BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie Mano Mieliausiąją (Su gimtadieniu, Pokahonta)

Šiandien yra vieno man labai svarbaus žmogaus gimtadienis. (Svarbių žmonių mano gyvenime yra daug, todėl Jums gali atrodyti, kad dėl tos gausybės tas svarbumas pasidaro nebe toks jau ir svarbus, bet taip nėra.) Meilės turiu tiek, kad pakanka jos visiems mano mylimiems ir svarbiems. Ir tie mylimieji tai jaučia. O JI, toji šiandienos svarbioji, yra svarbiausių iš visų.

Ji yra ypatinga. Toji mieloji, su kuria viskas yra įmanoma. Su ja viskas yra įdomu. Su ja ir jai pildosi norai, paikiausios užmačios materealizuojasi. Su ja nebūna liūdna, nes net liūdėt su ja savotiškai žavu. Su ja išnyksta atstumai tarp Kanadų, Graikijų, Australijų ir Milanų. Su ja nebūna gėda.

Gyvenimas buvo, yra ir bus mielas, kai yra tokių draugų, kaip ji. Kai gulim išsitiesę nesvarbu kada ir kur, geriam šampaną ir niekas, gi niekas niekas nesvarbu.

Ji – ilgiausias ir audringiausias mano gyvenimo romanas, kuriam baigtis niekada neleisiu. Ji – gražiausia pasaulio moteris. Netikit? Et, netikėkit, bet tai tiesa. Ji – tikriausias žmogus, kokį jūs kada nors esate sutikę. Su gimtadieniu, miela mano.

Už „Trečią brolį“, už nufilmuotus filmus, kuriuos parduosim už 28.000eu, už „Smėlio akimirką“, už „Ant kiek rytoj pirmadienis?“, už kristalizaciją, šokančią ūdrą – melagį, už „Party Monster“, už „Mes atsibudom ir kažkaip labai užsinorėjom šuns“, už dieną upėje, už Hello Kitty, kuri kalba jausmais, už aštuonis devinto dangaus vienetus, už tai, kad prarijus obuolio kauliuką neišauga pilve obelis, už Neries ežerą, už visus vojažus, už tai, kad jei neturėsim, kur pasidėti, vis tiek pasidėsim, nes turėsim viena kita, už tai, kad mes degsim vienam pragare, už didžiausią meilę gyvenimui su visais jo kaprizais, už tai, kad turėjom nieko neturėt, bet turim viską, ką norėjom, už tai, kas jau buvo ir kas dar bus.

Aš tave beprotiškai myliu.

(Nobody knows me as well as you do.)

Bonus: listas, pagal kurį jau greitai vėl šoksim:

Rusko - Hold On

Flash mob - Need in Me

Depeche Mode - The Sinner in Me (Villalobos Mix)

Erasure - Always

Of Monsters and Men - Little Talks

Becker - Switch (Oliver Klein & Peter Jurgens Remix)

Foje - Vaikystės Stogas

New Order - 5 8 6

Peaches - Set it Off

Bronski Beat - Small Town Boy

Basement Jaxx - Where’s Your Head at

Groove Armada - I See You Baby

Tiga - You Gonna Want Me

Mercy Dance - Pabučiuok mane

Fedde Le Grand - Put Your Hands up for Detroit

Fischerspooner - Emerge (Dave Clarke Remix)

Slam - Lifetimes

Parachute Youth - Can’t Get Better than This

Crookers ft. Roisin Murphy - Royal T

Depeche Mode - Shake the Disease

Modeselektor - Let Your Love Grow

Lemon Joy su Irma - Balta Meilė

Agoria - Kofea

Elektra - Juda Tavo Rankos

Moby - Lift Me Up

Basement Jaxx - Raindrops

Smoke City - Mr Gorgeous (Mood II Swing Mix)

Rodyk draugams

Apie dešimtmetį, vidinius demonus, ketvirtadienius, performansų galią, skaitymą tarp eilučių ir tai, kaip nuo savęs nepabėgsi

Jeigu ką, liepos 26 dieną blogui sukako DEŠIMT metų. Mano šešiolikmetės „Prozako kartos“ inspiruotos suicidinės giesmės, Nirvanai grojant fone, išsivystė į ne ką brandesnius kliedesius, bet nuo savęs, žmogau, nepabėgsi. Šiaip faina. 472 paskelbti įrašai. Nes aš negaliu nedainuot.


Minėti, kad nuotykiai mus ištinka vos iškėlus koją iš namų, ko gero, nebereikia, tad galim iš karto eiti prie jau tradicinės ir nuoseklios tų nesveikų nuotykių apžvalgos, arba to, kas kai kam atrodo kaip didelis bardakas, bet jie vis tiek skaito ir juokiasi, būna, dar ir save atpažįsta.

