BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie Euroviziją, “baisoką” vedėją, grožį ir žodžio galią

Ne kartą esu minėjusi, kad žiauriai mėgstu Euroviziją ir kasmet jos laukiu labiau nei Naujųjų metų. Norėjau, kad laimėtų Gruzija, tačiau žinojau, kad, kaip ir kiekvienais metais, mano favoritai nelaimės, na, nes taip būna. Nieko tokio. Apie laimėtojus, politiką ar teisybę nekalbėsiu. Noriu pakalbėti apie grožį.

Tokie žodžiai iškart po renginio atsidūrė ant Delfi vyr. redaktorės Monikos Garbačiauskaitės Budrienės sienos. (Vienas žmogus man sakė, kad et, tikriausiai čia pasisakė Monika, o ne Delfi redaktorė, tačiau, čia aš nesutinku. Kai prie tavo vardo Facebook profilyje parašytos pareigos (pats pasirenki jas rašyti), ir šeštadienio vakarą tu lieki Delfi redaktore, kuriai derėtų pagalvoti, kokią žinią ji nori pranešti visiems beveik 6000 savo sekėjų).

Galima prie televizoriaus sau pabumbėti ir nuomonę pasilaikyti sau, tačiau M. Garbačiauskaitė Budrienė pasirinko apie tai parašyti. Apie tai, ką rašo, ji turėjo laiko pagalvoti, pildama žodžius kompiuterio ekrane. Matot, šiais laikais, kai visos Europos šalys yra ranka pasiekiamos, o Facebooke verda tikras gyvenimas, dažnai paleistas žodis nebesugrįžta. (Taip, ir aš pati esu ne kartą juodai juokavusi apie baisius žmones ir panašius niuansus, tačiau humoras ir tiesmukas drėbimas – skirtingi dalykai). Manau, kad didelė tikimybė, jog toks leptelėjimas tikrai galėjo pasiekti pačią Petra Mede, kuriai, esu tikra, nusispjaut ant tokių komentarų, tačiau ar tikrai derėjo taip drėbt?

Man regis, savaime suprantama, kad, didžiausio Lietuvos naujienų tinklo atstovė turėtų būti girdėjusi apie taktą ir mandagumą. Jei norisi, kritikuoti galima ir net reikia, tačiau įmanoma tai padaryti subtiliai ir išmintingai. Visiems užkliuvo žodžiai „baisoka“ ir “tragiška”, man dar labiau užkliuvo pastaba apie atsainų skandinavų požiūrį į prabangą ir moterų grožį.

Atsainų? Man regis, greičiau išmintingą ir jau seniai išsilukštenusį iš visame pasaulyje paplitusių standartų. Žiūrėjau aš į tą Petrą ir jos sukneles ir galvojau, „Oi, kokios nedailios kai kurios suknelės.“ Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad vedėja truputį vyresnė, nei įprasta matyti šiame šou. Tada supratau, kad pričiupau save mąstant pagal standartą. Sukurtą ne savo, sukurtą vaizdinių, kuriuos įprasta regėti ekranuose. Dar kiek vėliau supratau, kad tos ne iki galo dailios suknelės kaip tik gi galėjo būti ironiškas ėjimas, siekiant truputį pašiepti Eurovizijos pompastiką ir blizgučius. Ar toks ir buvo tikslas, aš nežinau, bet taip galėjo būti.

Po kelių valandų, apie savo netaktą susipratusi M. Garbačiauskaitė Budrienė postą redagavo (redaguoti galima kiek panorėjus, tačiau žmonės jau būna spėję pasidaryti print screenus):

„Atrodo, būsiu neįsigilinusi ir nepelnytai aplojusi gerą vedėją, kuri ir pati iš savęs nevengė scenoje pasišaipyti.“

Palaukit, tai vedėja jau nebe baisi? Nuomonė pasikeitė, nes šimtas komentatorių sukritikavo tokį pareiškimą? Ar sakydama, kad vedėja baisoka, M. Garbačiauskaitė Budrienė turėjo omenyje, kad ji bloga? Nors, ko gero, jei jau pavadino ją tragiška, tai į šitą žodį telpa viskas, kas blogiausia.

„Barbės, žinoma, blogai…“, toliau tęsė DELFI redaktorė.

Gerai, o dabar vėl einame prie kito kraštutinumo. Daugybė komentatorių, palaikiusiųjų Petrą, stojo ją ginti lygindami su Lietuvos balsus pranešusia Ugne Galadauskaite. Neva toji tai lėlytė, fuj kaip baisu. (Nieks čia ne baisu, mielieji.) Kiti puolė su žemėmis maišyti M. Garbačiauskaitę Budrienę, neva ne jai su savo išvaizda kalbėti apie kitų moterų grožį. Ir Petra, ir Ugnė, ir Monika - visos jos gražios moterys. Petra renkasi rudus plaukus ir kirpčiukus, Ugnė renkasi šviesius, ir mėgsta saldoką įvaizdį, Monika renkasi griežtą kirpimą ir santūrius kostiumėlius. Žmonės puola Ugnę, nes, ji, neva atrodo, kaip kvaila barbė. Man regis, nuomonę, kad, jei žmogus baisiai dailus, tai jau durnas, o jei negražus, tai matyt protingas, jau seniai reikėtų palaidoti. Visi mes norime atrodyti jauni ir gražūs, kaip sakė J. Statkevičius. Kad grožį kiekvienas supranta savaip, aišku seniai ir priminti to tikriausiai nereikia. Patikėkit manim, gražūs žmonės savęs nebaisina tam, kad atrodytų protingesni. Ir, dievulėliau, kaip gerai, kad mes galime rinktis, kaip atrodyti.

M. Petruškevičius sukritikavo U. Galadauskaitės įvaizdį, gėda, kokia gėda. Jokia gėda. Smulkmena. Jei jums irgi žiauriai gėda, pasakysiu, kodėl. Todėl, kad augote visuomenėje, kurioje išvaizda visada reiškė siaubingai daug. Ir dar dėl to, kad jus kamuoja mažos šalies sindromas ir jūs visiškai be reikalo manote, kad į jums nepatikusį mūsų pranešėjos įvaizdį tiek dėmesio atkreipėte ne tik jūs. Patikėkite, 99/100, jei ne didesnis procentas, pamatė ir pamiršo. Jiems patiko ar ne? Koks skirtumas. Smulkmena. Patiko, gerai. Nepatiko, irgi gerai, gal patiko pernai, o gal patiks kitąmet. Visiems gražus, geras ir visų mylimas nebūsi, visi tai puikiai žinom.

