BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie aptarnavimo kultūrą Vilniaus maitinimo įstaigose arba “Gerb.kliente, HOW DARE YOU???” vol.2

Apie nepakartojamą aptarnavimo kultūrą mūsų krašte rašiusi jau esu. Bet aną savaitgalį, matyt, susidėjo visos pilnatys, meteoritų lietūs ir visi horoskopai (nes viskas pasaulyje vyksta tik pagal juos) ir išprovokavo maitinimo įstaigų darbuotojų idiotiškumo kulminaciją (jei čia – dar ne tai, tai tada neduok die).

Šeštadienis, vėlyva popietė.

19:30

Telefonu pleptelėjusi su draugu, kuris gyrėsi skanaujantis tikrą naminį maistą, baisiai užsimaniau kotletuko. Kur dar eiti gardaus, mamos gamintą primenančio kotletuko, jei ne į „Bernelių užeigą“? Išsiruošėm gardžių vėlyvų pietų. Atėjom, salė buvo apytuštė. Priėjus padavėjai, užsisakėm kotletuką ir gėrimus. Norėčiau pabrėžti, kad buvom dviese, pageidavome dviejų gėrimų ir lygiai vieno patiekalo. Mums buvo priminta, kad 21val. prasidės programa, kuri mums kainuos po 5lt. Pažadėjom, kad iki to laiko jau tikrai būsim išėję.

20:00

Prie mūsų prisijungė draugai, priėjusi padavėja džiaugsmingai šūktelėjo „Sveiki, ko dar nemačiau!“ Pagalvojau, nu va, smagu, kažkas geros nuotaikos. Draugams priminė apie 21val. prasidėsiančią programą ir penkis litukus. Draugai užsisakė sriubos ir po antrą patiekalą.

20:15

Atkeliavo draugų sriuba.

20:30

Prasidėjo programa, muzikantas X pasisveikino su publika.

20:40

Atkeliavo draugų patiekalai, padavėjai nueinant paklausiau:

-Manęs netyčia nepamiršot?

Padavėja: … (pauzė) … …Kotletukas buvo?

-Na taip.

Nubėgo. Po 5 min. Nusprendžiau pasidomėti, kas čia dabar bus. Priėjau prie baro, sakau, „Jei reiks laukti, tai žinokit tikrai nelauksiu, esu labai alkana“.

Padavėja: … … …

Tada, renkantis daiktus padavėja vaikščiojo aplink šalia esančius stalus ir žiūrėjo į grindis.

21:00

Keliaujam į „Old Green House“, apie kurį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų, bet niekad nebuvau. Prisėdom prie stalo, prie kurio jau kelias val. sėdėjo draugai.

21:10

Niekas nepriėjo.

21:15

Išėjau ieškoti meniu, neradau, ko paprašyti, todėl nugvelbiau gulėjusį ant stalo.

21:20

Padavėjas atnešė draugų gėrimus. Paklausėm, ar galim užsisakyti, atsakė, kad „tuoj pakvies mūsų mergaitę“.

21:30

„Mūsų mergaitės“ nė padujuj. Pakalbinom kitą mergaitę. Sako, sakykit, ko norėsit. Viską susakius, atskubėjo „mūsų mergaitę“ ir liepė kolegei mest lauk lapelį, nes ji mus jau aptarnaus. „Mūsų mergaitė“ užsirašė užsakymus.

21:37

Grįžta „Mūsų mergaitė“, sako „Oi, pamečiau žinokit jūsų lapelį, ko jūs ten norėjot?“ Vat tada aš pradėjau šypsotis ta plačia plačia-isteriška-manjakiška šypsena, bet ramiai susakiau užsakymą.

21:50

Parėjo gėrimai.

22:00

Parėjo maistas. Tiksliau, duona su sūriu, nes bijojau rizikuoti kažką įmantresnio užsisakinėti, nes skrandis jau ant manęs pyko ir prašė maisto nedelsiant ir jau buvau ganėtinai irzli.

23:40

Padavėja ant savęs užsivertė alaus bokalą.

02:45

Gedimino pr. „Hesburger“ užsisakius mėsainį be sūrio ir mažą Fantą parėjo mėsainis su sūriu ir didelė Fanta.

Sekmadienis

21:30

„Blusynė“, nueinu prie baro ir klausiu padavėjos:

-Ar galima pas juos atsiskaityti kortele?

-Taip, galima.

