BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2015-ųjų metų geriausieji

2015-ieji buvo įspūdingi. Įvyko visko tiek daug ir nugyvenom tiek visko, kiek kitiems į dešimtmetį netelpa. Kontrastas to, kaip jaučiausi, atrodžiau ir kaip gyvenau pirmąją bei paskutiniąją metų dieną net man pačiai sunkiai protu suvokiamas. Gyvenimas vertėsi, sukiojosi, mėtė, vėtė, džiugino ir skaudino, bet štai įsipilu sau vyno, apžvelgiu visus prabėgusius metus ir šypsaus. Nes mes gyvenam. Dieve, kaip įdomiai mes gyvenam.

Metų iššūkis: Kai gyvenimas verčiasi aukštyn kojom, o tu įsitveri ir nepasiduodi.

Metų inside tūsas: Šiemet daug – prasidėjo nuo Naujako (ajaja ko ko džambo, a ja jė, kai kam trys valandos rūkomajam ir kiti reikalai), vienas pirmųjų žiemos savaitgalių sodyboj, vienas pirmųjų vasaros savaitgalių toj pačioj sodyboj, T. K. išleistuvės, labai daug nebūtinai savaitgalio vasaros vakarų Terasoj, prie terasos, Piano, prie Piano (kai važiuoji su taxi namo 500m iš Piano ir atgal, visur), labai labai stiprus savaitgalis Nidoje (magija) ir vos prieš porą savaičių įvykusi daugybę valandų trukusi transliacija po Vilnių.

Metų public tūsas: Pillowtalk (Studio 9), Opium sezono atidarymas ir visos Smalos.

Metų festivalis: Tai aišku Sūpynės (kai ketvirtadienio naktį jau buvom nuveikę daugiau nei per visas praeitų metų Sūpynes, kai atsiradom trijose valtyse vienu metu, plaukėm per pievą, ir buvo cirkas), Yaga Gathering (joga 9 ryto ir „žemyn žiūrintis suoliukas“) ir Opium ant bangos (Nida yra Magija, aš jums sakau).

Metų savas festivalis: Skardis.

Metų antraštė:

Metų keistas vakaras: ambient koncertas bažnyčioje Kopenhagoje. Niekada nepamiršiu.

Metų erdvė: Opiumas.

Metų sportas: joga (taip, 2015-ieji yra metai, kai aš pradėjau reguliariai sportuoti, pietauti vegetariškuose restoranuose ir pirmą kartą nuvažiavau į Yagą.)

Metų stiliukas: Eurovizija, Albanijos pranešėjas.

Metų DJ: Mr Gooze, Anna Hanna, Split Pulse, 12 inčų po žeme.

Metų netikėtas miestas: Kopenhaga.

Metų trauma: bernai lunatikai.

Metų kančia: šis ruduo, užkariavęs dalį žiemos, kai lyja lyja visą naktį, tada ateina rytas ir vis tiek lyja. Ir pradeda tirpt batai ilgainiui.

Metų connecting people:

Metų sprendimas: apverst gyvenimą aukštyn kojom.

Metų sprendimas 2: visiškai nebeskaityti naujienų portalų.

Metų Why?: kai žmogus kolekcionuoja delfinus ir turi jų penkis šimtus.

Metų foto:

Metų nuleistos rankos: vokiečių kalba. (Fun fact: kai ieškai serialo „Friends“ serijų vokiškai, įvedus į paiešką raktinius žodžius „Friends“ ir „German“, pirmas rastas dalykas bus „Two German Teens Fucked by Friends“.)

Metų dialogai:

Apie išsitaškymą (veiksmo vieta – „Savas kampas“):

A: Kur mes?
B:
Taigi ŠMC.

Apie elitines Vilniaus vietas:

-Gal einam į Poshą arbą Disco 311?
-Gal geriau šūduose išsivartom?

Metų lyrika:

Metų nepasitenkinimas: „Man labai nepatiko knyga „Gyvenimas po klevu“. Penkiasdešimt puslapių apie tai, kaip bobutė kažkur eina. Tada marti padaro kiaušinienę, o tada ją pervažiuoja traktorius. P-z bl***. Welcome to Lithuania“.

Metų žiauriausias bachūro tipažas: 44 metų Adic House didžėjus.

Metų pravardė: Pelėsis; Humana.

Metų pokštas: „Demotyvacija - kai įvedi savo vardą ir pavardę i google, gauni tik 1 rezultatą, ir tai vienintelis rezultatas tavo gyvenime“. Oleg Surajev

Metų antitipažas: bernai verkšlentojai, intrigantai, fanatikai ir lunatikai.

Metų ego:

Metų pamoka: negalima pasitikėti niekuo. Niekuo.

Metų rūgštis: „O tos samanos tai dažnai su manimi pasišneka. Tokios pleputės.”

Metų gėlė: preparčio žiedas.

Metų gėrimas: šaltas baltas vynas.

Metų silpnybė: naivumas ir pasitikėjimas žmonėmis.

Metų spalva: juoda.

Metų drabužiai: juodi.

Metų serialas: Six Feet Under, House of Cards, Better Call Soul.

Metų filmas: ir vėl visai filmų nežiūrėjau.

Metų WTF: French Affair.

Metų sąmojis:

Metų netikėtumai: Kai įkrenti į taksi, o vėliau paaiškėja, kad taksistas skaito tavo blogą ir ploja katučių. Linkėjimai!

Metų muzika: Jamie XX, Caribou, kaip visada Depeche Mode, Disclosure, Fleetwood Mac, Moderat, still Pet Shop Boys, Red Axes, Tame Impala, The Black Keys, Thievery Corporation, Todd Terje, Trentemoller, Museum of Bellas Artes, Nadastrom, Semisonic, Ace of Base.

Metų gabalai parymot: Sinickis – Mylimas vyras ir sūnus, Mark Farina – Dream Machine, Chet Fakker 1998, Golden Parazyth – Donwtown Game, Tove Lo – Habits, Arctic Monkeys – 505, Peter Gabriel – Don‘t Give Up (Ft. Kate Bush), The Cure – Pictures of You, Amazing – Tell Them You Can‘t Leave, Cat Stevens – Where Do the Children Play.

Metų gabalai pariaumot: Erasure – Always, Dinamika – Abejingumas, Museum of Bellas Artes – Who Do You Love, Randomer – Bring, New Order – 5 8 6, Van McCoy – The Hustle, Kwamie Liv – Comin Thru, Karolina Czarnecka – Hera Koka Hash LSD, C.A. R. – Angelina (Manfredas Remix), Just Jack – Starz in Their Eyes, Omar – I Wanna Know (Vocal Mix).

