BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie kančios beprasmiškumą, marytes melnikaites ir nuo jūsų bėgantį laiką

Šia tema kalbėjusi esu jau ne kartą, bet atskiro įrašo jai išsamiau pagvildenti dar nebuvo. Bet jau tikrai reikia. Nes per dažnai, nu tikrai per dažnai apima mane klaikus apmaudas pabendravus su žmonėmis ir suvokus, kiek daug gyvenime lemia ryžtas išdrįsti keistis ir keisti netenkinančias aplinkybes ir kaip smarkiai viską gadina iš kažkur seniai mūsų, lietuvių, kraujyje įsišaknijęs nepajudinimas pasirengimas pakentėti.

Ilgus metus tiesiogiai ir pasąmoningai mums buvo kalama, kad kentėti – dorybė. Kentėti mus mokė dar darželyje. Neskanus maistas – pakentėk, grūsk per prievartą, pradės patikti. Batai spaudžia? Pakentėk. Šalta – pakentėk, tuoj sušils. Vėliau mokykloje kentėjimai tęsėsi. Kai kuriuos dalykus atkentėjom iki 10 klasės, kol buvo galima pasirinkti, ką mokytis, o ko – jau nebe. Tačiau ir čia vis tiek pasilikom tų kentėjimų. Pati labai sėkmingai išsiprievartavau save ir atkentėjau metus matematikos pas korepetitorę, nes nu reikėjo būtinai tą valstybinį laikyt, atkentėt. Kad man jo niekada gyvenime neprireikė ir gal geriau būčiau tuo metu sėdėjus sau ir piešus ar užsiėmus kokia nekankinančia veikla, turbūt sakyti nė nereikia.

Mano įrašo tikslas jums pasakyti, kad nieko, sakau jums, nieko nėra blogiau, liūdniau ir skaudžiau nei kentėjimas, nieko nedarant ir pasyviai laukiant šviesesnio rytojaus.

Pradėkim nuo primityvių mūsų gyvenimo smulkmenų. Čia kentėjimų apstu. Pastebėjau, kad Lietuvoje dažnai, jei kažkas sulūžta, sugenda, žmonės dažnai randą būdą apeiti tą problemą ir naudoti pusiau veikiantį daiktą, užuot šiek tiek užtrukę ir pasirūpinę, kad viskas veiktų be priekaištų (Lietuva yra pusiau veikiančių elektros jungiklių, laginančių kompų, neatsidarančių langų, klibančių stalų, ištrūkusių užtrauktukų ir nusėdusių batarkių kraštas). Tai nėra nei normalu, nei sveika, mielieji.

Prašom, jums vienas labai apgailėtinas pavyzdys iš mano pačios gyvenimo. Mano laptopo klaviatūra žiauriai nepatogi, bet kažkaip naudojau ir kentėjau, nors tekstų turėdavau suvesti daug. Kai įsigijau normalią, supratau, kad anksčiau išmesdavau į balą 30% savo laiko taip besikankindama. Kodėl kankinaus? Aš nežinau. Kodėl taip ilgai neišdrįsau išmėginti e-taxi? Aš nežinau. Kodėl tik prieš kelis mėnesis pamėginau naudotis laisvų rankų įranga? Neklauskit, nežinau. Nors, nu nes durna turbūt.

Jeigu jūs žinote, kad muzika kur kas geriau skambėtų per kolonėles, bet jų nenusiperkat ir klausot apgailėtino vargo iš kompiuterio, atidėliodami jų įsigijimą, tai nu patys kalti. Jeigu jums kažką skauda, bet jūs su tuo nesitvarkot, tai jums vėliau skaudės tik dar labiau.

Kai man buvo 23 m. aš išvažiavau į Kanadą, tikėjausi, kad man ten patiks labiau nei patiko, o nepatiko visai. Kai supratau, kad man negerai, iš karto puoliau gelbėt save. Nes kai tu kenti, tu vysti, tu gesti, tu nebesi tu, tas geriausias tu, kuris gali būti. Vienintelis to kentėjimo gėris yra nebent tas, kad kai sėdi apgailėtinoj padėty, šikną sau atsispardyti ir priimti sprendimus tenka ir pavyksta geriau nei bet kada.

