gera ir nežinai, nuslysi, ar ne?)

Kai praeina paauglystė, sako, jau, lyg ir turėtų nusistovėti tirščiai ir išsigryninti viskas, kam pridera, tiesa?

Manoj galvoj siaučia uraganai, pūgos ir sausros vienu metu; tiesa ir ne santykiauja tarpusavy ir nežinai, kas gims iš šių nesupaisomų ryšių.

Noris ramybės, tylos, paprastumo, iki tobulo skaidrumo išlaižyto dangaus, noris, kad būtų taip gryna, jog galėtum nerti be baimės susitept. Gulėti be žado tris šimtus metų.

<…>

Noris nesibaigiančio šėlsmo ir žinojimo, kad vėl ir vėl bus ir bus, rašyti, skaityti, regėti, skubėti, dirbti, dirbti, dirbti, kalbėtis, klausyti, rasti, veržtis, verstis kūliais.

Kaip tokioje mažoje mergaitėje gali tilpti tiek daug? Kaip rast valios prisėst ir viską surūšiuot, nesibijant mest lauk nunešiotų laimių?

O bus kažkada taip, kad stabtelėsim, prisėsim ir bus gana?

Nebus.

Rodyk draugams

Apie nesuklastotas laimes

Gyvenimas toks nepaprastai įdomus, kad bene kiekvienas žingsnis provokuoja nesustabdomus minčių ir įvairiausių pasvarstymų pliūpsnius. Jei turėčiau šiek tiek daugiau laiko, rašyčiau bent tris kartus daugiau, nei dabar, nes užrašyti tikrai yra, ką, bet šią akimirką gyvenu tyliu noru, kad paroje būtų bent trimis valandomis daugiau. Gyvenimas toks kupinas įkvėpimo ir nesibaigiančios veiklos, kad neįmanoma pasakyti ‘ne’ jo dovanojamoms galimybėms.

Žmogaus potencialas išties yra neribotas. Šiandien supratau, kad darbo dienos metu ilsiuosi nebent tada, kai važiuoju iš/į darbą, stoviu duše ar kylu liftu. Ką jau ten, meluoju, nes net ir tada negaliu sustabdyti savęs nuo minčių generavimo. Darai darai darai, atrodo, kad atsijungsi, jauti, kaip organizmas pats save perkrauna ir varai toliau. (Išsamų įrašą apie žmones, sugebančius plikom rankom versti kalnus, pažadu parašyti šiek tiek vėliau).

Ir žinai, man ta stadija, kad net ne visai malonią patirtį sugebu kaip mat apversti aukštyn kojom ir išpešti iš jos maksimalią naudą.

Šiandien tesinori pasidžiaugti, kad nesame pseudomenininkai, negirdime tuščios muzikos, nesididžiuojame paikom garbėm, mūsų draugai nėra nei bukas nei bukesnis, dar nesišnekame su savimi (kaip ne kai kurie netoliese), gebame objektyviai vertinti aplinką ir, užuot paleidę gerkles, santūriai patylėti.

Taip gera gera suvokti, kad net ir bedugnėj baloj vandeniui merkiant iki paskutinio siūlo, neturi teisės nusiminti, nes, po šimts, labai gerai žinai, kiek daug turi, ir nevalingai išsišiepi kaip paskutinis palaimintasis idiotas.

Rodyk draugams

Savaitgalio nuogirdos / Pa(si)žadėjimai

Šiandien ne tik tarptautinė moters, bet ir tarptautinė inkstų diena. - Aš ir galvojau, ko taip skauda.”

Hello Kitty neturi lūpų, nes kalba jausmais.”

Tu taip eini, nu ir visiškai princesė.”

<…>

Boom, pokšt, keberiokšt. Ar supranti, kad ėmė ir atėjo kovo vidurys?

Jau nebežinau, kas geriau – nesitūsinti visai, ar tūsintis visiškai. Nes jei padarai pertrauką, visa šėlsmo koncentracija susikaupia į vieną neaprėpiamą gūsį ir išsiveržia kaip tas vulkanas – stabdyk nestabdžius, gamtos dėsniams kelio neužkirsi.

Labai norėčiau į mūsų vakarėlius pasikviesti keletą žmonių, su kuriais bendrauju kitokioje aplinkoje. Bet bijau. Nes, supranti, kai kurie tiek neprisičiudina per visą gyvenimą, kiek mes – eilinę dieną rojuj.”

