BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sūpynės yra meilė

Draugai dažnai man sako, kad esu labai kritiškas žmogus ir visada randu, prie ko prisikabinti. Tikra tiesa, net ir tada, kai būna gerai, vis tiek sakau, kad gali būti dar geriau. Bet šįkart. Šįkart viskas buvo taip gerai, kad net ir labai stengdamasi negalėčiau rasti nė vieno minuso.

Maniau, kad pirmadienis bus siaubingas, bet net ir šeštą ryto keltis į darbą nebuvo baisu. Kurgi bus, kai galvoje ir širdyje tiek daug gerų emocijų. Tiesa, sekmadienį užmigti buvo sunku, nes smegenys vis iš naujo suko juostą su visais geriausiai įspūdžiais. (Kelissyk vis dar bevykstant veiksmui prigavau save suvokiant, kad nostalgija prasidės džiaugsmas dar nė nespėjus pasibaigti. Taip ir buvo.)

Nežinau kaip, bet jau ketvirtadienį du kartus radau save ežero vidury. Vien jau ketvirtadienį tiek priveikėm, kiek nebuvom priveikę nė per vieną festivalį. Net ir kitame krante išsilaipinom. Ir šiaip, jau po ketvirtadienio sakiau, kad jau dabar tai yra geriausios mano Sūpynės.

Keletas perlų (šįkart nedaug, nes tiesiog neturėjau kada užsirašinėti. Žadėjau viską fotografuoti, bet ir vėl – turiu vos aštuonias fotkes, o viešumai iš viso nė vienos):

Apie laukimą: „Kol pernai laukėm eilėje prie blynų, tai nolseptynis išgėrėm ir nebereikėjo nė tų blynų.“

Apie problemų sprendimą (dar parduotuvėje, išvažinėjant iš Vilniaus): „Paimam gal degaus skysčio, sekmadienį galėsim susidegint, kad nebereikėtų nieko daryt.“

Apie psichodeliką: „O tos samanos tai dažnai su manimi pasišneka. Tokios pleputės.“

Apie švarą: „O gal yra tokia paslauga, kai tave nuprausia? Labai praverstų.“

Apie būsenas: „Jaučiuosi kaip tos dvi moterys filme „Mirtis jai tinka“, kai paskutinėje scenoje nuo laiptų nusikočiojo ir subyrėjo į gabalus.“

Apie ištvermę: „Šios Sūpynės man parodė, kad žmogaus galimybės tikrai neribotos.“

Didžiausi sveikinimai organizatoriams už tai, kad iš mažyčio festivalio išsivystęs jau gan masyvus reikalas nesuprastėjo, o tik pagerėjo. Tai buvo kokybiškiausias vakarėlis, kokiame yra tekę lankytis per visa gyvenimą. (o teko lankytis daugybėje, patikėkit)

Draugai prancūzai sakė, kad vykdami lūkesčių neturėjo jokių, o paskui vis kartojo, kad negali patikėti, jog gali būti taip gerai. Ir kur kas geriau nei tas festas Paryžiuj, kur jau buvo šiemet.

Dabar tik norisi sakyti ačiū: ačiū už tvarką, ačiū, kad viskas buvo taip gerai suorganizuota, kad su kiekviena prabėgančia akimirka viskas darėsi tik geriau ir geriau, ačiū, kad nė karto nenorėjau namo, ačiū, kad oras buvo fantastiškas (nežinau, kaip jūs taip padarėt, bet turbūt pasitelkėt magiją), ačiū, kad kai pamečiau daiktus galėjau būti tikra, kad viskas atsiras ir atsirado iškart, ačiū už tris paras vien tik laimingos muzikos, ačiū už skanų maistą, tiek gražių žmonių, tiek prie žemės guldančių spindinčių vyrų ir moterų, tiek pozityvo, tiek meilės ir grožio vienoje vietoje.

Galvoj dūzgia krūva (egzistencinių) klausimų:

-Iš kur atsirado visi tie lito centai, kurių šitiek daug mėtėsi ant žemės visoje festivalio teritorijoje?

-Kaip gyventi toliau?

-Kada galvoje nustos groti muzika?