Jei jūs esat nelaimingi savo darbe, eikit iš jo. Eikit šiandien. Ne rytoj, ne poryt, dabar. Jei čia pabūsite dar ilgiau, į gerą nepasikeis niekas. Tik išmesit lauk laiką, kurį galėtumėt praleisti darydami ne tai, ko nekenčiate. Kai grįžau iš Kanados, nutariau, kad būtų įdomu pakeisti veiklos sritį ir kažkaip ėmiau ir įsidarbinau vienoj auksu žibančioj, kaip vėliau paaiškėjo, šaraškino kontoroj. Fancy ofisas, fancy reikaliukai, o iš tiesų – tikra ašarų pakalnė, priglaudusi būrelį mergaičių, kurios akivaizdžiai buvo puikiai išdresiruotos pakentėti. Bėgti iš ten aš nepuoliau, mėginau reikalą išnarplioti ir išspręsti, tačiau po visų mano mėginimų supratau, kad nieko nebus ir išėjau. Žmonės ofisiuke buvo šokiruoti, „kaip gi čia galima mesti darbą?“ Fak jū, tu gali mesti šimtą darbų, kol rasi tą, kuriame viskas bus gerai. Negali būt viskas gerai? Gali. Nėra tokių darbų, kur jus mylės, vertins, girs, o kaip paskatinimą dovanos keliones į šiltus kraštus? Yra. Tie ofisiukai, tos ašarų pakalnės klesti būtent visų kenčiančių ir nedejuojančių maryčių melnikaičių prakaitu varomi. O tokių ofisiukų Lietuvoj pilna, nes pilna linkusiųjų pakentėti.

Jei suvokiate, kad esate santykiuose (nesvarbu, kalbam apie meiles, ar elementariausius draugų santykius), kurie jūsų nedžiugina, nestumia į priekį ir nepraturtina, bėkit iš jų. Jei jūs nesate tikri, ar jums juose gerai, labai didelė tikimybė, kad gerai nėra. Nesuklyskit, aš iš tų, kurie suplyšusius drabužius siuva, nepuola išmesti, tačiau jei lopų pataisyti padėtį nebeužtenka, metas su tai suplyšusiais džinsais atsisveikint, kad ir kokie jie faini buvo, kai pirkot. (Jei žmogus antiek debilas, kad net nesvarsto galimybės eiti su jumis į kompromisą, nu tai ar yra kokia prasmė lopyt ten tuos skylėtus džinsus? Eina jie nachuj tie džinsai).

(Tumbleryje yra milijonas jautrių paveiksliukų apie tai, kad svajones pildyt reikia tučtuojau, o savo mylimiems meilę išpažint nedelsiant. Tie paveiksliukai saldūs iki apsivėmimo, bet, dievulėliau, jie nemeluoja.)

Žinot, visi tokie bėgimai oi tikrai nėra lengvi. Jie kaip operacijos. Tu žinai, kad tau skaudės, žinai, kad bus nemažai bardako, bet tu leidiesi pjaustomas, nes žinai, kad po to tau bus geriau.

THE TIME IS NOW, mielieji. Jūs jau niekada nebūsite jaunesni nei šią akimirką. Ar greitai bėga laikas? Taip, labai. (Jei jums 28 m., o teises išsilaikėte būdami 18-os, STAIGMENA, jau tuoj reikės jas keisti. Į dešimties metų mokyklos baigimą kvietimą irgi gausit jau netrukus).

Viską keisti ir verst pasaulį aukštyn kojom reikia šiandien. Ne atšilus orams, ne tada, kai bus daugiau laiko (laiko daugiau nebus niekada, o visada bus tiek pat, viskas priklausys nuo to, ką jūs su juo darysit), ne rudenį, ne tada, kai bus patogiau. Dabar. Kentėti paprasčiausiai nėra laiko, suprantat?

Rodyk draugams

Amžinieji Kentėtojai

Kažkaip šiandien, gyvenant eilinę dieną (-25º C nėra kažkas tokio, nes taip būna kasmet, dievaž) Marijos žemėje, galvoje susiformavo dar vienas terminas, apibūdinantis itin plačiai paplitusią žmonių rūšį – Amžinieji Kentėtojai. Tiesą sakant, bene kiekviename iš mūsų, kurie esame vyresni nei 20m., gali pasireikšti šio tipažo bruožų, nes augome aplinkoje, kurioje amžinas kentėjimas bei aukojimasis buvo laikomi auksinėmis vertybėmis.

