BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie lankomiausius (bet ne laukiamiausius) 2016-ųjų festivalius. Jūsų dėmesiui - Skardis 2016.

Yra toks festivalis, apie kurį žino ne kiekvienas, bet dalyvavęs yra tikrai ne vienas. Jam metų laikai, jūsų amžius, socialinė padėtis, lokacija ar kiti antraeiliai niuansai visai nerūpi. Pirmą kartą bloge publikuoju tekstą, kurį sukalėm kartu su bendraautorium, mano mūza. (Nežinau, koks čia vyriškos lyties atitikmuo tiktų, bet mano mūza yra male). Pristatome jums festą Skardis 2016 (su šaižiai karčiais besibaigiančio Skardis 2015 paskutiniais pasispardymais (Skardžio 2015 baigiamojo mėnesio 15 dienų paliekamos dalyvių valioje. Ačiū dalyvavusiems.))

Kas tai: Lankomiausias ir populiariausias festivalis Skardis. Vienintelis festas iš kurio sunkiai išvažiuosi, o emocijų užteks ilgam. Tai yra toji būsena, kuri jus apima po hedonistinių savaitgalio ir nebūtinai linksmybių ir vingrybių (nebūtinai turi būti linksma, kad atsidurtumėt Skardyje). Kuo būna linksmiau, tuo Skardis skardena garsiau. Tai tas festas, kur jau sekmadienį vakarop prasideda maždaug, stato visi palapines, o pirmadienį iš ryto main stage’e pasirodo full line up ir būna per daug garso ir per daug šviesų.

Apie line-up: 2016 metų Skardžio line up’ai dar neaiškūs - taip pat kaip dalyvių užmojai. Stengsimės prikviesti ir kuklių (trečiadienio rytai) ir turbo vau zviozdų (po nakties iš penktadienio į antradienį). Grupių ir atlikėjų repertuarai vėl varijuos tarp euforinių vienu-viskio-stiklu-per-daug šlagerių, salei plojant atsistojus ir melancholerinių noriu-mirt-vakar ritmenbliuzo nenaujienų.

Didelė tikimybė, kad non stopu gros Adele – Hello ir niekaip neišeis išjungt. Niekaip.

Apie palapinių miestelį: Palapinės dažniausiai pradedamos statyti sekmadienio pavakarę, bet tai nėra tiksli data - visi laukiami bet kada, bet kuriuo paros metu. Antradienį vemiant Submarino tualete ar penktadienį pamiršus (m)oralines normas Opiumo rūkomojo šešėliuose. Patartina pasiimti šiltų rūbų, nes Skardis žinomas kaip labai kratantis, mėtantis ir vėtantis festivalis. Taip pat naudinga iškart nuspręsti keliavietėje palapinėje sutiksite festivalio pradžią - vienvietė jau geltonioliktus metus muša rekordus. Prasidėjus pirmiems skardžio dalyvavimo požymiams palapinių miestelyje vieta – nemokamai.

Apie workshopus aka aktivijas: “Pergalvok praeitį”, “Susirūpink ateitim”, “Vos išvenk socialinės savižudybės”, “Valgyk kebabą verkdama(s) vienumoj” ir festivalio sold-out’as/populiariausias “Atsisakyk savo kreivų klystkelių amžiams, bet tik kol kas” (įskaičiuotos į abonemento kainą). Dar viena populiari veikla – „Moralinės pliūchos per veidą“. Veda profesionalai, reikėtų registruotis iš anksto.

Apie VIP zoną: VIP zona yra, bet ar jūs ten norite, verčiau gerai pagalvokite. Viskas ten slow motion ir giliau krenti. Seselės rūpinasi.

Kelios iš Skardyje 2015 nuskambėjusių liūdnai pagarsėjusių skardentojų frazių:

„Su gimtadieniu mane. Kind of liūdi šeima, artimieji ir antstoliai.“

„Skardis atbildėjo su trenksmu“.

„Krentu skardžiu“.

„Toks Skardis, kad nebeturiu, ką pridurti“.

