BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mergaitė - chaosas

Manosios nuotaikos tokios nepastovios, kad kartais net bijausi. (Žinai, kai supies ir gera ir nežinai, nuslysi, ar ne?)

Kai praeina paauglystė, sako, jau, lyg ir turėtų nusistovėti tirščiai ir išsigryninti viskas, kam pridera, tiesa?

Manoj galvoj siaučia uraganai, pūgos ir sausros vienu metu; tiesa ir ne santykiauja tarpusavy ir nežinai, kas gims iš šių nesupaisomų ryšių.

Noris ramybės, tylos, paprastumo, iki tobulo skaidrumo išlaižyto dangaus, noris, kad būtų taip gryna, jog galėtum nerti be baimės susitept. Gulėti be žado tris šimtus metų.

<…>

Noris nesibaigiančio šėlsmo ir žinojimo, kad vėl ir vėl bus ir bus, rašyti, skaityti, regėti, skubėti, dirbti, dirbti, dirbti, kalbėtis, klausyti, rasti, veržtis, verstis kūliais.

Kaip tokioje mažoje mergaitėje gali tilpti tiek daug? Kaip rast valios prisėst ir viską surūšiuot, nesibijant mest lauk nunešiotų laimių?

O bus kažkada taip, kad stabtelėsim, prisėsim ir bus gana?

Nebus.

Rodyk draugams

Oro!

Kas darosi su Vilniumi? Kas darosi su mano galva? Kas kas kas.
Aš tiek matau ir tiek jaučiu, kad tas įžvalgumas retsykiais gąsdina. Kažko labai labai labai nori? Ateik, užbursiu.

Girdžiu, matau, jaučiu, uodžiu, ragauju. Visi pojūčiai sustiprėję, smegenys dirba trissyk padidintu režimu, tik nežinau, kaip ilgai tai gali tęstis.

Viskas, regis gerai, bet.

“I’ve been insulted by his bad taste.” (Nick Hornby - “High Fidelity”)

Mane sekina tavo blogas skonis, mane sekina tavo nenoras kalbėti išmintingai, mane žudo tavo nevykę juokeliai, ir tas nesuvokimas, kas ne taip, ir ką derėtų nutylėti. Mane verčia iš kojų tavo nesuvokimas, kuo skirias Mari Kuri ir Mariah Carey,  tavo gyvenimo svajonė turėti kvadratinę dėžę  ir už ją dirbt visą gyvenimą, mane skaudina, kad vis tiek nesupranti, kodėl apie tai kalbu.

Iš proto veda tavo nepagrįstas stresas dėl bukapročių, dėl nieko nereiškiančių laikinų sandorių, dėl to, kad nesupranti, kaip tai nesvarbu. Būna, noris raudoti suprantant, kad manęs vis tiek nesuprasi.

Gana murkdytis praeities kemsynuos, buvo, praėjo, palaidojom. Pirmos meilės kerai išėjo iš mados prieš šešis pavasarius, o tu vis dar braidžioji ten, pasimetęs. Ten tuščia, nes visi iš ten jau seniausiai išėjo.

I’m stuck in a moment and I can’t get out of it.

Kai paskutinį sykį taip jaučiausi, apsivertė pasaulis. Į gerą.

Rodyk draugams

Apie tai, kas svarbu

Šeštadienis, 01.20. Pagaliau baigti visi savaitės darbai. Mergaitė guli paslika, ant savęs užsimetusi amžinąjį nesubtilų palydovą – kompiuterį, užsidėjusi ausines ir visu garsu pasileidusi muziką, kuri nujungia. Vynas nujungia panašiai, o kai šie du santykiauja, rezultatas puikus.

Ji guli ir galvoja. Išties, gan sunku rišliai sustyguoti visas tas palaidūnes mintis, padrikai besiblaškančias, regis, begalinėse sąmonės erdvėse, bet. Ji galvoja apie tai, kas svarbu.