-Kur afteris?

-Kas galėtų skubiai atlikti viso kūno masažą?

Kaip jau nujaučiau, dabar verkiam, bet kadangi moralkių nulis, tai verkiam iš džiaugsmo.

Sūpynės yra meilė. Šlovė Sūpynėms. <3

Dar pasirangom pabaigai pagal šitą.

Rodyk draugams

Tegyvuoja atostogos

Kai manęs paklausė, ką toliau darysi su gyvenimu išėjusi iš darbo, atsakiau – važiuosiu į sodą pabūt. (Nieks nieko nesupranta, kaip čia taip galima taip atsakyt į tokius rimtus klausimus, ou jė.) Viskas labai paprasta – gal galiu bent kartą imti ir akimirką NEGALVOTI planų dešimčiai metų į priekį? Imkim ir gyvenkim, o viskas susidėlios savaime. Svarbiausia, kad iš akies išsitraukiau seniai mane kankinusį krislą ir bandau visais įmanomais būdais laimę saujom semt.

Taigi išvados po savaitgalio – Sodas yra Laimė, Laimė yra Sodas, Sode būti yra faina labai ir būtų galima būti tol, kol begulint ant pievos pradeda iš odos porų kaltis žolės daigeliai.

Žaisti žaidimą „Aš niekada niekada“ taip pat yra jėga. Vieni stipriausių vakaro kozirių:

„Aš niekada neapsivėmiau prieš karuselę“; „Aš niekada nekakojau po medžiu“. O dar sako, kad šitam žaidime viskas tik apie seksą, no way.

Apie krūtumą: „Beyonce ir Rihana tai čia būtų tas pats, kas Butkutė ir Irma iš „Dinamikos“.

Apie rusų kalbą: „O tai rusiškai „undinėlė“ ne „vodačka“????“.

Apie paveldą: „Žemaičių blynai yra, ko gero, geriausia, ką žemaičiai paliko po savęs.“

MANO vasara ir atostogos prasidėjo, tegyvuoja atostogos, tegyvuoja laimės būsena, kurios nesiruošiu aš iš savęs išleist.

Rodyk draugams

Kartą ir visiems laikams apie rimčiausią vasaros muzikos pasaką

Yra renginių, į kuriuos bilietus imi ir nusiperki kasmet, vos tik jiems atsiradus, dar kokį sausį, nes žinai, kad nesvarbu, kas gros, kur tūsas vyks, kokios kitos gyvenimo apinkybės susiklostys, tu būsi ten, nes tą savaitgalį nieko svarbesnio tavo pasauly būti negalės.

Kaip pirmą kartą vykau į Tundrą, dar iš viso nelabai supratau, kas yra festivalis, ką į jį reikia vežtis ir kaip ten viskas bus. Aišku, tai buvo toji lietingoji Tundra, apie kurią legendos sklando iki šiol, o iš angų orui pūsti mano mašinoje dumblo visiškai išvalyti taip ir nepavyko, taip giliai buvom įmirkę. Lietus tąsyk lijo be sustojimo, iš pradžių buvo baisu, bet patyrę tūsofščikai pamokė, kad lietuj netirpstam, tad be sustojimo mes šokom, o kai prisėsdavom, prasidėdavo asmeninis reivas mašinose, palapinėse ir kitose užuovėjose. Žmonės atsirasdavo ir pradingdavo iš niekur nieko, vos spragrtelėjus pirštais; kai kas grįžo šeštadienį, kai kas – dar pirmadienį nebuvo apsisprendęs, ar jau gana.

Vėliau kelerius metus iš eilės į Tundrą jau varydavom kompanijom po dvidešimt ir daugiau žmonių. Vilnius likdavo tuštutėlis, o bendraminčių pulkus galėdavai sutikti Maksimos kasose, bepildančius atsargas ilgiausiam vasaros savaitgaliui. Tundroje buvo visko – kilometras (atrodė, kad penki) iki chillout stage 2008-aisiais, kur nubridęs mišku net ir tolimiausiam kampe dar rasdavai psy dekoracijas, neišvengiamai išspaudžiančias šypseną, buvo perkūno šokis, kiečiausi pasaulyje vegetariški kebabai, išlikimo žaidimai palapinėse, deginimosi maratonai prie jų, pamestas laiko suvokimas, pažintys, kurių laimę iki šiol tebesrebiam kibirais, naktinės klajonės po palapinių miestelį beieškant prasmės, apsimainymas drabužiais, mintimis, tiesomis ir širdimis.

