BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Penkios rekomendacijos šiai savaitei

Jeigu jums nieko netrūksta, nekamuoja jūsų rugsėjis rudenio arimuos ir nepuola jūsų neplanuoti darbai ir susitikimai, ir turit laiko, aš čia truputį parekomenduosiu, ką veikti, kol dar yra laisvų akimirkų. Mano tvarkaraštis pamažu pildosi, bet tam tikriems dalykams laiko visada liks.

1.Skaitykit Slutever. Nebe pirmą kartą rekomenduoju šitą įžūlią tinklaraštininkę, bet tikiu, kad kai kurie dar nesat ant jos atradę. Jūs skaitykit, žavėkitės arba nekęskit ir supraskit, kad visos jūsų nuodėmės, visos jūsų moralkės ir nuklydimai, kad ir kokie hardkoriniai jie beatrodytų, yra tik gėlytės pažiūrėjus, kaip žmonės gyvena. Dar geriau, pradėkit skaityti nuo archyvų, kai ji dar nerašė Vogue ir gyveno skvote, kur viskas dvokė pelėsiu, ir šiaip. Ir jo, ji ir įkvėpė mestelt šitą recommendations for life penketuką, net nesiginsiu.

2.Žiūrėkit House of Cards. Man žmonės vis sakydavo, tu pažiūrėk. Aš vis nežiūrėdavau. Tada vėl sakydavo, pažiūrėk gi pagaliau. Pažiūrėjau ir dabar visiems šauksiu, pažiūrėkit. Žiauriai geras serialas. Aš kadangi mėgstu kolekcionuot citatas, tai čia kelios, pirmas sezonas.

„I love that woman. I love her more than sharks love blood.“

„You know what Francis said to me when he proposed? I remember his exact words. He said, ‘Claire, if all you want is happiness, say no. I’m not gonna give you a couple of kids and count the days until retirement. I promise you freedom from that. I promise you’ll never be bored.“

“Generosity is its own form of power.”

„How quickly poor grades are forgotten in the shadow of power and wealth.’’

„Honesty is your best defense and offense.“

3.Perskaityti šitą straipsnį. Ir pagalvokit, ar ta Lucy jums niekur nematyta?

4.Išsibraukykit apkerpėjusius darbus iš to do list‘o. Turėjau aš čia tokį sąrašą darbų, kuriuos žadėjau sau atlikti vasarą, kai bus žiauriai daug laisvo laiko. Visiems laikams atsminkit – kai yra žiauriai daug laisvo laiko, neįmanoma padaryti nieko. Visiškai nieko. Jei reikia, tarkim, nueiti į darbą valandai, tai pusė dienos yra ruošimasis tai valandai, o kita pusė – poilsis po jos. Nes vasarą mes nusipelnėm. Kai pradeda pamažu lįsti visi kiti darbai, supranti, kad it‘s now or never. Tai ėmiau ir persidažiau langus, duris ir visa kita, ką seniai sau žadėjau, išsimečiau šūsnį šlamšto, kurio man tikrai nereikėjo ir susirikiavau viską pagal griežtą tvarką. Dvi kiauros dienos dažymo visus velnius nuėmė kaip giliausia meditacija ir šiaip. Kažkaip dabar ramiau.

5.Atraskit savo sportą. Visą gyvenimą aš nuoširdžiai nekenčiau sporto. Kapstantis praeityje dabar lyg ir suvokiu, kad gal tie dvieji metai, kai pradinėj mokykloj dėl sveikatos problemų buvau atleista nuo kūno kultūros, padarė savo ir aš elementariausiai sustingau. Bandžiau viską ir niekas niekas nepatiko. Viskas kankino. Sukąstais dantim varydavau į sporto salę, eidavau bėgiot ir niekaip nesuprasdavau, kaip žmonėms gali patikti sportas. Ir štai šią žiemą, pačioje metų pradžioje mane aplankė nušvitimas. Aš atradau pilates. (Kalanetika irgi neblogai, bet pabandžiusi ir tą, ir tą, apsistojau tie pilates). Jei tik būčiau anksčiau žinojusi, kiek malonumo gali duoti tinkamai pasirinktas sportas su gerų trenerių priežiūra. Jei nebandėt, ir jums rekomenduoju, pabandykit. Vasarą, kuomet buvo apstu neplanuotų nuotykių ir išvykų, tempas kiek sulėtėjo, bet dabar vėl grįžtu į salę su didžiausiu užsidegimu ir jaučiu, kaip džiaugiasi kūnas ir mintys. Pradėjus sportuoti ir šiaip viskas verstis pradėjo į gerąją pusę. Dabar mėginsiu geriau susipažinti su joga, kurios truputį prisibijau.

