BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie fejerverkus, dumplainius, saldainius, gimtadienius, Opel Fiat’us, Nutellą, Sidro spalvos karstus ir nesibaigiančius egzistencinius klausimus

Sveikučiai. Žinau, kad laukėt, nes jau pradėjot judinti iš visų kampų KUR BLOGAS?

Tai prašom.

(Einasau, jau mėnuo prabėgo)

Aš kadangi gyvenime mėgstu siurrealizmą, tai pradėsiu nuo flashbacko į vieną šeštadienio vakarą, kuomet aš valgiau dumplainius. Dumplainiai užkabina ir tada jau nebegali sustoti. Ir valgai, kol apleidi svečius.

Apie kriterijus renkant mokyklos direktorių:

”Jo nepriėmė, nes jis metro šiampenkių ir ryžas.”

Apie orientaciją automobilių rinkoje:

“Jos mėgstamiausia mašina – Opel Fiat.”

Apie būsenas:

“O žinai, kai būna per jauku?”

Gyvenimo sarkazmas at its greatest:

-Ei, o kada tavo gimtadienis?
-Gruodžio dešimtą.
-Pala, kažkas dar yra gimęs gruodžio dešimtą… Aj, ne, mano močiutė mirė.

Gyvenimo sarkazmas at its greatest vol.2:

-O kiek tau bus metų?
-Dvymseptyni.
-Jau dvymseptyni?
-O ką, galvojai mažiau?
-Ne.

(Beje, mano geriausia draugė visus metus galvojo, kad jai šiemet sukaks 26. Kai perskaitė šį dialogą ėmė ir sutriko. Nes ji už mane penkiom dienom vyresnė. Sutriko visai kaip tie draugai, kurie nežinojo, kokiu adresu gyvena.)

Apie pasitikėjimą giminaičiais:

Apie fejerverkus:

”Šitie fejerverkai atrodo kaip saldainiai.”

Apie saldainius:

”Aš nesuprantu neskanių saldainių tikslo.”

Apie saldainius vol.2:

“Ar pažįstama situacija, kai paduoda bliūdelį saldainių ir visi “Vilniaus“ būna išrinkti?“

Apie moterų grožį:

Apie prisitaikymą:

„Sulytus pakelius rūkydavau kaip naujus.“

Apie šviesią ateitį:

Apie vaidmenis gvvenime:

”Aš Sūpynėse dirbau erke.”

Apie dėmesingumą moteriai:

„Aš jos net veido formos nepamenu.“

Apie optimizmą:

Mėnesio (jei ne metų) nuostaba: Pasirodo, kai kurie bernai, kai jų paklausi, ką jie veikia gyvenime (kas, mano ir ne tik mano nuomone, yra visiškai normalus klausimas, nes dažnai žmonių pasirinktas gyvenimo kelias juos gan smarkiai charakterizuoja), jie galvoja, kad tokiu klausimu panos tiesiog mėgina išsiaiškinti, kiek bernas uždirba. Aš vis dar šoke, garbės žodis.

Apie tai, kas ant kaktos parašyta:

Apie ribas:

„Žmogaus verslumui nėra ribų.“

Apie mitybos racioną:

-Su kuo tu tą Nutellą valgai? Su batonu? Su blynais?

-Su šaukštu.

Apie sveiką savikritiką:

Apie sąstingį:

„Tavo penis serga nepanaudojimu.“

Vienas geriausiu pastaruoju metų girdėtų komplimentų:

„Jei kas nors tavęs nemėgsta, tai jie debilai.“

Apie tai, ką šneka asocialus vyras:

„Aš esu normalus, jaunas vyras.“

Apie visai nepavėluotus sveikinimus:

Beje, linkėjimai visiems, kurie mano, kad „The Killers“ ir „The Kills“ yra ta pati grupė. Aš nenoriu su jumis susitikt.

Apie tai, kokios google užklausos ėjo į trasą nubudus giliose pagiriose vieną pirmadienio rytą:

“Kur mano raktai?”

“Kiek kainuoja karstas?”

”Kiek kainuoja sidro spalvos karstas?”

Beje, 2016-ųjų festivalių sąrašą papildo Šalikelės 2016. Bilietai jau netrukus.

Apie apps’us:

Egzistenciniai klausimai:

Kodėl žmonės geria “Krupniką” ir kaip “Krupnikas” atsiranda žmonių šventėse? Ta prasme. Ateini į parduotuvę. Nužvelgi lentynas. Ir čiumpi “Krupniką”? Jūs rimtai?

Iš kur, kaip, kodėl, šiais, nuostabiaisiais 2015-aisiais vis dar atsiranda tiek senų, nuvalkiotų bajerių pasakotojų?

Kaip įmanoma taip dailiai nuotraukose atrodyti 11val. dienos po bemiegės nakties, kaip mes atrodėm praeitą šeštadienį?

Kodėl aš visada atsibundu likus minutei iki nustatyti žadintuvo? Kodėl? Man čia viso gyvenimo mistika.

Ir pabaigai. Mielieji. Mieli berniukai ir mergaitės. Liaukitės, meldžiu, sėdėti užsikabinę už tuščių vilčių. Kol gyvenime to nesuprasit, bus sunku. Žinokit gi, kad jei koks nors interesantas, jums patinkantis berniukas ar mergaitė jums nerašo, neatrašo, neateina susitikti, neatsiliepia. Tai yra tikrai ne dėl to, kad jie turi nežmoniškai daug darbo. Ir ne dėl to, kad jie serga. Ir jų tikrai nepartrenkė vilkikas. Ir nei jiems, nei jų sūnui tikrai neįkando zebras. Ir jiems tikrai tikrai nieko blogo neatsitiko. Atsiminkit visiems laikams. (Kiek jau kartų buvo sakyta, dievaž). HE/SHE IS JUST NOT THAT INTO YOU. O dabar pakartokit sau tai penkis kartus prieš miegą ir išsikraustykit iš savo vargano iliuzijų pasaulio.