Ir dar ir dar kartą įsitikiname, kad geriausias moralinių ir visokio kitokio pobūdžio pagirių bei parkių gydytojas – darbas, kol nukrenti, atsikeli, dirbi dirbi, dasimuši iki galo, va tada ir praeina. Ir be visa ko, dar būni nuveikęs šį tą naudingo.

Burtas mestas, toliau – tyla. Skelbiu visuotinę ramumos būseną, bent iki velykų. O paskui prasidės piknikai, vasaros terasos, ežerai ir… na ir tas pačias velykas mes švenčiam ypatingai.

<…>

Na o dabar… Feel the power that comes from what inspires you.

Pasiduokime kito levelio malonumams.

Rodyk draugams

Kasdienybės trupinėliai (su pipirais)

Taip taip, aš ne toks, kaip visi / Taip taip, gyvenimas judesy.

Tai dabar pasakyk tu man, kur pradingo pirmosios trys savaitės dienos? Mirkt mirkt ir nebėr. O veiklos ir gyvenimiškosios intrigos su sviežiais pipirais pilasi it iš gausybės rago.

Per pastarąją savaitę nuveikiau tiek, kad, rodos, jau nebėra nieko, ko negalėčiau padaryti. (Jei rezgami vijami grandioziniai planai išdegs, sužinos visas pasaulis, o tu – pirmojoje eilėje). Pati savimi stebiuosi, kad galiu šitiek dirbti, dar sugebu pasidaryti papildomus reikalus, kaip žinai, gan nemažaia tūsinu (ir kaip pagrindinis herojus ir kaip antraplanis aktorius), ir, na, nepatikėsi, bet šiemet jau pradedu skaityti ketvirtąją knygą. (Vėl rimtai užbridau ant literatūros, kaip gera, kaip gera!).

Šiandien ne ta diena, kai gebu koncentruoti savąsias mintis ir dėlioti jas tolygiu ritmu, tad tave pasiekia gausus įvairialypės informacijos pliūpsnis. However. Vis dar neatmetu minties, kad Vilnių apgaubė kažkokia magiška išėjimo iš proto aura. Kartų, kai iš netikėčiausių žmonių lūpų išgirdau “Aš kosmose”, nebesuskaičiuoju ant rankų pirštų. Ir šiaip, chebra kliedi tolka tak. Šiandien man suaugęs žmogus pranešė, jog Viena yra Prahos sostinė. Man nepaliauja skambinėti įvairūs agentai/atstovai/konsultantai/pardavimų vadybininkai su topine eilute, kurios realiai, turbūt, nėra įmanoma suprasti “Labdiena,arsupaneleXkalbu? L’baimalonu, ‘rgalėčiau p’trukdyti minutei?” (greitis – 300žodžių/min, akimirką ištinka šokas). Dešimt minučių iš savo įtemptos dienotvarkės skirti tam, kad įtikinčiau žmogų, kuris buvo tikras, jog kažkuo įtikins mane, kas kartą darosi vis sunkiau. Na bet užtat pasipila perlai ir iš šios skrynios: “Ar tikrai Bitės atstovas jau skambino jums šiandieną? Na, ko gero, esate labai laimingas žmogus, jei Bitė jums paskambina dusyk.” (Labai jau įdomus parametras mano laimės lygiui išreikšti); “Labadienajumskambinafirma draudimo, draudimoįmonė,sakykitpanele ‘rgalimasujum’ spašnekėtikasbūtų jei paslystumėtant ledo?” - vakarykštės dienos realus pokalbis. Aš asmeniškai nesu tikra, ar norėčiau tokią tikimybę svarstyti su kokiu artimu žmogumi, bet telefonu, su kažkokia nepažįstama mergaite tai ką jau čia, būtinai. Aš suprantu, darbas yra darbas, bet mielieji, nepersistenkite.

O vakar banke apturėjau tokį gan įdomų ekspyriensą. Banko darbuotojai pridirbo liolės su mano labai rimtu dokumentu, viskas finale susitvarkė, bet banko vadybininkei pasakyti, kaip angliškai vadybininkė, pildant dokumentą, yra lygis.

Na ką, rytoj jau savaitgalis. Aš sakau – ramiai. Bet kažkur ties pakaušiu lyg ir ataidi: “Taint no sin to take off you skin / and dance away in your bones.”

