BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Septynios rekomendacijos gruodžiui

Būna laikas, kuomet viskas verda, sukasi ir yra baisiai juokinga ir šmaikštu. O būna, sėdi ir žiūri bukomis akimis į niekur, ir tiesiog norisi truputį sustoti ir nieko nedaryti. Gal tai apatija. „Nesiapatink“, sako man.

Betšiandien ne apie tai. Šėlsmo ir pokštų aprašo dar teks palūkėti, dovanokit, šiandien aš šiek tiek santūriau.

Kai žiauriai daug dirbu, man baisiai norisi viską veikti. Skaityti, rašyti, žiūrėti, išmokti. Bet tada tam laiko nėra. Visada svajoju apie tą magišką metą, kuomet galėsiu pažiūrėti visus nematytus filmus ir perskaityti visas neskaitytas knygas. Betgi. Tais laikais, kai laiko atsirasdavo, ir tas noras smarkiai sumažėdavo, nes kai nieko nedarai, tai ir nesinori nieko daryti. Tad vienintelė išeitis dabar tėra suvokti, kad the time is now, ir ne rytoj, ir ne po mėnesio, ir mėginti kažkaip visus tuos domėjimosi objektus sugrūsti į trumpučius laiko tarpus dabartyje.

Viską, ką veikiu, aš privalau išanalizuoti ir ištaršyti (jūs pamatytumėt, kaip atrodo mano skaitomos knygos ir kiek kartų stabdau žiūrimus filmus ir leidžiu mintims pasileist per jų keliamas asociacijas ir ieškau atsakymų į klausimus) ir dar parodyti kitiems. Štai jums mano rekomendacijos gruodžio mėnesiui, kuomet, tikiu, rasis laisvesnių akimirkų pasiglostyt savo nepatenkinamą žingeidumą (ak, kaip kartais gaila eiti miegoti, nes gi viskas taip įdomu, ar ne?)

1.Žiūrėkit Six Feet Under. Žinau, žinau, senas reikalas, tačiau vis neprisiruošdavau. Džiaugiuosi, kad tada, kai rodė LNK, žiūrėti nepavyko ir dabar dar turiu dar bent tris sezonus nesuspoilinto gėrio. Frances Conroy yra kieta aktorė.

“I wish that just once people wouldn’t act like the clichés that they are.“

“Academia is one huge circle jerk. All the sequestered people desperately defending the one good idea they have had in their lives.“

“I know stealing a foot is weird. But, hello, living in a house where a foot is available to be stolen is weird.“

Šiuo atveju, kaip buvo ir su Nip Tuck bei Breaking Bad, soundtracko kapstymas pažiūrėjus seriją – kaip desertas po pietų.

Random fact: Aš žinojote, kad Sex and the City opening theme song sukūrė Groove Armada?

2.Klausykit Tame Impala. Man sakė, kad čia irgi senas reikalas ir nėr čia ko aikčiot, bet šiuo metu man vyksta tas žavusis atradimo etapas, kuomet įrašai sukasi aplink mane be paliovos. “The Less I Know the Better“ yra nepaprastumo gražumo kūrinys.

It‘s not now than ever. Better late than never, ar ne? Gal ir ne, kas ten žino.

Dar klausykit Museum of Bellas Artes. Šokit.

3.Pažiūrėkit filmą Amy.

(Kalbant apie filmus, esu smarkiai kalta sau ir draugams, su kuriais mažai kada turiu ką kalbėti apie filmus, nes filmų beveik nežiūriu. Jums pritrūktų oro sužinojus, kokių kultinių filmų aš nesu mačiusi. (IMDB rodo, kad iš pirmojo 250-uko mačiau 43, doh.) Matot, dažniausiai mano filmų laiką užpildo tie, kuriuos verčiu, bet verčiu ne visada tai, ką rinkčiausi žiūrėti šiaip. Be to, man, kaip ir daugybei šiuolaikinio pasaulio individų, nepaprastai sunku sutelkti dėmesį. Tiesą sakant, darosi vis blogiau. O į kino teatrus aš nenueinu, nes laikas vis atrodo netinkamas. Ironiška gyventi kino teatro pastate, bet tame kino teatre dar nebūti buvus.

Kai pamačiau, kad trukmė – 2h, numaniau, kad didelė tikimybė, jog išjungsiu neišlaukusi pabaigos. Bet taip įtraukė, kad, ko gero, žiūrėčiau dar dvi ir nemirksėčiau. Taikiai ir nuosekliai išdėstyta Amy Winehouse istorija, žinoma, puiki muzika, apžvalga gyvenimo-rokenrolo, kurį stebint sunku patikėti, kad laikai tai šie, o pati Amy buvo vos penkeriais metais vyresnė už mane. Buvau primiršusi/praleidusi keletą biografijos niuansų, kuriuos filmas gražiai užpildė ir užkabino ant dokumentikos.

4.Skaitykit Beigbederį. Jei manęs paprašytų papasakoti mano skaitytų jo knygų siužetus, tai padaryti, ko gero, būtų užduotis sudėtinga. Jo knygose aš nematau istorijų, matau šaižias įžvalgas, kurias, regis, įžiūrėti ir konkretizuoti ir pati galėčiau (bet negalėjau). Prie Beigbederio vis grįžtu jau daugiau nei dešimt metų. Ir mano pirmas blogo įrašas 2005m. buvo citata iš “14,99eu”. Dabar skaitau “Prancūzišką romaną”. Knygos lyrinis herojus sakosi neprisimenąs savo vaikystės. Svarstau, ar tikrai įmanoma neprisiminti, jei prie tų ankstyvųjų epizodų vis negrįžti ir nepakapstai, kad neužsimirštų, ir kiek gi tikras tas pagrindinis herojus. Mano mėgstamiausia jo knyga – „Romantiškas egoistas“.

Šio autoriaus atveju gaila, kad turbūt niekada neišeis skaityti, arba bent jau palyginti, su versijomis originalo kalba, nes prancūzų kalbos paskaitose teišmokau pasakyti „Povilas est un musicien“, bet ir tada dėstytoja papyko, nes juk „Povilas est un etudiant“ (sakė ji), bet kur ten jai suprast.

5.Nustokit juoktis iš supermamų ir žmonių, kurie įvairių feisbuko grupių ir puslapių postuose rašo su klaidomis savo pasireiškimais rodo ne patį geriausią išsilavinimą ar intelekto lygį. Tiesiog nustokit. Iš pradžių gal ir buvo juokinga, bet tie socialinių tinklų herojai, kurių pramoga spėjo tapti visų Londono/Dublino/Kosmoso lietuvių forumiukų sekimas ir darkymasis iš kiekvieno pro šalį mesto pareiškimo, atrodo liūdnai. Juk tiek įdomių ir gražių dalykų yra gyvenime ir be tokių veiklų. Argi verta apsistot ties pašaipa, nejučia ir sparčiai virstančia piktdžiugišku šaipymusi? Neverta gi, tikrai neverta.

6.Nueikit į Dėvėtus ir paragaukit Saros vegababo. Tai yra vienas geriausių dalykų, kokius teko ragauti mieste pastaruoju metu. Kaina ir kokybė dera.

(Norėjau Dėvėtus įtraukti į samprotavimus apie naujas vietas, bet jiems juk jau metai, o aš tik dabar iki jų daėjau).

7.Išeikit bent trumpam iš Islandijos ar Trakų gatvės (kur strigus jaučiuosi jau per seniai) ir aplankykit naujas vietas.