Grįžtant prie „atsainaus“ skandinaviško požiūrio į grožį. Linkiu visiems ilgainiui išsiugdyti tą puikų ir sveiku protu paremtą požiūrį. Ir aš, ir, esu tikra, daugybė merginų ir vaikinų (taip, ne tik merginų) visą gyvenimą jaučiamės ne iki galo gražūs. Kaltas nuolatinis kalimas į galvą, kad taip, kaip yra, nėra pakankamai gerai. Vis pasitaiko situacijų, kuomet galvojame, kad dėl mūsų nesėkmių kalta nepakankamai gera išvaizda. Žinot, liūdniausia tai, kad ne kartą, o tikrai ne kartą žiūrėjau į žmones, kurie gal ne iki galo atitinka grožio idealo standartą ir vėlgi pričiupau save galvojant „O kodėl gi jis nesusitvarko dantų?“, „Blyn, koks negražus apgamas“, ir taip toliau ir panašiai (jei jūs nesat taip pagalvoję, aš jus nuoširdžiai sveikinu). Prieš keletą metų nė nebūčiau susimąsčiusi, kokie neišmintingi, net pikti tokie galvojimai. Visi žmonės turi savo priežastis būti tokie, kokie jie yra, tad ne mums smerkti jų pasirinkimus. (Žinoma, kai kurių dalykų pakeisti nepavyks net ir labai panorėjus.) Aišku, sveika nėra nei kategoriškas smerkimas, nei perdėta tolerancija (kai tam tikri pasirinkimai turi įtakos ne tik išvaizdai, bet ir sveikatai, tačiau tai visiškai ignoruojama).

Kai kuriose šalyse, siunčiant savo CV dėl darbo, jame negali būti nurodyta nei lytis, nei amžius, nei prisegta nuotrauka. Toks požiūris mums gal ir neįprastas, bet, visgi, manyčiau, visai sveikas.

Brangieji, nepamirškite, kad grožis dažnai gali būti baisiai laikinas dalykas. Jei jūs savo mylimus mylėsit mažiau, jei jie nebebus tokie gražūs, kaip dabar, gerai pagalvokit, apie savo vertybes, kol dar ne vėlu. Nepamirškit, kad nebe tokie gražūs kažkada galite būti ir jūs. Bet mylimi būti juk norėsite, tiesa?

Linkiu daugiau meilės ir proto, o tada grožio tikrai netrūks.

Rodyk draugams

Apie kančios beprasmiškumą, marytes melnikaites ir nuo jūsų bėgantį laiką

Šia tema kalbėjusi esu jau ne kartą, bet atskiro įrašo jai išsamiau pagvildenti dar nebuvo. Bet jau tikrai reikia. Nes per dažnai, nu tikrai per dažnai apima mane klaikus apmaudas pabendravus su žmonėmis ir suvokus, kiek daug gyvenime lemia ryžtas išdrįsti keistis ir keisti netenkinančias aplinkybes ir kaip smarkiai viską gadina iš kažkur seniai mūsų, lietuvių, kraujyje įsišaknijęs nepajudinimas pasirengimas pakentėti.

Ilgus metus tiesiogiai ir pasąmoningai mums buvo kalama, kad kentėti – dorybė. Kentėti mus mokė dar darželyje. Neskanus maistas – pakentėk, grūsk per prievartą, pradės patikti. Batai spaudžia? Pakentėk. Šalta – pakentėk, tuoj sušils. Vėliau mokykloje kentėjimai tęsėsi. Kai kuriuos dalykus atkentėjom iki 10 klasės, kol buvo galima pasirinkti, ką mokytis, o ko – jau nebe. Tačiau ir čia vis tiek pasilikom tų kentėjimų. Pati labai sėkmingai išsiprievartavau save ir atkentėjau metus matematikos pas korepetitorę, nes nu reikėjo būtinai tą valstybinį laikyt, atkentėt. Kad man jo niekada gyvenime neprireikė ir gal geriau būčiau tuo metu sėdėjus sau ir piešus ar užsiėmus kokia nekankinančia veikla, turbūt sakyti nė nereikia.

Mano įrašo tikslas jums pasakyti, kad nieko, sakau jums, nieko nėra blogiau, liūdniau ir skaudžiau nei kentėjimas, nieko nedarant ir pasyviai laukiant šviesesnio rytojaus.

Pradėkim nuo primityvių mūsų gyvenimo smulkmenų. Čia kentėjimų apstu. Pastebėjau, kad Lietuvoje dažnai, jei kažkas sulūžta, sugenda, žmonės dažnai randą būdą apeiti tą problemą ir naudoti pusiau veikiantį daiktą, užuot šiek tiek užtrukę ir pasirūpinę, kad viskas veiktų be priekaištų (Lietuva yra pusiau veikiančių elektros jungiklių, laginančių kompų, neatsidarančių langų, klibančių stalų, ištrūkusių užtrauktukų ir nusėdusių batarkių kraštas). Tai nėra nei normalu, nei sveika, mielieji.

Prašom, jums vienas labai apgailėtinas pavyzdys iš mano pačios gyvenimo. Mano laptopo klaviatūra žiauriai nepatogi, bet kažkaip naudojau ir kentėjau, nors tekstų turėdavau suvesti daug. Kai įsigijau normalią, supratau, kad anksčiau išmesdavau į balą 30% savo laiko taip besikankindama. Kodėl kankinaus? Aš nežinau. Kodėl taip ilgai neišdrįsau išmėginti e-taxi? Aš nežinau. Kodėl tik prieš kelis mėnesis pamėginau naudotis laisvų rankų įranga? Neklauskit, nežinau. Nors, nu nes durna turbūt.

Jeigu jūs žinote, kad muzika kur kas geriau skambėtų per kolonėles, bet jų nenusiperkat ir klausot apgailėtino vargo iš kompiuterio, atidėliodami jų įsigijimą, tai nu patys kalti. Jeigu jums kažką skauda, bet jūs su tuo nesitvarkot, tai jums vėliau skaudės tik dar labiau.

Kai man buvo 23 m. aš išvažiavau į Kanadą, tikėjausi, kad man ten patiks labiau nei patiko, o nepatiko visai. Kai supratau, kad man negerai, iš karto puoliau gelbėt save. Nes kai tu kenti, tu vysti, tu gesti, tu nebesi tu, tas geriausias tu, kuris gali būti. Vienintelis to kentėjimo gėris yra nebent tas, kad kai sėdi apgailėtinoj padėty, šikną sau atsispardyti ir priimti sprendimus tenka ir pavyksta geriau nei bet kada.