-O virtuvė veikia?

-Ne, neveikia.

-Tai man kolos.

Atneša kolą. Duodu kortelę.

-O jūs grynais neturit? Pas mus tik nuo 20lt kortele.

-Neturiu, juk sakėt, kad galima kortele.

-Bet čia labai maža suma. Gal dar daugiau kolos norit?

-Ne, ačiū.

-Nu gerai, aptarnausiu, bet kitą kartą žinokit. (tipo, padarysiu jums paslaugą)

- ….

22:45

Prie kaimyninio stalo atkeliauja maistas. (Nepamirškim, kad virtuvė tai neveikia)

Komentarų, kad „Nereikia į lievas vietas vaikščiot“ arba „nebūk princesė“, arba „visi mes žmonės“ nerašykit, nes, aš šiaip esu pakanti. Bet kai nuėjęs į maitinimo įstaigą negauni maisto, yra lieva.

Rodyk draugams

Slaptaėdos (2)

Kadaise rašiau, kas yra Slaptaėda. Prireikė daugiau nei metų, kad suvokčiau, jog vis dėl to egzistuoja ne vienas, o du Slaptaėdų porūšiai. Tas, kurį jau esu aprašiusi (kur slapta vis kabina kambarioko medų po šaukštą, tikėdamasis, kad liks nepastebėtas), galėtų būti vadinamas Slaptaėda Pasivijus ((kirtis ant antro skiemens),nes yra pasyvus – maisto neperka, o ir pamažu vagia jį tik namų zonoje, niekur neina).

Tas, apie kurį kalbėsiu šiandien galėtų būti vadinamas Slaptaėda Aktivijus. Priešingai nei Slaptaėda Pasivijus, šis yra aktyvus, nes slaptąjį ėdimą jis vykdo dažniausiai ne namuose, arba bent jau turi iš jų išlysti, kad to maisto įsigytų. Paklausite, kodėl jis Slaptaėda? Ogi todėl, kad jam gėda dėl maisto, kurį kartais ėda ir gėdingojo maisto valgymo ceremoniją jis siekia nuslėpti. Dažniausiai į misiją jis išsiruošia vienas (kartais, bet tik kartais, su draugais anoniminiais Slaptaėdom) ir jai pasirenka kuo mažiau pavojingą laiką (pvz. prieš pietus, kai visi dar ofisuose, arba po pietų, kai visi jau sotūs, ir, žinoma, dažniausiai – naktį). Slaptaėda kruopščiai atrsirenka, kur vykdyti nusikaltimą. Patyręs Slaptaėda Aktivijus niekada neis į Gedimino prospekto Makdonaldą, arba į Tauro Kalno kebabinę. Jokiu būdu. Nuodėmei jis rinksis Hezburgerį, esantį Žemuosiuos Paneriuos arba ant Molėtų plento, jei Makdonaldą – tai tik Žirmūnų, jei kebabinę – tai tik Ukmergės g., ir t.t. ir pan.

Slaptaėda į namus užsisako retai, nes laukimas – jo didžiausias priešas.

Daugiausia Slaptaėdai Aktivijus apmaudo kelia gan siauras greitojo maisto pasirinkimas Lietuvoje.

Mėgstamiausia daržovė, kai Slaptaėda apsimetinėja - salieras. Iš tikro - svogūnų žiedai tešloje.

Mėgstamiausias desertas, kai Slaptaėda apsimetinėja - keptas obuolys. Iš tikro - didelis Mako ledų kokteilis.

Mėgstamiausias gėrimas, kai Slaptaėda apsimetinėja - negazuotas vanduo. Iš tikro - didelis kolos, na, arba Mako ledų kokteilis (didelis).

Mėgstamiausias ingridientas – padažas.

Slaptaėda Aktivijus, būdamas draugų būry visuomet užsisakinės sveiką maistą, į fesibuką kels forskverus apie apsilankymą sporto klube, postringaus apie naudingąsias kalorijas ir, net nuėjęs su kompanija į greito maisto irštvą, išliks orus ir užsisakys tik kavos. Su liesu pienu.

Kokius kriterijus turi atitikti, kad galėtum vadint save Slaptaėda Aktivijus? Turi labai gerai išmanyti greitųjų restoranų meniu, darbo laikus, lokacijas ir kitas vingrybes; apie šį išmanymą privalai labai slėpti; išsiruošęs į misiją turi būti nepastebimas (rekomenduojami tamsūs akiniai nuo saulės, juodas gobtuvas, etc.) ir vikrus. Jei tau ėdant maistą iš Slaptaėdos Aktivijus meniu nėra bent truputį gėda, kad tu jį ėdi, slaptaėda vadintis negali.

