BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie stogo rovimą, meilę filmuos ir realybėj bei tobulus gyvenimo scenarijus

Ko gero jau ne sykį minėjau, kad vis stipriau ir dažniau jaučiu tai, ką įvardiju stogo rovimu. Pamenu, kai susipažinau su viena buvusia meile, aplink buvę žmonės mane vis bandė įspėti “geriau tu su juo neprasidėk, jam rauna stogą”. Ir nesupratau tada, mielieji, ką jie norėjo pasakyti. Maniau, tiesiog taip įvardijamas buvo tada jo vėjavaikiškumas ir neatsakingumas. Visgi ne. Tai yra šis tas daugiau. Aišku, toji meilė baigėsi greitai, lengvai ir neskausmingai, kaip ir jos visos mano gyvenime, bet iš jos atsinešiau tam tikrą supratimą apie tam tikrus dalykus.

Tą būseną apsakyti sunku. Pasireiškia ji keletu požymių, kurių pats žaviausias bei tuo pačiu grėsmingiausias – kai jau ir pats nežinai, ko iš savęs tikėtis. Ir nežinia, ar tavo neišsitekimas savam kaily pasibaigs tatuiruote ant krūtinės, ar metų savanoryste Kambodžoje.

***

Visi kalba apie meilę. Jau ne vienas sako, kad romantiniai filmai ypač žalingi tam, kas vyksta tikrų žmonių tikruose tarpusavio santykiuose. Nes filmuos viskas dailiai, o dviejų kambarių butuke, kurį dažniausiai dar tenka dalintis su kambarioku, tūnančiu už sienos, senos statybos name krasnūchoj dailiai gal išeina ir ne visada. Nes filmuose jie visada žino, ką reikia sakyti, o mes jau pastebėjome, kad romantiškos dejonės ir klejonės lietuviškai dažniausiai skamba mažų mažiausiai komiškai.

Tie, kurie jau nebekalba apie meilę, kalba apie poravimąsi. Tik paprastai tie, kurie daugiausiai kalba, mažiausiai poruojas. Nemažai ir tokių, kurie kalba mažai, bet niekada nemiega vieni.

Yra ir tokių, kaip aš. Tokių, kurie susižavi šimtus kartų per gyvenimą, niekada nesugeba apsistoti vienoje vietoje ir baisiai greitai viską pamiršta. Ir visada sau bedūsaudami naiviai tiki, kad gal jau dabar tai bus joa, bet joa niekada nebūna. Ir užuot virkavę jie stebi savo draugus ir pažįstamus, jaukiai bemurkiančius savo inkiluos ir džiūgauja, kad, laimei, dar ne joa. O sekmadienio vakarais kažkur pameta sveiką protą, dairosi po savo vienišus namus ir dūsauja, kad gal visgi ta vienatvė ir nėra tokia žavi. Pirmadienio rytais jie gimsta iš naujo, pamiršdami ir užbraukdami visus idiotus, įkalintus tuose inkiluose.

Kai mes kalbamės, vis pajuokauju, kad, kadangi jau mokslus baigėme, dabar tobulas scenarijus būtų susirasti rimtus kostium(ėli)o reikalaujančius darbus, pasiimti paskolą butui perkūnkiemy (pasirodyti prieš gimines) bei dar vieną – šių metų mašinai (pasirodyti prieš kaimynus), prisigimdyti vaikų ir gyventi gyvenimą. Tada mes labai juokiamės, sudaužiam taures ir giliai viduje sau prisiekiam taip niekada nedaryti.

Rodyk draugams

Gal tai meilė?

Oras įkaitęs iki begalybės, dangus raudonais dažais išsitepęs, žmonės klajoja klejoja, ir viskas ir nieko, ir viskas ir nieko, o aš labai. Nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesuprantu. Taip stipriai, kad net pati netikiu. Aš noriu, man reikia, aš..! Koks egoizmas. Bet po velnių. Kai tokie skambūs žodžiai kaip whenerver I’m alone with you, you make me feel like I’m home again su keistai užburiančia jėga ima ir materealizuojasi, nebesupranti, nei kur save padėti, nei kam save išrėkti, nei kas, nei kodėl, niekas neaišku, sukasi galva.

I’m madly in love. It’s official.

Rodyk draugams

Vaistų..!

O kodėl kodėl kodėl nėra tokios tabletės, kurią išgėrus, visai atsijungtų libido? Aš tikrai labai norėčiau kartais įsijungti aseksualumą. Netgi dažniau, nei kartais. Stogelį rovinėja tolka tak.

