BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie porų suderinamumą, katinų ir ananasų gydomąją galią, Bosniją ir Hercegoviną bei gyvenimo kelius ir klystkelius

Ruduo įsisiūbuoja, įsišėlsta ir miestan sugrįžusios linksmybės, įsidūkstam ir mes. Kai sakau „mes“, o sakau dažnai, negalvokit, kad man, kaip Minedui, paūmėjusi didybės manija ir kalbu apie save daugiskaita. Ne, tie mes – tai aš ir mano bepročiai draugai, kiekvienas su sava istorija ir savais prikolais. Gyvenam, numanau, truputį linksmiau už tuos, kurie deda PikNik lazdelių pakuotės foto į instagramą ir rašo „penktadieniaujam“.

Aš negaliu žodžiais apsakyt, kiek džiaugsmo man kasdien sukelia vis gražėjantis, jaunėjantis, gyvėjantis Vilnius ir jo žmonės. Sugrįžti mintimis penkis metus atgal ir, kai suvoki progreso tempus ir mąstus, gyvent geriau pasidaro. Juolab kai žinai, kad bus tik geriau ir geriau, kol galiausiai Fabijoniškėse bus išmesta paskutinė tarybinių laikų sekcija.

Viensdutrys važiuojam su išminties perlais.

Apie išsilaivinimą:

„Gėrimo aukštąjį jis turi“.

Apie taupymo planus:

Apie puikias geografines žinias:

„O tai Bosnija ir Hercegovina vis dar egzistuoja?“

Apie gyvenimo paprastumą:

Apie konkurenciją:

„Ką panos daro, kai susitinka ex su nauja merga? Pasimatuoja, kurios KMI mažesnis.“

Apie pirkinius:

Apie užimtumą:

„Jis kai negeria, tai neturi hobio.“

Apie liaudies mediciną:

Apie įvaizdį:

„Aš kiek jį matau, tai jis arba girtas, arba bepradedąs gerti.“

Apie kepenis, mėgintuvėlius, ateitį, inkstus ir trapias ribas:

Apie ilgą prisijaukinimo procesą:

„Vaikštau sau nagais prijaukintais.“

Apie būsenas:

Apie reakciją neišsprendus žaidimo „Going on a picnic“ galvosūkio:

„Gaila man jūsų. Ir gaila savo laiko su tokiais žaidimais.“

Apie tai, kokie būna žmonės:

„Ji buvo Karklėj ir labiausiai jai patikęs pasirodymas buvo Smorigino.“

Apie talentus:

Apie tai, kokie būna žmonės, vol.2:

„Ji ėjo ir atsitrenkė į stiklines optikos duris ir priėmė tai kaip ženklą, kad jai reikia linzių.“

Apie taiklius pavadinimus:

Visai netikėtai mano žmonėms klijuojamų etikečių sąraše atsirado nauja kategorija – Listerino vagys. Tai tokie žmonės, kurie yra kaip anksčiau išsamiai aprašytos slaptaėdos, bet vagia Listeriną. Irgi, būna, nenaudoji pats ir stebi, kaip vis mažėja ir mažėja.

Apie tai, ko nori vyrai:

Apie lėtą artėjimą prie veganizmo:

„Lėkštėj prie midijų buvo vėžys. Aš nevalgiau, nes nenorėjau, o ji nevalgė, nes jai buvo GAILA.“

Apie būsenas vol. 2:

Apie tai, kodėl vyams kartais prasideda sveikatos problemos išgėrus alkoholio:

„Turbūt jo merga nunešė jo foto užkalbėt, kad nebegertų.“

Apie pirmą ir paskutinį kartą ant rūgšties:

Apie suderinamumą:

„Jie TIK pagal horoskopą ir tinka…“

Apie Lietuvos Negarbę ir galingus prietaisus:

Apie tvirtus pamatus draugystei ir akivaizdumą, kad kažkas iš jos tikrai išeis:

„Aš buvau dešimtokas, o ji – pirmam kurse pedagoginiam.“

Apie išklotines ir investicijas:

Būna, kai valandą neatneša duonos su sūriu, pradedi gūglint tokius dalykus kaip „Duonos kelias“.

Apie pagirias:

Apie tvirtą žinojimą, kas patinka gyvenime:

„Aš nemėgstu bėgiot. Mėgstu išgert.“

Apie optimizmą:

Apie kitąmet debiutuosiančius festivalius:

„Bajorai ant ratų“ ir „Vasalai ant gaidžio“.

Apie gyvenimo bulves:

Gražiausias vaiko vardas nuo šiol officialy yra Skersvėjis. Nagi, kur kas gražesnis nei Uždegimas, ar ne?