Dažnai Slaptaėdos Aktivijus išsivysto iš Slaptaėdų Pasivijus.

Rodyk draugams

Slaptaėdos

Slaptaėda – tai toks žmogus, kuris gyvena namuose, tačiau niekas niekada nėra matęs, kad į tuos namus jis atsineštų maisto. Jis teigia, kad maitinasi kavinėse arba svečiuose. Būna, kad iš namų neišeina kelias dienas, tad, visgi, kažkaip misti jam tenka. Štai tada ir pastebi, kad pamažu tirpsta mamos džemas, kurio tu nevalgai (dienos bėga, jo vis mažėja…), kad įtartinai greitai sunaudoji produktus, kurių prisiperki visai savaitei. Slaptaėdos gyvenimo credo – MAISTAS SKANUS TIK TADA, JEI JIS NE MANO. Būti slaptaėda reikia nemažai talento, nes būna, kad ilga laiką jie veikia nepastebėti. Vis dėlto, anksčiau ar vėliau slaptaėdos prieina liepto galą. Būdingi du scenarijai – 1) juos pričiumpa kasdien po truputėlį vis tuštinant svetimą stiklainį (slaptaėdos paprastai mano, kad jį tuština pakaitomis su stiklainio savininku, todėl šis to niekada ir nepastebės, bet štai čia jie ir padaro lemtingą klaidą.); 2) jų donorai kur nors išvyksta, tad namie nebebūna maisto ir slaptaėdoms tenka kažkaip suktis patiems. Slaptaėdos dažniausiai būna labai mieli ir draugiški žmonės, tad pykti ant jų dėl aprašytojo įpročio paprastai sunku. Slaptaėda gali tapti ir trumpalaike bet kurio mirtingojo role, išprovokuota nepritekliaus, tingumo, laikino proto aptemimo, ar kitų aplinkybių.

Rodyk draugams

Kelios padrikos tarpusavy visai nesusiję mintys

Žinai, kodėl žmonės nebeskaito laikraščių? Todėl, kad ant popieriaus komentaro nepaliksi, kitų piliečių pareiškimų einama tema nepaskaitysi ir taip pasijusi nedalyvaujantis informacijos perteikimo ir visuomenės reakcijos į ją procese.

Dabar nauja mada – varyti ant krepšinio. Taigi yra trys grupės žmonių: tie, kurie miršta žudos dėl visko, kas jame vyksta; tie, kurie atvirai klykauja, kad kašis užkniso juodai ir tie, kuriems nei šilta, nei šalta. Ir aš, kuri rėkia “Simaaaaaai, varyk!”, nežino žaidėjų pavardžių, bet su draugais į kabaką kašio pažiūrėti eina, bet per daug nosies nenukabina, kai chebra nepavaro. O Simas tai joa. Nom Nom.

O žinai, man bernai patinka tik arba jaunesni arba vyresni. (lievas bajeris, minia šėlsta, bet norėjau pasakyt.)

Beje, peržiūrėjau savo žiemos bei anos vasaros fotkes. Vajej, kokia aš kūda, vajej. Dabar labai rimtai sugrįžta į režimą ir siekiama atkurti bei pagerinti situaciją. Ir dar reikia plaukus susigydit, tik gaila, kad LT, priešingai nei Austrijoje, stebuklingas alpių vanduo iš krano nebėga.

Ir dar, Seinfeld valdo!