Rodyk draugams

Apie moralę bei discipliną ir jų nebuvimą

Vasara nesuvokiamu greičiu veržiasi rudenin, o aš atsirandu ten, iš kur kažkada jau pabėgau. Aš neįstojau į Berlyną, aš liksiu gyventi Lietuvoje. Kvaila suvokti, kad tas pasilikimas čia mane itin lengvai gali nuvesti į regresą, bet dar kvailiau žinoti, kad viskas priklauso tik nuo manęs, tad tik sava valia renkuosi, kaip bus. Būtų gerai, jei ta valia nebūtų pasileidusi man iš rankų pastaraisiais mėnesiais.

However, gana lyriškų natų, ne viskas prarasta. Jei jau taip nutiko, reiškia, kad ne be reikalo, joa?

So far gyvenu geriausią vasarą gyvenime. Ir ne viena aš. Tundra, stovykla, Migruojantys Paukščiai, Šopkinės, vakarais su žmonėmis… Pasaka, ne gyvenimas. Ypač džiūgauju sutikusi keletą naujų žmonių, kurie nėra drungni. Neįtikėtina, kaip pusę gyvenimo kažkas tūno visai greta, tik kažkokių atsitiktinumų ir sutapimų dėka (ar dėl jų kaltės?) nesusiduriam kaktomuša. Man labai labai baisu, bet tas baisumas žadina. Tik va stogelį rauna nesveikai. Išties, kažkas toje galvoje verčiasi kūliais. Dieve duok, kad nepersitemptų.

Aną savaitę teko nemažai bendrauti su filosofu L. Degėsiu. Klausiausi ir registravau išgirstas, kartais gal ir šimtąsyk girdėtas, tačiau iki skausmo tiesias tiesas. “Žmogaus misija – iš savęs ką nors padaryti”, teigė jis. Kaip spyris šiknon man tie žodžiai visada prisimins, kai užsimanysiu patingėti ir užplaukt pasroviui. “Jei nieko su savim nedarai, vis tiek vykdai nedarymo procesą.” Atsiriboti neįmanoma.

“Moralė – tai neleidimas sau tam tikrų dalykų. Nedarom nuodėmių, nes sveikatos tiek neturim.” Po šimts, negi ne?

Aš tiek daug noriu ir tiek daug galiu, kad ta plačioji pasirinkimo laisvė veda į beprotybę. Ir, kaip sykis, į, ko gero, ne pačius išmintingiausius sprendimus. Išmintis pradeda byrėt į šipulius, kai nebeturi laiko pabūti su savimi. O valia praranda savo stiprybę, kai tik patiki, kad jau užtenka, kad viskas jau tavose rankose. Kai leidi sau pasileisti ir nebemoki savęs sustabdyti su pagreičiu savo balta spalva įsiliedamas į visą kitą juodą. Ir lieka tik pilka.

Meldžiuos, kad mano numylėtieji vidiniai virsmai, su kuriais taip susigyvenau prieš pusmetį neapsamanotų ir nepasitrauktų iš mano pasąmonės. Jokių sentimentų, tik sveikas pragmatiškumas, jokių sentimentų! Nes meilės kančios – neurotikų užsiėmimas. Neleiski man pavirsti į mergaitę, kurių taip nemyliu.

Kada, jei ne dabar?

Dalbajobai, aiškinantys, ką turiu daryti, eikit ir nusižudykit, vis tiek jūsų niekas nepasiges.

“Išnuomojame butą tvarkingai ramiai dirbančiai merginai be žalingų įpročių.” Ich liebe Lithuanian society, bliatt.

Rodyk draugams

Princesei depresija

Antiek vakuumas galvoj, kad net žodžių neturiu. Ant nosies milijonas deadline‘ų ir streso. Aš neturiu valios, aš tingiu, aš nieko nenoriu. Noriu guminukų, spalvų, švaros, rūbų, kvepalų ir vakarėlių.

Esu vienas nelaimingas karaliukas savo sostelyje, aplink spalvų ir linksmybių mažai, man neįdomu. Mane užkniso šitas visas balaganas visur mieste, lietus, dargana ir paviršinis bendravimas su žmonėm. Galiu kažkur eiti, bet neinu, nes mane migdo šabloninis bendravimas, mane nervina tai, kad nuoširdžiai čia juokiausi gal tik kartą, o kiti kartai, išprovokuoti balso iš Lietuvos, nesiskaito, mane žudo tai, kad čia nesirūpinu savimi, nes neturiu, prieš ką būti graži, man tiesiog nesvarbu, ką žmonės pagalvos, nes niekas nepagalvos nieko, mane nervina skaičiuot kiekvieną centą, nervina nepastovumas. Taip, man kaip tai gėlei žvėriškai trūksta dėmesio. Kur tie laikai, kai grožis ir geismas sklandė ore?

Braškių ir šampano, greičiau, alpstu!