Skaitykla. Toje vietoje apsilankiau pirmą kartą. Nuvedė kažkur laiptais, sakė niekuo nesirūpint, viskuo bus pasirūpinta, ir patekau į jaukią erdvę, kurioje prapuolėm kelioms valandoms. Visos tos knygos interjere yra kūl. Daug šokom.

Peronas. Taksi operatorė klausė važiuosiu į autobusų ar traukinių stotį (tarsi būtų labai didelis skirtumas). Kai atvykau, krito šlapias sniegas, o traukinių bėgiai tamsoje atrodė kažkaip mistiškai. Užėjus labai patiko. Laukiu to karto, kai užsibūsim ir paryčiais tiesiai iš ten sėsim į traukinį ir nuriedėsim bent jau į Kauną, nes kodėl gi ne.

Turgus. Arčiau, bet prasčiau nei Peronas (leidžiu sau šituos du lygint, nes sekė vienas po kito), bet vis tiek labai gerai.

Ačiū tiems, kurie vis netingi man parodyti kažką naujo. Tikiuosi, ir neaptingsit.

Rodyk draugams

Apie tai, ką veikti, kai yra laiko

Nežinau, kaip jums, bet man, po įspūdingojo 2014-ųjų švenčių sezono (prasidėjusio 12 18, pasibaigusio 01 02) vis dar nesinori eiti nei į miestą, nei į barą, nei į klubą, nei į šokius. Mintys apie alkoholį apsiriboja vienu - dviem alaus prie tv, o ir tie nėra būtini. Į lauką eiti dar šalta ir tamsu. Darbe viskas kaip ir visada, nei per daug įtempta, nei pernelyg ramu. Jau seniai nežiūriu TV, bet šiemet pasižadėjau sau nebeskaityti ir naujienų portalų, ką sėkmingai ir darau. Apima jausmas, kad turiu baisiai daug laisvo laiko.

Kai taip nutinka (ir nustembi sau, kaip čia dabar?), iškyla klausimas: TAI KĄ VEIKTI? Dalinuosi savo veiklos idėjomis, kurių spėjau prisigalvoti sau.

Žiūrėkit filmus. Žiūrėkit serialus. Ateis vasara ir tikrai nebus kada peržiūrėti visų Seinfeld/Boardwalk Empire (iki 4 sezono)/Parks and Recreation (iki 5 sezono)/House of Cards serijų, kurias pamatę tikrai praplėsit akiratį ir bendrą išsilavinimą. Arba bent jau pasimėgausit geru produktu.

Eikit į protmūšius. Akiratį ir bendrą išsilavinimą tikrai praplėsit. Pasirodo, su draugais galima ne tik tūsinti, bet ir galvoti. (Žinau, kad tie, kurie jau ilgus metus tai veikia, pagalvos, kad pasiūlymas pernelyg elementarus, bet patikėkit, yra tokių, kurie niekad nebandę).

Eikit į kalbos/makiažo/virėjų ir pan. kursus. Jei išeiti iš namų – per sunki užduotis, atsisiųskit apps‘ą ir mokykitės kalbos bent šitaip.

Išsilaikykit teises pagaliau, dėl Dievo meilės, kiek galima atidėliot.

Eikit sportuot. Arba sportuokit namie. Jei sportuosit namie, valios prireiks kokius 10k daugiau nei išėjus iš namų, bet įmanoma. Įsijunkit youtube, prisipirkit priemonių (ne, ne treniruoklių) – kilimėlį, kamuolių, gumų ir pažiūrėkit kas iš to išeis. Jei neišeis, eikit pas profesionalus.

Skaitykit. Viską, ko dar neperskaitėt. Aš žinau, kad sėdėti fb visada yra lengvesnė vilionė, bet kaip gera ir oru sau suvokt, kad įsijautei į gerą knygą, o ne į buvusios meilės fb stalkinimą.

Gaminkit. Jei ir taip gaminat, pasidomėkit, gal galima gaminti sveikiau, įdomiau ir įvairiau. Pradėkit virti sriubas.

Išrūšiuokit visus namie esančius popieriaus lapus.

Ištrinkit visas nereikalingas sms žinutes, priminimus, emailus, failus iš kompiuterio.

Susitvarkykit desktopą.

Susikurkit taupymo planą. Išsikelkit sau tikslą ir sistemingai jo siekite. Ieškokit būdų išleisti mažiau pinigų, o sukrautus kalnus atsidėkit vasaros kelionėms.

Apsiimkit pavaduoti sergančius kolegas. Prisiklijuosit dar šiek tiek prie vasaros kelionių.

Eikit į muziejus, galerijas.

Tepkit veidus kaukėmis, nagus, plaukus ir ragus – aliejais, šveiskit ir tepkit odą.

Susisiūkit (arba nuneškit susiūti) visus įplyšusius rūbus, kurie atidėti būtent šiems laikams.

Nueikit pasitikrinti sveikatos. Nebijokit pasirodyti paranojikai, įpraskit nelietuviškai profilaktiškai tikrintis sveikatą kasmet. Kažkada sau padėkosit.

Išrūšiuokit visus namie esančius drabužius ir grūskit lauk tuos, kuriuos atsidėjot tiems laikams, kai suplonėsit.

Kurkit. Rašykit. Tapykit. Lankstykit.

Arba, jei visi mano pasiūlyti variantai išeikvoti, kaip mano labai gera draugė man kartą patarė – kurkit cheminį elementą.

Aš žinau, mėnuo-du ir man šitas ramybės etapas praeis, bet kol kas viskas štai šitaip.

Rodyk draugams

2014-ųjų Geriausieji

Be ilgų įžangų – prašom.

Metų iššūkis: Kai dirbi tris darbus ir dar mokais.

Metų inside tūsas: Šiemet daug - Naujakas (visos gyvenimo spalvos), pavasario savaitgaliai pasitinkant saulę, preliudai Palangos Tiškevičiaus rūmų parke, pasibaigę mirkimu į ryto jūrą, Nidos vingrybės, vasaros uždarymas aka Zombie Nation ir gimtadienis.

Metų festivalis: Vis tiek Sūpynės.

Metų erdvė: Kablys.

Metų personažas: Lorde.

Metų DJ: Daugvinas.

Metų katiukas: Pūka-Kaligula-Pūkutysla

Metų vieta valgyti ir apšnekėt visą pasaulį: Gal Blusynė (kai imi penktą užkandį ir nori šešto, tai reiškia, kad su maistu ten labai gerai), Cactus, Cozy.

Metų netikėtas miestas: Tbilisis.

Metų koncertas: Trentemoller.

Metų trauma: Kai turi 7.9, o dėstytoja išveda 7, kad vdrug negautum stipkės.

Metų glušuva: Kai literatūros profesorius nėra girdėjęs apie Chuck Palahniuk „Fight Club“.

Metų tarybų Lietuva aka sustojęs laikas: VU anglų filologijos katedra ir 13◦ C auditorijose.

Metų kančia: Individualios veiklos dokumentacijos tvarkymas, viešasis transportas.

Metų Why?: Gluck‘o uždarymas.

Metų staigmena: Ryža galva. („Čia tau taip netyčia gavos, jo?“)

Metų antitipažas: Visi žmonės, kurie apie tai, kad į susitikimą neateis, praneša iki jo likus maximum valandai (nes smarkiai susirgo ir nepajuda, nes yra susitikime, nes išvažiavo į užsienį);

Metų pamoka: Studijos.

Metų copy cat: Alanas Chošnau, panoręs būti Gahanu.

Metų viešas tripas: „Automobilį taranavęs briedis nėrė į upę“.