Metų gabalai pasilydyt: Roisin Murphy – Ancora Tu, Jamie XX – Loud Places, All Saints – Pure Shores, Jimmy Edgar – Let Me Tell You, TB – Invitation to Love, Howling – Signs (Rodhad Remix), Pillowtalk – Soft (Life and Death Remix), Caribou – Your Love Will Set You Free (C2’s Set You Free Remix), Nadastrom – Somebody, Eliphino – More Than Me, Tame Impala – The Less I Know the Better

Metų maistas: Alyvuogės ir graikiškos salotos. Neribotais kiekiais. Zefyrai. Ribotais kiekiais.

Metų atokvėpis: tie nuo žalio tilto nulėkę balvonai.

Metų vaizdas nuo tilto:

Metų naujadarai: pasmerktadienis, drugsėjis, putskaras (auskaras intymioj vietoj) nebeišsifistinėk ir paslaptinių miestelis.

Metų rojus: Ir vėl namai. Bet jau nauji.

Metų kelionė: Atėnai pas meilę.

Metų performansas: Martyno Švėgždos Von Bekkerio koncertas fone piešiant graffiti atlikėjui. („Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“. Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“)

Metų durnius: Tu. Taip, tu.

Metų nuvalkiotas humoras: juoktis iš supermamų bei Londono lietuvių ir attendinti bei juoktis iš įvairių Pūko & co. koncertų. Tai nebėra juokinga, brangieji.

Metų gaisras: Kai užsidegi festivalyje nuėjęs į WC.

Metų (ką ten metų, visų laikų) gražiausias Lietuvos bernas: G. R.

Metų žemumos: grasinti žmogui, kurį mylėjai; skaityti svetimus chatus.

Metų pavyzdys, kaip nereikia daryti: Ten Walls.

Metų pažadas sau: jokiais būdais nebesitaikstyt su bullshitu.

Metų optimizmas:

Metų Citatos (labai daug): „Sporte paskutinis, prie taurelės pirmutinis.“; „Ačiū už nuostabiai prarastą laiką.“; „Aš žiauriai nemėgstu smėlio. Nebent retkarčiais, jei yra proga.“; „Išbalink mane. Išnešk iš manęs balius.“; „Aš galiu pistis kiaurom parom, jei tik proga yra.“; „Jie gyvena kaimų kaime, kur populiacija – 25 žmonės ir visi Kazlauskai.“; „Jis tai darėsi auros foto už 20eu. Aš gal seno kirpimo, bet vistiek daktarams teikiu pirmenybę.“; „Aš nemėgstu bėgiot. Mėgstu išgert.“; „Aš permiegosiu su barmenu, jei patalynė išdžius iki vakaro.“; „Geriausia kava yra ratai.“

Metų kirpimas: „Mane mokykloje vadino Nomeda. Nes atėjau kaip Nomeda apsikirpęs. Visi juokėsi, bet Andrelis palaikė.“

Metų fizikos dėsnis: galva pralindo – pralįs ir kūnas.

Metų klausimai:Uostai save?“; „O pasakojau, kaip Darius Užkuraitis matė mano vaginą?“; „Tau šalta fiziškai ar dvasiškai?“ ir aišku „IS THIS REAL LIFE“?

Metų vaidmuo: kai vaidini Nulį.

Metų niekam nereikalingas prieskonis: kalendra.

Metų poza: Lopuso. Nuo žodžio „Lopas“.

Metų knyga: „Dustavo enciklopedija“.

Metų aktivija festivaliuose: pergėrimo workshopas.

Metų kokteilis: „Rusija“: 300ml vodkės, o į ją įleistas žalias kiaušinis. Kai geri, užsikandi ikra.

Metų liga: saulės vėžys.

Metų lyricsai: Titaniko soundtrackas: One small you open the door“; „Vibruok vibruok, tikėti neverta…“

Metų būsena (šiemet daug): „Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“; „Lova, sumuštiniai ir žemėlapiai.“; „Atsikeli ir varai. Alų toliau.“; „Aha, dabar tai linksma, o antradienį sėdėsiu ir klausysiu Lanos del Rey.“; „Koldūnai pasmerkti“; PER JAUKU.

Metų prietaisas: etnoskopas (kur pridedi prie krūtinės ir nurodo tautybę).

Metų Vojažas: nubudus likus pusvalandžiui iki vartų užsidarymo lėkt ant sparnų į oro uostą. Ir spėt. Nu tai aišku spėt.

Metų komplimentas: Jei kas nors tavęs nemėgsta, tai jie debilai.

Metų postas: Apie tikras gyvenimo tiesas, kurios yra visiškai teisingos.

Metų sena atsinaujinusi draugystė: P. J. (Pim pim!), A. B. (Kliučina, Pikų dama ir kiti reikalai ^^).

Metų trūkusi kantrybė:

Metų nauja draugystė: šiemet net trys: I. M., A. M., J. A. Turėjo būti dar viena, baisiai džiuginusi, bet.

Metų moterys: kiek tų puikių moterų! Visos jūs mano puikios, jūs žinot.

Metų vyrai: keturi kampai: A. S., K. M., P. J., P. V.

Metų sukaktis: blogui 10 metų.

Metų bosas: ir vėl A. I. (sakot bepigu rinkt, kai vieną bosą turi? Turiu ne vieną.)

Metų skausmas:

Metų varikliai: Juokas, meilė ir muzika.

Metų troškimas ir palinkėjimas sau ir visiems: Linkiu, kad aplinkui būtų daugiau žmonių, su kuriais viskas įmanoma. Nes gyvenime nėra nieko, nieko neįmanomo, brangieji. Ir kad visada būtų, ką mylėti. Nes be meilės niekas neįmanoma, niekas.

Mano krištolinis rutulys sako, kad laukia fantastiški nauji metai. Aš jums pažadu. Na o dabar einam švęst.

Rodyk draugams

Sūpynės yra meilė

Draugai dažnai man sako, kad esu labai kritiškas žmogus ir visada randu, prie ko prisikabinti. Tikra tiesa, net ir tada, kai būna gerai, vis tiek sakau, kad gali būti dar geriau. Bet šįkart. Šįkart viskas buvo taip gerai, kad net ir labai stengdamasi negalėčiau rasti nė vieno minuso.

