BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie Sūpynes ir jų laukimo etapus

Metus, manau, galima suskirstyti į etapus pagal Sūpynių kalendorių.

Etapas nr. 1 (pavadinkim jį comedown`u): savaitę po Sūpynių nuotaikos pasidalija per pus – tuo pačiu ir su didžiausiu džiaugsmu prisimenamos festivalio akimirkos, ir vaduojamasi iš mirties nagų, miegama po penkiolika valandų, geriami vitaminai, permąstomos visos gyvenimo vertybės, po moralkių atsiknisamas sau protas ir karts nuo karto tarstelėjama „Gal jau kitąmet nebevažiuosiu. Arba jei važiuosiu, tai nepjausiu taip.“ ir verkiama kruvinom ašarom suvokus, kad viskas baigėsi ir kažkaip teks gyventi toliau. FB draugų sąrašas ženkliai prasiplečia.

Etapas nr. 2: prabėgus dviems savaitėms po Sūpynių vėl norisi tik į Sūpynes, bet tenka susitaikyti, kad dabar jau teks vėl palaukt.

Etapas nr. 3: artėjant Naujiesiems pradedami padavinėti bilietai. Apdairieji juos įsigyja, o kiti kažko laukia. (Gal laukia, kad atpigtų, nežinia). Skeptikai padūsauja, kad nepirks, kol nežinos headlinerių. (čia Sūpynės, dėl dievo, čia negali būti blogų headlinerių). Užsienio lietuviai įsigyja lėktuvo bilietus (daug kas Kalėdoms negrįžta, bet Sūpynėms grįžta).

Etapas nr. 4: Pavasaris. Feisbuke vis pasimato postų su visokiais skaičiais (pvz. 65 days left) ir pan. Gatvėje sutikus pažįstamus, visi klausia „Ar varai?“ (atsiprašau, bet „TAI NE BL. NEVARAU. Aišku varau.“), klausia, ar turiu bilietus, kas antras sutiktas gali nė nemirktelėjęs pasakyti, kiek tiksliai dienų liko (tuo tarpu kaži, ar taip iškart pasakytų, kada brolio gimtadienis). Formuojami ekipažai. Visi skeptikai, žiemą nepirkę bilietų, visgi bilietus perka ir burba, kad baisiai brangu. (Jei jums baisiai brangu, visada galima likti mieste ir eiti į miesto šventę, ten gi labai pigu). Dar burba, kad „Už tokias sumas, kiek ten išleisim, galima ir į užsienio šalį nuvažiuoti.“ (Žmonės iš užsienio šalies grįžta, kad nuvarytų į Sūpynes, kas dar neaišku?)

Etapas nr. 5: Likus savaitei – dviems didžioji dalis pokalbių su draugais yra pokalbiai apie Sūpynes. Mano feisbukas mirksi, rašo visi. Klausia, diskutuoja, apie tai, kaip nuvažiuot, kur gyvent, ką imt, ką daryt. (Kai kuriuos apima visiška panika dėl palapinių, miegmaišių, transporto ir panašių reikalų). Varo visi visi. Ir tas, su lūžusia koja, ir ta, kur dar aną savaitę buvo ligoninėj. Likus kelioms dienoms feisbukas net ne tai, kad mirksi, o pulsuoja, prasideda masinis euforinis išprotėjimas. Grįžta užsienio lietuviai, prasideda preparčiai. Sūpynių dieną telefonas jau iš viso netyla.

Etapas nr. 6: Sūpynės. Atvykę žmonės supranta, kad visos tos palapinės, visi tie miegmaišiai yra toks antraeilis dalykas. Pusė žmonių per visą festivalį taip ir nenueina nei iki savo campo, nei miegot. Pakretuonėje susikaupia geriausios įmanomos energijos koncentracija ir vyksta trys-keturios dienos euforijos. Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu.

Etapas nr. 7: Ašaros. Žmonės verkia, nes baigėsi, verkia, nes išvažiuoja užsienio lietuviai, verkia, liejas emocijos per kraštus. Verkia, nes nebežino, kaip reikės gyventi toliau. Šis etapas pereina į pirmąjį. Ir taip toliau.

Susitinkam main stage, prieky, po kaire, o dabar visi marš ieškot preparčio žiedo <3

Rodyk draugams

Avelių tylėjimas arba Marytės Melnikaitės vis dar egzistuoja ir gyvena tarp mūsų

Nežinau, kaip jūs, bet aš žiauriai mėgstu dirbti įdomų darbą, kuriame galiu jausti progresą bei už tą darbą gauti atitinkamą atlygį. Ne ką mažiau man patinka ir po to darbo turimas laisvas laikas.

Užtat mūsų visuomenėje, pasirodo, egzistuoja, labai gaji ir gyva žmonių rūšis. Ne vienam mano klijuojamas terminas pasirodys menkinantis ir įžeidžiantis, tačiau būti sumenkintai tai žmonių rūšiai nėra neįprasta, labai dažnai tai kaip tik sustipriną jų entuziazmą bei motyvaciją, nes kančia yra jų gyvenimo stilius, kančia yra pamatas, ašis, aplink kurią sukasi jų gyvenimas. Dar labiau įsižeis feministai/ės, nes terminas bus pabrėžtinai moteriškosios giminės. Kodėl? Todėl, kad dar neteko sutikti nei vieno vyriškosios lyties šios rūšies atstovo. Toji rūšis yra Tylinčiosios Avelės arba Marytės Melnikaitės („Kankinkit, budeliai, stipriau, iškęsiu, nedejuosiu!“ – terminas paremtas tik šia ištrauka iš eilėraščio. Į istorinius faktus nesigilinau ir nenorėčiau būti kaltinama jų iškraipymu ar neteisinga interpretacija. Tad čia kalbam tik apie lyrinę heroję.)

Tylinčiųjų Avelių, pasirodo, visuomenėje apstu. Dabar sau pačiai ši tiesa skamba įstabiai, nes vos prieš kiek daugiau nei metus tokių žmonių iš viso nepažinojau, nes tada mane supo nepaprastai stipriai koncentruotas hedonizmo išpažinėjų (kurie, beje, šiuo metu nuo šios religijos visai nenusisuka, bet tuo pačiu ir gyvena klestėjime, nes meilė geram gyvenimui ir atneša gerą gyvenimą) ratas.

Taigi, kiek plačiau apie Aveles. Jos dirba. Jos dirba daug, dažnai ir šiek tiek (bet dažniausiai kur kas) daugiau nei visi kiti visuomenės nariai. Į darbą, kuris prasideda pirmadienį, 9 val., jos ateina 7.30 (neduok die bus užsilikęs koks neperskaitytas laiškas iš penktadienio vakaro, kai darbo vietą jos paliko kiek vėliau, nei visi. Na, tiesą sakant, kur kas vėliau. Gali būti, kad į darbą jos užklydo ir šeštadienį. O gal is sekmadienį. Dar didesnė tikimybė, kad nebaigtus darbus jos išsinešė namo su savimi, tad smagiai ir patogiai vis grįžti prie darbo palaimingą progą jos turėjo visą savaitgalį.)

Būna, kad darbe paprašoma (bet dažniau pranešama), kad Avelės padirbėtų savaitgalį. Tada jos sekundės dalelę papučia lūpytes, tačiau akimirksniu su džiaugsmu sutinka. Darbas savaitgaliais – tobula proga darbdaviui, kolegoms, giminei, visuomenei, šaliai parodyti, kad darbo jos nebijo, yra visiškai lojalios savo kompanijai, tik duokit padirbėti, jos tikrai neatsisakys. (Darbas po darbo yra norma, jeigu ką.) Jei tenka padirbėti iki išnaktų (ir kalbu aš ne apie vidurnaktį, iki vidurnakčio dirba tik tinginiai. Rimtos Avelės rankutėmis plodamos padirbės ir iki pirmųjų saulės spindulių, tik duokit). (Nesuklyskit – dėl pragrariškų sąlygų jos kartais pasiskundžia. Viena kitai. Arba sau po nosimi. Iš visos širdies. Tada nutyla, ir dirba toliau. Darbe laimė.)

