BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mažo miestelio didelės žvaigždės

Lietuva (o ypač Vilnius) yra fotografų, modelių, dj‘ėjų ir asmenybių kraštas ir nelabai čia turiu ką bepridurti.

Dievas davė galybę talentų, veržias per kraštus, nėr, kur padėt, ale kuklumo ir subtilumo pagailėjo, bėda. Visi viską moka, visi viską žino, visi viską gali.

“The trouble with my generation is that we all think we’re fucking geniuses. Making something isn’t good enough for us, and neither is selling something, or teaching something, or even just doing something; we have to be something. It’s our inalienable right, as citizens of the twenty-first century. If Christina Aguilera or Britney or some American Idol jerk can be something, then why can’t I? Where’s mine, huh?”

Nick Hornby – A Long Way Down

Jei gali nedainuoti, prašau, susimildamas, nedainuok, kiek kartų sakyta.

Rodyk draugams

Apie meilę

“My relationship was what gave me my sense of location. And if you lose your sense of location, you get homesick. Stands so reason.“ (N. H.)

My sense of location is right here with me. No matter where I am.

Na gerai, pakalbėkim apie meilę. Parodyk man meilę iš pasakos realiam pavidale. Gali? Mielai traukčiau į ekskursiją.

Berniukas ir mergaitė pamilsta vienas kitą. Berniukui ir mergaitei kažkas trukdo (laikas, vieta, žmonės, formos, whatever.) Berniukas ir mergaitė leidžia ilgus vakarus rymodami prie žvakės šviesos (šiuolaikinis variantas – scroll‘indami tūkstančius tumblr.com pateikiamų visual statemens). Kokius 4/10 atvejų viskas baigiasi gerai (o tas gerumas, reliatyvi sąvoka, vienok). Berniukas ir mergaitė virsta vyru ir moterimi, formos išplatėja, vietos susiaurėja, dažniausiai po kelerių metų juos sutinki žarstant žarijas užgesusiuos laužuos.

Berniukai-mergaitės-berniukai-mergaitės-berniukai-berniukai-mergaitės-mergaitės-berniukai

<…>

An extract of a real life conversation:

-Kada ruošiesi ištekėt?
-A?
-Na, kada bus tas laikas?
-Ammm. (ir mintyse –
boom shaka boom Nenoriunenoriuneneneniekada?) –Bet garsiai pasakyti neišdrįsti.

Kada paskutinį kartą verkei? O iš meilės?

2007 m. Jei ašara kokia kaptelėjo vėliau, gal tuomet atrodė ir dėl šios priežasties, vėliau, objektyviai vertinant situacijas, išvada tėra viena – verkiu jausdama beviltiškumo būseną ar apmaudą, kuomet kaip iš vaiko atima saldainį. Ir droži pirkt naujo, arba sėdies ant dietos. Visai neskausminga.

Kai sugedo kompiuteris, maniau, priverksiu upelį. Iškrypę vertybės - ką besakyt.

Jei jauties esąs kyborgas, mėgsti papilstyti apie apps‘us, kuriuos gali įdiegti savyje, ilgainiui subręsta ir teorija apie nepastebimai įdiegtą meilės antivirus. Net pradedi visai tikėt.

Neapsigauk pamatęs mergaitę alpinėjančią ir tvirtinančią that this is it. Tokie virusai pas kai kuriuos atplaukia dažnokai, bet, neradę vietos apsistoti, keliauja toliau. „Gal bent kartą tu įsimylėk vieną, ne vienuolika?“ (Kalta.)

(Koks antras iš viso, sąlygotas tik aplinkybių) pokalbis su penkis metus nematytu klasioku:

-Norėčiau vesti iki dvidešimt septynerių.
-O merginą turi?
-Dabar ne.
(toliau neklausinėju)

<…>

Situacija – skaitom an example of a film review. “I`d recommend this film to those who‘re intrested in football and family life.“

Excuse moi? One might be interested in sports, arts, animals or whatsoever, but family life? What kind of interest is that? Persiprašau.

Kažkada romantikai sugebėdavo dūsauti metų metus, rašyt laiškus ir suokt po langais nepaliaudami.