Rodyk draugams

Feisbuko bepročiai

Niekada nesupratau žmonių, kurie ant telefono ar kompo ekrano dedasi mylimųjų, vaikų arba šunų nuotraukas. Niekada nesupratau ir, matyt, nesuprasiu tų, kurie fotkina kiekvieną savo žingsnį ir nedelsiant visą info talpina feisbuke. (Tiesa, emigravę tautiečiai kažkodėl pradeda tai daryti žymiai aktyviau). Amerikiečiai jaučia būtinybę pranešti apie kiekvieną savo judesį (pvz. back home from shop, going to sleep ir pan.), lietuvaičiai – visą žmoniją kasryt pasveikinti ir palinkėti gražios dienos, o kas vakarą – saldžių sapnų. (Taip, aš pati kartais pranešu tam tikrus dalykėlius, pvz. kintančią dislokacijos vietą, bet nu kamon, praktiškumo sumetimais.) Dar viena ypač buji (yra toks žodis?) tendencija – visą pasaulį informuoti apie savo lėkštės turinį. Kas kelias valandas ekraną nusėja įvairiausi maistai. Suprantu, kad visai įdomu užfiksuoti pirmą kartą ragaujamą įdomų patiekalą, pvz., kelionėje, arba puikiai pavykusį ir daug darbo pareikalavusį įdomesnį valgį, bet kodėl tada kasdien žmonės postina sushius (žiauriai madinga, žiauriai, dar smagiau, kad daug kas postina tuos, kuriuos atveža pasiuntinukas, o ne savos gamybos), kijevo kotletus (!!!), arbūzus (čia jau visiškai ekskliuzyvas), gražiai supjaustytą sūrį ir alyvuoges. Žinai, jei fotkinčiau ir pranešinėčiau apie kiekvieną savo ėdesį (kaip daro kaikas), tai, ko gero, neturėčiau kada jo ir suvalgyt.

However, tęsiant kalbą apie mazochizmus internete, pastebėtinas dar vienas reikalas. Daug žmonių, kuriuos pažįstu realiame gyvenime, atrodo normalūs, tačiau savo reputaciją sugeba klaikiai sugriauti veiksmais internete – isteriškais klykvimais (Trinkit iš draugų, viskas atsibodo), ypač taisyklinga gimtąja kalba (neįtikėtina, bet dar yra ir tokių, kurie vietoj v rašo w!) (Koke graži diena, daug saulias), intelektualiom sparnuotom frazėm (Laikas yra iliuzija. Pietų metas dvigubai taip. (?!!?)), šimtai nesąmoningų pasiūlymų kažką žaisti, už kažką balsuoti ar kažką laikinti bei nuotraukomis prie baltų sienų, su pernelyg pabaltintais dantim, nurudintom šiknom ir t.t. ir pan.

Everybody seems normal until you get to know them. To pasekoje užhaidintas bent jau penktadalis draugų, kuriuos mest lauk lyg ir nemandagu. Ir žinai, atvirai pasakius, aš esu egoistė ir tam tikra dalis žmonių ten laikoma dėl to, kad jie kažkada man gali būti naudingi. Esu tikra, kad pas kaikuriuos mano statusas toks pats, tad nereikėtų purkštauti.

Jei kada pamatysite mano šuns/katės/papūgos/berno/žiūrkės/whatever fotkę ant kompo ar telefono ekrano, arba postinsiu savo rytinę kiaušinienę, pagaukit ir išbalivykit. Taip, blogas irgi yra mazochizmo forma, tik bandau ja nepiktnaudžiauti ir viską daryti skoningai.

Ir pabaigai, draugo kanadiečio postas fb:

Ka tik ziurejau filma apie 8 desimtmeti Amerikoje. Sushi buvo nauja mada ir visi kietuoliai didziavosi, kad ji valgo. Popiulariausia specialybe buvo verslo vadyba, zmones tikejo, kad galima tapti turtingais investuojant i “gera” ideja ir visi norejo siekti turtu lengviausiu keliu… Zmones sekdavo vienoda mada. Pirko pagal naujausios mados tendencijas busta – loftus.”

Nepameskit galvos, skanių sushių.

Rodyk draugams

Esi tai, ką valgai?

