BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2015-ųjų metų geriausieji

2015-ieji buvo įspūdingi. Įvyko visko tiek daug ir nugyvenom tiek visko, kiek kitiems į dešimtmetį netelpa. Kontrastas to, kaip jaučiausi, atrodžiau ir kaip gyvenau pirmąją bei paskutiniąją metų dieną net man pačiai sunkiai protu suvokiamas. Gyvenimas vertėsi, sukiojosi, mėtė, vėtė, džiugino ir skaudino, bet štai įsipilu sau vyno, apžvelgiu visus prabėgusius metus ir šypsaus. Nes mes gyvenam. Dieve, kaip įdomiai mes gyvenam.

Metų iššūkis: Kai gyvenimas verčiasi aukštyn kojom, o tu įsitveri ir nepasiduodi.

Metų inside tūsas: Šiemet daug – prasidėjo nuo Naujako (ajaja ko ko džambo, a ja jė, kai kam trys valandos rūkomajam ir kiti reikalai), vienas pirmųjų žiemos savaitgalių sodyboj, vienas pirmųjų vasaros savaitgalių toj pačioj sodyboj, T. K. išleistuvės, labai daug nebūtinai savaitgalio vasaros vakarų Terasoj, prie terasos, Piano, prie Piano (kai važiuoji su taxi namo 500m iš Piano ir atgal, visur), labai labai stiprus savaitgalis Nidoje (magija) ir vos prieš porą savaičių įvykusi daugybę valandų trukusi transliacija po Vilnių.

Metų public tūsas: Pillowtalk (Studio 9), Opium sezono atidarymas ir visos Smalos.

Metų festivalis: Tai aišku Sūpynės (kai ketvirtadienio naktį jau buvom nuveikę daugiau nei per visas praeitų metų Sūpynes, kai atsiradom trijose valtyse vienu metu, plaukėm per pievą, ir buvo cirkas), Yaga Gathering (joga 9 ryto ir „žemyn žiūrintis suoliukas“) ir Opium ant bangos (Nida yra Magija, aš jums sakau).

Metų savas festivalis: Skardis.

Metų antraštė:

Metų keistas vakaras: ambient koncertas bažnyčioje Kopenhagoje. Niekada nepamiršiu.

Metų erdvė: Opiumas.

Metų sportas: joga (taip, 2015-ieji yra metai, kai aš pradėjau reguliariai sportuoti, pietauti vegetariškuose restoranuose ir pirmą kartą nuvažiavau į Yagą.)

Metų stiliukas: Eurovizija, Albanijos pranešėjas.

Metų DJ: Mr Gooze, Anna Hanna, Split Pulse, 12 inčų po žeme.

Metų netikėtas miestas: Kopenhaga.

Metų trauma: bernai lunatikai.

Metų kančia: šis ruduo, užkariavęs dalį žiemos, kai lyja lyja visą naktį, tada ateina rytas ir vis tiek lyja. Ir pradeda tirpt batai ilgainiui.

Metų connecting people:

Metų sprendimas: apverst gyvenimą aukštyn kojom.

Metų sprendimas 2: visiškai nebeskaityti naujienų portalų.

Metų Why?: kai žmogus kolekcionuoja delfinus ir turi jų penkis šimtus.

Metų foto:

Metų nuleistos rankos: vokiečių kalba. (Fun fact: kai ieškai serialo „Friends“ serijų vokiškai, įvedus į paiešką raktinius žodžius „Friends“ ir „German“, pirmas rastas dalykas bus „Two German Teens Fucked by Friends“.)

Metų dialogai:

Apie išsitaškymą (veiksmo vieta – „Savas kampas“):

A: Kur mes?
B:
Taigi ŠMC.

Apie elitines Vilniaus vietas:

-Gal einam į Poshą arbą Disco 311?
-Gal geriau šūduose išsivartom?

Metų lyrika:

Metų nepasitenkinimas: „Man labai nepatiko knyga „Gyvenimas po klevu“. Penkiasdešimt puslapių apie tai, kaip bobutė kažkur eina. Tada marti padaro kiaušinienę, o tada ją pervažiuoja traktorius. P-z bl***. Welcome to Lithuania“.

Metų žiauriausias bachūro tipažas: 44 metų Adic House didžėjus.

Metų pravardė: Pelėsis; Humana.

Metų pokštas: „Demotyvacija - kai įvedi savo vardą ir pavardę i google, gauni tik 1 rezultatą, ir tai vienintelis rezultatas tavo gyvenime“. Oleg Surajev

Metų antitipažas: bernai verkšlentojai, intrigantai, fanatikai ir lunatikai.

Metų ego:

Metų pamoka: negalima pasitikėti niekuo. Niekuo.

Metų rūgštis: „O tos samanos tai dažnai su manimi pasišneka. Tokios pleputės.”

Metų gėlė: preparčio žiedas.

Metų gėrimas: šaltas baltas vynas.

Metų silpnybė: naivumas ir pasitikėjimas žmonėmis.

Metų spalva: juoda.

Metų drabužiai: juodi.

Metų serialas: Six Feet Under, House of Cards, Better Call Soul.

Metų filmas: ir vėl visai filmų nežiūrėjau.

Metų WTF: French Affair.

Metų sąmojis:

Metų netikėtumai: Kai įkrenti į taksi, o vėliau paaiškėja, kad taksistas skaito tavo blogą ir ploja katučių. Linkėjimai!

Metų muzika: Jamie XX, Caribou, kaip visada Depeche Mode, Disclosure, Fleetwood Mac, Moderat, still Pet Shop Boys, Red Axes, Tame Impala, The Black Keys, Thievery Corporation, Todd Terje, Trentemoller, Museum of Bellas Artes, Nadastrom, Semisonic, Ace of Base.

Metų gabalai parymot: Sinickis – Mylimas vyras ir sūnus, Mark Farina – Dream Machine, Chet Fakker 1998, Golden Parazyth – Donwtown Game, Tove Lo – Habits, Arctic Monkeys – 505, Peter Gabriel – Don‘t Give Up (Ft. Kate Bush), The Cure – Pictures of You, Amazing – Tell Them You Can‘t Leave, Cat Stevens – Where Do the Children Play.

Metų gabalai pariaumot: Erasure – Always, Dinamika – Abejingumas, Museum of Bellas Artes – Who Do You Love, Randomer – Bring, New Order – 5 8 6, Van McCoy – The Hustle, Kwamie Liv – Comin Thru, Karolina Czarnecka – Hera Koka Hash LSD, C.A. R. – Angelina (Manfredas Remix), Just Jack – Starz in Their Eyes, Omar – I Wanna Know (Vocal Mix).