Jei jūs esat nelaimingi savo darbe, eikit iš jo. Eikit šiandien. Ne rytoj, ne poryt, dabar. Jei čia pabūsite dar ilgiau, į gerą nepasikeis niekas. Tik išmesit lauk laiką, kurį galėtumėt praleisti darydami ne tai, ko nekenčiate. Kai grįžau iš Kanados, nutariau, kad būtų įdomu pakeisti veiklos sritį ir kažkaip ėmiau ir įsidarbinau vienoj auksu žibančioj, kaip vėliau paaiškėjo, šaraškino kontoroj. Fancy ofisas, fancy reikaliukai, o iš tiesų – tikra ašarų pakalnė, priglaudusi būrelį mergaičių, kurios akivaizdžiai buvo puikiai išdresiruotos pakentėti. Bėgti iš ten aš nepuoliau, mėginau reikalą išnarplioti ir išspręsti, tačiau po visų mano mėginimų supratau, kad nieko nebus ir išėjau. Žmonės ofisiuke buvo šokiruoti, „kaip gi čia galima mesti darbą?“ Fak jū, tu gali mesti šimtą darbų, kol rasi tą, kuriame viskas bus gerai. Negali būt viskas gerai? Gali. Nėra tokių darbų, kur jus mylės, vertins, girs, o kaip paskatinimą dovanos keliones į šiltus kraštus? Yra. Tie ofisiukai, tos ašarų pakalnės klesti būtent visų kenčiančių ir nedejuojančių maryčių melnikaičių prakaitu varomi. O tokių ofisiukų Lietuvoj pilna, nes pilna linkusiųjų pakentėti.

Jei suvokiate, kad esate santykiuose (nesvarbu, kalbam apie meiles, ar elementariausius draugų santykius), kurie jūsų nedžiugina, nestumia į priekį ir nepraturtina, bėkit iš jų. Jei jūs nesate tikri, ar jums juose gerai, labai didelė tikimybė, kad gerai nėra. Nesuklyskit, aš iš tų, kurie suplyšusius drabužius siuva, nepuola išmesti, tačiau jei lopų pataisyti padėtį nebeužtenka, metas su tai suplyšusiais džinsais atsisveikint, kad ir kokie jie faini buvo, kai pirkot. (Jei žmogus antiek debilas, kad net nesvarsto galimybės eiti su jumis į kompromisą, nu tai ar yra kokia prasmė lopyt ten tuos skylėtus džinsus? Eina jie nachuj tie džinsai).

(Tumbleryje yra milijonas jautrių paveiksliukų apie tai, kad svajones pildyt reikia tučtuojau, o savo mylimiems meilę išpažint nedelsiant. Tie paveiksliukai saldūs iki apsivėmimo, bet, dievulėliau, jie nemeluoja.)

Žinot, visi tokie bėgimai oi tikrai nėra lengvi. Jie kaip operacijos. Tu žinai, kad tau skaudės, žinai, kad bus nemažai bardako, bet tu leidiesi pjaustomas, nes žinai, kad po to tau bus geriau.

THE TIME IS NOW, mielieji. Jūs jau niekada nebūsite jaunesni nei šią akimirką. Ar greitai bėga laikas? Taip, labai. (Jei jums 28 m., o teises išsilaikėte būdami 18-os, STAIGMENA, jau tuoj reikės jas keisti. Į dešimties metų mokyklos baigimą kvietimą irgi gausit jau netrukus).

Viską keisti ir verst pasaulį aukštyn kojom reikia šiandien. Ne atšilus orams, ne tada, kai bus daugiau laiko (laiko daugiau nebus niekada, o visada bus tiek pat, viskas priklausys nuo to, ką jūs su juo darysit), ne rudenį, ne tada, kai bus patogiau. Dabar. Kentėti paprasčiausiai nėra laiko, suprantat?

Rodyk draugams

Vilniaus miesto spindesys ir skurdas arba mažo miestelio ponios ir ponai

Vilnius yra stebuklų miestas, kuriame dauguma jo gyventojų valgo restoranuose ir kavinėse, o kiekvienas turi mažiausiai bent po vieną (dažniausiai naujesnę) mašiną.

Vilniuje dažnas, pakviestas į restoraną ir kavinę, gali būti, kad atsisakys ten eiti, nes į tokias vietas nevaikšto, arba nuėjęs: a) teigs, jog yra sotus; b) užsisakys indiškų bulvių skiltelių, nes nenori apsunkti. Jei baigiantis pietums paaiškės, kad tais pietumis buvo vaišinama, kuklusis pietų dalyvis mintyse nusigrauš sau galvą, kad nepasiėmė anties kepenėlių vyno padaže su apelsinų plutele ir našlaite tame kupste.

Vilnius yra fašionistų miestas, kur 40% gyventojų turi stebuklingus kedus su N raide, kurie yra tokie nepaprasti, kad juos galima dėtis ir į darbą, ir į prezidento inauguracijos vakarėlį, ir į pusbrolio vestuves. Prie tų kedų dera absoliučiai viskas, o labiausiai – įliemenuotas švarkelis su petukais.

Vilnius yra nepaprastas miestas, kur alaus bokalas kainuoja maždaug 0,5 – 1 % etatinio barų lankytojo mėnesio pajamų. Teoriškai, per kalendorinį savaitgalį iš kraniuko išvarvinti įmanoma iki 7 – 10% tų pajamų, tik kad šiame mieste savaitgalis prasideda trečiadienį, o baigiasi – pirmadienį, o dar ir valgyt kartais reik, dar ir nuvažiuot kažkur.

Vilniuje kas septintas žmogus turi bent vieną dizainerio rūbą (pvz. kepurę su drugiu, tympas su silke, plačias kelnes su močiutės skaros fragmentu, ir t.t. ir pan.)

Vilnius yra miestas, kuriame žmonės nežmoniškai mėgsta vakarėlius. Vilnius yra stebuklų miestas, nes jame, atsižvelgiant į jo didumą, vakarėlių (ir tikrai gerų) tankis kartais būna protu nesuvokiamas. (jų daug)

Vilniuje žmonės labai nemėgta sumokėti už tuos vakarėlius, o geriausas draugas bus tas, kas turės galių įrašyti į sąrašus.

Vilnius yra stebuklų miestas, kur labai populiarios brangios tonizuojančios substancijos, kurias visi labai mėgsta, bet mokėti už jas nemėgsta labai.

Vilniuje visi puikiai moka anglų kalbą. Dažnai į lietuviškus sakinius žmonės įtraukia angliškus žodžius, keikiasi angliškai, skaito/rašo angliškai.

Vilnius yra miestas, kuriame yra 44 privačios anglų kalbų mokyklos, du trečdaliai kabelinės televizijos skamba rusų kalba, o atjungus vieną niekingą kanalą nuo iš sielvarto nuo infarkto krito septyni žmonės.