Rodyk draugams

Kasdienybės nuotrupos

Taip, aš šiandien esu ta netekėjusi beprotiškai daug dirbanti moteris, kuri sėdi vos grįžusi namo iš darbo (21.00, išėjau 07.20) nusivalo makiažą, viską numeta, susisupa į rožinį chalatuką, valgo ledus ir žiūri Sex and the City. Ir kai esi toks pavargęs, visiškai nebeparina anei jokie pletkai ir intrigos, ir nebeužsiiminėji jokiais overthinking’ais, nuo kurių pražilti, ko gero, įmanoma greičiau nei nuo juodo darbo. Su kolegom, kurie varo tokiais pat tempais, kaip ir aš, pradedame darytis gan smagi vienas kitą suprantanti netradicinė šeima, kurios inside juokelių ne mūsų profesijos atstovams paaiškinti turbūt nepavyktų. O dievai, kaip man pasisekė, kad šiame darbe visai to nesitikėdama atradau šitiek gražių žmonių. Ir šiaip, mano darbas – jėga. In your face, visi skeptikai, purkštavę, kai pasirinkau šią specialybę. Kai suvokiu, kiek, pasirodo, žmonių neturi švarios anglų kalbos savo gyvenime, pašiurpstu – juk šitiek nuostabių dalykų galima suprasti ir patirti tik angliškai.

O danguje pilnatis. Kiekvieną liapsusą, kiekvieną surauktą veidą ir savo vieną po kito iš rankų krentančius daiktus nurašau pilnam mėnuliui, kuris smaginasi it marionetes judindamas vargšus mirtinguosius.

Tai tiek nuotrupų iš mano kaip vilkelis besisukančios kasdienybės, kuria, savo pačios nuostabai, esu visai patenkinta. Stop thinking, start doing, dear.

Rodyk draugams

Apie taip varžančią pasirinkimo laisvę

Are you living your dream, dear? Are you?

Nagi viskas gerai. Namai, darbas, draugai. Viskas gerai. O dabar taip jau bus visada? Aš taip labai nežinau, ko iš tiesų noriu, kad net baisu.

Mes galime daryti bet ką. Mūsų dienos, mūsų naktys, mūsų pasaulis. Dar niekada žmogui nebuvo duota tiek galimybių rinktis. Labiausiai ir baugina milijonas variantų ir dusinantis nežinojimas, kur eiti.

Kai buvom vaikai, laukdavom Kalėdų. Kai paaugom, laukėm pilnametystės. Dabar laukiam, daugų daugiausiai savaitgalio, tik kaži, ar itin šviesių norų vedini.

O ko lauki tu?

Give me something to live for. Give me a light, dear.

Rodyk draugams

Trupinėliai

Vakar per teliką sakė, kad Vilniuje įvykdoma triskart daugiau tyčinių nužudymų nei Berlyne. Motyvuoja, ką.

However. Dirbu dirbu dirbu ir džiūgauju, kad priot man tas darbas baisiai. Net neišeina pasiskųst, kad vaaa, vėl į darbą. Malonu labai jausti, kad einu savu keliu.

Trečiadienį buvo juokinga, kai pavadavau sergančią kolegę ir vedžiau pamoką vaikams. (Šiaip vaikų nemokau ir visai nenorėčiau mokyti.)

Du gaideliai du gaideliai samagoną gėrė

Dvi vištelės dvi vištelės pro balkoną vėmė.”;

“Mokytoja, o jūs nebuvote tėvėtrys sezono pristatyme, aš jus mačiau!”, - štai tokie tad išminties perlai iš jų.

Ir pagaliau pradeda nebegąsdint vienatvė, vis lengviau grįžtu į Berlyno režimą ir vis geriau jaučiuosi viena.

Nuostabi penktadienio popietė, kai niekur nereikia, kai galiu ramiai sau mėgautis iškovotu poilsiu. Ką tik pažiūrėjau W. Allen’o “Anything Else”. Nagi puikus mūvis, man labai patinka tas toks iš jo filmų sklindantis kasdienybės absurdo iliustravimas ir greta sekantis tiesos komentavimas. Noriu į tą naujausią jau. Dar noriu į Eltono Johno koncertą. Čia jau Stadija, ar kaip?

O feisbuko bepročiai visai suįžūlėjo – jau fotkina ir postina nebe prašmatnų savo ar kitų gamintą maistą, o take-away užkandinių trupinius. Shame on you.