Metų gabalai pasilydyt: Roisin Murphy – Ancora Tu, Jamie XX – Loud Places, All Saints – Pure Shores, Jimmy Edgar – Let Me Tell You, TB – Invitation to Love, Howling – Signs (Rodhad Remix), Pillowtalk – Soft (Life and Death Remix), Caribou – Your Love Will Set You Free (C2’s Set You Free Remix), Nadastrom – Somebody, Eliphino – More Than Me, Tame Impala – The Less I Know the Better

Metų maistas: Alyvuogės ir graikiškos salotos. Neribotais kiekiais. Zefyrai. Ribotais kiekiais.

Metų atokvėpis: tie nuo žalio tilto nulėkę balvonai.

Metų vaizdas nuo tilto:

Metų naujadarai: pasmerktadienis, drugsėjis, putskaras (auskaras intymioj vietoj) nebeišsifistinėk ir paslaptinių miestelis.

Metų rojus: Ir vėl namai. Bet jau nauji.

Metų kelionė: Atėnai pas meilę.

Metų performansas: Martyno Švėgždos Von Bekkerio koncertas fone piešiant graffiti atlikėjui. („Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“. Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“)

Metų durnius: Tu. Taip, tu.

Metų nuvalkiotas humoras: juoktis iš supermamų bei Londono lietuvių ir attendinti bei juoktis iš įvairių Pūko & co. koncertų. Tai nebėra juokinga, brangieji.

Metų gaisras: Kai užsidegi festivalyje nuėjęs į WC.

Metų (ką ten metų, visų laikų) gražiausias Lietuvos bernas: G. R.

Metų žemumos: grasinti žmogui, kurį mylėjai; skaityti svetimus chatus.

Metų pavyzdys, kaip nereikia daryti: Ten Walls.

Metų pažadas sau: jokiais būdais nebesitaikstyt su bullshitu.

Metų optimizmas:

Metų Citatos (labai daug): „Sporte paskutinis, prie taurelės pirmutinis.“; „Ačiū už nuostabiai prarastą laiką.“; „Aš žiauriai nemėgstu smėlio. Nebent retkarčiais, jei yra proga.“; „Išbalink mane. Išnešk iš manęs balius.“; „Aš galiu pistis kiaurom parom, jei tik proga yra.“; „Jie gyvena kaimų kaime, kur populiacija – 25 žmonės ir visi Kazlauskai.“; „Jis tai darėsi auros foto už 20eu. Aš gal seno kirpimo, bet vistiek daktarams teikiu pirmenybę.“; „Aš nemėgstu bėgiot. Mėgstu išgert.“; „Aš permiegosiu su barmenu, jei patalynė išdžius iki vakaro.“; „Geriausia kava yra ratai.“

Metų kirpimas: „Mane mokykloje vadino Nomeda. Nes atėjau kaip Nomeda apsikirpęs. Visi juokėsi, bet Andrelis palaikė.“

Metų fizikos dėsnis: galva pralindo – pralįs ir kūnas.

Metų klausimai:Uostai save?“; „O pasakojau, kaip Darius Užkuraitis matė mano vaginą?“; „Tau šalta fiziškai ar dvasiškai?“ ir aišku „IS THIS REAL LIFE“?

Metų vaidmuo: kai vaidini Nulį.

Metų niekam nereikalingas prieskonis: kalendra.

Metų poza: Lopuso. Nuo žodžio „Lopas“.

Metų knyga: „Dustavo enciklopedija“.

Metų aktivija festivaliuose: pergėrimo workshopas.

Metų kokteilis: „Rusija“: 300ml vodkės, o į ją įleistas žalias kiaušinis. Kai geri, užsikandi ikra.

Metų liga: saulės vėžys.

Metų lyricsai: Titaniko soundtrackas: One small you open the door“; „Vibruok vibruok, tikėti neverta…“

Metų būsena (šiemet daug): „Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“; „Lova, sumuštiniai ir žemėlapiai.“; „Atsikeli ir varai. Alų toliau.“; „Aha, dabar tai linksma, o antradienį sėdėsiu ir klausysiu Lanos del Rey.“; „Koldūnai pasmerkti“; PER JAUKU.

Metų prietaisas: etnoskopas (kur pridedi prie krūtinės ir nurodo tautybę).

Metų Vojažas: nubudus likus pusvalandžiui iki vartų užsidarymo lėkt ant sparnų į oro uostą. Ir spėt. Nu tai aišku spėt.

Metų komplimentas: Jei kas nors tavęs nemėgsta, tai jie debilai.

Metų postas: Apie tikras gyvenimo tiesas, kurios yra visiškai teisingos.

Metų sena atsinaujinusi draugystė: P. J. (Pim pim!), A. B. (Kliučina, Pikų dama ir kiti reikalai ^^).

Metų trūkusi kantrybė:

Metų nauja draugystė: šiemet net trys: I. M., A. M., J. A. Turėjo būti dar viena, baisiai džiuginusi, bet.

Metų moterys: kiek tų puikių moterų! Visos jūs mano puikios, jūs žinot.

Metų vyrai: keturi kampai: A. S., K. M., P. J., P. V.

Metų sukaktis: blogui 10 metų.

Metų bosas: ir vėl A. I. (sakot bepigu rinkt, kai vieną bosą turi? Turiu ne vieną.)

Metų skausmas:

Metų varikliai: Juokas, meilė ir muzika.

Metų troškimas ir palinkėjimas sau ir visiems: Linkiu, kad aplinkui būtų daugiau žmonių, su kuriais viskas įmanoma. Nes gyvenime nėra nieko, nieko neįmanomo, brangieji. Ir kad visada būtų, ką mylėti. Nes be meilės niekas neįmanoma, niekas.

Mano krištolinis rutulys sako, kad laukia fantastiški nauji metai. Aš jums pažadu. Na o dabar einam švęst.

Rodyk draugams

Apie lankomiausius (bet ne laukiamiausius) 2016-ųjų festivalius. Jūsų dėmesiui - Skardis 2016.

Yra toks festivalis, apie kurį žino ne kiekvienas, bet dalyvavęs yra tikrai ne vienas. Jam metų laikai, jūsų amžius, socialinė padėtis, lokacija ar kiti antraeiliai niuansai visai nerūpi. Pirmą kartą bloge publikuoju tekstą, kurį sukalėm kartu su bendraautorium, mano mūza. (Nežinau, koks čia vyriškos lyties atitikmuo tiktų, bet mano mūza yra male). Pristatome jums festą Skardis 2016 (su šaižiai karčiais besibaigiančio Skardis 2015 paskutiniais pasispardymais (Skardžio 2015 baigiamojo mėnesio 15 dienų paliekamos dalyvių valioje. Ačiū dalyvavusiems.))

