BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šyziko dainos/Jūsų pasąmonės negalios

Pasąmonė šėlsta – sapnuoju, kad gyvenu pilyje, sapnuoju, kad girdžiu tai, ką norėčiau išgirsti, sapnuoju pasakų herojus, tada pabundu, pažiūriu į laikrodį, rodantį 3.56, vėl užmiegu ir toliau blaškaus, o vėliau, o paskui pergyvenu nesuskaičiuojamą galybę prisiminimų ir ne visada lengva atsijoti sapnus nuo tiesos. Šiandien man buvo pasakyta, kad viskas – ne šiaip sau. Šiandien aš atsakiau, kad ramios mintys ir pragmatiškas mąstymas optimaliai gal ir funkcionuoja perpiet, bėgant iš vieno darbo į kitą, o štai tamsiais vakarais – jau nebe taip. Nevermind, nevermind, netrukus prasidės stebuklai. Pažadu.

Rodyk draugams

Ir vėl Škėma

‘Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
“Aš vesiu tave, Jone. Gerai?”
“Gerai”, tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.
“Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?”
“Gerai.”
Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.

Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.

Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų-savanorių dūdų orkestras, grojąs tango “Pantera” laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė - išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.’

Skaitau ir galvoju, kaip norėčiau mylėt žmogų, kuriam tai būtų taip pat gražu iki beprotybės. Man atrodo,  aš net  jį pažįstu.

Rodyk draugams

Apie universitetą, paauglystę ir seksi berniukus

Skaityk visą darbo dieną ir praleidau universitete arba universitetiniais reikalais (neskaitant to, kad ėjau pirkt Sim kortelės, reikia gi įsimest vokišką, nes nu reikia. Man to telefono galėtų ir išvis nebūti, tai žinai…) ir aš vis dar čia. Universitetas pilnas beveik gražių berniukų su rankinukais ir stiliovais mokasinais bei visai negražių mergaičių su didžiu Nepasitikėjimu Savim, kuris šviečia per tris metrus, bei vynuogėm dėžutėse ir sumuštiakais folijoj. Dar vaikšto toks vienas tipažas, pavadinkim juos piligrimais. Tai – uniseksinio veido žmogiukai su kalnų batais, kalnų kuprinėm ir kalnų eilutėm, atrodo, ką tik nulipę nuo kokio mountaino ir pasiruošę absoliučiai bet kam. Paskaitos patiko ir net labai. Pastarosios paskaitos dėstytoja pasirodė tokia Simpsoniška, buvo be liemenuko ir tai matėsi (bliaaaatt) ir apkirpta taip labai nesėkmingai – vienas šonas lyg ir kirptas, kito turbūt nespėjo, supranti, aš šiek tiek suprantu, tai matau, kad čia tikrai negali būti stailas Tyčia. Bet užtat faina. Pasirinkau daryti prezentaciją tema ‘Sexism and Homophopia in Basketball‘. Ne dėl to, kad įdomu basketball, o dėl to, kad įdomu tie kiti du.

Universiteto didžiausias pliusas so far tas, kad jis manęs neVeikia. Nes VPU Veikė. Veikė taip, kad, rodos, kiekviena diena, praleista ten, tapdavo kažkokiu mazochistiniu pasiaukojimo aktu, todėl gerai, kad ilgainiui išmokau apsieiti nenueidama į jį ir vis tiek susitvarkydama su Svarbiais Reikalais. Tik antro kurso pradžioje buvo laikas, kai ten eiti buvo šventė, nes buvo mūsų kompanija, gitaros, alus kuprinėse ir pagirios antradienio rytą, buvo Bix karaokė trečiadieniais ir niekas, nei vienas ketvirtadienį į paskaitas neidavo, buvo nuostabus laikas. Iš tos kompanijos VPU nebesimoko 6 (iš 10!). Antro kurso antrame semestre, kai dirbau, būdavo, kad universitete nesirodydavau ir po dvi savaites, kas yra itin paradoksalu, kai gyveni lygiai minutė kelio nuo jo. Turėjau laisvą grafiką, supranti. Atsimenu, būdavo, pabundu, vidurdienis, o visas kambarys miega, nes už lango sninga, šalta, tai negi dabar risies iš patalo, kad eit į VPU? Šiek tiek pasiilgstu gyvenimo su antro kurso kambariokėm. Mūsų kambarys buvo anarchija be taisyklių, vienu metu sugebėjom jame nelegaliai gyvent keturiese. Daugiau nenorėčiau, bet va, studentiška patirtis, čia tau ne Pilaitė su trim aukštais ant keturių žmonių.

Trinuos kampais su kuprine, sėdžiu susidėjus kojas turkiškai ir skaitau Barauskaitę. Toks jausmas tarsi back to 2005, kai buvo šešiolikaseptyniolika, skaitydavau Clockwork Orange, kiekvieną pavasarį žiūrėdavau Romeo + Juliet su Dikaprio, ir ašarodavau, buvau labiau idealistė nei dabar ir net su arafatke mane identifikuodavo kaip Neformalų Jaunimą. Paskui sekė Didžiulė Meilė, Kablai, Rankinės ir isterijos, bet dūšia liko ta pati ir kur buvus kur nebuvus net praėjus šitiekai metų lenda sau besarmatė iš kažkur giliai. Žmonės nesikeičia, jau net aš pradedu pritarti šiai minčiai.