Maniau, kad pirmadienis bus siaubingas, bet net ir šeštą ryto keltis į darbą nebuvo baisu. Kurgi bus, kai galvoje ir širdyje tiek daug gerų emocijų. Tiesa, sekmadienį užmigti buvo sunku, nes smegenys vis iš naujo suko juostą su visais geriausiai įspūdžiais. (Kelissyk vis dar bevykstant veiksmui prigavau save suvokiant, kad nostalgija prasidės džiaugsmas dar nė nespėjus pasibaigti. Taip ir buvo.)

Nežinau kaip, bet jau ketvirtadienį du kartus radau save ežero vidury. Vien jau ketvirtadienį tiek priveikėm, kiek nebuvom priveikę nė per vieną festivalį. Net ir kitame krante išsilaipinom. Ir šiaip, jau po ketvirtadienio sakiau, kad jau dabar tai yra geriausios mano Sūpynės.

Keletas perlų (šįkart nedaug, nes tiesiog neturėjau kada užsirašinėti. Žadėjau viską fotografuoti, bet ir vėl – turiu vos aštuonias fotkes, o viešumai iš viso nė vienos):

Apie laukimą: „Kol pernai laukėm eilėje prie blynų, tai nolseptynis išgėrėm ir nebereikėjo nė tų blynų.“

Apie problemų sprendimą (dar parduotuvėje, išvažinėjant iš Vilniaus): „Paimam gal degaus skysčio, sekmadienį galėsim susidegint, kad nebereikėtų nieko daryt.“

Apie psichodeliką: „O tos samanos tai dažnai su manimi pasišneka. Tokios pleputės.“

Apie švarą: „O gal yra tokia paslauga, kai tave nuprausia? Labai praverstų.“

Apie būsenas: „Jaučiuosi kaip tos dvi moterys filme „Mirtis jai tinka“, kai paskutinėje scenoje nuo laiptų nusikočiojo ir subyrėjo į gabalus.“

Apie ištvermę: „Šios Sūpynės man parodė, kad žmogaus galimybės tikrai neribotos.“

Didžiausi sveikinimai organizatoriams už tai, kad iš mažyčio festivalio išsivystęs jau gan masyvus reikalas nesuprastėjo, o tik pagerėjo. Tai buvo kokybiškiausias vakarėlis, kokiame yra tekę lankytis per visa gyvenimą. (o teko lankytis daugybėje, patikėkit)

Draugai prancūzai sakė, kad vykdami lūkesčių neturėjo jokių, o paskui vis kartojo, kad negali patikėti, jog gali būti taip gerai. Ir kur kas geriau nei tas festas Paryžiuj, kur jau buvo šiemet.

Dabar tik norisi sakyti ačiū: ačiū už tvarką, ačiū, kad viskas buvo taip gerai suorganizuota, kad su kiekviena prabėgančia akimirka viskas darėsi tik geriau ir geriau, ačiū, kad nė karto nenorėjau namo, ačiū, kad oras buvo fantastiškas (nežinau, kaip jūs taip padarėt, bet turbūt pasitelkėt magiją), ačiū, kad kai pamečiau daiktus galėjau būti tikra, kad viskas atsiras ir atsirado iškart, ačiū už tris paras vien tik laimingos muzikos, ačiū už skanų maistą, tiek gražių žmonių, tiek prie žemės guldančių spindinčių vyrų ir moterų, tiek pozityvo, tiek meilės ir grožio vienoje vietoje.

Galvoj dūzgia krūva (egzistencinių) klausimų:

-Iš kur atsirado visi tie lito centai, kurių šitiek daug mėtėsi ant žemės visoje festivalio teritorijoje?

-Kaip gyventi toliau?

-Kada galvoje nustos groti muzika?

-Kur afteris?

-Kas galėtų skubiai atlikti viso kūno masažą?

Kaip jau nujaučiau, dabar verkiam, bet kadangi moralkių nulis, tai verkiam iš džiaugsmo.

Sūpynės yra meilė. Šlovė Sūpynėms. <3

Dar pasirangom pabaigai pagal šitą.

Rodyk draugams

Apie Sūpynes ir jų laukimo etapus

Metus, manau, galima suskirstyti į etapus pagal Sūpynių kalendorių.

Etapas nr. 1 (pavadinkim jį comedown`u): savaitę po Sūpynių nuotaikos pasidalija per pus – tuo pačiu ir su didžiausiu džiaugsmu prisimenamos festivalio akimirkos, ir vaduojamasi iš mirties nagų, miegama po penkiolika valandų, geriami vitaminai, permąstomos visos gyvenimo vertybės, po moralkių atsiknisamas sau protas ir karts nuo karto tarstelėjama „Gal jau kitąmet nebevažiuosiu. Arba jei važiuosiu, tai nepjausiu taip.“ ir verkiama kruvinom ašarom suvokus, kad viskas baigėsi ir kažkaip teks gyventi toliau. FB draugų sąrašas ženkliai prasiplečia.

Etapas nr. 2: prabėgus dviems savaitėms po Sūpynių vėl norisi tik į Sūpynes, bet tenka susitaikyti, kad dabar jau teks vėl palaukt.

Etapas nr. 3: artėjant Naujiesiems pradedami padavinėti bilietai. Apdairieji juos įsigyja, o kiti kažko laukia. (Gal laukia, kad atpigtų, nežinia). Skeptikai padūsauja, kad nepirks, kol nežinos headlinerių. (čia Sūpynės, dėl dievo, čia negali būti blogų headlinerių). Užsienio lietuviai įsigyja lėktuvo bilietus (daug kas Kalėdoms negrįžta, bet Sūpynėms grįžta).

Etapas nr. 4: Pavasaris. Feisbuke vis pasimato postų su visokiais skaičiais (pvz. 65 days left) ir pan. Gatvėje sutikus pažįstamus, visi klausia „Ar varai?“ (atsiprašau, bet „TAI NE BL. NEVARAU. Aišku varau.“), klausia, ar turiu bilietus, kas antras sutiktas gali nė nemirktelėjęs pasakyti, kiek tiksliai dienų liko (tuo tarpu kaži, ar taip iškart pasakytų, kada brolio gimtadienis). Formuojami ekipažai. Visi skeptikai, žiemą nepirkę bilietų, visgi bilietus perka ir burba, kad baisiai brangu. (Jei jums baisiai brangu, visada galima likti mieste ir eiti į miesto šventę, ten gi labai pigu). Dar burba, kad „Už tokias sumas, kiek ten išleisim, galima ir į užsienio šalį nuvažiuoti.“ (Žmonės iš užsienio šalies grįžta, kad nuvarytų į Sūpynes, kas dar neaišku?)