Apie bilietus: Taip, bilietų nėra. Yra tik abonementai arba lifetime membership. Ir tie tik su pakvietimais. Beveik Rotary klubas tik, kad visiškai ne. Priimame VISA, MASTERCARD, MAESTRO ir banko pavedimus. Grynų ir taip nebeturėsit, remiantis Skardžio statistika. Abonementai brangs.

Apie rėmėjus: Skardis 2016 net neieškos rėmėjų. Rėmėjai ras patys.

Ko negalima įsinešti: Neleistinų daiktų sąrašas apsiriboja optimizmu kitiems festivalio dalyviams - griežtai draudžiama įnešti vilties kitiems žmonėms - festivalio tikslas yra ugdyti socialinę atsakomybę arba priešpriešybę jai savarankiškumo, arba “aš-pats” keliu.

Papildoma informacija: Festivalio prokurvatūra pasilieka teisę neįleisti basic bullshiterių, kurie imituoja asmenines problemas. Tam tikra “your-problems-must-be-this-tall” kartelė bus taikoma jums pranešus, kad ruošiatės dalyvauti festivalyje. Organizatoriai pasilieka teisę potencialiems dalyviams pasakyti, kad jie neverti festo ir gali eit lauk su savo basic problemom.

Beje, „skardis“ yra baisiai lankstus ir lengvai pasiduoda lingvistinėms vingrybėms. Drąsiai galima iš jo gimdyti tokias būsenas, kaip kad „Skardis skardena“; „Skardis skardena–>Skardiena–>Skardienos kebabas–>Skarmalas“; „Skardis–>Skylė–>Duobė“

Registruokitės bet kada atsibudus, atsidusus ir supratus, kad jau Skardis. Laukiami beveik visi!!! Daugiau info PM.

Rodyk draugams

TEGYVUOJA SŪPYNĖS

Pradžiai šiek tiek istorijos.

2008m. Birželis, baigtas pirmas kursas, reikia švęsti, važiuojam mano nemirtinga boruže (mazda) į Rubikius. Ką turim? 4 palapines, 5 miegmaišius, neišmatuojamą kiekį Finlandijos, kokteilių plaktuvą, litrą mėtų sirupo <…> Ar turim milžinišką rožinį skėtį? Turim. Ar turim šokėjų kutus? Be abejo, turim.


Tais metais Sūpynėse per tris dienas iš viso apsilankė gal tik 700 žmonių. Tokios atmosferos, tokio reivo gyvenime dar nebuvau mačius. Dieve mano, Ben Klock`o mačius nebuvau. Draugei trūko kojos raiščiai, bet ji į tai dėmesį atkreipė tik po trijų dienų ir grįžo pirmadienį, nes, pasirodo, šimtaprocentinai funkcionuoti galima ir su šaka, bei atitinkamu kiekiu Jim Beam medikamentų. Vėliau grįžo kitas draugas, tą patį pirmadienį dar atsiradęs Šiauliuose (bet ne mieste, o kaimelyje), su išganingu užrašu ant nugaros „Mokytojas raito suka/Zuikiui puikiui penketuką“. Jo kuprinė grįžo pati, kiek vėliau.

2009m. Birželis, didžiulis draugų palapinių miestelis, švenčiam tarp samanų. Tais metais festivalis baigėsi, o mes dar likom („Vairuotojų yra trys – štai šitas, po medžiu, kitas – tai aš, bet šiandien jau išgėriau šešis sidro, trečio nerandam.“) („Darling, I saw you on the stage and then nobody saw you until now.“; „Tai kur tu dingaaaai?“ Aš neįsivaizduoju). Tais metais liepė išardyt sceną, bet viskas baigės gerai, sekmadienio popietę euforija pasiekė piką, mes likom, aš pamečiau mašiną, pirmadienio vakare vyko afteris mano sode, Demis Ruso grojo Love Is, per radiją siuntė linkėjimus, o, realiai paėmus, šventė užsibaigė tik per Jonines. Mama fotkėse kai kurių nepažino, gal ir nieko tokio.

2010m. Birželis, aš Austrijoj, klausausi, kaip žmonės rengiasi į Sūpynes ir jaučiu, kad tuoj tuoj, bus kapt kapt, krokodilo ašaros, nes noriu labiau nei į išleistuves.