Sakaitau F. Beigbeder “Prancūziškas romanas”.

Pora citatų:

“Jeigu būtumėte mane pamilusios, argi aš būčiau pradėjęs rašyti?”

“Sulaukęs dvidešimt šešerių metų jis jau turėjo būti seniausiai vedęs. Bet jam patiko poezija, muzika ir šampanas.”

Ir dar truputis grožio. Iš vienos „Boardwalk Empire“ serijos.

Woman: What’s that river?

Man: Susquehanna, flows into the Chesapeake.

Woman: Then where?

Man: Out to the ocean… across the world… anywhere it want.

Woman: Ain’t that water lucky?

Rodyk draugams

Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį

Štai dabar užėjo baisus noras tai cituoti. Jau nebe pirmą kartą. Ir vėl.

*****

Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
“Aš vesiu tave, Jone. Gerai?”
“Gerai”, tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.

“Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?”
“Gerai.”

Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.

Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.

Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų - savanorių dūdų orkestras, grojąs tango “Pantera” laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė - išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.

*****

Ir pelkės būna gražios. Kai ryto saulė supasi ant eglyno keteros. Kai iš balų atošvaistinės strėlės skrenda į gilų dangų, strėles svaido besilinksminančios pelkių vėlės. Kai ant pakraštinių kupstų linguoja asteniškos ramunės, sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį. Kai pempių sparnų mirgėjimas priverčia užšokti ant palangės, tabaluoti kojomis ir švilpauti. Kai manevrinis garvežys ūkauja, lyg vaikas žaidžiąs slapukais, ir bažnyčios varpai kybo čia pat, ant telegrafo stulpų, ir skamba nematomi. Dūžiai krinta į žaliuojančią žemę, ir žemė garuoja.

*****

Nėra taip tragiška? Nėra tragedijų šituose metuose.

Antanas Škėma – “Balta drobulė”

Rodyk draugams

Literatūros badas

“I’m not running away, I’m moving on.”

“By definition, you have to live until you die. Better to make that life as complete and enjoyable an experience as possible, in case death is shit, which I suspect it will be.”

“There’s that horrible-beautiful moment, that bitter-sweet impasse where you know that somebody is bullshitting you but they’re doing it with such panache and conviction…no, it’s because they say exactly what you want to hear, at that point in time.”

“This is what being alive’s all about, all those fucked up feelings. You’ve got to have them; when you stop, watch out.”

Irvine Welsh

I‘m so fucking mad at myself for having read only 4 books this year. I can hardly wait to have these holes in my time to read and write myself up to death.

Malonumai malonumams nelygūs.
Aš nemiegu, labai nemiegu. Žmonės nesikeičia.

Laikas tiksi.

Rodyk draugams

Mažo miestelio didelės žvaigždės

Lietuva (o ypač Vilnius) yra fotografų, modelių, dj‘ėjų ir asmenybių kraštas ir nelabai čia turiu ką bepridurti.

Dievas davė galybę talentų, veržias per kraštus, nėr, kur padėt, ale kuklumo ir subtilumo pagailėjo, bėda. Visi viską moka, visi viską žino, visi viską gali.

“The trouble with my generation is that we all think we’re fucking geniuses. Making something isn’t good enough for us, and neither is selling something, or teaching something, or even just doing something; we have to be something. It’s our inalienable right, as citizens of the twenty-first century. If Christina Aguilera or Britney or some American Idol jerk can be something, then why can’t I? Where’s mine, huh?”

Nick Hornby – A Long Way Down

Jei gali nedainuoti, prašau, susimildamas, nedainuok, kiek kartų sakyta.

Rodyk draugams

Margas pasaulis, arba kaip geras gyvenimas darosi dar geresnis

„Malonumai nebūtų įdomūs, jei paskui nereiktų jų atpirkinėti klūpomis. Kaip tik todėl alkoholio vartojimas <…> taip dažnai baigiasi malda prie klozeto.“ (U. Barauskaitė)

Duokit mums progą ir mes ją atšvęsim. Nėra tokios dienos savaitėje, kurią nesugebėtumėm užkurti vakarėlio maksimum, nėra tokio baro, kurio centre neišeitų pašokti lapdancų. Švenčiam viską – kurso užbaigimą, diplomą, išeiginę, katiniuko glostymo dieną, laistom naujus pirkinius, gyvenimas yra šventė.

“-Kodėl negalim mes kaip žmonės susikaupt ir susituokt? Ne dėl meilės, dėl baliaus.
-Aišku, kad galim, be problemų.
-Aš būsiu su tokiu kostiumu, kad oho.
-Bus devynios pamergės, aš nešiu rožinius bijūnus.
- Tuoksimes Petro Povilo bažnyčioj, kad arčiau namų būtų. Kai paklaus „Ar kas nors žino priežasčių, kodėl tiedu negalėtų susituokti?“, iš mano pusės atbėgs dvidešimt, iš tavo – penkiasdešimt interesantų.”

Mūsų šeima bus žiauriai žiauriai open-minded. Bet taip žiauriai.

„Jam iki mergaičių toli kaip iki mėnulio.“

Aš vakar išradau naują profesiją – suvenyrų dizaineris. Nuo kitų metų bus galima stoti dizaino kolegijoj.

Mėnesio top sportas – akrobatika.

„Kodėl tu negali valdžiai tiesiog imti ir pasakyti, kad tavo sūnui įkando zebras ir nenueiti į darbą?“

„Tavo šlaunys tokio gerumo, kad aš jas valgyčiau.“

„Jei jis norės į baltų arklių zoną, aš jo nenešiu.“

„Aš po keturių alaus jau pasileidžiu plaukus, o jisai tik kiek apšyla.“

„Kočiosimės ir po dj pultu, palapinėse, ant jų, prie ežeriuko ir miškelyje, jei nebus labai šalta, galim pabandyt ir upelyje.