Paskui kurį laiką aš buvau toli, festivalių man nebuvo, o 2011-aisiais sugrįžus į Lietuvą tą vasarą Tundra buvo geriausias gyvenime nutikęs reivas iš šimto aplankytų. Tada sakiau: „Vis dar negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įspūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė. Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.“

Ir pernai tas rojus tęsės, nes kai 6, 7 ryto prie scenos vien tik draugai, išsiviepę iki ausų, juk negali būti nelinksma.

Aš myliu, aš dievinu elektroninę muziką, tad šitam festivaly galiu būti rami, kad tris dienas galėsiu iki valios džiaugtis šaižiu ir tobulai apgalvotu muzikiniu scenarijumi – kieto kietų technačių techno seksitaimas, D‘n‘B egzorcizmas, Psy atsijungimas nuo tikrovės ir brėkštantis rytas Chill‘e šile. Tundroj visada žinai, kad niekas ten negros šiaip sau, čia chebra varo iš širdies ir varo tik šokių aikštelių geriausi. Atsitiktinių šarlatanų ten nebūna, nes Techstylism‘o vyrai žino, kas ten turi groti ir atveža kiečiausius.

Man Tundra yra vieta/laikas/procesas, kuriame visada jautiesi savas, tikras, mylimas ir nereikia niekur skubėti. Metai bėga, festivaliai randasi ir praeina, tačiau Tundroje vis tiek užsikuria patys šilčiausi, širdžiai mieliausi ir teisingiausi naktinių fėjų ir velnių šokiai. Ten žmonių skirstyti į draugus ir ne savus neišeina – trims paroms visi ten yra viena. Ir kas kartą nežinai, ko tikėtis ir kokie stebuklai dėsis magiškoj miško apsupty, ir tas netikėtumas verčia drebėti iš laimės.

Laukiam be proto, be galo, be krašto.

Rodyk draugams

Beveik malda

Naktų su pokalbiais nuo bedugnių lig dangaus, žinojimo, kad mažiau yra daugiau, juodo šokolado, skaidraus vandens, juodos juodos kavos be cukraus, tiesos sakymo, rytų lyjant, balto vyno, Šopeno ir Dvorako, nuo žiedų lūžtančių liepų, tikrumo, tyrumo, baltos, ir juodos, ir varnų balsų iš ryto, rūko virš upės prie mano namų, mano namų, knygų, šimtų tūkstančių puslapių, ir visko, ir visko kartu – meldžiu.

Rodyk draugams

Kodėl aš naktimis nemiegu

Jau du mėnesius negaliu ramiai miegoti. Priežastis viena – I‘m sooo excited, so excited about what is yet to come, kad nebežinau, kaip sudėliot mintis tvarkingai sau į stalčiukus, gal galėčiau ramiai ištverti bent naktį negalvodama, kas manęs laukia, ar dieną, nekrykštaudama iš laimės.

Vasara prasidėjo ir aš labai gerai žinau, kad ji bus geriausia gyvenime. (Jei šitaip prasidėjo, išties, būtų naivu tikėtis, kad praeis ramiai.)

Manęs laukia šimtas fiestų ir festivalių, manęs laukia Berlynas, manęs laukia šokiai mylimųjų vestuvėse, manęs laukia skrydis per Atlantą ir dar galybė laimės akimirkų.

Jei kada ir kuklinausi, nedrįsdama kažko panorėti, šiandien drąsiai galiu skelti visiems, gyvenu savo gyvenimą maximum režimu ir nesirengiu sustoti – kreivė kils tik aukštyn ir aukštyn, iš jo aš pasiimsiu viską ir gal net su kaupu.

Mes galim labai labai daug, tik svarbu besąlygiškai save mylėt, nieko nebijot ir netramdyti savo svajonių, nes jos linkę pildytis, nustebindamos net ir pačius jų autorius.