Jei dar ne visai aišku, apie ką aš, manau, man padės keletas iš milijonų per gyvenimą regėtų situacijų, kuriose atsiskleidžia amžinojo kentėtojo tipažas.

Atėjau į polikliniką, prie daktarės durų laukiu aš ir dar pora moteriškių. O jau šalta… kaip pachmielnam einant vasarį septintą ryto iš tūso namo. Viena ponia vis rypuoja “Vajej, kaip šalta… jezusmarijakaipšaaalta!.” Sakau, tai eikit, apsirenkit, juk akivaizdu, kad dar reikės laukti bent pusvalandį. O ji, drebėdama iš šalčio, sukandusi dantis didvyriška Marytės Melnikaitės veido išraiška: “Ai, tai jau pakentėsiu…” Sėdi, purtos, kenčia, tik kaži, ar nepamiršo, jog nei šokoladinio medalio nei pagyrimo už tai negaus.

Būna taip, kad amžinasis kentėtojas paskolina kažkam pinigų ar kokį daiktą. Tada vaikšto ir rypuoja, kad va, paskolini, o atgal negauni. Paklaustas, kodėl pasiskolinusiajam neprimena apie tai, amžinasis kentėtojas atšauna - “Aj, na tai jau pakentėsiu aš ir be tų pinigų, ką jau čia…”

Būna, šio tipažo asmenybę tyčia ar netyčia nuskriaudžia valstybinė ar kokia kita viešoji įstaiga, veikianti herojaus gyvenime. Pavyzdžiui parduotuvėje neduodama nuolaida, kuri turėtų priklausyti, dingsta dujos, nusiperkama brokuota prekė ar dar koks velnias. Ką tuomet daro amžinasis kentėtojas? Manai, eina ginti savo teisių? Ne, jis verda kunkuliuoja bemąstydamas, koks nedoras šis pasaulis ir finale, šimtą tūkstančių kartų visus niekadėjus prakeikęs, jis lieka namuose teištaręs “Ką jau padarysi, būna.”

Šio tipažo žmogui nepaprastai sunku įsileisti naujus dalykus į savo gyvenimą. Nesvarbu, kad ir kiek naudos toji naujovė galėtų suteikti, ji visada pasitinkama dūsavimu ir kreivu žvilgsniu. Pavyzdžiui, elektroninis viešojo transporto bilietas, numerėlio išsimušimas laukiant eilėje banke, tvarka, pagal kurią pasienyje nebetikrinami visų pasai, ar savitarnos kasa parduotuvėje. Net ir nepaklaustas amžinasis kentėtojas padejuos, kad velniam čia reikėjo kažką keisti. Po tam tikro laiko tarpo (kokių 3m.), jis prie naujos sistemos pripras, sumurmėjęs “Ką jau padarysi”, bet tada jau bus atėjęs laikas kažką vėl keisti ir amžinojo kentėtojo nusiskundimų lentynėlė vėl pasipildys naujais egzemplioriais.

Amžinasis kentėtojas visada mato pasaulį šiek tiek pilkiau nei kiti. Kai jam viskas puikiai klostosi, jis sako “Visai neblogai.”, kai turi normalų darbą, jis sako “Na, turiu šiokį tokį darbelį, vis pinigas.” (Beje, amžinasis kentėtojas pinigų neturi niekada. Nesvarbu, kad turi, iš ko gyventi, už ką nusipirkti rūbų ir dar kartais sugeba vieną kitą šimtelį atsidėti santaupoms, pinigų pas jį nėra, ir kaltas tikrai ne jis, kažkas kitas, dažniausiai valdžia, bet ką jau padarysi…) Amžinam Kentėtojui nėra gero oro. Jam visada yra per šalta, per karšta, bet daug vėjuota ar pernelyg tyku.

Matyt, kai skaitai, manai, kad visgi šiai grupei derėtų priskirti tik vyresnio amžiaus žmones, bet, vis dėlto, nuolat sutinktu ir tuntus jaunųjų rypuotojų. Įtariu, kad taip yra dėl pavyzdžių, kuriuos žmonės matė, o gal ir vis dar mato šeimose ir kitoje juos formuojančioje aplinkoje.