Mėgstu teigti, kad kartais nedaryti dalykų yra kur kas įdomiau, nei juos daryti. Bet daryti dalykus irgi labai smagu.

Rodyk draugams

Oro!

Kas darosi su Vilniumi? Kas darosi su mano galva? Kas kas kas.
Aš tiek matau ir tiek jaučiu, kad tas įžvalgumas retsykiais gąsdina. Kažko labai labai labai nori? Ateik, užbursiu.

Girdžiu, matau, jaučiu, uodžiu, ragauju. Visi pojūčiai sustiprėję, smegenys dirba trissyk padidintu režimu, tik nežinau, kaip ilgai tai gali tęstis.

Viskas, regis gerai, bet.

“I’ve been insulted by his bad taste.” (Nick Hornby - “High Fidelity”)

Mane sekina tavo blogas skonis, mane sekina tavo nenoras kalbėti išmintingai, mane žudo tavo nevykę juokeliai, ir tas nesuvokimas, kas ne taip, ir ką derėtų nutylėti. Mane verčia iš kojų tavo nesuvokimas, kuo skirias Mari Kuri ir Mariah Carey,  tavo gyvenimo svajonė turėti kvadratinę dėžę  ir už ją dirbt visą gyvenimą, mane skaudina, kad vis tiek nesupranti, kodėl apie tai kalbu.

Iš proto veda tavo nepagrįstas stresas dėl bukapročių, dėl nieko nereiškiančių laikinų sandorių, dėl to, kad nesupranti, kaip tai nesvarbu. Būna, noris raudoti suprantant, kad manęs vis tiek nesuprasi.

Gana murkdytis praeities kemsynuos, buvo, praėjo, palaidojom. Pirmos meilės kerai išėjo iš mados prieš šešis pavasarius, o tu vis dar braidžioji ten, pasimetęs. Ten tuščia, nes visi iš ten jau seniausiai išėjo.

I’m stuck in a moment and I can’t get out of it.

Kai paskutinį sykį taip jaučiausi, apsivertė pasaulis. Į gerą.

Rodyk draugams

Kasdienybės trupinėliai (su pipirais)

Taip taip, aš ne toks, kaip visi / Taip taip, gyvenimas judesy.

Tai dabar pasakyk tu man, kur pradingo pirmosios trys savaitės dienos? Mirkt mirkt ir nebėr. O veiklos ir gyvenimiškosios intrigos su sviežiais pipirais pilasi it iš gausybės rago.

Per pastarąją savaitę nuveikiau tiek, kad, rodos, jau nebėra nieko, ko negalėčiau padaryti. (Jei rezgami vijami grandioziniai planai išdegs, sužinos visas pasaulis, o tu – pirmojoje eilėje). Pati savimi stebiuosi, kad galiu šitiek dirbti, dar sugebu pasidaryti papildomus reikalus, kaip žinai, gan nemažaia tūsinu (ir kaip pagrindinis herojus ir kaip antraplanis aktorius), ir, na, nepatikėsi, bet šiemet jau pradedu skaityti ketvirtąją knygą. (Vėl rimtai užbridau ant literatūros, kaip gera, kaip gera!).

Šiandien ne ta diena, kai gebu koncentruoti savąsias mintis ir dėlioti jas tolygiu ritmu, tad tave pasiekia gausus įvairialypės informacijos pliūpsnis. However. Vis dar neatmetu minties, kad Vilnių apgaubė kažkokia magiška išėjimo iš proto aura. Kartų, kai iš netikėčiausių žmonių lūpų išgirdau “Aš kosmose”, nebesuskaičiuoju ant rankų pirštų. Ir šiaip, chebra kliedi tolka tak. Šiandien man suaugęs žmogus pranešė, jog Viena yra Prahos sostinė. Man nepaliauja skambinėti įvairūs agentai/atstovai/konsultantai/pardavimų vadybininkai su topine eilute, kurios realiai, turbūt, nėra įmanoma suprasti “Labdiena,arsupaneleXkalbu? L’baimalonu, ‘rgalėčiau p’trukdyti minutei?” (greitis – 300žodžių/min, akimirką ištinka šokas). Dešimt minučių iš savo įtemptos dienotvarkės skirti tam, kad įtikinčiau žmogų, kuris buvo tikras, jog kažkuo įtikins mane, kas kartą darosi vis sunkiau. Na bet užtat pasipila perlai ir iš šios skrynios: “Ar tikrai Bitės atstovas jau skambino jums šiandieną? Na, ko gero, esate labai laimingas žmogus, jei Bitė jums paskambina dusyk.” (Labai jau įdomus parametras mano laimės lygiui išreikšti); “Labadienajumskambinafirma draudimo, draudimoįmonė,sakykitpanele ‘rgalimasujum’ spašnekėtikasbūtų jei paslystumėtant ledo?” - vakarykštės dienos realus pokalbis. Aš asmeniškai nesu tikra, ar norėčiau tokią tikimybę svarstyti su kokiu artimu žmogumi, bet telefonu, su kažkokia nepažįstama mergaite tai ką jau čia, būtinai. Aš suprantu, darbas yra darbas, bet mielieji, nepersistenkite.

O vakar banke apturėjau tokį gan įdomų ekspyriensą. Banko darbuotojai pridirbo liolės su mano labai rimtu dokumentu, viskas finale susitvarkė, bet banko vadybininkei pasakyti, kaip angliškai vadybininkė, pildant dokumentą, yra lygis.

Na ką, rytoj jau savaitgalis. Aš sakau – ramiai. Bet kažkur ties pakaušiu lyg ir ataidi: “Taint no sin to take off you skin / and dance away in your bones.”