Ketvirtadienis (praeitas) šiaip buvo stipri diena, nes daug visko įvyko. Rytas prasidėjo kelione į Kirtimus (nes remontuot mašinos), kur navigacija man rodė štai ką.

Taip, Čigonų gatvė, pasirodo, egzistuoja. Ne Romų, o Čigonų. O mano mielas, šventas taktiškume. Paskui sekė kelionė į kavinę „Širdelė“ (cepelinai su varške – skanūs, su mėsa – ne). Išvažiuodama dar mačiau kavinę „Iliuzija“, bet negalima vairuojant fotkint, todėl foto nebus.

Vakare mes nusprendėm, kad reikia pasikultūrinti, todėl iš kažkur nukritęs renginys EXSPRESSIO, kuriame pagal programą „Paviljone“ smuiku turėjo griežti Martynas Švėgžda Von Bekkeris, o graffiti atlikėjas Andres Bursianto iš Indonezijos – atlikinėti gyvą piešimo performansą, pasirodė kaip tik.

Ir išties. Buvo kažkas NEPAKARTOJAMO. Įkvėpta dar vietoj parašiau trumpą nei tai esė, nei tai haiku, nei tai sonetą apie renginį:

„Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“.

Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“

Mes tiek juokėmės, kad dabar man atrodo, jog sukišti šimtą žmonių į nevėdinamą patalpą, kur vartojamas alkoholis ir yra baisiai karšta, groti smuiku ir purkšti dažus uždarius visas duris IR BUVO TOKS pirminis UŽMANYMAS. APKVAITOM. Tikrai. Nes sveiku protu po to į Čili picą tikrai nebūtumėm ėję valgyt. Ir visi kiti čiudai sveiku protu vadovaujantis nebūtų atsitikę, bet gerai, kad atsitiko, nes kaip linksma, tai aš negaliu.

Apie skonius:

-Čia saldu ar sūru?

-NE.

Apie reikalų paspartinimą:

A:-Jinai vis nepagimdo.

B:-Tai tegu ant kamuolio pasėdi.

A:-Kokio?

B:-DIDELIO.

Apie šventes:

Apie skaitymą tarp eilučių:

„Bendradarbė šiandien parodė gabalą „I Hope You Die“. Ir sako „Ne, ne, ne, nesuprask neteisingai!“ “

Apie būsenas:

„Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“

Apie stiprios fiksacijos laką:

„Tu ką tik savo ranka užstrigai mano plaukuose.“

Apie kerštą:

„Sėdėjau po Kalėdinėm lemputėm. Žinai, aš – zjbs dovana, jei ko nors nekenti.“

TOP festivaliai šią vasarą (must go, atsakau (čia be jau nušurmuliavusio Jonka Inside): 1) DiarheaFest2015; 2) NEPASTOK` 2015 (Festivalio šūkis „Gandrai, go away“); 3) SKARDIS 2015 (bus ir 2016, ir 2017, ir visi kiti)

Apie užvadinimus:

„Oi, tas kambariokas tai toks žiaurus buvo. Kličkė – PELĖSIS.“

Apie deimantus pelenuos:

Apie brandą:

„Mums dar ne tiek metų, kad rezervuotumėm staliuką.“

Festivalyje „Skardis 2015“ nugirstas pokalbis:

A: - Tai rūkyt pradėjai?

B: - Ir rūkyt pradėjau, ir kiti sprendimai.

Beje: Man atrodo, su žmogumi su pasimėgavimu dalintis salierą turėtų būti paskelbta nauju ritualu, įšventinančiu tvirtą, pagarbų santykį.

Apie tai, kas tavo draugai:

„Dėl to, kad tu su manim atėjai, tai ten visiems pa defaultu aišku buvo, kad bus blogai.“

Situacija „When you really hate that bitch“:

A: - Ragana. Šambala. Čakrų valymas.

B: - Tuščia atrodo. Guli kaip pėdas. Tokio chujovo papuvusio, pabuvusio šieno pėdas. Toli iki kuliamos kultūros. Žinai, vienas žodis viską susumuoja. HUMANA.

Apie atsakomybes:

Apie skirtingus pasaulius:

„Žinai, kaip būna, kai žmonės pasakoja „Va, čia kažkada buvau feste, prisigėriau, VAU buvo.“ Tai aš esu išversta versija. Maždaug. „Va, čia vieną kartą grįžau, išsiviriau sriubos ir nuėjau miegot blaivas. VIENĄ KARTĄ.“

Apie veiksmų eigą:

„Aš atsikeliu. Žiaaaaauriai greitai nusirengiu. Oi, nusiprausiu.“

Kai pirmadienį nakties epogėjuje įsiveli į patarimų laidelę „Kaip padegt mašiną“, tai žinok, kad jei jau taip prasideda savaitė, tai velniai težino, ką atneš jos galas.