Avelės yra teisios ir teisingos. Jos visada ras, ką ne itin gražaus pasakyti apie žmogų, kuris akivaizdžiai darbe neatiduoda visų savo jėgų. Jos sau kelia aukštus reikalavimus, o dar aukštesnius kelia kitiems. Kadangi Avelių galvelės kartais dirbant 27val. per parą šiek tiek susisuka, tie reikalavimai bei kritika kartais, o vėlėliau ir dažnai, tampa nepagrįstais bei neišmintingais.

Avelėms pinigai nėra svarbu. Kur kas svarbiau – etiketė (postas, pareigos, statusas). Jei besidraskydama ir plyšdama per pusę Avelė ir neuždirbs algos, kuria galėtų džiaugtis ir pasipuikuoti, didžiuotis ji vis tiek turės kuo. Labai didelė tikimybė, kad jos pareigybių apibrėžime bus žodis „vadovė“. Ir nesvarbu, kad toji vadovė pavaldinių ir neturės. Bet ji juk vadovaus. O kai kavalieriaus tėvai, gatvėje sutikti buvę mokytojai bei klasiokai, kiemo draugai pasiteiraus, kuo užsiima mūsų Avelė, ji su pasididžiavimu galės pranešti, kad yra ___-o (įterpti gan bendrą prasmę turintį žodį) ___ -iaus (įterpti kiek siauresnę prasmę turintį žodį) vadovė. Didelė tikimybė, kad tų klasiokų bei kiemo draugų ji ir nesutiks, nes tada, kai normalūs žmonės ilsisi ir šmėžauja viešose vietose (pvz. pietų pertraukų metu) Avelė pietauja (jei pietauja, nes kartais ji to nedaro. Juk visada iki skausmo pasiaukojančiai ir tauriai skamba frazė „nespėjau net pavalgyti“) darbe. Jei Avelei pasakai, kad pinigų su savo žiniomis bei kruopštumu ji galėtų uždirbti ir daugiau, ji tau dažniausiai atšauna, kad „čia juk Lietuva ir tokie atlyginimai, apie kuriuos, tamsta, kliedite, mūsų valdžios apvogtoje šalyje neegzituoja“. Neegzistuoja, be abejo, ir pagarba žmogui, jo darbui, jo poilsiui bei asmeniniam gyvenimui. Avelės iš darbo neišeina, nes darbą palikti baisu. Darbą susirasti sunku, tad galima ir pakentėti. Ir, kaip jau žinome, ilgainiui kentėjimas tampa gyvenimo būdu, stiliumi ir, galiausiai, laime.

Yra tokių Avelių, kurios dirba net ne vienoje šventykloje. Būna ir taip, kad be visa ko jos dar ir mokosi. Ir, patikėkit manimi, aksesuaras, kuriuo jos nepaprastai didžiuojasi dažniausiai būna pajuodę paakiai bei pilka oda, kurie ir be jokio paaiškinimo signalizuoja „Pažvelkit į mane. Aš taip nuoširdžiai, taip oriai ir atkakliai kenčiu.“

Avelės dažnai būna feministės, arba, bent jau itin sunkiai prieinamos. Visgi, išimtiniu, kokį kartą į ketvirtį pasitaikančiu atveju, lyžtelėję gurkšnį šampano jos kiek atsipalaiduoja. Tada savaitę ūbauja, kad leido sau per daug. Nuodėmes kompensuoja darbu. Avelės „su bet kuo neprasideda“ ir kiekvienam jas užkalbinusiams kandidatui jos turi parengę šmaikštų bei taiklų atsakymą. Avelės baisisi visuomenės atstovais, kurie kiekvieną ar bent jau kas antrą savaitgalį (kartais, viešpatie, net ne savaitgalį) pašventina linksmybėmis.

Avelės rūpinasi savo sveikata. Sportuoja, sveikai maitinasi (dažnai jos vegetarės arba veganės), tepa veidą, plaukus, kojas, rankas, nagus, paausius kremuku. Nerūko, negeria, netoli širdies nelaiko mobiliojo telefono, nėra ragavę energetinių gėrimų, iš tolo aplenkia gazuotus vaisvandenius. Ale bėda ta, kad miega tos Avelės labai nedaug. Arba, geriausiu atveju, visą laisvą laiką ir pramiega. Be kita ko, kasdien ant jų galvų atsiranda bent po vieną streso pasisavintą žilą plauką.

Kadaise esu kalbėjusi apie Kyborgus. Žmones, kurie daug dirba, mokosi, yra visuomeniškai aktyvūs. Nemaišykite jų su Avelėmis. Dažniausiai Kyborgai dirba nei per daug, nei per mažai. Dirba tiek, kiek reikia. Ir už tai uždriba. Tiek, kiek reikia. Nes jie žino savo vertę. Žino, koks svarbus poilsis, dėmesys sau bei savo mylimiems. Nemaišykit Avelių ir su Amžinaisiais Kentėtojais. Tie daug loja, bet savęs per daug taip pat nealina.

O jei kalbėsime labai rimtai, noriu išsakyti savo griežtą nuomonę. (Pakartosiu ne kartą nuskambėjusias tiesas, tačiau, pabendravus su Avelėmis, atrodo, kad žiauriai didelė žmonių dalis apie tas tiesas net girdėję nėra). Joks darbas, joks pripažinimas, statusas, ar etiketės, galų gale, jokie pinigai nenupirks ir nekompensuos nei sveikatos, nei laiko, praleisto su savo mylimaisiais. Kirstau karaliau, vis dažniau ir dažniau išgirstu apie tai, kaip jaunus, perspektyvius („tas tai toli eis“) žmones dar tik pradedant įsibėgėti sustabdė nejuokingos tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos problemos.

Milijonas motyvacinių paveikslėlių ir citatų tiesiogiai ar tarp eilučių šaukia – daryk tai, kas tau teikia džiaugsmą. Kančiai nėra nei vietos, nei laiko.

Sakysite, Avelėms džiaugsmą ir neša toji kančia. Nifiga, mažulyčiai laimės trupiniukai tose nusistekenimo kupinose dienose dažniausiai būna įsikalbėti. O Avelės tėra tik įrankis, kuriuo su džiaugsmu naudojasi žmonės, kurie drįsta pildyti savo troškimus. Galų gale, sąžinės priekaištų sau jie nebeturi, nes Avelės savanoriškai stoja į eilę prie kruvino darbo, tik duok.

Pabaigai, vėlgi, šimtą kartų girdėta citata iš J. Patterson knygos „Siuzanos dienoraštis Nikolui“:

„Įsivaizduok, kad gyvenimas - tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai - tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną tu pagaliau supranti, kad darbas - kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi, jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai - šeima, sveikata, draugai ir principai - stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus mokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra.“

Ir ačiū dievui (ir sau), kad pagaliau (laimei, neilgai užtrukusi) grįžau ten, kur ir pradėjau, kur nė akimirkos netenka sudvejoti savo saviverte, o ji, su kiekviena kokybiškai išgyventa darbo diena vis auga. Jei niekada nebūčiau išdrįsusi paklajoti, galbūt man iki šiol atrodytų, kad mūsų visuomenėje kankinio rolė nebėra mėgiama, o žmonės kryžių sau ant kuprų specialiai nesikabina.

Rodyk draugams

Atsikvėpimas

Dar tik spalio pradžia, o jau galvoj sukas apmąstymai, kad, po velnių, audringi šie metai buvo nenormaliai, įspūdžių užtektų ne vieną metų apžvalgą sukurpt.

Labai netyra ir nedora galvot, kad kiekvieną minutę, kuomet nedirbi, teoriškai galėtum kalt pinigus? „You‘ve got the looks, I‘ve got the brains, let‘s make lots of money.“

Drebu, kaip noriu naujos tattoo. Jaučiu, bus gimtadienio dovana sau.

Sapnavau, kad gulim žalioj pievoj ir lakam kolą kibirais.

Today is the first day of the rest of your life, baby. Važiuojam.

Rodyk draugams

Mėnuo Kanadoje

Kai ruošiaus keliauti čia, draugas šešis šimtus kartų man pakartojo, ČIA VISKAS LABAI KITAIP NEI EUROPOJ. Gavau žiauriai daug informacijos apie vietą, į kurią keliavau. Vaje, nei apie Vilnių, nei apie Panevėžį niekam negalėčiau tiek papasakoti, kiek visko sužinojau apie Edmontoną.