Šiandien švieži nebemeilužiai, būna, ir nebesilabina – neaktualu. Duokit publikai pramogų, duokit šokolado su pipirais, iškvieskit psichologą – nebemokam išlaikyti dėmesio. Važiuojam dešimčia traukinių, būna, be bilieto, nebūna, kad neišliptumėm.

“Dad, did you ever have to worry about the female orgasm <…>? Do you, in fact, know what the female orgasm is? What about the G-spot? What did “good in bed“ mean in 1955, if it meant anything at all? When was oral sex imported to Britain? Do you envy me my sex life, or does it all look like terribly hard work to you? Did you ever fret about how long you could keep going for, or didn’t you think about that sort of thing then? Aren’t you glad that you’ve never had to buy vegetarian cookery books as the first small step on the road to getting inside someone’s knickers? <…> Aren’t you relieved that you’ve been spared the perils of childbirth that all modern men have to face?’ (And what would he say, I wonder, if he were not tongue-tied by his class and his sex and his diffidence? Probably something like, ‘Son, stop whining. The good fuck wasn’t even invented in my day, and however many toilets you clean and vegetarian recipes you have to read, you still have more fun than we were ever allowed.’ And he’d be right, too.)“ (N. H.)

Aj, koks skirtumas, tekstų, ilgesnių nei 15 sakinių nieks neskaito – nebemokam išlaikyti dėmesio.

I‘m not trying to be sour or bitter. I‘ve been reading a lot of good literature recently.

Rodyk draugams

Grynas

Pats tikriausias esi, kai keitiesi.

“Žmonės visai kaip medžiai. Aš juos skaičiuoju. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Bet tik iš tolo. Ne per arti langų. Kitaip viskas užges.”  (H. Wasmo)

„<…> they‘re right in thinking that it‘s a crime where I come from: it‘s against the law because we‘re all cynics and romantics, sometimes simultaneously, and marriage, with cliches and its steady low-watt glow, is unwelcome to us as garlic to a vampire.“ (N. Hornby)

Vilnius, +6°C.

Darbas, tyla, vanduo, lietus, tvarka, tik teisingi ėjimai - didžiosios meilės. Erdvė, kurioj aš esu .

Kokia kukli ta tikroji euforija.

Rodyk draugams

Oro!

Kas darosi su Vilniumi? Kas darosi su mano galva? Kas kas kas.
Aš tiek matau ir tiek jaučiu, kad tas įžvalgumas retsykiais gąsdina. Kažko labai labai labai nori? Ateik, užbursiu.

Girdžiu, matau, jaučiu, uodžiu, ragauju. Visi pojūčiai sustiprėję, smegenys dirba trissyk padidintu režimu, tik nežinau, kaip ilgai tai gali tęstis.

Viskas, regis gerai, bet.

“I’ve been insulted by his bad taste.” (Nick Hornby - “High Fidelity”)

Mane sekina tavo blogas skonis, mane sekina tavo nenoras kalbėti išmintingai, mane žudo tavo nevykę juokeliai, ir tas nesuvokimas, kas ne taip, ir ką derėtų nutylėti. Mane verčia iš kojų tavo nesuvokimas, kuo skirias Mari Kuri ir Mariah Carey,  tavo gyvenimo svajonė turėti kvadratinę dėžę  ir už ją dirbt visą gyvenimą, mane skaudina, kad vis tiek nesupranti, kodėl apie tai kalbu.

Iš proto veda tavo nepagrįstas stresas dėl bukapročių, dėl nieko nereiškiančių laikinų sandorių, dėl to, kad nesupranti, kaip tai nesvarbu. Būna, noris raudoti suprantant, kad manęs vis tiek nesuprasi.

Gana murkdytis praeities kemsynuos, buvo, praėjo, palaidojom. Pirmos meilės kerai išėjo iš mados prieš šešis pavasarius, o tu vis dar braidžioji ten, pasimetęs. Ten tuščia, nes visi iš ten jau seniausiai išėjo.

I’m stuck in a moment and I can’t get out of it.

Kai paskutinį sykį taip jaučiausi, apsivertė pasaulis. Į gerą.