2011m. Jau nuo gegužės visose ausyse skamba aidi Jay Haze - “I Wait for You“, “People are Still Having Sex“, Teeth – “Shawty“ ir visi kiti panašūs lobiai, pas mane atvažiuoja žmonės iš Berlyno ir mes vėl užkraunam boružę, kuri akimirką net palaižo asfaltą, bet, kažkokio stebuklo dėka vis tiek sugeba mus suvežioti į Pakretuonę. Aš dirbu info centre, manęs pažiūrėti ateina devyni vienetai draugų su vaišėmis, mes info centre šokam. Po festivalio pažįstamo pažįstama feisbuke postina – „Na ir įdomių nr. Sūpynėse susižvejojau, pvz.“Mahila – maža linksma blondinė“<…>“. Palapinė pastatoma penktadienį, sekmadienį atsimenama, kad dar ir tokia buvo. Groja Migloko ir Vaiperis, mes šokam, mus filmuoja, paskui mes šitaip va ir va kaip šokam dar mėnesį, tik pridengiam akis. Iš ganyklų paleidžiami visi balti arkliai, sekmadienio popietė baigiasi tuo, kad mūsų stovykloje 16 vyrų ir, nepatikėsi, visų vardai Sigiai. „Mahila and X became friends after together attending Sūpynės.“ Feisbukas žino viską.

2012m. – Po visko. „Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.“

2013m. Šiemet IR VĖL manęs klausia, ar verta varyt? Ar faina? Kas dar varo? Kas groja? Aš atsakau, kad iš mano negausaus feisbukinių draugų būrio varo šiai dienai 97, tai gal kaip nors („Realiai tai varo visi, išskyrus mamą su tete“); šiaip tai tegu groja nors ir šaukštais, galėsim pagrot, jei reikės, mes varom. Jei iš darbo neišleis, išeisim. Bilietus pirkom dar žiemą. Iš to pirmojo šimto.

Bėgioja šiurpuliukai per nugarą.

Rodyk draugams

Mirusios Vilniaus vietos, kurių lig šiol šiek tiek ilgu

Dabar esu toli, bet regiu, kaip socialiniai tinklai mirga naujų, dar nelankytų Vilniaus vietų pavadinimais ir nuotraukomis iš jų.

Vilniaus vakarėliuose pradėjau lankytis palyginus vėlai – kokioje vienuoliktoje klasėje, tad tam tikrą dalį sostinės naktinio gyvenimo kultūros istorijos pražiopsojau (pvz. Vault‘ą). Vis dėlto, per tuos septynerius metus spėjau apsilankyti galybėje vietų, kurių jau nebėr ir kurioms lig šiol jaučiu šiokią tokią nostalgiją. (Memory is a poet, not a historian, right?)

Intro. Buvo kadaise toks klubas netoli Onos bažnyčios. Grodavo ten labai įvairią muziką ir vykdavo ten įvairūs kreizi šmeizi renginiai. Man teko lankytis ragga jungle, reaggie ir ska šventėse. Pamenu, po Panevėžio, Intro chebrytė, pasipuošusi dredais ir margaspalviais pyrsingais - milijonas įvairiausių žmonių tuomet atrodė labai naujas ir įdomus dalykas. Pirmas mano aplankytas klubas Vilniuje, bet rimtai į tūsą ten pasinerti visgi tekę nėra, tad ir įspūdžiai tik tokie pirmokiški ir gan abstraktūs.

Gravity. Apie šią vietą galima kalbėti dešimt dienų be sustojimo gurkšnojant vyną/degtinę ir vis atsidūstant, kaip ten gerai būdavo. Gravas, be abejo įsirašo į Vilniaus tūsofkių istoriją, kaip, ko gero, pats stipriausias kada buvęs klubas su įspūdingiausiu grojikų sąrašu. Ot fainas jausmas būdavo nusileidus laiptukais žemyn, slenkant ilgu koridoriumi girdėti siautulingus rimtus, kurie įtraukdavo ir nepaleisdavo iki pat pabaigos. Mano balių sąrašas ten ne itin solidus – Deadbeat, Dieselboy, Darren Price, Carl Craig, Junior Boys, Robert Babicz, Nesakyk Mamai vakarėliai ir dar daug, kurių jau nebepamenu, bet užteko ir tiek. Kiek sobieskio išlakta toj aikštelėj prepartinant, kiek GPL‘ų (dvi stopkės vodkės ir dvi – šviežiai spaustų apelsinų sulčių) išsiurbta prie baro, kiek pokalbių toje nuostabioje rūkykloje – laiptinėje apturėta ir į kiek nurautų afterių po gravo išplaukta. Tai, kas toje vietoje dedasi (ar bent jau dėjosi pastaruosius trejus metus) dabar – net neverta aptarimo.