Etapas nr. 5: Likus savaitei – dviems didžioji dalis pokalbių su draugais yra pokalbiai apie Sūpynes. Mano feisbukas mirksi, rašo visi. Klausia, diskutuoja, apie tai, kaip nuvažiuot, kur gyvent, ką imt, ką daryt. (Kai kuriuos apima visiška panika dėl palapinių, miegmaišių, transporto ir panašių reikalų). Varo visi visi. Ir tas, su lūžusia koja, ir ta, kur dar aną savaitę buvo ligoninėj. Likus kelioms dienoms feisbukas net ne tai, kad mirksi, o pulsuoja, prasideda masinis euforinis išprotėjimas. Grįžta užsienio lietuviai, prasideda preparčiai. Sūpynių dieną telefonas jau iš viso netyla.

Etapas nr. 6: Sūpynės. Atvykę žmonės supranta, kad visos tos palapinės, visi tie miegmaišiai yra toks antraeilis dalykas. Pusė žmonių per visą festivalį taip ir nenueina nei iki savo campo, nei miegot. Pakretuonėje susikaupia geriausios įmanomos energijos koncentracija ir vyksta trys-keturios dienos euforijos. Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu.

Etapas nr. 7: Ašaros. Žmonės verkia, nes baigėsi, verkia, nes išvažiuoja užsienio lietuviai, verkia, liejas emocijos per kraštus. Verkia, nes nebežino, kaip reikės gyventi toliau. Šis etapas pereina į pirmąjį. Ir taip toliau.

Susitinkam main stage, prieky, po kaire, o dabar visi marš ieškot preparčio žiedo <3

Rodyk draugams

TEGYVUOJA SŪPYNĖS

Pradžiai šiek tiek istorijos.

2008m. Birželis, baigtas pirmas kursas, reikia švęsti, važiuojam mano nemirtinga boruže (mazda) į Rubikius. Ką turim? 4 palapines, 5 miegmaišius, neišmatuojamą kiekį Finlandijos, kokteilių plaktuvą, litrą mėtų sirupo <…> Ar turim milžinišką rožinį skėtį? Turim. Ar turim šokėjų kutus? Be abejo, turim.


Tais metais Sūpynėse per tris dienas iš viso apsilankė gal tik 700 žmonių. Tokios atmosferos, tokio reivo gyvenime dar nebuvau mačius. Dieve mano, Ben Klock`o mačius nebuvau. Draugei trūko kojos raiščiai, bet ji į tai dėmesį atkreipė tik po trijų dienų ir grįžo pirmadienį, nes, pasirodo, šimtaprocentinai funkcionuoti galima ir su šaka, bei atitinkamu kiekiu Jim Beam medikamentų. Vėliau grįžo kitas draugas, tą patį pirmadienį dar atsiradęs Šiauliuose (bet ne mieste, o kaimelyje), su išganingu užrašu ant nugaros „Mokytojas raito suka/Zuikiui puikiui penketuką“. Jo kuprinė grįžo pati, kiek vėliau.

2009m. Birželis, didžiulis draugų palapinių miestelis, švenčiam tarp samanų. Tais metais festivalis baigėsi, o mes dar likom („Vairuotojų yra trys – štai šitas, po medžiu, kitas – tai aš, bet šiandien jau išgėriau šešis sidro, trečio nerandam.“) („Darling, I saw you on the stage and then nobody saw you until now.“; „Tai kur tu dingaaaai?“ Aš neįsivaizduoju). Tais metais liepė išardyt sceną, bet viskas baigės gerai, sekmadienio popietę euforija pasiekė piką, mes likom, aš pamečiau mašiną, pirmadienio vakare vyko afteris mano sode, Demis Ruso grojo Love Is, per radiją siuntė linkėjimus, o, realiai paėmus, šventė užsibaigė tik per Jonines. Mama fotkėse kai kurių nepažino, gal ir nieko tokio.

2010m. Birželis, aš Austrijoj, klausausi, kaip žmonės rengiasi į Sūpynes ir jaučiu, kad tuoj tuoj, bus kapt kapt, krokodilo ašaros, nes noriu labiau nei į išleistuves.

2011m. Jau nuo gegužės visose ausyse skamba aidi Jay Haze - “I Wait for You“, “People are Still Having Sex“, Teeth – “Shawty“ ir visi kiti panašūs lobiai, pas mane atvažiuoja žmonės iš Berlyno ir mes vėl užkraunam boružę, kuri akimirką net palaižo asfaltą, bet, kažkokio stebuklo dėka vis tiek sugeba mus suvežioti į Pakretuonę. Aš dirbu info centre, manęs pažiūrėti ateina devyni vienetai draugų su vaišėmis, mes info centre šokam. Po festivalio pažįstamo pažįstama feisbuke postina – „Na ir įdomių nr. Sūpynėse susižvejojau, pvz.“Mahila – maža linksma blondinė“<…>“. Palapinė pastatoma penktadienį, sekmadienį atsimenama, kad dar ir tokia buvo. Groja Migloko ir Vaiperis, mes šokam, mus filmuoja, paskui mes šitaip va ir va kaip šokam dar mėnesį, tik pridengiam akis. Iš ganyklų paleidžiami visi balti arkliai, sekmadienio popietė baigiasi tuo, kad mūsų stovykloje 16 vyrų ir, nepatikėsi, visų vardai Sigiai. „Mahila and X became friends after together attending Sūpynės.“ Feisbukas žino viską.

2012m. – Po visko. „Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.“

2013m. Šiemet IR VĖL manęs klausia, ar verta varyt? Ar faina? Kas dar varo? Kas groja? Aš atsakau, kad iš mano negausaus feisbukinių draugų būrio varo šiai dienai 97, tai gal kaip nors („Realiai tai varo visi, išskyrus mamą su tete“); šiaip tai tegu groja nors ir šaukštais, galėsim pagrot, jei reikės, mes varom. Jei iš darbo neišleis, išeisim. Bilietus pirkom dar žiemą. Iš to pirmojo šimto.

Bėgioja šiurpuliukai per nugarą.

Rodyk draugams

Šlovė Sūpynėms

Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Išties pasisekė į festą keliauti su draugų Dj, kuris savo diskų lobiais sugebėjo užkurtį puikų preparty, rankom plojom dar neišlipę.