Rodyk draugams

Kreivi teisingi ketvirtadieniai

Pabundi pusę šešių ryto, leki bėgi į dieną, prabėgomis dar spėdama paskaityti Hornbio High Fidelity. Praeiviai kreivai teisia, kai juokiesi, versdama puslapius, nes patys nedrįsta. Spėji pabūti visur – ir išdėstyti paskaitą viename miesto krašte, ir pavakarieniauti su žmonėmis, kurie atneša ramumą į gyvenimą, kitame, ir apsilankyti parodos atidaryme ir… Ir galų gale finišuoji sulaukdama kreivų pasiūlymų. Kaip mat juos atmeti, bet ties Vilniumi pasidedi pliusą – dar ilgai neaprimsim, jei jau mūsų tokie ketvirtadieniai.

O toliau – toliau šviesu. O toliau neapsakomo, žodžiais neužrašomo jaukumo pokalbiai ir Thievery Corporation fone. You improve me. Tas pavasaris, tas pats gražiausias pavasaris, kurio nematai, bet jauti, kaip skleidžiasi. Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį.

Rodyk draugams

Apie Mokyklą

HornbioApie vaikiną, kurį pataruoju metu skaitinėju, bei neseniai pradėti mokyti paaugliai privertė atsiminti, kas yra mokykla ir kaip kitaip viskas yra, kai esi mokykloje.

Žinai, aš vis dar sunkiai įsijaučiu į faktą, kad visuomenėje esu laikoma visaverčiu suaugusiuoju, nes atrodo, kad šešiolika buvo dar labai neseniai.

Taigi, mokykla. Norėčiau pabrėžti ir tai, kad mokykla Panevėžyje, ko gero, yra visiškai kitas reikalas nei mokykla Vilniuj ar kitam Lietuvos krašte. (Šias išvadas darau po ilgo bendravimo su šimtais žmonių iš visų įmanomų pakampių.) Neteko girdėti, kad kur kitur mokiniai pagautų mokytoją tamsų vakarą einančią namo ir jai parduotų plytą arba mokyklos direktorių įtupdytų į medį ir lieptų kukuoti. Panevėžyje taip būna. Na, bent jau buvo tais laikais, kai mokiausi aš.

Kai mokiausi, buvo labai aišku, kas yra kas. Kurie žmonės yra ponai šaunuoliai, o kurievargšai nevykėliai. Palyginimas gan banalus ir stereotipiškas, bet paauglystė ir visa aplinka, kurioje gyvenome, buvo tarsi serialas.

Kalbant apie nevykėlius, arba tuos, kurie kitokie nei visi, manau, galiu gan objektyviai analizuoti pasaulio suvokimą šios pozicijos. Tada to nesupratau, bet dabar, kai viskas taip toli, akivaizdu, jog visada buvau truputį kitokia nei dauguma. Įvairiausiais aspektais.

Nepamirškime ir to, kad viskas, kas vyko tuo metu, atrodė amžina, rimta ir labai svarbu. Bent jau man.

Septintojedešimtoje klasėse šauniausios merginos dėvėjo gražiausius rūbus, turėjo puikiausius plaukus, jau spyrėsi į aukštakulnius, dauguma rūkė ar bent jau tvirtino tai darančios, mėgo sidrą bei kokteilius, vaikščiojo į klubus, didžiavosi milžiniškomis vyresnių draugų kompanijomis ir tuo, jog niekas nežino, kad jos nepilnametės. Vaikinai, na, vaikinai tuo metu intensyviai stengėsi užaugti ir subręsti. Aš, tuo tarpu, gan dažnai parindavausi, kad ant aukštakulnių atrodau kaip karvė ant ledo ir šiaip nepaeinu, rūkyti elementariausiai nemoku, rūbams pinigų netrūko, bet trūko tinkamos pakabos aka figūros, vyresnių draugų tikrai neturėjau ir net neįsivaizdavau, kaip tokie surandami. Ir, žinoma, net nenutuokiau, kad klasiokių pasakojamose istorijose tiesosgal koks ketvirtadalis (tėvai ant pyko lygiai taip pat, kaip ir ant manęs, aukštakulnius paskolindavo mamos, blogesnius pažymius jos gaudavo ne šaunumo, o paprasčiausio bukumo, o vaikinai, na seriously, kokie vyresni normalūs vaikinai domėtųsi dešimtokėm?) Aišku, tada to juk nežinojau. Klausiau Kobaino, rašiau eilėraščius, skaičiau Beigbėderį (jau tada) ir dūsaudavau manydama, kad esu vienintelė penktadienio vakarą leidžianti ne vakarėlyje. Nevykėlė nebuvau, nes tokios etiketės labai bijojau. Buvau gan išmintinga, visada žinojau, ką, kur ir kada pasakyti, tad šiokią tokią pagarbą turėjau. Buvau reikalingas žmogus, nes puikiai išmaniau didžiąją dalį su mokslu susijusių reikalų, o rašinius taisydavau bene visai klasei. Tiesa, ir geriausios draugės neturėjau. Kiekvienoje pamokoje sėdėdavau su skirtingais žmonėmis.