O kas svarbu? Svarbu – geras skonis. Svarbu – labai labai mylėti save. Labai labai svarbu. (Ak, kad kas man būtų anksčiau įkalęs tai į galvą, na, bet, kaip ten sako, per kančias…) Labai svarbu nemeluoti. Žvėriškai svarbu kalbėti tiesą. Ir, kur kas svarbiau tiesą galvoti. Jei manai, kad lengva savęs neapgaudinėti, gerai pagalvok. Galvoti svarbu.

Kas svarbu? Svarbu jausti neapsakomą malonumą, tą neužrašomą, jokiais parametrais neišmatuojamą laimę, kuri kyla iš to, kas tave įkvepia. Jei jos dar neteko patirti, tuč tuojau kažką keisk, nes akivaizdu, kad nuklydai į svetimus laukus ir kuo giliau brisi, tuo labiau klimpsi.

Kas nesvarbu? Nesvarbu anei vieno tolimojo anei viena tamsi mintis, siunčiama tavęs link. Ji tiesiog atsimuša ir krenta, atsimuša ir krenta.

Ir visai nesvarbu, kad kartais imi ir pradedi apie save kalbėti trečiuoju asmeniu. Kitaip neišeina, kai kybai ore, šiek tiek atokiau.

Rodyk draugams

Apie Seksą

Sex sex sex.

Kai buvom vaikai, buvo labai įdomu, kas yra tas seksas (atsimenu antroj klasėj girdėtą sakinį “seksas taigi tas pats, kas meilė, tik negražu garsiai sakyt šitą žodį”). Vėliau tas seksas pamažu pradėjo artėti link mūsų, darydamasis vis įdomesnis. Dar kiek vėliau visų tikslas buvo nusimesti nekaltybės pančius ir su fanfarom įsiveržti į sekso pasaulį. Tik klausimas, ar kas susimąstė, kad jame nuolat cirkuliuoti reikia, kartais ir visai nemažai pastangų.

Buvo laikas, kai apie seksą kalbėjo visi, laikas, kai buvo akivaizdu, kad jis tvyro ore ir visas pasaulis duodasi tolka tak.

Kai žiūri Californication ir bendrauji su tam tikrais žmonėm (vis užsimenančiais apie vitaminą S (arba O, kaip labiau patinka)), apsidairai Opiume penktą ryto ir matai masinį morčių, atrodo, kad sex is on ir net neverta tuo abejoti.

Kai sužinai, kad nemaža dalis šalia gyvenančių jaunų, ir fiziškai ir visaip kaip patrauklių žmonių gyvena celibatą, kuriuo per daug nesižavi, bet visgi priima kaip natūralų dalyką, pradedi manyti, kad sekso nėra.

Man šiuo metu opus štai koks klausimas – are people still having sex? Or is it being replaced by other kinds of pleasure? O gal tų kitoniškų malonų dabar kur kas daugiau, jie žymiai šaunesni ir lengviau prieinami bei sukelia mažiau nepageidaujamų šalutinių efektų, kad dėl sekso jau nebeverta stengtis? Ar žmonės verčiau gyvens ramų ir orų gyvenimą be sekso ir bandys jį kompensuoti kitais svaigalais, nei įdės šiek tiek pastangų, kad šis atsirastų jų gyvenime? Kaip ten yra?

Rodyk draugams

The crowd goes wild and I am standing still

Kas galėjo pagalvoti, kad savaitė be svaigalų gali užtrukti, rodos, porą mėnesių. However, esu skolinga mėnesį įrašų. Taigi, kaip visada pašėlusiai smagios dienos ir dar smagesnės naktys. Praėjo gimtadienis (spėk, kelintas), praėjo šimtas vakarėlių su wild dances and kolegų kuprų ir pamišusiu kamikadzių/vodkės/romo/viskio maukimu, milijonas rytų/popiečių/vakarų/naktų siurbiant kavą, karštą vyną, laižant stiklus ir klykiant juokais ir pametant bei vėl pagaunant pokalbių temas ir potemes, šimtai apsikabinimų ir bučinių (nes dabar ta banga, kai visi pasisveikindami bučiuojasi).