Vilnius yra miestas, kuriame vienas transvestitas sukelia didesnį ažiotažą nei inovacijų forumas, knygų mugė ir LKL kartu sudėjus.

Vilnius yra miestas, kuriame žmonės mėgsta dirbti ne šiaip sau darbus už ne šiaip sau algas, gyventi ne šiaip sau namuose su ne šiaip sau vaizdais pro langą ne šiaip sau rajonuose.

Didelė dalis Vilniaus žmonių tui išmaniuosius telefonus. Ne ką mažesnė dalis vilniečių rūko ir rūko ne juokais.

Vilniuje žmonės labai dažnai dabar neturi sąskaitoje, arba parūkyti. Arba kur gyventi.

Rodyk draugams

Tai kur tas Europos centras?

Kai kokiame nors bloge anglų kalba (šventąja šventojo užsienio kalba) kas nors parašo, kad pvz., Lietuvoje labai gražūs miškai, arba labai baisios olimpiečių uniformos, arba kad lietuviai valgo kefyrą su burokais (ir t.t. ir pan.) mūsų spaudos šaltiniuose atsiranda tokios antraštės kaip „Lietuvos girios ir miškai masina smalsuolius iš viso pasaulio“; „Gražiausios olimpinės uniformos rinkimuose lietuvaičiai nenusileido tik Girgikstanui“, „Neįtikėtini virtuvės eksperimentai stulbina smalsuolius iš viso pasaulio/priverčia aiktelėti smalsuolius iš viso pasaulio“ ir t.t. ir pan.

Ir nesvarbu, kad dažnai tie „smalsuoliai iš viso pasaulio“ būna koks vienas tinklarašininkas, apsilankęs Lietuvoje ir paminėjęs ją viename iš daugybės savo kasdienių įrašų. Arba, kad gražiausių olimpinės aprangos sąrašus vedė, nu garantuoju, bet 300 skirtingų tinklalapių ir kiekvienam jų toji lietuvių užimama vieta šokinėjo aukštyn žemyn.

Po tokių straipsnių gatvėse/biuruose/parduotuvėse/virtuvėse paskilnda tokios ir panašios legendos: „Tai sako, kad pas mus vanduo švariausias…“; „Tai sako, niekur kitur boružių nėr…“, ir t.t. ir pan. (Pamėginkit kada užregistruot, kiek kartų per savaitę iš žmonių išgirstate sakinius, kur tarinys „sako“, o veiksnio nėra (turbūt žmonės, tik neaišku, kurie), paaiškės, kad kur kas daugiau nei galvojote)

Vasarį tarptautiniame projekte tuo, jog Europos centras yra jų šalyje gyrėsi: Lenkija, Moldova ir Rumunija, ir dar kažkas, nebepamenu, o lietuvius tokios naujienos išvertė iš koto – gi Europos centras pas mus!!! Tuo tarpu sužinoję, kad Europos centras gali būti ne pas juos, lenkai taip pat išvirto iš koto. Tada visi pasigėrė ir iš koto išvirto dar kartą, tik jau tas centras nebebuvo šitaip motais.

Spėkit, kuriose dar šalyse gan įprasti tokie patiekalai kaip tinginys, žagarėliai, šutinti kopūstai ir pan. Aš jau tiksliai nebeprisimenu, bet, pasirodo, juos gamina ne tik babutė iš Smilgių, bet ir babutė iš visai kitur. Ir ne tik babutė.

Nuotraukose matote Rumunijos, Lenkijos, Kanados, Lietuvos, ir Ukrainos gamtos vaizdus. Sėkmės spėliojant, kuris iš kur.

Išvadų lyg ir nėra. Galbūt tegalima pasakyti tai, kad neverta nei alpti susigriebus už galvos baisintis, kaip čia pas mus blogai, nei persistengti giriantis nepakartojamu kraštovaizdžiu, nes labai gali būti, kad jis visai pakartojamas.

Lyginti ne visai toli viena nuo kitos esančių (o kartais – ir visai toli nutolusių, bet pasirodo, turinčių nemažai panašumų) valstybių unikalumą kartais atrodo tiek pat išmintinga, kiek su liniuote matuot iš krano bėgančio vandens greitį.

Rodyk draugams

Pavasario pradžios mišrainė

Per pastaruosius dvejus metus tyčia netyčia vartydama lietuviškus žurnalus išlavinau akį – 9/10 kartų pataikau atspėti, kai fotosesiją būna pastailinusi A. Jablonskytė. Sako, jei gali nedainuoti, šiukštu nedainuok. Jei gali nestailinti, tai nestailink. Nes tikrai nereikėtų. Nors, gal surinkti visa, kas blogiausia ir sukrauti ant žmogaus sukuriant 1992m. „Žavūs ir drąsūs“ atmosferą – irgi talentas?

Tęsiant klausimų, į kuriuos, kaži ar kas kada atsakys, bet kaži, ar man vienai jie kylą, galima paminėti IKEA. Kiek iš mūsų jau pirko ledų už litą arba du? Kiek iš mūsų pasimetė, nežinodami, kaip elgtis, kai tai darė pirmą kartą?

Ir kur iš parduotuvių dingo dribsniai-pagalvėlės su kokiu nors įdaru?

Kodėl žmonės nebenaudoja žodžių „pinigai“ arba „litai“? Kodėl juos išstūmė tokios alternatyvos kaip „pinigėliai“, „pinigiukai“, „lietuviški pinigai“, etc.? Per šiurkštu?

Mėnesio įžanga į diskusija: „Kalbant apie papūgas…“

Mėnesio pergertitas: Kai sakai „Caribou“, o girdisi „Skyrybų“.

O jūs dar turite dėstytojų, kurie sako „Aš emailu labai retai naudojuosi.“, arba „Aš tuo emailu, kuris pateiktas universiteto puslapyje, nesinaudoju“? Vardan d.tėvo ir sūnaus ir dvasios. Norint pakeliauti laiku, nebūtina vykti į Grūto parką, pelėsiais ir kerpėm apaugę štai pastatai ir jų sergėtojai pačiam Vilniaus centre.

Sezono atradimas – IPA alus. Vilniuje kol kas aptiktas tik Bix, bet jei kas žinot, kur dar kitur pilsto – netylėkit. Nepatinka beveik niekam, bet jei jau kam patinka, tai patinka labai.

Jau ne vienerius metus nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės jaučia nenumaldomą poreikį kitiems žmonėms, juos išvydę ištarti „Atrodai pavargęs/usi“. Iš patirties sakau, kad dažniausiai šių žodžių adresatas kaip tyčia pavargęs nesijaučia. Jaučiasi žvalus ir dailus. Kur veda šis pastebėjimas? Man atrodo, ten pat, kaip ir komplimentai „Esi simpatiška“, „Esi įdomių veido bruožų“, „Nesi baisi.“

Ar žinojote, kad vaikas iš Kinder reklamos yra Chriso Traegerio vaikas?