Kas tai: Lankomiausias ir populiariausias festivalis Skardis. Vienintelis festas iš kurio sunkiai išvažiuosi, o emocijų užteks ilgam. Tai yra toji būsena, kuri jus apima po hedonistinių savaitgalio ir nebūtinai linksmybių ir vingrybių (nebūtinai turi būti linksma, kad atsidurtumėt Skardyje). Kuo būna linksmiau, tuo Skardis skardena garsiau. Tai tas festas, kur jau sekmadienį vakarop prasideda maždaug, stato visi palapines, o pirmadienį iš ryto main stage’e pasirodo full line up ir būna per daug garso ir per daug šviesų.

Apie line-up: 2016 metų Skardžio line up’ai dar neaiškūs - taip pat kaip dalyvių užmojai. Stengsimės prikviesti ir kuklių (trečiadienio rytai) ir turbo vau zviozdų (po nakties iš penktadienio į antradienį). Grupių ir atlikėjų repertuarai vėl varijuos tarp euforinių vienu-viskio-stiklu-per-daug šlagerių, salei plojant atsistojus ir melancholerinių noriu-mirt-vakar ritmenbliuzo nenaujienų.

Didelė tikimybė, kad non stopu gros Adele – Hello ir niekaip neišeis išjungt. Niekaip.

Apie palapinių miestelį: Palapinės dažniausiai pradedamos statyti sekmadienio pavakarę, bet tai nėra tiksli data - visi laukiami bet kada, bet kuriuo paros metu. Antradienį vemiant Submarino tualete ar penktadienį pamiršus (m)oralines normas Opiumo rūkomojo šešėliuose. Patartina pasiimti šiltų rūbų, nes Skardis žinomas kaip labai kratantis, mėtantis ir vėtantis festivalis. Taip pat naudinga iškart nuspręsti keliavietėje palapinėje sutiksite festivalio pradžią - vienvietė jau geltonioliktus metus muša rekordus. Prasidėjus pirmiems skardžio dalyvavimo požymiams palapinių miestelyje vieta – nemokamai.

Apie workshopus aka aktivijas: “Pergalvok praeitį”, “Susirūpink ateitim”, “Vos išvenk socialinės savižudybės”, “Valgyk kebabą verkdama(s) vienumoj” ir festivalio sold-out’as/populiariausias “Atsisakyk savo kreivų klystkelių amžiams, bet tik kol kas” (įskaičiuotos į abonemento kainą). Dar viena populiari veikla – „Moralinės pliūchos per veidą“. Veda profesionalai, reikėtų registruotis iš anksto.

Apie VIP zoną: VIP zona yra, bet ar jūs ten norite, verčiau gerai pagalvokite. Viskas ten slow motion ir giliau krenti. Seselės rūpinasi.

Kelios iš Skardyje 2015 nuskambėjusių liūdnai pagarsėjusių skardentojų frazių:

„Su gimtadieniu mane. Kind of liūdi šeima, artimieji ir antstoliai.“

„Skardis atbildėjo su trenksmu“.

„Krentu skardžiu“.

„Toks Skardis, kad nebeturiu, ką pridurti“.

Apie bilietus: Taip, bilietų nėra. Yra tik abonementai arba lifetime membership. Ir tie tik su pakvietimais. Beveik Rotary klubas tik, kad visiškai ne. Priimame VISA, MASTERCARD, MAESTRO ir banko pavedimus. Grynų ir taip nebeturėsit, remiantis Skardžio statistika. Abonementai brangs.

Apie rėmėjus: Skardis 2016 net neieškos rėmėjų. Rėmėjai ras patys.

Ko negalima įsinešti: Neleistinų daiktų sąrašas apsiriboja optimizmu kitiems festivalio dalyviams - griežtai draudžiama įnešti vilties kitiems žmonėms - festivalio tikslas yra ugdyti socialinę atsakomybę arba priešpriešybę jai savarankiškumo, arba “aš-pats” keliu.

Papildoma informacija: Festivalio prokurvatūra pasilieka teisę neįleisti basic bullshiterių, kurie imituoja asmenines problemas. Tam tikra “your-problems-must-be-this-tall” kartelė bus taikoma jums pranešus, kad ruošiatės dalyvauti festivalyje. Organizatoriai pasilieka teisę potencialiems dalyviams pasakyti, kad jie neverti festo ir gali eit lauk su savo basic problemom.

Beje, „skardis“ yra baisiai lankstus ir lengvai pasiduoda lingvistinėms vingrybėms. Drąsiai galima iš jo gimdyti tokias būsenas, kaip kad „Skardis skardena“; „Skardis skardena–>Skardiena–>Skardienos kebabas–>Skarmalas“; „Skardis–>Skylė–>Duobė“

Registruokitės bet kada atsibudus, atsidusus ir supratus, kad jau Skardis. Laukiami beveik visi!!! Daugiau info PM.

Rodyk draugams

Apie Yagą, jogą, tranzerius ir tronzerius, Nidą, Ant bangos, silikonines medūzas ir neišsimiegojusias tetules

Kai taip karšta, kad, tesinori gulėt ir nejudėt pajūry ištiesus rankas su šaltu šampanu prie šono ir žiūrėt į geltonų skėtukų koliažus, jau grįžus į Vilnių rašyt lengva nėra. Bet visgi, pagaliau randu laiko prisėsti ir supilt viską, ką verta paminėti apie du labai skirtingus ir labai stiprius savaitgalius.

Tie, kas suinteresuoti pasiskaityti tik apie Yagą, į antrą dalį galit nė nebrist, o tiems, kam įdomūs Nidos ir Ant Bangos reikalai, siūlau pirmą dalį praleist ir keliaut iškart į antrą.

Primenu, kad visi mano įspūdžiai yra absoliučiai asmeniškai subjektyvūs, todėl visažiniški pamokantys komentarai laukiami nėra.

1-oji dalis. Yaga Gathering.

Jau labai seniai norėjau nuvykti į Yagą, bet kažkaip visuomet atsirasdavo priežasčių to nedaryt. Kadangi ši vasara yra ta, kai viskam sakau „taip“, supratau, kad dabar arba niekada ir galiausiai bilietą įsigijau. Taip nutinka retai, bet Yagoje draugų buvo labai nedaug, bet, kaip ir reikia tikėtis, tai – puiki proga susipažint su krūva naujų žmonių ir panirt į neprognozuojamus nuotykius.

Atvykus laukti juodais garais čiaudančio shuttle‘o ir į jį sumetus visus daiktus eiti iki festo 4km buvo keista, bet į tą atsipūtusią atmosferą įsivažiavom greit.