Sėdžiu dabar ir laukiu savo mentoriaus. Jis toks juokingas labai. Ūgio beveik kaip aš, plikas (t.y. plinkantis ir skutantis galvą), per ilgom plačiom kelnėm, paltu ir akiniais. Jis labai neišvaizdus, bet tiek spinduliuoja pasitikėjimu savim, kad net įžiebia savyje šiek tiek simpatiškumo. Matyt dėl to ir turi mergą Spindinčią Blondinę, aukštesnę už save kokiu pusmetriu. Jis ją nuolat visaip čiupinėja, gal net šiek tiek per įvairiai in public (suprask, kad ir prie manęs). Jam, spėju, kokie dvym septyni ir jis visada vėluoja. Anądien tarėmės dvyliktą, atidėjo pusei pirmos, tai šiandien net nemirktelėjau, kai iš šeštos atidėjo pusei septynių. Mada tokia, supranti. Vokiečiai punktualūs, ania? O aš tau kada sakiau, kad man labai patinka vienas toks tipažas – ne per aukšti, pliki vyrai su akiniais. Tai va, žinok, šitas visai nepatinka. Bet šiaip dairiaus šiandien ir tikrai – kaip gražu vyrai su akiniais. Aš nešneku apie šešių centimetrų dioptrijas, ne, aš kalbu apie tuos tokius, na žinai. Ir visai ne dėl to, kad mada, paklausk, kas žino mane, dar prieš kokius penkerius metus dėl to lydžiaus. O visiškas ledas, kai ir taip gražūs seksi berniukai užsideda akinius. Vienas bestfriendas grįžo iš Škotijos su nauju stiliuku ir iš gražaus ir seksi pasidarė ūber seksi, bet šitas nėra ir negali būti liečiamas, nes tokia tvarka gyvenime ir tiek. O pažiūrėti niekas nedraudžia.

Kai pradedu galvot apie gražius berniukus suvokiu, kad mano skonis jiems susiformavo mokykloj. Važiuodavau autobusu per visą miestą ir matydavau šimtus žmonių, o įsimylėdavau vyresnius perkarusius berniukus pamėlynavusiais paakiais ir dažytais plaukais. Mokykloj buvo keli tokie stiliovi stiliovi, su teisingų spalvų striukėm, rankinėm per petį, teisingom šukuosenom ir tom narkomaniškom akim, dvyliktokai. Žiūrėdavau į juos akis išpūtus, kuomet klasiokės spigino akis į tuos, kur su storesnėm cepkėm ant kaklo, nes čia Panevėžys, čia atskira respublika, trust me, ir net neįsivaizdavau, kad kada bent susipažinsiu su tais vaikystės svajonių berniukais. Berniukai atrodydavo kaip Josh Hartnnet filme Virgin Suicides ar Ewan Mc Gregor ir kiti Trainspoting‘e, kaip Pete Doherty, tie seksi niekšeliai. Kai kurie dabar galutinai nusinarkašinę, o kai kurie, visų nuostabai, peršokę į treningiukus, jau nebe Lietuvoje arba niekam nebeįdomūs.

Tiesa, šiandien girdėjau, kad ekonomika Lietuvoje Atsigauna ir dar vakar draugas sakė. Tai gal pagaliau išsipildys tai, ko labiausiai noriu, gal pagaliau nebebus reikalo ieškotis, kur geriau abroad? Gal finale visi besiblaškantys paukšteliai suskris atgal ir vėl gyvenimas virs kaip kadaise, kai buvo tie septyniolika?

Veik mėnesį negėriau alkoholio (du alaus kažkurį vakarą tik). Jaučiu, kaip Dirba protas, really. Man nostalgija, man ilgu, bet taip visiškai pozityviai, sėdžiu išsiviepus ligi ausų.
http://www.youtube.com/watch?v=2WTobJNGP_0&feature=related

Rodyk draugams

Šiandien aš noriu saldžiai

Noriu, kad būtų šilta šilta, būčiau prie jūros kur nors arba gulėčiau sau prie baseino su tigriniu maudymuku į plaukus įsisegus kokį rūžavą kaspiną ir lakčiau BBC kokteilius, noriu braškių ir šampano, kad nereiktų dirbti ar mokytis, galėčiau kimšt keksiukus, šokoladus ir ledus ir nestorėčiau, rūkyt vieną po kitos ir likt amžinai sveika ir jauna. Noriu, kad oda būtų įdegus ir švelni, plaukai – stori, šviesūs, sveiki ir ilgi, kad būčiau graži graži, plona plona, aplink būtų tik seksi berniukai, kurie nešiotų mane ant rankų, turėčiau atskirą kambarį rūbams ir batams, kad nieko neskaudėtų, niekas nenervuotų, nereikėtų niekuo rūpintis ir už nieką būt atsakingai, niekas neparintų ir nebūtų visuomenės normų, aiškinančių, kaip derėtų elgtis. Noriu, kad būtų aišku, jog viskas visada bus gerai, kad bus šilta, šviesu, jauku ir įdomu. VA DABAR NORIU.