Rodyk draugams

Odė mano egocentriškajam rojui

Aš turiu vieną didelę spintą ir bent trisdešimt skirtingų outfito variantų, kuriais apsirengus būtų galima išeiti į viešumą. Esu tikra, kad laikui bėgant, jų tik daugės. Turiu vieną raktą nuo mano vienos privačios erdvės. Net ir šaukštelį kavai – ir tą vieną teturiu.

Turiu aukštąjį išsilavinimą, tikrai spalvingą patirtį gyvenime ir dar spalvingesnį pažįstamų ratą bei darbą, kurį tikrai mėgstu. Visas mano laikas ne darbe – ne kam kitam, o man. Mano ilgos pertraukos, mano rytai, kai nedirbu, besivartant mano didžiulėje lovoje, kurios neturiu su niekuo dalintis, mano vakarai, na ir žinoma, mano savaitgaliai. Aš neturiu prieš nieką atsiskaitinėti, kur einu, ką veikiu, su kuo kalbuosi. Klausau tik tokią muziką, kuri man patinka, grįžtu, kada noriu, miegu, kur noriu, gaminu tik tai, ko noriu.

Šiandien supratau, kad šaldytuve tėra pomidorų padažo, duonos ir jogurto, nes labai retai valgau namie, o jei ir valgau, mano porcija yra ketvirtadalis to, ką suagęs vyras suvalgo lengviems pusryčiams. Sulaukusi 23m. aš neturiu nei menkiausio supratimo, kaip reikia išvirti sriubą, kepti mėsą, o kaip paruošti troškinį man iš tiesų yra visiška mistika.

Šiandien išgirdau, kaip kolegės guodžiasi savo bepročiais vyrais ir vaikais, kurių nespėja pasiimti iš darželio. Jų vyrai įtarinėja jas romanais, kurių net fiziškai, dėl laiko stokos nebūtų įmanoma užsukti ir burnojasi dėl kitų smulkmenų. Suvokiau, kad pavydo sceną paskutini kartą teko girdėti daugiau nei prieš metus, o jos autorius su savo įsivaizduojamomis nuosavybės teisėmis seniai nuplaukė į užmarštį su visais neatsakytais sms’ais ir skambučiais. Išties, klausantis moteriškių pasakojimų šiurpas kratė net teoriniame lygmenyje įsivaizdavus, kad apskritai kažkas, o juo labiau koks lochas, kuriam didžiausia gyvenime nusišypsojusi laimė – iš viso mane sutikti savo varganame gyvenime, aiškintų, ką turiu daryti.

O dievai, kaip aš myliu savo visiškai nepriklausomą ir tik savęs pačios reguliuojamą gyvenimą. Kartais užeina idiotiškumo srovės, kuomet mielai atrodo kūdikių veidai ir visai sudomina kokio pyrago receptas, tačiau labai greitai šias absurdiškas mintis nuplauna potvyniu išsiveržę sveiko proto bangos, primindamos, kad kūdikiai verkia, rėkia, vemia, valgo, auga ir kainuoja nežmoniškus pinigus, o naminis pyragas visų pirma prilipina tave prie puodų bent dviems valandoms, kurias galėtum sau ramiausiai skaityti gerą knygą, visų antra – jo miltų daugiatūkstantinės kalorijos suteikia sekundės malonumą ant lūpų ir šimtus sąžinės priekaištų bei ringes ant klubų. Fuck this shit.

Neseniai buvo užėjęs smegenų užtemimas, kurio metu vis apnikdavo mintis, kad ak, kaip liūdna, kad esu viena ir neturiu antros pusės. Laimei, tamsūs debesys apleido smegenis ir pagaliau leidau sau suvokti, kad mano padėtis – didžiulė laimė, apie kurią ne vienas gyvenimo rutinos rato įsuktas vargšas tik svajoja.

Su kiekviena laisvo ir nepriklausomo, jokio idiotiško universiteto ir kitų nesąmonių nejuodinama savo gyvenimo diena jaučiu, kaip į dangų stiebiasi mano ego ir kaip tolyn tolsta nuaidi visų dalbajobų, pavyduolių ir heiterių komentarai ir moralai.

Mes princesės, o visi, kas drįsta tam prieštarauti, eikit po velniais. Taip, mes degsim vienam pragare, bet ten turėtų būti linksma.

Vilo manymu, vienintelė priežastis turėti vaikų yra viltis, kad jie tave prižiūrės, kai būsi senas, nuskurdęs ir niekam tikęs, - bet pinigų jis turi, o tai reiškia, kad gali išvengti šlamšto, tualetinį popierių primenančių sofos užtiesalų ir pasigailėtino troškimo įtikinti draugus, kad jie turėtų būti tokie pat nelaimingi kaip jis pats.”

Nick Hornby “Apie vaikiną”

Rodyk draugams

Viskas labai paprasta

Savanaudiškumas – tai tik kitas valios pavadinimas. Visi mūsų darbai, geri ar blogi, kyla iš savanaudiškumo. Užsiimame labdara, kad aname pasaulyje užsitikrintume gerą vietelę, o šiame būtume gerbiami ir kad mažiau liūdėtume, išgirdę apie kitų kančias. Vieni elgiasi gerai, nes jiems tai teikia malonumą, o kiti blogai, nes tai jiems irgi malonu. Didis žmogus atlieka pareigą, nes atliktos pareigos pojūtis jam teikia didesnį pasitenkinimą negu jos vengimas. Tikintis žmogus yra pamaldus, nes religija jam teikia džiaugsmą; moralus žmogus taip elgiasi todėl, kad turi savigarbą ir elgdamasis nemoraliai jaustųsi nelaimingas. Net pasiaukojimas yra subtili savanaudiškumo atmaina: mes renkamės dvasios pakilimą, o ne juslių patenkinimą, kurį žada priešingas kelias. Žmogus iš esmės negali būti kitoks, jis visada savanaudis. Tai gyvosios gamtos principas. Kiekvienas padaras, nuo tolimiausios žvaigždės iki maželyčio žeme ropinėjančio vabaliuko, visomis išgalėmis kovoja už save; o visa tai mąsliai stebi Amžinasis, kuris irgi rūpinasi savimi – taip sudaryta visata.”