Kaip ten bebūtų, kultūrinio šoko nebuvo, nes čia ne Indija ir ne Gana, pasaulio suvokimas ir šiaip daug visko, man regis, panašu. Užtat negaliu nepasidalint tam tikrais pastebėjimais, kuriuos reikia tuč tuojau aprašyti, nes jau tuoj tuoj viskas man pasidarys taip absoliučiai normalu ir įprasta, kad nebesugebėsiu objektyviau pažvelgt į tuos kitoniškus dalykus.

Pirmas reikalas, mane iš pradžių sunervinęs (vien dėl to, kad aš vėpla, ir visai apie tai nepagalvojau iš anksto) – skirtingi elektros jungikliai (po velnių, jei jau UK jie kitokie, tai logiška, kad Kanadoj irgi didžiulė tikimybė, jog dviejų apvalių šakučių į sieną taip lengvai neįgrūsi). Tad teko įsigyt perechodus ir pernelyg nenusimint, kai mano super uber turbo plaukų džiovintuvas uždūzgė su keturissyk mažesniu pajėgumu nei įprasta.

Taip pat buvau gan naivi ir tikėjaus, kad kainos čia na bent šiek tiek panašios į lietuviškas. Joo, panašios, tik panašumas tas, kad jei alus Lietuvoj bare kainuoja nuo 6lt, tai čia kainos prasideda nuo 6$. (Kanados doleris ~2,74lt). Dažnai girdžiu žmones sakant, kad taigi visur taip, kainų neverti ir suvoki, kad jei litai užusieny prilygsta eurams. Na ne visai taip. Berlyne bei Vienoje (nepamirškime, viename brangiausių Europos miestų) maistui išleisdavau gal net mažiau nei LT, ir tikrai nemarinau savęs avižų režimu. Kol kas čia pigus man atrodo tik kuras (jei neklystu, gaunasi ~3,09lt/l). Bet vėlgi – normalu gailėt ir spaust lietuviškas santaupas, uždirbtas lietuvišką prakaitą liejant (gerai jau gerai, prakaito savo darbe liet man nereikėjo). Albertos provincijoje (kur ir gyvenu), minimalus atlygis prasideda nuo 10$/val. Stogdengiai, pvz., gauna ~27%/val, vidutinės pajamos žmogui - ~50 000$/metus.

Dėl kainų – lietuvaičiai, džiaukitės baisiai pigiomis telefono bei banko paslaugomis, aš jų jau pasiilgau. Telefonas man kainuoja 25$/mėn. Už juos aš: gaunu šimtą minučių vietinių (ne, ne Kanados mastu, o Edmontono ribose) pokalbių kasdien po 19val. ir savaitgaliais bei 50sms bet kur. Viskas. No data, nothing else. Banko kortelę palaikyti kainuoja 4$/mėn. Tai reiškia, kad ja galiu pasinaudoti (išsiimti pinigus arba atsiskaityti ja) 10k. per tą mėnesį. Kiekvienas papildomas pasinaudojimas kainuos dar dolerį.

Visgi, šiandien oficialiai pradėjau dirbti už kanadietišką atlygį, ir viliuosi netrukus nustoti nervinusis, kad fakin autobuso bilietas kainuoja 3$. (Na, kol nešalta, dar viena proga neaptingt ir pasivaikščiot).

Dar vienas klaikiai erzinantis dalykas, kurį irgi baigiu įsisąmoninti – 5% mokesčiai prekėms. Viskas tvarkoj, lai būna tie mokesčiai, bet nervina tai, kad kaina prekystalyje pateikiama be jų ir vis sutrinki, kai į kasą vietoj 10$ įmuša 10,5$.

Labiausiai darbo ieškodama baiminausi dėl savo anglų kalbos. Taip, aš esu baigusi anglų filologiją, taip, daugiau nei metus tą kalbą dėsčiau bei dirbau su vertimais, bet nori nenori, prabilus akivaizdu, kad ji nėra mano gimtoji. Laimei, panašu, kad viskas su ja tvarkoj, nes darbą pasiūlė praėjus dešimčiai minučių darbo pokalbio metu. „Darbas tavo. Mes tavęs norim.“ (kaip gera tai išgirsti). Pareigos vadinasi style advisor (whaha, na aišku, kad tai į gražų popierėlį įvyniotas pardavėjo pavadinimas, bet taip vadintis visai malonu.) Vartydama skelbimus supratau, kad labai labai nenoriu dirbti kokiam nors makdonalde ar panašiai. (Į šulinį nespjaunu, kas ten žino, kaip bus ateity, visi darbai yra reikalingi ir verti pagarbos, bet nenoriu, nors tu ką.)

Aš esu išlepusi. Atsispindi tai ir darbo, ir namų paieškose. Galėjau gyvent kukliai, normalioje vietoje (bet labai kukliai) už kur kas mažesnę sumą, kurią mokėsiu dabar, bet Vilniuj gyvenau kaip princesė ir klaikiai nesinori grįžt į barako stiliuką. Šventai tikiu, kad jei gyveni puikiomis sąlygomis, puikiai jautiesi, gerai jausdamasis gerai ir dirbi, o tada ir uždirbi gerai, dėl to nebebūna parkių, kaip už tas geras sąlygas susimokėt. Anksčiau ši schema man veikė puikiai, tikiu, kad joje logikos yra. Dabar gyvenu jaukiame kambaryje su viskuo, ko reikia, sename gražiame name penkiolika minučių pėstute nuo centro. Lapkričio pirmą kelsiuos arčiau darbo, kur sąlygos bus dar geresnės (kaip man patinka miegot didžiuuuulėj lovoj, kurią tada jau ir gausiu (ir dabar maniškė neprasta, bet komfortui ribų nėra, ania?)).

Vakarėliai čia prasideda anksti. Labai anksti. Jei Vilniuj yra buvę, kad iš preparčio išplaukiam kad ir pirmą nakties (ką jau kalbėt apie Berlyną ar Londoną su headliner‘iais iki vidurdienio), tai čia visi barai užsidaro antrą. Tiesiog nuo tos valandos nebegalima parduoti alkoholio. Girdėjau, kad yra kažkokie ala afterhours barai, bet lankytis dar neteko. Panašu, kad teks atsikratyti šį sezoną įsišaknijusio žalingo įpročio vakarėlio neužskaityt, jei neužpjovei iki kokių septynių ryto. Ir gerai, nebebus tiek prarastų dienų ant rytojaus.

Čia žiauriai didelis junk food‘o pasirinkimas. Burgeriais misti neketinu, bet tas pasirinkimas, manau, visai neblogai, svarbu mokėti atsirinkti su protu. Kalbant apie maistą, patiko anksčiau neragauti reikalai: Doctor Pepper, špinatų salotos su braškėm (arba avietėm) ir riešutais, Southern Comfort (oezau, kaip patiko), eggnog, moliūgų pyragas, alus čia tikrai skanus. Esu tikra, kad dar prisiragausiu dar visokių skanumynų, tik reikės saiką turėt. Pasirinkimas visose parduotuvėse – maisto prekių, rūbų, kosmetikos ir pan. – nenormaliai didelis. Sukasi galva, kaip noriu lėkt prisipirkt visokių naujų šmutkių.

Čia pilna didžiulių mašinų, kurių varikliai, jėzaukristau, po ~5l ir daugiau. So much for being enviromentaly friendly, whaha. Na nežinau, gal ten įrengti kokie taršą ribojantys dalykai, bet tikra nesu.

Bene visuose namuose yra džiovyklės, kuriose karščiu džiovinami skalbiniai. Žiauriai patogus dalykas. Man regis, taip nuolat džiovinami rūbai tarnaus trumpiau nei pakabinti ant virvutės. BET, prisiminus, kiek kartų dariausi cirką namie rūbus džiovindama tai fenu, tai lygintuvu, man labai tinka šis patogumas.

Čia labai daug saulės. Atvykau jau kiek daugiau nei prieš mėnesį ir regėjau vos tris lietingas dienas. Sakė, kad žiemą saulė spigina kaip išprotėjusi. Valio. Ir ruduo čia nepaprastai gražus. Dabar, kai medžiai nusidažė savo margumynais, eiti reikalų tvarkyti pėstute labai malonu.