Rodyk draugams

Speigas (nors ir nėra šalta)

“You know that things aren’t going well for you when you can’t even tell people the simplest fact about your life, just because they’ll presume you’re asking them to feel sorry for you.”


Nick Hornby

Nesu labai džiugi pastaruoju metu. Rodos, lyg ir viskas gerai, bet. Bet klykia draskos jausmai, neturėdami, kur pasidėti. Dabar, kaip ir žiemą ir daug jų atgal.

Tik Fever Ray ir The Black Keys ir The National. I’m afraid of everyone. Ir Herbjorg Wassmo. Kaip aš nemėgstu skųstis, po šimts. Bet atrodo, kad tik tai ir teveikiu. Hell yeah.

Rodyk draugams

Working Class Hero is Something to Be

Kadangi prisiminiau senus gabumus, pradėjau šiek tiek vėl kirpti namie. Kadangi mokslai, anksčiau buvę ne itin pastebimi, kažkokiu būdu ėmė ir gan stipriai užspaudė, kelinta diena jaučiuosi nusikalus kaip šuniukas (O dabar įdomu pasidarė, iš kur atsirado toks posakis, ir kur tas šuva/šuniukas taip jau nusikala?). Išties, iki kovo galo turiu tieeeek planų, kad laikas tikrai tikrai neturėtų prailgti, tik reikės nemažai kantrybės, valios ir, deja, pinigų, kad su viskuo susirodoti. However, at least mokslai šiek tiek įdomūs. Šiandien per Eglish for the Media teko vaidinti radio show transliaciją, o po poros savaičių ją teks sukurti patiems. Per Academic Listening kūrėm naujus, labiau šiandieninę visuomenę atitinkančius herojus filmo 12 Angry Men motyvais. Su žaviu (labai žaviu) kursioku Titos prisižvengėm negyvai (mūsų herojai – 19m. naivoka vietnamietė padavėja Thao, stambus 33m. kompiuteristas nolifer‘is Hans, 99m. (nu) buvęs kariuomenės vadas Manfred ir taip toliau ir panašiai). Dabar, kai skaitai, tai tau, čiuju, nejuokinga vapsčė, bet mes kritom bekurdami, patikėk.

Dabar štai kelintą vakarą sėdžiu sau namie viena ir rengiu pranešimą paskaitai Unreliable Narration. Baisiausia tai, jog pranešimas apie vieną labiausiai scary filmų The Others, tad truputi nejauku (Sooner or later they will find you. Bu!). Dar nejauku ir tai, jog dėstytojas gan griežtas, tad nežinia, kokio pažymio tikėtis, o filmą rytojui šiuo metu karpo draugytis, kuriuo pasitikėti galima, bet nesu tikra, kiek.

Rodyk draugams

Apie Vilniaus vakarėlių erdves ir saulėtus žiemos rytus

Dar vasarą suvokiau, kad, nors Vilniuje gyvenu jau ketvirtus metus (na gerai, šis sezonas nesiskaito, bet treji metai tai jau bus), vos atvažiavusi sugebėjau užsiciklinti ties keliomis vietelėmis ir nebesugebu nieko naujo atrasti – lankausi tuose pačiuose klubuose, baruose, maitinimo įstaigose ir, tuo pačiu, maluos tarp daugybę kartų matytų veidų. Matai, kadangi anksčiau nuolat reziduodavome Totorių gatvėje, tai ir maršrutas būdavo gan aiškus: Opium – kamikadzės ir kreizi šmeizi šokiai, Woo – tarp kitko, Roller - Techno, Mano Alibi (dabar Misterija) – pašėliot prie muzikinio aparato, Transilvanija (deja, jau uždaryta) – galutiniam nusisvaigimui ir šokiams su vilkais, Satta – atitinkamam nusirovimui paryčiais arba ketvirtadieniais, Būsi Trečias – dieniniam taškymuisi, Tappo D‘oro – antri namai, na, dar Bix trečiadieniais ir Soho – savaitgalio paryčiais. Ir bene visada tas ratas gan uždaras, nepaminėjau vos keletos nelabai reikšmingų vietų, kur kartais valgau ir kartais nevalgau. Taigi, grįžus pasižadėjau daryti eksperimentą – eisim ten, kur dar nebuvom! O kad būtų dar įdomiau, eisim labai įvairiai. Peržvelgus Vilniaus barų ir klubų sąrašą tokių vietų gan nemažai. Challenge created!

Dar šiandien sudariau sau list’ą, ką turiu nuveikti iki kovo (aš esu advanced visokių list‘ų kūrime, kaip jau, turbūt, pastebėjai). List‘ą sudaro maždaug 25 konkretūs punktai. Bet aš viską padarysiu, pamatysi.