Nugriaudėjo daug smagaus juoko, tačiau vis dažniau ir stipriau galvoje tuksi mintis – o kas toliau? Is what you’re living for worth dying for?

Ar tikrai man čia vieta, ar tikrai, tie, kas šalia, ir turi būti čia? Ar tikrai aš galiu tiek nedaug?

Būna, rašau, o kitiems malonu skaityti. Būna, rašau, niekas nesupras, bet rašydama tarsi atsisagstau sagutes ir nusimetu visas murzinas drapanas, su kuriom bastaus jau velniaižin, kaip ilgai, ir kodėl.

Ar dabar, ar dabar, kai aš – gryna iki skausmo, ar dabar manęs dar reikės?

Rodyk draugams

Apie moralę bei discipliną ir jų nebuvimą

Vasara nesuvokiamu greičiu veržiasi rudenin, o aš atsirandu ten, iš kur kažkada jau pabėgau. Aš neįstojau į Berlyną, aš liksiu gyventi Lietuvoje. Kvaila suvokti, kad tas pasilikimas čia mane itin lengvai gali nuvesti į regresą, bet dar kvailiau žinoti, kad viskas priklauso tik nuo manęs, tad tik sava valia renkuosi, kaip bus. Būtų gerai, jei ta valia nebūtų pasileidusi man iš rankų pastaraisiais mėnesiais.

However, gana lyriškų natų, ne viskas prarasta. Jei jau taip nutiko, reiškia, kad ne be reikalo, joa?

So far gyvenu geriausią vasarą gyvenime. Ir ne viena aš. Tundra, stovykla, Migruojantys Paukščiai, Šopkinės, vakarais su žmonėmis… Pasaka, ne gyvenimas. Ypač džiūgauju sutikusi keletą naujų žmonių, kurie nėra drungni. Neįtikėtina, kaip pusę gyvenimo kažkas tūno visai greta, tik kažkokių atsitiktinumų ir sutapimų dėka (ar dėl jų kaltės?) nesusiduriam kaktomuša. Man labai labai baisu, bet tas baisumas žadina. Tik va stogelį rauna nesveikai. Išties, kažkas toje galvoje verčiasi kūliais. Dieve duok, kad nepersitemptų.

Aną savaitę teko nemažai bendrauti su filosofu L. Degėsiu. Klausiausi ir registravau išgirstas, kartais gal ir šimtąsyk girdėtas, tačiau iki skausmo tiesias tiesas. “Žmogaus misija – iš savęs ką nors padaryti”, teigė jis. Kaip spyris šiknon man tie žodžiai visada prisimins, kai užsimanysiu patingėti ir užplaukt pasroviui. “Jei nieko su savim nedarai, vis tiek vykdai nedarymo procesą.” Atsiriboti neįmanoma.

“Moralė – tai neleidimas sau tam tikrų dalykų. Nedarom nuodėmių, nes sveikatos tiek neturim.” Po šimts, negi ne?

Aš tiek daug noriu ir tiek daug galiu, kad ta plačioji pasirinkimo laisvė veda į beprotybę. Ir, kaip sykis, į, ko gero, ne pačius išmintingiausius sprendimus. Išmintis pradeda byrėt į šipulius, kai nebeturi laiko pabūti su savimi. O valia praranda savo stiprybę, kai tik patiki, kad jau užtenka, kad viskas jau tavose rankose. Kai leidi sau pasileisti ir nebemoki savęs sustabdyti su pagreičiu savo balta spalva įsiliedamas į visą kitą juodą. Ir lieka tik pilka.

Meldžiuos, kad mano numylėtieji vidiniai virsmai, su kuriais taip susigyvenau prieš pusmetį neapsamanotų ir nepasitrauktų iš mano pasąmonės. Jokių sentimentų, tik sveikas pragmatiškumas, jokių sentimentų! Nes meilės kančios – neurotikų užsiėmimas. Neleiski man pavirsti į mergaitę, kurių taip nemyliu.

Kada, jei ne dabar?

Dalbajobai, aiškinantys, ką turiu daryti, eikit ir nusižudykit, vis tiek jūsų niekas nepasiges.

