BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie Mano Mieliausiąją (Su gimtadieniu, Pokahonta)

Šiandien yra vieno man labai svarbaus žmogaus gimtadienis. (Svarbių žmonių mano gyvenime yra daug, todėl Jums gali atrodyti, kad dėl tos gausybės tas svarbumas pasidaro nebe toks jau ir svarbus, bet taip nėra.) Meilės turiu tiek, kad pakanka jos visiems mano mylimiems ir svarbiems. Ir tie mylimieji tai jaučia. O JI, toji šiandienos svarbioji, yra svarbiausių iš visų.

Ji yra ypatinga. Toji mieloji, su kuria viskas yra įmanoma. Su ja viskas yra įdomu. Su ja ir jai pildosi norai, paikiausios užmačios materealizuojasi. Su ja nebūna liūdna, nes net liūdėt su ja savotiškai žavu. Su ja išnyksta atstumai tarp Kanadų, Graikijų, Australijų ir Milanų. Su ja nebūna gėda.

Gyvenimas buvo, yra ir bus mielas, kai yra tokių draugų, kaip ji. Kai gulim išsitiesę nesvarbu kada ir kur, geriam šampaną ir niekas, gi niekas niekas nesvarbu.

Ji – ilgiausias ir audringiausias mano gyvenimo romanas, kuriam baigtis niekada neleisiu. Ji – gražiausia pasaulio moteris. Netikit? Et, netikėkit, bet tai tiesa. Ji – tikriausias žmogus, kokį jūs kada nors esate sutikę. Su gimtadieniu, miela mano.

Už „Trečią brolį“, už nufilmuotus filmus, kuriuos parduosim už 28.000eu, už „Smėlio akimirką“, už „Ant kiek rytoj pirmadienis?“, už kristalizaciją, šokančią ūdrą – melagį, už „Party Monster“, už „Mes atsibudom ir kažkaip labai užsinorėjom šuns“, už dieną upėje, už Hello Kitty, kuri kalba jausmais, už aštuonis devinto dangaus vienetus, už tai, kad prarijus obuolio kauliuką neišauga pilve obelis, už Neries ežerą, už visus vojažus, už tai, kad jei neturėsim, kur pasidėti, vis tiek pasidėsim, nes turėsim viena kita, už tai, kad mes degsim vienam pragare, už didžiausią meilę gyvenimui su visais jo kaprizais, už tai, kad turėjom nieko neturėt, bet turim viską, ką norėjom, už tai, kas jau buvo ir kas dar bus.

Aš tave beprotiškai myliu.

(Nobody knows me as well as you do.)

Bonus: listas, pagal kurį jau greitai vėl šoksim:

Rusko - Hold On

Flash mob - Need in Me

Depeche Mode - The Sinner in Me (Villalobos Mix)

Erasure - Always

Of Monsters and Men - Little Talks

Becker - Switch (Oliver Klein & Peter Jurgens Remix)

Foje - Vaikystės Stogas

New Order - 5 8 6

Peaches - Set it Off

Bronski Beat - Small Town Boy

Basement Jaxx - Where’s Your Head at

Groove Armada - I See You Baby

Tiga - You Gonna Want Me

Mercy Dance - Pabučiuok mane

Fedde Le Grand - Put Your Hands up for Detroit

Fischerspooner - Emerge (Dave Clarke Remix)

Slam - Lifetimes

Parachute Youth - Can’t Get Better than This

Crookers ft. Roisin Murphy - Royal T

Depeche Mode - Shake the Disease

Modeselektor - Let Your Love Grow

Lemon Joy su Irma - Balta Meilė

Agoria - Kofea

Elektra - Juda Tavo Rankos

Moby - Lift Me Up

Basement Jaxx - Raindrops

Smoke City - Mr Gorgeous (Mood II Swing Mix)

Rodyk draugams

Apie What’s Next, Samanthas ir Charlottes, liūtus ir avis, “Amneziją”, Somovą, Štombergą ir aistrą kambarinėms gėlėms

Norėjau kažkaip lyriškiau, bet ką jau ten. Gilius primadienio dūsavimus mandarinai ir savidisciplina gi visiškai sutvarko.

Tegu siurrealizmas virsta realizmu. Ir galima pasijuokti dar kartą iš savaitgalį išsijuoktų vėjų. Šįkart be iškarpų iš susirašinėjimų, nes visi perlai gimė gyvai.

Trumpai apie What‘s Next:

Prieškonferencinis dialogas, arba „apie neprigirdėjimus“.

„-Varau savaitgalį į What‘s Next.

-White Snake?“

Labai gerai tai, kad pranešimai ne ilgi, ne užtęsti, tie, kas pavarė, tai pavarė puikiai, Juozas is my love, su visais savo pričiūdais ir reklaminiais triūsikais, nes vieniems kai jau duota, tai duota, o kitiems net labai panorėjus taip nepavaryt. Kristupas Sabolius yra mano naujas interesas, pažadu sau rimčiau pasidomėti juo ir jo rašiniais, nes išklausyta ne pilna valanda buvo geras trigeris imt ir pamąstyt, taip labai maloniai.

Negerai: žiauriai neaiški programa. Užblūdijau ne aš viena, kitą kartą reikėtų aiškiau išdėstyti laikus. Gaila, kad kai kurie užsienio svečiai atsirado pagrindinėje scenoje, nors taip nieko doro ir nepasakė, o kai kurių vietinių pranešėjų mintys buvo kur kas įdomesnės, bet sulaukė mažiau dėmesio, nugrūstos į mažąją salę. Na, bet taip jau būna. Aj, nu ir eilini kartą wc situacija. Nu kamooon.

Absoliučiai visi verkė, kad nėra bariuko. Bet, kaip vienas draugas sakė, „Pop up bariukai dažniausiai būna su pop up policijos reidais“.

Aj, nu ir ne su mūsų gyvenimo būdu naivu būtų tikėt, kad suvaikščiosim į visą programą, ir šeštadienį atsikelsim į paskaitas, kai realybė tokia, kad šampanas laimi prieš sau numestas atsakomybes. Bet viskas bus gerai.