Metų proto lavinimas: Vis dar protų mūšiai.

Metų orientacija: Šimtu procentu BI.

Metų gėrimas: Borjomi neribotais kiekiais.

Metų seilėtekis: Bobby Cannavale.

Metų akcentas: Pardavėja Panevėžio „Gausoje“ Marijonų g. „Bili tik tau gerai“.

Metų serialas: Shameless, Breaking Bad, Boardwalk Empire.

Metų filmas: The Wolf of Wall Street, Gone Girl, Searching for Sugar Man, The Prisoners.

Metų įžūlumas: Kai atjungia šaltą, o po to ir šiaip visą vandenį.

Metų sprendimas: Nusimest naštą nuo pečių ir neleist, kad tau knistų protą.

Metų replika: „Iš kur TU žinai Die Artwood? Tokia rimta atrodai.“

Metų išsišokėliai: Kai Anykščių miesto šventėj valgai kilimą iš serbentų ir skambini varpais.

Metų ėjimas prieš gamtą: Balandėliai su žuvim.

Metų baliauninkas: Vidmantas.

Metų redakcija: Kai firmos “UPS” pavadinimą pataiso į “Oi”.

Metų paklydimai: Kai taksistams reikia papasakoti, kaip važiuoti iki vietos. Kažkaip šiemet vos ne kas antrą kartą įsėdus.

Metų respiratorius: Tas Vilniaus rudeninis smogas.

Metų kokteilis: Beergarita.

Metų beibifeisas: Kai perkant izotoninį gėrimą prašo dokumento.

Metų muzika: Pulp, The Libertines, Pixies, Babyshambles, The Kills, London Grammar, Block Party, Future Islands, Chinawoman, Pet Shop Boys,

Metų gabalai parymot: Whitney Houston – My Love is Your Love, Todd Terje – Johnny and Mary, Saint Etienne – Only Love Can Break Your Heart, Sohn – Tremors.

Metų gabalai pariaumot: Zombie Nation - Kernkraft 400, Girių dvasios – Gaubia, Antoine Rouge – Tapioca Island, Headman – It Rough, Tiga – Bugatti, New Music – Warp ir vis dar Supermayer – Two of Us.

Metų maistas: Ananasas.

Metų vertimas: Retard – dvokla.

Metų rojus: Namai.

Metų kvapas: Narciso Rodriguez.

Metų padavėjų perliukai: „Be šansų“, „Chebra, tikrai nedalysiu sąskaitos į šešiolika dalių“, „Nėra ir nebus“.

Metų savigyna: Erkę uždusint lašiniais.

Metų įkvėpimas: Dėstytojų kartojimas „Pagalvokit, ar tikrai atėjot ten, kur reikia“.

Metų žodis – vemalas: Nėštukės ir ryškutės.

Metų wtf: Kai „Šnekutyje“ šeštadienį, 22:00 groja „Kaukės“ soundtracką.

Metų alfa vyras: Kai sporto klube dirbi pavyzdžiu.

Metų neregėta Lietuva: Santariškių klinikos.

Metų Citatos: Apie spirales: „O žiauriai populiaru įkišti į gimdą magnetą?“; „Instagram is tweeter for people who can‘t read“; apie vyriškumą: „Tik bobos važiuoja siūt žaizdų“; apie veiklumą: „Feste nieko nėr blogiau už workshop‘us“; apie tradicijas: „Jei jau lėktuve plojat, tai ko taksi neplojat, kai daveža iki tikslo?“

Metų spėjimas: „-Spėk, koks mano mėgstamiausias filmas

- „Ponas Bynas on Holiday“?“.

Metų kąašžinau: Kai žmogui 30+, bet vis tiek prisistatinėja nick‘u.

Metų lyricsai: „Širdys susilieja, lūpos suartėja, kaip tave mylėti, mano prakartėle?“; „Šviečia šuniukas į duris“.

Metų fotošopas: Kai butų skelbimuose 12m2 caro maro laikų bendrabučio tipo butas Krasnūchoj tampa erdviais apartamentais netoli centro.

Metų miksas: Rotveilerio ir pudelio vaikutis.

Metų įžvalga: 1) Salis iš „Daktarės Kvin“ – didžiausias visų laikų nachaliavščikas. Atvaro, pavalgo, pap*sa ir vėl atgal į laukus.

2) Lietuvio hoarding`as prasideda, kai įstačius naujas duris, pasilieki ir senas.

Metų būsena: Atrodyt taip, tarsi tave tuoj išbers.

Metų interneto žmogus: Oleg Surajev.

Metų geogafinis objektas: Juodoji Akmenė.

Metų labiausiai nuvalkiota frazė: „Amerika – mano svajonių šalis“.

Metų neatsakytas klausimas: Kaip japoniškai „pukavykas“?

Metų rimtos citatos: „An obstacle is an inspiration“, „Home is acceptance“.

Metų ekologai: Tie, kur dalija lankstinukus apie tai, kaip blogai kirst medžius.

Metų Vojažas: Vilnius – Varšuva – Tbilisis – Bakuriani.

Metų moterys: Visos geriausios draugės, iš kurių net 4 už jūrų už kalnų.

Metų vyras, meilė, sveikas protas: tai aišku p. A. B.

Metų bosas: p. A. I.

Metų troškimas ir palinkėjimas sau ir visiems: Mandagumo, dėkingumo ir Taikos.

Baisiai seniai turėjau tiek new year resolutions, kaip šiemet. Tegu pildosi.

Rodyk draugams

Filmų (ne)sąmonės

Pastaruosius porą mėnesių dirbau mažiau nei bet kada anksčiau, todėl daugiau nei bet kada ir filmų pažiūrėjau. Žiūrėjau atsisėdusi arba atsigulusi kino teatre, arba prieš ekraną, o ne su ausinėmis ir skriptu vertimui prieš akis (kaip būna dažniausiai).

Jūsų dėmesiui – natūraliai susicukravęs filmų ir serialų nesąmonių kratinys. (Tik neklauskit, ką tu ten žiūri, tai pasitaiko ir neblogai įvertintuose filmuose).

Filmų herojai dažniausiai mobiliakų neturi, emailų nerašo, chatais nesinaudoja. Nesvarbu, filmas 1995m., ar 2013m., filmų herojai eina į svečius ir rymo prie durų. Ir nieko tai nestebina. Jei kas ateitų prie jūsų durų, nesvarbu, pusbrolis ar senas kavalierius, tai, man atrodo, stebintų ir visai šiurpintų. Ir tikrai šiurpintų, jei, užuot pasiskabinęs, tas senas kavalierius atvarytų ir rėkaudamas po langais mėtytų akmenis, kad atkreiptų jūsų dėmesį.

Filmų herojai neskaičiuoja pinigų prieš jai atsiskaitydami. Išsitraukia iš kišenės susuktą pluoštelį ir duoda. Nesvarbu, už narkotikų kontrabandą (už šitą, tai tikiu, kad paskaičiuota iš anksto) ar už burgerį. Filmuose grąžos dažniausiai nebūna.

Vienas mėgstamiausių filmų herojų užsiėmimų yra kolekcionuoti iškarpas iš laikraščių apie tam tikrą asmenį, klijuoti jas ant sienų, degioti šalia jų žvakutes (išeinant iš namų palikti uždegtas, žinoma), tepti tas iškarpas krauju. Jei iškarpos apie filmo herojaus prarastą vaiką, ant jų lieti ašaras.

Filmų herojai niekada nerakina durų. Nei mašinų, nei namų, nei butų, nei jachtų.