Redaktoriaus pastaba: Autorės norai, išreikšti šiame įraše neturi veik jokio sąryšio su tikruoju jos gero gyvenimo įsivaizdavimu ir yra tik popkultūros, Nip Tuck ir Gossip Girl įtakotos laikinos sapalionės.

http://www.youtube.com/watch?v=frv6FOt1BNI&p=7CD879ACE1CB6A1B&playnext=1&index=32

Rodyk draugams

Apie kvapus

Šiandien ėjau ir kaip daaavė į veidą – didžiulis gūsis kvepalų, kurie tyč toč kaip mano ekskambariokės. Ir iškart prisiminimų banga, kaip mes pas ją dar neįrengtam vonios kambary čiustydavomės vakarėliams, kaip liedavos čepkeliai fontanais ir šokdavom šokdavom šokdavom. Iškart akyse ir stovi raudona dėžė su tais kvepalais. O trečiadienį, kai tik atvažiavau, įėjus pro lauko duris net galva apsisuko – to mentoriaus laiptinėje kvapas lygiai toks pats, kaip mano numylėtosios stovyklos nameliuose. Kvepia medžiu, sakais ir drėgme. Ir vėl praeities akimirkos prabėgo mano galvoje – kaip aš visko pasiilgau. O vaikino, iš kurio nuomojomės butą Vienoje kvepalai – kaip mano dvyliktos klasės simpatijos, net galva susisuko, kai atpažinau! Ir buvo jų prikrauta pilna spintelė, uostai sau, prisimeni ir kikeni. Kvapas – turbūt vienas tų pojūčių, kurie mane labiausiai veikia. Kaip gerai aš atsimenu kvapus… Arba būna, užuodi ir jauti – kažkur jau patirta, o paskui suki sau galvą, kur ir kada. Turbūt kiekvienas žmogus mano atmintyje turi savo kvapą. O ir vietos… Nepatikėsi, bet Austrijos gatvėse tvyro visai kitokie kvapai nei Lietuvoje. Čia, Berlyne, kvapas primena Austriją, bet turi ir Lietuvos savybių. Čia ne taip švaru, kaip Vienoj, bet žymiai daugiau sintetinių kvapų nei Vilniuj. Medžiai, lietus, mašinos, kiekviena kavinukė skleidžia vis kitokius kvapus, o kiek praeivių nešioja tuos pačius kvepalus, kaip anksčiau sutikti žmonės… O va mano šalikas tavim kvepia.

Rodyk draugams

Katytė juoda, katinas baltas vol.2

‘Kodėl jie mano, kad moteriškė turėtų susiprasti? – kad ir kiek vyras kartotų Myliu Geidžiu Pasiilgau – vis tiek bus vienu kartu per mažai. Bet stengtis reikia.

Kodėl jie mano, kad verkianti moteriškė nori pabūti viena? Verčiau paduotų krūvą nosinių.<…>

Kodėl jie mano, kad vyriški patarimai tinka moteriškų krizių atveju? Ir kodėl paskui stebisi lekiančiomis į savo galvą vazomis?.. Prisidirbo – tai tegu bent jau tyli ir glaudžia. Šikniai tie.

Kodėl jie nesupranta, kad visos akivaizdžiai gražios ir seksualios moterys nori girdėti, kad yra Protingos, o akivaizdžiai protingos – kad yra Gražios ir Seksualios? <…>

Ir paskiau: jei moteriškė sako Tu Manęs Nemyli ir taip toliau – tai reiškia, kad reikia skubiai ir įnirtingai tvirtinti priešingai. Nes jei akys ant kilimo – ir nieko nesakai, tai… Taip – Ir – Yraaaaa!!! O tada jau į dūdas – ir tegu tvarkosi, kaip išmano.

Bet jie vis tiek deda akis ant kilimo. Kodėl?

Kodėl jie nesupranta, kad jei moteriškė sako ‘būtų geriausia tave palikti‘ – tai reiškia ‘aš noriu kuo dažniau su tavimi būti, būkime-būkime-būkime!!!’; ‘nenoriu daugiau tavęs matyti‘ – reiškia ‘noriu, kad atsiprašytum ir pasakytum, jog negali be manęs gyventi!‘; ‘daugiau neliesk manęs!‘ – reiškia ‘mylėkimės kuo greičiau, tik būk žvėris…‘.

Juk niekas išvis neatidaro durų, kai tos frazės reiškia tai, ką ir reiškia.