Iš pradžių mane tikrai išgąsdino gatvių žymėjimo sistema. Pirma, blondinei į galvą šovusi mintis, kaip dabar atsiminti ir susigaudyti visuose tuose skaičiuose??? (Aš skaičiukų prisibijau). Dabar regiu, kad orientuotis yra ypač paprasta. Pasiklysti veik neįmanoma. Viskas išdėliota labai logiška tvarka, tad visuomet žinai, kur esi.

Čia regiu žymiai daugiau nuosavų namų nei kur kitur yra tekę matyti. Keista man pasirodė tai, kad labai daug jų – nedideli, nemažai vieno aukšto. Keista ir tai, kad labai daug namų rūsių įrengtos gyvenamosios patalpos. Architekrūra mieste labai neįdomi - kaip suprantu, kuriant miestą, buvo atsižvelgiama į pastatų pirminę, ne estetinę funkciją. Graži labai savivaldybės teritorija, ir šiaip pastebėjau keletą dailių vietelių. Mieste sklando legenda apie purple city (violetinį miestą), kurį, vos man atvykus, visi primygtinai patardavo aplankyti. Ogi pasirodo, kad tas purple city – ta pati savivaldybės teritorija, naktį, kai dega visos šviesos ir į jas žiūri tam tikromis aplinkybėmis. Viso reikalo neatskleisiu, jei čia lankysitės, bus nebeįdomu. Kaip ir visur pasaulyje, yra čia ir skurdo, ir netvaringų lūšnų, ir bomžų, miegančių miegmaišiuose po krūmais. Daugiausia čia tvarkingų paprastų žmonių – vaikytis pritemptos prabangos, pastebėjau, nemadinga.

Mieste yra nepaprastai daug mokymosi įstaigų, tad didelė dalis čia gyvenančiųjų – studentai. Daug kas stereotipiškai mano, jog, kadangi Alberta gan tolimas kraštas, čia mažai užsieniečių. Nieko panašaus. Tautų bei kultūrų įvairovė mieste prilygsta Europos sostinėms. Statistikos nežinau, bet nenustebčiau, jei ji net ir didesnė. Čia yra didžiulis skirtingų šalių virtuvių pasirinkimas, atvykėliai iš kai kurių kitų šalių gyvena ala bendruomenėse (pvz. tokie rajonai kaip Chinatown, Little Italy ir pan.) Tik lietuvių šiame mieste nedaug (oficialiai iki 200), nors netgi yra lietuvių namai, kuriuose renkasi bendruomenė.

Žmonės nežino, kur yra Lietuva. Viskas tvarkoje. Su tuo teko susidurti tikrai ne kartą. Aš, pavyzdžiui, tikrai nuoširdžiai nežinau, kur yra koks nors Alžyras. Bet mane kažkaip erzina, kai žmonės nė nemirktelėję pradeda drabstytis tokiais faktais, kaip kad Lietuva yra Rusijoje, daugiau nei pusė gyventojų rusai ir pan. Nieko baisaus nėra nežinoti, tikrai. Bet būtų išmintingiau paklausti ir sužinoti, nei rėkti, „Oh, Liukrania, yes?“.

Šiaip žmonės čia labai draugiški, malonūs ir kultūringi. Ir žinai, ką? Man čia vis labiau patinka.

Rodyk draugams

Apie ne visai mielą mergaitę

Kokią tatuiruotę pasidarei? Širdutę? Kodėl? Juk čia visai ne tavo stilius. Tu nesi miela mergaitė.
Okei, nesu.

Bet mane išties siutina, kai žmonės kažkodėl tikisi, kad po pirmojo, ar kelių pirmųjų pabendravimų būsiu jiems ypač miela, draugiška ir maloni. Aš esu mandagi ir kultūringa su nepažįstamaisiais, bet išsyk atsiverti ir pulti glėbesčiuotis tikrai nesiruošiu. Todėl sorry, jei nepuolu šypsotis lig ausų ir krykštauti su kuo nors susipažinusi (žinoma, yra buvę ir taip, bet). Su manimi susipažinę žmonės po poros susitikimų nepuls manęs liaupsinti, tikrai ne. Bet štai būtent tos ilgos, išmintingu tempu besiplėtojusios draugystės ir išlieka mano gyvenime. O tada, mielieji, krykštauti ir džiūgauti aš moku.

Rodyk draugams

Kodėl aš naktimis nemiegu

Jau du mėnesius negaliu ramiai miegoti. Priežastis viena – I‘m sooo excited, so excited about what is yet to come, kad nebežinau, kaip sudėliot mintis tvarkingai sau į stalčiukus, gal galėčiau ramiai ištverti bent naktį negalvodama, kas manęs laukia, ar dieną, nekrykštaudama iš laimės.

Vasara prasidėjo ir aš labai gerai žinau, kad ji bus geriausia gyvenime. (Jei šitaip prasidėjo, išties, būtų naivu tikėtis, kad praeis ramiai.)

Manęs laukia šimtas fiestų ir festivalių, manęs laukia Berlynas, manęs laukia šokiai mylimųjų vestuvėse, manęs laukia skrydis per Atlantą ir dar galybė laimės akimirkų.

Jei kada ir kuklinausi, nedrįsdama kažko panorėti, šiandien drąsiai galiu skelti visiems, gyvenu savo gyvenimą maximum režimu ir nesirengiu sustoti – kreivė kils tik aukštyn ir aukštyn, iš jo aš pasiimsiu viską ir gal net su kaupu.

Mes galim labai labai daug, tik svarbu besąlygiškai save mylėt, nieko nebijot ir netramdyti savo svajonių, nes jos linkę pildytis, nustebindamos net ir pačius jų autorius.

Rodyk draugams

Jūsų Pasąmonės Negalios in Times of Unbearable Lightness of Being

Lietuva – šventoji Marijos žemė, o jos gyventojai – tie nepataisomi šventieji ir nusidėjėliai, nuskriaustieji ir atgailautojai tuo pačiu. Jau kažkada kalbėjau apie amžinuosius kentėtojus, bet šiandien norisi pažvelgti į šią visuomenės ydą kitu kampu, tarkim, praktiškiau. Ką daryti?

Amžinai melancholiškas laidotuvių procesijos dalyvio žvilgsnis gal ir gali atrodyti romantiškai bei suteikti paslaptingumo, ir (ar) padėti kabinant nepilnametes, bet gyvenimo tikrai neprailgina, kaip tik - ilgainiui išsekina. Problemos problemos problemos. Kai kuriems tai – amžina būsena, iš kurios pabėgti, na, „garbės žodis, neįmanoma“.

Kiek daug žmonių lieja krokodilo ašaras, kiek mažai pakyla ir kažką daro, kad sustabdytų tas savo raudas.

Kas antras aplink dejuoja dėl nemėgiamo darbo. Eksperimento vardan tuoj pradėsiu skaičiuoti, kiek kartų per dieną išgirstu „tingiu dirbti“. Nepatinka, nesijauti gerai – daryk ką nors. Skaityk darbo pasiūlymus, ieškok kontaktų, siuntinėkciviakus ir visa kita, ko ten jau reikia. Trūksta patirties – įgyk. Nepriima į gerai apmokamą vietą – atlikinėk praktiką, plėsk akiratį. Neužtenka žinių – mokykis. Nebūtina atnešti šimto sertifikatų, kad įrodytum, kaip puikiai kažką išmanai.

Jei galvoji, kad stengiesi pakankamai stipriai, įkvėpk oro ir stenkis dar labiau. Dirbk dirbk dirbk. Jei nenori, padaryk, kad norėtum. Pagalvok, kokį save norėtum matyti, pagalvok, kad norėtum gyventi taip, kad kiti pavydėtų.

Neužmik ant laurų. Jei pradedi suprasti, kad esi mylimas dėl iš galiojimo jau išėjusių pergalių, susimąstyk. Užkopti į labai aukštus kalnus kartais gali būti kur kas lengviau nei ant jų išsilaikyti (nes, kai rideniesi bedugnėn, kryptis labai aiški, o pagreitis stiprus.)