Dar reiktų susidaryti list‘ą, ką privalau pamatyti ir nuveikti Berlyne, nes liko vos pusantro mėnesio, o aš vis dar slow motion režime. Pirmasis pasistūmėjimas bus kelionė į Deutche Welle televiziją penktadienį.

Šiandien, nušvitus dienos šviesai, supratau, kad aš jau nebe abrikosas, o visas bananas vanilinis. Niu.

Tiesa, pagaliau prasidėjo tie nerealūs žiemos rytai, kuriuos taip mėgstu. Žiemos šiaip iš esmės nemėgtu visai, bet, kai keliauji į universitetą ar dar kur, lauke vėsu vėsu, o saulė spigina, kaip pašėlusi, iš tiesų jausmas puikus. Šiandien klausau daug gražios muzikos, mokausi, skaitau, rašau, kalbuosi su mylimaisiais ir šypsaus. Vienatvę prisijaukinsiu, o visa kita – jau kaip nors.

Nauja neproto banga - D. I. I. I. B. 2011 koalicija. Kada nors papasakosiu.

Rodyk draugams

Vienatvė kartais kanda (net ir man)

„Kai neturi šeimos įsipareigojimų, gali gyventi absoliučiai laisvai, nereikia niekam meluoti, kankintis dėl nesutarimų šeimoje, nes jų nėra, neturi kamuotis dėl sąžinės konfliktų su savimi, nes kažką apgavai ne ten permiegojęs ir panašiai. Tačiau tu esi sušiktai vienas. Tu keliesi ir guliesi vienas, kai tau suknistai liūdna ar apima depresija - esi vienas. Būna vakarų, kai tampa gūdu ir norisi su kažkuo būti, bet supranti, kad taip susidėliojai gyvenimą, jog tai neįmanoma. Tada skaitai gerą knygą arba rūkai ir slankioji po gatves. Beje, kai sergi, tu irgi esi vienas.”

Neklausk, mielas dienorašti, iš kur, nepatikėtum. Che. Bet čia tokie žodžiai, kuriuos pliusminus galėčiau pasakyt ir aš. Būna, tūsas nepaleidžia, o šįkart nepaleidžia bliuzas.

Rodyk draugams

It’s Dare

It’s not who you arrive with, it’s who you leave with.

Palma ir Nagli, nagi nenuvilkit manęs. Whaha.

http://www.youtube.com/watch?v=DNG_lFShmkE

Rodyk draugams

Apie atostogas Lietuvoje ir netikėtai prabudusį patriotiškumą

Taigi taigi, gan ilgai tylėjau, o tiksliau, gyvenau taip aktyviai, jog rašyti ūpo nebuvo nei kiek. Vakar parsiradau į Berlyną po dviejų savaičių Lietuvoje. Galva susisukus juodai, atskirt, kaip čia kas, sekas ne visai. Reziumuojant, galiu pasakyti, kad laikas, kurį praleidau namie, buvo įspūdingai geras – užteko visko – buvo ir jaukių pasisėdėjimų ramumoj ir tokio reivo, kad ou mai gad.

Grįžau ir iškart pradėjome mano gimtadienio šventimu. Šokiai, šampanas, šėlsmas ir šiluma! Pora detalių, šiek tiek padedančių susidaryti nuomonę apie vakarėlį: draugas sakė, jog išeis apie dvi ir negers. Išėjo apie septynias (a.m. of korz), tiesiai darban; mieloji R. juokėsi rytojaus dieną „Draugės žiauriai pyksta, kad smigau pirma, nu bet kamon, tai įvyko 6.30! (a.m.).“ Siurbėm vaisių ir šampano krušoną, šokom, klykėm ir daug juokėmės. (kaipmat susigadinau meikapą, nes iš to juoko net ašaros dribo – tiek emocijų buvo susikaupę.)

Vėliau sekė kalėdiniai parčiai – anarchija in Panevėžio party areas. Taip vaikiškai/paaugliškai smagiai užpjovę su vienu senu draugu nebuvom jau senokai (gaila tik, kad jis finale šiek tiek traumavosi, na, bet vyras stiprus, žaizdos greit gyja). Antroji Kalėdų diena man praėjo jaukiai ir smagiai, kitiems – vėl su reivu ir atminties duobėm, bet all in all – nerealiai gerai.