Transilvanija. Taip, toji neformalų užuovėja Totorių gatvėje. Žinau, ši vieta nelabai panaši į tą, kurioje tikėtumeisi mane sutikti, bet, visgi, praleista ten uoj nemažai vakarų. Tais laikais, kai savaitės diena nebuvo rodiklis, tūsinti, ar ne, Transilvanija labai mums tikdavo sekmadieniais, nes dirbdavo, kiek pamenu, mažų mažiausiai iki trijų nakties. Vienu metu Totorių gatvė buvo visų švenčių epicentras, tad neišvengiamai užsimezgusios draugystės su šios gatvės barų personalu tik dar labiau padidindavo mūsų lankomumą. Girdėjau, prisikėlė ji kažkur kitur, bet man jau ten nebe pakeliui.

Roller. Šiame, pagal pirminę idėją, vieninteliame klube, kuriame buvo galima važinėtis riedučiais, tų riedučių gyvenime matyti taip ir neteko. Užtat teko lankytis keliose dešimtyse techno ir labai hard techno vakarėlių, kuriuos ten 2009-ųjų – 2010-ųjų žiemą galėdavai aptikti kiekvieną savaitgalį. Man regis, niekur per visą Vilnių, nesu tiek šokusi, kiek ten. Nuostabi erdvė, kur techno kapodavo iš širdies ir undergraundas buvo pakankamai nemurzinas mano sielai, kuriai estetika šiek tiek svarbi. Panteroje lankytis dar neteko, bet bus labai įdomu pamatyti, kaip ten viską pertvarkė. Tikrai lankysiuos, nes reikia gi pamatyti, kas ir kaip, jei tik įleis.

Funky Monkey. Šitą vietą mylėjau beprotiškai, o lojalumo kortelė (neįsivaizuoju, kokie benefitai su ja buvo, bet nesvarbu) vis dar mėtosi kažkur tarp senų skrajučių rinkinio. Funky Monkey būdavo vieta, kur vykdavo man siaubingai gerai į atmintį įsirėžę baliai. Ištarus šį pavadinimą iškart prieš akis iškyla nesuskaičiuojama gausybė kamikadzių šotukų, turbo ero vizualizacijos, šokiai be saiko, kliedesiai rūkykloje, ir dar klaidesni ūžesiai prie baro. Laimei, skirtingai nei Gravity, Funky Monkey išaugo į baisiai, tik kiek kitaip, mylimą Opiumą. O pasakojimai apie afterius po Funky Monkey lai lieka privačiam pokalbiui, kai kitąsyk ragausim kamikadzes.

Satta. Jau ir pirmą kartą lankantis Sattoj (čia kokiam pirmam kurse) girdėdavau atgarsius, kad „šita Satta jau nebe ta, tikroji“, tad, ko gero, tos „tikrosios“ Sattos pamatyti taip ir nespėjau. Užtat toje vėliau buvusioje tiek užpjauta, kad verčiau tos sienos niekada neprabyla visų Vilniaus tūsofščikų naudai. Kad ir kur pradėtum, kad ir kur užsibaigtum, būdavo, vis tiek visi keliai veda į Sattą. Ateiti ten septintą ryto – labai normalus reiškinys, be dviejų net nesirodydavom. Būdavo, užeini ir kelis kartus per naktį, nes besiblaškant vis tiek geriausia ten, kur visi savi. Ne kartą Sattos aikštelėje nakvoti teko mano mašiniukui. Smagiausias laikas man ten būdavo tada, kai dar leisdavo rūkyti pusiau vidinėje rūkykloje. Ir vėlgi – išpažintys ir išrišimai, senos nudėmės atleistos, atviri keliai naujoms. Nereikėjo nei iškabos, nei reklamos, su Satta viskas būdavo aišku.