Mano nuomone, žmogus – tarsi plastilino gabalas, pats atsakingas už tai, kokios formos jis bus. Tuo tarpu amžinieji kentėtojai šventai įsitikinę, kad juos sykį nulipdė ir dabar valdo kažkas, ko pakeisti jie niekaip negali. Bet ką jau padarysi….

Rodyk draugams

Pagaliau aukštasis išsilavinimas. Tik kokia kaina?

Viskas, esu mergina su aukštuoju. Atsimeni, sakiau, kad švęsiu porą mėnesių? Nešvęsiu. Po paskutinės egzekucijos jaučiuosi taip, tarsi būčiau išprievartauta visom įmanomom prasmėm. Turbūt sakiau, kad šiemet kaip niekad pamilau savo dalyką – man labai patinka dirbti, man įdomu, mane nuoširdžiai veža mano specialybė. Tačiau po to, ką šiandieną teko ištverti, jei būčiau silpnesnė negu esu, ko gero pasakyčiau, kad done su šiuo reikalu visiems laikams. Visgi, silpna nesu ir toliau nagais ragais kasiuos savo keliu, bet. Nesuprantu, kam reikia tiek nežmoniškumo, kokia prasmė šitaip morališkai žlugdyti žmones. Išėjusi iš rezultatų skelbimo sėdėjau trule, važiavau namo, o akyse kaupėsi ašaros. Ne dėl pažymio, o dėl to, kaip klaikiai blogai jaučiaus po visko. Paskutinis atsakinėjimas jei ne prilygo, tai bent jau buvo labai panašus į tardymą areštinėje (at least, palyginus su tuo, ką rodo filmuos). Grįžusi kritau ir miegojau penkias valandas. Viskas baigta, viskas, būtų galima eit švęsti, tik kad jau nebėr nei noro nei jėgų. Šiuo metu sėdžiu ir trinu žmones iš draugų. Je je je.

Rodyk draugams

O man nyku

Gal reikia katanėlio, nes mes apparently turim du ir bijau, kad greitu laiku galim turėti dar daugiau. Jei reikia, tai pm, jis toks smagus, baisiai žaismingas, bet nu kiek galima.

Iki gyvo kaulo įgriso žmonių neatsakingumas, pažadų nevykdymas, asakomybės permetimas kitam (žinoma, man) ir pan. dalykai. Visi jaučiasi pakankamai jaukiai prašydami išversti bakalaurinių summaries rytojui, bet kai paprašiau patvarkyti man vieną foto (nes pati dar ne viską sugebu), pagalbos sulaukiau tik iš trečio karto, bet ir tai, ne iki galo. Hooray.

Savaitgaliais, o dabar jau ir ne tik, toliau eksplorinu Vilnių, nors akivaizdu, kad nieko ypač smagaus čia taip ir nerasime, viskas over and over again kartojasi, vaibo nerasta, kaip visada.

Dar truputis tokio gyvenimo ir nuvysiu kaip ta gėlė be vandens, nes nu ja bolše nimagu. Negi tikrai nebėra vyrų? Ko gero, tikrai.

Rodyk draugams

Penktadienis namie vol.?

