BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Princesės irgi verkia

And from now on I’ll be good. Pakelkit rankas visi, kas tikite manim.

Neseniai mane pasiekė ir tarsi šaltu vandeniu perliejo nemaloni žinia. Kelinta diena negaliu išmesti jos išgalvos, kelinta diena neatsistebiu tuo, jog, pasirodo, esu jautri mergaitė, kuri sugeba apsibliaut kaip vaikas.

Viskas būtų nuostabu, jei ne tokios žinios. Na ir kas, kad su manimi tiesiogiai visai nesusiję.

Penktadienį einu tatuiruotis kūno. Na o dabar - От работы дохнут кони, ну а я - бессмертный пони.

Apatiškumo levelis laužo visus įmanomus rekordus.

Rodyk draugams

Penktadienis namie vol.?

Ir kai kelintąsyk nuėjęs į vakarėlį visą vakarą, užuot klykęs su minia, praleidi išplaukęs mintimis toli ir begalvodamas, o kas iš to, jauti, kaip praeina paikystė. Kai raukaisi nuo rūkalų dūmų, vyną skiedi dvejomis dalimis vandens, dairaisi ir stebiesi, kokie visi jauni, o į ausis grūdiesi kamštukus, nes muzika per garsiai, apima prieštaringos emocijos. Dar keisčiau būna suprasti, kad puikiai atlikęs darbą būni labiau pakylėtas nei šokdamas minioje. O žmonės… Žvelgiu į minią, kuri išeina iš namų dar ketvirtadienį ir sugrįžta sekmadienį. Jie rėkia, jie eina iš proto, šypsosi ir džiūgauja. Aš irgi viena iš . Bet kiekvieną sekmadienio vakarą užplūstantis begalinis, laukinis ir protu nesuvokiamas ilgesys ir vienumas kerta per kojas. Kai muzika nutyla ir išjungiamos šviesos, liekame vieni. Vieni, kaip laukiniai šunys, kuriuos paglostyt smagu, bet į namus jų priimti niekas nesiryžta. Kiekvieną penktadienį išeiname iš namų, pripažinkime, kažko tikėdamiesi. Na, būna ir taip, kad iš tiesų norime nusirauti, kai darbai išlenda per gerklę, bet rečiau. Ir ko gi tikimės? Kad surasim tą kažką, kas irgi blaškos it tas šunėkas be vietos, ieškodamas pastogės. Ne? Nežinau. Kad ir kaip ten bebūtų, ko gero, geriausieji jau seniai suradę sau prieglobstį arba nusibastę toliau, nei įkandam aprėpti. O mes vis dar blaškomės… O žmonės… Neįdomūs man žmonės, kurie šilti ir atviri tik po kelių bokalų. Man įdomesni tie, kurie nebijo į akis žiūrėti ir nuoširdžiai šnekėtis kad ir trečiadienio popietę.

Rodyk draugams

Panelė Mokytoja

Tai oficialu. Aš – dėstytoja. Ar kas galėjo patikėti, kad ateis tokia diena, kai tai ištarsiu? Na, gal ir galėjo, bet nemanau, kad taip greitai ir taip staiga. Skandinu depresūchas darbuos, gilu iki kaklo, gal ir gerai.

Tiesa, šįryt parėjo katė (jau beveik pantera) ir nušovė Osamą (na ne katė jį nušovė, bet šiaip, du įvykiai įvyko labai panašiu metu, tai apjungiu). Gal, žinai, ūpo ir daugiau

Rodyk draugams

Tyla - visų pavasarių motina

Kai gyveni tarp daugybės žmonių, milijonai minčių mintelių sukas galvoj ir dėliojas į sakinius, virsta veiksmais ir tampa materija. Juokies, klykauji, šoki, gyveni. Kai esi vienas toli toli nuo viso pasaulio, o aplink esančių pasaulio suvokimas skirias nuo tavojo daugybe aspektų, būna, pagauni save norintį pasidalint tuo, ką mąstai, bet negali, nes suprastas nebūsi, arba būsi suprastas ne taip ir idėjos potencialas žlugs vos užgimęs. Taip ir vaikštai prigęsintas, sunerimęs ir gaili savųjų tyliųjų minčių, kurių niekam nebus lemta išgirsti.

Nebijok tylumos. Žiūrėk
kaip žemė žiemą žiemoja:
tyli ir kantri.
Užpustytoj paežerėj,
po ledu ir po gruodu,
miega šaknys, sapnuodamos
atodrėkį.
Saulės laukia sula.

Nebijok tylėti. Tyla -
visų pavasarių motina.
Apglėbk ir priglausk
išnešiotiną
žodį.
Ir lauk.

Leisk žodžiams augt.
Tegul sotina
ir juos, kaip medį ir želmenį,
neišmatuojami gelmenys…
Leisk žodžiui nokti.
Tylėk -
ir lauk.


(Henrikas Nagys)

Jei kada teko girdėti šiuos žodžius įdainuotus, esi laimės vaikis. Kaip aš.