Būk savarankiškas. Nepermesk savo problemų kitiems. Išmok susigėsti kažko nesugebėdamas ir tuomet nedelsiant užtaisyti tas spragas. Neįleidžia pro duris, įlipk per langą, jei ir ten uždaryta – ropškis ant stogo ir leiskis per kaminą.

Viskas, ką pasieki pats, bus šimtus kartų stipriau nei dovanotos laimės ir pasiskolintos karūnos. Kiekvienas gabus ant svetimo arklio per gyvenimą jot, bet, brangusis, nepamiršk, kad tas neprognozuojamas gyvulys gali bet kada pasipurtyti ir nusviesti raitelį šalikelėn.

Siek kokybės. Viską, ką darai, daryk kruopščiai, su dėmesiu ir neatmestinai. Atsimink, kad kartais reikia padaryti šį tą ir be jokio užmokesčio.

Investuok į save, į savo protą, ne į daktus. Žinoma, tam tikri daiktai iš dalies tampa investicija į save ir savo gyvenimo kokybę, tačiau nepersistenk. Sienos, skardos, skudurai – laikini dalykai, o tai, ką pasilieki savyje – nepanaikinama.

Jautiesi negražus? Tvarkyk save. Ir ne tik šnekėk, bet iš tiesų daryk.

Nebijok. Garbės žodis, nėra tokios duobės, iš kurios neišeitų išlipti. Neviltis – kartais visai nebloga būsena, nes, dažnai būdamas iš tiesų alkanas, purvinas ir sušalęs pagaliau gali mąstyti blaiviai ir duoti sau pasižadėjimus, kuriais pagaliau patikėsi. Nėra nieko tragiško ir niekada nėra per vėlu (nebent kabant be pulso prie pasvirusios taburetės, bet čia jau kraštutinumai.)

Nemeluok. Išmok pasijusti nepatogiai, kai kalbi netiesą net apie paprasčiausius dalykus. Svarbiausia, nemeluok net sau. Gyvenimas tiesoje – šviesesnis, o ir miegot jame naktimis kažkaip lengviau.

Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tobulėk. Galvok, ką darai, su kuo bendrauji ir ką tau tai atneša. Tik nenurašyk žmonių – įsimylėk tuos lobius, kuriuos turi kiekvienas skirtingus ir jais gali tave lepinti.

Mylėk, po velnių, labai labai mylėk tai, ką turi. Toji meilė turi polinkį skleistis. Ir jei mylėt nemoki, mokykis – pradžioje dirbtinai sukurti dalykai ilgainiui gali pavirsti į labai tikrą pastovią būseną. Puoselėk savo meiles. Skirk joms dėmesio, palaikyk jas, ir visai nebijok likti nesuprastas. Laikui bėgant, vis tiek išryškės, kas yra kas.

Net neįsivaizduoji, kokia lanksti būtybė yra žmogus. Tam tikrų dalykų (ūgio, gimtinės, kraujo grupės, etc.) gal ir nepakeisi, bet visa kita gali lankstyti, minkyti ir formuoti kaip tik išmanydamas. Nieko nėra neįmanomo, sakau tau, nieko.

Ir suprask, kad ilgalaikis malonumas, kuomet esi visiškai high on life yra kur kas svaigesnis už bet kokį artificial gėrį. Ir, neįtikėtina, bet tas tikrasis ir yra labiausiai addictive. Be jokių side effects.

Rodyk draugams

Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį

Gyveni sau ramiai, ir staiga iš niekur nieko ateina balandis, o tu išvysti save sėdinčią su jorkšyrų terjeru ant rankų ir galva, pilna minčių, kurioms išrūšiuoti prireiktų kelių mėnesių.

Sveiki, mano vardas …., man 23 ir aš esu attention junkie.

Kaip ta gėlė, kur vysta ir meta žiedlapius be saulės ir vandens. Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį.

<…>

Ar pastebėjote, kad, jei anksčiau dar buvo stengiamasi kažkiek susitvardyti, save raminti, bei neigti savo beprotybę, tai 2012-aisiais viskas apsivertė aukštyn kojom ir visas pasaulis went crazy. The craziest I’ve ever seen in my whole life. Netikėčiausi meilužiai suranda vieni kitus ir krenta į glėbį kamuojami palaimingos euforijos; ofiso darbuotojai virsta menininkais, vanduo – vynu; buvę mylimieji lėtai sau daro galą ir nevykusiai vaidina, kad ne; aš išmokstu savom kojom nueiti šimtą mylių; ten, kur nelabai galima, gvildenamos tokios temos, kurių gal net nederėtų liesti trečią nakties atpalaiduotu kaklaraiščiu senamiesčio bare; žmonės tiesiogine ta žodžio prasme vaikšto lubomis; pamiršti meilužiai siūlo bendrą gyvenimą saloje, labai toli nuo Vilniaus, ir tai, kas anksčiau išversdavo iš koto, darosi mažų mažiausiai įprasta.

Apetitas kyla bevalgant, o nuo naminio vyno laikui bėgant vis tiek finale sėdama ant absento. Be aware.

Jei žmogus būtų operacinė sistema, tai populiariausios į ją diegiamos programos būtų saikas ir valia. Uploadin’u.

Rodyk draugams

Odė manajam rojui

Tai prasidėjo dar sausio pabaigoje. Kažkas atrakino pagrindinį Vilniaus vandentiekį ir į jį negrabia ranka papylė didelį maišą kokainofėjųdulkiųarkažko. Iš pradžių jo keistą veikimą pajuto buvę arčiausiai. Vėliau tai tapo nevaldoma. Susisiekiančių indų principu žinia (ir galia) apskriejo visą miestą ir visi, visi be išimties, pametė galvas.

<…> Kada susirinks?

Gyvenam dailiai dailiai. Tropikai Vilniuje, Paryžius Vilniuje, Vilnius – mažas Berlynas, o mes jame – dideli. Kai atrodo, kad visas gyvenimas sukasi aplink tave, tai – pirmas žingsnis į narcicizmą ar tiesiog… tiesa? Sapnai vs. realybė - 1:0 nerealybės naudai. (“Galvoje – penkios lentynos. Vienoje – žmonės, kitoje sagos, trečiojoje – kad šiandien tavo gimtadienis.” Paskiausiųjų turinys neištirtas.)

Kodėl tavo tapkė torte?”

Kai aš tūsinu, tai arba labai su visais, arba labai vienas. Bet taip labai vienas.”

Gyvenam dailiai dailiai. Tropikai, importiniai kvepalai, visą naktį puošiesi į balių, o kai reikia išeit iš namų – pabundi. Ir supranti, kad, jei jau, atrodo, kad matėm visko ir praeityje buvo stipru, tai, o dievai, kas toliau? Ir nieks neabejoja, kad bus tik stipriau ir stipriau.

Gyvenam dailiai, įsijungiam nerealybės pasaulį ir pamatom žmones su barankom. Įspėjimas – į gatvę neiti kol nesibaigs ši masinė isterija. Verbų sekmadienis – dar nieko, gali kažką pašventinti, na bet kam tos barankos?

Išvadų daug, bet viena – ypač tikra. Jei gali nedainuoti – prašau, nedainuok.

Žmonės sako, kad mes vakar matėmės Islandijos kultūros centre. Jau daugiau nei parą nebuvau iškišusi nosies iš namų. Lost identity?

<…>

Bus tik geriau ir geriau ir geriau. Jau dabar svaigsta galva, kaip gerai.

Rodyk draugams

Kasdienybės trupinėliai (su pipirais)

Taip taip, aš ne toks, kaip visi / Taip taip, gyvenimas judesy.

Tai dabar pasakyk tu man, kur pradingo pirmosios trys savaitės dienos? Mirkt mirkt ir nebėr. O veiklos ir gyvenimiškosios intrigos su sviežiais pipirais pilasi it iš gausybės rago.

Per pastarąją savaitę nuveikiau tiek, kad, rodos, jau nebėra nieko, ko negalėčiau padaryti. (Jei rezgami vijami grandioziniai planai išdegs, sužinos visas pasaulis, o tu – pirmojoje eilėje). Pati savimi stebiuosi, kad galiu šitiek dirbti, dar sugebu pasidaryti papildomus reikalus, kaip žinai, gan nemažaia tūsinu (ir kaip pagrindinis herojus ir kaip antraplanis aktorius), ir, na, nepatikėsi, bet šiemet jau pradedu skaityti ketvirtąją knygą. (Vėl rimtai užbridau ant literatūros, kaip gera, kaip gera!).