“Išnuomojame butą tvarkingai ramiai dirbančiai merginai be žalingų įpročių.” Ich liebe Lithuanian society, bliatt.

Rodyk draugams

Apie Vilniaus vakarėlių erdves ir saulėtus žiemos rytus

Dar vasarą suvokiau, kad, nors Vilniuje gyvenu jau ketvirtus metus (na gerai, šis sezonas nesiskaito, bet treji metai tai jau bus), vos atvažiavusi sugebėjau užsiciklinti ties keliomis vietelėmis ir nebesugebu nieko naujo atrasti – lankausi tuose pačiuose klubuose, baruose, maitinimo įstaigose ir, tuo pačiu, maluos tarp daugybę kartų matytų veidų. Matai, kadangi anksčiau nuolat reziduodavome Totorių gatvėje, tai ir maršrutas būdavo gan aiškus: Opium – kamikadzės ir kreizi šmeizi šokiai, Woo – tarp kitko, Roller - Techno, Mano Alibi (dabar Misterija) – pašėliot prie muzikinio aparato, Transilvanija (deja, jau uždaryta) – galutiniam nusisvaigimui ir šokiams su vilkais, Satta – atitinkamam nusirovimui paryčiais arba ketvirtadieniais, Būsi Trečias – dieniniam taškymuisi, Tappo D‘oro – antri namai, na, dar Bix trečiadieniais ir Soho – savaitgalio paryčiais. Ir bene visada tas ratas gan uždaras, nepaminėjau vos keletos nelabai reikšmingų vietų, kur kartais valgau ir kartais nevalgau. Taigi, grįžus pasižadėjau daryti eksperimentą – eisim ten, kur dar nebuvom! O kad būtų dar įdomiau, eisim labai įvairiai. Peržvelgus Vilniaus barų ir klubų sąrašą tokių vietų gan nemažai. Challenge created!

Dar šiandien sudariau sau list’ą, ką turiu nuveikti iki kovo (aš esu advanced visokių list‘ų kūrime, kaip jau, turbūt, pastebėjai). List‘ą sudaro maždaug 25 konkretūs punktai. Bet aš viską padarysiu, pamatysi.

Dar reiktų susidaryti list‘ą, ką privalau pamatyti ir nuveikti Berlyne, nes liko vos pusantro mėnesio, o aš vis dar slow motion režime. Pirmasis pasistūmėjimas bus kelionė į Deutche Welle televiziją penktadienį.

Šiandien, nušvitus dienos šviesai, supratau, kad aš jau nebe abrikosas, o visas bananas vanilinis. Niu.

Tiesa, pagaliau prasidėjo tie nerealūs žiemos rytai, kuriuos taip mėgstu. Žiemos šiaip iš esmės nemėgtu visai, bet, kai keliauji į universitetą ar dar kur, lauke vėsu vėsu, o saulė spigina, kaip pašėlusi, iš tiesų jausmas puikus. Šiandien klausau daug gražios muzikos, mokausi, skaitau, rašau, kalbuosi su mylimaisiais ir šypsaus. Vienatvę prisijaukinsiu, o visa kita – jau kaip nors.

Nauja neproto banga - D. I. I. I. B. 2011 koalicija. Kada nors papasakosiu.

Rodyk draugams

Grįžti į įtampos zoną

Gerci gerci, visai susivynioti.

Niaaa. Nefaina ir nešaunu ir visai neįdomu.

Jaučiu, kaip slystu iš doros kelio ir įsivažiuoju į ritmą, kuris buvo pagrobęs mane Vilniuje – po savaitgalio reikia poilsio, kai tuo tarpu tas savaitgalis pas normalius žmones būną laikas, kai ilsimasi po darbo savaitės. Čia kurį laiką buvau pati sau karalaitė ir nieks kvailų pagundų nekėlė, o štai dabar prasidėjo. Reik susiimt.

O žinai, šiaip penktadienis, man atrodo, buvo kažkokia mistinė juodo gėrimo diena. Visi, su kuriais šnekėjaus šeštadienį dieną, iš vakaro buvo pylę už tėvynę ir dar daugiau.