Žmogaus prigimtis nuo seno dangstėsi įvairiais sąlygiškumais, ir jie priaugo jai prie kūno. Dabar <…> jau nebeįmanoma pasakyti, kur baigiasi papročių drabužis ir prasideda tikroji žmogaus prigimtis. Dorybių mus moko etiketo vadovėliai, ydas nurodo gyvenamoji aplinka ir klasė. Jau prie kūdikio lopšio patogiai kabo religija, tik ir laukdama, kol ją apvilks ir užsagstys rūpestingos rankos. Gyvendami šiaip taip išsiugdome skonį, atmintinai išmokstame, ką reikia jausti. Per baisiausias kančias priprantame skanauti viskį ir mėgti cigarus, aukštąjį meną ir klasikinę muziką. Tam tikros epochos žmonės žavisi Baironu ir geria saldų šampaną; po dvidešimt metų jie pradeda gėrėtis Šeliu ir mėgti sausą šampaną. Mokykloje mus išmoko, kad Šekspyras – didis poetas, o Medičių Venera – nuostabi skulptūra, ir paskui visą gyvenimą pasakojame, kaip mes žavimės Šekspyru ir kad, garbės žodis, nėra nuostabesnės skulptūros už Medičių Venerą. Jei gimėme prancūzais, dieviname motiną; jei anglais – mylime šunis ir vertiname dorybę. Mirus artimam žmogui, gedime dvylika mėnesių, bet jei miršta antros eilės pusbrolis – tiktai tris. Geras žmogus tiksliai žino, kokios tobulybės jam siekti ir už kokias nuodėmes atgailauti. <…> Aukštuomenėje dera būti ciniškam ir šiek tiek pagedusiam; bohemiškoje aplinkoje – keistuoliui kaip visi. <…> Mes visi – gražiai aprengtos marionetės. Mūsų balsais kalba nematomasis lėlininkas – Papratimas; visi mūsų judesiai, kupini kančios ir aistrų, tėra jo siūlo trūkčiojimai. Žmonės panašūs į milžiniškus ryšulius, kuriuos matome auklių glėbyje. Ryšulys atrodo didžiulis ir ilgas, putoja plonais nėriniais, spindi glotniais kailiais ir dailiais audeklais; tačiau po visomis tomis grožybėmis slepiasi mažulytis, raudonas, paklaikęs žmogutis, kurio balsas – tik bežodis klyksmas.”

Jerome K. Jerome

“Kaip mes rašėme romaną”

Pildau sau duotus pažadus ir neriu stačia galva į literatūrą. Kaip labai be reikalo buvau apleidusi šį visavertį malonumą, vaje.

Rodyk draugams

2011m. Suvestinė

Šabloniškai nuskambės šis pastebėjimas, bet negaliu susilaikyti neatsidususi ir nepasakiusilaikas bėga vis greičiau ir grečiau.

Skaičiuojam paskutines metų dienas, o aš, kaip visada, norėčiau pateikti detalią praėjusiųjų apžvalgą. Visgi, 2011-ieji buvo velniškai geri metai. Geriausi metai mano gyvenime. Jauti jėgą?

Taigi, renkam šių metų įspūdingiausius. Kad būtų paprasčiau, taikau kategorijas, naudotas praėjusiais ir pridedu šį naujo.

Metų Pasididžiavimas: baigtas universitetas ir per savaitę po grįžimo gyventi į Lietuvą susirastas darbas (ne per pažįstamus).

Metų miestas: Berlin (Don’t underestimate the power of the Berlin TV tower).

Metų Public Tūsas: Nicolas Jaar @ Watergate, Oliver Deutchmann @ Soul Box, +++ @ Soulbox.

Metų Private Tūsas: Sodukai pas mane; Ežerai @ Vencavai; Jau ir Kalėdų Balius Pnv rajone.

Metų Pravalas: kai imi ir neįstoji į MA Berlyne.

Metų Aksesuaras: karūna.

Metų Laimės Kūdikis: (neskaitant neįstojimo).

Metų Naujos Žemumos: kai ropoji keturiom ir sakaiau au; įsiverži į klubą ir šauni stipriausius įmanomus šotus; pabundi ir klyki,kur aaaaaš?!(nors gal ir namie); įvykiai 2011 10 01 į 2011 10 02, o ypač 10 02 (kai pameti kuprinę, piniginę, mobilųjį tel., fotoaparatą ir striukę)..

Metų Muzikiniai Atradimai: Verslo Rizikos Rezervas, Bon Iver, Noah and the Whale, Animal Collective, The Weeknd, David Bowie (įsivaizduok), Jachoozi, Blawan, Lykke Li, The Smiths.

Metų Simbolis: Širdutė

Metų Titulas: lochų magnetas.

Metų Maistas: linų sėmenys, kviečių ir rugių sėlenos, musli, kalnas ledų, baklažanai, cukinijos, kriaušės.

Metų Filmas: The Skin I Live In (masterpiece), Party Monster, The Shortbus, Les amours imaginaires.

Metų Rašytojas: Nick Hornby.

Metų Angelas Sargas: mama.

Metų Koncertas: Elton John.

Metų Serialas: The Office, Modern Family, Seinfeld.

Metų Leksikonas:Tchuss, PNV (Pūsk Nx, Valkata);Išvyniojami saldumynai(saldainiai). “;Susipisus Dėžė(Tundra),Saulė šviečia, žmonės šypsosi,Verkia saulė.

Metų Inside Jokes: katėaladinas, submarinas, prikolai apie švarplę; mediniai bajeriai - net girelė linksta.