Rodyk draugams

Apie žmones

Kas yra draugystė? Mano artimiausieji žino, kad nelabai mėgstu terminą „draugas“. Taip yra todėl, kad manasis supratimas apie tai yra šiek tiek kitoks, nei daugumos ir žvelgiu į tai aš iš kiek kitokio kampo.

Savo interakciją su kitais žmonėmis regiu štai tokia schema: užsuktas ratas, kurio centre stoviu aš. (Be abejo, kiekvienas kitas žmogus taip pat turi savo ratą, kurio centras analogiškai taip pat yra jis pats.) Jame įvairiais atstumais yra išsidėstę žmonės, su kuriais bendrauju. Priklausomai nuo aplinkybių, jie tai nutolsta, tai priartėja. Dėl nuolat kintančio ir vieną po kito siurprizus pametančio gyvenimo net leisiu sau pasakyti, kad, kartą atsiradę, žmonės iš to rato niekada nebeiškrenta. Jie turi tendenciją sugrįžti. Būna, pasirodo, po mėnesio, būna – ir po dešimties metų. Jokiu būdu nederėtų nusiminti, jei kažkas, kadaise buvęs labai arti, palengva nutolsta. Easy, jei bus lemta – grįš, o jei ne – reiškia, jo etapas mano gyvenime daugmaž baigtas, mes keičiamės ir važiuojam toliau. Tik, prašyčiau, nereikia jokių kartėlių – jei mes nebebendraujam, tai dar nereiškia, kad susipykom ir pats metas atvert pandoros skrynią su tavo kadų kadaise patikėtomis paslaptimis.

Laikas parodė, kad nei statusai, nei sienos, nei įsitikimai negali tam tikrų žmonių nustumti kažkur toli. Jie stovi stipriai įtvirtinę savo poziciją, su jais aš eičiau kad ir pėstute iki Portugalijos.

Artimi žmonės, ir jais tapti didžiausią tikimybę turi tie, tokie patys, kaip ir aš, pažinę labai labai įvairų pasaulį atkaklūs kovotojai. (Kuo tu didesnis beprotis, tuo man labiau patinki.) Tai žmonės, kurie, reikalui esant, tave be sąmonės parsineš iš Šventosios kopų, paskolins savo mašiną, butą, šunį – viską, ir mylės tave, nesvarbu, kokioje finansinėje, vizualinėje ar moralinėje šiknoje būsi. Jie tavęs niekada nepasmerks, nenurašys ir neknis proto, nebent, norėdami tau tik pačio geriausio.

Aš sergu, spinduliuoju, badauju, alpstu, kylu, klesčiu, švenčiu ar raudu – mano mylimieji šalia.

Lucky bastard(s), indeed.

Rodyk draugams

Apie šimtus kartų pasitvirtinusias tiesas

Yra žmonių, kurie šį tą apie mus žino. Yra tokių, kurie žino nemažai. Egzistuoja ir tokia grupė, kurie manosi žiną daug, bet nežino nieko.

Labai didelė normalaus pasaulio gyventojų dalis net nesuvokia, kas dedasi mūsų galvose, o jei sužinotų, nesuprastų, kaip šitaip galima.

Galiu pasakyti tik tiek – nuodėmių nedarantys žmonės nuo jų susilaiko dėl dviejų priežasčių – arba neturi tiek sveikatos, arba yra savo smegenyse susikūrę narvą, kuriame tūno visi jų geismai. Jie taip ir mirs nesužinoję, ką reiškia leisti sau daryti tai, ką nori. Kaip man jų gaila.

Buvo laikas, kai jaunystės neišmanymas leido į galvą ateiti kvailoms mintims, kad gal reikėtų liautis ėjus iš proto, nes, juk, nepridera. Jei kažkada ir buvo ribos, ar normos, jos senų seniausiai apleido mūsų protus. Dabar mes galim viską, ir dėl nieko nesigailim, ir dėl nieko negėda.

Šventa gyvenimo teorija – maksimalizmas. Jei dirbt – tai tik iš visų jėgų, jei linksmintis – tai iki galo, jei kalbėt – tai tik tiesą. Savo.