Finalas buvo mano trečiadieninis vizitas į Vilnių – viskį pradėjom gert jau kelionėje – už ištikimus draugus ir gražius plaukus. Vakaras išsiplėtojo į visai nemenką draugų susibūrimą ir šėlsmą pradžioj Bix, vėliau – ŠMC ir finale, amatininkuos. Apie Tooookį nusirovimą net nebūčiau pasvajojusi. (Viliuos, jog nepribūriau (ir neprivaidinau) per daug pasakų paryčiais, kai smegenis valdė didžiausias apsvaigimas). (Tiesa, ryte gavau pasiūlymą varyt į zaksą, bet kažkaip susilaikėm, dabar galvoju, o gal reikėjo? Whahahaha)

Per šias dvi savaites teko sutikti daug velniškai pasiilgtų žmonių – šeimyniškių ir draugų – bei netgi išplėsti pažįstamų ratą bei sustiprinti seniau užsimezgusias pažintis. O kai kurie žmonės, iš kurių to visai nesitikėjau, sugebėjo mane itin maloniai stebinti.

Sakau jums, myliu savo draugus ir esu Dievui labai dėkinga už tai, jog gebėjau kažkada sutikti tiek teisingų žmonių. Hooray! Ir labai gaila, kad naujako neteko sutikti su visa šutve LT.

Na , o dabar, šiek tiek mažiau jausmingumo, daugiau faktų. Lietuvoje priaugau du kilus (nes nu reikėjo atsivalgyt visko, ko Vokietijoj nėr), apsilankiau pas trejas daktares ir ištaškiau milijoną pinigų.

Išvada, kuri, gali būti, labai greit gal ir pakis, o taip pat stebina ir mane pačią, bet dabar: noriu gyventi Lietuvoj, noriu vyro lietuvio, valgyti lietuvišką duoną ir šnekėti lietuviškai. (Ir, aišku, noriu, kad Lietuvoj būtų sąlygos turėti tą normalų gyvenimą.) Šiek tiek tik baisoka, kad per nuolatinį judėjimą, nebus namie gyvenant laiko nei atsikvėpt ir rūpintis savišvieta, sveikata, mityba ir nepavyks išlaikyt disciplinos gyvenime (kas čia, BRLN, pavyksta puikiai). Noriu grįžti, susirasti jaukius namus ir kul sugyventinį/ę/ius, įsikurti ir bandyti savo laimę kurt ten, kur nereikia įrodinėt savo vietos po saule. Šiandien aš keiksnoju nesveikus šito miesto atstumus, lėtumą, netikrumą, sintetinį maistą ir šabloniškus santykius. Lietuviai, nors gal ir pikti bei susisukę, bet natūralūs. Atsibodo laužyt galvą kiekvienam žingsny, stengtis pritapti, suprasti ir džiaugtis tuo, kas gi ir turėtų džiugint (bet to nedaro.) Visi užsieniečiai vyrai, kuriuos teko sutikti, negeba nei to nelemto vinies į sieną savarankiškai (be jotūbo ar kitų tutorialų) įkalt, nei už moterį normaliai pakovot. Užsieniečiui nepasakysi daug dalykų, kurie yra beyond kalbos mokėjimas, tų, kuriuos norint pasakyt ir išreikšt reikia varyt giliai giliai, tam, kad būtum suprastas ir patirtum pasitenkinimą pokalbyje. (Dieve mano, kai kurių jų net vilniečiui nepavyks išaiškint, ką jau kalbėt apie užsieniečius!) Taip taip, mano nuomonė keisis ir versis dar daug kartų, bet bet. Dabar man, didžiausiai moteriškos lyties skeptikei ir cinikei, kurią pažįstu, jausmai, bendravimas, žmonės, artumas ir meilė (!) pasirodė verti žymiai daugiau už visus pasaulio pinigus, plėšymąsi dirbant ir tobulėjant. Dabar net galvoju, gal tuos porą mėnesių tiesiog apgaudinėjau save, sakydama, kaip gerai man čia yra. O gal tas gerumas tiesiog kitoks. Dabar jaučiuos kaip ta Tania filme Interdevochka. Uuu.

Šiam kartui tiek pasvarstymų, o netrukus planuoju suvesti viską ir pasidalinti 2010-ųjų metų reziume bei pasižadėjimais 2011-iesiems.

Rodyk draugams

Spygliai

Pikta, negraži, nefaina, neprotinga, susivėlus, pasišiaušus, šyzikė, paranojikė. „Nei šalta, nei karšta, nei John‘as Travolta už lango.“

Einu, užsikasiu pusny, kol praeis moralkės socialkės.