Apie muziką: Laiką leidau prie didžiosios scenos, girdėjau ne viską, tad nuomonė gan mėgėjiška. Puikus Zuluso, nuostabus Few Nolder live‘as (kažkas jį įvardijo lietuviškuoju Nicolas Jaar); kaip visada mane, prisiekusią techno mylėtoją, iš proto išvedantys Pagalvės, Split Pulse ir Calli pasirodymai. Labai labai patiko Saulty. Atvirai pasakius, prieš vykdama nelabai gilinausi į nepažįstamus headliner‘ius, tad nuostabiai maloni staigmena buvo Bruno, kurio grojimo kulminacijoje kur dėtis jau nebežinojom. Tik nesupratau, kam tos gitaros, nevarbu, kad ir dieną.

Mane šėlsmo viršūnė pasiekė dusyk – penktadienio naktį apie 5val.kai šokių aikštelėje prasidėjo netikėtas Stay High for Me Baby seksitaimas ir šeštadienį, paryčiais (ar dažnai kur pamatysi dj nuo scenos gausiai dalijant gėrimus?), kai mūsų būrelis išgėrė šampaną „Už Sūpynes“, o visa festivalio šutvė persikėlė į Aukščiau, pas Rubeną ir pasijutau it jaukiais gerais žiemos paryčiais mylimajam Opiume, tik dar geriau.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Šįkart šnekų buvo mažiau, nei šokių, bet be sparnuotų frazių neapsieita.

Apie išvermę:
„-Kaip mes vieną dieną mylėsimės…
-Ne vieną, o dvi.“

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Apie palapinių erdvumą: „Mes gulim, o tada, tik staiga, ji įėjo į kambarį.

Apie antgamtines galias: „Aš pati ant savęs lyju.“

Apie patirtį: „Esu uostęs visko, nu bet duonos dar nebandžiau.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.

Grįžus į miestą akimirką buvo keista padėti koją ant asfalto ir apsidairius nematyti šokančių.
Šiandien aš labai džiaugiuosi, kad nereikia į darbą ir kad neteks su niekuo kalbėtis, nes balso nėra, skauda kiekvieną kūno lopinėlį, bet all in all džiaugsmas ir įspūdžiai liejas per kraštus.


Foto - Lukas Šalna

Rodyk draugams

Apie tai, kodėl nevaryt į Sūpynes - tas pats, kas nešvęst Kalėdų

Pradžiai šiek tiek istorijos.

2008m. Birželis, baigtas pirmas kursas, reikia švęsti, važiuojam mano nemirtinga boruže (mazda) į Rubikius. Ką turim? 4 palapines, 5 miegmaišius, neišmatuojamą kiekį Finlandijos, kokteilių plaktuvą, litrą mėtų sirupo <…> Ar turim milžinišką rožinį skėtį? Turim. Ar turim šokėjų kutus? Be abejo, turim.
Tais metais Sūpynėse per tris dienas iš viso apsilankė gal tik 700 žmonių. Tokios atmosferos, tokio reivo gyvenime dar nebuvau mačius. Dieve mano, Ben Klock`o mačius nebuvau. Draugei trūko kojos raiščiai, bet ji į tai dėmesį atkreipė tik po trijų dienų ir grįžo pirmadienį, nes, pasirodo, šimtaprocentinai funkcionuoti galima ir su šaka, bei atitinkamu kiekiu Jim Beam medikamentų. Vėliau grįžo kitas draugas, tą patį pirmadienį dar atsiradęs Šiauliuose (bet ne mieste, o kaimelyje), su išganingu užrašu ant nugaros „Mokytojas raito suka/Zuikiui puikiui penketuką“. Jo kuprinė grįžo pati, kiek vėliau.

2009m. Birželis, didžiulis draugų palapinių miestelis, švenčiam tarp samanų. Tais metais festivalis baigėsi, o mes dar likom („Vairuotojų yra trys – štai šitas, po medžiu, kitas – tai , bet šiandien jau išgėriau šešis sidro, trečio nerandam.“) („Darling, I saw you on the stage and then nobody saw you since now.“; „Tai kur tu dingaaaai?“ Aš neįsivaizduoju).Tais metais liepė išardyt sceną, bet viskas baigės gerai, sekmadienio popietę euforija pasiekė piką, mes likom, aš pamečiau mašiną, pirmadienio vakare vyko afteris mano sode, Demis Ruso grojo Love Is, per radiją siuntė linkėjimus, o, realiai paėmus, šventė užsibaigė tik per Jonines. Mama fotkėse kai kurių nepažino, gal ir nieko tokio.

2010m. Birželis, aš Austrijoj, klausausi, kaip žmonės rengiasi į Sūpynes ir jaučiu, kad tuoj tuoj, bus kapt kapt, krokodilo ašaros, nes noriu labiau nei į išleistuves.

2011m. Jau nuo gegužės visose ausyse skamba aidi Jay Haze - “I Wait for You“, “People are Still Having Sex“, Teeth – “Shawty“ ir visi kiti panašūs lobiai, pas mane atvažiuoja žmonės iš Berlyno ir mes vėl užkraunam boružę, kuri akimirką net palaižo asfaltą, bet, kažkokio stebuklo dėka vis tiek sugeba mus suvežioti į Pakretuonę. Aš dirbu info centre, manęs pažiūrėti ateina devyni vienetai draugų su vaišėmis, mes info centre šokam. Po festivalio pažįstamo pažįstama feisbuke postina – „Na ir įdomių nr.Sūpynėse susižvejojau, pvz.“Mahila – maža linksma blondinė“<…>“. Palapinė pastatoma penktadienį, sekmadienį atsimenama, kad dar ir tokia buvo. Groja Migloko ir Vaiperis, mes šokam, mus filmuoja, paskui mes šitaip va ir va kaip šokam dar mėnesį, tik pridengiam akis. Iš ganyklų paleidžiami visi balti arkliai, sekmadienio popietė baigiasi tuo, kad mūsų stovykloje 16 vyrų ir, nepatikėti, visų vardai Sigiai. „Mahila and X became friends after together attending Sūpynės.“ Feisbukas žino viską.

Šiemet manęs klausia, ar verta varyt? Ar faina? Kas dar varo? Kas groja? Aš atsakau, kad iš mano negausaus feisbukinių draugų būrio varo šiai dienai 71, tai gal kaip nors („Realiai tai varo visi, išskyrus mamą su tete“); šiaip tai tegu groja nors ir šaukštais, galėsim pagrot, jei reikės, mes varom. Jei iš darbo neišleis, išeisim.