Šiandien ne ta diena, kai gebu koncentruoti savąsias mintis ir dėlioti jas tolygiu ritmu, tad tave pasiekia gausus įvairialypės informacijos pliūpsnis. However. Vis dar neatmetu minties, kad Vilnių apgaubė kažkokia magiška išėjimo iš proto aura. Kartų, kai iš netikėčiausių žmonių lūpų išgirdau “Aš kosmose”, nebesuskaičiuoju ant rankų pirštų. Ir šiaip, chebra kliedi tolka tak. Šiandien man suaugęs žmogus pranešė, jog Viena yra Prahos sostinė. Man nepaliauja skambinėti įvairūs agentai/atstovai/konsultantai/pardavimų vadybininkai su topine eilute, kurios realiai, turbūt, nėra įmanoma suprasti “Labdiena,arsupaneleXkalbu? L’baimalonu, ‘rgalėčiau p’trukdyti minutei?” (greitis – 300žodžių/min, akimirką ištinka šokas). Dešimt minučių iš savo įtemptos dienotvarkės skirti tam, kad įtikinčiau žmogų, kuris buvo tikras, jog kažkuo įtikins mane, kas kartą darosi vis sunkiau. Na bet užtat pasipila perlai ir iš šios skrynios: “Ar tikrai Bitės atstovas jau skambino jums šiandieną? Na, ko gero, esate labai laimingas žmogus, jei Bitė jums paskambina dusyk.” (Labai jau įdomus parametras mano laimės lygiui išreikšti); “Labadienajumskambinafirma draudimo, draudimoįmonė,sakykitpanele ‘rgalimasujum’ spašnekėtikasbūtų jei paslystumėtant ledo?” - vakarykštės dienos realus pokalbis. Aš asmeniškai nesu tikra, ar norėčiau tokią tikimybę svarstyti su kokiu artimu žmogumi, bet telefonu, su kažkokia nepažįstama mergaite tai ką jau čia, būtinai. Aš suprantu, darbas yra darbas, bet mielieji, nepersistenkite.

O vakar banke apturėjau tokį gan įdomų ekspyriensą. Banko darbuotojai pridirbo liolės su mano labai rimtu dokumentu, viskas finale susitvarkė, bet banko vadybininkei pasakyti, kaip angliškai vadybininkė, pildant dokumentą, yra lygis.

Na ką, rytoj jau savaitgalis. Aš sakau – ramiai. Bet kažkur ties pakaušiu lyg ir ataidi: “Taint no sin to take off you skin / and dance away in your bones.”

Rodyk draugams

Bet Tai Kaip Tau Mano Naktys

Taip nuoširdžiai nuoširdžiai… Nežinau, nuo ko pradėti. Galbūt nuo to fakto, kad žmogaus galimybės yra neribotos ir nieko nėra neįmanomo. Ir nuo to, kad praėjusio šeštadienio debiutas – tai tik šviesi ir it šaltinio vanduo tyra preliudija palyginus su pastarojo absentu. Viskas prasidėjo trečiadienį susitarimu keliauti ramios vakarienės ir peraugo į penkių parų nesibaigiantį tūsą. Tą tūsą, kai manai, jog trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį jau visai išsisėmei, bet netikėtai ima ir nutinka tobulas šeštadienis. Tą tūsą, kai sekmadienio vakarą ant piniginėje rastos baro sąskaitos pasirašoma konfidencialumo sutartis.

Vis dėlto šventvagiška būtų visiškai viską nutylėti, tad negaliu nepasidalinti detalėmis, kurias dar galima viešinti.

Šiek tiek statistikos:

Aplankyta skirtingų vakarėlio erdvių ~17.
Praleista skambučių nenubudus reikiamu laiku (pas vieną kolegą) –
17.
Paragauta skirtingų gėrimų rūšių
~20.
Mėlynės ant rankos skersmuo -
~10cm.
Pamesta galvų – devynios galybės.
Moralinių kančių ir pasižadėjimų
niekada daugiau taip nedaryti apvalus nulis.

Šiek tiek perliukų iš gyvai visame kame dalyvavusių liudininkų lūpų:

Apie gyvūnų teises:
“Per vieną tūsą jis su kate žaidė žaidimą Armonika, tai kažko šeimininkė papyko.”

Apie meilę kaimynams:
O labai dažnai atrodo, jog jie sveria po du šimtus kilų ir bėgioja paskui baldus juos kočiodami.”

Apie pinigus, kurie yra renkami reivams:
“Renkam aukas Tytuvėnų bažnyčiai.”

Reakcija atsibudus ir pamačius tam tikrą kiekį gb filmuoto savęs:
“Va prezidentais tai mes jau nebebūsim.”

Kabinimo frazė nr.1: (visgi nepasiteisino)
Aš pirksiu šitą barą su tavim jame.”

Amžinas klausimas, karts nuo karto baisingai užkamuodavęs visus:
Kelintadienis šiandien?” bei “Kuuuuur aaaaaš?”

Apie žmogaus anatomiją:
Jeigu papai tyli, tai aš čiulpsiu.”

Apie realistišką požiūrį:
Karolinai Hererai virš septym, bet neduotum daugiau trym trijų.”

Apie laimės kūdikius:
“Gerai, kad atsibudai ten, o ne visai neatsibudai.”

Priekaištas dėl blogo servizo elitiniame restorane “Gusto Blyninė”:
Kas čia jiems ble, Marijampolė?”

Apie naminius gyvulėlius:
“Ką jau šešką kambary, tai geriau jau smauglį po lova.”

Radistai DIY:
Sveiki, jūs PC Europa negrąžinote palaidinės, kurią pasiskolinote fotosesijai.”

Apie ašaras:
“Aš labai verkiau, nes žiūrėjom Whitney Houston vestuves.”

Apie Tikrus Draugus:
“Aš jos galvą dėjau į dušą. Na taip, prieš tai du vakarus iš eilės ji dėjo manąją.”

Apie stereotipus:
“Tai koks tu menininkas jei mergas pisi?”

Apie lemtį ir burtus:
“Pas mane yra durna karma, kad man labai plyšta kelnės.”

Ko gero, stipriausias palyginimas:
“Jaučiuosi kaip Amy prieš mirtį.”

Ir pirmadieninis studento sugalvotas sakinys iliustruojant Present Perfect laiką:
“I’ve smoked too much grass.”

(Labai kažko kamuoja įtarimas, ar nebus kas ko cheminio ir labai linksminančio papylęs į Vilniaus geriamąjį vandenį.)

Šiek tiek flashback’ų:


Twisterio žaidimas pačiam dance flooro centre.
Scena, kai ekrane sukasi Skūteris, o fone groja “Aidi aidi aidi vis”.
Pats Ali Baba, bet tik septyni plėšikai.
Šakute išsilaužtos durys.
Turbo idėjau tatuiruotei – Prekinis Vieno Tokio Brand’o ženkliukas (ne, mielieji, ne LV ir ne žvaigždutė.)
Naujas viliojimo būdas – pastatyti braškių sulčių. (Vėlgi, nelabai sėkmingas.)
Naujas gynybos nuo storų baisių mergų manevras – apipilti vandeniu.
Techno Naujos Žemumos – arklius ganantis DJ odinėm kelnėm ir Converse maikute.
Viską reziumuojantis gabalas – Sel – Bet Tai Kaip Tau Mano Naktys.

Tiesa, gan rimtas pareiškimas. Jei ruošiatės kada gyvenime man knisti protą ir priekaištauti dėl to, ką darau, kaip atrodau, elgiuosi ar šneku, tai pats laikas išsitrint mane iš savo pasaulio, nes, po velniais, labai akivaizdu, kad esate nenusipelnę mane jame turėti.

O dabar viską, ką perskaitei, paimk, padaugink iš šimto ir pasodink ant balto arklio skriet lėkt į pavasarį, kuris bus dar ir dar ir dar geresnis. “Ir vėl viskas bus gerai.” Taip? Bus tik geriau ir geriau ir geriau. Miau.