Metų Šūkis: Tikėk, kuo tiki”; “Gyvenimas – tai dyskė”.

Metų Sadomazo: Auskarų vėrimas namų sąlygomis.

Metų Eilėraštis: Dancing Skeletons.

Metų Straipnis: Meilės kančios būdingos tik neurotikams.

Metų Fetišas: religiniai simboliai, širdutės, rūžava.

Metų Vojažas: Naktinės klejonės savaitgaliais Islandijos Kultūros centre ir šiek tiek atokiau; Savaitė Telšiuose su nepažįstamais žmonėmis; Kelionė PanevėžysLenkijos/Vokietijos sienaKaunasVilnius.

Metų Gėrimas: vanduo, jogų arbata.

Metų Baltas Arklys: Sūpynės.

Metų Humoro Jausmas: B. B. ir R. P.

Metų Vieta: senų namų Antakalnyje virtuvė; Gringo; Soulbox; Vienkiemis.

Laimingiausia Metų Diena: 2011 07 09 (Tundra).

Metų Gabalas: Bon IverSkinny Love; Noah and the WhaleRocks and Daggers; The Rolling StonesHeaven; KoudlamLove Song; AdeleSomeone like You; The WeekndWicked Games.

Metų Hitas: IŠDALINAU.

Metų Vyras: Dave Gahan.

Metų Spalva: rūžava.

Metų Mylimieji: D. Š. ir A. S.

Metų Šaldytuvo Magnetukai: Filip Kirkorov i Nikolaj Baskov.

Metų netikėtumas: Lietuviška Estrada.

Metų Desertas: ledai su Daim’u @ McDonalds.

Metų Profesija: princesė.

Metų Vieta, Kurią Tesinori Apvemti: VPU. (Pykint pradeda vos pažvelgus Žvėryno pusėn).

Metų Išmintis:Kad ir koks piktas būtų, šuo nori turėti šeimininką.;Moterskaip šūdo krūvos, vyrai ieško kuo mažesnės.;He, who hesitatesmasturbates.,At rabota dochnut koni, no a jabezsmertnyji poni!

Metų Klubas: Watergate, Opium, Soulbox.

Metų Labiausiai Atsibodę Objektai: Branderburgo vartai, Alexander Platz ir Berlyno Siena.

Metų Muzika: M-1 Plius, BBC Radio 1, Radio Paradise.

Metų Naujas Draugas: A. S. (kai mes juokiamės, mes išverkiam visas įmanomas ašaras ir praklykiam balsus); D. R. (Škėma Junior).

Metų Nemeilė: katės, vaikai.

Metų Vakarėlių Liūtas: M. K. (@ Tundra), B. B. (@ Tundra, etc.), aš.

Metų Naujai Atrastos Senos Meilės: K. M. ir N. P.

Metų Moteris: D. Š.

Metų Priešas ir Stabdis: svaigalai. (vėl).

Metų Avantiūra: darbas vaikų futbolo stovykloje; praktika Hiutenfelde.

Metų Visagalis: valia, atkaklumas, pasitikėjimas savimi ir optimizmas.

I call it a year! Šampano į studiją!

Rodyk draugams

Apie objektyvų požiūrį į savo galvos turinį

Telling me I can do anything I want is like pulling the plug out of the bath and then telling the water it can go anywhere it wants. Try it, and see what happens.”

Asking the head I have now to explain its own thinking is as pointless as dialing your own telephone number on your own telephone: Either way, you get an engaged signal. Or your own answer message, if you have that kind of phone system.”

And it isn’t that I’m so unhappy I don’t want to live anymore. That’s not what it feels like. It feels more like I’m tired and bored and the party’s gone on too long and I want to go home. I feel flat and there doesn’t seem to be anything to look forward to, so I’d rather call it a day.”

I don’t think you can call it stalking when it’s just phone calls and letters and emails and knocking on the door.”

N. Hornby

Dešimta diena be tabako. Pilnatis.

Rodyk draugams

Skaitau G. G. Marquez

“But when a woman decides to sleep with a man, there is no wall she will not scale, no fortress she will not destroy, no moral consideration she will not ignore at its very root: there is no God worth worrying about.”

“My heart has more rooms in it than a whore house”

“If I knew that today would be the last time I’d see you, I would hug you tight and pray the Lord be the keeper of your soul. If I knew that this would be the last time you pass through this door, I’d embrace you, kiss you, and call you back for one more. If I knew that this would be the last time I would hear your voice, I’d take hold of each word to be able to hear it over and over again. If I knew this is the last time I see you, I’d tell you I love you, and would not just assume foolishly you know it already.”

“The world must be all fucked up,” he said then, “when men travel first class and literature goes as freight.”

“Don’t let yourself die without knowing the wonder of fucking with love.”

“Always tell what you feel. Do what you think.”

“Together they had overcome the daily incomprehension, the instantaneous hatred, the reciprocal nastiness, and fabulous flashes of glory in the conjugal conspiracy. It was time when they both loved each other best, without hurry or excess, when both were most conscious of and grateful for their incredible victories over adversity. Life would still present them with other moral trials, of course, but that no longer mattered: they were on the other shore.”

“One can be in love with several people at the same time, feel the sorrow with each, and not betray any of them.”

“She likes to try everything, out of curiosity, but she’ll be sorry if she isn’t guided by her heart.”

“Just because someone does not love you as you want, it does not mean that you do not love with all his being.”

Tiek daug mano minčių taip taikliai sukoncentruota į viena.

Rodyk draugams

Speigas (nors ir nėra šalta)

“You know that things aren’t going well for you when you can’t even tell people the simplest fact about your life, just because they’ll presume you’re asking them to feel sorry for you.”


Nick Hornby

Nesu labai džiugi pastaruoju metu. Rodos, lyg ir viskas gerai, bet. Bet klykia draskos jausmai, neturėdami, kur pasidėti. Dabar, kaip ir žiemą ir daug jų atgal.