Bon jour. Rodos, grįžusi, dar neaptariau vienos opiausių sau temų – maisto. Kadangi visus savo maisto davinius turiu sužiūrėti baisiai atidžiai, tai, galima sakyti, skaičiuoju grūdus, kaip ta coliukė. Deja, tenka pripažinti, kad buvo keletas etapų, kurių metu pamečiau valią ir sutrikdžiau režimą (už ką dabar atgailauju) – Hiutenfelde visą maistą patiekdavo mokykloje, o ten tų visų skaičiukų sužiūrėti beveik neįmanoma (tarkim, jie deda aliejaus į balandėlius. No idea, kokiu tikslu, tad turbūt neblogai atrodydavo, kai dešimt kartų prieš valgydama nusunkdavau riebalus nuo įvairių patiekalų). Maistas ten būdavo ypač skanus, bet kartais tikrai jausdavau, kaip mano organizmas stebisi netikėtai (ir nenumatytai) gautu kalorijų kiekiu (nes visgi visiškai viso riebalo iš kokios keptos žuvies neišsunksi). Populiariausi patiekalai – blynai (žinoma, kepti ant aliejaus ir, žinoma, patiekiami su uogiene arba grietine), košės (virtos 3,5% riebumo piene (šiaip vartoju 1% ir mažiau)), įvairūs makaronų apkepai (kurie irgi skęsdavo aliejuje, irgi nesuprantu, kodėl), įvairūs mėsos kepsneliai (viskas kepama ant aliejaus, virta ar troškinta mėsa – neįsivaizduojamas dalykas), net gi bulviniai patiekalai (buvo ir kugelio ir cepelinų, kurių net Lietuvoj tekdavo ragauti ypač retai), na ir galiausiai, spurgos, bandelės bei tradiciniai vokiški maistai – plastmasinė šviesi ar tamsi duona (toast‘ų akyse nenorėčiau matyti artimiausius dešimt metų, ačiū), prie kurios galima patiekiami įvairių rūšių sūriai, uogienės bei mėsgaliukai.

Žinoma, siekiant išlaikyti linijas, galima rinktis mažesnes porcijas – nuoširdžiai stengiausi tai daryti, tiesą sakant, net ir negalėjau kitaip, mat skrandis jau tikrai susitraukęs gerokai. Deja, savo maisto kasdien ten nepasigaminsi – artimiausia parduotuvė už 5km, o kelionės kaina pirmyn-atgal – 6 eurai, šadytuvo kambaryje nebuvo, tad teko bandyti laviruoti esamomis sąlygomis. (Tik negalvok, kad skundžiuosi, toli gražu, all in all gyvenau ten kaip inkstas taukuose ir gimnaziją miniu tik pačiais geriausiai žodžiais). Jei būčiau valgiusi kaip senais gerais laikais, kai apie jokias dietas niekas dar negalvojo, turbūt, būčiau priaugusi kokius 6-7kg, na o dabar, kad ir kaip stengiausi, priaugau 3kg iš tų numestųjų 12. Prisidėjo ir tai, kad kai gyveni 2min kelio nuo mokyklos, o kitur nelabai ir iškeliauji, darbe sėdi sėdi sėdi, tai judėjimo gyvenime sumažėja iki visiško minimumo.

O štai prieš atkeliaudama į Hiutenfeldą Berlyne dažniausiai misdavau vaisiais ir daržovėmis, kurie turkų turguose buvo ypač nebrangūs – kilogramą bananų nusipirksi ne brangiau nei už 1eu, mandarinų – taip pat, visų kitų vaisių kainos taip pat panašios. Reikėtų nepamiršti, kad ir pasirinkimas – įspūdingas. Tų pačių mandarinų parduodamos gal penkios rūšys, visą šaltąjį sezoną rasi ir persikų, slyvų, cukinijų, baklažanų, net krapų ir visokių kitokių dalykėlių (kai kurių pavadinimų net nežinau) prieinamomis kainomis. Taip pat Vokietijoje įpratau viską pirkti dideliais kiekiais – taip ir į parduotuvę tenka užsukti rečiau ir viskas gaunasi žymiai pigiau. (pvz. dėžutė javainių batonėlių (8vnt.) - 1,2eu, pakuotė jogurtų (4vnt.) – 1eu ir t.t. ir pan.