Ir galėtų suprasti: jei bernas mano, kad moteris yra tai, su kuo having fun – tai jam iš viso nėra ką veikti su moterimis. Tegu eina su vienkartinėmis mergytėmis. Bloga Koncepcija ir Neteisingi Akiniai.‘

Iš U. Barauskaitės ‘O rytoj vėl reikės gyventi‘

Štai todėl aš turbūt taip ir liksiu viena visą gyvenimą, nes tie, kuriems tos durys atidaromos, nesupranta. O tie, kuriems durys užtrenktos, jie supranta, net labai gerai, bet jie niekam neįdomus. Gal kada išsidraskysiu, pasimokysiu ir susitaikysiu su mintim, kad žavūs niekšai niekada nebus gerais vyrais ir pažvelgsiu į kokį šaunų perspektyvų jaunuolį, bet kol kas, verčiau būsiu viena, nei beveik įsimylėjusi, verčiau toliau rymosiu sau namie ilgais žiemos vakarais, nei būsiu beveik laiminga. Man reikia aistros, man reikia žiežirbų, fanfarų ir sprogimų, man reikia, kad eičiau iš proto, pultų ant kelių, kad neštų ant rankų ir adoruotų (sakai – nebūna? Būna, po šimts, būna!), man koktu net pagalvoti apie ramiai sau rusenantį lauželį (gal dėl to ir sapnuoju tuos šyzovus sapnus apie nemylimus berniukus).

O be to, tu gi žinai, kad labai noriu, jog mano vyras būtų už mane žymiai protingesnis, nes taip tiesiog turi būti! Todėl kiekvienas žingsnis intelektualinio tobulėjimo link susiauriną galimybių ratą. Vaje vaje, vaje vaje.
http://www.youtube.com/watch?v=Ex1qzIggZnA

Rodyk draugams

Berlin, pradžia

Sėdžiu sau susirangiusi labai fainai įrengtam bet gan messy kambarėlyje, aplink sukasi įvairūs žmonės, gamina moliūgų pyragą, rūko ir plepa, kambarys persmelktas ant stalo pamerktų rožinių lelijų kvapu, o fone groja Ace of Base – All That She Wants. Šią akimirką esu žmogus, kuris nežino, kaip ten bus rytoj, bet žino, kad ir kaip bus, bus tvarkoj. Naktis prasidėjo surauktais rainėro darbuotojų veidais, misanderstandingais oro uoste ir galvos spengimu lėtuve, bet nusileidau, išlipau, ir, rodos, atsidūriau kitoj realybėj. Išlipau ir tarsi atsipūčiau – feels like home. Viskas taip lengvai suprantama ir aišku, neišblaškė nei 20km kelionė iš užmiesčio, nei 30kg bagažo, kurį vilkau su savimi. Netrukus jau sėdėjau su tuo vaikinu, kuris mane čia kuruoja ir gėriau karštą šokoladą. From now on viskas bus gerai, bus įdomu ir nebus jokios panikos, nebus dvejonių ar apgailestavimų. Pagaliau aš Berlyne, mieste, apie kurį svaigau nuo ankstyvos paauglystės. The time is now, nepamiršk.

Rodyk draugams

Apie ramumą

Viskas bėga sukas non stop, vienas darbas veja kitą, o kiek daug dar reikia padaryti! Sąraše vos keli punkteliai pažymėti, kaip done. Tik, priešingai, nei pavasarį, nepergyvenu, nesisieloju dėl tų mažmožių, netrūksta kantrybė laukiant, nespėjant ir kliūvant. O kaip sunku stebėti žmones aplink pametusius galvas dėl niekų. Jau kurį laiką kažkoks vidinis ramumas gyvena manyje. Visai nenoriu rūpintis, ką pasiimti, ką padaryti iki išvažiavimo, užvis labiausiai noriu susisukti į kamuoliuką, klausyti Antony and the Johnsons ir rymoti. Tu labai prisidėjai prie to, kaip pasikeičiau, tu padėjai gimti tai ramybei, ir ačiū tau again and again, nes dabar sau labiau patinku, geriau sutariu su pačia savimi.

Rodyk draugams

Visuomenė ir Individas

Turiu tiek daug papasakoti apie filmus, kuriuos žiūriu, apie spektaklius, į kuriuos einu, apie muziką, kurios klausau. Bet nesidėlioja mintys, neveikia kritinis mąstymas. Sukas galva ir verda emocijos manyje. Trumpam nebesu racionali, nebeapmąstau kiekvieno žingsnio, nebesu atsargi. Matai, čia nereikia budrumo, čia viskas sava. Tik ar tikrai? Baisiausia dabar suvokt, kad pirmą kartą matomos Vienos gatvės atrodė savesnės ir jaukesnės už šimtus kartų išvaikščiotus Panevėžio ar Vilniaus skersgatvius. Aš bijausi pasaulio, bijausi visuomenės šaltumo, kartais net šiurpas krečia patiriant žmonių atšiaurumą. Patiriu vėl ir vėl, kaip nemadinga čia rūpintis vienas kitu, kaip neįprasta būti elementariai mandagia ir kultūringa sistemos dalimi. Ne man toks pasaulis. Nenoriu, net nebemoku eit į žmones šilta atvira širdimi ir susilaukti akmenų krušos. Net man, kaip kažkas yra pasakęs, arogantiškai egocentrikei, nepriimtinos šitos žaidimo taisyklės. Pripratau prie šilumos, patogumo ir žinojimo, kad viskas bus gerai. Nedrįskit, net nebandykit to iš manęs atimti, galiu įkąst.