Rodyk draugams

2011m. Suvestinė

Šabloniškai nuskambės šis pastebėjimas, bet negaliu susilaikyti neatsidususi ir nepasakiusilaikas bėga vis greičiau ir grečiau.

Skaičiuojam paskutines metų dienas, o aš, kaip visada, norėčiau pateikti detalią praėjusiųjų apžvalgą. Visgi, 2011-ieji buvo velniškai geri metai. Geriausi metai mano gyvenime. Jauti jėgą?

Taigi, renkam šių metų įspūdingiausius. Kad būtų paprasčiau, taikau kategorijas, naudotas praėjusiais ir pridedu šį naujo.

Metų Pasididžiavimas: baigtas universitetas ir per savaitę po grįžimo gyventi į Lietuvą susirastas darbas (ne per pažįstamus).

Metų miestas: Berlin (Don’t underestimate the power of the Berlin TV tower).

Metų Public Tūsas: Nicolas Jaar @ Watergate, Oliver Deutchmann @ Soul Box, +++ @ Soulbox.

Metų Private Tūsas: Sodukai pas mane; Ežerai @ Vencavai; Jau ir Kalėdų Balius Pnv rajone.

Metų Pravalas: kai imi ir neįstoji į MA Berlyne.

Metų Aksesuaras: karūna.

Metų Laimės Kūdikis: (neskaitant neįstojimo).

Metų Naujos Žemumos: kai ropoji keturiom ir sakaiau au; įsiverži į klubą ir šauni stipriausius įmanomus šotus; pabundi ir klyki,kur aaaaaš?!(nors gal ir namie); įvykiai 2011 10 01 į 2011 10 02, o ypač 10 02 (kai pameti kuprinę, piniginę, mobilųjį tel., fotoaparatą ir striukę)..

Metų Muzikiniai Atradimai: Verslo Rizikos Rezervas, Bon Iver, Noah and the Whale, Animal Collective, The Weeknd, David Bowie (įsivaizduok), Jachoozi, Blawan, Lykke Li, The Smiths.

Metų Simbolis: Širdutė

Metų Titulas: lochų magnetas.

Metų Maistas: linų sėmenys, kviečių ir rugių sėlenos, musli, kalnas ledų, baklažanai, cukinijos, kriaušės.

Metų Filmas: The Skin I Live In (masterpiece), Party Monster, The Shortbus, Les amours imaginaires.

Metų Rašytojas: Nick Hornby.

Metų Angelas Sargas: mama.

Metų Koncertas: Elton John.

Metų Serialas: The Office, Modern Family, Seinfeld.

Metų Leksikonas:Tchuss, PNV (Pūsk Nx, Valkata);Išvyniojami saldumynai(saldainiai). “;Susipisus Dėžė(Tundra),Saulė šviečia, žmonės šypsosi,Verkia saulė.

Metų Inside Jokes: katėaladinas, submarinas, prikolai apie švarplę; mediniai bajeriai - net girelė linksta.

Metų Šūkis: Tikėk, kuo tiki”; “Gyvenimas – tai dyskė”.

Metų Sadomazo: Auskarų vėrimas namų sąlygomis.

Metų Eilėraštis: Dancing Skeletons.

Metų Straipnis: Meilės kančios būdingos tik neurotikams.

Metų Fetišas: religiniai simboliai, širdutės, rūžava.

Metų Vojažas: Naktinės klejonės savaitgaliais Islandijos Kultūros centre ir šiek tiek atokiau; Savaitė Telšiuose su nepažįstamais žmonėmis; Kelionė PanevėžysLenkijos/Vokietijos sienaKaunasVilnius.

Metų Gėrimas: vanduo, jogų arbata.

Metų Baltas Arklys: Sūpynės.

Metų Humoro Jausmas: B. B. ir R. P.

Metų Vieta: senų namų Antakalnyje virtuvė; Gringo; Soulbox; Vienkiemis.

Laimingiausia Metų Diena: 2011 07 09 (Tundra).

Metų Gabalas: Bon IverSkinny Love; Noah and the WhaleRocks and Daggers; The Rolling StonesHeaven; KoudlamLove Song; AdeleSomeone like You; The WeekndWicked Games.

Metų Hitas: IŠDALINAU.

Metų Vyras: Dave Gahan.

Metų Spalva: rūžava.

Metų Mylimieji: D. Š. ir A. S.

Metų Šaldytuvo Magnetukai: Filip Kirkorov i Nikolaj Baskov.

Metų netikėtumas: Lietuviška Estrada.

Metų Desertas: ledai su Daim’u @ McDonalds.

Metų Profesija: princesė.

Metų Vieta, Kurią Tesinori Apvemti: VPU. (Pykint pradeda vos pažvelgus Žvėryno pusėn).

Metų Išmintis:Kad ir koks piktas būtų, šuo nori turėti šeimininką.;Moterskaip šūdo krūvos, vyrai ieško kuo mažesnės.;He, who hesitatesmasturbates.,At rabota dochnut koni, no a jabezsmertnyji poni!

Metų Klubas: Watergate, Opium, Soulbox.

Metų Labiausiai Atsibodę Objektai: Branderburgo vartai, Alexander Platz ir Berlyno Siena.

Metų Muzika: M-1 Plius, BBC Radio 1, Radio Paradise.

Metų Naujas Draugas: A. S. (kai mes juokiamės, mes išverkiam visas įmanomas ašaras ir praklykiam balsus); D. R. (Škėma Junior).

Metų Nemeilė: katės, vaikai.

Metų Vakarėlių Liūtas: M. K. (@ Tundra), B. B. (@ Tundra, etc.), aš.

Metų Naujai Atrastos Senos Meilės: K. M. ir N. P.

Metų Moteris: D. Š.

Metų Priešas ir Stabdis: svaigalai. (vėl).

Metų Avantiūra: darbas vaikų futbolo stovykloje; praktika Hiutenfelde.

Metų Visagalis: valia, atkaklumas, pasitikėjimas savimi ir optimizmas.

I call it a year! Šampano į studiją!

Rodyk draugams

Esi tai, ką valgai?

Bon jour. Rodos, grįžusi, dar neaptariau vienos opiausių sau temų – maisto. Kadangi visus savo maisto davinius turiu sužiūrėti baisiai atidžiai, tai, galima sakyti, skaičiuoju grūdus, kaip ta coliukė. Deja, tenka pripažinti, kad buvo keletas etapų, kurių metu pamečiau valią ir sutrikdžiau režimą (už ką dabar atgailauju) – Hiutenfelde visą maistą patiekdavo mokykloje, o ten tų visų skaičiukų sužiūrėti beveik neįmanoma (tarkim, jie deda aliejaus į balandėlius. No idea, kokiu tikslu, tad turbūt neblogai atrodydavo, kai dešimt kartų prieš valgydama nusunkdavau riebalus nuo įvairių patiekalų). Maistas ten būdavo ypač skanus, bet kartais tikrai jausdavau, kaip mano organizmas stebisi netikėtai (ir nenumatytai) gautu kalorijų kiekiu (nes visgi visiškai viso riebalo iš kokios keptos žuvies neišsunksi). Populiariausi patiekalai – blynai (žinoma, kepti ant aliejaus ir, žinoma, patiekiami su uogiene arba grietine), košės (virtos 3,5% riebumo piene (šiaip vartoju 1% ir mažiau)), įvairūs makaronų apkepai (kurie irgi skęsdavo aliejuje, irgi nesuprantu, kodėl), įvairūs mėsos kepsneliai (viskas kepama ant aliejaus, virta ar troškinta mėsa – neįsivaizduojamas dalykas), net gi bulviniai patiekalai (buvo ir kugelio ir cepelinų, kurių net Lietuvoj tekdavo ragauti ypač retai), na ir galiausiai, spurgos, bandelės bei tradiciniai vokiški maistai – plastmasinė šviesi ar tamsi duona (toast‘ų akyse nenorėčiau matyti artimiausius dešimt metų, ačiū), prie kurios galima patiekiami įvairių rūšių sūriai, uogienės bei mėsgaliukai.