Juozo perlai:

1:„Jei aš vieną dieną pasirodau su triusikais ir kitą dieną nuperka 500 buteliukų kvepalų, tai aš parodysiu jums viską.“

2:„Gal kada atsiras tokie kremai, kur kaip lygintuvas ištiesina ten, kur reikia. <minia šėlsta> Gerai pasakiau, ania? Visi mes norim būti jaunesni, būkit ramūs. Gal jums neaktualu, man aktualu.“

Žmonių patarimai meilės tema:

„Būk Samantha, ne Charlotte.“

Apie geografines žinias:

„Varysiu į Slovakiją. O gal Slovėniją. Į Budapeštą žodžiu.“

Apie kelionių įtaką žmonėms:

„Jie nuvažiavę į Tailandą gal ir pasidaro linksmesni, bet po to ar turi ką pasiūlyt draugam?“

Apie lyrinius nukrypimus:

„Mes važiavom pas jį darbo reikalu pasiimti aplanko, bet pasimylėjom.“

Apie gerą atmintį:

„Kaip ten jo vardas? Laimonas? Aj joa, Dainius.“

Apie tobulus dj-ėjus (no racism intended):

„Dj Negriukas groja, šoka, nusirenginėja, mergos lipa, o jis mandagus, atvaro kartą į metus.“

Apie tai, kaip baigias gėrimai:

„Geri sau ledą.“

Apie pajamas:

„-Pirk būstą

-Tai kad išgalėčiau tik inkilą Radviliškyje.“

Apie puikius matematinius gebėjimus:

„-Kiek aš pučių turiu? Dv…ieną.“

Apie talentus:

„-Bet kaip tu gerai moki susikaupt.

-Ne, aš tiesiog miegu girtas.“

Apie talentus kalbai:

„Jis agresyvus ant anglų kalbos.“

Apie lemiamus faktorius:

„Aš permiegosiu su barmenu, jei patalynė išdžius iki vakaro.“

Apie Kiguolį:

„Kaip ten tas, Kotletas? Aj, Kugelis“.

Apie barų pavadinimus.

„“Amnezija“? Tai Kauno rajone yra. Stobal načnykas.“

Ar žinojote, kad Vilniuje yra bariukas „Savas ratas“? Bet ten renkasi tik savas ratas.

Apie higieną:

„Išsiprausiau su gaivikliais.“

Apie neįdomius pranešėjus:

„Ta moteriškė neįdomiai šneka, mums, pagiringiems, šou elementų reikia.“

Apie tai, kas trukdo progresui:

„Buvau stiprus ant fizikos, bet visą elektrą pragėriau.“

Apie savikritiką:

„Statybininkai išjuoktų pamatę pro langą, kaip mes čia mylimės.“

Apie atvirumą:

„Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad niekada nesakiau, jog Prisma – geriausia parduotuvė.“

Apie įvaizdžius:

„Barzdą bet kam uždėk ir gausis Somovas.“

Apie meilę gyvūnams:

„Man šuniukai patinka, nu bet ne penki.“

Apie savęs stabdymą:

„Aš tavo fotkes norėčiau laikint.“

Apie originaliausius wifi passwordus:

„Pas mus tai „Stombergas“ su „S“ didžiąja.“

Apie stimuliatorius:

„Geriausia kava yra ratai.“

Apie vakarėlius, į kuriuos nereikia eiti:

„Cementovkės visada šūdiniausi baliai.“

Apie etiketes:

„Ateik čia, Svieste, šaukė jis, nes anas su geltona striuke buvo.“

Apie įdomius būrelius:

„Yra čia toks būrelis. PGVS. (Patinai, gaunantys vaginalinio sekso.) Jų išskirtinė savybė ta, kad negauna.“

Apie kompleksus:

„Visada bandžiau savo ūgį nuslėpt. Bet ar pavyko.“

Apie filosofinius klausimus:

„Kas tave labiausiai taško iš judančių objektų?“

Apie realizmą:

„Aš niekada ir nesvajojau, kad mano santuoka ilgai truks.“

Apie įdomius polinkius:

„Aj, mes tai gėlių privalgom house parčiuose.“

Valgykit jūs kiek norit, tik atsargiai, neužsiraukit ant difenbachijos, nes galit bet kada mirt.

Ir šiaip gi, galit bet kada mirt, todėl reikia labai labai mylėti, daug juoktis ir nevaržyt savęs, nes žaviausios ir yra toks akimirkos, kai pasidavę jausmui jūs būnat tikriausi. Kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų ir kiek kartų tai jau būtų buvę sakyta. Kad ir kiek atsirastų bukapročių, velniai žino, dėl ko, užsimojusių maišyt jus su purvais. Liūtams avių nuomonė neturi būti svarbi.

Be juoko ir meilės gyvenimas būtų bevertis. Tai tiek.

Rodyk draugams

Apie fejerverkus, dumplainius, saldainius, gimtadienius, Opel Fiat’us, Nutellą, Sidro spalvos karstus ir nesibaigiančius egzistencinius klausimus

Sveikučiai. Žinau, kad laukėt, nes jau pradėjot judinti iš visų kampų KUR BLOGAS?

Tai prašom.

(Einasau, jau mėnuo prabėgo)

Aš kadangi gyvenime mėgstu siurrealizmą, tai pradėsiu nuo flashbacko į vieną šeštadienio vakarą, kuomet aš valgiau dumplainius. Dumplainiai užkabina ir tada jau nebegali sustoti. Ir valgai, kol apleidi svečius.

Apie kriterijus renkant mokyklos direktorių:

”Jo nepriėmė, nes jis metro šiampenkių ir ryžas.”

Apie orientaciją automobilių rinkoje:

“Jos mėgstamiausia mašina – Opel Fiat.”

Apie būsenas:

“O žinai, kai būna per jauku?”

Gyvenimo sarkazmas at its greatest:

-Ei, o kada tavo gimtadienis?
-Gruodžio dešimtą.
-Pala, kažkas dar yra gimęs gruodžio dešimtą… Aj, ne, mano močiutė mirė.

Gyvenimo sarkazmas at its greatest vol.2:

-O kiek tau bus metų?
-Dvymseptyni.
-Jau dvymseptyni?
-O ką, galvojai mažiau?
-Ne.

(Beje, mano geriausia draugė visus metus galvojo, kad jai šiemet sukaks 26. Kai perskaitė šį dialogą ėmė ir sutriko. Nes ji už mane penkiom dienom vyresnė. Sutriko visai kaip tie draugai, kurie nežinojo, kokiu adresu gyvena.)

Apie pasitikėjimą giminaičiais:

Apie fejerverkus:

”Šitie fejerverkai atrodo kaip saldainiai.”

Apie saldainius:

”Aš nesuprantu neskanių saldainių tikslo.”

Apie saldainius vol.2:

“Ar pažįstama situacija, kai paduoda bliūdelį saldainių ir visi “Vilniaus“ būna išrinkti?“

Apie moterų grožį:

Apie prisitaikymą:

„Sulytus pakelius rūkydavau kaip naujus.“

Apie šviesią ateitį:

Apie vaidmenis gvvenime:

”Aš Sūpynėse dirbau erke.”