O dabar truputį lyriškiau.

Buvo toks etapas, kuomet niekas manęs nebežavėjo. Ir atrodė, kad viskas. Visi virpėjimai, visi gaivaus oro gūsiai, viskas, kas netikėta, prapuolė kažkur be kelio atgal. O štai dabar. Vėl. Taip stipriai, taip išlauktai, taip laiku. Tas žavėjimasis, tas nepaliaujamas gebėjimas vėl ir vėl susižavėti, tas grožis ir yra tai, dėl ko mes gyvenam, mielieji. Ta muzika. Viešpatie, kiek muzikos. Visos knygos. Visa lyrika. Kur visa tai buvo šitiek laiko?

„Temptation greets you like your naughty mate,
One that made you steal and set things on fire,
But one you haven’t seen of late.“

“Norisi turėt žmogų, kuriam tiesiog gražius dalykus gali kalbėti. Bet neduok dieve kažkas išeis.”

„Cause the sweetest kiss I ever got is the one I‘ve never tasted.“
“Cause the smell of her perfume echos in my head still.”

Ir vėl aš jau niekada nebemiegu.

Ačiū jums, aukštesniosios jėgos, kad trečiadienį išgyvenom ramiai. O dabar susitiksim Yagoj. Man neįprasta, bet kažkaip jau seniai labai traukė pamėgint nukeliaut.

Ramybės.

Rodyk draugams

Apie atostogas Lietuvoje ir netikėtai prabudusį patriotiškumą

Taigi taigi, gan ilgai tylėjau, o tiksliau, gyvenau taip aktyviai, jog rašyti ūpo nebuvo nei kiek. Vakar parsiradau į Berlyną po dviejų savaičių Lietuvoje. Galva susisukus juodai, atskirt, kaip čia kas, sekas ne visai. Reziumuojant, galiu pasakyti, kad laikas, kurį praleidau namie, buvo įspūdingai geras – užteko visko – buvo ir jaukių pasisėdėjimų ramumoj ir tokio reivo, kad ou mai gad.

Grįžau ir iškart pradėjome mano gimtadienio šventimu. Šokiai, šampanas, šėlsmas ir šiluma! Pora detalių, šiek tiek padedančių susidaryti nuomonę apie vakarėlį: draugas sakė, jog išeis apie dvi ir negers. Išėjo apie septynias (a.m. of korz), tiesiai darban; mieloji R. juokėsi rytojaus dieną „Draugės žiauriai pyksta, kad smigau pirma, nu bet kamon, tai įvyko 6.30! (a.m.).“ Siurbėm vaisių ir šampano krušoną, šokom, klykėm ir daug juokėmės. (kaipmat susigadinau meikapą, nes iš to juoko net ašaros dribo – tiek emocijų buvo susikaupę.)

Vėliau sekė kalėdiniai parčiai – anarchija in Panevėžio party areas. Taip vaikiškai/paaugliškai smagiai užpjovę su vienu senu draugu nebuvom jau senokai (gaila tik, kad jis finale šiek tiek traumavosi, na, bet vyras stiprus, žaizdos greit gyja). Antroji Kalėdų diena man praėjo jaukiai ir smagiai, kitiems – vėl su reivu ir atminties duobėm, bet all in all – nerealiai gerai.

Finalas buvo mano trečiadieninis vizitas į Vilnių – viskį pradėjom gert jau kelionėje – už ištikimus draugus ir gražius plaukus. Vakaras išsiplėtojo į visai nemenką draugų susibūrimą ir šėlsmą pradžioj Bix, vėliau – ŠMC ir finale, amatininkuos. Apie Tooookį nusirovimą net nebūčiau pasvajojusi. (Viliuos, jog nepribūriau (ir neprivaidinau) per daug pasakų paryčiais, kai smegenis valdė didžiausias apsvaigimas). (Tiesa, ryte gavau pasiūlymą varyt į zaksą, bet kažkaip susilaikėm, dabar galvoju, o gal reikėjo? Whahahaha)

Per šias dvi savaites teko sutikti daug velniškai pasiilgtų žmonių – šeimyniškių ir draugų – bei netgi išplėsti pažįstamų ratą bei sustiprinti seniau užsimezgusias pažintis. O kai kurie žmonės, iš kurių to visai nesitikėjau, sugebėjo mane itin maloniai stebinti.

Sakau jums, myliu savo draugus ir esu Dievui labai dėkinga už tai, jog gebėjau kažkada sutikti tiek teisingų žmonių. Hooray! Ir labai gaila, kad naujako neteko sutikti su visa šutve LT.

Na , o dabar, šiek tiek mažiau jausmingumo, daugiau faktų. Lietuvoje priaugau du kilus (nes nu reikėjo atsivalgyt visko, ko Vokietijoj nėr), apsilankiau pas trejas daktares ir ištaškiau milijoną pinigų.