Žinoma, siekiant išlaikyti linijas, galima rinktis mažesnes porcijas – nuoširdžiai stengiausi tai daryti, tiesą sakant, net ir negalėjau kitaip, mat skrandis jau tikrai susitraukęs gerokai. Deja, savo maisto kasdien ten nepasigaminsi – artimiausia parduotuvė už 5km, o kelionės kaina pirmyn-atgal – 6 eurai, šadytuvo kambaryje nebuvo, tad teko bandyti laviruoti esamomis sąlygomis. (Tik negalvok, kad skundžiuosi, toli gražu, all in all gyvenau ten kaip inkstas taukuose ir gimnaziją miniu tik pačiais geriausiai žodžiais). Jei būčiau valgiusi kaip senais gerais laikais, kai apie jokias dietas niekas dar negalvojo, turbūt, būčiau priaugusi kokius 6-7kg, na o dabar, kad ir kaip stengiausi, priaugau 3kg iš tų numestųjų 12. Prisidėjo ir tai, kad kai gyveni 2min kelio nuo mokyklos, o kitur nelabai ir iškeliauji, darbe sėdi sėdi sėdi, tai judėjimo gyvenime sumažėja iki visiško minimumo.

O štai prieš atkeliaudama į Hiutenfeldą Berlyne dažniausiai misdavau vaisiais ir daržovėmis, kurie turkų turguose buvo ypač nebrangūs – kilogramą bananų nusipirksi ne brangiau nei už 1eu, mandarinų – taip pat, visų kitų vaisių kainos taip pat panašios. Reikėtų nepamiršti, kad ir pasirinkimas – įspūdingas. Tų pačių mandarinų parduodamos gal penkios rūšys, visą šaltąjį sezoną rasi ir persikų, slyvų, cukinijų, baklažanų, net krapų ir visokių kitokių dalykėlių (kai kurių pavadinimų net nežinau) prieinamomis kainomis. Taip pat Vokietijoje įpratau viską pirkti dideliais kiekiais – taip ir į parduotuvę tenka užsukti rečiau ir viskas gaunasi žymiai pigiau. (pvz. dėžutė javainių batonėlių (8vnt.) - 1,2eu, pakuotė jogurtų (4vnt.) – 1eu ir t.t. ir pan.

Kai grįžau čia, pamačiusi kainas parduotuvėse, pašiurpau. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą kažką pirkau Lietuvoje pradėjo beveik metai, o kainos per tą laiką tik pakilo. Užvis didžiausia prabanga – jogurtai ir visokie varškiniai dalykai, be kurių gyventi negaliu. Bene viskas kainuoja tiek pat, kiek Vokietijoje, o kai kas – ir daugiau. Vienintelis privalumas Lietuvoje tas, kad, laimei, dar turime nemažai natūralesnių produktų ir šiek tiek patogesnis kai kurių alkoholinių gėrimų pasirinkimas (Vokietijoje apstu įvairiausių vynų žemomis kainomis, o padorią degtinę rasti ne taip paprasta). Kalbant apie pinigus, neepamirškime, kaip skiriasi pragyvenimo lygis – pas juos 500eu – turbūt žemiausia įsivaizduojama suma, už kurią galima išgyventi mėnesį (ir tai, Berlyne, pigiausiame Vokeitijos mieste), kai tuo tarpu pas mus, kaip žinai, situacija kur kas prastesnė: gauti ~1000lt atlyginimą už pvz. darbą parduotuvėje, kiek žinau, yra visiškai normalu. Mokėti ~500lt už nuomą ir komunalinius mokesčius, ~400lt išleisti maistui, ~100lt – transportui – taip pat. O kur kitos išlaidos? Pramogos, rūbai, avalynė, higienos reikmenys, neplanuotos išlaidos, vaistai, santaupos ir visa kita? O kas, jei namuose klykia koks beibis ar, dar baisiau, keli? O kas, jei ištinka nelaimė ir tenka kurį laiką nedirbti arba to darbo neturi iš viso? Visai nestebina, kad prie lentynos “nukainota” spiečiasi minios, o optimos produktai, pagaminti iš skirtingų spalvų miltukų – populiariausi. Žmones slegia ne tik suvokimas, kad sąžiningai dirbdami jie ne visada sau gali leisti bent kartą į savaitę valgyti mėsos, bet ir tai, jog toje pačioje parduotuvėje vaikšto ir tie, kurie gali sau leisti ir leidžia žymiai daugiau. Negaliu vertinti objektyviai, bet, ko gero, savo mažiui paaiškinti, kodėl kitam vaikiui mamytė perka Nykštuką, o jam – optimos vanilinius, ne taip jau ir paprasta. Ir visai nenuostabu, kad turime tiek piktų žmonių, nesišypsančių pardavėjų ir susiraukusių senukų. Bepigu į viską žvelgti optimistiškai, kai kiekvienas išėjimas, kai kažko prireikia, tampa kova už būvį. Vokiečiai ne visada gali sau leisti kažkur pakeliauti ar nueiti į brangų restoraną, o pas mus nemažai tokių, kurie kartais turi rinktis – apsipirkti vaistinėje ar maisto prekių parduotuvėje, nes ir ten ir ten išeina ne visada.

However, suprantu, kad nieko naujo nepasakau, bet negaliu neaptarti to, ką regiu kasdien. Gal po kelių metų viskas bus geriau, skaitysiu ir džiaugsiuos, galėdama palyginti.

Grįžkime prie mano mitybos įpročių Lietuvoje. Ką valgau čia? Einamiausi ir nepamainomi produktai – pasukos, varškė, jogurtas (pats paprasčiausias už 2.19lt), greipfurtai, kriaušės, obuoliai, duona, burokai, kopūstai, morkos, svogūnai, ledai, be kurių negaliu gyventi, makaronai, kiaušiniai. Ir taip maitindamasi per balandį maistui išleidau 230lt. Gali būti tikra/s, kad skaičiuoju kiekvieną centą, gaudau kiekvieną akciją ir dauguma tų produktų – optimos ar iš tos pačios serijos. Nepamiršk, kad dalį maisto atsivežu iš mamos rūsio ir kartais valgau svečiuose pas šeimą. Vokietijoje ir Austrijoje nei svečiuotis tekdavo, nei mamos rūsį turėjau, bet mėnuo prasimaitinti man kainuodavo ne daugiau nei 90 eurų. Ir patikėk, maisto racionas būdavo kur kas turtingesnis ir įvairesnis. Na, galiu tik tikėtis, kad kaip nors atsikratysiu tų karališkomis sąlygomis užgyventų kilogramų ir kaip nors išliksiu sveika ir stipri.

Tiesa, keli dalykai Lietuvoje pigūs – kanceliarinės prekės, telefono ryšys, cigaretės ir darbo jėga. Tik tiek. Aj, ir dar Charlie picos su kuponiukais.

After a certain point, money is meaningless. It ceases to be the goal. The game is what counts.”

A. Onassis

…Pasakė graikų miljonierius. Kaži, ar viskas atrodytų taip paprasta gurgiančiu skrandžiu.

Rodyk draugams

Kibernetinė idilė

Penktadienio naktis, o mūsų namuose – darbymetis. Aš rašau (tik, deja, ne term paper, o straipsnius, nes juk smagiau, blem), kambariokas, kiek girdžiu, šiuo metu dalyvauja skype konferencijoje (jis iš namų dirba tai Berlyne, tai Stambule, tad bene visą parą darbymetis). Ir išties, įdomus dalykas tos laiko juostos – turiu draugą, su kuriuo šneku veik paryčiais, kuomet jis Kanadoje dar tik pietauja, man, naktinėtojai, labai patogu bendrauti su žmonėmis Anglijoje – pas juos valanda anksčiau, o aš, dažnai plepu ir su tais, kurie savaitgalį Lietuvoje jau grįžta iš tūsų. Nejauku pripažinti, kad mano visas gyvenimas – online. Na gerai, didžioji dalis jo. Nebe ilgam, laimei.

Šiandienos skaičiukai – 1470kcal. Aš labai stengiuosi, garbės žodis, bet bemiegė para išsunkia jėgas, tačiau valgau vaisius, artėju prie grįžimo į sveiką tvarką.

Rodyk draugams