Kai filmo herojė gimdo, arba filmo herojus/ė miršta, šito reiškinio laukti susirenka visi. Nuo paštininko iki bendradarbių. Visi neina į darbus, leidžia paras ligoninėj, geria kavą ir verkia. Kartais dar nueina, kokį kvėpavimo aparatą atjungia arba kūdikį pagrobia.


Labai dažnai filmų herojai ateina lankyt kito, prieš tai merdėjusio, herojaus ir randa tuščią palatą ir paskelbia gedulą. Tada tas, jau palaidotas herojus, kažko sugrįžta į tą palatą (ko jie ten taip masiškai grįžinėja?) ir susitinka gedintį seną kavalierių ar bičiulį.

Kai filmo herojai tuokiasi arba laidojasi, irgi susirenka visi.

Filmų herojai labai dažnai įbėginėja į jau kylančius lėktuvus. Visada atsiranda geraširdė kasininkė, kuri išmuša paskutinį bilietuką ir įspėja pilotą luktert.

Filmų herojai į klubus eina dienos metu, kai visi tuo tarpu sėdi ofisuose arba guli paplūdimiuose. O štai klubuose žmonės geria iki nukritimo ir šoka, šoka, šoka. Nesvarbu, kad pagal filmo laiko juostą vaizduojama antradienio popietė.

Filmų herojai, kurie rengiasi kam nors pirštis (o kartais ir nesirengia), kokį mėnesį prieš tai visur tamposi sužadėtuvių žiedus ir tuos žiedus būtinai kas nors randa. Ir visada, visada, ne taip supranta.

Filmų herojai, prieš maudydamiesi duše, niekada nepatikrina, koks vanduo. Jie nenuleidžia šalto ir nepalaukia šiltesnio. Jie atsistoja ir paleidžia vandenį sau ant galvos.

Filmų herojai visiškai blaivi laižosi trečiadienio rytais viešose vietose, o po sekso dar ir draugauti pradeda. : )

Kažko nepaminėjau?

***

Kalbant apie filmus, pabaigai auksinis komentaras, rastas po vieno lietuvių režisieriaus skandalingo, aną rudenį Marijos žemę sudrebinusio filmo aprašu IMDB:

Nu gerai, ir dar vienas.

Rodyk draugams

Apie ‘Girls’

Girls yra fakin osom serialas. Kažkas tarp lakstymo prisigėrus Berlyno underground‘e ir gulėjimo parke vasarą, žiūrint, kaip draugas verkia, skaitydamas Čiurlionio laiškus Sofijai.

Hannah: You know what I’m gonna do from now on, I’m gonna ask people if they’re gay before I have sex with them.

Jessa: You know what the weirdest part about having a job is? You have to be there everyday, even on the days you don’t feel like it.

Adam: I don’t know what it is about me but girls never ask me to use condoms.

Hannah: I just want someone who wants to hang out all the time, thinks I’m the best person in the world, and wants to have sex with only me.

Adam: You might just need to face up to the fact that you’re just not meant for a job in the traditional sense.

Marnie [about Adam]: I walked into the bathroom the other day and he was sitting there and taking a shit and drinking milk at the same time

Adam: Holding on to toxic relationships keeps us from growing.

Hannah: I’m an individual and I feel how I feel when I feel it.

A rabbit a day keeps doctor away.

Adam [to Hannah]: You said you made me feel like your whole body was a clit.

Hannah: You ruined my article, you ruined my night, and you ruined my relationship with Marnie, and for that matter, my relationship with cocaine, which could have been my favorite drug.

Thomas John [to Jessa]: I’m a miracle. I’m a unicorn. I’m a fucking needle in the haystack and you’re just some fucking dumb hipster who’s munching my hay!

Primygtinai rekomenduoju.

Rodyk draugams

Vudis Alenas, vienas žingsnis iki tobulybės ir mano nemieganti žiema

“If you stay here though, and this becomes your present then pretty soon you’ll start imagining another time was really your… You know, was really the golden time. Yeah, that’s what the present is. It’s a little unsatisfying because life’s a little unsatisfying.‘‘ – nagi niekada žmogus nesugeba visiškai džiūgauti savo dabartimi. Reikia, kad ji kiek pasentų. („Memory is a poet, not a historian.“)
“I was in the lounge, I heard you drowning, I finished my tea and scones and came immediately!“
Šiandien aš myliu W.Aleną, A. Leviną, labai šokoladinius ledus ant pagaliuko, anglų kalbą, šiandien aš bandžiau kalbėti prancūziškai.

Rimsta rimsta, atrodė, nenurimsianti audra, nežinanti savosios krypties. Nebesvarbu, kaip ten bus. Bus gerai.
Pasiųs man dar kas nors kokį lietuviškai taurų grūzą, apspjausiu.

Rodyk draugams

Apie tai, kad žmogų iš tūso išvaryti galima, bet tūsą iš žmogaus – sunkoka

Taip, dabar už lango yra šalčiau nei bet kada per pastaruosius metus, bet tai nėra kažkas baisaus, ypač, kai neturi reikalų bent iki pirmadienio. Oficialiai paskelbiau, kad artimiausias tris dienas niekur neisiu, nes tikrai bijau, kad galiu sustingti į ledo gabalą (kažkaip pavaikščiojus į/iš darbo kelissyk vakar jaučiu, kad keistai maudžia galvą :D), gulėsiu lovoje, gaminsiu skanų sveiką maistą, skaitysiu, rašysiu, žiūrėsiu filmus ir panašiai ilsėsiuos. Užsileidau muzikikės ir ką tu manai, ką tu manai, šoku ir pagaunu save mąstant, kad blem, gi šiandien afigenai geras Opiuuuumas!

Anksčiau maniau, kad mano aistra tūsams išblės su pirmosiomis abstinencijos savaitėmis, bet dabar, praėjus jau dviems mėnesiams galiu drąsiai sakyti, kad net ir tai entuziazmo nei kiek neslopina, gal net kaip tik kelia, nes muzika man skamba vis geriau ir geriau, o šokiai kiekvieno vakarėlio metu įvykdomi vis rimtesni. (Prieš kelias savaites grįžusi iš Pliusų, sakiau, nu fsio, gana kuriam laikui, bet vakare jau sugebėjau susigalvoti princesės vaidmenį Yagai, kurios metu vykusio šėlsmo žodžiais apsakyti tikrai nėra įmanoma.)

Kai buvom mokykloj, dėl tūso galėdavom eiti pėstute per visą miestą, pasidirbti dokumentus ar kentėti namų areštus. Vienuoliktoj klasėj pinigų tai nelabai turėjom, tad susitaupę bilietams tranzavom į Nokia Trends’us per didžiausią pūga ir važiavom, man regis, ne su pačios sveikiausios psichikos vežėjais, bet tai niekis, nes gi į vakarėlį. Dvyliktoj klasėj vienas vasario savaitgalis buvo toks pats šaltas, kaip ir šis, nereikėjo į mokyklą. Tada ketvirtadienį mes šventėm siestą draugo namuose (vienas svetys net atėjo su dviem striukėm, kaip šalta buvo, bet atėjo!), o penktadienį susipakavom daiktus ir išmovėm į Vilnių. Keliavom į D’n'b tūsą Arkoje, šėlom Gravity, gėrėm daug daug dėgtinės ir šokom šokom šokom.