Naujadarai: problemba (kai skundiesi bėdomis ir jau pačiame problemos įvardijime sakai „blemba“), paslaptinių miestelis (kai palapinėse vyksta daug paslaptingų dalykų).

Apie būsenas po savaitgalio:

Apie tai, kad ne visada viskas prarasta:

A:-Roger Waters su David Gilmour susipykę gi kai velniai. Pradėkim nuo to, kad Pink Floyd yra didžiausias muzikos reiškinys istorijoje. Vingio parke, pvz, drąsiai imtų 70k, bet šitie du pizdukai, genijai, pjaunasi tarpusavy, ir Pink Floydų nebus niekada daugiau.

B:-Nu kaip. Alanas su Aru irgi pykosi.

Apie gyvenimo kryptis:

Naujausi (egzistenciniai) klausimai:


-Kokia chebra renkasi šitam kabake?–>

-Kur dingo Henrikas iš „Holivudo“?

-Kada Javtokas varžybose su italais spėjo susirinkt penkias pražangas?

Pabaigai jums eilėraštis. (Tiesioginė transliacija).

Kieme vyksta statybos

Groja „Mango“ – „Alyvos“.

Rodyk draugams

Vudis Alenas, vienas žingsnis iki tobulybės ir mano nemieganti žiema

“If you stay here though, and this becomes your present then pretty soon you’ll start imagining another time was really your… You know, was really the golden time. Yeah, that’s what the present is. It’s a little unsatisfying because life’s a little unsatisfying.‘‘ – nagi niekada žmogus nesugeba visiškai džiūgauti savo dabartimi. Reikia, kad ji kiek pasentų. („Memory is a poet, not a historian.“)
“I was in the lounge, I heard you drowning, I finished my tea and scones and came immediately!“
Šiandien aš myliu W.Aleną, A. Leviną, labai šokoladinius ledus ant pagaliuko, anglų kalbą, šiandien aš bandžiau kalbėti prancūziškai.

Rimsta rimsta, atrodė, nenurimsianti audra, nežinanti savosios krypties. Nebesvarbu, kaip ten bus. Bus gerai.
Pasiųs man dar kas nors kokį lietuviškai taurų grūzą, apspjausiu.

Rodyk draugams

Šventadienio mintys arba kaip niekad atvirai

Tęsiant netikėtų citatų ciklą, vėl dedu šį tą. Ir vėl sakau, jog nepatikėtum (pati netikiu) iš kur ir kieno tie žodžiai. Laikui bėgant paprastėju, ar kaip čia?

“Mes nebesugebame išlaikyti pagarbos vieni kitiems. Visose srityse… Vien piktinamės, įžeidinėjame, apkalbame. Juk niekada nesakome: oi, kokia graži pora, jie gyvens ilgai ir laimingai. Kur tau!”

“Klaiku, kad vyrai nebenori prisiimti atsakomybės. Pasikalbu su draugėmis, jos sako: neduok Dieve, kad vyras kaip nors suprastų, jog aš norėčiau ilgalaikių santykių, norėčiau kurti šeimą, draugauti, kad būtume atsakingi vienas už kitą. Jis juk pabėgs tai išgirdęs. Ir taip – diena dienon, niekada nežinai, planuoti kartu Kalėdas ar ne? Moterys nebenori gimdyti vaikų. O kodėl jos turi norėti? Juk nežinia, ar vyras bus šalia, kai gims vaikelis. Kai vyrai nustojo prisiimti atsakomybę, moterys tapo valdingos, nes joms reikia apsiginti, išgyventi. Vyrai visai ir nenori grįžti pas tas valdingas moteris, nes jos yra užknisančios.”

Taigi, pati kaipsyk bandau mokytis nustoti spjaudytis žaibais bevarydama ant visko, kas mane supa, burnotis, keikti ir kritikuot viską. (O tu žinai, kokia baisiai talentinga šitoj srity esu). Sekas gal ir ne visai gerai, bet jaučiu, kaip galvoje pradeda bręsti tam tikras vidinis suvokimas, apie tai, koks svarbus solidarumas saviems, kaip svarbu puoselėt, girti, skatinti ir vertinti žmones, ir, svarbiausia, mokytis tai daryti nuoširdžiai, nes, kitu atveju, sumeluotas malonumas gali kaip tik būti žalingas. Ir žinai, tas mokymasis oj koks nelengvas procesas, tik vaisiai čia itin gardūs, tai įkvepia. Nujaučiu, jog net ir mano draugai, pažįstantys mane seniau, stebisi, jog tam tikrais aspektais virstu i gerąją pusę. Didžiausias pavojus - tai, jog gali perdegti, sulaukęs pasipriešinimo, nesupratimo ir šaltumo (o taip tikrai nutinka), didžiausia laimė - jog matai, kad mokais ne vien tu, nes ir kai kurie aplinkiniai auga ir bręsta, mokos lavint savo pozityvą taip pat.