Rodyk draugams

Realybės show tęsiasi

Taigi, reality show tęsiasi. Kambariokas persikėlė į naują levelį – dabar mėto picas ant žemės ir įsigudrino valgyti mano maistą. O tai, kaip žinia, vienas baisiausių nusikaltimų, kokį galima sugalvoti prieš mane. Nepagalvok, kad aš kokia bjaurastė, kuri gaili artimam savo kiekvieno kąsnio. Ne, toli gražu, su visais buvusiais kambariokais (o jų gyvenime jau buvo nemažai) be jokių parkių dalindavomės maistą, bet dabar, kai laikausi dietos ir skaičiuoju kiekvieną kąsnį, niekas labiau nesuerzina nei to, ką buvau susiskaičiavusi valgyti, nebuvimas. Juo labiau, šiuo metu dar ir labai taupau, nes noriu bent kažką parvežti chebrytei Lietuvoje Kalėdoms. O be to, jis man anei joks draugelis! Jis, netgi sakyčiau, antidraugelis. Kadangi geria kasdien, tai net šnekėt su juo labai nemalonu, nes tvoskia kvapas kaip iš neprabangios aludės stoties rajone. Nepamirškime ir to fakto, kad jis jaučia nenumaldomą poreikį šnekėtis su žmonėm priėjęs prie jų kaip įmanoma arčiau. Iš tiesų, visi mano pokalbiai taip ir atrodo – jis artėja, aš tolėju. Non stop. Aš, žinoma, jau net nebekalbu apie tai, kad einu iš paskos ir išjunginėju visus įmanomus elektros prietaisus, prieš miegą dar papildomai apeinu visus namus, nes čia su juo tai nežinosi. Man labai labai labai baisu, kad jis gyvens tris dienas vienas po mano išvažiavimo, nes jau piešiu mintyse visus baisiausius įmanomus variantus. Išvažiuojant reikės gal suslėpt viską, nežinau. Aj, tiesa, dabar jis man kasdien sako “What’s up, DUDE”. DUDE, ane.

(Kambariokas nusprendė išnešti butelius – aš nuoširdžiai sunerimusi, kas blogo gali nutikti šioje situacijoje.)

O aš tai va, džiaugiuos paskutinėm 21-erių metų mergaitės dienom ir organizuoju gimtadienio vakarėlį. Vyyy. Kažkaip jau laukiu, kada namo, nes čia toks durnas laikas dabar – prieš atostogas visi lazy, o kadangi vokiečiai nepratę prie tiek daug sniego, tai kas antras panikoj ir nedarbingumo būsenoj.

Rodyk draugams

O kas mums, jauniems

Kartais galvoju, kodėl viskas yra taip, kaip yra. Karmos, likimai, pranašai, velniai ir fėjos? Nežinau. Po šimts. Vis dar sakau sau – gal aš tik tampau likimą tarsi liūtą už ūsų pasiduodama savo kaprizams ir neapgalvotom užgaidom? Gal derėtų džiaugtis ir pilnom saujom imti tai, ką jis man siūlo per daug nesispyriojant? Aš išlepinta sėkmės, sako skaičiai. Todėl negaliu, negaliu kitaip.

Jei vogt – tai milijoną, jei mylėt – tai tik karalių.

O kas mums, jaunoms, klykėm tada. Tokių jaunų, klykiančių, vis mažiau. Aš – dar vis. Laimei. Dar noriu tikėti pasakom, o ne pusėtina laime.
http://www.youtube.com/watch?v=tXu51Sfk2hc

Rodyk draugams

Bye Bye, Blondine

Šiandien kažkaip visai nelabai tyčia uždažiau savo blondiniškas kudlas. Dažiau septintu numeriuku, kas reikštų tamsus blondas (šiaip dažau devintu – vienuoliktu, todėl du tonai visai neatrodo daug į šoną). Kiek anksčiau yra tekę dažyti šviesius šiek tiek tamsesniais, niekada nenuimdavo, tiek, kiek turėtų, todėl kažkaip be baimės ir pasiėmiau šitą atsapalvį. Matai, nuo vokiško vandens, maisto ir blogų mano pačios įpročių plaukai labai nusilpo, tai sumaniau šiek tiek įdėti pigmento, kad sustiprėtų. BET KOKIE JIE DABAR TAMSŪS. Ou Mai Gad. Rodau foto. Tai gal dabar jau imt ir tikrai juodai nusivaryt? Tiesa, dar vakar ir pati nusikirpau. Joa, man rauna, ir rauna gerokai.

Beje, aš gal durna, gal gyvenimas durnas, bet vis tiek atrodo šiek tiek ironiška, kai tam tikri asmenys ima ir deda grupės, kurios gyvenime nebuvau girdėjus, per atsitiktinumą atradau šiomis dienomis, grupės, kuri dabar visai nepopuliari ir velniai žino, iš kur jis ją atkapstė, gabalus va tokiom ilgom naktim.

Rodyk draugams

Grįžti į įtampos zoną

Gerci gerci, visai susivynioti.

Niaaa. Nefaina ir nešaunu ir visai neįdomu.