Išvada, kuri, gali būti, labai greit gal ir pakis, o taip pat stebina ir mane pačią, bet dabar: noriu gyventi Lietuvoj, noriu vyro lietuvio, valgyti lietuvišką duoną ir šnekėti lietuviškai. (Ir, aišku, noriu, kad Lietuvoj būtų sąlygos turėti tą normalų gyvenimą.) Šiek tiek tik baisoka, kad per nuolatinį judėjimą, nebus namie gyvenant laiko nei atsikvėpt ir rūpintis savišvieta, sveikata, mityba ir nepavyks išlaikyt disciplinos gyvenime (kas čia, BRLN, pavyksta puikiai). Noriu grįžti, susirasti jaukius namus ir kul sugyventinį/ę/ius, įsikurti ir bandyti savo laimę kurt ten, kur nereikia įrodinėt savo vietos po saule. Šiandien aš keiksnoju nesveikus šito miesto atstumus, lėtumą, netikrumą, sintetinį maistą ir šabloniškus santykius. Lietuviai, nors gal ir pikti bei susisukę, bet natūralūs. Atsibodo laužyt galvą kiekvienam žingsny, stengtis pritapti, suprasti ir džiaugtis tuo, kas gi ir turėtų džiugint (bet to nedaro.) Visi užsieniečiai vyrai, kuriuos teko sutikti, negeba nei to nelemto vinies į sieną savarankiškai (be jotūbo ar kitų tutorialų) įkalt, nei už moterį normaliai pakovot. Užsieniečiui nepasakysi daug dalykų, kurie yra beyond kalbos mokėjimas, tų, kuriuos norint pasakyt ir išreikšt reikia varyt giliai giliai, tam, kad būtum suprastas ir patirtum pasitenkinimą pokalbyje. (Dieve mano, kai kurių jų net vilniečiui nepavyks išaiškint, ką jau kalbėt apie užsieniečius!) Taip taip, mano nuomonė keisis ir versis dar daug kartų, bet bet. Dabar man, didžiausiai moteriškos lyties skeptikei ir cinikei, kurią pažįstu, jausmai, bendravimas, žmonės, artumas ir meilė (!) pasirodė verti žymiai daugiau už visus pasaulio pinigus, plėšymąsi dirbant ir tobulėjant. Dabar net galvoju, gal tuos porą mėnesių tiesiog apgaudinėjau save, sakydama, kaip gerai man čia yra. O gal tas gerumas tiesiog kitoks. Dabar jaučiuos kaip ta Tania filme Interdevochka. Uuu.

Šiam kartui tiek pasvarstymų, o netrukus planuoju suvesti viską ir pasidalinti 2010-ųjų metų reziume bei pasižadėjimais 2011-iesiems.

Rodyk draugams

Almost 22

Žinai, ta knyga, kur klausau, tikrai labai smagi. Kartais pagaunu save einančią mieste ir besijuokiančią. Gal taip ir neturėtų būti, juk ji apie savižudybę. Nors iš tiesų, mano akimis, ji apie tai, kaip viskas paprasta ir mechaniška. O aktoriai, įgarsinę šį kūrinį, puikiai padirbėjo.

“People go on about places like Starbucks being unpersonal and all that, but what if that’s what you want? I’d be lost if people like that got their way and there was nothing unpersonal in the world. I like to know that there are big places without windows where no one gives a shit. You need confidence to go into small places with regular customers… I’m happiest in the Virgin Megastore and Borders and Starbucks and Pizza Express, where no one gives a shit and no one knows who you are. My mum & dad are always going on about how soulless those places are, and I’m like Der. That’s the point.”

***

Už pusantros valandos man 22. Visai negražus skaičius. Švenčiu palengva ateinantį gimtadienį klausydama pliuso, plepėdama su žmonėmis, valgydama Lion ir gerdama arbatą. Ekskliuzyviai, žinai.

O šiaip tai, skirtingai nei dauguma žmonių, gimtadienius aš mėgstu. Aš mėgstu dėmesį, dovanas, sveikinimus ir krykštavimą. Mėgstu švęsti ir visada švenčiu savo gimtadienį garsiai ir smagiai. Bene visi gimtadieniai – puikūs atsiminimai ir nuotykiai. Nemėgstu tik šampano pilstymo ant mano galvos. Tikiuos, išvysim šią nesubtilią tradiciją pagaliau. Man miela suvokti, kad dauguma žmonių, kurie bus pas mane šiemet, buvo ir tada, kai suėjo 16 ar 20. Aš myliu savo draugus. Man tik liūdna, kad dabar aš ne namie, bet, žinoma, viskas savu noru, dėl to purkštauti neturėčiau. Ir liūdna, kad pastaruoju metu jokio vaibo kažką rašyti.

Rodyk draugams