Pabaigai reiktų muzikos. Šekit albumą.

Rodyk draugams

Apie dešimtmetį, vidinius demonus, ketvirtadienius, performansų galią, skaitymą tarp eilučių ir tai, kaip nuo savęs nepabėgsi

Jeigu ką, liepos 26 dieną blogui sukako DEŠIMT metų. Mano šešiolikmetės „Prozako kartos“ inspiruotos suicidinės giesmės, Nirvanai grojant fone, išsivystė į ne ką brandesnius kliedesius, bet nuo savęs, žmogau, nepabėgsi. Šiaip faina. 472 paskelbti įrašai. Nes aš negaliu nedainuot.


Minėti, kad nuotykiai mus ištinka vos iškėlus koją iš namų, ko gero, nebereikia, tad galim iš karto eiti prie jau tradicinės ir nuoseklios tų nesveikų nuotykių apžvalgos, arba to, kas kai kam atrodo kaip didelis bardakas, bet jie vis tiek skaito ir juokiasi, būna, dar ir save atpažįsta.

Ketvirtadienis (praeitas) šiaip buvo stipri diena, nes daug visko įvyko. Rytas prasidėjo kelione į Kirtimus (nes remontuot mašinos), kur navigacija man rodė štai ką.

Taip, Čigonų gatvė, pasirodo, egzistuoja. Ne Romų, o Čigonų. O mano mielas, šventas taktiškume. Paskui sekė kelionė į kavinę „Širdelė“ (cepelinai su varške – skanūs, su mėsa – ne). Išvažiuodama dar mačiau kavinę „Iliuzija“, bet negalima vairuojant fotkint, todėl foto nebus.

Vakare mes nusprendėm, kad reikia pasikultūrinti, todėl iš kažkur nukritęs renginys EXSPRESSIO, kuriame pagal programą „Paviljone“ smuiku turėjo griežti Martynas Švėgžda Von Bekkeris, o graffiti atlikėjas Andres Bursianto iš Indonezijos – atlikinėti gyvą piešimo performansą, pasirodė kaip tik.

Ir išties. Buvo kažkas NEPAKARTOJAMO. Įkvėpta dar vietoj parašiau trumpą nei tai esė, nei tai haiku, nei tai sonetą apie renginį:

„Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“.

Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“

Mes tiek juokėmės, kad dabar man atrodo, jog sukišti šimtą žmonių į nevėdinamą patalpą, kur vartojamas alkoholis ir yra baisiai karšta, groti smuiku ir purkšti dažus uždarius visas duris IR BUVO TOKS pirminis UŽMANYMAS. APKVAITOM. Tikrai. Nes sveiku protu po to į Čili picą tikrai nebūtumėm ėję valgyt. Ir visi kiti čiudai sveiku protu vadovaujantis nebūtų atsitikę, bet gerai, kad atsitiko, nes kaip linksma, tai aš negaliu.

Apie skonius:

-Čia saldu ar sūru?

-NE.

Apie reikalų paspartinimą:

A:-Jinai vis nepagimdo.

B:-Tai tegu ant kamuolio pasėdi.

A:-Kokio?

B:-DIDELIO.

Apie šventes:

Apie skaitymą tarp eilučių:

„Bendradarbė šiandien parodė gabalą „I Hope You Die“. Ir sako „Ne, ne, ne, nesuprask neteisingai!“ “

Apie būsenas:

„Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“

Apie stiprios fiksacijos laką:

„Tu ką tik savo ranka užstrigai mano plaukuose.“

Apie kerštą:

„Sėdėjau po Kalėdinėm lemputėm. Žinai, aš – zjbs dovana, jei ko nors nekenti.“

TOP festivaliai šią vasarą (must go, atsakau (čia be jau nušurmuliavusio Jonka Inside): 1) DiarheaFest2015; 2) NEPASTOK` 2015 (Festivalio šūkis „Gandrai, go away“); 3) SKARDIS 2015 (bus ir 2016, ir 2017, ir visi kiti)

Apie užvadinimus:

„Oi, tas kambariokas tai toks žiaurus buvo. Kličkė – PELĖSIS.“

Apie deimantus pelenuos:

Apie brandą:

„Mums dar ne tiek metų, kad rezervuotumėm staliuką.“

Festivalyje „Skardis 2015“ nugirstas pokalbis:

A: - Tai rūkyt pradėjai?