Išvados paprastos - daugiausiai pasitikėjimo savimi gyvenime žmogui suteikia pinigai, visagalė meilė sau, įsipareigojimų neturėjimas, dėmesys ir besąlygiškas mylimųjų palaikymas. Garbės žodis.

Rodyk draugams

Akacijos žydi kaip niekad stipriau

Kaip praėjęs ruduo buvo pats gražiausias gyvenime, taip ir pavasaris šis – tikra šviesi mano laimė. Lietus, ar kaitra - nesvarbu.

Viskas truputį keičiasi. Pokalbių temos, stotelės ir traukiniai, keičiasi dangus. Mergaitės virsta moterimis, išmeta senus džinsus ir pasikaišo sukneles. Keičiasi spalvos – ne juoda, nebe juoda, audiniai, skonis, supratimas. O vakarai !..

Ir įsimyli savo ydas, supratęs, kokios ištikimos jos.

O mieste skleidžias akacijos, žydi kaštonai, kaip niekad ryškiau.

Ir sužinai, ką reiškia pirmąsyk gyvenime iš laimės verkti.

Rodyk draugams

Kyborgai

Kyborgas (angl. cyborg) – sutvėrimas, pasižymintis ir biologinėmis, žmogiškosiomis, ir dirbtinėmis savybėmis, superherojus, kuriam nėra nieko neįmanomo. Atrodo kaip žmogus, elgiasi, jaučia, supranta kaip žmogus, bet jo galimybių ribos kur kas platesnės nei eilinio mirtingojo.

Palyginimas gal kiek ir per stiprus, bet ilgą laiką svarsčiau, kaip derėtų įvardyti žmones, kuriuos noriu aprašyti. Tad, pasvėrusi visokius variantus, pasilikau prie šio.

Yra žmonių, kurie miega aštuonias valandas per parą, mokosi arba dirba, arba šiaip, gyvena gyvenimą, kartais pasitūsina, kartais kažkur nueina, turi porą geriausių draugų ir laisvalaikiu padūsauja, kad “Tingisi kažką daryti”, “Blemba, koks oras, šiandien nesidirba”, “Man trūksta poilsio…”, ir t.t. ir pan.

Tokių žmonių mūsų visuomenėje daugiausia.

Tuo tarpu būna tokių žmonių, kuriuos aš, su visa didžiasia simpatija ir palankumu jiems, ir įvardiju kyborgais.

Tokių sutinku nedaug (gal ne tuose vandenyse plaukioju). Skirtingai nei tiems, anksčiau paminėtiesiems standartiniams piliečiams, kyborgams nėra blogo oro, netinkamų sąlygų dirbti, ar ne tos nuotaikos. Jie keliasi 5-6 ryto, ir, per daug nesimuistę, žengia į pasaulį versti everestų. Jie beprotiškai daug dirba. (Sako, jei daug dirbi, turbūt, nemoki planuoti savo laiko, bet čia aš ne apie tai). Daug dirba jie dėl to, kad yra savo srities fanatikai, perfekcionistai, kiekvieną kartą imdamiesi naujo projekto drebantys iš euforinio susijaudinimo, kad vėl ir vėl gali iš visos širdies daryti tai, kas jiems patinka. Šie žmonės nespjauna į mokslus. Bene visi turi mažų mažiausiai vieną išsilavinimą, ir, garantuotai, karts nuo karto svarsto galimybę praplėsti savo žinias savojoje, ar kokioje naujoje srityje. Labai dažnai kyborgai dirba ne vieną darbą. Būna ir taip, kad dirba kelis, studijuoja ir dar lanko kokius tobulinimosi kursus.

Jie labai gerai žino, ko nori, ir nori daug. Jiems nėra dalykų, kurių jie negali padaryti. Jei jie kažko nesupranta, įdeda visas pastangas užtaisyti spragas, jei kažkas neišeina, kaip mūsų visų mokytojai vaikystėje sakė, išvaro.