Woo. Man Woo niekada nebūdavo vieta, kurią galėdavai vadinti vakaro highlight‘u. Užeidavai pro šalį šotukui kitam, bet tas masinis stumdymasis kažkaip niekada pernelyg neįtraukdavo. Vis dėlto, Woo – nepamirštama Vilniaus naktų dalis, tik smagiausias veiksmas dažniausiai vykdavo ne pačiam klube, o aikštelėj ar jos užkaboriuose. Užat labai geras buvo uždarymo vakarėlis, kuriam, gaila, tąnakt jėgų užteko tik iki penkių. O rimtai Woo užsidarė dėl to, kad neva grėsmingai smenga Radvilų rūmai?

Smagu prisiminti, ašaringai dūsauti neverta, party goes on, tune the music up!

Rodyk draugams

Naujai atrasti seni kliedesiai

Dariau apsivalymą mobiliake(t.y. tryniau senas žinutes) ir radau gausybę perlų, kurių dar nebuvau išmetusi į viešumą. Džyzes, pasiilgau savo bepročių.

Apie Velykas:
„-Tai kiek margučių suvalgei?
-Aš tau geriau nesakysiu, ką suvalgiau.“

Apie antrininkus:
„Genutė Žilienė, man regis, yra Jacksono pusseserė.“

Apie aistrą:
„Tiek dulkinaus, kad net blakstienas sopa.“

Apie įvaizdį:
„Jis atrodo kaip eigulys.“

Booty text #1:
„Trip aus. Kas. Kaip tu? Ateik“

Booty text #2:
„Ledų? Sexo? Manęs?“

Apie asmenines krizes:
„Šafranui krapo stadija.“

Pasiteiravimas #1:
„-Renesanso mergele, kaip saulėtas rytas?
-Mėselė, ne mergelė.“

Apie Panevėžį:
„-Mane stebi baisūs žmonės.
-Būsiu už 2min. Saugok save.
-Man atrodo, netoliese gal koks baisių žmonių sąskrydis.
-Norfos festas 2012.
-Afteris po vakar Placo.“

Apie nuotaiką:
„Aš tj styginio kvarteto apsupty. Žiauriai prabangu, akys raibsta, bet geriu kaip iš pnv.“

Apie socialines situacijas:
„Aš viena repo tūse Studio9. Dar nemokėjau už gėrimus. Būnu.“

Apie moralkes:
„Prostitutė.
A.
Š.“

Apie buvimą:
„-Tu mieste?
-Labai.“

Apie festivalius:
„Aš vakar užmigau prie pagrindinio steidžo. Prie main. Kur belekaip tranko. Ėjimo eigoje.“

Apie festivalius #2:
„Krč man ant kaktos yra lygiai 12 uodo įkandimų, su kokiais rūbais nuvažiavau, su tokiais ir grįžau. Išbandėm visus įmanomus svaigalus. Dabar varau į miestą. Gal kažką.“

Apie žemumas:
„Naujausiais duomenimis aš vakar sisiojau stotelėje. Apie 9val. Kai žmonės jau judėjo į turgų.“

Apie šaltį:
„Man tiek šalta ir aš tiek kalatojuosi, kad net sidras iš stakano pilstosi.“

Apie keliones:
„Aš strigęs Ukrainoj antra para. Visiška bibienė. Verkiu, geriu, verkiu, geriu.“

Apie meilę:
„-Kur tu mane jamsi?
-Ant stalo, po stalu.“

Apie toleranciją:
„Bl, nemoki pist, nereikia lįst, pranai“

Apie prioritetus:
„-Norėčiau pranešti, kad susižadėjau.
-Dieve, marija, ką rengtis!!!“

Apie sveikatą:
„-Tai kas tau yra?
-Ūminis ragas.“

Jau atėjo ir ta stadija, kai užsirašinėju perlus, pareikštus ir anglų kalba, tik dažnai reikėtų žinoti visą konstekstą, kad susiorientuoti, kame bajeris.
Visgi, mano, kaip anglistės, stipriausias pareiškimas šį mėnesį:
„-Let‘s go to hot springs!
-Do we have to put our bodies into the water or are we supposed to look at them?“

Labanakt, vaikučiai, arba, labas rytas, Lietuva.