B: - Ir rūkyt pradėjau, ir kiti sprendimai.

Beje: Man atrodo, su žmogumi su pasimėgavimu dalintis salierą turėtų būti paskelbta nauju ritualu, įšventinančiu tvirtą, pagarbų santykį.

Apie tai, kas tavo draugai:

„Dėl to, kad tu su manim atėjai, tai ten visiems pa defaultu aišku buvo, kad bus blogai.“

Situacija „When you really hate that bitch“:

A: - Ragana. Šambala. Čakrų valymas.

B: - Tuščia atrodo. Guli kaip pėdas. Tokio chujovo papuvusio, pabuvusio šieno pėdas. Toli iki kuliamos kultūros. Žinai, vienas žodis viską susumuoja. HUMANA.

Apie atsakomybes:

Apie skirtingus pasaulius:

„Žinai, kaip būna, kai žmonės pasakoja „Va, čia kažkada buvau feste, prisigėriau, VAU buvo.“ Tai aš esu išversta versija. Maždaug. „Va, čia vieną kartą grįžau, išsiviriau sriubos ir nuėjau miegot blaivas. VIENĄ KARTĄ.“

Apie veiksmų eigą:

„Aš atsikeliu. Žiaaaaauriai greitai nusirengiu. Oi, nusiprausiu.“

Kai pirmadienį nakties epogėjuje įsiveli į patarimų laidelę „Kaip padegt mašiną“, tai žinok, kad jei jau taip prasideda savaitė, tai velniai težino, ką atneš jos galas.

O dabar truputį lyriškiau.

Buvo toks etapas, kuomet niekas manęs nebežavėjo. Ir atrodė, kad viskas. Visi virpėjimai, visi gaivaus oro gūsiai, viskas, kas netikėta, prapuolė kažkur be kelio atgal. O štai dabar. Vėl. Taip stipriai, taip išlauktai, taip laiku. Tas žavėjimasis, tas nepaliaujamas gebėjimas vėl ir vėl susižavėti, tas grožis ir yra tai, dėl ko mes gyvenam, mielieji. Ta muzika. Viešpatie, kiek muzikos. Visos knygos. Visa lyrika. Kur visa tai buvo šitiek laiko?

„Temptation greets you like your naughty mate,
One that made you steal and set things on fire,
But one you haven’t seen of late.“

“Norisi turėt žmogų, kuriam tiesiog gražius dalykus gali kalbėti. Bet neduok dieve kažkas išeis.”

„Cause the sweetest kiss I ever got is the one I‘ve never tasted.“
“Cause the smell of her perfume echos in my head still.”

Ir vėl aš jau niekada nebemiegu.

Ačiū jums, aukštesniosios jėgos, kad trečiadienį išgyvenom ramiai. O dabar susitiksim Yagoj. Man neįprasta, bet kažkaip jau seniai labai traukė pamėgint nukeliaut.

Ramybės.

Rodyk draugams

Odė paprastumui

Sekmadienį mes vykom į kalnus, o dabar – tik mirkt mirkt, eina dar viena savaitė į pabaigą. Tas grožis, kurį ten išvydau, paveikė mane įvairiai. Pirma, toks šviesus, tikras, optimistiškas noras, kad laikas trumpam sustotų, noras likti ir gėrėtis stebuklais. Mieliausiai tie toliai rodėsi grojant klasikinei muzikai. Ir nuoširdus nusiminimas, kalnams liekant už nugaros, jų siluetams mažėjant, leidžiantis saulei.

Man žavu, kokį malonumą suteikia seniausiai sapnuota ramybė. Įkvėpt – iškvėpt, nesirūpint. Nepult nudirbt devynių darbų, bemąstant, kur laike įgrūst dešimtą. Nesiblaškyt, nepurkštaut, nesistengt pabūti ne visai savim.