Baisiai sužavėjo tai, kad visas festivalis ir į visas puses nusidriekęs palapinių miestelis – susijungė į viena, tarsi plati, nesibaigianti pasaka, kuri, ypač naktį, sujungus visas šviesas, atrodė kerinčiai. (Eini, eini, atrodo, jau priėjai pasaulio kraštą, o ir vėl randi kokią visom spalvom šviečiančią palapinę, arba kokį labirintą, apstatytą kvepiančiom žvakėm). Apie chill‘o dekoracijas pasakyti kažką tikrai norėčiau, tačiau žodžiais susižavėjimo išreikšti visgi nepavyks, tad čia gal bent truputį įspūdžio susumuos klišinė frazė – gniaužė kvapą. Kaip ir tas smėlis, kuriame panėręs rankas galėjai pasistatyti savo naują miestą ir į kurį žiūrėtum ir žiūrėtum.

Savo maisto į festivalį nesidėjau nė kiek, nes norėjau išragauti visas gėrybės, kurių visi buvo priruošę. Idėja pardavinėti uogas – dešimt balų, grikių burgeriai – jėga, bananų ir razinų skanumynai – puikūs, bet didžiausias gėris iš visų buvo kosminiame lenkaičių taške (ten, kur buvo visos dvi Šv. Marijos, disco ball‘as ir margi kilimai) parduodama sriuba. (O pati vieta priminė jaukius Berlyno bariukus, į kuriuos įėjęs stringi bent kelioms valandoms, nes vajej, kaip ten faina.

Paskaitų ir workshopų apėjau geriausiu atveju kokį dešimtadalį, bet žinau, kad jų pasiūla buvo didžiulė. Kiek buvau, tiek buvo labai įdomu. Praustis šaltame duše su vandeniu iš ežero, iš pradžių, atrodė, bus baisu, bet baisu nebuvo, buvo gerai.

Išties, Yagos muzika nėra būtent tai, kas man labiausiai patinka (mano muzika yra Sūpynių muzika arba tai, kas vanoja visą žiemos sezoną Kably), bet išsišokti grojant psy mėgau visada. (Tiesa, kai kurie žmonės dažnai nesupranta, kaip tokia muzika, kaip techno ar psy gali raminti, bet sakau aš jums, man toji muzika nėra chaosas, nuo tokios muzikos aš nusiraminu. Šaižūs garsai viską viduje suglosto, iškedena visus viduje išsišakojusius neramumus.)

Kas yra Juno Reactor iki pat Yagos gerai nežinojau, bet pasirodymas įspūdį paliko didžiulį. Visiškai išprotėjęs tranzo rockstarų šou. Frazė „I hate robbing banks“ iki šiol vis flashaback‘ina galvoje.

Festivalio atradimas – rytinė joga. Kai lankstytis eini dar nemiegojęs, jausmas savotiškas, ir bedarant „žemyn žiūrintį šunį“ kartais teišeina „žemyn žiūrintis suoliukas“, bet pagirkim save už pastangas. Kai kurie į jogą ėjo visas tris dienas iš eilės, viską atliko iš visos širdies ir džiūgavo pajutę naujų jėgų antplūdį.

Labai gerai buvo ugnies šou, lazeriai ir vaizdai ant medžių tai, kad ant žemės nemačiau nė vienos šiukšlės, tai, kad lyjant lietui visada būdavo, kur pasislėpti, tai, kad siaubingai šaltą šeštadienio naktį gelbėjo laužas ir arbata, ir kad visur kur sutikdavom vien tik pozityvią nuotaiką skleidžiančius žmones ir toji magiška gamta buvo žiauriai gerai.

Ar visgi buvo minusų? Taip, kartais naktį buvo tikrai per tamsu, kad rastum kelią į namus, kai kur klampoti per iki kaklo siekiančią žolę irgi nebuvo malonu, o kai kurios maisto ir gėrimų kainos pasirodė neadekvačios, tačiau numanau, kad visiems šiems niuansams yra paaiškinamos priežastys ir, galų gale, juokas čia, ne minusai, kai pliusų tiek daug.

Kaip ir visada, inside tūsas ir pokalbiai visai ne į Yagos temą irgi vyko, tad čia dar pasidalinsiu keletu vietinės reikšmės nesąmonių, kurias, jaučiu, supras tik tiek, kurie jas ir sukūrė arba jose dalyvavo.

Pasirodo, šio sezono festivalių naujausias mados klyksmas ir patogiausias aksesuaras – Maksimos maišelis. Nereikia nei kuprinės, nei rankinės, užtenka maišelio, į kurį susidedi keletą alaus, vodkės ir zagirono ir varai prie scenos tūsint, o maišelį pasidedi šalia.

„Laurai patiko Paulius, Pauliui – Kęstas, o Kęstui – maišelis.“

Atlikinėjant jogos pratimus pamesti linzę – malonumas menkas, bet tikri draugai visada padės tą linzę įstatyt. „Seni, o čia tikrai sterilu? (grūda pirštą iki krumplio draugui į akį) –Jo, jo, tikrai.“ (nukentėjusysis, sutiktas savaitę po Yagos, pasirodė sveikas, akys vietoj, tad darbas atliktas nepriekaištingai).

Nuėjus į tualetą atlikinėt rimtų reikalų, apsivyniojus ranką popierium (kad būtų saugu atsiremt (aš nežinojau, kad žmonės taip daro, bet, pasirodo, daro (herojaus komentaras: „Kadangi esu žiauriai švarus žmogus.“)), save pasidegti irgi nuotykis. Laimei, pasibaigęs laimingai.

Apie lindimo ir lietaus sintezę:

„A:-Man kažkaip nelenda nieks šiandien, nei šnapsas, nei alus.

B: Palauk dar truputį, tai viskas tikrai lis.

C: Nelis nelis, pažiūrėkit, koks giedras dangus.“

Ar žinojote, kai kai kurie veidrodžiai yra zapadlistai ir jums rodo ne tikrąjį vaizdą, o iškreiptą realybę, kad jūs paskui apsijuoktumėt viešumoje? Tai žinokit ir neužsiraukit.

Apie gebėjimą identifikuoti muziką:

„Aj, čia tranzas? Tai kodėl aš dar su batais?“

Debiliškiausių matytų filmų aptarimas penktą ryto:

„A: Buvo ten toks „Vampyrės striptizo šokėjos“.

B: Mano tai jaučiu „Wrong Turn“, penkta dalis.

A: Kas tau nutiko gyvenime, kad žiūrėjai penktą dalį???“

Apie ankstyvąją paauglystę internete:

„Mano tai email kažkada buvo miksis@bamba.lt. Nu gerai, bamba.lt tai duoda, bet „miksis“ tai jau mano geniali idėja“.