Žodžiai!

Rodyk draugams

Apie šaunius ir nelabai jaunuolius

O šiandien mane pakvietė į pasimatymą. Protingas, geras, perspektyvus, šaunus jaunuolis. Man atrodo, netgi turtingas. Kadangi aš ne Vilniuj, tai net nebuvo svarstoma apie sutikimą, na bet žinai, kas baisiausia? Man neįdomu. Man neįdomūs protingi šaunūs jaunuoliai, man būtinai reikia įsižiūrėt ką nors, kas turi solidų praeities klaidų kraitį, ką nors, kam jau būtų pats laikas elgtis rimtai ir atsakingai, užuot darius nesąmones. Aš visada įsižiūriu pačius absurdiškiausius variantus, o po to kenčiu. Aš visada sakau sau, kad daugiau niekada. Ir vėl ir vėl ir vėl. Kuo toliau, tuo absurdiškiau ir įspūdingiau. Aš net nepažiūrėsiu į tipinį Rosą, bet žliumbsiu naktim dėl Henko Mūdžio. Taip jau yra, supranti.

Su tuo jaunuoliu susitarėm, kad, kai galėsiu susitikti, duosiu žinią. Aš nežinau, ar jam parašysiu. Taip nuoširdžiai.

Rodyk draugams

Savaitgalio įspūdžiai ir kita mišrainė

Laikas Lietuvoje tirpsta, o kiekviena diena pateikia vis naujų siurprizų. Visą savaitgalį leidau Vilniuje, tik šiandien paryčiais parsikapsčiau Panevėžin. Keistos dienos. Milijonas seniai matytų ir pasiilgtų žmonių, daug juoko, pletkų ir vienas riebus kultūrinis šokas. Pliusas tai, jog savaitgalį dievulis aplinkybes sudėliojo taip, kad gavau progą susidurt akis į akį su bene labiausiai kamavusia dilema, nuo kurios jau tikėjausi pabėgti. Laimei, užteko valios pasielgti taip, kad dabar galiu sakyti, jog tai, kas slėgė senokai, pagaliau nebekamuoja. Teliko tik faktas – gana beviltiškų jausmų žmogui, kuris to nevertas. Aš stipri, aš graži, protinga ir gera ir rasiu tą, kuris mane vertins. Pykčio laikyti taip pat neverta – negali gi žmogus pamilt nemylinčia širdim.

Žinai, kas čia labai prajuokino? Po Austrijos gražuolių bernų visi čia tokie paprastučiai. Išvis, gatvės pilnos žavių susitvarkiusių mergaičių, kurias už parankės tempia visokie apsisnarglėję daigai. Fiak.

Dar buvau pamiršus, kaip visi geba spoksoti vieni į kitus. Akis išvertę piliečiai žiopsojo į mūsų kompaniją, kurioje buvo vienas naujos ultrastiliovas pažįstamas. Pamiršau, kad tai, jog Vilnius – sostinė, nelabai gelbėja jos gyventojus nuo provincialumo. Einamiausia eilutė vis dar tebėra džinsai, balti kedai ir džinsovkė. Prajuokino maksimos kamuoliukai ir tai, kad net Ž. Savickis turi knygą apie save. Nes čia visi turi knygą apie save. O jei dar neturi, tai ją rašo.

Faina, kad čia vis dar pigūs butai nuomai ir kelionės taksi. Visai nefaina nauja viešojo transporto sistema, tai, kad gatvės apšviestos taip mažai, jog einant kažkur naktį visai nesudėtinga išgriūt, o vairuot tamsiose gatvėse taip pat nelabai jauku.

Visai nefaina, kad stengies būt visiems geras, bet finale vistiek girdi priekaištus.

P.S. Gavau dovanų Barauskaitę!

Rodyk draugams

Aš grįžtu namo

Viskas, susidėjau daiktus ir po 10 valandų jau sėdėsiu autobuse. Taip, mes keliaujam autiku, nes išeina dvigubai pigiau nei lėktuvu. Na, ir penkiagubai ilgiau. Vėl laukia amžinybė su visom Vienas Namuose dalim. Visada sunkiausia būna kelionė atgal. Tik šįkart situacija šiek tiek kitokia, šįkart aš velniškai ilgiuosi namų ir visų tų, kuriuos palikau, dėl to neturėtų kamuot liūdesys, kad viskas baigės. Juolab, kad grįžtu vos porai savaičių ir vėl prasidės bėgimas. O dar labiau guodžia tai, jog draugai leidžia aiškiai suprasti, kad manęs labai laukia ir ilgisi, o kai kurie neslepia - liūdna, kad vėl taip greitai išvažiuoju. Gera grįžti ten, kur esi laukiamas. Gera žinoti, kad ši vasara buvo dar tik įžanga į tai, kas manęs laukia toliau.