Jaučiu, kaip slystu iš doros kelio ir įsivažiuoju į ritmą, kuris buvo pagrobęs mane Vilniuje – po savaitgalio reikia poilsio, kai tuo tarpu tas savaitgalis pas normalius žmones būną laikas, kai ilsimasi po darbo savaitės. Čia kurį laiką buvau pati sau karalaitė ir nieks kvailų pagundų nekėlė, o štai dabar prasidėjo. Reik susiimt.

O žinai, šiaip penktadienis, man atrodo, buvo kažkokia mistinė juodo gėrimo diena. Visi, su kuriais šnekėjaus šeštadienį dieną, iš vakaro buvo pylę už tėvynę ir dar daugiau.

Mes nekalti, mėnulis kaltas, mėnulis!

Pirmą kartą po pusantro mėnesio čia man homesick periodas. Nebemoku šnekėt nei angliškai nei rusiškai, nei, juo labiau, vokiškai, praradau gerą ritmą, pagal kurį dėliojau savo gyvenimą.

Aš šiandien durna durna, tirpstu, lydaus ir skystėju.

Tikrai reik susiimt ir skubiai, nes prarastas ritmas ir sujaukta harmonija visai išderina viską velniop. Reikia pasitraukti iš komforto zonos (Draugas X: „Norint netinginiauti reikia permesti save iš komforto į įtampos zoną“). Įtampos zonoj aš nieko nesitikiu, mąstau blaiviai ir realistiškai, apgalvoju savo veiksmus, nieko neprisileidžiu per arti ir nekvaršinu sau galvos dėl idiotysčių. Viskas tada einas geriau, aš būnu budri ir įžvalgi, mažiau šneku, daugiau klausaus, darau ir suprantu. Įtampos zonoj ir sau ir kitiems labiau patinku ir esu geresnis žmogus. Tokia tiesa.

Rodyk draugams

Šnipšto laikas

Ilsiuos – skaipas ir fb išjungti, telefonu ir taip niekas neieško, bandau šiek tiek pabūti ramybėje. Kažoks nesveikas mieguistumas ir tingulys. Atrodo, kad paskaitos trunka po keturias valandas, nesuprantu, ką man sako ir ko iš manęs nori, motyvacijos nulis. Šiandien prigavau save skaičiuojant, kelinti bus ateinantys metai – kažkaip susivaideno, kad dvylikti. Supranti? Ėjau pirkti vaistų ir rožinio nagų lako. Vaistų nusipirkau, lakui pritrūko šešiolikos centų. Rymau ir mąstau - eiti į Couch Surfing‘o meeting‘ą ar neiti, bet, gal geriau lieku lovoj, nes būna dienų, lyg tyčia, o šiandien – viena jų. Be to, reikia gydytis, labai ne kas man su sveikata, ir, atvirai pasakius, nežinau, kaip čia pasibaigs. Noriu blueberry muffin‘o ir karšto šokolado, bet vakar sužinojau, kiek kalorijų pastarieji turi (380 ir 330!), todėl apsiribosim blueberry-vanilla tea (0.5/250ml).

Viskas laikina, laikinas ir šis rudeninis snauduliukas, taip? Man neliūdna, man tik šiek tiek neramu. Aš toks mažas hamsteriukas, susisukęs savo lizdely. Reikia kartais.

Rodyk draugams

Paikos mergiotės užrašai

O žinai, prasta iš manęs boba. Puoštis dažytis taip ir neišmokau, gamint galiu, bet nenoriu, kiekvienai pradžiai visai nemoteriškai nupiešiu logišką tolimų veiksmų seką ir final Bum kaputt, o net ir verkt žmoniškai mergaitiškai nemoku. Horo sako, kad planetos dabar įkvepia mane būti vienai, kas sustiprins pasitikėjimą savim. Šitai aišku ir be horo (kuris, be to, dar ir Cosmo crapish!), bet kai atrandi juodu ant balto užrašytą patvirtinimą teorijoms, kažkaip smagu. O dėl moteriškumo, tai joo. Turbūt subyrėjusi šeima padėjo paskutinį tašką naiviems svaigimams apie laimingas pabaigas, meiles iki išprotėjimo ir kad galima nieko nedaryt, ir vis tiek laimingai ir šiltai gyvent, sėdint kažkam ant sprando. Iš išlepusio šiek tiek nucackinto vaiko per porą metų neatpažįstamai išaugau į laukinį žvėrelį, kurį prisijaukinti visai nelengva. Matai, aš visiškai nepasitikiu žmonėmis. Žmonės netęsi pažadų, jie negerbia tavo laisvių ir teisių, jiems visai nesunku paminti tai, kas tau šventa. Todėl ir pasitinku kiekvieną, kas bando prieiti arčiau, pasišiaušusia ketera ir skeptišku žvilgsniu, kuris kaip mat pasako – su manim arba gražiuoju arba niekaip. Manau, jog didžiausias laimėjimas dabar yra tai, jog man vienai pagaliau jauku, kad nebereikia, kad šalia vis būtų kažkas, į ką galėčiau įsikibti. Kaip pasakytų vienas žmogus, šiek tiek atpratinau save nuo noro pasitraukti į komforto zoną ir ten rymoti. Žinoma, aš myliu savo draugus, bet čia jau atskira šneka.