Susumuojant lietuviško identiteto paieškas: duona, druska ir raudoni vakarai. Verkiu ir kaifuoju.

Kaip gera, kai spigina saulė ir ilgėja dienos. Nokstu kaip tas ananasas. Įtampa atslūgsta.

Thumbs up on Facebook https://www.facebook.com/Mahilablog

Rodyk draugams

Įspūdžiai (labai subjektyvūs) po pusmečio sugrįžus į Vilniaus naktinį gyvenimą

Labai daug mergaičių prisipisinėtojų
Visi labai labai kūl, konceptualūs ir svarbūs, viskas labai dyp
Niekas neturi pinigų
Pinigų visi šiaip turi, bet dabar išsileidę
Visi nori išgert ir pasibūt
Visi arba pakūdę arba pastambėję, bet ryškiai
Visi orūs ir verti pagarbos būti norėtų, bet ne visada išeina
Labai daug svarbių mergaičių
Dar daugiau svarbių berniukų
Poreikiai didėja, bet galimybės – ne
Visi visi rūko ir rūko daug
Visi visi geria ir geria daug
Genialumas slypi nepaprastume
Taksistai yra labai nagli ir grįžimo namo kaina gali svyruot nuo 7lt iki 50lt
Ant manęs vyras rėkė, kam aš su kailiuku ant paltuko
Vilniaus baruose ankšta
Laiko nesustabdysi
Bet gal atsuksi atgal
Žmonės yra nuspėjami
Nebėra Tripo, nebėra vaibo
tiek nebeišgeriu
Aš, man atrodo, sumažėjau

Rodyk draugams

Prieš sugrįžtant į Lietuvą

Jau po Vokietijos & Austrijos ekspyrienso Lietuvą grįžusi mačiau kitomis akimis. Nei geriau, nei blogiau – kitaip. Pavyzdžiui kai visą laiką gyveni apsuptas tam tikrų dalykų, nepastebi jų. Petro ir Povilo bažnyčią, tarkim, „pamačiau“ tik naujai sugrįžus į Vilnių. Ir ievos tą pavasarį kvėpėjo stipriausiai gyvenime. Tokių pavyzdžių begalė. Įdomu, kaip viskas regėsis šįkart. Septyni mėnesiai yra labai nedaug. Bet, iš kitos pusės, velniškai ilgas laiko tarpas.

Žmonės šneka, kad Europoj stojo amžinas įšalas ir „jau daugiau niekada neatšils“. Tikrai turėtų būt ne kas, nes kas antras žmogus, paklaustas, kaip sekasi, pradeda ne nuo to, kaip sekasi, o sako ŠALTA. Pas mane vakar buvo -19°C, tai kažkaip negąsdina tas šaltumas, tik pas mane čia sausa, tad jis kitoks, bet tegu baigias jis, tegu, nes ši žiema buvo/yra ilgiausia mano gyvenime, brendu per 60cm aukščio sniego kalniukus ir kartais kelio nematau.

Šiaip įspūdį apie tendencijas gimtinėj labai gerai formuoja brangieji. Here we go.

Apie stilių:
„o šiaip tai žmonės LT lb baisiai rengtis pradėjo
bet lb ir ši situacija blogėja
nu kad ir reportaže apie verbų sekmadienį
ankščiau būdavo tokių tetulių vienetai, dbr visur
konkrečiai visur
net ne rajonuose, o visur
tipo kontrolieriu stilius“

Apie laisvalaikį:
„Aš esu visiškai girtas
Nesiprausęs
Važiuoju į darbą“

Apie laisvalaikį vol.2:
„Mano raktas sulūžo, todėl kambarioko pasiskolinau ir juos pamečiau iškart
Ir dar vakar prisigėriau ir neįleidau į namus jo
Jis pyksta“

Žodžiu, niekas nesikeičia, tik visi visi įmanomi draugai turi po gyvūnėlį. Atsakau.

Tuo tarpu šią akimirką čia iš lauko sklinda tokie garsai lyg kažkas pasiėmęs žmogaus kūną jį vanotų į medžio kamieną. (nesusiturėjau nepasidalinus)

Kurį laiką stovėjau kambary ir žiūrėjau į naktines miesto šviesas, savaitgalį žiūrėjau į begalinius kalnus, protu nesuvokiamą rojų žemėj, kurį išvydus kas kart noriu spiegt iš laimės. Taip bežiūrint įdomu suvokti – Edmontonas -> Sietlas (+22°C)-> Frankfurtas-> Vilnius-> Panevėžys. Ir visa tai per vieną savaitgalį.

Rodyk draugams

Apie pirmus kartus

Sako, jaunas esi, kol dar lieka pirmų kartų. Pastaraisiais metais tų pirmų kartų buvo apstu.

Pirmą kartą išdrįsau sau mesti sunkiai aprėpiamus iššūkius, su kuriais, regis, susidoroti pavyko.

Pirmą kartą skridau virš vandenyno.

Pirmą kartą lankiau ir pažinau šalis, į kurias įžengt dar visai neseniai net nesvajojau.

Pirmą kartą kopiau į tikrus, dangų remiančius kalnus ir stebėjau po jų platybes klajojančius laukinius žvėris, labai arti šalia jų.

Pirmą kartą užuodžiau, ragavau ir leidausi patyrinėti gausybę naujų pojūčių.

Pirmą kartą leidau sau išpildyti kvailas vaikiškas svajones, kurių neišpildžiusi būčiau iki šiol nerimusi.

Pirmą kartą taip aiškiai suprantu, kad jokios aplinkybės nebegali priversti manęs sudvejoti, ar verta likti savimi.

Pirmą kartą taip lengva sakyti tiesą. Savo.

Pirmą kartą visa esybe suvokiu, kas yra brangu ir truputį geriau suprantu, ko noriu.

Pirmą kartą taip ilgai nemačiau savo artimiausių.

Pirmą kartą taip siaubingai ilgiuosi namų.

38

Rodyk draugams

Another day in Marijos žemė

Kaip man atsibodo visos šventos karvės, besiblaškančios mano kelyje ir besibadančios dangų remiančiais ragais. Mūsų krašte niekas nesitūsina, neturi nuodėmingų minčių, eina miegot prieš vidurnaktį, laisvalaikiu lesina gulbes, parkuose tapo peizažus ir savanoriauja labdaros valgyklose.

Čia turbūt belieka pakartoti seną, bet iki skausmo teisingą patarlę – nesirūpink sniegu ant kaimyno stogo, kai tavo paties slenkstis nevalytas.