Rodyk draugams

Kle/ajoju

Kai pirmadienį jau susiorganizuoji veiklą penktadieniui, tai jau kažkaip ir ramu. Na o kol kas… Kava, darbas, kava, darbas, kava, darbas, techno, juodas šokoladas ir pertemptos balso stygos.

O vakar išmečiau daugiau nei 200 žmonių iš draugų. Ramybės, tiktai ramybės.

Plaukai, nagai ir ragai (aka ambicijos) auga nelaistomi.
Good life good life good life, tyri ryri. Galime būti ramūs, galim būti geri, bet galim ir nebūti.

Rodyk draugams

Apie pinigus

Na gi nustokit man aiškinę, priekaištavę ir purkštavę dėl mano pasirinkimų. “Tai ką, nebesimokysi?”, “Tai ką, tik dirbsi?”, “Tai kodėl tiek nedaug uždirbsi?” Taip, nebesimokysiu, taip, dirbsiu, taip, uždirbsiu tiek, kiek uždirbsiu. Nejaugi rimtai visi aplink tiek daug uždirba, kad taip purkštauja dėl mano uždirbamos sumos? Mano žiniomis, ne. Ir iš viso, nebūtina turėti daug pinigų. Pinigų reikia tiek, kad užtektų. O daug pinigų turėti kartais blogiau nei jų neturėti iš viso. Taip, man vis dar 16 ir manyje gyvas naivumas, galbūt, bet kažkaip tuo nesiskundžiu.

Pasimelskim už tuos, kur nuogi, bet laimingi.

Rodyk draugams

Feisbuko bepročiai #2 / Vasara jau išsibarstė

Aš mirštu mirštu mirštu. Guliu paslika lovoje ir neįstengiu nieko daugiau daryti, kaip tik žiūrėti Vampire Diaries (naujos žemumos?). Šiandien dar teko lėkti į Vilnių darbiniais reikalais. Kaip kartais darau, pasinaudojau FB grupėmis, ieškodama būdo keliauti pigiau. Ko gero, daugiau to nebedarysiu, nes kiekvienas sykis atneša ne itin malonų susidūrimą su kokiu nesveikėliu. Šįkart iš Panevėžio pajudėję apie 8val., Vilniuje 10val. Dar nebuvome. Mergaitė važiavo ant devym ir ypač mėgo dideliu greičiu priartėti prie kitų mašinų, o likus dešimčiai metrų iki jų – staigiai stabdyti. Į seminarą pavėlavau ir dar susilaukiau priekaišto, kai paprašiau nuvežti iki ten, kur man reikia. Paėmė 20lt. Whahaha. (Kelionė Klaipėda - Vilnius kainuoja 30). Čiuvelis, kuris turėjo vežti atgal (buvome susitarę 14val.), man jam paskambinus išlemeno: “Mana mąšin sėrvize, nežino, kada atduos”.

O aną savaitę važiavome su energetiniu vampu iš didžiosios E. Kelionės metu nuskambėjo tokios frazės kaip: “Sattoje girdėjau buvo daug narkomanų. Jie žaidė atvirai.”; (į mane) “Tu moksleivė, ania?”, “Nenorit mineralinio? Tikrai nenorit? O tu? Tikrai ne? Vaišinu”. Primena zosės ilganosės vajožus, aprašomus Panelėje. Didelė laimė, kad tai, jog negrįšiu rudenį į Vė Pė U, sumažino dalbajobų skaičių mano aplinkoje.

Taigi, grįžkime prie gulėjimo lovoje. Joa, pirmą kartą per pastaruosius metus sergu. Kosau, čiaudau, nosis bėga, dantuką skaudėjo, bet vakar odontologas sutvarkė reikalus. Štai taip atsiliepinėja trys naktys palapinėje prie ežerų. Na gerai, labiausiai atsiliepia ne miegas palapinėje, o stūgavimas ir lakstymas negausiai apsirengus bei maudynės.

However, buvo linksma, bet ne taip, kaip linksma buvo birželį. Vaibas iššvaistytas, reikia kaupti iš naujo. Vasara oficialiai baigiasi, the dance is over, tūsas nebetaško. Grįžtame į tamsius vakarus prie kompo su knygom, filmais, serialais ir draugais, kurie arba toli užsieniuos, arba tingi lįsti iš šilto guolio gyvam susitikimui. Ir vėl prasidės intensyvaus darbo (laimei, mėgiamo) savaitės, kurias vainikuos ekskursijos po Vilniaus barus ir nesibaigiančios klejonės, savaitgaliai, kurių nepavyks išvengti.