Apie dėmesingumą moteriai:

„Aš jos net veido formos nepamenu.“

Apie optimizmą:

Mėnesio (jei ne metų) nuostaba: Pasirodo, kai kurie bernai, kai jų paklausi, ką jie veikia gyvenime (kas, mano ir ne tik mano nuomone, yra visiškai normalus klausimas, nes dažnai žmonių pasirinktas gyvenimo kelias juos gan smarkiai charakterizuoja), jie galvoja, kad tokiu klausimu panos tiesiog mėgina išsiaiškinti, kiek bernas uždirba. Aš vis dar šoke, garbės žodis.

Apie tai, kas ant kaktos parašyta:

Apie ribas:

„Žmogaus verslumui nėra ribų.“

Apie mitybos racioną:

-Su kuo tu tą Nutellą valgai? Su batonu? Su blynais?

-Su šaukštu.

Apie sveiką savikritiką:

Apie sąstingį:

„Tavo penis serga nepanaudojimu.“

Vienas geriausiu pastaruoju metų girdėtų komplimentų:

„Jei kas nors tavęs nemėgsta, tai jie debilai.“

Apie tai, ką šneka asocialus vyras:

„Aš esu normalus, jaunas vyras.“

Apie visai nepavėluotus sveikinimus:

Beje, linkėjimai visiems, kurie mano, kad „The Killers“ ir „The Kills“ yra ta pati grupė. Aš nenoriu su jumis susitikt.

Apie tai, kokios google užklausos ėjo į trasą nubudus giliose pagiriose vieną pirmadienio rytą:

“Kur mano raktai?”

“Kiek kainuoja karstas?”

”Kiek kainuoja sidro spalvos karstas?”

Beje, 2016-ųjų festivalių sąrašą papildo Šalikelės 2016. Bilietai jau netrukus.

Apie apps’us:

Egzistenciniai klausimai:

Kodėl žmonės geria “Krupniką” ir kaip “Krupnikas” atsiranda žmonių šventėse? Ta prasme. Ateini į parduotuvę. Nužvelgi lentynas. Ir čiumpi “Krupniką”? Jūs rimtai?

Iš kur, kaip, kodėl, šiais, nuostabiaisiais 2015-aisiais vis dar atsiranda tiek senų, nuvalkiotų bajerių pasakotojų?

Kaip įmanoma taip dailiai nuotraukose atrodyti 11val. dienos po bemiegės nakties, kaip mes atrodėm praeitą šeštadienį?

Kodėl aš visada atsibundu likus minutei iki nustatyti žadintuvo? Kodėl? Man čia viso gyvenimo mistika.

Ir pabaigai. Mielieji. Mieli berniukai ir mergaitės. Liaukitės, meldžiu, sėdėti užsikabinę už tuščių vilčių. Kol gyvenime to nesuprasit, bus sunku. Žinokit gi, kad jei koks nors interesantas, jums patinkantis berniukas ar mergaitė jums nerašo, neatrašo, neateina susitikti, neatsiliepia. Tai yra tikrai ne dėl to, kad jie turi nežmoniškai daug darbo. Ir ne dėl to, kad jie serga. Ir jų tikrai nepartrenkė vilkikas. Ir nei jiems, nei jų sūnui tikrai neįkando zebras. Ir jiems tikrai tikrai nieko blogo neatsitiko. Atsiminkit visiems laikams. (Kiek jau kartų buvo sakyta, dievaž). HE/SHE IS JUST NOT THAT INTO YOU. O dabar pakartokit sau tai penkis kartus prieš miegą ir išsikraustykit iš savo vargano iliuzijų pasaulio.

Sakaitau F. Beigbeder “Prancūziškas romanas”.

Pora citatų:

“Jeigu būtumėte mane pamilusios, argi aš būčiau pradėjęs rašyti?”

“Sulaukęs dvidešimt šešerių metų jis jau turėjo būti seniausiai vedęs. Bet jam patiko poezija, muzika ir šampanas.”

Ir dar truputis grožio. Iš vienos „Boardwalk Empire“ serijos.

Woman: What’s that river?

Man: Susquehanna, flows into the Chesapeake.

Woman: Then where?

Man: Out to the ocean… across the world… anywhere it want.

Woman: Ain’t that water lucky?

Rodyk draugams

Sūpynės yra meilė

Draugai dažnai man sako, kad esu labai kritiškas žmogus ir visada randu, prie ko prisikabinti. Tikra tiesa, net ir tada, kai būna gerai, vis tiek sakau, kad gali būti dar geriau. Bet šįkart. Šįkart viskas buvo taip gerai, kad net ir labai stengdamasi negalėčiau rasti nė vieno minuso.

Maniau, kad pirmadienis bus siaubingas, bet net ir šeštą ryto keltis į darbą nebuvo baisu. Kurgi bus, kai galvoje ir širdyje tiek daug gerų emocijų. Tiesa, sekmadienį užmigti buvo sunku, nes smegenys vis iš naujo suko juostą su visais geriausiai įspūdžiais. (Kelissyk vis dar bevykstant veiksmui prigavau save suvokiant, kad nostalgija prasidės džiaugsmas dar nė nespėjus pasibaigti. Taip ir buvo.)

Nežinau kaip, bet jau ketvirtadienį du kartus radau save ežero vidury. Vien jau ketvirtadienį tiek priveikėm, kiek nebuvom priveikę nė per vieną festivalį. Net ir kitame krante išsilaipinom. Ir šiaip, jau po ketvirtadienio sakiau, kad jau dabar tai yra geriausios mano Sūpynės.