Atleiskit, bet mano pažįstami didžiausi veidmainiai ir yra tos pačios švenčiausios karvės.

Jūs – kaip norit, bet aš vis tiek nepasikeisiu.Gal kažką ir suerzinsiu, bet būsiu tikra ir bent jau ramiai naktim miegosiu žinodama, kad pernelyg atsipalaidavus mano išdailinta kaukė ims ir nenudribs.

Rodyk draugams

Apie nuostabias Lietuvos moteris

Kelinta diena, ar jau kelintas mėnuo vis norisi pasiburnoti, kokie slunkiai Lietuvos vyrai, bet nusprendžiau susilaikyti, kad nepasirodyčiau kokia tai vyrų nekentėja (kas, toli gražu, nėra tiesa) ir šiaip niurzga. Užuot purkštavusi pasidžiaugsiu, kokios nuostabios mūsų moterys. Šiandien atsiverčiau FB paskyrą The Right Outfit, ou mai gad, ou mai gad, Vilniaus gatvėse beveik taip pat gražu kaip ir Vienoj (na, Vieniečiams (is it the word?) stilingai ir šikarnai atrodyti kur kas paprasčiau, kai bene kiekvienas pilietis gauna ne mažesnes nei štukės eurų pajamas ir geru gyvenimu spinduliuoja tiesiog savaime (šypsena, manierom, viskuo).

Devaž, kiek ir kokių gražių moterų apstu Lietuvoje. Buvusio kambarioko, apsilankiusio pas mane birželį pastebėjimas: “Is it me or 70% of women here are pretty?” Nepamirškime ir fakto, kad jos ne tik gražios, bet ir protingos. Stilingos, santūrios, visada pasitempę, mokančios ne vieną užsienio kalbą, vairuoti, irkluoti, špaguotis, susiinstaliuoti windausus ir savo Lyrinį Herojų apkamšyti po daugiadienio festivalio.

Tų moterų kiekvienam vyrui statistiškai tenka maždaug trys. Puiki proga išlepti, ar ne? Susitvardykit, mielieji. Žinau, kad kartais atrodo, jog neverta stengtis, jei ir nesistengiant viskas labai paprasta, bet pagalvokit apie tą malonumą, tokį, kurio su niekuo nesupainiosi, kai žinai, jog esi vertas tų lobių, kurie srūva į rankas.

Dar kartą perskaičiau, ką parašiau, ir jaučiu, kad nuskambėjo it koks mini straipsnelis iš antrarūšio žurnalo ar nerimto žvaigždūno pasisakymas šokių projekte kovo aštuntos proga. Lai taip ir lieka, tiesa kartais pasakoma gan švelniai, kai tupi su kavos puodeliu po antklode, gal geriau ir nenorėkit jos išgirsti tiesiai iš mano lūpų, kai įsileidžiu į diskusijas šia tema.

Rodyk draugams

Apie krepšinį / Rugsėjo pirma

Visas miestas kaip išprotėjęs, ant kiekvieno kampo žmonės, išsipuošę Lietuvos spalvom ir klykaujantys gimtinės vardą. Ta paranoja atrodo gan idiotiškai. Atrodo, pirkdamas bet ką – nuo sūrio iki kompo – gali gauti pakvietimą į varžybas, ar bent jau kokį numargintą suvenyrą. Juokingai atrodo ir krepšininkai, pastatyti idiotiškiausiose reklamose ir visai neįtikinamai tvirtinantys, kad “džiugas – jų legalus dopingas” ar jų atvaizdai ant istorinių (?) kolekcinių (?) monetų supermarkete. Gal ir smagu, kad pirmą kartą per meisto istoriją, į jį nukreipti visos Europos žvilgsniai, tik nesmagu, kad įvairūs rekordų siekimai bei nebrangūs bilietai į kai kurias varžybas, užuot suteikę progą oriai paentertaininti visuomenę, tik dar kartą tampa erdve ne patiems protingiausiems jos atstovams parodyti savo tikrąją prigimtį, kai lipama per galvas ir mušamasi dėl kamuolių, bilietų, ar geresnės vietos stebėti veiksmą.

Sako, mergaitę iš kaimo išvaryti galima, bet kaimą iš mergaitės – beveik neįmanoma.

Ryt rugsėjo pirmoji. Po šešiolikos metų šią dieną vartysiuosi lovoje, bandydama išprašyti paskutinius ligos simptomus. Ir kaip gera, ak, kaip džiugu, kad niekur nereikia. Jei dirbčiau normalioje mokykloje, gaučiau daug gladijolių, tvirtina mama. Gal ir gerai, kad negausiu, kaip ir gerai, kad nekirba noras kaupti šlamštelį, išgražintą krepšinio simbolika. So far, pusė bėdos atrodo Kaušpėdo kurta atributika bei tikrai gražiai stilizuota vieno lito moneta.

Rodyk draugams

Ne rūbais meilę juk lieti, o oda

O penktadienį išėjo katė. Dar negrįžo. Baisingai gedžiu, nes ji jau spėjo tapti gyvenimo dalimi. Ir šiaip, liūdna taip, kad noris vilku kaukt. D sakė, kad klausausi liūdnos muzikos. Kai bandėm paieškoti linksmos mano grotuve, tokios neradom. Man liūdna liūdna liūdna. Aš dūstu čia, aš nebegaliu. Kiek daug neįdomių žmonių, kiek daug pasipūtimo, arogancijos ir vidutinybių. Kiek mažai paprastumo. Juk visas grožis ir yra paprastume. Visas pasaulis stengiasi gyventi kukliai ir turėti tik tiek, kiek reikia. Mes tuo tarpu plėšomės, siekdami turėti viską. Negali gi visko turėti, kur tu viską padėsi? Ir niekada nebūsi nei gudriausias, nei turtingiausias, visada atsiras, kas tave perspjaus. Kodėl ubagų krašte visiems taip norisi spindėti auksu? Man taip liūdna, kasdien, kai matau kaip klaikiai išvešėjęs siekis patenkinti primityviausius norus. Man noris verkti suvokiant, kaip mažai beliko grožio. Įpratau gyventi ten, kur žmonės sako tiesą ir yra pasirengę atsakyti už savo veiksmus. Negaliu, nenoriu susitaikyti su tuo, kad dabar pasitikėti negalima niekuo. Net artimiausiais. Po šimts.

Pasižadu iš visų jėgų stengtis gyventi taip, kad nebūtų gėda. Prieš save. Ir aš nekalbu apie kvailas smulkmenas, apie gerus ar blogus darbus, aš kalbu apie tą būseną, kai pasieki susitarimą su savimi. Ak, kaip tai man sunku čia. Neįsivaizduoji. Rodos, vos prieš mėnesį buvau tikra, kad galiu viską ir kad visgi įmanoma, kad viskas bus gerai.