Ir kai kelintąsyk nuėjęs į vakarėlį visą vakarą, užuot klykęs su minia, praleidi išplaukęs mintimis toli ir begalvodamas, o kas iš to, jauti, kaip praeina paikystė. Kai raukaisi nuo rūkalų dūmų, vyną skiedi dvejomis dalimis vandens, dairaisi ir stebiesi, kokie visi jauni, o į ausis grūdiesi kamštukus, nes muzika per garsiai, apima prieštaringos emocijos. Dar keisčiau būna suprasti, kad puikiai atlikęs darbą būni labiau pakylėtas nei šokdamas minioje. O žmonės… Žvelgiu į minią, kuri išeina iš namų dar ketvirtadienį ir sugrįžta sekmadienį. Jie rėkia, jie eina iš proto, šypsosi ir džiūgauja. Aš irgi viena iš . Bet kiekvieną sekmadienio vakarą užplūstantis begalinis, laukinis ir protu nesuvokiamas ilgesys ir vienumas kerta per kojas. Kai muzika nutyla ir išjungiamos šviesos, liekame vieni. Vieni, kaip laukiniai šunys, kuriuos paglostyt smagu, bet į namus jų priimti niekas nesiryžta. Kiekvieną penktadienį išeiname iš namų, pripažinkime, kažko tikėdamiesi. Na, būna ir taip, kad iš tiesų norime nusirauti, kai darbai išlenda per gerklę, bet rečiau. Ir ko gi tikimės? Kad surasim tą kažką, kas irgi blaškos it tas šunėkas be vietos, ieškodamas pastogės. Ne? Nežinau. Kad ir kaip ten bebūtų, ko gero, geriausieji jau seniai suradę sau prieglobstį arba nusibastę toliau, nei įkandam aprėpti. O mes vis dar blaškomės… O žmonės… Neįdomūs man žmonės, kurie šilti ir atviri tik po kelių bokalų. Man įdomesni tie, kurie nebijo į akis žiūrėti ir nuoširdžiai šnekėtis kad ir trečiadienio popietę.

Rodyk draugams

Mergaitė Iguana

Šiandien kaip niekur nieko atėjau į paskaitas pavėlavusi pusantros valandos, nes buvau tikra, kad taip reikia. Tai suvokiau tik antros paskaitos vidury, tai pasijutau, kaip iš medžio iškritus. Man prasidėjo nesveika sloga, varvu, upeliai liejas. Grįžau, sužinojau, kad ryte taisytam straipsny palikau klaidelių. Tada finale pasimatavau temperatūrą ir dabar vis pasimatuoju kas kelias valandas, nori tikėk, nori ne, vidutinis skaičius – 34.7C. Tai kur tau nevaikščiosi žmogus kaip šešėlis, kai jau organizmas atsisakinėja šitaip, kur tau nesinorės suptis į žieminį paltą, kai visi nuogas kojas demonstruoja. Kambariokai nustatė, kad virstu į iguaną.

Pasakyk tu man, kaip nusiramint. Jau taip pergyvenu dėl visokių mokslų, dėl visko, - paskaičiau baigiamojo egzo klausimus ir apsiašarojau, pažiūrėjau į atsiskaitymų deadline’us ir apsiašarojau darsyk. Kažkas, išgirdęs, kiek aš jaudinuos, (nebepamenu, kas, bet, lyg ir tėtis) pasakė, “O, tai, pasirodo, tu tikrai mergaitė.” Jau geriau kitose srityse tas mergaitiškumas išlįstu, tik ne šitaip.

Noriu, kad būtų karšta, kad viskas būtų sutvarkyta ir nereikėtų dėl nieko nervintis. Ilgai laukus, dar palauk, krč.

Rodyk draugams

Klykauju

Pasikartosiu, bet…

Kai neturi šeimos įsipareigojimų, gali gyventi absoliučiai laisvai, nereikia niekam meluoti, kankintis dėl nesutarimų šeimoje, nes jų nėra, neturi kamuotis dėl sąžinės konfliktų su savimi, nes kažką apgavai ne ten permiegojęs ir panašiai. Tačiau tu esi sušiktai vienas. Tu keliesi ir guliesi vienas, kai tau suknistai liūdna ar apima depresija - esi vienas. Būna vakarų, kai tampa gūdu ir norisi su kažkuo būti, bet supranti, kad taip susidėliojai gyvenimą, jog tai neįmanoma. Tada skaitai gerą knygą arba rūkai ir slankioji po gatves. Beje, kai sergi, tu irgi esi vienas.

Šiandien man baisingai liūdna. Ir net ne ilgu, nes neturiu, ko ilgėtis, neturiu, apie ką svajoti ir ko norėti. Tūkstančiai veidų, balsų, akių, ir viena maža pikta raganaitė su savo nykiu buvimu.  Kai esi toli, sakai sau, kad esi vienas, nes visi kiti palikti ten, kažkur. Kai esi čia, supranti, kad esi vienas, nes niekam tavęs nereikia ir niekada nereikėjo. Noris vilku staugt, kaip maudžia ten, kažkur giliau.

Rodyk draugams