Antrieji žodžiai velniskai skaudžiai taikliai drebia tiesą į veidą. Ir ne tik vyrai, visi žmonės ne tik, kad nenori, bet jau ir nemoka prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Ir šito mokaus labai per šį pusmetį. Bandau gyventi taip, kad nebūtų baisu atsakyti už ištartus žodžius, duotus pažadus, už savo žingsnius. Štai čia tenka mokytis ir toliaregiškumo, nes, prieš atlikdamas veiksmą, turi bent minimaliai numatyti ir atoveiksmį. Laimei, jau kelissyk įsitikinau, kad, kai priverti save eiti atvira dūšia ir, tarkim, pripažinti savo klaidą, ar pažvelgti sunkumams tiesiai į akis, paskui jauti stebinančiai pakylėjantį palengvejimą. Kai suvoki, jog visą gyvenimą nuo savo neteisingų žingsnių nesislėpsi ir nebėgsti, taip pat aplanko šioks toks atokvėpis. Matai, šimtą kartų tyliai užparinęs save del kažkokios klaidos, vis dar nešiesi daug purvo su savimi, o štai ėmęsis veiksmų ar bent jau žodinių ėjimų, palengva skinsies kelią į kaltės išpirkimą, galiausiai atsikratydamas visų sąžinės priekaištų ir tada jau gal net ir miegoti galėsi ramiau.

Kartu su šios savybės brandinimu bandau vyt ir baimę priimti save tokią, kokia esu. Su visu kvailumu, trapumu, paronojom ir šyzom. Ir su tom pačiom klaidom. Kuo čia tinka pacituoti žodžiai? Supranti, kai nedrįsti savęs mėgti su visais minusėliais, pradedi kurti save su kauke ir ta kaukė dažnai ir pasižymi ne pačiom šviesiausiom ar tyriausiom savybėm. Susisuki į kiautą ir bijais pasaulio, nes tau neramu, jog kažkas gali imti ir sugriauti viską, kuo tiki, tai, kas tau šventa. Begyvenant tame kiaute ilgainiui ir išvystai tą gynybos mechanizmą, kurio, kitomis aplinkybėmis, tau net neprireiktų.

Vaje, kokia baisi bėda tai, jog visą gyvenimą buvome mokomi slėpti, kaip jaučiamės, malšinti emocijas, prisiimti kitų primestus jausmus. Patinka berniukas - sėdi ir tyli, grįžti namo ir verki vakarais į pagalvę, nori didesnio gabalo torto, nesakai, nes juk nedrąsu, negražu, tai ir lieki alkana, kažkas pasako, kad vaje, kokia maža esi, pradedi pergyventi ir pergalvojinėt, tai gal ir tiesa, užuot atkirtus, jog myli save su visom ekstraordinariom detalėm ir pasiuntus visus po velnių.


Kažkam išreiškęs simpatiją ne sykį būni nesuprastas, todėl kitais kartais verčiau patyli; pasakęs savo nuomonę sulauki skaudaus atkirčio, todėl vėliau tą nuomonę ir pasilaikai sau ir taip pamažu kiši save į tą prakeiktą kiautą, kur, tiesą pasakius, gali ir nuvyst su visam. Paskaičius tai, ką rašau, gali susidaryt klaidingą nuomonę, jog esu depresuotas ir kompleksuotas žmogus, bet, vaje, toli gražu. Todėl tai, jog randu tokius jausmus savo esybės pakraščiuos, verčia tik spėlioti, kiek jų gali slėptis pas silpnesnius.

Mokaus dar ir dar ir dar kartą nebekreipti dėmesio i tai, ką galvoja kiti. Bet, na gi būkim sąžiningi, jei tie kiti negalvotų, daug visko nedarytumėm iš viso - nei veidus kasryt tepliotumėmės, nei feisbuke statusus taip aktyviai updeitintumemės, nei džinsus lopytumėmės.

Tad labai svarbu susirasti sau terpę, sudarytą iš tokių žmonių, kurie netrukdo, o kaip tik padeda bręsti, augti ir vystytis. Šiek tiek gaila, bet gal ir įdomu tai, jog dar daug dirbti teks su savimi, ugdant aptartas savybes, nes vis dar nešiojuos apsčiai negatyvo ir baimės.
Pradžiai, viešas sąžiningas prisipažinimas - man rūpi, ką galvoja kiti. Man svarbu, ką žmonės pasakys. Aš negaliu gyventi be dėmesio. dėl to kartais ir alpėju kaip ta gėlelė be vandens.

Rodyk draugams