Tik Fever Ray ir The Black Keys ir The National. I’m afraid of everyone. Ir Herbjorg Wassmo. Kaip aš nemėgstu skųstis, po šimts. Bet atrodo, kad tik tai ir teveikiu. Hell yeah.

Rodyk draugams

Almost 22

Žinai, ta knyga, kur klausau, tikrai labai smagi. Kartais pagaunu save einančią mieste ir besijuokiančią. Gal taip ir neturėtų būti, juk ji apie savižudybę. Nors iš tiesų, mano akimis, ji apie tai, kaip viskas paprasta ir mechaniška. O aktoriai, įgarsinę šį kūrinį, puikiai padirbėjo.

“People go on about places like Starbucks being unpersonal and all that, but what if that’s what you want? I’d be lost if people like that got their way and there was nothing unpersonal in the world. I like to know that there are big places without windows where no one gives a shit. You need confidence to go into small places with regular customers… I’m happiest in the Virgin Megastore and Borders and Starbucks and Pizza Express, where no one gives a shit and no one knows who you are. My mum & dad are always going on about how soulless those places are, and I’m like Der. That’s the point.”

***

Už pusantros valandos man 22. Visai negražus skaičius. Švenčiu palengva ateinantį gimtadienį klausydama pliuso, plepėdama su žmonėmis, valgydama Lion ir gerdama arbatą. Ekskliuzyviai, žinai.

O šiaip tai, skirtingai nei dauguma žmonių, gimtadienius aš mėgstu. Aš mėgstu dėmesį, dovanas, sveikinimus ir krykštavimą. Mėgstu švęsti ir visada švenčiu savo gimtadienį garsiai ir smagiai. Bene visi gimtadieniai – puikūs atsiminimai ir nuotykiai. Nemėgstu tik šampano pilstymo ant mano galvos. Tikiuos, išvysim šią nesubtilią tradiciją pagaliau. Man miela suvokti, kad dauguma žmonių, kurie bus pas mane šiemet, buvo ir tada, kai suėjo 16 ar 20. Aš myliu savo draugus. Man tik liūdna, kad dabar aš ne namie, bet, žinoma, viskas savu noru, dėl to purkštauti neturėčiau. Ir liūdna, kad pastaruoju metu jokio vaibo kažką rašyti.

Rodyk draugams

Apie reality, kraujinį steiką ir tai, kaip greitai bėga laikas

“…Belieka sutikti, kad gyventi sunku ir su vyrais ir be jų. O metams bėgant paaiškėja, kad gyventi sunku ir su vyrais, ir be jų. O metams bėgant paaiškėja, kad laimės neatneša joks vyras.Gali atnešti galvos svaigulį ir norą vėl laikytis dietos, gali užtaisyti naują vaiką ir taip toliau, bet laimę?.. Tai tik moteriškos brandos padarinys. Ir laimingas gyvenimas sykiu priklauso nuo išlaikomos distancijos: ten tavo, o čia – mano. Svarbiausia – tinkamai pasirinkti. Nes daugumos vyrų geriau visą gyvenimą ilgėtis nei turėti vien sau.“

“Kai filme herojė, skambant ištęstai muzikai gurkšnoja vyną ir žiūri į lango stiklu riedančius lietaus lašus, ir kamera lėtai apsisuka aplink, tuoj pat parodydama tą, apie kurį ji svajoja, tokį pat liūdną – žinoma, žavu, bet tai visai kas kita, nei pasiilgimas, kurį patiri realiai, nes nuo išgerto vyno apsisnargliuoja nosis, ir visai neaišku, ką veikia tas kitas, gal ramiausiai išgyvena santykių su žmona renesansą ar sako “zuiki“ visiškai svetimai blondinei, nes dabar pajuto išdavikiško dulkinimosi skonį ir bando atsigriebti už visus ištikimus metus – o tai įsivaizdavus nosis apsisnargliuoja dar labiau.“

“Vyras, vieną kartą išėjęs, išeis dar nesyk – nes dar nesyk sugrįš.“

“Apie futbolą: kai Rokas buvo mažas, jį draugai kviesdavo žaisti futbolą, bet jis neidavo, nes norėdavo, kad jį įkalbinėtų, todėl jį įkalbinėdavo – bet kuo labiau stengdavosi, tuo labiau jis užsispirdavo neiti, ir galiausiai likdavo namie prie lango ir verkdavo žiūrėdamas, kaip kiti žaidžia be jo. Nes jam niekada nereikia to, ką gali gauti.“

“Tik neatsakyta meilė gyvena, tačiau joje visada slypi suicidinė tendencija.“

U. Barauskaitė “Dešimt“

Taip yra, supranti.

Buvau šiandien dinner party, kai atsisveikinėjau su šeimininkais, kambariokas jau miksavo martini su grapa ir teigė, jog skonis kaip jagerio. O aš šiandien net pagaminau tinginį visiems ir pirmą kartą gyvenime valgiau steiką su krauju. Sorry, draugai, aš lieku prie miusli, apelsinų ir jogurto - ne man tokie delikatesai. Ryt galėčiau eiti į kalėdinį turgelį, bet man šalta, todėl eisiu, kai jau tikrai reikės. Šiandien skambinau į Lietuvą, pašnekovai rėkė, kad žiauriai laukia, kada grįšiu. Kai kas jau dienas skaičiuoja. Gera dėl to nesvietiškai. Negaliu patikėti, jog liko mažiau nei pora savaičių. Tai tiek naujienų iš mūsų fronto.

Rodyk draugams

Gyvenimas - nesibaigiantis serialas

O šiandien buvo įdomi diena. Ryte nuėjau pas daktarus ir netikėtai apturėjau mini operaciją be nuskausminamųjų. Neneigsiu, sėdėjau amo netekusi gerą pusdienį. Skauda, taip, labai skauda, viskas, žinoma, vardan gero, bet! Pasijutau kaip kokiam grožio peily, kur veidus pjausto kaip niekur nieko be jokių parkių.