Mes nekalti, mėnulis kaltas, mėnulis!

Pirmą kartą po pusantro mėnesio čia man homesick periodas. Nebemoku šnekėt nei angliškai nei rusiškai, nei, juo labiau, vokiškai, praradau gerą ritmą, pagal kurį dėliojau savo gyvenimą.

Aš šiandien durna durna, tirpstu, lydaus ir skystėju.

Tikrai reik susiimt ir skubiai, nes prarastas ritmas ir sujaukta harmonija visai išderina viską velniop. Reikia pasitraukti iš komforto zonos (Draugas X: „Norint netinginiauti reikia permesti save iš komforto į įtampos zoną“). Įtampos zonoj aš nieko nesitikiu, mąstau blaiviai ir realistiškai, apgalvoju savo veiksmus, nieko neprisileidžiu per arti ir nekvaršinu sau galvos dėl idiotysčių. Viskas tada einas geriau, aš būnu budri ir įžvalgi, mažiau šneku, daugiau klausaus, darau ir suprantu. Įtampos zonoj ir sau ir kitiems labiau patinku ir esu geresnis žmogus. Tokia tiesa.

Rodyk draugams

Karalaitė ant žirnio

Kankinaus draskiaus sau manydama, kad viskas, ko man reikia, kažkoks žmogus šalimais, kol finale suvokiau, kad užvis labiausiai myliu savo vienatvę, savo nepriklausomybę, savo erdvę, šviesą ir individualumą. Po velnių, gyvenimas veža ir nebūtinai ta euforija turi būti išreikšta kažkokios būtybės prisirišimu prie savęs. Gal kada, vėliau. O dabar, dabar aš mėgaujuos!

‚Rimtai, aš – tobula. Tas jausmas toks naujas, toks didelis, kad vaikštau po jį kaip ekskursijoj. Kol nueinu nuo vieno krašto prie kito, vėl įdomu grįžti prie pradžios. Man kažkaip džiugiai baisu, lyg būčiau gavus dovanų visą miestą.‘

‚O seksas… Seksas yra galinga jėga. Kai esi gyvas ir sotus – tai esminis instinktas. Bet koks santykis tarp vyro ir moters yra seksas. Meilė?.. Abejoju. Yra gamta plius šiek tiek literatūros.‘

U. B.

Klausimų bus?

Rodyk draugams

Sugrįžki, jaunyste

Na kodėl, na kodėl aš nebenoriu į vakarėlį? Na kodėl, na kodėl dešimt minučių pastovėjus eilutėj prie ūber tūso man aktualiau pasidaro belstis namo, lįst po kaldra ir rymot sau ramiai įsisupus, užuot krykštavus ir šokus kaip visas netingus jaunimas? Kur gi tie nesibaigiantys vakarėliai su vodkės voniom, kur visi šoka, visi spiegia, kur nepastebėsi, kad aušta, nes, rodos, gali strikinėt dar dvi paras, kur jie? Kas šita mergaitė, kuri patingi ilgiau pasilikt su draugais, apsisuka ant kulno, užkuria mašiną ir keliauja namo, nors dar tik 1.00? Kas šita mergaitė, kuri spyriojas, kad neis į klubą, nes ten per daug žmonių, per karšta, per šlapia, per daug, per garsiai, susišnekėt neišeina? Atsimeni, kaip mes judėjom? Aišku, kad atsimeni, o jei neatsimeni, na tai, dar geresnis įrodymas, kad judėjom, nes tiek ir atsimint neįmanoma. O kaip mes šokdavom iki išprotėjimo, kaip būdavom paskutiniai žmonės vakarėlyje, kaip darydavom balių visur, kur nueidavom! Kiek mes turėjom užsidegimo – lyja, sninga, vėjas, nesvarbu, negi dabar sėdėsi sau namie, nejuokauk, gi tūūūsas. Jei viskas baigta, dar neini namo, eini į Sattą, o po Sattos į afterį, o po to, po to jau vidurdienis, pietauji ir galvojį, o tai ką gi šiandien. O atsimeni mūsų openairus, kai iš Sūpynių išvažiavom pirmadienį popiet, nors dar turbūt negalėjom vairuot, o vakare jau darėm šventės aptarimą pas mane sode, antradienį atsikėlėm ir važiavom tiesiai joninių švęst? O tada, tada, kai atsitįsėm kaljaną vidury šokių aikštelės, rūkėm taikos pypkę ir šokom šokius įsitvėrę šokėjų kutus sukdami pūkuotą skėtį sau virš galvų? Aš žinau, kad ne visi užsisėdėjom ir apsunkom, bet klausiu savęs, kur tas vaibas, kur tas šėlsmas ir užsidegimas? Matai, kitą penktadienį bus vakarėlis sveki atvykę į Berlyną, kur turėčiau galimybę susipažint su žmonėm ir visaip įdomiai laiką leist, bet aš, matai, dvejoju, nes nu kažkaip per garsiai, per daug. Aaaaa. Sugrįžki, jaunyste, po šimts!