Rodyk draugams

Apie paauglystę, kurios neiškeistum į nieką

Ko gero vieša paslaptis yra tai, jog aštuoniolika labai svarbių savo gyvenimo metų praleidau ne kur kitur, o Panevėžyje – mieste, kur viskas yra šiek tiek kitaip. Mieste, iš kurio atvykus į Vilnių, kurį laiką nesupranti, ar Vilnius keistas, ar mes.

Nežinau, ar pastebėjai, bet sostinėje panevėžiečius gali sutikti visur. Panevėžiečiai – vieni aktyviausių tūsofščikų. Spėju, kad šiai tendencijai pradžią davė tokie, hm, gal pavadinkim juos judėjimais (nors iš ties, paauglystės vėjų į rėmus sustatyti neįmanoma ir tu tai labai gerai žinai), kaip žvirbliai, matista ir šiepas. Labai didelis dalykas tais laikais mūsų bendravime buvo mirkas. Visos draugų ir pažįstamų kompanijos turėjo savo kanalus. Kai kurių kanalų foto albumai dar dabar kaip amžini nepanaikinami priekaištai kabo public.fotki tinkle vis primindami apie ne visų teisingus ėjimus šukuosenų srityje.

Jei nesi panevėžietis, visi šie pasidrabstymai faktais tau nieko nesakys. Jei nesi panevėžietis, ko gero, gal ir nežinai, kiek daug dabartinių vakarėlių dinozaurų ir šiaip judesio generatorių yra kilę ne iš kur kitur, o iš ten.

Žinoma, šiandien aš neįsivaizduoju savęs ne Vilniuje, bet į nieką nemainyčiau vaikystės Panevėžyje. Kai mums buvo penkiolika, suorganizuoti grandiozinį vakarėlį buvo vieni niekai. Tereikėjo šiek tiek užsidegimo, kelių kolonkių, stipriako, patalpos (visi po pitaką – ir yra), ir pasakyti mamai, kad nakvosi pas draugę. Maloniai keista suvokti, kad tada, laikais, kai, rodos, interneto ribos buvo žymiai siauresnės nei dabar, kažkokiu būdu mus pasiekdavo pakankamai skoninga muzika, apie kurią kalbėti negėda ir šiandien. Pas mus negrojo rusiškas popsas – mes darydavom DJ čempionatus, kuriuose skambėdavo Ficherspooner’is, The Horrorist, Dave Clarke, Lexicon Avenue, Probspot’ai, žinoma, Deep Dish’ai, Omid 16 B (šitas Panevėžyje net yra grojęs, whah), Aphrodite ir labai labai daug kitokių elektroninės muzikos perlų, o ypač - įvairaus d’n'b, techno bei speed garage. Tam aprangos ir šukuosenų stiliukui, kurį buvo įmušę etatiniai vakarėlių liūtai, iki šiol jaučiu simpatiją.

Vykdavo nemažai viešų vakarėlių – Elektroninė Patranka, Karaliai Visagaliai, Vinyl Sounds Good ir t.t. ir pan. Dar daugiau vyko vakarėlių privatuose – pradedant nesibaigiančiais plotais kažkur, pas kažką, kaip išeina, baigiant išnuomotom skaistuko, hbh, ar panašiom salėm (kaip tų salių šeimininkai ramia galva įsileisdavo krūvą neprognozuojamų paauglių, man iki šiol didelė paslaptis.) Pvz. Mano 16 gimtadienyje buvo nei daug nei mažai – 60 svečių. (kažkaip atrodė visai normalu). Kiek iš jų – pilnamečiai? Ne daugiau dvidešimt. Vėlgi, tada tai atrodė visiškai normalu.

Buvo (ir vis dar yra, tik miega jau kokius šešis metus) toks puslapis – pramoga.com. Gaila, šiandien kažkodėl nebeišeina atsidaryti senųjų tūsų nuotraukų, kurių ten – tikrai spalvinga kolekcija. Visgi, visagalis jotūbas mums čia pagelbėja – tikri, autentiški vaizdai iš Omid’o viešnagės (o dievai, jau gal dešimt metų atgal).

Neseniai teko girdėti (u)topinę mintį: kas būtų, jei visi visi, kadaise gyvenę Panevėžyje, imtų ir sugrįžtu į jį? - Būtų labai daug Dj ir dar daugiau go go šokėjų. Ir, savaime suprantama, vakarėlių. :))

Žinau, kad kiekvienas mūsų į paauglystę žiūrime per skirtingą prizmę, tad iškart sakau, kad manoji nėra pajėgi aprėpti visų aukso vertės akimirkų, iš tų, gal ir nelabai senų laikų, bet neatsispiriu pagundai bent pabandyti. Ypač gaila tų kelių tūkstančių fotkių, kurios prapuolė su perkepusiu hard’u.

Gali pasirodyti, kad visi senieji baliauninkai išsilakstė kas sau. Visgi, tai - toli gražu netiesa. Visi jie gyvi, dar ir kaip, o didžiausia jų koncentracija išsiveržia vasaromis, kur nors Sūpynėse, prie pagrindinio stage šeštadienį, 4 ryto, grojant senam geram techno, kurio garsams neliksim abejingi kol krisim negyvi.

Rodyk draugams

Vilniaus gyventojų su(ap)rašymas

Gal jau pasikartosiu (bet visi mes kartojamės, so). Gyvenant Vilniuje galima išskirti kelias labai ryškias Vilniaus gyventojų grupes. Pradėkime nuo tų, kuriems Vilnius – savas miestas. Jie čia gimę ir užaugę. Šią kategoriją padalinčiau perpus. Deja, procentaliai įvertinti negaliu, bet whatever.