Keletas perlų (šįkart nedaug, nes tiesiog neturėjau kada užsirašinėti. Žadėjau viską fotografuoti, bet ir vėl – turiu vos aštuonias fotkes, o viešumai iš viso nė vienos):

Apie laukimą: „Kol pernai laukėm eilėje prie blynų, tai nolseptynis išgėrėm ir nebereikėjo nė tų blynų.“

Apie problemų sprendimą (dar parduotuvėje, išvažinėjant iš Vilniaus): „Paimam gal degaus skysčio, sekmadienį galėsim susidegint, kad nebereikėtų nieko daryt.“

Apie psichodeliką: „O tos samanos tai dažnai su manimi pasišneka. Tokios pleputės.“

Apie švarą: „O gal yra tokia paslauga, kai tave nuprausia? Labai praverstų.“

Apie būsenas: „Jaučiuosi kaip tos dvi moterys filme „Mirtis jai tinka“, kai paskutinėje scenoje nuo laiptų nusikočiojo ir subyrėjo į gabalus.“

Apie ištvermę: „Šios Sūpynės man parodė, kad žmogaus galimybės tikrai neribotos.“

Didžiausi sveikinimai organizatoriams už tai, kad iš mažyčio festivalio išsivystęs jau gan masyvus reikalas nesuprastėjo, o tik pagerėjo. Tai buvo kokybiškiausias vakarėlis, kokiame yra tekę lankytis per visa gyvenimą. (o teko lankytis daugybėje, patikėkit)

Draugai prancūzai sakė, kad vykdami lūkesčių neturėjo jokių, o paskui vis kartojo, kad negali patikėti, jog gali būti taip gerai. Ir kur kas geriau nei tas festas Paryžiuj, kur jau buvo šiemet.

Dabar tik norisi sakyti ačiū: ačiū už tvarką, ačiū, kad viskas buvo taip gerai suorganizuota, kad su kiekviena prabėgančia akimirka viskas darėsi tik geriau ir geriau, ačiū, kad nė karto nenorėjau namo, ačiū, kad oras buvo fantastiškas (nežinau, kaip jūs taip padarėt, bet turbūt pasitelkėt magiją), ačiū, kad kai pamečiau daiktus galėjau būti tikra, kad viskas atsiras ir atsirado iškart, ačiū už tris paras vien tik laimingos muzikos, ačiū už skanų maistą, tiek gražių žmonių, tiek prie žemės guldančių spindinčių vyrų ir moterų, tiek pozityvo, tiek meilės ir grožio vienoje vietoje.

Galvoj dūzgia krūva (egzistencinių) klausimų:

-Iš kur atsirado visi tie lito centai, kurių šitiek daug mėtėsi ant žemės visoje festivalio teritorijoje?

-Kaip gyventi toliau?

-Kada galvoje nustos groti muzika?

-Kur afteris?

-Kas galėtų skubiai atlikti viso kūno masažą?

Kaip jau nujaučiau, dabar verkiam, bet kadangi moralkių nulis, tai verkiam iš džiaugsmo.

Sūpynės yra meilė. Šlovė Sūpynėms. <3

Dar pasirangom pabaigai pagal šitą.

Rodyk draugams

TEGYVUOJA SŪPYNĖS

Pradžiai šiek tiek istorijos.

2008m. Birželis, baigtas pirmas kursas, reikia švęsti, važiuojam mano nemirtinga boruže (mazda) į Rubikius. Ką turim? 4 palapines, 5 miegmaišius, neišmatuojamą kiekį Finlandijos, kokteilių plaktuvą, litrą mėtų sirupo <…> Ar turim milžinišką rožinį skėtį? Turim. Ar turim šokėjų kutus? Be abejo, turim.


Tais metais Sūpynėse per tris dienas iš viso apsilankė gal tik 700 žmonių. Tokios atmosferos, tokio reivo gyvenime dar nebuvau mačius. Dieve mano, Ben Klock`o mačius nebuvau. Draugei trūko kojos raiščiai, bet ji į tai dėmesį atkreipė tik po trijų dienų ir grįžo pirmadienį, nes, pasirodo, šimtaprocentinai funkcionuoti galima ir su šaka, bei atitinkamu kiekiu Jim Beam medikamentų. Vėliau grįžo kitas draugas, tą patį pirmadienį dar atsiradęs Šiauliuose (bet ne mieste, o kaimelyje), su išganingu užrašu ant nugaros „Mokytojas raito suka/Zuikiui puikiui penketuką“. Jo kuprinė grįžo pati, kiek vėliau.

2009m. Birželis, didžiulis draugų palapinių miestelis, švenčiam tarp samanų. Tais metais festivalis baigėsi, o mes dar likom („Vairuotojų yra trys – štai šitas, po medžiu, kitas – tai aš, bet šiandien jau išgėriau šešis sidro, trečio nerandam.“) („Darling, I saw you on the stage and then nobody saw you until now.“; „Tai kur tu dingaaaai?“ Aš neįsivaizduoju). Tais metais liepė išardyt sceną, bet viskas baigės gerai, sekmadienio popietę euforija pasiekė piką, mes likom, aš pamečiau mašiną, pirmadienio vakare vyko afteris mano sode, Demis Ruso grojo Love Is, per radiją siuntė linkėjimus, o, realiai paėmus, šventė užsibaigė tik per Jonines. Mama fotkėse kai kurių nepažino, gal ir nieko tokio.

2010m. Birželis, aš Austrijoj, klausausi, kaip žmonės rengiasi į Sūpynes ir jaučiu, kad tuoj tuoj, bus kapt kapt, krokodilo ašaros, nes noriu labiau nei į išleistuves.

2011m. Jau nuo gegužės visose ausyse skamba aidi Jay Haze - “I Wait for You“, “People are Still Having Sex“, Teeth – “Shawty“ ir visi kiti panašūs lobiai, pas mane atvažiuoja žmonės iš Berlyno ir mes vėl užkraunam boružę, kuri akimirką net palaižo asfaltą, bet, kažkokio stebuklo dėka vis tiek sugeba mus suvežioti į Pakretuonę. Aš dirbu info centre, manęs pažiūrėti ateina devyni vienetai draugų su vaišėmis, mes info centre šokam. Po festivalio pažįstamo pažįstama feisbuke postina – „Na ir įdomių nr. Sūpynėse susižvejojau, pvz.“Mahila – maža linksma blondinė“<…>“. Palapinė pastatoma penktadienį, sekmadienį atsimenama, kad dar ir tokia buvo. Groja Migloko ir Vaiperis, mes šokam, mus filmuoja, paskui mes šitaip va ir va kaip šokam dar mėnesį, tik pridengiam akis. Iš ganyklų paleidžiami visi balti arkliai, sekmadienio popietė baigiasi tuo, kad mūsų stovykloje 16 vyrų ir, nepatikėsi, visų vardai Sigiai. „Mahila and X became friends after together attending Sūpynės.“ Feisbukas žino viską.

2012m. – Po visko. „Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.“

2013m. Šiemet IR VĖL manęs klausia, ar verta varyt? Ar faina? Kas dar varo? Kas groja? Aš atsakau, kad iš mano negausaus feisbukinių draugų būrio varo šiai dienai 97, tai gal kaip nors („Realiai tai varo visi, išskyrus mamą su tete“); šiaip tai tegu groja nors ir šaukštais, galėsim pagrot, jei reikės, mes varom. Jei iš darbo neišleis, išeisim. Bilietus pirkom dar žiemą. Iš to pirmojo šimto.