Anton Semenov - The Silence

Rodyk draugams

Visai ne penktadienis

<…> Negaila man aukso. Negaila sidabro. Tik tų praūžtųjų dienų. Ne viskas išgerta. Ne viskas pragerta. Aš didelius lobius valdau. Turiu savo džiaugsmą. Turiu savo skausmą. Ateik – dovanosiu ir tau. Netinka tau auksas. Netinka sidabras. Nei žodžiai, saldumo pilni. Netikras čia auksas. Netikras sidabras. Ir deimantai tie – netikri. Bet skleisis dar naktys žalioj mėnesienoj baltųjų aušrų pumpurais… Ateik, - apkabinsiu, į širdį priimsiu, papuošiu žvaigždėtais nakties auskarais. <…>

P. Š.

Tokios tat mintys lanko penktadienio vakarą. Ilgu iki beprotybės.

(Taip, originally čia eilės, bet šiandien duodas galvoj srautu, kurio stulpeliais neužrašysi).

Lamb - Gorecki

Rodyk draugams

Speigas (nors ir nėra šalta)

“You know that things aren’t going well for you when you can’t even tell people the simplest fact about your life, just because they’ll presume you’re asking them to feel sorry for you.”


Nick Hornby

Nesu labai džiugi pastaruoju metu. Rodos, lyg ir viskas gerai, bet. Bet klykia draskos jausmai, neturėdami, kur pasidėti. Dabar, kaip ir žiemą ir daug jų atgal.

Tik Fever Ray ir The Black Keys ir The National. I’m afraid of everyone. Ir Herbjorg Wassmo. Kaip aš nemėgstu skųstis, po šimts. Bet atrodo, kad tik tai ir teveikiu. Hell yeah.

Rodyk draugams

Vienatvė kartais kanda (net ir man)

„Kai neturi šeimos įsipareigojimų, gali gyventi absoliučiai laisvai, nereikia niekam meluoti, kankintis dėl nesutarimų šeimoje, nes jų nėra, neturi kamuotis dėl sąžinės konfliktų su savimi, nes kažką apgavai ne ten permiegojęs ir panašiai. Tačiau tu esi sušiktai vienas. Tu keliesi ir guliesi vienas, kai tau suknistai liūdna ar apima depresija - esi vienas. Būna vakarų, kai tampa gūdu ir norisi su kažkuo būti, bet supranti, kad taip susidėliojai gyvenimą, jog tai neįmanoma. Tada skaitai gerą knygą arba rūkai ir slankioji po gatves. Beje, kai sergi, tu irgi esi vienas.”

Neklausk, mielas dienorašti, iš kur, nepatikėtum. Che. Bet čia tokie žodžiai, kuriuos pliusminus galėčiau pasakyt ir aš. Būna, tūsas nepaleidžia, o šįkart nepaleidžia bliuzas.

Rodyk draugams

Drungna

Nėra įkvėpimo. Jaučiuos it kokia beformė būtybė be jokių pojūčių. Sako, priešingybės traukia. Bet, kai sudedi karšta ir šalta, telieka drungna, ar ne?

O kiek beviltiškas turi būti žmogus, kuris negali nugyvent dienos neužmetęs akies į to, kuriam visai nerūpi, atvaizdą?
http://www.youtube.com/watch?v=GcnzpltcU2c
Penkta eilutė.

Rodyk draugams

Apie rudenį bei amžiną katės ir pelės žaidimą

‘Įsivaizduokim: berniukas nori bendrauti su mergaite. Ji jam baisiai patinka. Mergaitei berniukas irgi baisiai patinka, bet pagal visuomenines taisykles ji privalo, net jei nenori, maivytis, kad berniukas jos siektų ir imtų ją vertinti. Abu verkia į pagalves vakarais. Pozityvu čia būtų tik tai, kad abu, kol maivosi, turi laiko pagalvoti nuodugniau – bet taip dažniausiai neatsitinka. Nes mergaitė iš principo maivosi, o berniukas iš principo siekia. Tai žaidimai. Primityvioji psichologija.

Mano katinas irgi vejasi tik tą daiktą, kuris ridenasi nuo jo kur nors po sofa. Bet mano smegenys berods labiau išsivysčiusios nei katino. Aš galiu rinktis, kokiomis taisyklėmis vadovautis.

Apžvelkime, kaip galėtų būti. Berniukas nori mergaitės, mergaitė nori berniuko. Jie, taikios ir subrendusios asmenybės, apie tai sau romantiškai kalbasi, ir tas laikas, kuris pirmajam variante buvo skirtas ašaroms į pagalvę, yra panaudojamas vienas kitą pažinti. Visi laimingi, ir štai du sveiki visuomenės nariai – ramūs, darbingi, be nepilnavertiškumo kompleksų, be neurozių, be depresijų. Gulim sau saulėkaitoj ir valgom apelsinus.‘

U. Barauskaitė

Matai, aš ne tik, kad nemėgstu žaist šituos žaidimus, bet dar ir nemoku. Todėl visą laiką ir baigias viskas susifailinimais. Arba taip jau išeina, kad pati to nesuprasdama maivaus. Bet, žinoma, viskas tuomet išeina natūraliai, ir, jei jau spyriojuos, reiškia, man neįdomu. Kartais, kai kokį vakarą pareina visiškos vienatvės lomkės pradedu mąstyt, koks trumpas gyvenimas ir kokie beprasmiai visi tie durni žaidimai, kad, užuot spyriojęsi žmonės galėtu sau ramiai šiltai gyventi pamylėti ir laimingi. Bet tada ateina rytas ir vėl į karą.