Reziumuojant šiuos tris mėnesius, galiu drąsiai sakyti, kad dabar jau tikrai neblogai pažįstu Vieną ir jos ilgėsiuos. Čia gera gyventi, čia gražūs žmonės, vaizdai ir jauki čia atmosfera. Aš tikrai čia dar sugrįšiu. Nežinia, kaip vėliau pasisuks gyvenimas, bet neatmesčiau galimybės ir kažkada čia įsikurti ilgesniam laikui. Labiausiai pasiilgsiu klajonių traukiniais po Austriją, vandens iš alpių ir to ramumo, kuris tvyro ore, kai grįžti paryčiais iš naktinių žygių. Pasiilgsiu saugumo, prie kurio čia nesunku priprasti. Galų gale, net drįsčiau sakyti, kad po šios vasaros pasaulyje atsirado dar viena vieta, kurioje jautiesi it namie. Kaip visada šiek tiek graužiu save, jog tikrai ne maksimaliai išnaudojau visas galimybes, kurias turėjau. Na, At least esu veik tikra, kad iš visos mūsų kompanijos pamačiau ir supratau turbūt daugiausiai. Mano nepasitenkinimas savimi ir savo valios trūkumu palengva nyksta, kai matau, kaip kiti be jokių sąžinės priekaištų nuslysta paviršium. Taip, visada reikia žiūrėt į gerus pavyzdžius, bet… Jaučiu, kaip mano sąmonėj tarsi ledai tirpsta kai kurios abejonės, kurios dar kamavo prieš čia atvykstant. Jaučiu, kaip pati keičiuosi, formuojuosi, kaip individas. Pačiai įdomu, kas galiausiai iš manęs išeis po visų šitų vojažų. Labai labai tikiuosi, kad bent jau man pačiai patiks tas naujas žmogus ir jausiu ramybę ir susitarimą su pačia savimi.

Na, susitiksime Lietuvoje. Labanakt.

Rodyk draugams

Visai ramus vasaros finalas

Kątik grįžau iš The Eels koncerto. Jei nežinai jų, pažiūrėk čia, gal visgi žinai, tik neprisimeni. Ėjom for fun, nesam didelės fanės, tikėjomės išgirsti keletą žinomų gabalų, bet nuskambėjo tik pora girdėtų. Ir šiaip, šokiravo vokalisto arogancija (publikai pasakė vos keletą sakinių, kurie buvo maždaug „Hey, say thanks for a wonderful guy – me“ ir išvaizda (barzda per visą veidą, akiniai nuo saulės ir dar skara ant galvos). Vaikinas, kuris dirbo koncerte papasakojo, kad vokalistas žiauriai pasikėlęs ir net nepadalina autografų gerbėjams po koncertų. Fuj.

Na o šiaip vakaras buvo puikus. Sutikau puikų vyrą, kurį tikrai lengvai įsižiūrėčiau. Taip taip, rytoj paskutinė mūsų diena čia. Damned Karma.

Labai labai dabar šis gabalas:

http://www.youtube.com/watch?v=_raonMRuT54

Rodyk draugams

Jausmų badas

Kątik daug šnekėjaus su senu draugu ir dar kartą supratau, kad dabar mano gyvenime tokia keista stadija. Anksčiau aš privalėjau mylėti, būti įsimylėjusi ar bent susižavėjusi, kad pasaulis suktųsi. Dabar toks visiškas štilis. Nepamenu, kada buvau tokia vieniša. Rodos, kad visos praeities meilės palaidotos už jūrų marių, o future loves simply do not exist. Mąstant šia tema dar prisimenu ir vieną gerą citatą iš Bridžitos Džouns dienoraščio – „Kiekviena moteris tikisi, kad šviežiausia jos meilė ir bus tas vienintelis ir paskutinis vyras jos gyvenime. Bet tuo pačiu ji to labiausiai ir bijo.“ (tikrai ne pažodžiui atsimenu). Aš labai noriu įsimylėti. Bet tai jau nebe taip paprasta, kaip anksčiau.

http://www.youtube.com/watch?v=bf9txfsMhU0

Rodyk draugams

Filmai, savianalizė ir ruduo

Aš dar ne Lietuvoj, o jau pradeda užknist visi kašio entuziastai. Maždaug kas antras postina, kaip jiems faina, kaip čia visi pavaro, o aš realiai net nežinau, kas per žaidimai vyksta ir žinot nenoriu. Na ir šiaip, man atrodo, tie, kam įdomu, ramiausiai gali viską susiguglint ir susižinot ir be fb draugyčių pagalbos.