Pasirodo, egzistuoja tokia nerašyta landumo taisyklė, arba apie Sattos inside rūkomojo grotas:

„Galva pralenda – pralįs ir kūnas.“

Apie nuskambėjimą:

„A: Pagarsėjo…

B: Liūdnai?

A: Ne, ne, gi muzika.“

Apie sukirpimą:

„Jis tai darėsi auros foto už 20eu. Aš gal seno kirpimo, bet vistiek daktarams teikiu pirmenybę.“

Apie radinius:

„Festuose esu radusi visko – pinigų, piniginių, laikrodžių, telefonų, bet čia pirmas festivalis, kuriame radau vaiką.“

Apie pasaulio margumą:

„A: O tai rimtai yra vegetarų forumas?

B: Nu ble, jei jau yra vaikų mylėtojų forumas, kopūstų mėgėjų forumas, tai tu patikėk, kad vegetarų forumas irgi yra.“

Apie super galias sporte:

„Jo didžiausia stiprybė būdavo, kad jis žiauriai suprakaituodavo ir slysdavo per kitus.“

Ar važiuosiu kitąmet? Būtinai, bet gal jau ne trims, o bent keturioms ar penkioms dienoms. Apibendrinant dar norisi perfrazuot išganingąją ŠMC citatą: „Kiekvienas yra tranzeris, bet tik tranzeris tai žino.“ (arba jei nėra tranzeris, tai yra tronzeris)

2-oji dalis: (Opium) Ant Bangos ir nuotykiai Nidoje.

Antradienį po Yagos aš galiausiai pabaigiau visus darbus ir išėjau atostogaut. Taip, man atostogos iki rugsėjo. Žinau, kad pavydit, bet, žinokit, ir kai ne atostogos, man vistiek gyvent labai gerai. Iš tikro, tai įspūdžiai iš Yagos tiek liūliavo, kad vos tik spėjusi atsigaut kokį trečiadienį supratau, kad jau vėl metas krautis daiktus, ieškotis transporto į pajūrį ir nert atgal į vakarėlių sūkurį.

Kelionė su mumis paėmusiomis šauniomis merginomis praėjo sklandžiai ir neskausmingai, nors trukom gal 5h ir buvo karšta, žiauriai karšta. Pirmąsyk nuėję prie jūros, grįždami jau sutikom briedį, tokį didelį, ėjo sau ramiai per gatvę. Naktį tokį sutikus aš tikrai pakrisčiau iš baimės.

Vakare kai ėjom į vakarėlį, aš tikrai nesitikėjau, kad tas Kupolas taip toli. Bet nieko, tos ilgos kelionės – puiki proga kaip reikiant apšilt prieš vakarėlį, o einant trečią kartą šeštadienį tai jau viskas visai arti atrodė. Tamsoje eiti ne taip jauku, bet ryte, pasirodo, vienas malonumas.

Didžiausios ketvirtadienio nakties linksmybės prasidėjo jau nušvitus. Ir viskas, kas vyko, jau vyko durnumo dėlei – ir iš dangaus nukritę draugai, ir spanguolinė vodkė, ir lygioj vietoj pamesti namų raktai. Pargrįžus iki namų įsilaužt pas save pro langą irgi yra stipru, bet o kodėl gi ne. (O ryte nubudus ir radus save užsirakinusį be raktų akimirką sutrikti dafuck – irgi.)

Draugas, raktų neturėdamas nusprendęs iki namų nebristi, miegojo miške, kur prabudęs sutiko du šerniukus ir visgi persikėlė miegot prie namų ant suoliuko.

Toliau sekė penktadienio dienos chillas pajūryje po geltonuoju skėčiu su juokais ir kas pusvalandiniu atsivėsinimu jūroje, vis paniurkant kaip į papus dedamas silikonas atrodančias medūzas.

Penktadienio naktį į vakarėlį atėjom apie pirmą-antrą. Ilgojo laukimo eilėje prie gėrimų pliusas buvo tas, kad kai tiek laiko lyjant lietui pratrepsėjau po stogu, ne tik nesušlapau, bet iš viso buvau nustebusi sužinojusi, kad buvo to lietaus. Po to visgi nusprendėm nesistumdyt, nesikankint, palaukt, kol prasiskirstys žmonės ir verčiau toliau paprepartint iki 4:30, o tada jau eit atgal į tūsą. Po penktos viskas buvo jau gerai: pakilusi saulė, šokiai iki pat uždarymo, Red Axes, afteris miške, maudynės, vėl miškas ir reivas. Išsilaikiau iki vidurdienio ir ėjau nusnūst produktyvaus šeštadienio vardan.

Apie tokią įstaigą kaip „Zuikio daržas“ išgirdau tik šeštadienio rytą, o užsukau jau tik sekmadienį. Puiki vieta, puikus vaibas, rekomenduoju.

Šiaip, man atrodo, savaitgalį Nidos lankytojai pasidalijo į dvi dalis – visi, kam iki 35, atvykę į vakarėlį, laimingi, viskuo patenkinti ir gerai nusirovę, ir visi kiti, netikėtai užskridę ant masinio reivo, atvykę pailsėt su šeimomis ir pašiurpę nuo to, kas juos supo (ne viena jautresnė asmenybė vaikštinėjo tokiu perkreiptu veidu, kad atrodė, jog juos tuoj išbers arba ištiks nervinis tikas, o dviratininkai jau, atrodo, nervingai žvangino be paliovos tik tam, kad žvangint). Linkėjimai mūsų kaimynei, kuri mus tildė nesvarbu, ką beveiktumėm – kalbėtumėmės, šnabžėtumėmės, ar tylėtumėme, o galiausiai pasiprašė, kad padėtumėm išnešti lagaminus išsikraustant. Šeimininkė, nuomojusi kambarius guodėsi, kad tokios nusiaubtos Nidos nėra mačiusi per keturiasdešimt metų. Nežinau, man tai atrodo, kad tas miestelis dar ne tiek ir dar ne taip atlaikytų, jie gal tik nepratę.

Nidą palikom sekmadienį (nežinau, ar įmanoma, kad tai susiję, bet sekmadienio vakarą, miestui aptuštėjus, visokių naktinių vabalų aplink lempas irgi smarkiai sumažėjo), jau beveik pirmadienį. Laimei, spėjom į paskutinį keltą, sėkmingai pristatėm draugą į Kauno oro uostą ir pirmadienį, 5:30 galiausiai įžengiau pro duris.

Gerai, o dabar apie patį tūsą.