Vilniečiai. Tie tikrieji, kurie baigė Salomeiką, Licėjų, Jėzuitus, Basanavičių ar pan. Dauguma studijuoja VU, TVM, ISM, kai kurie išsibarstę po MRU ir VGTU. Gyvena Pilaitėje, Antakalnyje, Buivydiškėse, Skaidiškėse, Lazdynuose, Fabijoniškėse ir pan. Rajonuose. Jie turi labai tvirtas draugų kompanijas, kurios susikūrę prieš daugelį metų. Jie nepaprastai pasitiki savimi, nežino gatvių pavadinimų, labai gerai atsimena Intro, Ritos Slėptuvę, Muzikinį Angarą, jaunesni – Gravity jų klestėjimo laikais. Vyriškos lyties atstovai, kurie priklauso šiai grupei, merginoms nešulių nepaneša ir nelabai mokėtų pakovoti, jei juos kas užpultų gatvėje; tuo tarpu panos nežino, kad kitiems žmonėms draskyti akis nėra normalu. Jie sako grieeeetinė ir spyyyynta. Jų vakarėliai dažniausiai nebūna linksmi. Jie baigiasi apie 2val. Dauguma jų turi antras puses, kurios tą 2val. jau rymo jiems ant peties po 3 alaus. Rimtesniuose vakarėliuose jie kartais parūko žolės. Valgo čiliake, Guru, Pizza Jazz ir pan. maitinimo įstaigose. Jų festivaliai – B2G bei Tamsta. Mėgstamos vietos – Vinchenso, Tappo Doro, In Vino, La boheme ir pan. Važinėja mašinomis (tėvų arba savo). Ne(be)rūko.

Vilniečiai rusakalbiai bei lenkai (be jokių intencijų kažką nedoro pasakyti apie tautines mažumas.) Jie augę Karoliniškėse, Krasnūchoj, Šeškinėje ar kituose panašiuose rajonuose. Ko gero, baigę rusų ar lenkų mokyklas. Jie mėgsta blizgesį, žvilgančius audinius ir auksą. Jie visada pasipuošę. Mėgstamiausias restoranas – Carskoje Celo. Prekybos centras – Gariūnai. Gerai atsimena Mensų bei Relax’o klestėjimą. Jie klauso Ruskoje Radio ir jokiu būdu nepraleidžia Tiesto pasirodymų, White Sensation, Pure Future ir panašių renginių. Mėgstamiausias klubas – Malibu. Jie mėgsta švęsti – švenčia viską – pradedant kovo 8-ąja, baigiant vardadieniais. Jie itin nuoširdūs, o vakarėliai su jais beprotiškai linksmi. Muzika – Vintazh, Tiesto, Armin van Buren, Paul van Dyke, Maksim, Chili.

Kitos dvi grupės – netikri vilniečiai, į šį miestą atvykę jau pilnamečiai.

Vilniaus gyventojai, atvykę iš kitų miestų. Daugiausiai – iš Panevėžio, Alytaus, Druskininkų, Zarasų. Pasitaiko ir klaipėdiečių bei kauniečių. Iš jų kilę didžioji dalis Dj’ėjų. Tiesą sakant, jie sudaro didžąją dalį tūsofščikų. Gyvena centre, Senamiestyje, Žvėryne, Užupyje, Antakalnyje ir pan. rajonuose. Jie itin stilingi. Baigę, metę, arba vis dar besimokantys universitetuose, bet apie tai beveik nekalba, nes juose rodose itin retai. Jie visi dirba, arba daro dar kažką be mokslų, turi daugybę kitų užsiėmimų ir visada spėja į visas svarbiausias tūsofkes. Jie visada turi pinigų. Jie atkakliausi iš visų aprašytųjų grupių. Jie visus pažįsta, o jei dar nepažįsta, tik laiko klausimas, kada susipažins. Mėgstamiausios vietos – kažkada – Gravity, (jie gerai atsimena ir tūsus Arkoje), Funky Monkey, dabar – Cozy, Opium, Briusly, ŠMC, pastaruoju metu – Gorky, Vienkiemis bei Gingo. Afterina Sattoje. Labai dažnai sutinkami open-airuose. Muzika – techno, minimal techno, breaks, speed garage ir kitos elektroninės muzikos atšakos. Labai gerai žino, kad gaidys – ne tik paukštis. Išskirtinis bruožas – nevalgo ir nemiega, daug rūko. Festivaliai – Satta Outside, Tundra, Sūpynės. Važinėja dviračiais bei taxi.

(Amžini) studentai. Jie atvykę ir mažesnių miestų bei kaimelių. Iki studijų Vilniuje buvę 4 kartus – porąsyk su ekskursija į TV bokštą ir dar porą – prieš rugsėjo pirmąją apsipirkti su šeima Gariūnuose. Didžioji dalis mokosi VPU. Gali būti, kad gerai mokęsi mokykloje. Mergaitės plaukus dažo sruogelėmis, mėgsta aukštakulnius derinti su kuprinėmis, o berniukai visų švenčių proga išsitraukia baltinukus. Nevengia žvilgesio. Gyvena bendrabutyje, arba 6-iese dviejų kambarių bute Viršuliškėse ar Pašiluose. Rūkyti pabandė 12kl. Šimtadienio metu, tuos bandymus toliau sėkmingai tęsia besilinksmindami universiteto tūsuose. Didžioji dalis šios grupės atstovų priklauso studentų atstovybėms, su kuriomis ir tūsinasi – švenčia atstovybių gimtadienius (kurie niekada nesibaigia), cementovkes, betonovkes ir pan. Tiesą sakant, jie tūsinasi ~5k. per savaitę. Daugiausia tūsina barake. Mėgstamiausi gėrimai – alus, sidras ir degtinė. Mėgstamiausios vietos – Artistai, Route 66, labiau prasimušusiųjų – Disco 311, Plan B, Tarantino. Vos įstoję jie šventai tiki, kad ir toliau mokysis taip pat gerai, kaip ir mokykloje. Jų problema ta, kad, atvykus į Vilnių, mama už nugaros jiems nebestovi ir pamokų daryti nebeliepia, tad jie dažnai atleidžia vadeles. Mama jiems skambina dažnai. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais Vilniuje labai aktyviai dalyvauja naujų santykių vystyme; didžioji dauguma išsiskiria su antrom pusėm, su kuriomis draugavo 6m. Kai kurie jų pirmąsias seksualines patirtis išgyvena vos atvykę su kitų studentų atstovybės narių pagalba. Mamos jiems iš namų jiems įdeda 3 maišus bulvių, 20 stiklainių raugintų agurkų, naminės varškės bei 12 skiritngų rūšių patiekalų artimiausioms dviems savaitėms. Tai ir valgo. Kai pataupo, nueina į Can Can’ą arba Forto Dvarą. Niekada nematė narkotikų, bet turi draugų, kurių pažįstami yra bandę žolės. Muzika – Kelias į Žvaigždes, “Living on my Own” 7-o coverio remixai, ir šiaip, daug populiarių dainų coverių remixai. Festivaliai – Fidi, Gadi ir pan. Važinėja troleibusais.