(Dešimtoje klasėje viskas pradėjo keistis, draugų ratas plėtėsi pasiutusiai greitai, prasidėjo nesibaigiančių vakarėlių maratonai (kurie vis dar tęsiasi), intrigų rezgimas ir visi kiti būtiniausi vėlyvos paauglystės pipirai.)

Per tą laiką spėjau panešioti skiauterę ir nutranzuoti nusipirkti kerzų, įsiverti ragą į ausį ir prisiauginti mėlynus plaukus, įšokti į aukštakulnius ir išnaudoti porą soliariumo abonementų, patirti pirmąją skausmingą meilę ir pradėti rašyti blogą (apie kuriuos tuomet mažai kas tebuvo girdėjęs) - žodžiu, išbandyti labai daug. Ir, laimei, niekada nepatyriau pernelyg skaudinančiai veikiančios bendraamžių reakcijos į tai, kuo užsiimdavau.

Žvelgiu dabar į visus mokyklos lūzerius ir mąstau, ar jie bent nujautė, kaip kitaip viskas bus po tos mokyklos. Dar įdomiau, kokį pasiutusiai malonų pasitenkinimą savimi turėtų kelti suvokimas, kad tam tikrais aspektais toji lūzerio pozicija netgi išėjo į naudą. Ne viena mano daili ir anuomet populiari klasiokė taip ir liko gimtąjame mieste su tuo pačiu šaunuoliu, kurio tuomet stiliova džinsovkė buvo vau, bet šiandien vau ji nebėra, bet vis dar kabo jam ant pečių. O vienas didžiausių mokyklos lūzerių, mano žiniomis, egzaminus išlaikė puikiausiais balais, įgijo kietą profesiją ir dabar dirba kol kas dirba Barclays, bet net neabejoju, jog tai tik kelio pradžia. Nujaučiu, kad ir merginų dėmesiu šiandien jis nesiskundžia. Lūzerio rolė silpnuosius galutinai nugalabija, o tuos, kurie nėra linkę pasiduoti, paskatina užsispirti ir atkakliai varyti pirmyn. Prisipažinsiu, ir nesyk pasvajodavau apie laiką, kai išaus vadinamoji teisingumo valanda. Žinoma, šiandien viskas skamba pernelyg dramatiškai ir pritemptai, bet. O štai mokyklos šaunuoliai dažnai užmiega ant laurų. Viskas gerai, viskas žavu, viskas easy. Gaila, kad pasibaigus blizgučių spindesiui didžioji dalis juos gerbusios auditorijos permatuoja vertybes, nuleisdama šaunuolių reitingus žemyn.

Gal ir vėl nuskambėsiu kaip iš ne pačio intelektualiausio žurnalo mergaitėms, tačiau tik džiaugiuos, kad vaikystėje, kai kitiems keliai klojosi olandiškom rožėm be spyglių, teko prabrist ir per dilgynes.

Tai ir šiandien, aš dažnai už tuos, kuriuos dauguma vanoja, ir visų frykų bepročių pusėje.

Feisbuke šmėklų vaikystės taip pat nekolekcionuoju. Kaip prieš kelerius metus, dar tik prasidedant snukiaknygės aukso amžiui, Tomas Ramanauskas sakė savo straipsnyje, jei kažkokį žmogų pamiršai ir su juo nebebendrauji, tai gal pamiršai ne be reikalo? O visokie klasės susitikimai man gan sunkiai suvokiamas reikalas. Nesuklyskite, su klasiokais sutariau puikiai.