Kas dar buvo gerai: Red Axes tai tikrai pavarė, ir šiaip, muzikine prasme buvo puikių akimirkų – rytas iš šeštadienio į sekmadienį nuo kokių 7:30 – wow wow wow. (Ar man vaidenasi, ar tikrai jau švintant sekmadieniui grojo šitą?) Gerai, kad buvo apstu vietos prisėsti, bet, ar man vaidenasi, ar šeštadienio naktį visų tų sėdmaišių ir gultų smarkiai apmažėjo? Geriausia dalis buvo tie pasakiški rytai, kai sumažėdavo žmonių ir būdavo įmanoma galutinai išsidūkt, o po jų - visi afteriai, vėliau peraugantys į preparčius.

Kas buvo negerai (iš serijos, nu o dabar aš pabithcinsiu): į tokią nedidelę teritoriją sugrūsti tiek žmonių. Net ir ketvirtadienį piko metu pačiame Kupole jų buvo per daug, apie penktadienį ar šeštadienį aš net nekalbu. Ko gero, organizatoriai tikėjosi, kad srautas išsisklaidys po du festivalius ir gražiai sau išsidėlios per tris naktis, bet akivaizdu, kad taip neįvyko. Dažnai jaučiausi kaip pavasarį per Moderatus Lofte – nei pirmyn, nei atgal. Kelionės iki tualetų žudė (brautis pro vis dar laukiančiuosius eilėje ir kristi ant pušų šakų – nu ne kažką, tikrai). Aš suprantu, kad, matyt, kitos išeities nėra, bet blemba. Nežinau, tai, kad kiekvieną kartą perkant gėrimus barmenai vis sako, kad grąžos nėra ir sukasi aptarnauti kitų (o jiems grąžos irgi neatsiranda) irgi neatrodo normalu. Už sidrą, kurio kaina - 3,5eu, mokėti 5eu aš nenoriu. Ir tiesa, vakarėlio dalyviai, kam rėkt „Opa opa papa, juda juda Palanga“? Jūs čia rimtai?

Inside tūso perlai (nedaug)

Apie selebričius:

„A: -Su kuo dabar draugauja Maroon 5?

B: – Su Victoria Secret.“

Apie kabinimo būdus:

„Ji siųsdavo man penio amputacijos foto, paskui sakydavo, kad nori nusilaižyt ir mane taip kabindavo.“

Apie sustiprintą mokyklos programą:

„Jo mama tai dirbo geologijos mokytoja.“

Apie workshopus:

“Man tai labiausiai patiko pergėrimo workshopas.”

Ar žinojote, kad egzistuoja „Gražaus veido“ appsas? Tai žinokite. Ten galima nusistatyti, ankiek gražaus veido norit – lygiai nuo 0 iki 5. Nu ir tada fotkinat. Daugiau info PM.

Apie naujoviškas ligas:

“Šitas gulėjimas tai saulės vėžį sukelia.”

Apie sklandų slydimą:

„Prakaitas ir kraujas – geriausi lubrikantai.“

Susumavus visus pliusus ir minusus, pastaruosius nustūmus į užmarštį, Nida buvo žiauriai gerai, grįžusi ir išmiegojusi gal 20 valandų, pamažu gyjant iš visų pusių nutrintoms kojoms ir išsipurčius smėlį iš visų galų ir vėl noriu atgal. Ačiū naujiems ir seniems draugams ir draugėms, jūs ir jūsų humoro jausmas esat jėga.

Jei po Sūpynių sakiau, kad žmogaus galimybės – neribotos, tai po šio savaitgalio supratau, kad mano tūsai ir hedonizmo lygis, palyginus su kitais monstrais – tik vaikų žaidimai ir laikui bėgant mes ne tik nenusiraminsim, bet dar labiau išprotėsim, garantuoju ir laukiu.

Beje, linkėjimai čiuveliui, kuris sekmadienio popietę keletą valandų prameditavęs ant laiptų prie įėjimo į paplūdimį, mus sutikęs baisiai nustebo, kad jau sekmadienis (nes jam, mat, pirmadienį darbą). Tikiuosi, praėjo sklandžiai.

Aj, ir tiesa, Vyga, tu gėjus.

Rodyk draugams

Apie dešimtmetį, vidinius demonus, ketvirtadienius, performansų galią, skaitymą tarp eilučių ir tai, kaip nuo savęs nepabėgsi

Jeigu ką, liepos 26 dieną blogui sukako DEŠIMT metų. Mano šešiolikmetės „Prozako kartos“ inspiruotos suicidinės giesmės, Nirvanai grojant fone, išsivystė į ne ką brandesnius kliedesius, bet nuo savęs, žmogau, nepabėgsi. Šiaip faina. 472 paskelbti įrašai. Nes aš negaliu nedainuot.


Minėti, kad nuotykiai mus ištinka vos iškėlus koją iš namų, ko gero, nebereikia, tad galim iš karto eiti prie jau tradicinės ir nuoseklios tų nesveikų nuotykių apžvalgos, arba to, kas kai kam atrodo kaip didelis bardakas, bet jie vis tiek skaito ir juokiasi, būna, dar ir save atpažįsta.

Ketvirtadienis (praeitas) šiaip buvo stipri diena, nes daug visko įvyko. Rytas prasidėjo kelione į Kirtimus (nes remontuot mašinos), kur navigacija man rodė štai ką.

Taip, Čigonų gatvė, pasirodo, egzistuoja. Ne Romų, o Čigonų. O mano mielas, šventas taktiškume. Paskui sekė kelionė į kavinę „Širdelė“ (cepelinai su varške – skanūs, su mėsa – ne). Išvažiuodama dar mačiau kavinę „Iliuzija“, bet negalima vairuojant fotkint, todėl foto nebus.

Vakare mes nusprendėm, kad reikia pasikultūrinti, todėl iš kažkur nukritęs renginys EXSPRESSIO, kuriame pagal programą „Paviljone“ smuiku turėjo griežti Martynas Švėgžda Von Bekkeris, o graffiti atlikėjas Andres Bursianto iš Indonezijos – atlikinėti gyvą piešimo performansą, pasirodė kaip tik.

Ir išties. Buvo kažkas NEPAKARTOJAMO. Įkvėpta dar vietoj parašiau trumpą nei tai esė, nei tai haiku, nei tai sonetą apie renginį:

„Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“.

Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“

Mes tiek juokėmės, kad dabar man atrodo, jog sukišti šimtą žmonių į nevėdinamą patalpą, kur vartojamas alkoholis ir yra baisiai karšta, groti smuiku ir purkšti dažus uždarius visas duris IR BUVO TOKS pirminis UŽMANYMAS. APKVAITOM. Tikrai. Nes sveiku protu po to į Čili picą tikrai nebūtumėm ėję valgyt. Ir visi kiti čiudai sveiku protu vadovaujantis nebūtų atsitikę, bet gerai, kad atsitiko, nes kaip linksma, tai aš negaliu.