Kai grįžau čia, pamačiusi kainas parduotuvėse, pašiurpau. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą kažką pirkau Lietuvoje pradėjo beveik metai, o kainos per tą laiką tik pakilo. Užvis didžiausia prabanga – jogurtai ir visokie varškiniai dalykai, be kurių gyventi negaliu. Bene viskas kainuoja tiek pat, kiek Vokietijoje, o kai kas – ir daugiau. Vienintelis privalumas Lietuvoje tas, kad, laimei, dar turime nemažai natūralesnių produktų ir šiek tiek patogesnis kai kurių alkoholinių gėrimų pasirinkimas (Vokietijoje apstu įvairiausių vynų žemomis kainomis, o padorią degtinę rasti ne taip paprasta). Kalbant apie pinigus, neepamirškime, kaip skiriasi pragyvenimo lygis – pas juos 500eu – turbūt žemiausia įsivaizduojama suma, už kurią galima išgyventi mėnesį (ir tai, Berlyne, pigiausiame Vokeitijos mieste), kai tuo tarpu pas mus, kaip žinai, situacija kur kas prastesnė: gauti ~1000lt atlyginimą už pvz. darbą parduotuvėje, kiek žinau, yra visiškai normalu. Mokėti ~500lt už nuomą ir komunalinius mokesčius, ~400lt išleisti maistui, ~100lt – transportui – taip pat. O kur kitos išlaidos? Pramogos, rūbai, avalynė, higienos reikmenys, neplanuotos išlaidos, vaistai, santaupos ir visa kita? O kas, jei namuose klykia koks beibis ar, dar baisiau, keli? O kas, jei ištinka nelaimė ir tenka kurį laiką nedirbti arba to darbo neturi iš viso? Visai nestebina, kad prie lentynos “nukainota” spiečiasi minios, o optimos produktai, pagaminti iš skirtingų spalvų miltukų – populiariausi. Žmones slegia ne tik suvokimas, kad sąžiningai dirbdami jie ne visada sau gali leisti bent kartą į savaitę valgyti mėsos, bet ir tai, jog toje pačioje parduotuvėje vaikšto ir tie, kurie gali sau leisti ir leidžia žymiai daugiau. Negaliu vertinti objektyviai, bet, ko gero, savo mažiui paaiškinti, kodėl kitam vaikiui mamytė perka Nykštuką, o jam – optimos vanilinius, ne taip jau ir paprasta. Ir visai nenuostabu, kad turime tiek piktų žmonių, nesišypsančių pardavėjų ir susiraukusių senukų. Bepigu į viską žvelgti optimistiškai, kai kiekvienas išėjimas, kai kažko prireikia, tampa kova už būvį. Vokiečiai ne visada gali sau leisti kažkur pakeliauti ar nueiti į brangų restoraną, o pas mus nemažai tokių, kurie kartais turi rinktis – apsipirkti vaistinėje ar maisto prekių parduotuvėje, nes ir ten ir ten išeina ne visada.

However, suprantu, kad nieko naujo nepasakau, bet negaliu neaptarti to, ką regiu kasdien. Gal po kelių metų viskas bus geriau, skaitysiu ir džiaugsiuos, galėdama palyginti.

Grįžkime prie mano mitybos įpročių Lietuvoje. Ką valgau čia? Einamiausi ir nepamainomi produktai – pasukos, varškė, jogurtas (pats paprasčiausias už 2.19lt), greipfurtai, kriaušės, obuoliai, duona, burokai, kopūstai, morkos, svogūnai, ledai, be kurių negaliu gyventi, makaronai, kiaušiniai. Ir taip maitindamasi per balandį maistui išleidau 230lt. Gali būti tikra/s, kad skaičiuoju kiekvieną centą, gaudau kiekvieną akciją ir dauguma tų produktų – optimos ar iš tos pačios serijos. Nepamiršk, kad dalį maisto atsivežu iš mamos rūsio ir kartais valgau svečiuose pas šeimą. Vokietijoje ir Austrijoje nei svečiuotis tekdavo, nei mamos rūsį turėjau, bet mėnuo prasimaitinti man kainuodavo ne daugiau nei 90 eurų. Ir patikėk, maisto racionas būdavo kur kas turtingesnis ir įvairesnis. Na, galiu tik tikėtis, kad kaip nors atsikratysiu tų karališkomis sąlygomis užgyventų kilogramų ir kaip nors išliksiu sveika ir stipri.

Tiesa, keli dalykai Lietuvoje pigūs – kanceliarinės prekės, telefono ryšys, cigaretės ir darbo jėga. Tik tiek. Aj, ir dar Charlie picos su kuponiukais.

After a certain point, money is meaningless. It ceases to be the goal. The game is what counts.”

A. Onassis

…Pasakė graikų miljonierius. Kaži, ar viskas atrodytų taip paprasta gurgiančiu skrandžiu.

Rodyk draugams

Interjero subtilybės

Čia šiaip ėdimą stabdyti įkvepiantis statement.

O čia – naujųjų namų siena. Super osom. Seriously, man labai kelia ūpą.

Rodyk draugams

Gali valgyt valgyt, visai susivynioti, į paršelį pavirsti, mergaite nebebūti

Maistas maistas maistas. Gyvenimo laimė. Valgyt valgyt valgyt iki nukritimo, nukrist, pasikelt ir vėl valgyt. Izoliuokit mane, prašau.

Kalorijos šiandien – 2200.