Bėgioja šiurpuliukai per nugarą.

Rodyk draugams

Kartą ir visiems laikams apie rimčiausią vasaros muzikos pasaką

Yra renginių, į kuriuos bilietus imi ir nusiperki kasmet, vos tik jiems atsiradus, dar kokį sausį, nes žinai, kad nesvarbu, kas gros, kur tūsas vyks, kokios kitos gyvenimo apinkybės susiklostys, tu būsi ten, nes tą savaitgalį nieko svarbesnio tavo pasauly būti negalės.

Kaip pirmą kartą vykau į Tundrą, dar iš viso nelabai supratau, kas yra festivalis, ką į jį reikia vežtis ir kaip ten viskas bus. Aišku, tai buvo toji lietingoji Tundra, apie kurią legendos sklando iki šiol, o iš angų orui pūsti mano mašinoje dumblo visiškai išvalyti taip ir nepavyko, taip giliai buvom įmirkę. Lietus tąsyk lijo be sustojimo, iš pradžių buvo baisu, bet patyrę tūsofščikai pamokė, kad lietuj netirpstam, tad be sustojimo mes šokom, o kai prisėsdavom, prasidėdavo asmeninis reivas mašinose, palapinėse ir kitose užuovėjose. Žmonės atsirasdavo ir pradingdavo iš niekur nieko, vos spragrtelėjus pirštais; kai kas grįžo šeštadienį, kai kas – dar pirmadienį nebuvo apsisprendęs, ar jau gana.

Vėliau kelerius metus iš eilės į Tundrą jau varydavom kompanijom po dvidešimt ir daugiau žmonių. Vilnius likdavo tuštutėlis, o bendraminčių pulkus galėdavai sutikti Maksimos kasose, bepildančius atsargas ilgiausiam vasaros savaitgaliui. Tundroje buvo visko – kilometras (atrodė, kad penki) iki chillout stage 2008-aisiais, kur nubridęs mišku net ir tolimiausiam kampe dar rasdavai psy dekoracijas, neišvengiamai išspaudžiančias šypseną, buvo perkūno šokis, kiečiausi pasaulyje vegetariški kebabai, išlikimo žaidimai palapinėse, deginimosi maratonai prie jų, pamestas laiko suvokimas, pažintys, kurių laimę iki šiol tebesrebiam kibirais, naktinės klajonės po palapinių miestelį beieškant prasmės, apsimainymas drabužiais, mintimis, tiesomis ir širdimis.

Paskui kurį laiką aš buvau toli, festivalių man nebuvo, o 2011-aisiais sugrįžus į Lietuvą tą vasarą Tundra buvo geriausias gyvenime nutikęs reivas iš šimto aplankytų. Tada sakiau: „Vis dar negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įspūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė. Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.“

Ir pernai tas rojus tęsės, nes kai 6, 7 ryto prie scenos vien tik draugai, išsiviepę iki ausų, juk negali būti nelinksma.

Aš myliu, aš dievinu elektroninę muziką, tad šitam festivaly galiu būti rami, kad tris dienas galėsiu iki valios džiaugtis šaižiu ir tobulai apgalvotu muzikiniu scenarijumi – kieto kietų technačių techno seksitaimas, D‘n‘B egzorcizmas, Psy atsijungimas nuo tikrovės ir brėkštantis rytas Chill‘e šile. Tundroj visada žinai, kad niekas ten negros šiaip sau, čia chebra varo iš širdies ir varo tik šokių aikštelių geriausi. Atsitiktinių šarlatanų ten nebūna, nes Techstylism‘o vyrai žino, kas ten turi groti ir atveža kiečiausius.

Man Tundra yra vieta/laikas/procesas, kuriame visada jautiesi savas, tikras, mylimas ir nereikia niekur skubėti. Metai bėga, festivaliai randasi ir praeina, tačiau Tundroje vis tiek užsikuria patys šilčiausi, širdžiai mieliausi ir teisingiausi naktinių fėjų ir velnių šokiai. Ten žmonių skirstyti į draugus ir ne savus neišeina – trims paroms visi ten yra viena. Ir kas kartą nežinai, ko tikėtis ir kokie stebuklai dėsis magiškoj miško apsupty, ir tas netikėtumas verčia drebėti iš laimės.

Laukiam be proto, be galo, be krašto.

Rodyk draugams

Apie pirmus kartus

Sako, jaunas esi, kol dar lieka pirmų kartų. Pastaraisiais metais tų pirmų kartų buvo apstu.

Pirmą kartą išdrįsau sau mesti sunkiai aprėpiamus iššūkius, su kuriais, regis, susidoroti pavyko.

Pirmą kartą skridau virš vandenyno.

Pirmą kartą lankiau ir pažinau šalis, į kurias įžengt dar visai neseniai net nesvajojau.

Pirmą kartą kopiau į tikrus, dangų remiančius kalnus ir stebėjau po jų platybes klajojančius laukinius žvėris, labai arti šalia jų.

Pirmą kartą užuodžiau, ragavau ir leidausi patyrinėti gausybę naujų pojūčių.

Pirmą kartą leidau sau išpildyti kvailas vaikiškas svajones, kurių neišpildžiusi būčiau iki šiol nerimusi.

Pirmą kartą taip aiškiai suprantu, kad jokios aplinkybės nebegali priversti manęs sudvejoti, ar verta likti savimi.

Pirmą kartą taip lengva sakyti tiesą. Savo.

Pirmą kartą visa esybe suvokiu, kas yra brangu ir truputį geriau suprantu, ko noriu.

Pirmą kartą taip ilgai nemačiau savo artimiausių.

Pirmą kartą taip siaubingai ilgiuosi namų.

38

Rodyk draugams

Apie meilę

“My relationship was what gave me my sense of location. And if you lose your sense of location, you get homesick. Stands so reason.“ (N. H.)

My sense of location is right here with me. No matter where I am.

Na gerai, pakalbėkim apie meilę. Parodyk man meilę iš pasakos realiam pavidale. Gali? Mielai traukčiau į ekskursiją.

Berniukas ir mergaitė pamilsta vienas kitą. Berniukui ir mergaitei kažkas trukdo (laikas, vieta, žmonės, formos, whatever.) Berniukas ir mergaitė leidžia ilgus vakarus rymodami prie žvakės šviesos (šiuolaikinis variantas – scroll‘indami tūkstančius tumblr.com pateikiamų visual statemens). Kokius 4/10 atvejų viskas baigiasi gerai (o tas gerumas, reliatyvi sąvoka, vienok). Berniukas ir mergaitė virsta vyru ir moterimi, formos išplatėja, vietos susiaurėja, dažniausiai po kelerių metų juos sutinki žarstant žarijas užgesusiuos laužuos.