Apie skonius:

-Čia saldu ar sūru?

-NE.

Apie reikalų paspartinimą:

A:-Jinai vis nepagimdo.

B:-Tai tegu ant kamuolio pasėdi.

A:-Kokio?

B:-DIDELIO.

Apie šventes:

Apie skaitymą tarp eilučių:

„Bendradarbė šiandien parodė gabalą „I Hope You Die“. Ir sako „Ne, ne, ne, nesuprask neteisingai!“ “

Apie būsenas:

„Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“

Apie stiprios fiksacijos laką:

„Tu ką tik savo ranka užstrigai mano plaukuose.“

Apie kerštą:

„Sėdėjau po Kalėdinėm lemputėm. Žinai, aš – zjbs dovana, jei ko nors nekenti.“

TOP festivaliai šią vasarą (must go, atsakau (čia be jau nušurmuliavusio Jonka Inside): 1) DiarheaFest2015; 2) NEPASTOK` 2015 (Festivalio šūkis „Gandrai, go away“); 3) SKARDIS 2015 (bus ir 2016, ir 2017, ir visi kiti)

Apie užvadinimus:

„Oi, tas kambariokas tai toks žiaurus buvo. Kličkė – PELĖSIS.“

Apie deimantus pelenuos:

Apie brandą:

„Mums dar ne tiek metų, kad rezervuotumėm staliuką.“

Festivalyje „Skardis 2015“ nugirstas pokalbis:

A: - Tai rūkyt pradėjai?

B: - Ir rūkyt pradėjau, ir kiti sprendimai.

Beje: Man atrodo, su žmogumi su pasimėgavimu dalintis salierą turėtų būti paskelbta nauju ritualu, įšventinančiu tvirtą, pagarbų santykį.

Apie tai, kas tavo draugai:

„Dėl to, kad tu su manim atėjai, tai ten visiems pa defaultu aišku buvo, kad bus blogai.“

Situacija „When you really hate that bitch“:

A: - Ragana. Šambala. Čakrų valymas.

B: - Tuščia atrodo. Guli kaip pėdas. Tokio chujovo papuvusio, pabuvusio šieno pėdas. Toli iki kuliamos kultūros. Žinai, vienas žodis viską susumuoja. HUMANA.

Apie atsakomybes:

Apie skirtingus pasaulius:

„Žinai, kaip būna, kai žmonės pasakoja „Va, čia kažkada buvau feste, prisigėriau, VAU buvo.“ Tai aš esu išversta versija. Maždaug. „Va, čia vieną kartą grįžau, išsiviriau sriubos ir nuėjau miegot blaivas. VIENĄ KARTĄ.“

Apie veiksmų eigą:

„Aš atsikeliu. Žiaaaaauriai greitai nusirengiu. Oi, nusiprausiu.“

Kai pirmadienį nakties epogėjuje įsiveli į patarimų laidelę „Kaip padegt mašiną“, tai žinok, kad jei jau taip prasideda savaitė, tai velniai težino, ką atneš jos galas.

O dabar truputį lyriškiau.

Buvo toks etapas, kuomet niekas manęs nebežavėjo. Ir atrodė, kad viskas. Visi virpėjimai, visi gaivaus oro gūsiai, viskas, kas netikėta, prapuolė kažkur be kelio atgal. O štai dabar. Vėl. Taip stipriai, taip išlauktai, taip laiku. Tas žavėjimasis, tas nepaliaujamas gebėjimas vėl ir vėl susižavėti, tas grožis ir yra tai, dėl ko mes gyvenam, mielieji. Ta muzika. Viešpatie, kiek muzikos. Visos knygos. Visa lyrika. Kur visa tai buvo šitiek laiko?

„Temptation greets you like your naughty mate,
One that made you steal and set things on fire,
But one you haven’t seen of late.“

“Norisi turėt žmogų, kuriam tiesiog gražius dalykus gali kalbėti. Bet neduok dieve kažkas išeis.”

„Cause the sweetest kiss I ever got is the one I‘ve never tasted.“
“Cause the smell of her perfume echos in my head still.”

Ir vėl aš jau niekada nebemiegu.

Ačiū jums, aukštesniosios jėgos, kad trečiadienį išgyvenom ramiai. O dabar susitiksim Yagoj. Man neįprasta, bet kažkaip jau seniai labai traukė pamėgint nukeliaut.

Ramybės.

Rodyk draugams

Apie Sūpynes ir jų laukimo etapus

Metus, manau, galima suskirstyti į etapus pagal Sūpynių kalendorių.

Etapas nr. 1 (pavadinkim jį comedown`u): savaitę po Sūpynių nuotaikos pasidalija per pus – tuo pačiu ir su didžiausiu džiaugsmu prisimenamos festivalio akimirkos, ir vaduojamasi iš mirties nagų, miegama po penkiolika valandų, geriami vitaminai, permąstomos visos gyvenimo vertybės, po moralkių atsiknisamas sau protas ir karts nuo karto tarstelėjama „Gal jau kitąmet nebevažiuosiu. Arba jei važiuosiu, tai nepjausiu taip.“ ir verkiama kruvinom ašarom suvokus, kad viskas baigėsi ir kažkaip teks gyventi toliau. FB draugų sąrašas ženkliai prasiplečia.

Etapas nr. 2: prabėgus dviems savaitėms po Sūpynių vėl norisi tik į Sūpynes, bet tenka susitaikyti, kad dabar jau teks vėl palaukt.

Etapas nr. 3: artėjant Naujiesiems pradedami padavinėti bilietai. Apdairieji juos įsigyja, o kiti kažko laukia. (Gal laukia, kad atpigtų, nežinia). Skeptikai padūsauja, kad nepirks, kol nežinos headlinerių. (čia Sūpynės, dėl dievo, čia negali būti blogų headlinerių). Užsienio lietuviai įsigyja lėktuvo bilietus (daug kas Kalėdoms negrįžta, bet Sūpynėms grįžta).

Etapas nr. 4: Pavasaris. Feisbuke vis pasimato postų su visokiais skaičiais (pvz. 65 days left) ir pan. Gatvėje sutikus pažįstamus, visi klausia „Ar varai?“ (atsiprašau, bet „TAI NE BL. NEVARAU. Aišku varau.“), klausia, ar turiu bilietus, kas antras sutiktas gali nė nemirktelėjęs pasakyti, kiek tiksliai dienų liko (tuo tarpu kaži, ar taip iškart pasakytų, kada brolio gimtadienis). Formuojami ekipažai. Visi skeptikai, žiemą nepirkę bilietų, visgi bilietus perka ir burba, kad baisiai brangu. (Jei jums baisiai brangu, visada galima likti mieste ir eiti į miesto šventę, ten gi labai pigu). Dar burba, kad „Už tokias sumas, kiek ten išleisim, galima ir į užsienio šalį nuvažiuoti.“ (Žmonės iš užsienio šalies grįžta, kad nuvarytų į Sūpynes, kas dar neaišku?)