Aš jau nebekalbu apie šimtus fiestų soduose aplink gimtąjį miestą, apie legendinius vakarėlius užmiesčio sodybose (atvažiuoji, atsišildai aplėdėjusią spyną, užkuri pirtelę ir balius prasideda), apie mano vienos vojažus į techno balius Vienoj ir Berlyne, arba kai žinojom, kad Tundroj lyja non stop, grimzta mašinos, sekmadieniui yra planų, bet vis tiek išvažiavom. Ar pasakojau apie mūsų Lithuanian trip’us į tūsus Utenoje, Šiauliuose ar kokioj Trakų Vokėj?

Sutikus kokį etatinį Vilniaus vakarėlių liūtą vidury baltos dienos einantį pavalgyti pietų pertraukos metu ar apsipirkinėjantį antradienio vakarą Akropolyje, vis tiek matai tą jokiais būdais neužgesinamą kibirkštį akyse, sakančią, kad jis visada pasiruošęs tūsui, ir užgrojus muzikai rankas kaip mat iškels į viršų.

Nežinau, kokia jėga už tai atsakinga, bet kiekvieną penktadienį pradedu jausti, kaip svyla šikna ir verda kraujas iš noro kažkur išeiti.

Man dar įdomus toks dalykas, ar daug žmonių, išėję trumpam į miestą, sugeba pro namų duris įžengti tik šeštadienį šeštą ryto, aplankę dešimt linksmybių zonų, mėlynom nuo įėjimų štampų rankom ir ne viena apyranke. (Antakalnio Šv. Trejybės reunion prieš porą savaičių, plačiau – gyvai).

Man toks jausmas, kad mes niekada nepasikeisim. Gal ir gerai.

Šiandien Opiumas, ryt – Pliusai. To party or not to party?

Skiriu visiems likimo broliams nuostabaus filmo (jei dar nematėt, būtinai pažiūrėkit) soundtrack’o gabalą Tomcraft – Overdose.

Rodyk draugams

Apie stogo rovimą, meilę filmuos ir realybėj bei tobulus gyvenimo scenarijus

Ko gero jau ne sykį minėjau, kad vis stipriau ir dažniau jaučiu tai, ką įvardiju stogo rovimu. Pamenu, kai susipažinau su viena buvusia meile, aplink buvę žmonės mane vis bandė įspėti “geriau tu su juo neprasidėk, jam rauna stogą”. Ir nesupratau tada, mielieji, ką jie norėjo pasakyti. Maniau, tiesiog taip įvardijamas buvo tada jo vėjavaikiškumas ir neatsakingumas. Visgi ne. Tai yra šis tas daugiau. Aišku, toji meilė baigėsi greitai, lengvai ir neskausmingai, kaip ir jos visos mano gyvenime, bet iš jos atsinešiau tam tikrą supratimą apie tam tikrus dalykus.

Tą būseną apsakyti sunku. Pasireiškia ji keletu požymių, kurių pats žaviausias bei tuo pačiu grėsmingiausias – kai jau ir pats nežinai, ko iš savęs tikėtis. Ir nežinia, ar tavo neišsitekimas savam kaily pasibaigs tatuiruote ant krūtinės, ar metų savanoryste Kambodžoje.

***

Visi kalba apie meilę. Jau ne vienas sako, kad romantiniai filmai ypač žalingi tam, kas vyksta tikrų žmonių tikruose tarpusavio santykiuose. Nes filmuos viskas dailiai, o dviejų kambarių butuke, kurį dažniausiai dar tenka dalintis su kambarioku, tūnančiu už sienos, senos statybos name krasnūchoj dailiai gal išeina ir ne visada. Nes filmuose jie visada žino, ką reikia sakyti, o mes jau pastebėjome, kad romantiškos dejonės ir klejonės lietuviškai dažniausiai skamba mažų mažiausiai komiškai.

Tie, kurie jau nebekalba apie meilę, kalba apie poravimąsi. Tik paprastai tie, kurie daugiausiai kalba, mažiausiai poruojas. Nemažai ir tokių, kurie kalba mažai, bet niekada nemiega vieni.

Yra ir tokių, kaip aš. Tokių, kurie susižavi šimtus kartų per gyvenimą, niekada nesugeba apsistoti vienoje vietoje ir baisiai greitai viską pamiršta. Ir visada sau bedūsaudami naiviai tiki, kad gal jau dabar tai bus joa, bet joa niekada nebūna. Ir užuot virkavę jie stebi savo draugus ir pažįstamus, jaukiai bemurkiančius savo inkiluos ir džiūgauja, kad, laimei, dar ne joa. O sekmadienio vakarais kažkur pameta sveiką protą, dairosi po savo vienišus namus ir dūsauja, kad gal visgi ta vienatvė ir nėra tokia žavi. Pirmadienio rytais jie gimsta iš naujo, pamiršdami ir užbraukdami visus idiotus, įkalintus tuose inkiluose.

Kai mes kalbamės, vis pajuokauju, kad, kadangi jau mokslus baigėme, dabar tobulas scenarijus būtų susirasti rimtus kostium(ėli)o reikalaujančius darbus, pasiimti paskolą butui perkūnkiemy (pasirodyti prieš gimines) bei dar vieną – šių metų mašinai (pasirodyti prieš kaimynus), prisigimdyti vaikų ir gyventi gyvenimą. Tada mes labai juokiamės, sudaužiam taures ir giliai viduje sau prisiekiam taip niekada nedaryti.

Rodyk draugams

Les Amours Imaginaires

Ką tik pažiūrėjau nuostabų prancūzišką filmą Les Amours Imaginaires. Stipriai rekomenduoju. Siužetas, muzika, ironija! Daugiau nekomentuosiu, nes neverta. I’m inspired!

Rodyk draugams

Pagaliau ramybė

Neįtikėtina, bet aš išgyvenau šiandieną. Penkios paskaitos su nesveiku krūviu ir krūva įsipareigojimų. Dar labiau neįtikėtina, kad viršijau savo lūkesčius ir turiu laisvę iki pirmadienio. Gal ir gerai, kad niekas nepasirašo lįsti iš namų – bus proga atsiduoti muzikos eksplorinimui, ko neteko daryti jau kaži kiek laiko ir filmų šlamštimui. Planuose – Liquid Sky, Bjutiful, A Fish Called Vanda, Sonnenallee (gal jau pagaliau) ir Vicky Christina Barcelona (matytas, bet tokia nuotaika).

Net keista kuriam laikui atsikvėpti nuo įsipareigojimų. Šiandien sėdėjom prieš saulę ir gėrėm kavą - trumpą akimirką net pajutau tą visų apkalbėtą pavasarį. Iki pilnos laimės tetrūksta išsidrėbt vonioje, kurios, deja, neturime.

Pasakyk tu man, prašau, kodėl būnant Vilniuj šėlti elektroniniuos vakarėliuos, klausyt techno ir panašių velnių bei egltis netinkamai noris šimtą kartų labiau nei vakarėlių sostinėj – Berlyne? At least for now lyriškas gitarų ir ramių pasisėdėjimų etapas is over. Vandens vandens, kramtomos gumooos. Na, gal ne taip stipriai, bet va.

Nicolas Jaar – Space is Only Noise if You Can See. Vuolia.