Berniukai-mergaitės-berniukai-mergaitės-berniukai-berniukai-mergaitės-mergaitės-berniukai

<…>

An extract of a real life conversation:

-Kada ruošiesi ištekėt?
-A?
-Na, kada bus tas laikas?
-Ammm. (ir mintyse –
boom shaka boom Nenoriunenoriuneneneniekada?) –Bet garsiai pasakyti neišdrįsti.

Kada paskutinį kartą verkei? O iš meilės?

2007 m. Jei ašara kokia kaptelėjo vėliau, gal tuomet atrodė ir dėl šios priežasties, vėliau, objektyviai vertinant situacijas, išvada tėra viena – verkiu jausdama beviltiškumo būseną ar apmaudą, kuomet kaip iš vaiko atima saldainį. Ir droži pirkt naujo, arba sėdies ant dietos. Visai neskausminga.

Kai sugedo kompiuteris, maniau, priverksiu upelį. Iškrypę vertybės - ką besakyt.

Jei jauties esąs kyborgas, mėgsti papilstyti apie apps‘us, kuriuos gali įdiegti savyje, ilgainiui subręsta ir teorija apie nepastebimai įdiegtą meilės antivirus. Net pradedi visai tikėt.

Neapsigauk pamatęs mergaitę alpinėjančią ir tvirtinančią that this is it. Tokie virusai pas kai kuriuos atplaukia dažnokai, bet, neradę vietos apsistoti, keliauja toliau. „Gal bent kartą tu įsimylėk vieną, ne vienuolika?“ (Kalta.)

(Koks antras iš viso, sąlygotas tik aplinkybių) pokalbis su penkis metus nematytu klasioku:

-Norėčiau vesti iki dvidešimt septynerių.
-O merginą turi?
-Dabar ne.
(toliau neklausinėju)

<…>

Situacija – skaitom an example of a film review. “I`d recommend this film to those who‘re intrested in football and family life.“

Excuse moi? One might be interested in sports, arts, animals or whatsoever, but family life? What kind of interest is that? Persiprašau.

Kažkada romantikai sugebėdavo dūsauti metų metus, rašyt laiškus ir suokt po langais nepaliaudami.

Šiandien švieži nebemeilužiai, būna, ir nebesilabina – neaktualu. Duokit publikai pramogų, duokit šokolado su pipirais, iškvieskit psichologą – nebemokam išlaikyti dėmesio. Važiuojam dešimčia traukinių, būna, be bilieto, nebūna, kad neišliptumėm.

“Dad, did you ever have to worry about the female orgasm <…>? Do you, in fact, know what the female orgasm is? What about the G-spot? What did “good in bed“ mean in 1955, if it meant anything at all? When was oral sex imported to Britain? Do you envy me my sex life, or does it all look like terribly hard work to you? Did you ever fret about how long you could keep going for, or didn’t you think about that sort of thing then? Aren’t you glad that you’ve never had to buy vegetarian cookery books as the first small step on the road to getting inside someone’s knickers? <…> Aren’t you relieved that you’ve been spared the perils of childbirth that all modern men have to face?’ (And what would he say, I wonder, if he were not tongue-tied by his class and his sex and his diffidence? Probably something like, ‘Son, stop whining. The good fuck wasn’t even invented in my day, and however many toilets you clean and vegetarian recipes you have to read, you still have more fun than we were ever allowed.’ And he’d be right, too.)“ (N. H.)

Aj, koks skirtumas, tekstų, ilgesnių nei 15 sakinių nieks neskaito – nebemokam išlaikyti dėmesio.

I‘m not trying to be sour or bitter. I‘ve been reading a lot of good literature recently.

Rodyk draugams

Pro rožinius akinius

…Good life good life. Nieko nėra neįmanomo, nieko, sakau tau. Rodos, kasdien vis labiau veriasi akys ir vis geriau ir geriau suprantu ir save ir kitus ir auga mano tikėjimas, kad viskas bus gerai, o visos parkės ir nerimąstavimai pamažu tirpsta kaip tie murzini sniegai už lango. Vaikiškai naivus pasirodys šis mano pastebėjimas, bet negaliu atsidžiaugti visa ko, kas mus supa paprastumu ir tuo pačiu ypatingumu bei gebėjimu nuolat keistis. Turbūt visi šie praregėjimai susiję su tuo, kad dar daugiau laiko praleidžiu viena, vis daugiau ir daugiau skaitau bei rašau ir beprotiškai daug išmokstu kiekvieną dieną, kiekiename žingsnyje. Ir dar ir dar kartą įsitikinu, kad teisingas nusiteikimas yra pats stipriausias ir sunkiai nukaunamas ginklas mano kelyje. Ir dievaž, kokie nuostabūs žmonės mane supa! Net nedrįsčiau svajoti apie tokias likimo (?) dovanas, apie tokius stiprias ir šviesias bendravimo akimirkas, kurias išgyvenu. Visi pikti paaugliški ego kažkur seniai užsikasė, pavirsdami į neįkainojamą meilę, kuri skyla į dvi dalis – sau ir kitiems. Jei drįsti prieštarauti, turbūt, dar neatėjo tavo laikas. Užsidėk, užsidėk rožinius akinius. Verta.

Rodyk draugams

Kaip susirasti berną (svarbiausių patarimų atmintinė)

Ilgai kaupiausi, kol pagaliau prisiruošiau atskleisti nepaprastai naudingų patarimų, kuriais pasikliaudama, per labai trumpą laiko arpą nebeliksi vieniša, sąrašą.

Pirmas ir bene svarbiausiasnebūk išranki. Jei galvoji, kad potencialus bernas privalo būti ir gražus ir turtingas, ir protingas, ir nuoširdus, paklunus bei nuolankus, tai labai klysti. Gal nustebsi, bet, tavo nelaimei, pasakysiu, kad jei kada mūsų šalyje ir buvo tokių egzempliorių, kurie pasižymėtų visomis šiomis savybėmis, tai jie seniausiai išnyko su pirmąja ekonominės krizės banga, nuvilnijusia dar 2008 m. Tiesa, mūsų šalyje dar liko keli unikalūs pavyzdžiai, bet jie arba: 1) mieliaus renkasi kitų čiuvų draugiją ir virtuvėje ir lovoje; 2) jau penktus metus sau ramiausiai kniaukia po kaldra su kokia lievake (lievakenes jine tu), kuri, jam to nepastebint, saugo savo turtą kaip cerberis, urzgimu pasitikdama kiekvieną, jos poziciją besitaikančią užimti, sielą.