Kyborgai domisi daugybe įvairiausių sričių. Vieni mirksta tam tikrose meno srityse, kiti – sportuoja, dar kiti – savanoriauja, ar realizuoja save kitose nedarbinėse veiklose. Būna ir taip (na gerai, pripažinkim, taip būna dažnai), kad daro ir kelis iš čia paminėtų dalykų.

Būdami pavydėtinai jauni jie verčia tokius kalnus, kurių kiti nepastato ir per visą gyvenimą.

Jei kas paprašo jų pagalbos, jie visada pasirengę padėti. Jie labai gerai žino auksinę į priekį vedančio gyvenimo taisyklę – work hard and be nice to people. Jie visada atsakys į jūsų laiškus, žinutes, skambučius ar prašymus. Jie visada pasveikins jus visomis svarbiomis progomis. Jie niekada neliks skolingi, bet nesupyks, jei skolą pamiršitę jūs. Visų šių žingsnių nepadaryti jiems, visų pirma, reikštų nuskriausti save pačius.

Nepatikėsi, nors ir yra užimti 30 valandų per parą, jie kartais tūsina. Ir jų tūsai tokie, į kokius pakliuvę kai kurie jaustųsi it siurrealistiniame filme, o pabudę ryte tiesiog nesugebėtų patikėti, kad tai, ką regėjo – tiesa. (“Man regis, mes pirmadienį, būna, sugebam stipriau užšvęsti nei toji moteriškė atšventė savo vestuves.”)

Jie skaito. Jie rašo. Jie mąsto. Net ir sapnuose jie generuoja idėjas, kurias būtų galima paversti žingsniais į žemiškąjį rojų.

Jie myli. Kai jie myli, jie myli taip, kad dangus groja triumfo himnus.

Jei jiems kas nemalonaus nutinka, jie nešvaisto laiko kentėjimui. Jie pakyla ir eina. Ir tuomet jų verčiami kalnai patrigubėja. Iš principo.

(Vietoj išvadų)

Didžiulė laimė tas gyvenimas, ką.

Rodyk draugams

Apie nesuklastotas laimes

Gyvenimas toks nepaprastai įdomus, kad bene kiekvienas žingsnis provokuoja nesustabdomus minčių ir įvairiausių pasvarstymų pliūpsnius. Jei turėčiau šiek tiek daugiau laiko, rašyčiau bent tris kartus daugiau, nei dabar, nes užrašyti tikrai yra, ką, bet šią akimirką gyvenu tyliu noru, kad paroje būtų bent trimis valandomis daugiau. Gyvenimas toks kupinas įkvėpimo ir nesibaigiančios veiklos, kad neįmanoma pasakyti ‘ne’ jo dovanojamoms galimybėms.

Žmogaus potencialas išties yra neribotas. Šiandien supratau, kad darbo dienos metu ilsiuosi nebent tada, kai važiuoju iš/į darbą, stoviu duše ar kylu liftu. Ką jau ten, meluoju, nes net ir tada negaliu sustabdyti savęs nuo minčių generavimo. Darai darai darai, atrodo, kad atsijungsi, jauti, kaip organizmas pats save perkrauna ir varai toliau. (Išsamų įrašą apie žmones, sugebančius plikom rankom versti kalnus, pažadu parašyti šiek tiek vėliau).

Ir žinai, man ta stadija, kad net ne visai malonią patirtį sugebu kaip mat apversti aukštyn kojom ir išpešti iš jos maksimalią naudą.

Šiandien tesinori pasidžiaugti, kad nesame pseudomenininkai, negirdime tuščios muzikos, nesididžiuojame paikom garbėm, mūsų draugai nėra nei bukas nei bukesnis, dar nesišnekame su savimi (kaip ne kai kurie netoliese), gebame objektyviai vertinti aplinką ir, užuot paleidę gerkles, santūriai patylėti.

Taip gera gera suvokti, kad net ir bedugnėj baloj vandeniui merkiant iki paskutinio siūlo, neturi teisės nusiminti, nes, po šimts, labai gerai žinai, kiek daug turi, ir nevalingai išsišiepi kaip paskutinis palaimintasis idiotas.