Vieni dalina, ką turi savo, ir darosi turtingesni, kiti gi plėšia ne savo, ir jie visuomet neturte.“ (Pat 11, 24)

Ne rūbais meilę juk lieti, o oda.”

Rodyk draugams

Vos dvi savaitės, o Vilnius užkniso juodai

Negaliu patikėti, kiek, gyvenant Vilniuj, nervų ištampo viešasis transportas. Prakeikti trūlai važiuoja, ne tada, kada parašyta, o tada, kada jiems reikia. Išeini iš namų baisingai iš anksto, o finale vėluoji į reikliausios dėstytojos paskaitą. Važiuoji, kratais vos ne iki apsivėmimo, net skaityt neišeina, fone kažkokia moteris vis primena, kad bilietėlį pažymėjus praeitum į saloną (captain obvious), sėdynės tokios siauros, kad nuolat turi liestis su nepažįstamaisiais, o nepažįstamieji nekvepia. Siaubingai nekvepia. Tiek baisių kvapų mano jutimų sistema seniai nejuto ir nenori just, po velniais. O vairuotojai rėkia. Dažniausiai rusiškai. Išvis, kartais jaučiuos it Rusijoj (no offence jai, beje) – Norfoj mačiau šūsnį atviručių sdniomraždėnja.

Man šiandien nesveikai pikta, o liūdna dar nesveikiau suvokt, kaip man čia baisu. Ieškais darbo, išsiunti pusšimtį cv, o niekas net nesiteikia atrašyti. Žinai, net ir atsakymas apie neigiamą rezultatą būtų kažkokios kultūros apraiška. O jei kas apsireiškia, tai suvoki, kad jei norėsi uždirbti bent tūkstantį litų (kuriuos vėliau sėkmingai per kelias savaites investuosi į šiukšlių, kurias išveži kitur, nes savieji kontikai per toli, kad eit, bei gyvatuko, kurio neturi išlaikymus), turėsi art, kaip žvėris. Tiesiogine ta žodžio prasme. Dabar, kaip suprantu, jei jau dirbi, tai multitaskingas neišvengiamas, nes vienas žmogus turi savy talpint kelias pareigas. Jei dirbi aptarnaujančiu personalu, tuos centus uždirbdamas dar privalai ir šypsotis ligi ausų, nors kojos kruvinos ir nervai parėję seniai. Jei esi beveik diplomuotas filologas su gražia įvairia patirtim, tavęs tikrai nereikia niekam. Tikrai.

Važiuojam toliau – kultūra. Dėstytojai ir visi kiti žmonės neatsakinėja į emailus, arba atsakinėja vėžlių greičiais, kai issue jau būna seniausiai išspręstas rankiniu būdu. Jei į tave kas kreipiasi kokiu klausimu, didžioji dalis besikreipiančiųjų niekad taip ir neišmokę elementariausių mandagumo frazių (nu bet kokiu klausimu judindami, būkit žmonės, prisistatykit), ačiū, prašom ir visi kiti žodžiai kybo kažkur teoriniam lygmeny. Jei persigalvoji ir nori kažką atšaukti, tai būk žmogus, padaryk tai vien jau iš pagarbos sau ir dėl savo įvaizdžio, jei ne dėl manęs. Visi baisiai gudrūs kažko prašyt, gudraut, o padėkot ar subinę dėl kito pajudint – mission impossible.

Ir jo, visi susiraukę. Na, didžioji dalis. Ir liūdniausia, kad tenka pateisint tą susiraukimą, nes ir mano visas pozityvas išsiblaškė besikratant šitam velniškai mažam, bet su***tai komplikuotam mieste, kur visi jaučias baisiai svarbūs ir baisiai šaunūs. Ypač šaunūs jaučias jauni avinėliai struobriukai (vapščė šaudyt juos) ir treninguotos žąsys. Visi rėkia vieni už kitus garsiau, paskęsti miesto mišrainėj ir suvoki, kad noris bėgti ir bėgti kuo toliau.

Noriu mylėt tą prakeiktą Lietuvą ir jos žmones, bet išeina tik labai truputį ir tik labai kai kuriuos. Užsidaryčiau urvelį ir nieko nedaryčiau, gal viskas atrodytų gražiau, bet kad tenka varyt kiekvieną dieną daug ir intensyviai.

Beje, užvakar Berlyne išdraskė Tacheles kompleksą, visiems šioks toks gedulas, man taip pat. Daros baisu, kad niekur nebebus galima normaliai gyvent.

Rodyk draugams

Apie džiaugsmus, kurie buvo ir bus

Pažadėk, labai prašau, pažadėk man, kad tie gerieji laikai, apie kuriuos šiąnakt nepaliauju galvot, dar ne kartą pasikartos ir dar labiau džiugins. Pažadėk, kad dar klyksim ir spiegsim ir rėksim iš laimės.

Tu net neįsivaizduoji, koks nuostabus mano gyvenimas so far. Taip, man dabar ne laimės dienos, taip, būna, kad realybė kanda, bet, po šimts, vartau tūkstančius nuotraukų, klausau šimtus dainų ir prisimenu ir džiūgauju iki ausų išsišiepus – kokia aš jauna ir kiek daug gero aš jau patyriau! Nepamatuojamo šėlsmo savaitgaliai, savaitės, dienos, naktys, vaje, kokie mes bepročiai! Aš dar visai nenoriu užaugti, dar eikim paryčiais link namų susivėlę. Pažadėk, kad per daug negalvosim, daugiau darysim, mažiau kalbėsim ir nieko nebijosim.

Pažadėk man grožį ir geismą, pažadėk.

Rodyk draugams

Apie atostogas Lietuvoje ir netikėtai prabudusį patriotiškumą

Taigi taigi, gan ilgai tylėjau, o tiksliau, gyvenau taip aktyviai, jog rašyti ūpo nebuvo nei kiek. Vakar parsiradau į Berlyną po dviejų savaičių Lietuvoje. Galva susisukus juodai, atskirt, kaip čia kas, sekas ne visai. Reziumuojant, galiu pasakyti, kad laikas, kurį praleidau namie, buvo įspūdingai geras – užteko visko – buvo ir jaukių pasisėdėjimų ramumoj ir tokio reivo, kad ou mai gad.