Rodyk draugams

Odė mano egocentriškajam rojui

Aš turiu vieną didelę spintą ir bent trisdešimt skirtingų outfito variantų, kuriais apsirengus būtų galima išeiti į viešumą. Esu tikra, kad laikui bėgant, jų tik daugės. Turiu vieną raktą nuo mano vienos privačios erdvės. Net ir šaukštelį kavai – ir tą vieną teturiu.

Turiu aukštąjį išsilavinimą, tikrai spalvingą patirtį gyvenime ir dar spalvingesnį pažįstamų ratą bei darbą, kurį tikrai mėgstu. Visas mano laikas ne darbe – ne kam kitam, o man. Mano ilgos pertraukos, mano rytai, kai nedirbu, besivartant mano didžiulėje lovoje, kurios neturiu su niekuo dalintis, mano vakarai, na ir žinoma, mano savaitgaliai. Aš neturiu prieš nieką atsiskaitinėti, kur einu, ką veikiu, su kuo kalbuosi. Klausau tik tokią muziką, kuri man patinka, grįžtu, kada noriu, miegu, kur noriu, gaminu tik tai, ko noriu.

Šiandien supratau, kad šaldytuve tėra pomidorų padažo, duonos ir jogurto, nes labai retai valgau namie, o jei ir valgau, mano porcija yra ketvirtadalis to, ką suagęs vyras suvalgo lengviems pusryčiams. Sulaukusi 23m. aš neturiu nei menkiausio supratimo, kaip reikia išvirti sriubą, kepti mėsą, o kaip paruošti troškinį man iš tiesų yra visiška mistika.

Šiandien išgirdau, kaip kolegės guodžiasi savo bepročiais vyrais ir vaikais, kurių nespėja pasiimti iš darželio. Jų vyrai įtarinėja jas romanais, kurių net fiziškai, dėl laiko stokos nebūtų įmanoma užsukti ir burnojasi dėl kitų smulkmenų. Suvokiau, kad pavydo sceną paskutini kartą teko girdėti daugiau nei prieš metus, o jos autorius su savo įsivaizduojamomis nuosavybės teisėmis seniai nuplaukė į užmarštį su visais neatsakytais sms’ais ir skambučiais. Išties, klausantis moteriškių pasakojimų šiurpas kratė net teoriniame lygmenyje įsivaizdavus, kad apskritai kažkas, o juo labiau koks lochas, kuriam didžiausia gyvenime nusišypsojusi laimė – iš viso mane sutikti savo varganame gyvenime, aiškintų, ką turiu daryti.

O dievai, kaip aš myliu savo visiškai nepriklausomą ir tik savęs pačios reguliuojamą gyvenimą. Kartais užeina idiotiškumo srovės, kuomet mielai atrodo kūdikių veidai ir visai sudomina kokio pyrago receptas, tačiau labai greitai šias absurdiškas mintis nuplauna potvyniu išsiveržę sveiko proto bangos, primindamos, kad kūdikiai verkia, rėkia, vemia, valgo, auga ir kainuoja nežmoniškus pinigus, o naminis pyragas visų pirma prilipina tave prie puodų bent dviems valandoms, kurias galėtum sau ramiausiai skaityti gerą knygą, visų antra – jo miltų daugiatūkstantinės kalorijos suteikia sekundės malonumą ant lūpų ir šimtus sąžinės priekaištų bei ringes ant klubų. Fuck this shit.

Neseniai buvo užėjęs smegenų užtemimas, kurio metu vis apnikdavo mintis, kad ak, kaip liūdna, kad esu viena ir neturiu antros pusės. Laimei, tamsūs debesys apleido smegenis ir pagaliau leidau sau suvokti, kad mano padėtis – didžiulė laimė, apie kurią ne vienas gyvenimo rutinos rato įsuktas vargšas tik svajoja.

Su kiekviena laisvo ir nepriklausomo, jokio idiotiško universiteto ir kitų nesąmonių nejuodinama savo gyvenimo diena jaučiu, kaip į dangų stiebiasi mano ego ir kaip tolyn tolsta nuaidi visų dalbajobų, pavyduolių ir heiterių komentarai ir moralai.