Rodyk draugams

Apie magišką svajonių galią

O tau ar būna taip, kad vartaisi pataluos ištisą naktį negalėdamas užmigti ir galvodamas, ką daryti su savo gyvenimu? Būna, kad taip ir ryto sulauki, besvarstydamas įvairiausius ėjimus, galimybės ir atoveiksmius, kuriuos jie gali atnešti? Žmogus, kartą savu kailiu patyręs, kad viskas priklauso tik nuo jo, sunkiai begali nurimti, beklaidžiodamas pasirinkimų džiunglėse. Žinau, kad tai, kas dėsis mano gyvenime bei tai, kuo tapsiu ir kokią save suformuosiu priklauso tik nuo to, kaip stipriai sugebėsiu suimti save į rankas ir nustosiu brainstorminti bei pradėsiu daryti. Žinau, kad galiu labai daug ir dažnai gėda, kiek mažai darau. Kasdien it maldelę sau kartoju, the time is now, the time is now, kada jeigu ne dabar. Esam nepaprastai laimingi žmonės, kad turime tiek daug galimybių. Tuo pačiu esam ir truputi įkalinti savo baimių kalėjimuose, nors iš tiesų, baimę juk įveikiam susidūre akis į akį su ja.

Vėl ir vėl savu kailiu įsitikinu, kokią magišką galią turi svajonės. Žmogus, kažko nepaprastai trokšdamas, tampa šimtus kartų labiau užtikrintas tuo, ką daro. Visuose jo veiksmuose slypi galinga jėga, kuria alsuodamas jis kartais jaučiasi taip, tarsi galėtų įkopti į Everestą. Kiekviena diena įgauna prasmę – net ir tingėti atrodo beprasmiška, kai žinai, kad ateityje tavęs laukia šis tas ypatingo.

Pažadu sau, kad versiu gyvenimą aukštyn kojom. Pažadu sau, kad prabėgus dešimtmečiui nesigailėsiu nei vieno žengto žingsnio. Ir tegu visas pasaulis tiesia kelius mano svajonėms.

Rodyk draugams

Gyvenimas visiškai veža

Gyvenimas rojuje tęsiasi ir įgauna pagreitį – viskas eina tik geryn ir geryn. Visgi, aš nebūčiau aš, jei nebarbenčiau triskart medin ir nespjaudyčiau per kairį petį.

Na o kolkas, flashback‘inam.

Sekmadienį grįžome iš Tundros. Vis dar negaliu patikėti, bet tai buvo pats geriausias festivalis ever. Iki šiandien negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įsūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes juk toliau tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė :) Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.

Iki Tundros spėjau pabuvoti labai neprastuose pasisėdėjimuose Vienuolyno kiemely bei terasose, aplaistyti gautąjį diplomą, apšilti kojas numylėtojoje stovykloje ir pabaigti visus darbus. Vasara goes on, o su ja ir susidėliotas tvarkaraštis, kuriame, laimei, tuščių plyšių veik nerasi.

Toks mažytis pastebėjimas, kodėl, užmetus akį į gmailo funkcijas, užuot regėjusi, kaip turi būti, regiu “Sukurti meilės laišką”. Juk žožio iš m raidės ten nėra. Ir tas regėjimas kartojasi.

Meilės many tiek, kad užtektų mums visiems. Ateik, pasidalinsiu.

2011 07  11

Rodyk draugams

Jau nubarstė

Vasara vasara vasara. Palengva praeina nusivylimas ir atkeliauja džiugesys bei ramuma. Noriu ežerų, miškų, jūros, šašlų, kibiro ledų ir kibiro braškių bei agrastų. Noriu ganytis pievom ir laukais, nešiot trumpus šortus ir palaidas suknias, vartytis ant smėliuko, šokt ir būti su teisingais žmonėmis, teisingose vietose. Dabar, kai keturis metus (o atrodo dešimt) trukusi katorga baigėsi, visas dėmesys bus skiriamas man. Na taip, lieka darbas, bet darbe man malonu, jis manęs per daug nevargina, o kartais dar ir įkvepia. Visą vasarą deginsiuos, puoselėsiu odą, sugrąžinsiu plaukus į sveiką padėtį, sprotuosiu, klausysiu puikiausios muzikos ir mylėsiu save. Žodis.

Rodyk draugams