Nepaprastumui ir everestams dar bus laiko. Pabūkim paprasti, prieš augindami tas auksines žuvytes, kurios mūsų laukia ateity.

Rodyk draugams

Aš (beveik) atostogauju

Šopenas ir Bachas, ir Sinatra, ir Elza, ir.
Vanduo ir žalia arbata. Miegas.
Kalnas drabužių ir daiktų, kurie nebedusins.
Mažai mažai, tyliai tyliai, skaidriai skaidriai. Įkvėpt, iškvėpt.
Metas, kai baisiai trokšti vartyt Schiele‘s darbus, kol pirštai pavargs; skaityt didžiųjų tekstus, kol akys išvarvės; klausyt muziką iš M didžiosios, kol įsirėš į mintis.

Vidurvasario nakties sapnai.

Rodyk draugams

Grynas

Pats tikriausias esi, kai keitiesi.

“Žmonės visai kaip medžiai. Aš juos skaičiuoju. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Bet tik iš tolo. Ne per arti langų. Kitaip viskas užges.”  (H. Wasmo)

„<…> they‘re right in thinking that it‘s a crime where I come from: it‘s against the law because we‘re all cynics and romantics, sometimes simultaneously, and marriage, with cliches and its steady low-watt glow, is unwelcome to us as garlic to a vampire.“ (N. Hornby)

Vilnius, +6°C.

Darbas, tyla, vanduo, lietus, tvarka, tik teisingi ėjimai - didžiosios meilės. Erdvė, kurioj aš esu .

Kokia kukli ta tikroji euforija.

Rodyk draugams

Žmogus ir visuomenė / Life is Elsewhere (?)

Niekaip niekaip

negaliu ir niekada negalėjau suprasti,

kaip statistinis lietuvis, statistinis klasiokas, praeivis, pakeleivis,

sugeba kasdien kimšti cepelinus, karbonadus ir visus kitus velnius, be saiko maukti alų, užsikąsdamas čipsais,

be perstojo klausyti european hit arba power hit radio,

žiūrėti chorų karus, šokių dešimtukus, dainų penkioliktukus, misių šimtukus, ir šiaip televizorių,

skaityti neišbrendamus delfiusalfaslrytus ir visa kita,

entertaininti save savaitgaliais akropoly, oze ar ten, tolėliau, gariūnuose,

ir finale išvažiuoti atsikvėpti į saulėtąją Turkiją.

Kažkaip

vis dažniau

ir dažniau

norisi

išlakt ežerą gėlo vandens, susisukt į kamuoliuką ir visu garsu užsileisti klasikinę muziką

ir būti kuo toliau nuo viso to

ne mano

ne mano

pasaulio”.

Ir tai – ne poza.

Rodyk draugams

Savaitgalio nuogirdos / Pa(si)žadėjimai

Šiandien ne tik tarptautinė moters, bet ir tarptautinė inkstų diena. - Aš ir galvojau, ko taip skauda.”

Hello Kitty neturi lūpų, nes kalba jausmais.”

Tu taip eini, nu ir visiškai princesė.”

<…>

Boom, pokšt, keberiokšt. Ar supranti, kad ėmė ir atėjo kovo vidurys?

Jau nebežinau, kas geriau – nesitūsinti visai, ar tūsintis visiškai. Nes jei padarai pertrauką, visa šėlsmo koncentracija susikaupia į vieną neaprėpiamą gūsį ir išsiveržia kaip tas vulkanas – stabdyk nestabdžius, gamtos dėsniams kelio neužkirsi.

Labai norėčiau į mūsų vakarėlius pasikviesti keletą žmonių, su kuriais bendrauju kitokioje aplinkoje. Bet bijau. Nes, supranti, kai kurie tiek neprisičiudina per visą gyvenimą, kiek mes – eilinę dieną rojuj.”

Ir dar ir dar kartą įsitikiname, kad geriausias moralinių ir visokio kitokio pobūdžio pagirių bei parkių gydytojas – darbas, kol nukrenti, atsikeli, dirbi dirbi, dasimuši iki galo, va tada ir praeina. Ir be visa ko, dar būni nuveikęs šį tą naudingo.