Grįžau ir iškart pradėjome mano gimtadienio šventimu. Šokiai, šampanas, šėlsmas ir šiluma! Pora detalių, šiek tiek padedančių susidaryti nuomonę apie vakarėlį: draugas sakė, jog išeis apie dvi ir negers. Išėjo apie septynias (a.m. of korz), tiesiai darban; mieloji R. juokėsi rytojaus dieną „Draugės žiauriai pyksta, kad smigau pirma, nu bet kamon, tai įvyko 6.30! (a.m.).“ Siurbėm vaisių ir šampano krušoną, šokom, klykėm ir daug juokėmės. (kaipmat susigadinau meikapą, nes iš to juoko net ašaros dribo – tiek emocijų buvo susikaupę.)

Vėliau sekė kalėdiniai parčiai – anarchija in Panevėžio party areas. Taip vaikiškai/paaugliškai smagiai užpjovę su vienu senu draugu nebuvom jau senokai (gaila tik, kad jis finale šiek tiek traumavosi, na, bet vyras stiprus, žaizdos greit gyja). Antroji Kalėdų diena man praėjo jaukiai ir smagiai, kitiems – vėl su reivu ir atminties duobėm, bet all in all – nerealiai gerai.

Finalas buvo mano trečiadieninis vizitas į Vilnių – viskį pradėjom gert jau kelionėje – už ištikimus draugus ir gražius plaukus. Vakaras išsiplėtojo į visai nemenką draugų susibūrimą ir šėlsmą pradžioj Bix, vėliau – ŠMC ir finale, amatininkuos. Apie Tooookį nusirovimą net nebūčiau pasvajojusi. (Viliuos, jog nepribūriau (ir neprivaidinau) per daug pasakų paryčiais, kai smegenis valdė didžiausias apsvaigimas). (Tiesa, ryte gavau pasiūlymą varyt į zaksą, bet kažkaip susilaikėm, dabar galvoju, o gal reikėjo? Whahahaha)

Per šias dvi savaites teko sutikti daug velniškai pasiilgtų žmonių – šeimyniškių ir draugų – bei netgi išplėsti pažįstamų ratą bei sustiprinti seniau užsimezgusias pažintis. O kai kurie žmonės, iš kurių to visai nesitikėjau, sugebėjo mane itin maloniai stebinti.

Sakau jums, myliu savo draugus ir esu Dievui labai dėkinga už tai, jog gebėjau kažkada sutikti tiek teisingų žmonių. Hooray! Ir labai gaila, kad naujako neteko sutikti su visa šutve LT.

Na , o dabar, šiek tiek mažiau jausmingumo, daugiau faktų. Lietuvoje priaugau du kilus (nes nu reikėjo atsivalgyt visko, ko Vokietijoj nėr), apsilankiau pas trejas daktares ir ištaškiau milijoną pinigų.

Išvada, kuri, gali būti, labai greit gal ir pakis, o taip pat stebina ir mane pačią, bet dabar: noriu gyventi Lietuvoj, noriu vyro lietuvio, valgyti lietuvišką duoną ir šnekėti lietuviškai. (Ir, aišku, noriu, kad Lietuvoj būtų sąlygos turėti tą normalų gyvenimą.) Šiek tiek tik baisoka, kad per nuolatinį judėjimą, nebus namie gyvenant laiko nei atsikvėpt ir rūpintis savišvieta, sveikata, mityba ir nepavyks išlaikyt disciplinos gyvenime (kas čia, BRLN, pavyksta puikiai). Noriu grįžti, susirasti jaukius namus ir kul sugyventinį/ę/ius, įsikurti ir bandyti savo laimę kurt ten, kur nereikia įrodinėt savo vietos po saule. Šiandien aš keiksnoju nesveikus šito miesto atstumus, lėtumą, netikrumą, sintetinį maistą ir šabloniškus santykius. Lietuviai, nors gal ir pikti bei susisukę, bet natūralūs. Atsibodo laužyt galvą kiekvienam žingsny, stengtis pritapti, suprasti ir džiaugtis tuo, kas gi ir turėtų džiugint (bet to nedaro.) Visi užsieniečiai vyrai, kuriuos teko sutikti, negeba nei to nelemto vinies į sieną savarankiškai (be jotūbo ar kitų tutorialų) įkalt, nei už moterį normaliai pakovot. Užsieniečiui nepasakysi daug dalykų, kurie yra beyond kalbos mokėjimas, tų, kuriuos norint pasakyt ir išreikšt reikia varyt giliai giliai, tam, kad būtum suprastas ir patirtum pasitenkinimą pokalbyje. (Dieve mano, kai kurių jų net vilniečiui nepavyks išaiškint, ką jau kalbėt apie užsieniečius!) Taip taip, mano nuomonė keisis ir versis dar daug kartų, bet bet. Dabar man, didžiausiai moteriškos lyties skeptikei ir cinikei, kurią pažįstu, jausmai, bendravimas, žmonės, artumas ir meilė (!) pasirodė verti žymiai daugiau už visus pasaulio pinigus, plėšymąsi dirbant ir tobulėjant. Dabar net galvoju, gal tuos porą mėnesių tiesiog apgaudinėjau save, sakydama, kaip gerai man čia yra. O gal tas gerumas tiesiog kitoks. Dabar jaučiuos kaip ta Tania filme Interdevochka. Uuu.

Šiam kartui tiek pasvarstymų, o netrukus planuoju suvesti viską ir pasidalinti 2010-ųjų metų reziume bei pasižadėjimais 2011-iesiems.

Rodyk draugams

Antroji diena Lietuvoje: stebiuosi, baisiuosi, džiūgauju

Grįžau. Kaip viskas keista! Keista girdėti visur lietuvių kalbą, keista, kad parduotuvės dirba ilgai, keista žiūrėti TV (kur vis dar rodo Drąsių, KAMON) ar skaityt ‘Žmones‘, keistas vandens skonis. Taip, turbūt atsigausiu labai greitai, bet faktas, kad niekada nebebus, kaip buvo. (Gal ir Ačiū Dievui).

Labiausiai šiaip šokiravo, kad kuras – jau virš 4lt ir kainos parduotuvėje. Man tikrai baisu net pamąstyti apie atlyginimų ir maisto kainų santykį. Dar vienas netikėtas reikalas – šiandien supratau, kokia beprotiškai skani grūdėta varškė ir lietuviška duona (nors Austrijoj tikrai nedūsavau iš ilgesio šiems produktams, kaip mėgsta kai kurie).

Vakar turėjau mielą vakarą su tėvais, gėrėm šampaną, valgėm mocartukus ir plepėjom. Viena šeimos dalis sakė, kad grįžau suaugusi. Pamažu ir pati tai jaučiu. Labai neprastas jausmas.

Rytoj – į Vilnių. Džiūgauju, girdėdama, kaip visi sako, jog išsiilgę. Aš myliu savo draugus.


Rodyk draugams