Rodyk draugams

Savaitgalis, kurio nepavyko išvengti

Kur buvęs kur nebuvęs žvėriškų (atsakau) vakarėlių maratonas ėmė ir įtraukė vargšę mane, nebesugebėjusią atsispirti menkavertėms žemiškosioms pagundoms. Naujai senas Vilnius su savo linksmybių taškais buvo marširuojamas ir penktadienį ir šeštadienį. Jei pastarąjį nebūtų buvęs vykdomas Woo uždarymas, tai galėčiau juokaut, kad gal verta nusipirkti abonementą į jį, mat šiaip ten niekad veik nebūdavau, o šį savaitgalį buvau net gal ir per daug. Taigi, reziumė: išleista pinigų – sąlyginai nedaug, svarbu mokėt nepasiimt visko iš namų, karaokėje sudainuota dainų – dvi (su mano daininkės talentu, tai per daug net), protų mūšyje atsakyta klausimų – turbūt nei kiek, susumavus visus teisingus ir ne, balansas kažkoks toks, aplankyta viešųjų įstaigų – 6 (ypač nedaug, palyginus su pavasario pjovimais), pamesta galvų – viena kvadratu. Visgi, belstis į Sattą šeštadienį pačio vakarėlių piko metu ir pabučiuot duris, suvokus, kad nedirba, man jau lygis. Viskas, nu jau tikrai noris sakyt, I’m too old for this shit. Paskui vaikštai pusę savaitės kaip zombis, pasiklydęs laike ir erdvėj ir mąstai, kaip pavyko išlaikyti rimtį more or less Berlyne.

Žinia visiems mano skype kontaktams – jo, mano interas durnas, aš tai prisijungiu, tai atsijungiu, man ne visada nueina žinutės, bet man taip vienodai rodo, kad jau bloga girdėt šias pastabėles iš jūsų. Išsijunkit funkciją, kuri praneša, kad kažkas prisijungė, ar atsijungė, kam ji reikalinga? Arba trinkit lauk iš konktaktų ir (jei dar norėsit) rašykit mailu, fb ar telefonu. Arba nerašykit.

Tiesa, nuoširdžiai atgailauju už visas nuodėmes ir viliuos, kad karma netvos per galvą, kaip kad atrodytų visai tikėtina. Jei žinočiau, kaip atpirkt kaltes, tikrai pirmu numeriu tai ir vykdyčiau. Draugai Sveikas Protas ir Saikas buvo truputį išvykę atostogų, tad atisvėrė galimybės išlįst visiems velniams. Kaip kažkada vienas žmogus yra pasakęs – ir gėda, ir noris pakartot. Bet moralkės prielina, gal ir priklauso.

Labanaktuksas, ryt vėl darbų krūvos, rodos, niekad nesibaigs. Sonnenallee dar nepažiūrėjau, jau net pikta.

Bandau susikaupt iš visų jėgų ir neišbarstyt harmonijos ir taikos su pasauliu, parsivežtų iš Vokietijos. I’m sincerely counting on this.

Rodyk draugams

Katė ir šiaurės ašigalis Vilniuj, apšy

Čiuju dar nepasakojau vieno įdomesnių, naujesnių dalyku mano gyvenime – su naujais namais gavau katę. Man atrodo, ne kartą esu minėjusi, kad nemėgstu vaikų, kačių, gyvūnų ir pan. dalykų per arti. Taigi, vyksta keistas virsmas – man atrodo, aš pamilau tą katę. Nežinau, kodėl, bet ji nuolat leidžia laiką mano kambary, ryte pažadina, miega ant mano lovos ir visaip kaip veržiasi bendraut. Supratau, kad tos katės buvimas pasidarė itin priimtinas, nes grįžusi, jei nematau katės, sunerimstu. Tai va, gyveni, žmogus, ir stebini save.

Another topic. Joptararai, kada, po velniais, atšils? Man jau taip atsibodo mano žieminis paltas, šalikas, kepurė ir visa kita amunicija, kad neįsivaizduoji. Sėdžiu trulike (greitis 5km/val., true story), atrodo, vėjas pučia, sėdžiu paskaitoj su paltu, nes nesveikai šalta, nosis nušąla tiek, kad visas organizmas didžiai nusigąsta dėl to šaltumo, miegu po šimtu anklodžių ir, atrodo, nebus galo šitai žiemai. (Ir juk tai bus paskutinė žiema/ir jau daugiau niekada neatšils???). Prieš devynerius metus balandžio dvidešimt trečią maudžiaus ežere. Rimtai.

Einu gal pagaliau žiūrėt Sonnenallee, jau kaži kiek laiko atidėlioju. Pauosčiau, kaip kvepia jogų arbata, kurią netaisyklingai geriu (mat reikia virint, o aš tiesiog užpilu, tipo aj, bus gerai). Geriau būčiau neuosčius, čiaudėju pipirais. Hell yeah.

Aj, tiesa. Kvailai vaikiškai juokingas dalykas. Šiandien dėstytoja per paskaita pasakė ŠŪDAS. Norėjo sakyti šis būdvardis ir susiliejo jai žodžiai ir gavos va taip va, kaip niekur nieko. Vėl, neįmanoma situacijos debiliškumo apipasakot, bet žvengėm juodai visi, ji ypač.

Va, katė.

Va, Igoris.

Rodyk draugams

Namai/Shortbus

Radau namus! Net lengviau negu būčiau galėjus tikėtis. Labai fainos sąlygos, o svarbiausia, turėsiu Savo Kambarį. Dabar noris greičiau baigt viską, ką turiu čia nuveikt ir šaut į Vilnių. Nesulaukiu jokio palaikymo iš to, iš ko jo labiausiai tikėjaus, bet ir viena aš jau kaip nors. Nes juk turbūt ir kvaila kažko tikėtis, trumpam užsnūdau saldžiam sapne, kur žmonės rūpinasi vieni kitais.

Beje, pažiūrėk šitą filmą. Somehow man čia Berlynu kvepia, flashback‘ina gan rimtai.

http://karleywhatever.squarespace.com/imported-20101006052005/2011/3/11/dating-101-20-secrets-that-are-not-really-secrets-about-dati.html

Rodyk draugams

Tolimos šviesos arba bet tai kaip tau mano naktys

Ką tik baigiau žiūrėt taip išliaupsintą lietuviškąjį ‘Artimos šviesos‘. Nea, nu sorry, bet tikrai neverta buvo sukt dar vieną nuobodų lietuvišką filmą, kur iki dviejų valandų ištempiama tai, ką buvo galima pasakyti per dvidešimt minučių.

Žinai, dar juokinga ir tai, kaip klaikiai ten parodomas tas naktinis gyvenimas. Ir nesvarbu, pirmadienis ar geltontadienis, viskas yra kitaip. (Taip taip, viskas ten apie mašinas, driftus, etc, bet!) Manom akim viskas yra kitaip. Ir patikėk tu manim, žinau, ką šneku – ne veltui pusę metų dirbau kazino, kur ir verda tas visas naktinis gyvenimas, ne veltui tiek prasiblaškyta (visai be tikslo ir neaišku, kodėl) naktim ir po Panevėžį ir po Vilnių ir šiaip po pasaulį. Visgi vakarėlių stažas nemenkas, ir tų tokių, kai iš namų išeini pusę keturių, nes prepartis užsitęsia. Naktinis gyvenimas mano akimis – tai ne kava iš statoilo, tai – kažkas daugiau. Tai paskutiniai paryčių naktinėtojai, klejojantys ieškodami kelio į namus, tai – prostitutė Loreta, kuri it niekur nieko įžengia į lošimų salę ketvirtą ryto tokia poza, it būtų ėjusi iš darbo ir lyg tarp kitko užsukusi pas mus, tai – nesibaigiantis afterpartis, nusikeliantis į kitos dienos pietus, kai žinai, jog aštuntą ryto baigęs darbą dar rasi tuos paskutinius bepročius, tai - antakalnio sodai, kur pabudęs regi, kad kiti dar nemiega, tai – tauro kalnas, kur net ir šeštą ryto stringi eilėje, tai – užsidarę barai ir lėbavimas su jų šeimininkais, tai – nesveikas taksistas, vežantis mus į policiją, nes jam šiandien bloga diena, tai – pilaitės ežerai nakčia ir aplink juos besisukiojančios lapės, tai – šokiai su vyno taurėm ir aukštakulniais tiesiog gatvėj, kai pradeda kursuoti pirmieji troleibusai.