Žinai, kartais, kaip moteris, jaučiuos net šiek tiek per daug blaiviai mąstanti. Taip, racionalumas – pliusas, bet kartais gi taip noris išsidrėbt ant rūžavo debesio ir būt stupid. Nebemoku! Per daug gerai žinau, kas yra disciplina, ką reiškia išsiugdyti geležinę valią ir perlipt per save, žinau, kur eiti pasiklydus, ką daryt, kai pasibaigia kuras, žinau, ko nori žavus nepažįstamas rudom akim ir jau žinau taisykles, kuriomis vadovaujantis turi save varžyti, bet finale sulauki rezultatų; žinau, kad laikinos naktinės klejonės baltom suknėm ir balandžiais nesibaigia, kad ateina rytas, gyvenimas tęsiasi, žaidimas tas pats, bet žaidėjai – vis kiti.

Nesuklysk, aš moku juoktis – bet jau dažniausiai tik isteriškai, papuolusi į absurdo teatro situacijas, kai kažkas, kas galėjo nepavykt, iš tikro ir nepavyko, kai einam į zoologijos sodą ir sutinkam unicorn‘us ir kai Likimas atvirai tyčiojas.

Taip, esu šalta, skeptiška ir ciniška, bet vis dar pozityvi ir geranoriška, neapsigauk. Ir jokiu būdu ne feministė, gink die, aš myliu berniukus, aš mėgstu rodyt kojas, lakuot nagus, šypsaus, kai man atveria duris, nebijau pasirodyt fiziškai ar emociškai silpna. Aš noriu vyro šalia, bet noriu tokio, kuriam nereiktų aiškint, ką su manim daryt. Noriu, kad jis būtų žymiai protingesnis ir stipresnis už mane. Kad viskas būtų daugiau ar mažiau aišku ir cackinti jo kaip vaiko nereikėtų. Anksčiau buvau linkus prisitaikyti, bet man gana. (Beje, taip, juokinga suvokt ir tai, kad su vyrais, į kuriuos spiginu akis, turbūt, realiam gyvenime neištverčiau nei pusdienio). Nenoriu aš vargšo muzikanto, kuriam vis vien, turim, ką valgyt pusryčiams, ar ne, man reikia saugumo. Man iki ašarų juokingas grupiokas, kuris penktus metus baiginėja trečią kursą, nedirba, tinginiauja ir dar drįsta skųstis, kaip jam, vargšui, nesiseka. Apsaugok, Viešpatie, nuo tokių pseudovyrų. Ne ne, aš jokiu būdų nenoriu, kad vyras mane išlaikytų, aš tik noriu, jog jam savaime būtų aišku, kas ir kaip ir man nereiktų kvaršint galvos ir kažką prie savęs mokyt gyvent.

Kartais pagalvoju, jog galėčiau būti tobula partnere, tik kaži, ar tobula mylimąja – vyrai stiprių moterų neįsimyli, jie su jomis bendradarbiauja.

Kad ir kaip, man tik dvidešimt vieneri, aš turiu laiko, aš sutiksiu tą, kuris paims ir nusineš ir nebebus jokių klaustukų, o kol kas, žaidžiam toliau.

Rodyk draugams

Apatija

Žinai, kas gali būti baisiau nei būti atstumtam? Pasirodo, būti tuo, kuris atstumia. Jaučiuos it laumė ragana, kuri spjaudo lemčiai į veidą ir varo dievus į medžius.

O tada ateis ilgi žiemos vakarai, kai sriūbausiu sau apraudodama savo vienatvę. Bet negaliu, negaliu nemylinčia širdim meluot.

‘Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę…’

A. Škėma

I never liked a sad look from someone who wants to be loved by you…
http://www.youtube.com/watch?v=4F-CpE73o2M

Rodyk draugams

Drungna

Nėra įkvėpimo. Jaučiuos it kokia beformė būtybė be jokių pojūčių. Sako, priešingybės traukia. Bet, kai sudedi karšta ir šalta, telieka drungna, ar ne?

O kiek beviltiškas turi būti žmogus, kuris negali nugyvent dienos neužmetęs akies į to, kuriam visai nerūpi, atvaizdą?
http://www.youtube.com/watch?v=GcnzpltcU2c
Penkta eilutė.

Rodyk draugams