Etapas nr. 5: Likus savaitei – dviems didžioji dalis pokalbių su draugais yra pokalbiai apie Sūpynes. Mano feisbukas mirksi, rašo visi. Klausia, diskutuoja, apie tai, kaip nuvažiuot, kur gyvent, ką imt, ką daryt. (Kai kuriuos apima visiška panika dėl palapinių, miegmaišių, transporto ir panašių reikalų). Varo visi visi. Ir tas, su lūžusia koja, ir ta, kur dar aną savaitę buvo ligoninėj. Likus kelioms dienoms feisbukas net ne tai, kad mirksi, o pulsuoja, prasideda masinis euforinis išprotėjimas. Grįžta užsienio lietuviai, prasideda preparčiai. Sūpynių dieną telefonas jau iš viso netyla.

Etapas nr. 6: Sūpynės. Atvykę žmonės supranta, kad visos tos palapinės, visi tie miegmaišiai yra toks antraeilis dalykas. Pusė žmonių per visą festivalį taip ir nenueina nei iki savo campo, nei miegot. Pakretuonėje susikaupia geriausios įmanomos energijos koncentracija ir vyksta trys-keturios dienos euforijos. Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu.

Etapas nr. 7: Ašaros. Žmonės verkia, nes baigėsi, verkia, nes išvažiuoja užsienio lietuviai, verkia, liejas emocijos per kraštus. Verkia, nes nebežino, kaip reikės gyventi toliau. Šis etapas pereina į pirmąjį. Ir taip toliau.

Susitinkam main stage, prieky, po kaire, o dabar visi marš ieškot preparčio žiedo <3

Rodyk draugams

Čiuju Naujakas

Kai du iš trijų Naujųjų vakarėlio šeimininkų vos sulaukę dvylikos krenta negyvi, o trečias namų zonoje išpurškia butelį šampano, kai spėji, jog vieninteliai Vilniuje blaivi žmonės šią sausio pirmąją, ko gero, tik viešojo transporto vairuotojai, aš ir Mamontovas, kai ketvirtą ryto draugė viena išeina į jau pasibaigusį Povilaičio koncertą, kai pietų metu kavinėje kas antras su šventiniu kostiumu (ar bent jau natūraliai raudona nosimi), kai supranti, kad šiemet mums jau sukaks tiek metų, kurių būdami mūsų tėvai jau buvo susituokę, kai paskambina draugės vaikinas ir praneša, kad labai myli ir nori, kai per skype skambinėja draugai persirengę moteriškais rūbais ir netikėtai apsinuogina – supranti, kad atėjo Naujakas ir nieko čia nepadarysi. Labai įdomu, kokio produktyvumo bus pirmadienis.

Šiais metai nebus jokių New Year Resolutions. Varysim ekspromtu.

Rodyk draugams

Apie XXI amžiaus tūsofščikų vertybes arba Smoking Drinking Never Thinking

Trečiadienio vakaras, o aš tik dabar galutinai išsiilsėjau (kad ir dirbdama po 10val. per dieną) po dar vieno nesveiko savaitgalio. Piano Man, Opiumas, Jalta, Propaganda (ir šokiai Verslo Rizikos Rezervui rėkiant “Mirė vaikas teroristas”), Play ir dar daugybė vietų apkeliauta, sudaužtos taurės su šimtais vakarėlių liūtų, džiugesys, šurmulys neišpasakytas, dyskė per visą miestą, party monster reputacija žėri disko rutulių žiburiuos, hooray. Šeštą ryto įžengt į Opiumą ir užsisakyt “keturis kokius pas jus įmanoma bebūtų stipriausius šotus” (būnant dviese) ir sužinot, kad visgi tie stipriausieji, tai sambukos ir vodkės miksas ir paskui juos užgerinėt cuba libre ir bandyt padegt (gal įdomu bus) yra lygis. Aišku, nes tas pats, kas ant baro pasidėt ratą, sutrupint jį su batu ir sušniot visiems žiūrint, bet vis tiek. Joa?

Kai gyvenau Brln, chebra sakė, kad tai – anarchistų miestas. Vis dažniau taip pasijuntu Vilniuje, vis dažniau toks jausmas apima apsidairius aplink pažįstamų kompanijose, žiūrint į tuos, su kuo bendrauju ir ką sutinku.

Nieko mums nereikia, nei vaikų, nei šeimos, nei aktyvaus laisvalaikio (kokionors ten, scubadaivingo, slidinėjimo, vilnos vėlimo ar šunų vedžiojimo), antrų pusių nereikia, tų pačių gyvūnėlių tai irgi, nes numarintumėm, sąžinė kažkur toli, reputacijos išvirkščios, o gėdos jausmas palaidotas už devynių marių. (Ko neatsimenam, tai tikrai nebuvo.)

Keletas nugirstų pasisakymų šia ir kitomis temomis (autoriai įvardyti nebus privatumo sumetimais): “Uoj, jo, su bloga kompanija aš susidėjęs, bettai norėčiau dar su blogesne!”; “Ženysiuos nebent kai permiegosiu su 200 moterų”; “Nesulauksi pensijos, jei tavo tokie sekmadeniai”; “Patinku aš jai, tuoj gal draugaut pasiūlys. Bbd, bėgsiu!”; “Sorry, negaliu kalbėt, jau antradienis, o aš vis dar komoj ir dingęs be žinios!”; “Būkit gražūs – nevalgykit!”; “Jei leistų babkės, labiau pasileidus būčiau”; “Jaučiuos kaip tas bomžas su vienu dredu”; “Noriu didesnio penio ir pasaulio taikos”; “Aš visiškai nebegalvoju apie dienas, ta prasme jų vardus ir skaičius. Absolučiai. Man tokie dalykai nebeegzistuoja. Yra tk rytai ir vakarai.” ir t.t. ir pan. Kada prisėdus būtų galima daug panašių iškapstyt.

Baigdami mokyklą, rodos, atrodėm, elgėmės, bandėm mąstyti ir jaustis žymiai solidžiau nei dabar. Laukėm mokslų pabaigos, laukėm universiteto, laukėm, kada bus geriau. Ko dabar laukiam? Čiuju, savaitgalio laukiam.

Bevaliai bedaliai, parazitai savo šaliai, visas mūsų gyvenimas – kas? Didelis balius. Cheers.

Rodyk draugams