Visuotinė gėda ir oficialus pareiškimas, jog iškrypta iš tiesaus kelio. Siekiant sugrįžti bus bandoma registruoti viską viešai, kad būtų sarmata prieš visuomenę ir taip būtų grįžtamą į normalų režimą. Nes nu rimtai. Siaubas.

Niekas visiškai nenori grįžti į 38 dydį. Reikia susiimt, juodai.

Rodyk draugams

Apie reality, kraujinį steiką ir tai, kaip greitai bėga laikas

“…Belieka sutikti, kad gyventi sunku ir su vyrais ir be jų. O metams bėgant paaiškėja, kad gyventi sunku ir su vyrais, ir be jų. O metams bėgant paaiškėja, kad laimės neatneša joks vyras.Gali atnešti galvos svaigulį ir norą vėl laikytis dietos, gali užtaisyti naują vaiką ir taip toliau, bet laimę?.. Tai tik moteriškos brandos padarinys. Ir laimingas gyvenimas sykiu priklauso nuo išlaikomos distancijos: ten tavo, o čia – mano. Svarbiausia – tinkamai pasirinkti. Nes daugumos vyrų geriau visą gyvenimą ilgėtis nei turėti vien sau.“

“Kai filme herojė, skambant ištęstai muzikai gurkšnoja vyną ir žiūri į lango stiklu riedančius lietaus lašus, ir kamera lėtai apsisuka aplink, tuoj pat parodydama tą, apie kurį ji svajoja, tokį pat liūdną – žinoma, žavu, bet tai visai kas kita, nei pasiilgimas, kurį patiri realiai, nes nuo išgerto vyno apsisnargliuoja nosis, ir visai neaišku, ką veikia tas kitas, gal ramiausiai išgyvena santykių su žmona renesansą ar sako “zuiki“ visiškai svetimai blondinei, nes dabar pajuto išdavikiško dulkinimosi skonį ir bando atsigriebti už visus ištikimus metus – o tai įsivaizdavus nosis apsisnargliuoja dar labiau.“

“Vyras, vieną kartą išėjęs, išeis dar nesyk – nes dar nesyk sugrįš.“

“Apie futbolą: kai Rokas buvo mažas, jį draugai kviesdavo žaisti futbolą, bet jis neidavo, nes norėdavo, kad jį įkalbinėtų, todėl jį įkalbinėdavo – bet kuo labiau stengdavosi, tuo labiau jis užsispirdavo neiti, ir galiausiai likdavo namie prie lango ir verkdavo žiūrėdamas, kaip kiti žaidžia be jo. Nes jam niekada nereikia to, ką gali gauti.“

“Tik neatsakyta meilė gyvena, tačiau joje visada slypi suicidinė tendencija.“

U. Barauskaitė “Dešimt“

Taip yra, supranti.

Buvau šiandien dinner party, kai atsisveikinėjau su šeimininkais, kambariokas jau miksavo martini su grapa ir teigė, jog skonis kaip jagerio. O aš šiandien net pagaminau tinginį visiems ir pirmą kartą gyvenime valgiau steiką su krauju. Sorry, draugai, aš lieku prie miusli, apelsinų ir jogurto - ne man tokie delikatesai. Ryt galėčiau eiti į kalėdinį turgelį, bet man šalta, todėl eisiu, kai jau tikrai reikės. Šiandien skambinau į Lietuvą, pašnekovai rėkė, kad žiauriai laukia, kada grįšiu. Kai kas jau dienas skaičiuoja. Gera dėl to nesvietiškai. Negaliu patikėti, jog liko mažiau nei pora savaičių. Tai tiek naujienų iš mūsų fronto.

Rodyk draugams

Šnipšto laikas

Ilsiuos – skaipas ir fb išjungti, telefonu ir taip niekas neieško, bandau šiek tiek pabūti ramybėje. Kažoks nesveikas mieguistumas ir tingulys. Atrodo, kad paskaitos trunka po keturias valandas, nesuprantu, ką man sako ir ko iš manęs nori, motyvacijos nulis. Šiandien prigavau save skaičiuojant, kelinti bus ateinantys metai – kažkaip susivaideno, kad dvylikti. Supranti? Ėjau pirkti vaistų ir rožinio nagų lako. Vaistų nusipirkau, lakui pritrūko šešiolikos centų. Rymau ir mąstau - eiti į Couch Surfing‘o meeting‘ą ar neiti, bet, gal geriau lieku lovoj, nes būna dienų, lyg tyčia, o šiandien – viena jų. Be to, reikia gydytis, labai ne kas man su sveikata, ir, atvirai pasakius, nežinau, kaip čia pasibaigs. Noriu blueberry muffin‘o ir karšto šokolado, bet vakar sužinojau, kiek kalorijų pastarieji turi (380 ir 330!), todėl apsiribosim blueberry-vanilla tea (0.5/250ml).