Jei manai, kad sutikai tipą, pasižymintį bent pora išvardytų savybių, griebk nedvejodama, mat jei ne tukaip mat nugriebs kuri kita. Jokiu būdu nepamiršk, kad grožisvisiškai nesvarbus dalykas. Negrožis gali tapti netgi dideliu pliusunegražus bernas labiau tave mylės, nes vis pasidžiaugs, kad turi tokį gožį, kaip tu, šalia, o ir nuo nuodingųjų gyvačių (aka kitų panų) nereikės jo taip saugoti.

Žinok, kur ieškoti. Būtinai aplenk visokius pseudo intelektualų ir hipsterių prikimštus barus. Ten bernai eina pagerti, paklausyti muzikos, o jei dėl mergų, tai tik ieškodami merginos tai nakčiai. Bernai tokių vietų tau tikrai nenupirks gėrimo, o jau kalbėti apie gausią ir turtingą jūsų bendrą ateitį. Geriausi medžioklės klodaiklubai ir barai, kur bernams įėjimas bent 20lt, o merginos įleidžiamos nemokamai. (Atsargiaivisgi teks įveikti nemenką konkurenciją).

Matykis. Jei manai, kad ieškant berno derėtų vadovautis posakiuJei mylės, mylės ir su chalatu bei naminėm šliurėm, tai labai klysti. Matytis tu privalai. Svarbiausias pastebimumo atributasilgi blizgantys plaukai (pageidautinarudi, šviesūs arba juodi. Jokių mandrų spalvų ar kirpimų! Bernams nepatinka pankės). Kiti svarbūs akcentairyškios blizgios palaidinės, aptempti džinsai, kelnės, suknelės ar sijonai bei aukštakulniai ar platformos. Privalumasįdegis. Jokiu būdu nesirenk įmantrių formų ar medžiagų rūbų. Sporbačiai, kuprinės, megztukai bei panašūs atributaigriežtai draudžiami. Kruopštus vakarinis makiažas ir kvepalų dvelksmasprivalomi.

Nekalbėk. Bernams nepatinka išsišokėlės. Kuo mažiau kalbėsi, tuo mažiau intelekto parodysi. Bernams nepatinka moksliukės. Nedrįsk parodyti, kad kuo nors domiesi, ar, gink Dieve, mėgsti skaityti, ar dar baisiau, rašyti. Jei negali susilaikyti neturėdama pomėgio, gali šokti, domėtis mada arba dainuoti.

Negerk.Gali gerti ne daugiau nei du kokteilius per vakarą. Draudžiama gerti alų, viskį, degtinę ar panašius mužikų gėrimus. Leidžiama paragauti sidro, vyno bei kokteilių (tik be jokių išsišokimųkamikadzėne kokteilis!). Geriausia, negerk viso. Bernams nepatinka alkoholikės.

Nerūkyk. Išimtisplonos, geriausia, mėtinės Glamour ar Vogue cigaretės. Rūkydama jas privalai skolintis draugės bei nepamiršti pridėti, kadšiaip tai nerūkau, nebent kartais su draugėm…Bet geriausia nerūkyk viso. Bernams nepatinka narkomanės.

Nevalgyk. Plačiau komentuoti nėra ką. Atsimink, kad bernams nepatinka storulės.

Šok. Bernams patinka šokančios merginos. Tik šokdama taip pat išlik kukli. Jokiu būdu nesirangyk kaip gyvačiokas ir nedrįsk šokdama lipti ant kokios pakylos. Bernams nepatinka išsišokėlės.

Nesikeik. Bet jei laikysiesi prieš tai paminėto patarimo nekalbėti, pavojus, kad keiksiesi, sumažėja iki minimumo. Nepamiršk, kad bernams nepatinka nepraustaburnės.

Būk kukli. Net jei bernas ir labai patinka, jokiu būdu to neparodyk. Pirmą kartą paprašyta neduok telefono numerio, neik drauge šokti ir visaip kaip ignoruok. Bernams nepatinka lengvai prieinamos.

Nepasitikėk savimi. Girdėdama komplimentą raudonuok, krykštauk ir kaip įmanoma daugiau kuklinkis. Bernams nepatinka pasipūėlės.

Neturėk vyriškos lyties draugų. Privalai laiką leisti kelių (2-18) draugių kompanijoje. Bet kokie vyriškosios lyties veikėjai nėra pageidaujami. Bernams nepatinka paleistuvės.

Kartais neturėk nuotaikos. Priežastys gali būti įvairiosnuovargis, nesėkmės moksle, na, o dažniausiaipykčiai su draugėmis. Bernams patinka jautrios merginos.

Gamink. Privalai mokėti pagaminti bent kelių rūšių mišraines, sulipdyti skruzdėlyną ir, žinoma, vėdarus, žemaičių blynus ir cepelinus. Bernams patinka maistas.

Nepersisenk. Tavo išvaizdalabai svarbu. Privalai arodyti nuostabiai. Investuok į priauginamas blaksienas, nagus, plaukus, aišku, drabužius beik aksesuarus. Tik nepaversk savęs vaikščiojančia grožio salono reklamanereikėtų taikyti išsyk visų grožio procedūrų. Bernams patinka natūralumas.

Taigi, ko gero, nesitikėjai, kad viskas taip paprasta. Pažadu, jei seksi šiais patarimais, tikrai jau greitai nebebūsi vieniša, o gal net ir ištekėsi. Nesilaikant jų, Lietuvoje berno susirasti neįmanoma.

Gerai, sėkmės, tu tekėk, tuo tarpu - gyvensiu.

Rodyk draugams

Apie stogo rovimą, meilę filmuos ir realybėj bei tobulus gyvenimo scenarijus

Ko gero jau ne sykį minėjau, kad vis stipriau ir dažniau jaučiu tai, ką įvardiju stogo rovimu. Pamenu, kai susipažinau su viena buvusia meile, aplink buvę žmonės mane vis bandė įspėti “geriau tu su juo neprasidėk, jam rauna stogą”. Ir nesupratau tada, mielieji, ką jie norėjo pasakyti. Maniau, tiesiog taip įvardijamas buvo tada jo vėjavaikiškumas ir neatsakingumas. Visgi ne. Tai yra šis tas daugiau. Aišku, toji meilė baigėsi greitai, lengvai ir neskausmingai, kaip ir jos visos mano gyvenime, bet iš jos atsinešiau tam tikrą supratimą apie tam tikrus dalykus.