Mes princesės, o visi, kas drįsta tam prieštarauti, eikit po velniais. Taip, mes degsim vienam pragare, bet ten turėtų būti linksma.

Vilo manymu, vienintelė priežastis turėti vaikų yra viltis, kad jie tave prižiūrės, kai būsi senas, nuskurdęs ir niekam tikęs, - bet pinigų jis turi, o tai reiškia, kad gali išvengti šlamšto, tualetinį popierių primenančių sofos užtiesalų ir pasigailėtino troškimo įtikinti draugus, kad jie turėtų būti tokie pat nelaimingi kaip jis pats.”

Nick Hornby “Apie vaikiną”

Rodyk draugams

2011m. Suvestinė

Šabloniškai nuskambės šis pastebėjimas, bet negaliu susilaikyti neatsidususi ir nepasakiusilaikas bėga vis greičiau ir grečiau.

Skaičiuojam paskutines metų dienas, o aš, kaip visada, norėčiau pateikti detalią praėjusiųjų apžvalgą. Visgi, 2011-ieji buvo velniškai geri metai. Geriausi metai mano gyvenime. Jauti jėgą?

Taigi, renkam šių metų įspūdingiausius. Kad būtų paprasčiau, taikau kategorijas, naudotas praėjusiais ir pridedu šį naujo.

Metų Pasididžiavimas: baigtas universitetas ir per savaitę po grįžimo gyventi į Lietuvą susirastas darbas (ne per pažįstamus).

Metų miestas: Berlin (Don’t underestimate the power of the Berlin TV tower).

Metų Public Tūsas: Nicolas Jaar @ Watergate, Oliver Deutchmann @ Soul Box, +++ @ Soulbox.

Metų Private Tūsas: Sodukai pas mane; Ežerai @ Vencavai; Jau ir Kalėdų Balius Pnv rajone.

Metų Pravalas: kai imi ir neįstoji į MA Berlyne.

Metų Aksesuaras: karūna.

Metų Laimės Kūdikis: (neskaitant neįstojimo).

Metų Naujos Žemumos: kai ropoji keturiom ir sakaiau au; įsiverži į klubą ir šauni stipriausius įmanomus šotus; pabundi ir klyki,kur aaaaaš?!(nors gal ir namie); įvykiai 2011 10 01 į 2011 10 02, o ypač 10 02 (kai pameti kuprinę, piniginę, mobilųjį tel., fotoaparatą ir striukę)..

Metų Muzikiniai Atradimai: Verslo Rizikos Rezervas, Bon Iver, Noah and the Whale, Animal Collective, The Weeknd, David Bowie (įsivaizduok), Jachoozi, Blawan, Lykke Li, The Smiths.

Metų Simbolis: Širdutė

Metų Titulas: lochų magnetas.

Metų Maistas: linų sėmenys, kviečių ir rugių sėlenos, musli, kalnas ledų, baklažanai, cukinijos, kriaušės.

Metų Filmas: The Skin I Live In (masterpiece), Party Monster, The Shortbus, Les amours imaginaires.

Metų Rašytojas: Nick Hornby.

Metų Angelas Sargas: mama.

Metų Koncertas: Elton John.

Metų Serialas: The Office, Modern Family, Seinfeld.

Metų Leksikonas:Tchuss, PNV (Pūsk Nx, Valkata);Išvyniojami saldumynai(saldainiai). “;Susipisus Dėžė(Tundra),Saulė šviečia, žmonės šypsosi,Verkia saulė.

Metų Inside Jokes: katėaladinas, submarinas, prikolai apie švarplę; mediniai bajeriai - net girelė linksta.

Metų Šūkis: Tikėk, kuo tiki”; “Gyvenimas – tai dyskė”.

Metų Sadomazo: Auskarų vėrimas namų sąlygomis.

Metų Eilėraštis: Dancing Skeletons.

Metų Straipnis: Meilės kančios būdingos tik neurotikams.

Metų Fetišas: religiniai simboliai, širdutės, rūžava.

Metų Vojažas: Naktinės klejonės savaitgaliais Islandijos Kultūros centre ir šiek tiek atokiau; Savaitė Telšiuose su nepažįstamais žmonėmis; Kelionė PanevėžysLenkijos/Vokietijos sienaKaunasVilnius.