Vardinti galima be galo, bet visi turim skirtingas istorijas, kuriomis piešiam savo suvokimą apie naktį mieste. Maniškis ne toks pilkas, kaip parodo filmas, maniškis pilnas herojų ir nesuvaidintų siužetų, kur saulei švintant žinai, jog dar visko gali nutikti. Maniškį sunku net žodžiais nupasakot, turi eit su manim naktinėt.

Rodyk draugams

Working Class Hero is Something to Be

Kadangi prisiminiau senus gabumus, pradėjau šiek tiek vėl kirpti namie. Kadangi mokslai, anksčiau buvę ne itin pastebimi, kažkokiu būdu ėmė ir gan stipriai užspaudė, kelinta diena jaučiuosi nusikalus kaip šuniukas (O dabar įdomu pasidarė, iš kur atsirado toks posakis, ir kur tas šuva/šuniukas taip jau nusikala?). Išties, iki kovo galo turiu tieeeek planų, kad laikas tikrai tikrai neturėtų prailgti, tik reikės nemažai kantrybės, valios ir, deja, pinigų, kad su viskuo susirodoti. However, at least mokslai šiek tiek įdomūs. Šiandien per Eglish for the Media teko vaidinti radio show transliaciją, o po poros savaičių ją teks sukurti patiems. Per Academic Listening kūrėm naujus, labiau šiandieninę visuomenę atitinkančius herojus filmo 12 Angry Men motyvais. Su žaviu (labai žaviu) kursioku Titos prisižvengėm negyvai (mūsų herojai – 19m. naivoka vietnamietė padavėja Thao, stambus 33m. kompiuteristas nolifer‘is Hans, 99m. (nu) buvęs kariuomenės vadas Manfred ir taip toliau ir panašiai). Dabar, kai skaitai, tai tau, čiuju, nejuokinga vapsčė, bet mes kritom bekurdami, patikėk.

Dabar štai kelintą vakarą sėdžiu sau namie viena ir rengiu pranešimą paskaitai Unreliable Narration. Baisiausia tai, jog pranešimas apie vieną labiausiai scary filmų The Others, tad truputi nejauku (Sooner or later they will find you. Bu!). Dar nejauku ir tai, jog dėstytojas gan griežtas, tad nežinia, kokio pažymio tikėtis, o filmą rytojui šiuo metu karpo draugytis, kuriuo pasitikėti galima, bet nesu tikra, kiek.

Rodyk draugams

Rožinė filosofija

‘A beautiful girl can make you dizzy, like you’ve been drinking Jack and Coke all morning. She can make you feel high full of the single greatest commodity known to man - promise. Promise of a better day. Promise of a greater hope. Promise of a new tomorrow. This particular aura can be found in the gait of a beautiful girl. In her smile, in her soul, the way she makes every rotten little thing about life seem like it’s going to be okay.’

Beautiful Girls, 1996

That’s how I feel about pretty seksi berniukus.

Dienos išmintis: jei bernas nesugeba be atidarytuvo atidaryt tau alaus, tai per tvorą tokį berną. Pagalvok, ką reiks daryt, kai teks gelbėtis iš sudėtingesnių situacijų, o jis tik rankom skėsčios.

Jei bernas sugeba be atidarytuvo atidaryt dar ir vyną – riebus pliusas bernui.

Šiandien daug ėjom, daug matėm, daug ragavom, bet apie tai – jau rytoj.

Dabar man metų šešiolika ir šiandien aš noriu rožinių plaukų labiau už viską pasaulyje.

Sveikas pragmatizmas ir jokių sentimentų, ar ne? Aš sakau Taip!

Rodyk draugams

Literatūrinis rojus, šaltis ir rūkaliai

Šiandien dalyvavau paskaitoje pavadinimu (Un)reliable Narration. Iš pirmo žvilgsnio skamba (atrodo?) visai neįspūdingai, bet po paskaitos išskridau kaip ant sparnų. O dėstytojas! Oooo. Sakiau gi, kad patinka protingi vyrai. Jauni protingi vyrai. Jauni patrauklūs protingi vyrai patinka labiausiai. O tekstai! Peržvelgiu kurso programą ir atrodo, kad patekau į literatūrinį rojų. Nabokovas, C. Palahniuk, Poe… (Pernai per literatūros paskaitą buvo galima pasirinkti - arba pristatinėji kažką iš Sąrašo, arba pasirenki, ką nori. Grupiokai pasirinko Fight Club. Mūsų Nuostabioji doc. dr. (!!!) dėstytoja po prezentacijos pasakė, jog pirmą kartą girdi apie šią knygą ir nemano, kad studentams derėtų pristatinėti tokį šlamštą (!!!), kad čia visai bevertė literatūra ir apskirtai, ką jūs sau manot. Galvojau, išgriūsiu. Doc. Dr.! Bliatt! Pas ją už egzus niekas negauna daugiau nei 8, nesvarbu, kaip tobulai atsako į klausimus. Kaip aš nekenčiu tokių nelaimingų nepatenkintų moteriškių, ir išvis!..) Dar įdomiau, kad narration nagrinėjimui naudojami ir filmai – Donnie Darko, Memento, Lynčas ir kiti. Taigi čia pasaka! Aš, pavyzdžiui, kadangi skaityt ne visada moku, darysiu research‘ą ir prezentaciją apie The Others. Jei taip ir toliau, tikrai pradėsiu mėgti universitetą.

Aj, tiesa. Chebra, nu gi meskit rūkyt, visai nebemadinga, negražu ir nekvepia. Kamon. Dar negražiau, kai braunies per minią ir pučia tau į veidą dūmus arba turi visaip sukiotis, kad nepasigautum iš cigariuko į paltą/kūną/veidą.

Nusipirkau bilietus šventėms į Lietuvą. Taip jau gausis, kad naujaką čia, in Berlin. O ryt eisiu pirkti visokių šildančių daiktų – tokių, kaip kepurė, pirštinės, paltas. Jau nebe tas amžius, kai dėl grožio galima kentėt. Niaa.

Pažįstamas įdėjo šitą foto, tikiuos, nesupyks, jei nugvelbsiu trumpam. Man gražu. (Tik, gaila, kažko rezoliucija išsikraipė.) Fone galėtų grot Yonderboy – All We Go to Hell (varnos!).

Rodyk draugams

Filmai, savianalizė ir ruduo

Aš dar ne Lietuvoj, o jau pradeda užknist visi kašio entuziastai. Maždaug kas antras postina, kaip jiems faina, kaip čia visi pavaro, o aš realiai net nežinau, kas per žaidimai vyksta ir žinot nenoriu. Na ir šiaip, man atrodo, tie, kam įdomu, ramiausiai gali viską susiguglint ir susižinot ir be fb draugyčių pagalbos.