Kątik pažiūrėjau The Ghostwriter. Ir kaip visada, aš, blondinė, nepagavau galo. Filmo žiūrėjimo procesas – vienas malonumas, bet nedaeina finale man tie mindfuck‘ai. Taip jau buvo su Shutter Island (trys draugai po pusvalandį man aiškino, kaip ten viskas iš tikro buvo) ir tuo pačiu Inception (kurį ubergudrūs lietuviai sugebėjo išverst Pradžia (p…..c  nesikeikiant)). Na, bent jau galas nesugadino viso filmo, kaip kad nutiko su kitu Polanskio fainu (neskaitant pabaigos) darbu – The Ninth Gate. Taip taip, aš šį vasaros sezoną peržiūrėjau daugiau filmų, nei per visą gyvenimą, turbūt. Dabar neapsisprendžiu, ar griebt L. A. Confidential ar Talk to Her. O gal išvis nert į Ally Mcbeal ketvirtą sezoną. Nes The O. C. (naujas žostkas kablys, prieš kurį net Gossip Girl nublanksta) serijos, kurių dar nemačiau, dar neatsisiuntė ir neatsisiųs, kol negrįšiu namo, kur internetas ne per usb, kaip čia.

O šiandien turėjau labai fainą pokalbį apie moralę, reputaciją ir public opinion bei common sense, kuris dar labiau man galvą sujaukė, nei ši buvo susivėlus iki šiol. Nieko neveikiu, tai visokiom savianalizėm užsiimu. Bet jau nebe ilgai!


Groja Macy Gray - Try

Rodyk draugams

Pirkti Pirkti

O čia normalu, kad guliu ir svajoju apie šmutkes? Rūbus, batus, rankinukus, auskarus, skaras, vėl auskarus… Vakar grįžau 4.30, o šiandien kėliaus anksčiausiai ryte, kad nusibelst į blusų turgų žvejot perliukų. Grįžtu po shoping‘o, o galvoj vis blaškos mintis, kad reikia dar ir dar ir dar. Dar tik šiek tiek ir jau tada bus gana. Bet kai pasieksiu tą būseną, garantuotai kažkas jau spės išeiti iš mados ir vėl reikės pildyt atsargas. Ir taip be perstojo. Man toks nuolatinis stresas dėl išvaizdos, kad kartais negaliu net užmigt, kiek apie tai galvoju. Dabar tereikia odinių auskarų, apyrankės, gėlėto ir juodo sijonų, ilgų rudeninių batų ir aš nusiraminsiu. Iki kokio spalio, čiuju.

Rodyk draugams

Apie norus ir ilgesį

“Reikia niekada neišvykti arba niekada negrįžti, nes sugrįžęs niekada nerandi, ką palikęs ir imi nesutarti su pačiu savimi.”

E. M. Remarkas

Vaje vaje, aš jau dabar morališkai rengiuosi šiam vidiniam nesutarimui. Kai palikau vaikystės miestą, kartais keikdavau Vilnių, dabar varau dievulį į medį ir keiksnojuos Vienoj. O dar laukia ilgas ruduo, Berlynas, krūvos naujų žmonių ir įššūkių. Aš retai džiūgaujų dėl šviežių laimių – priešingai, mėgstu nostalgizuot ir idealizuot praeities akimirkas. Žinau, kad kažkada ir dabartis atrodys mielesnė. Žmonės dažnai sako, kad mėgsta naujas pažintis. O aš neapkenčiu naujų pažinčių. Man patinka turėti senus draugus. Man skauda, kai jų nėra šalia, aš jaučiuosi nesaugi be jų. Dar labiau skaudina suvokimas, kad prakeikta ekonominė situacija ir kiti velniai varo iš Lietuvos mylimus.

People always leave. Dabar jau net ir aš. Aš nežinau, ar grįšiu ilgam. Nežinau, ar norėsiu grįžti. Žinai, ko labiausiai noriu? Noriu norėti gyventi Lietuvoje.

http://www.youtube.com/watch?v=X4P2I4Twi7w

Rodyk draugams

Bet tai kaip tau mano naktys

2010 08 02 Naktis.

Sapnuoju, kad esu kažkokiam senoviniam dvare miškuose, vyksta Kunigunda Lunaria, o aš tarsi žinau, kad ten Mulen Ružo klubas. Yra pora pažįstamų iš praeities, buvusio darbo ir daug gotų. Iš pradžių bendrauju su kažkokiom gotėm mergaitėm, vaikštau po visokius akmeninius rūsius, paskui matau kaip vienas pažįstamas čiuvas iš praeities apsirengęs moterim (labai seksualia moterim) duodasi su kažkokiu vampyru. Paskui tas vampyras pakyla nuo jo ir pradeda mane persekioti. Jis su baltu barokiniu peruku, aš žinau, kad jis iš 17a. ir jos vardas (Vin)Česteris (!?), aš bijau, bet ir labai noriu, kad jis mane pagautų, lakstau su juodu paltuku po miškus, aplink labai daug žmonių, bandau prašyti pagalbos apsauginių, kurie saugo renginį, bet jie manęs nepaslepia. Pabundu nesveikoj baimėj, bet ir labai susidomėjus tuo vampu.

Mano miela pasąmone, kas su tavim vyksta?