Šiandien man rudenis, šiandien aš irzli, man nesiseka sutvarkyti reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti immediately, man lūžta nagai, man velias plaukai, aš darau rašybos klaidas ir man slogu. Persimiegojau gal, nežinau. Miegot patinka labai, nes kai miegu, man nereikia būti atsakingai. Man šiandien ne daugiau kaip 10 metų, aš vaikas, nesusipratęs vaikas, šaltą lapkričio popietę paleistas į lauką be kepurės.

Rodyk draugams

Kankintis

Na taip, gal kažkas visai neseniai ir puolė prieš mane ant kelių, gal ir krykštavau iš džiugesio it mažas vaikas, gal ir sukos galva, bet, dievaž, kaip pas mane viskas laikina. Ateina ir išeina ir nublanksta, užsimiršta ir galutinai išnyksta akimirkos, kuomet veik tikiu, kad galiu mylėt ir vėl. Pasaulis kunkuliuoja aplink, o mano meilės badas marina mane iki beprotybės. Negaliu, nebegaliu taip stumtis į priekį, kuomet jausmai nebeišsitenka viduj, kuomet naktim nemiegu, o jei miegu, sapnuoju, kad miegu apkabinta. Dabar penkios ryto, dabar aš klykiu ir žviegiu viduj, klausydamasi šito, dabar gerklėj žodžiai stringa, dabar net ašaros kaip pupos rieda skruostais. Pavargau, negaliu, nebegaliu, nenoriu taip nemylėt!

Rodyk draugams

Apie norus ir ilgesį

“Reikia niekada neišvykti arba niekada negrįžti, nes sugrįžęs niekada nerandi, ką palikęs ir imi nesutarti su pačiu savimi.”

E. M. Remarkas

Vaje vaje, aš jau dabar morališkai rengiuosi šiam vidiniam nesutarimui. Kai palikau vaikystės miestą, kartais keikdavau Vilnių, dabar varau dievulį į medį ir keiksnojuos Vienoj. O dar laukia ilgas ruduo, Berlynas, krūvos naujų žmonių ir įššūkių. Aš retai džiūgaujų dėl šviežių laimių – priešingai, mėgstu nostalgizuot ir idealizuot praeities akimirkas. Žinau, kad kažkada ir dabartis atrodys mielesnė. Žmonės dažnai sako, kad mėgsta naujas pažintis. O aš neapkenčiu naujų pažinčių. Man patinka turėti senus draugus. Man skauda, kai jų nėra šalia, aš jaučiuosi nesaugi be jų. Dar labiau skaudina suvokimas, kad prakeikta ekonominė situacija ir kiti velniai varo iš Lietuvos mylimus.

People always leave. Dabar jau net ir aš. Aš nežinau, ar grįšiu ilgam. Nežinau, ar norėsiu grįžti. Žinai, ko labiausiai noriu? Noriu norėti gyventi Lietuvoje.

http://www.youtube.com/watch?v=X4P2I4Twi7w

Rodyk draugams

Mid crisis (?)

Pagaliau buvo wild savaitgalis su jūra alko, šokiais ir dainom. O dabar jaučiuosi vieniša, pagiringa ir durna. Ir taip nuoširdžiai nuoširdžiai pasiilgau Vilniaus, Panevėžio, šeimos ir draugų. Ir dar taip nuoširdžiai ilgiuos jausmo, kai jautiesi žiauriai svarbus ir reikalingas. Jau praėjo lygiai pusė laiko čia.

Rodyk draugams

Trapped

Taip, aš esu numeris vienas pasaulio mieste, taip aš turiu marias laisvo laiko ir milijoną galimybių įdomiai leisti laiką, bet aš taip tingiu kažką daryti, kad net sarmata. Ir nežinau, kaip viską išjudinti. Čia velniškai trūksta draugų, bet aš tikrai nesiruošiu eiti ir ieškoti draugų, nes aš taip nedarau ir jei daryčiau, prieštaraučiau sau ir nesijausčiau normaliai. O pas mane atvažiuoti niekas negali, nes, visgi, finansai visų riboti, o rainėras i Vieną neskraido. Gerti ir baliavoti su tais, su kuo man neįdomu ir nejauku, taip pat nenoriu, o dar ir vardan dietos turėčiau gerti kuo mažiau. Kaip sakoma, turiu dangų, tik sparnai pakirpti.

Kings of Leon - Milk

Rodyk draugams