Burtas mestas, toliau – tyla. Skelbiu visuotinę ramumos būseną, bent iki velykų. O paskui prasidės piknikai, vasaros terasos, ežerai ir… na ir tas pačias velykas mes švenčiam ypatingai.

<…>

Na o dabar… Feel the power that comes from what inspires you.

Pasiduokime kito levelio malonumams.

Rodyk draugams

Ir ką jūs man

Ir kiekvienas pavasaris vis gražesnis ir gražesnis. Nežinau, kodėl taip jau atsitiko, bet pavasariai man asocijuojasi su gražiausiom Škėmos, Barauskaitės, Šaltenio ir Širvio eilutėm. Gal tai flashback’ai iš vaikystės, gal ir ne visai subtilu, bet, aj, eina velniop pasaulis su savo sophisticated mąstymu, kai visi gėrisi tuo, ko dar nepažįsta, bet kankinasi taip ir nepamilę to, kuo gyvena.

Mano pavasariai – tai balos ir paukščiai gimtojo miesto parkuose, tai saulės kamuoliai mano kambary, tai Berlynas ir šimtus kartų iškankintos gitaros, tai sekmadieninis karaokė turgelis su vėlyvų pusryčių kava, tai nesibaigiantys pokalbiai Antakalnio namų virtuvėje, tai Vilnius į Vilnių nepanašus, tai laikas, kai laiko nėra, nes jo neskaičiuoji.

Rodyk draugams

Kle/ajoju

Kai pirmadienį jau susiorganizuoji veiklą penktadieniui, tai jau kažkaip ir ramu. Na o kol kas… Kava, darbas, kava, darbas, kava, darbas, techno, juodas šokoladas ir pertemptos balso stygos.

O vakar išmečiau daugiau nei 200 žmonių iš draugų. Ramybės, tiktai ramybės.

Plaukai, nagai ir ragai (aka ambicijos) auga nelaistomi.
Good life good life good life, tyri ryri. Galime būti ramūs, galim būti geri, bet galim ir nebūti.

Rodyk draugams

Back to basics

Back to basics: Kino, Siela, Foje, vienuma ir pavasaris. Lekiu su vėju ir iš galvos jis palengva išneša visus narrow-minded nelaimėlius, visas kvailas mergas ir bobas, nepažintas ir nugalabytas meiles, visus nuogąstavimus, kartėlius bei neramumą. Žinai, vis pagalvoju, o gal vis dėl to tai iš tiesų ir esu toji aš – viena, nelabai populiari, sąžininga, paprasta, nelabai, kam įdomi, paviršiumi klaikiai nepastebima, bet ramybėj su savim. Toks jausmas, kad man vėl penkiolika ir jame, o stebukle, man visai nėra ankšta, kaip tada.

Turbūt jau tas amžius, kai galiu pasakyti, jog jau esu per sena apsimetinėti. Kol kas tik bandymai, bet siekis būti doru žmogumi, net ir klystant, atneša nepamatuojamai gerą jausmą. Kaip gera nebebėgti nuo savęs. Ačiū tau už įkvėpimą, ačiū, kad tave sutikau. Visai netyčia. Prie svetimo kranto, per svetimą fiestą.

Rodyk draugams

Penktadienis namie vol.?