Tą būseną apsakyti sunku. Pasireiškia ji keletu požymių, kurių pats žaviausias bei tuo pačiu grėsmingiausias – kai jau ir pats nežinai, ko iš savęs tikėtis. Ir nežinia, ar tavo neišsitekimas savam kaily pasibaigs tatuiruote ant krūtinės, ar metų savanoryste Kambodžoje.

***

Visi kalba apie meilę. Jau ne vienas sako, kad romantiniai filmai ypač žalingi tam, kas vyksta tikrų žmonių tikruose tarpusavio santykiuose. Nes filmuos viskas dailiai, o dviejų kambarių butuke, kurį dažniausiai dar tenka dalintis su kambarioku, tūnančiu už sienos, senos statybos name krasnūchoj dailiai gal išeina ir ne visada. Nes filmuose jie visada žino, ką reikia sakyti, o mes jau pastebėjome, kad romantiškos dejonės ir klejonės lietuviškai dažniausiai skamba mažų mažiausiai komiškai.

Tie, kurie jau nebekalba apie meilę, kalba apie poravimąsi. Tik paprastai tie, kurie daugiausiai kalba, mažiausiai poruojas. Nemažai ir tokių, kurie kalba mažai, bet niekada nemiega vieni.

Yra ir tokių, kaip aš. Tokių, kurie susižavi šimtus kartų per gyvenimą, niekada nesugeba apsistoti vienoje vietoje ir baisiai greitai viską pamiršta. Ir visada sau bedūsaudami naiviai tiki, kad gal jau dabar tai bus joa, bet joa niekada nebūna. Ir užuot virkavę jie stebi savo draugus ir pažįstamus, jaukiai bemurkiančius savo inkiluos ir džiūgauja, kad, laimei, dar ne joa. O sekmadienio vakarais kažkur pameta sveiką protą, dairosi po savo vienišus namus ir dūsauja, kad gal visgi ta vienatvė ir nėra tokia žavi. Pirmadienio rytais jie gimsta iš naujo, pamiršdami ir užbraukdami visus idiotus, įkalintus tuose inkiluose.

Kai mes kalbamės, vis pajuokauju, kad, kadangi jau mokslus baigėme, dabar tobulas scenarijus būtų susirasti rimtus kostium(ėli)o reikalaujančius darbus, pasiimti paskolą butui perkūnkiemy (pasirodyti prieš gimines) bei dar vieną – šių metų mašinai (pasirodyti prieš kaimynus), prisigimdyti vaikų ir gyventi gyvenimą. Tada mes labai juokiamės, sudaužiam taures ir giliai viduje sau prisiekiam taip niekada nedaryti.

Rodyk draugams

Vyrai

Ir vis dėlto. Man patinka vyresni. Nes jaunesni*. Nagi. Am, kaip čia pasakius. Sekina? Is it the right word? O vyresni. Vyresni. Puoselėja. Ir nesielgia dalbajobiškai, whatever happens.

Kartais tas žinojimas, kad teoriškai būtų įmanoma būti labai laimingai, bet praktiškai – neįmanoma, hmmm, na gi gelia nuo to žinojimo, duria jis, smaugia mane, mon ami. Tik neatsakyta meilė gyvena, tik neatsakyta… Tai toji, apie kurią kalbu, liepsnoja žaižaruoja tiesiog iš to neįmanomumo, spėju.

Tuoj apsibliausiu, kaip vaikas, po velnių.

*FYI, jaunais mes vadiname mažų mažiausiai iki 25.

Rodyk draugams

Apie tą vasarą

Ši vasara kol kas ne tik pati geriausia, bet ir tikrai produktyviausia – trys stovyklos, keturi open-air’ai, veik savaitė pajūryje, nesuskaičiuojami vakarai su draugais, o, jei viskas bus gerai, kitą savaitę ir išvyka į numylėtąjį Berlyną. Kad ir kaip, vis dėlto smagu iš lėto formuoti tvarkaraštį rudeniui ir žinoti, kad greitai iš daug maž tingaus grįšiu į tą režimą, kuomet daug dirbama, bet tuo pačiu ir jaučiama, kaip nemiega protas, stiprėju fiziškai, morališkai ir dvasiškai. Kai ir nuveikti išeina daugiau, nes mokama vertinti laiką, ir poilsis tampa saldesnis.

Sekmadienio vakarą Satta Outside metu apsidairiau aplink ir, matydama šalia mylimus žmones tariau sau, gal ir gerai, kad lieku Lietuvoje. Nes meilės čia tiek, kiek niekur kitur, ko gero nerasi. Čia šalia mylimieji ir juokas toks, kurio svetimi nesupras. Čia daug dalykų yra beyond. Čia aš vėl bandysiu suimti save į rankas, nes, kad ir kaip nenorėdama, vis išsprūstu. O gal ir nenoriu neišsprūsti?

Ir vis tiek, atsiminsim geriausiai tai, ką padarėm. Ir verčiau gailėkimės tik dėl to, ko neišdrįsom.

Dievuli mano, laimink mane, pakišdamas pagalvę, kai pati save skriaudžiu. Nevalingai.

Rodyk draugams

Gyvenimas visiškai veža

Gyvenimas rojuje tęsiasi ir įgauna pagreitį – viskas eina tik geryn ir geryn. Visgi, aš nebūčiau aš, jei nebarbenčiau triskart medin ir nespjaudyčiau per kairį petį.

Na o kolkas, flashback‘inam.

Sekmadienį grįžome iš Tundros. Vis dar negaliu patikėti, bet tai buvo pats geriausias festivalis ever. Iki šiandien negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įsūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes juk toliau tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė :) Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.

Iki Tundros spėjau pabuvoti labai neprastuose pasisėdėjimuose Vienuolyno kiemely bei terasose, aplaistyti gautąjį diplomą, apšilti kojas numylėtojoje stovykloje ir pabaigti visus darbus. Vasara goes on, o su ja ir susidėliotas tvarkaraštis, kuriame, laimei, tuščių plyšių veik nerasi.

Toks mažytis pastebėjimas, kodėl, užmetus akį į gmailo funkcijas, užuot regėjusi, kaip turi būti, regiu “Sukurti meilės laišką”. Juk žožio iš m raidės ten nėra. Ir tas regėjimas kartojasi.

Meilės many tiek, kad užtektų mums visiems. Ateik, pasidalinsiu.

2011 07  11

Rodyk draugams