Žinoma, kiekviena šių grupių dar gali būti suskirstyta į daugybę subgrupių, su dar ryškesniais bruožais. Taip pat drįsčiau spėti, jog grupių atstovai turi polinkį migruoti iš vienos grupės į kitą, atsižvelgiant į socialinę padėtį, draugų ratą ir panašius niuansus, o taip pat, yra nemažai ir tokių, kurie pasižymi savybėmis, būdingoms keletui aprašytų rūšių.

Rodyk draugams

Apie salotines jūrų kiaulytes, skraidančius katinus ir vasarą

O žinai, mano sapnai nesiliauja. Suprantu, kad skaityti apie kitų sapnus ko gero vienas nuobodesnių dalykų, tai šia tema trumpai – sapnuoju vyrus iš praeities bei mano kates (still dvi), jodinėjančias ant salotiniai-baltų jūros kiaulyčių. Jūros kiaulytės, užsisodinę katę ant kupros, pakyla į orą ir skrieja.

Geras, paguglinau ir atradau, kaip visa tai atrodo (garbės žodis, vaizdas sapne atsirado anksčiau nei išvydau jį ekrane). Sudėk pirmą ir antrą paveikslėlius drauge ir gausi mano kliedesius.

Kita tema. Ėdesys. Man atrodo, ant McFlurry ledų su Daim’u išleidžiu panašiai tiek, kiek rūkaliai cigaretėms. O savaitgalį buvau pas tėvus. Atvirai pasakius, viena priežasčių, kodėl man baisu grįžti į Pnv, yra tai, kad ten reikia valgyt valgyt valgyt. Per parą teko paragauti: picos, ledų, kitokių ledų, pyrago, torto, saldainių, vištienos troškinio, tortilijų, virtinukų ir dar kažko, bet jau nebepamenu visko. Po kriaušių-pasukų režimo skrandis nebesupranta, kas vyksta, kai toks kermošius ištinka. Laimei, iš namų parsivežiau tik 400g prieaugį. Tai kas būtų jei gyvenčiau ten visą laiką?

Beje, metų valia tęsiasi – būdama LT kebabą valgiau tik vieną kartą. Kas būtų galėjęs patikėt.

Penktadienį lekiam prie ežerų, kitą savaitgalį Sūpynės. Nuostabus tas gyvenimas pabaigus mokslus. Ir vėl galiu būt rami, džiugi ir kalbėti apie visokius vėjus. Jaučiu, kaip lygėja raukšlelės po akimis.

Rodyk draugams

Apie džiaugsmus, kurie buvo ir bus

Pažadėk, labai prašau, pažadėk man, kad tie gerieji laikai, apie kuriuos šiąnakt nepaliauju galvot, dar ne kartą pasikartos ir dar labiau džiugins. Pažadėk, kad dar klyksim ir spiegsim ir rėksim iš laimės.

Tu net neįsivaizduoji, koks nuostabus mano gyvenimas so far. Taip, man dabar ne laimės dienos, taip, būna, kad realybė kanda, bet, po šimts, vartau tūkstančius nuotraukų, klausau šimtus dainų ir prisimenu ir džiūgauju iki ausų išsišiepus – kokia aš jauna ir kiek daug gero aš jau patyriau! Nepamatuojamo šėlsmo savaitgaliai, savaitės, dienos, naktys, vaje, kokie mes bepročiai! Aš dar visai nenoriu užaugti, dar eikim paryčiais link namų susivėlę. Pažadėk, kad per daug negalvosim, daugiau darysim, mažiau kalbėsim ir nieko nebijosim.

Pažadėk man grožį ir geismą, pažadėk.

Rodyk draugams

Sugrįžki, jaunyste

Na kodėl, na kodėl aš nebenoriu į vakarėlį? Na kodėl, na kodėl dešimt minučių pastovėjus eilutėj prie ūber tūso man aktualiau pasidaro belstis namo, lįst po kaldra ir rymot sau ramiai įsisupus, užuot krykštavus ir šokus kaip visas netingus jaunimas? Kur gi tie nesibaigiantys vakarėliai su vodkės voniom, kur visi šoka, visi spiegia, kur nepastebėsi, kad aušta, nes, rodos, gali strikinėt dar dvi paras, kur jie? Kas šita mergaitė, kuri patingi ilgiau pasilikt su draugais, apsisuka ant kulno, užkuria mašiną ir keliauja namo, nors dar tik 1.00? Kas šita mergaitė, kuri spyriojas, kad neis į klubą, nes ten per daug žmonių, per karšta, per šlapia, per daug, per garsiai, susišnekėt neišeina? Atsimeni, kaip mes judėjom? Aišku, kad atsimeni, o jei neatsimeni, na tai, dar geresnis įrodymas, kad judėjom, nes tiek ir atsimint neįmanoma. O kaip mes šokdavom iki išprotėjimo, kaip būdavom paskutiniai žmonės vakarėlyje, kaip darydavom balių visur, kur nueidavom! Kiek mes turėjom užsidegimo – lyja, sninga, vėjas, nesvarbu, negi dabar sėdėsi sau namie, nejuokauk, gi tūūūsas. Jei viskas baigta, dar neini namo, eini į Sattą, o po Sattos į afterį, o po to, po to jau vidurdienis, pietauji ir galvojį, o tai ką gi šiandien. O atsimeni mūsų openairus, kai iš Sūpynių išvažiavom pirmadienį popiet, nors dar turbūt negalėjom vairuot, o vakare jau darėm šventės aptarimą pas mane sode, antradienį atsikėlėm ir važiavom tiesiai joninių švęst? O tada, tada, kai atsitįsėm kaljaną vidury šokių aikštelės, rūkėm taikos pypkę ir šokom šokius įsitvėrę šokėjų kutus sukdami pūkuotą skėtį sau virš galvų? Aš žinau, kad ne visi užsisėdėjom ir apsunkom, bet klausiu savęs, kur tas vaibas, kur tas šėlsmas ir užsidegimas? Matai, kitą penktadienį bus vakarėlis sveki atvykę į Berlyną, kur turėčiau galimybę susipažint su žmonėm ir visaip įdomiai laiką leist, bet aš, matai, dvejoju, nes nu kažkaip per garsiai, per daug. Aaaaa. Sugrįžki, jaunyste, po šimts!

Rodyk draugams