Kątik pažiūrėjau The Ghostwriter. Ir kaip visada, aš, blondinė, nepagavau galo. Filmo žiūrėjimo procesas – vienas malonumas, bet nedaeina finale man tie mindfuck‘ai. Taip jau buvo su Shutter Island (trys draugai po pusvalandį man aiškino, kaip ten viskas iš tikro buvo) ir tuo pačiu Inception (kurį ubergudrūs lietuviai sugebėjo išverst Pradžia (p…..c  nesikeikiant)). Na, bent jau galas nesugadino viso filmo, kaip kad nutiko su kitu Polanskio fainu (neskaitant pabaigos) darbu – The Ninth Gate. Taip taip, aš šį vasaros sezoną peržiūrėjau daugiau filmų, nei per visą gyvenimą, turbūt. Dabar neapsisprendžiu, ar griebt L. A. Confidential ar Talk to Her. O gal išvis nert į Ally Mcbeal ketvirtą sezoną. Nes The O. C. (naujas žostkas kablys, prieš kurį net Gossip Girl nublanksta) serijos, kurių dar nemačiau, dar neatsisiuntė ir neatsisiųs, kol negrįšiu namo, kur internetas ne per usb, kaip čia.

O šiandien turėjau labai fainą pokalbį apie moralę, reputaciją ir public opinion bei common sense, kuris dar labiau man galvą sujaukė, nei ši buvo susivėlus iki šiol. Nieko neveikiu, tai visokiom savianalizėm užsiimu. Bet jau nebe ilgai!


Groja Macy Gray - Try

Rodyk draugams

Jūsų pasąmonės negalios

Niekas neina per nervus labiau nei klaiki europynhitreidijo stailo muzika, kurią, nori tu to ar nenori, esi priverstas girdėt kaiminystėj, autobuse, kavinėj, kitoj viešoj vietoj, o šiandien jau ir ofise. Kamon, žmonės, edukuokitės ant muzikos, nes aš tikrai atpilsiu. Arba bent jau nekiškit savo brūdo bent jau darbo vietoj.

Vakar į rankas pakliuvo skaitalas magišku ir daug žadančiu pavadinimu – Jūsų Pasąmonės Galia. Turinyje – milijonas skilčių, bet perskaičiau tik įvadą ir iškart ėjau prie reikalo – 198p. Kaip prisivilioti idealų vyrą. O stebukle, šia tema tik pora puslapių. “Kreipkitės į savo pasąmonę ir sakykite jai: į mano gyvenimą ateina doras, nuoširdus, ištikimas, patikimas, ramus, laimingas ir turtingas vyras.<…> Būkite pasirengusi priimti meilės dovaną, kuria jums įteiks jūsų pasąmonė.“ Seriously? Čia gal neoficiali kokios sektos, kurios dievulis – pasąmonė, biblija? Kartoji maldelę ir krištoliniai vyrai plaukia pas tave? Kamon. Maldelių prikalbėta milijonai ir ne tik šia tema, bet pas mane ir toliau plaukia arba užimti arba nesveiki arba gėjai. Žinai, nepagailėsiu šokoladinio medalio jei man parodysi žmogų, nebūtinai kandidatą į antros pusės titulą, tiesiog tokį mirtingąjį, kuris apskritai turėtų visas šias savybes. Ir šiaip, visa ši knyga atrodo toks briedas, kokių reta. Bet visgi labai populiari. Na, gal ir džiugu, kad suaugę žmonės dar pasakom tiki.

Nauja manija – filmų soundtrackai. Prasidėjo nuo Amelijos. Iš esmės aš nelabai mėgstu filmus, pažiūriu kokius du į mėnesį (maaaximum). Bet atradau, kad filmų garso takeliai – tikras gėris. So far atsisiunčiau Pulp Fiction, Virgin Suicides, Ocean‘s 11, Fight Club, The Royal Tenenbaums ir 24 Hour Party People track‘us bei, neišvengiamai, viską, kas tik yra skambėję geriausiam seriale ever - Nip Tuck. Kaip mane tai džiugina. Ak.
Beje, visi vietiniai, spėliodami mano tautybę vardija tokius variantus: Montenegro, Brazilija, Portugalija, Urugvajus. Taip, aš tikrai primenu tipinę šiltųjų kraštų gazelę juodom garbanom. Tikrai tikrai.

Noriu vodkės ir reivo. Juodai.

Rodyk draugams

13-oji diena: Avelių tylėjimas ir kita mišrainė

Šiek tiek skaičių ir faktų:

Pažiūrėti filmai – 2 – ”99 francs”, “Berlin Calling”
Žiūrimi serialai – 3
“Joey”, “True Blood”, “Parks and Recreation”
Svoris – minus 3,5kg
Alkoholis – itin mažai, nes nesinori
Rūkalai – tuoj bus metai, kaip 0
Aplankyta parkų – 2 (Stadpark ir kitas, kuriame stovi 2 nepajudinami bunkeriai) bei 1 nykokas botanikos sodas
Muzika - Amelijos iš Monmarto, Pulp Fiction ir Virgin Suicides sountrack’ai
Naujai atrasta sena laimė – žiūrinėt Yvan Rodic ir kitų fashion guru blogus

Vasara įsibėgėja, lietūs pagaliau liovėsi, matyt, prasidės ilgesnės ir tolimesnės išvykos ir bus pamatyta daugiau ir įvairesnių vietų. (so far labiausiai visgi vilioja Mariahilfer Strasse su savo ultraplačia shopping‘o pasiūla (vienoj gatvėj 3 H&M‘ai!). Namų neilgu, ilgu kaikurių žmonių, su kuriais čia viskas būtų visai kitaip. Na, bet stengiuos negalvot ir išpešt viską, kas įmanoma, iš to, ką turim dabar. Išties, tam tikra prasme čia taip gerai, kad net nupurto pagalvojus, kaip reikės grįžti į dulkėtą Vilnių (o dar baisiau – Panevėžį), kur viskas per brangu in comparison to Lithuanian salaries, žmonės ne tokie mandagūs, kokie galėtų būti ir nematai tiek to teisingo stailo, kiek čia. Aišku, Vilnius turi savų pliusų – Vilniuj yra, kur šėlt iki paryčių ir tie paryčiai yra 7 - 9val ryto, o ne 3 - 4, kaip čia, marketai dirba sekmadieniais ir ilgiau, nes man, pelėdai, patogiausia shoppintis nuo 20val vakaro. Bet, faktas, kad tokia tvarka, kokia yra čia, labiau tausoja žmones (more or less), todėl ir dėl to per daug burnotis nederėtų.

Darbe, kurį oficialiai vadiname praktika, vieni vėjai, kaip sako mano tėtis (suprask, nesąmonių muziejus), bet perdaug neaikčioju, nes jau pripratau, kad man taip jau būna ir būna dažnai (absurdo teatro situacijos gyvenime). Užtat kolegos vaikšto išsižioję, nesuvokdami, kaip vadovas į ofisą gali atsivilkti savo 4 šunis, visą laiką valgyt šnekėdamas ir vaidint, kad sunkiai dirba rimtą darbą. O aš tuo tarpu vaikštau išsižiojus matydama, kad šventas lietuviškas bruožas kuklintis kiekvienam žingsny ir vaizduot besąlygišką nuolankumą vis dar gyvas kai kuriuose žmonėse ir sėkmingai laikomas normaliu reiškiniu. Niekas pirmas neis prisistatyt, niekas nieko nepakomentuos, nieko nesiims, nes nedrąsu. At the moment sėdžiu neva oficialiam susitikime su slovėnais, rašau susitikimo protokolą. Mmm. Niekas nesiėmė šio darbo, nes labai sunku. Taip sunku, kad net spėju parašyt blogą. Na, nevermind. Svarbiausia, kad šiandien mes jau varom į nacionalinį festą klausyt pačio Billy Idol .

Šiek tiek vaizdų iš mano muilinės

Rodyk draugams