Rodyk draugams

I Love Vienna

Atostogos (uoj, internship, vis pamirštu) įgauna pagreitį, dienos karštėja, vis labiau atsipalaiduoju, o Viena kasdien daros vis labiau jauki ir sava. Daug tinginiauju, (nes dieną neįmanoma nieko daryti, kai lauke +32), klausau geros muzikos, žiūriu filmus, o kai atvėsta iki kokių +26, lendu į miestą dairytis, žmonėtis, tiesiog stebėti, kaip čia verda gyvenimas. Dabar rezgu planus, kaip nusigauti iki Venecijos (nes tik ~800km!) ir svajoju kaip įmanoma geriau pažinti tą tikrąjį, ne turistams paruoštą Vienos veidą.

Vakarais visi renkasi čia. Geria vyną, braido fontane ir šnekasi. Svaigi vasaros naktų magija.


Rodyk draugams

Magiškasis savaitgalis

Ketvirtadienis. 19.30 susitariau susitikti su draugu, kuris atostogauja Vienoje. Kadangi nujaučiau, kad be alkoholio apsieita nebus, tai įsimečiau į rankinę Lambruskos ir porą puodelių. Kainos supermarketuose ir kavinėse kardinaliai skiriasi (tarkim, alus supermarkete ~0,6euro, o kavinėje nuo 3,5euro), tai visi parkai, kurių nakčiai niekas neuždaro, knibždėte knibžda žmonių (gitaros, dainos, alus, vynas ir visoks kitoks entertainment). O tokiu oru netgi maloniau relaksuotis ant pievelės nei už stalo. Sėdėjom, gurkšnojom, klausėmės gyvai atliekamos muzikos ir plepėjom, o visokie apsukruoliai mums siūlė pirkti šalto alaus iš jų rankinės vos už 1,5euro. Kadangi alus mums nelabai, nusprendėm šį vakarą apsistoti ties vynu.

Later, netikėtai atsiradome MQ, kur vyko prozos vakaras ir buriavosi minia žmonių, beieškodama tuliko akies krašteliu pamačiau Vienos modernaus meno muziejų ir būtinai ten apsilankysiu (tik reikia sulaukti rugpjūčio pirmo ketvirtadienio, nes tuomet šitam reikalui būna discountai).

Ačiū draugui, atradau dar vieną puikų lengvą gėrimą, šiek tiek primenantį Campari ir labai gerai atliekantį gaivinimo funkciją, kai lauke pliutrisdešimtpenkiAperol Spritz. Dabar jau žinau, kas bus šios vasaros gėrimas numeris vienas.

Trumpai susimavus, ketvirtadienio vakaras davė tai, ko man jau kurį laiką čia trūko – gerą juoko dozę, nuoširdžius pokalbius ir, pagaliau, tikrai atsipalaidavau. Puse keturių grįžau namo, o rytoj jau laukė kiti adventures.

Penktadienis. Susitarėm, kad atsikelsim 6, prabudau 8, šiaip ne taip išsiritau iš lovos 9.30, o 11val beveik kaip ir buvo planuota (anksti ryte) jau stovėjom traukinių stoty ieškodamos paogiausio kelio į Liublianą. Dėl įvairių niuansų kely praleidom bene visą dieną, bet užtat vaizdų prisižiūrėjom neįkanojamų. Gulėjau išsidrėbusi traukinio kupe, klausiau Junior Boys – Prallel Lines ir negalėjau nebūt išsiviepus iki ausų matydama tokius gamtos vaizdus. Bent valandą važiavom vien pro kalnus ir gražiausius vandenis ever.

Visą šeštadienį tingiai slampinėjom po miestą, valgėm ledus, kopėm į pilį, o galiausiai tiesiog vartėmės parke. Nereikėjo niekur skubėti, daug jaukiai šnekėjomės, valgėm abrikosus ir vis sau primindavom – the time is now. Magiškas vakaras mieste gurkšnojant mano jau minėtąjį Aperolį, kokteilius ir alų, atradinėjant unikaliausius miesto kampelius ir palengva įsijaučiant į jų atmosferą džiugino kiekviena akimirka. Visiškas atsipalaidavimas ir šypsena per visą veidą. Ir daug daug šiltų pokalbiųtokią pačią šiltą naktį.

Miegoti taip ir nenuėjom, nes tiesiog buvo gaila to quality laiko, kurį galėjom praleisti toliau besimėgaudami ta magiška būsena, kuomet jautiesi toks lazy and relaxed ir net nepajauti, kaip kyla saulė sėdint terasoj, iš kurios atsiveria vaizdai į visas pasaulio šalis.

Iš ten tiesiai ir pajudėjom į stotį, pasiryžę miego trūkumą kompensuot jau traukinyje. Stabtelėjom Villach miestelyje, kur, negaliu paaiškint, kodėl, trumpam užsukom į bažnyčią, o vėliau tiesiog vaikštinėjom palei upę ir maitinom laukinius paukščius.

Kaip gera gyventi, kaip gera ragauti gyvenimą pilna burna.

Rodyk draugams