Metų Gėrimas: vanduo, jogų arbata.

Metų Baltas Arklys: Sūpynės.

Metų Humoro Jausmas: B. B. ir R. P.

Metų Vieta: senų namų Antakalnyje virtuvė; Gringo; Soulbox; Vienkiemis.

Laimingiausia Metų Diena: 2011 07 09 (Tundra).

Metų Gabalas: Bon IverSkinny Love; Noah and the WhaleRocks and Daggers; The Rolling StonesHeaven; KoudlamLove Song; AdeleSomeone like You; The WeekndWicked Games.

Metų Hitas: IŠDALINAU.

Metų Vyras: Dave Gahan.

Metų Spalva: rūžava.

Metų Mylimieji: D. Š. ir A. S.

Metų Šaldytuvo Magnetukai: Filip Kirkorov i Nikolaj Baskov.

Metų netikėtumas: Lietuviška Estrada.

Metų Desertas: ledai su Daim’u @ McDonalds.

Metų Profesija: princesė.

Metų Vieta, Kurią Tesinori Apvemti: VPU. (Pykint pradeda vos pažvelgus Žvėryno pusėn).

Metų Išmintis:Kad ir koks piktas būtų, šuo nori turėti šeimininką.;Moterskaip šūdo krūvos, vyrai ieško kuo mažesnės.;He, who hesitatesmasturbates.,At rabota dochnut koni, no a jabezsmertnyji poni!

Metų Klubas: Watergate, Opium, Soulbox.

Metų Labiausiai Atsibodę Objektai: Branderburgo vartai, Alexander Platz ir Berlyno Siena.

Metų Muzika: M-1 Plius, BBC Radio 1, Radio Paradise.

Metų Naujas Draugas: A. S. (kai mes juokiamės, mes išverkiam visas įmanomas ašaras ir praklykiam balsus); D. R. (Škėma Junior).

Metų Nemeilė: katės, vaikai.

Metų Vakarėlių Liūtas: M. K. (@ Tundra), B. B. (@ Tundra, etc.), aš.

Metų Naujai Atrastos Senos Meilės: K. M. ir N. P.

Metų Moteris: D. Š.

Metų Priešas ir Stabdis: svaigalai. (vėl).

Metų Avantiūra: darbas vaikų futbolo stovykloje; praktika Hiutenfelde.

Metų Visagalis: valia, atkaklumas, pasitikėjimas savimi ir optimizmas.

I call it a year! Šampano į studiją!

Rodyk draugams

Apie objektyvų požiūrį į savo galvos turinį

Telling me I can do anything I want is like pulling the plug out of the bath and then telling the water it can go anywhere it wants. Try it, and see what happens.”

Asking the head I have now to explain its own thinking is as pointless as dialing your own telephone number on your own telephone: Either way, you get an engaged signal. Or your own answer message, if you have that kind of phone system.”

And it isn’t that I’m so unhappy I don’t want to live anymore. That’s not what it feels like. It feels more like I’m tired and bored and the party’s gone on too long and I want to go home. I feel flat and there doesn’t seem to be anything to look forward to, so I’d rather call it a day.”

I don’t think you can call it stalking when it’s just phone calls and letters and emails and knocking on the door.”

N. Hornby

Dešimta diena be tabako. Pilnatis.

Rodyk draugams

Pabusti iš letargo miego

Viskas. Gana sirgt, liūdėt, stresuot, kompleksuot ir panikuot. Oficicialiai skelbiu pavasarį. Daugiau jokių treningasų, jokios tinginystės, bevalystės (bevališkumo?) ir apatijos. Išsiritu iš savo kiauto ir pradedu šviesesnį etapą. Šiandien skaitinėjau Nick Hornby, the truth will set you free, taip? Tai the truth is, kad aš tikrai nenoriu būti ta susisukusia viskuo nepatenkinta, nelaiminga mergaite. Go on, say what you want. Whatever it is, say it to yourself. Ko noriu, aš žinau, gal garsiai ir nesakysiu, bet išdrįstu ištarti sau. Pasveriu visus už ir prieš, suvokiu situaciją blaiviai ir metu paikas mintis iš galvos. Sveikas pragmatizmas ir jokių sentimentų. Dar kartą. Važiuojam.