O vėliau aplankė tokios naujienos, dėl kurių apsiblioviau kaip mažas vaikas ir visą dieną nenustoju ašarot, kai pagalvoju apie tai, kaip kai kas šiame pasaulyje pasikeis. Tos ašaros - nei liūdesio nei džiaugsmo, o, greičiausiai, jaudulio išraiška.

Dabar – penktadienis namie su The Libertines, internetiniais pokalbiai su žmonėmis bei Inez van Lamsweerde and Vinoodh Matadin nuotraukų vartymu.

Šiandien buvo graži diena, indeed.

“It’s no good pretending that any relationship has a future if your record collections disagree violently or if your favorite films wouldn’t even speak to each other if they met at a party.”

N. Hornby

Joa? Aš sakau, kad taip.

Rodyk draugams

Čiuju žiemužė

Žinai, kokia palaima būti tuo pirmuoju paklydėliu, kuris mina ką tik nukritusį sniegą? Pas mus pirmą kartą prisnigo ir kaip tik šiąnakt klampojau namų link. Branderburger Tor, Unter der Linde ir visos išpuoštos gatvės taip gražiai atrodo sningant. Pakeleiviai užsimanė pasiskolinti balionėlį nuo vartų, kaipmat prisistatė apsauga su automatais, bet atsisveikino tai su šypsena – mes tik balionėlio norėjom, vartus paliksim.

Šiandien pagaliau pamačiau Modeselektorius. Šiandien padėjau keliems žmonėms. Šiandien susibendravau su keliais. Šiandien pradėjo taisytis sveikata. Šiandien prisnigo. Šiandien aš laiminga.

Jei šukės tikrai laimę neša, tai kažkiek simboliška, jog ką tik papyliau vaistų buteliuką. Gal dabar tikrai tik gerės viskas?

Klausau audiobook Nick Hornby „A Long Way Down“. Kokia gera šyza!

“The trouble with my generation is that we all think we’re fucking geniuses. Making something isn’t good enough for us, and neither is selling something, or teaching something, or even just doing something; we have to be something.”

Rodyk draugams

Apie Berlyną

„Why not. People will need to escape more and more: TV is tired; church has no hit; family scenes can‘t be 24/7; restaurants are tedious; walking is great but you have to come indoors. I say nightblubs.“

„Berlynas – miestas, kuris visad turėjo to papilvę kutenančio erotizmo“.

O štai čia prasideda kiekviena mano diena.

Rodyk draugams

Literatūrinis rojus, šaltis ir rūkaliai

Šiandien dalyvavau paskaitoje pavadinimu (Un)reliable Narration. Iš pirmo žvilgsnio skamba (atrodo?) visai neįspūdingai, bet po paskaitos išskridau kaip ant sparnų. O dėstytojas! Oooo. Sakiau gi, kad patinka protingi vyrai. Jauni protingi vyrai. Jauni patrauklūs protingi vyrai patinka labiausiai. O tekstai! Peržvelgiu kurso programą ir atrodo, kad patekau į literatūrinį rojų. Nabokovas, C. Palahniuk, Poe… (Pernai per literatūros paskaitą buvo galima pasirinkti - arba pristatinėji kažką iš Sąrašo, arba pasirenki, ką nori. Grupiokai pasirinko Fight Club. Mūsų Nuostabioji doc. dr. (!!!) dėstytoja po prezentacijos pasakė, jog pirmą kartą girdi apie šią knygą ir nemano, kad studentams derėtų pristatinėti tokį šlamštą (!!!), kad čia visai bevertė literatūra ir apskirtai, ką jūs sau manot. Galvojau, išgriūsiu. Doc. Dr.! Bliatt! Pas ją už egzus niekas negauna daugiau nei 8, nesvarbu, kaip tobulai atsako į klausimus. Kaip aš nekenčiu tokių nelaimingų nepatenkintų moteriškių, ir išvis!..) Dar įdomiau, kad narration nagrinėjimui naudojami ir filmai – Donnie Darko, Memento, Lynčas ir kiti. Taigi čia pasaka! Aš, pavyzdžiui, kadangi skaityt ne visada moku, darysiu research‘ą ir prezentaciją apie The Others. Jei taip ir toliau, tikrai pradėsiu mėgti universitetą.

Aj, tiesa. Chebra, nu gi meskit rūkyt, visai nebemadinga, negražu ir nekvepia. Kamon. Dar negražiau, kai braunies per minią ir pučia tau į veidą dūmus arba turi visaip sukiotis, kad nepasigautum iš cigariuko į paltą/kūną/veidą.

Nusipirkau bilietus šventėms į Lietuvą. Taip jau gausis, kad naujaką čia, in Berlin. O ryt eisiu pirkti visokių šildančių daiktų – tokių, kaip kepurė, pirštinės, paltas. Jau nebe tas amžius, kai dėl grožio galima kentėt. Niaa.

Pažįstamas įdėjo šitą foto, tikiuos, nesupyks, jei nugvelbsiu trumpam. Man gražu. (Tik, gaila, kažko rezoliucija išsikraipė.) Fone galėtų grot Yonderboy – All We Go to Hell (varnos!).

Rodyk draugams

Ir vėl Škėma

‘Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
“Aš vesiu tave, Jone. Gerai?”
“Gerai”, tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.
“Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?”
“Gerai.”
Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.

Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.

Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų-savanorių dūdų orkestras, grojąs tango “Pantera” laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė - išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.’

Skaitau ir galvoju, kaip norėčiau mylėt žmogų, kuriam tai būtų taip pat gražu iki beprotybės. Man atrodo,  aš net  jį pažįstu.

Rodyk draugams