Viliuosi, kad daugiau laiko būsiu viena. Viliuosi, kad nebijosiu tos vienatvės, o kaip tik, augsiu joje ir gebėsiu išgirsti save. Aš nebenoriu, kad viskas kartotųsi taip, kaip visada.

O dabar, atslenka rudenio dievas.

Rodyk draugams

Kaip palengva ateina pabaiga

Niekas negalėjo patikėt, ir pati dar netikiu, bet šį savaitgalį praleidau namie - jokių draugų, jokių svaigalų - ir pagaliau pabaigiau kursinį darbą. Penktadienį laikiau vieną svarbiausių egzų, dėl kurio visiškai nebuvau tikra – penketo būtų užtekę, bet kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau gauti septynis, kas pas šią dėstytoją yra labai daug. Palengva mokslai ritasi į pabaigą – liko tipologijos (gretinamoji kalbotyra) egzas ir final exam, kuris, ko gero, pareikalaus nemažai streso ir jėgų. Ir tada, jei viskas gerai, bus viskas. VISKAS. Viskas paaiškės iki birželio trečios, laikykit kumščius.

Tu neįsivaizduoji, kaip norėčiau dabar išgriūti kur prie baseinėlio su aperolio taure rankoj. Svajonės svajonėm, o kolkas – reikia varyti pilnu tempu.

Beje, pirmą kartą gyvenime vasarą leisiu Vilniuje. Įdomu. Kasdien vis labiau stiprėja ilgesys Vienai ir Berlynui. Kartais taip maudžia, kad noris užsikasti po žemėmis. Norisi tikėti, kad dar bus, kada paklajoti po pasaulį ir niekuo nesirūpinti. Gaila, tačiau darosi vis sunkiau patikėti, kad kada dar jausiu įkvėpimą. Mano pasaulyje meilės nėra. Užvis labiau jos nėra čia, Vilniuje, vienišų šunų mieste.

Rodyk draugams

Working class hero is something to be #2

O žinai tą būseną, kai taip px, kad net nejauku? Man ryt egzas, o pradėjau skaityti kątik. Viliuosi, kad angeliukas Rapolas (neklausk, mielas dienorašti) padės normaliai pavaryti. O daugiau… Darbas darbas darbas. Kai esi baisiai užsiėmęs, vis mažiau ir mažiau durnų minčių kyla galvoje. Reikia laikytis drausmės. Reikia gyventi gražiai. Dėl savęs.

Rodyk draugams

Profesinės kančios

Vos po trejų ilgų pamokų ėmė ir užpuolė profesinė liga – man žiauriai skauda gerklę. Na taip, gal tai ir visai nenuostabu, atsižvelgiant į tai, koks nuostabus oras ir kad šnekėti tenka po dvi valandas be perstojo. Kiekvienas žodis – kančia, vaikštau apsivyniojusi kaklą, čiulpiu ledinukus ir net gi gėriau pieno su medum! (na gerai, gėriau juodą arbatą, į kurią įsipyliau lašą pieno ir šaukštelį medaus, bet kaip man, tai jau didis žingsnis). Mielai prašom dalintis patarimais, kaip išsaugoti kalbos dovaną, nes panašu, kad jos dar tikrai prireiks, ir sumažinti kančias. Pas daktarus tikrai neisiu. Žalio kiaušinio ryti irgi nesiruošiu.

Tiesa, o davai taip ir darom? Whahahaha.

Rodyk draugams

Panelė Mokytoja

Tai oficialu. Aš – dėstytoja. Ar kas galėjo patikėti, kad ateis tokia diena, kai tai ištarsiu? Na, gal ir galėjo, bet nemanau, kad taip greitai ir taip staiga. Skandinu depresūchas darbuos, gilu iki kaklo, gal ir gerai.

Tiesa, šįryt parėjo katė (jau beveik pantera) ir nušovė Osamą (na ne katė jį nušovė, bet šiaip, du įvykiai įvyko labai panašiu metu, tai apjungiu). Gal, žinai, ūpo ir daugiau

Rodyk draugams