Ir kai kelintąsyk nuėjęs į vakarėlį visą vakarą, užuot klykęs su minia, praleidi išplaukęs mintimis toli ir begalvodamas, o kas iš to, jauti, kaip praeina paikystė. Kai raukaisi nuo rūkalų dūmų, vyną skiedi dvejomis dalimis vandens, dairaisi ir stebiesi, kokie visi jauni, o į ausis grūdiesi kamštukus, nes muzika per garsiai, apima prieštaringos emocijos. Dar keisčiau būna suprasti, kad puikiai atlikęs darbą būni labiau pakylėtas nei šokdamas minioje. O žmonės… Žvelgiu į minią, kuri išeina iš namų dar ketvirtadienį ir sugrįžta sekmadienį. Jie rėkia, jie eina iš proto, šypsosi ir džiūgauja. Aš irgi viena iš . Bet kiekvieną sekmadienio vakarą užplūstantis begalinis, laukinis ir protu nesuvokiamas ilgesys ir vienumas kerta per kojas. Kai muzika nutyla ir išjungiamos šviesos, liekame vieni. Vieni, kaip laukiniai šunys, kuriuos paglostyt smagu, bet į namus jų priimti niekas nesiryžta. Kiekvieną penktadienį išeiname iš namų, pripažinkime, kažko tikėdamiesi. Na, būna ir taip, kad iš tiesų norime nusirauti, kai darbai išlenda per gerklę, bet rečiau. Ir ko gi tikimės? Kad surasim tą kažką, kas irgi blaškos it tas šunėkas be vietos, ieškodamas pastogės. Ne? Nežinau. Kad ir kaip ten bebūtų, ko gero, geriausieji jau seniai suradę sau prieglobstį arba nusibastę toliau, nei įkandam aprėpti. O mes vis dar blaškomės… O žmonės… Neįdomūs man žmonės, kurie šilti ir atviri tik po kelių bokalų. Man įdomesni tie, kurie nebijo į akis žiūrėti ir nuoširdžiai šnekėtis kad ir trečiadienio popietę.

Rodyk draugams

Pagaliau ramybė

Neįtikėtina, bet aš išgyvenau šiandieną. Penkios paskaitos su nesveiku krūviu ir krūva įsipareigojimų. Dar labiau neįtikėtina, kad viršijau savo lūkesčius ir turiu laisvę iki pirmadienio. Gal ir gerai, kad niekas nepasirašo lįsti iš namų – bus proga atsiduoti muzikos eksplorinimui, ko neteko daryti jau kaži kiek laiko ir filmų šlamštimui. Planuose – Liquid Sky, Bjutiful, A Fish Called Vanda, Sonnenallee (gal jau pagaliau) ir Vicky Christina Barcelona (matytas, bet tokia nuotaika).

Net keista kuriam laikui atsikvėpti nuo įsipareigojimų. Šiandien sėdėjom prieš saulę ir gėrėm kavą - trumpą akimirką net pajutau tą visų apkalbėtą pavasarį. Iki pilnos laimės tetrūksta išsidrėbt vonioje, kurios, deja, neturime.

Pasakyk tu man, prašau, kodėl būnant Vilniuj šėlti elektroniniuos vakarėliuos, klausyt techno ir panašių velnių bei egltis netinkamai noris šimtą kartų labiau nei vakarėlių sostinėj – Berlyne? At least for now lyriškas gitarų ir ramių pasisėdėjimų etapas is over. Vandens vandens, kramtomos gumooos. Na, gal ne taip stipriai, bet va.

Nicolas Jaar – Space is Only Noise if You Can See. Vuolia.

Rodyk draugams

Tyla - visų pavasarių motina

Kai gyveni tarp daugybės žmonių, milijonai minčių mintelių sukas galvoj ir dėliojas į sakinius, virsta veiksmais ir tampa materija. Juokies, klykauji, šoki, gyveni. Kai esi vienas toli toli nuo viso pasaulio, o aplink esančių pasaulio suvokimas skirias nuo tavojo daugybe aspektų, būna, pagauni save norintį pasidalint tuo, ką mąstai, bet negali, nes suprastas nebūsi, arba būsi suprastas ne taip ir idėjos potencialas žlugs vos užgimęs. Taip ir vaikštai prigęsintas, sunerimęs ir gaili savųjų tyliųjų minčių, kurių niekam nebus lemta išgirsti.

Nebijok tylumos. Žiūrėk
kaip žemė žiemą žiemoja:
tyli ir kantri.
Užpustytoj paežerėj,
po ledu ir po gruodu,
miega šaknys, sapnuodamos
atodrėkį.
Saulės laukia sula.

Nebijok tylėti. Tyla -
visų pavasarių motina.
Apglėbk ir priglausk
išnešiotiną
žodį.
Ir lauk.

Leisk žodžiams augt.
Tegul sotina
ir juos, kaip medį ir želmenį,
neišmatuojami gelmenys…
Leisk žodžiui nokti.
Tylėk -
ir lauk.


(Henrikas Nagys)

Jei kada teko girdėti šiuos žodžius įdainuotus, esi laimės vaikis. Kaip aš.

Anton Semenov - The Silence

Rodyk draugams