Viskas laikina, laikinas ir šis rudeninis snauduliukas, taip? Man neliūdna, man tik šiek tiek neramu. Aš toks mažas hamsteriukas, susisukęs savo lizdely. Reikia kartais.

Rodyk draugams

Šiandien aš noriu saldžiai

Noriu, kad būtų šilta šilta, būčiau prie jūros kur nors arba gulėčiau sau prie baseino su tigriniu maudymuku į plaukus įsisegus kokį rūžavą kaspiną ir lakčiau BBC kokteilius, noriu braškių ir šampano, kad nereiktų dirbti ar mokytis, galėčiau kimšt keksiukus, šokoladus ir ledus ir nestorėčiau, rūkyt vieną po kitos ir likt amžinai sveika ir jauna. Noriu, kad oda būtų įdegus ir švelni, plaukai – stori, šviesūs, sveiki ir ilgi, kad būčiau graži graži, plona plona, aplink būtų tik seksi berniukai, kurie nešiotų mane ant rankų, turėčiau atskirą kambarį rūbams ir batams, kad nieko neskaudėtų, niekas nenervuotų, nereikėtų niekuo rūpintis ir už nieką būt atsakingai, niekas neparintų ir nebūtų visuomenės normų, aiškinančių, kaip derėtų elgtis. Noriu, kad būtų aišku, jog viskas visada bus gerai, kad bus šilta, šviesu, jauku ir įdomu. VA DABAR NORIU.

Redaktoriaus pastaba: Autorės norai, išreikšti šiame įraše neturi veik jokio sąryšio su tikruoju jos gero gyvenimo įsivaizdavimu ir yra tik popkultūros, Nip Tuck ir Gossip Girl įtakotos laikinos sapalionės.

http://www.youtube.com/watch?v=frv6FOt1BNI&p=7CD879ACE1CB6A1B&playnext=1&index=32

Rodyk draugams

Odė Starbucks’ui

Aš labai mėgstu Strabucks kavą. Nežinau, ką tokio jie ten deda, bet pajutau meilę šitam brand‘ui nuo pirmo gurkšnio ir vis negaliu atsispirti vėl ir vėl ten neužsukusi. Taip, mažiausias latte kavos puodelis (375ml) kainuoja net 2,9 euro (~10lt), už kuriuos realiai būtų galima nupirkti bent jau mažą pakelį kavos, bet satisfakcija, kurią patiriu smaguriaudama dieviško gardumo kavą, paruoštą ten, - neįkainojama. Prieš rašydama šitą post‘ą paskaitinėjau kitų žmonių nuomonę apie Starbucks fenomeną. Šiandien buvau jų kavinukėje Friedrich gatvėje, kur pilna įvairiausių Coffee To Go variantų. Visi, kur kavos kaina iki 3 eurų, - pustuščiai, o štai Starbucks‘as, kur net paprasta arbata kainuoja ne mažiau 1,9 euro – sausakimšas. Daugelis sako kad jų paslaptis – jaukumas, gera muzika, wireless‘as, svetingumas, kurį jauti įžengęs pro duris. Nežinau, kaip ten iš tiesų, nes muzikos ten šiandien (ir dar kelis kartus) negirdėjau, bevieliu internetu pasinaudoti neteko, bet taip, ten velniškai jauku. Ore tvyro šviežios kavos ir įvairiausių saldumynų kvapas, aplink zuja dešimtys ištroškusiųjų, keldami smagų vidurdienio šurmulį, tu jaukiai susirangai minkštam foteliuke, o gomuriu nuvilnija magiško skonio pieno puta. Bent trumpam nereikia niekur skubėti, nes dabar laikas kavai, laikas mėgautis.

Kaip gaila, kad jotubėj nėra vaizdelio, kur Ally moko Georgia gerti kavą. Verta pamatyti! Jei esi labai labai curious, ši scena yra šitoje serijoje, pačioje pradžioje.

Rodyk draugams