Rodyk draugams

Speigas (nors ir nėra šalta)

“You know that things aren’t going well for you when you can’t even tell people the simplest fact about your life, just because they’ll presume you’re asking them to feel sorry for you.”


Nick Hornby

Nesu labai džiugi pastaruoju metu. Rodos, lyg ir viskas gerai, bet. Bet klykia draskos jausmai, neturėdami, kur pasidėti. Dabar, kaip ir žiemą ir daug jų atgal.

Tik Fever Ray ir The Black Keys ir The National. I’m afraid of everyone. Ir Herbjorg Wassmo. Kaip aš nemėgstu skųstis, po šimts. Bet atrodo, kad tik tai ir teveikiu. Hell yeah.

Rodyk draugams

Almost 22

Žinai, ta knyga, kur klausau, tikrai labai smagi. Kartais pagaunu save einančią mieste ir besijuokiančią. Gal taip ir neturėtų būti, juk ji apie savižudybę. Nors iš tiesų, mano akimis, ji apie tai, kaip viskas paprasta ir mechaniška. O aktoriai, įgarsinę šį kūrinį, puikiai padirbėjo.

“People go on about places like Starbucks being unpersonal and all that, but what if that’s what you want? I’d be lost if people like that got their way and there was nothing unpersonal in the world. I like to know that there are big places without windows where no one gives a shit. You need confidence to go into small places with regular customers… I’m happiest in the Virgin Megastore and Borders and Starbucks and Pizza Express, where no one gives a shit and no one knows who you are. My mum & dad are always going on about how soulless those places are, and I’m like Der. That’s the point.”

***

Už pusantros valandos man 22. Visai negražus skaičius. Švenčiu palengva ateinantį gimtadienį klausydama pliuso, plepėdama su žmonėmis, valgydama Lion ir gerdama arbatą. Ekskliuzyviai, žinai.

O šiaip tai, skirtingai nei dauguma žmonių, gimtadienius aš mėgstu. Aš mėgstu dėmesį, dovanas, sveikinimus ir krykštavimą. Mėgstu švęsti ir visada švenčiu savo gimtadienį garsiai ir smagiai. Bene visi gimtadieniai – puikūs atsiminimai ir nuotykiai. Nemėgstu tik šampano pilstymo ant mano galvos. Tikiuos, išvysim šią nesubtilią tradiciją pagaliau. Man miela suvokti, kad dauguma žmonių, kurie bus pas mane šiemet, buvo ir tada, kai suėjo 16 ar 20. Aš myliu savo draugus. Man tik liūdna, kad dabar aš ne namie, bet, žinoma, viskas savu noru, dėl to purkštauti neturėčiau. Ir liūdna, kad pastaruoju metu jokio vaibo kažką rašyti.

Rodyk draugams

Gyvenimas - nesibaigiantis serialas

O šiandien buvo įdomi diena. Ryte nuėjau pas daktarus ir netikėtai apturėjau mini operaciją be nuskausminamųjų. Neneigsiu, sėdėjau amo netekusi gerą pusdienį. Skauda, taip, labai skauda, viskas, žinoma, vardan gero, bet! Pasijutau kaip kokiam grožio peily, kur veidus pjausto kaip niekur nieko be jokių parkių.

O vėliau aplankė tokios naujienos, dėl kurių apsiblioviau kaip mažas vaikas ir visą dieną nenustoju ašarot, kai pagalvoju apie tai, kaip kai kas šiame pasaulyje pasikeis. Tos ašaros - nei liūdesio nei džiaugsmo, o, greičiausiai, jaudulio išraiška.

Dabar – penktadienis namie su The Libertines, internetiniais pokalbiai su žmonėmis bei Inez van Lamsweerde and Vinoodh Matadin nuotraukų vartymu.

Šiandien buvo graži diena, indeed.

“It’s no good pretending that any relationship has a future if your record collections disagree violently or if your favorite films wouldn’t even speak to each other if they met at a party.”

N. Hornby

Joa? Aš sakau, kad taip.

Rodyk draugams