Rodyk draugams

Apie ramumą

Viskas bėga sukas non stop, vienas darbas veja kitą, o kiek daug dar reikia padaryti! Sąraše vos keli punkteliai pažymėti, kaip done. Tik, priešingai, nei pavasarį, nepergyvenu, nesisieloju dėl tų mažmožių, netrūksta kantrybė laukiant, nespėjant ir kliūvant. O kaip sunku stebėti žmones aplink pametusius galvas dėl niekų. Jau kurį laiką kažkoks vidinis ramumas gyvena manyje. Visai nenoriu rūpintis, ką pasiimti, ką padaryti iki išvažiavimo, užvis labiausiai noriu susisukti į kamuoliuką, klausyti Antony and the Johnsons ir rymoti. Tu labai prisidėjai prie to, kaip pasikeičiau, tu padėjai gimti tai ramybei, ir ačiū tau again and again, nes dabar sau labiau patinku, geriau sutariu su pačia savimi.

Rodyk draugams

Sapnai, sinusitas ir Barauskaitė

Sapnuoju mažą šviesiaplaukį berniuką, su su kuriuo ginčijuosi ir nuotakas baltom suknėm su mėlynais kaspinais. Nors ir leidau laiką apsirengusi trim megztiniais ir susisukus į adijaliuką, vistiek pasigavau sinusitą. Dabar pasaulis dar blankiau mirksi kažkaip. Reikės paėst lemono ir lįst į soliariumą (turbūt vienintelis man dar likęs bad habit).

Kadangi gavau Barauskaitę (ačiū tau, kačiukai), skaitau gal jau penkioliktą kartą. Gal, kai sueis metų daugiau, nebeskaitysiu ir nebedžiugins. Na o kol kas:

‚Reikia saugotis negražių mergaičių ir viso nevilties įžūlumo.‘

Man šiandien tracokas, aš klausau va tokius gabalus ir rymau.

Bet man nėra liūdna, garbės žodis!

Žiūriu dabar, ką rašo sapnininkas apie tą vaiką:

‚Sapnuoti linksmą, švarų vaiką - meilė ir daug gerų draugų‘ (valio! Nu mes ginčijomės, bet jis buvo linksmas);

‚Sapne matyti vaiką, kuris vaikšto vienas - reiškia nepriklausomybę ir nerūpestingumą bei visuomeninės nuomonės nepaisymą‘ (joa, buvo vienas, truputi vaikščiojo);

‚Merginai sapne prižiūrėti vaiką - geras ženklas - ji bus gerbiama ir užims aukštą padėtį visuomenėje‘ (valio dar labiau).

Apie nuotaką:

‚Jaunamartę sapnuoti - didelis džiaugsmas’ (!);

‚Sapnuoti turtingai pasipuošusią jaunamartę – vargas‘ (dabar mąstau, ar mėlyni kaspinai reiškia, kad čia jau turtingai pasipuošta, tarkim, kad ne).

Išvis, vestuves sapnavau visą šią vasarą, net sapnavau, kaip teka mano mama. Hm.

Rodyk draugams