Rodyk draugams

Vakarėliai tęsiasi

Tūsofščikas ir Kanadoj tūsofščikas, ir nieko čia nepadarysi. Keičias šalys, veidai, laisvalaikis, bet prigimties nepakeisi – jei esi velnias, velniu, turbūt ir liksi, kad ir kiek tau angelo sparnus lipdytų, jie atsiklijuos.

Džiaugiuosi ta sau padovanota laime, kad susitaikiau su tuo, kas esu ir įsimylėjau tą asmenybę dar labiau nei bet kada.

Miau.*

Gyvenimas veža, važiuojam!

Rodyk draugams

All the parties left behind arba atmintinė penktadienio vakarui

-O ką reikia veikti festivalyje?

-Šešiolika ratų ir prie kolonkės.

<…>

Išvadų galima padaryti daug, bet mano power saving režimu veikianti galva geba išanalizuoti vos keletą.

1. Viena, labai sena, bet vis pasitvirtinanti: nieko nėra baisiau už ploną kiaulę, kvailą berną ir girtą moterį. Visgi, baisiausia – kvailas bernas, nes girtumas – laikina, o įgyti proto – užtrunka (kartais ir visą gyvenimą).

2. Velniop tokius vakarėlius, kur privalu prisigerti, bet prisigerti neišeina, nes “Pas mus kortele neaptarnaujama, o artimiausias bankomatas kažkur Varšuvoj”.

3. Mes šiaip labai mėgstam ančių kepenėlėmis įdarytą veršieną su pistacijų padažu bei taure šviežių spanguolių sulčių, bet finale vis tiek vakarieniaujam hezburgery.

4. Jei nežinai, ką apsirengti, užsidėk juodą maikutę ir džinsus, o ne čigonišką/indėnišką sijoną ir dryžuotą golfą. Na ir kas, kad gimtadienis, šukuosenos darytis nereikėjo.

5. Jei esi negražus, tai neik į lauką ir negąsdink žmonių.

Sakoma, kad patirčių reikia visokių, bet, kažkaip manau, kad tokių reikia kuo mažiau.

Ramiai, nuotaika ore, aš tik norėjau papurkštauti.

Rodyk draugams

Savaitgalio nuogirdos / Pa(si)žadėjimai

Šiandien ne tik tarptautinė moters, bet ir tarptautinė inkstų diena. - Aš ir galvojau, ko taip skauda.”

Hello Kitty neturi lūpų, nes kalba jausmais.”

Tu taip eini, nu ir visiškai princesė.”

<…>

Boom, pokšt, keberiokšt. Ar supranti, kad ėmė ir atėjo kovo vidurys?

Jau nebežinau, kas geriau – nesitūsinti visai, ar tūsintis visiškai. Nes jei padarai pertrauką, visa šėlsmo koncentracija susikaupia į vieną neaprėpiamą gūsį ir išsiveržia kaip tas vulkanas – stabdyk nestabdžius, gamtos dėsniams kelio neužkirsi.

Labai norėčiau į mūsų vakarėlius pasikviesti keletą žmonių, su kuriais bendrauju kitokioje aplinkoje. Bet bijau. Nes, supranti, kai kurie tiek neprisičiudina per visą gyvenimą, kiek mes – eilinę dieną rojuj.”

Ir dar ir dar kartą įsitikiname, kad geriausias moralinių ir visokio kitokio pobūdžio pagirių bei parkių gydytojas – darbas, kol nukrenti, atsikeli, dirbi dirbi, dasimuši iki galo, va tada ir praeina. Ir be visa ko, dar būni nuveikęs šį tą naudingo.

Burtas mestas, toliau – tyla. Skelbiu visuotinę ramumos būseną, bent iki velykų. O paskui prasidės piknikai, vasaros terasos, ežerai ir… na ir tas pačias velykas mes švenčiam ypatingai.

<…>

Na o dabar… Feel the power that comes from what inspires you.

Pasiduokime kito levelio malonumams.

Rodyk draugams

Apie tai, kad žmogų iš tūso išvaryti galima, bet tūsą iš žmogaus – sunkoka

Taip, dabar už lango yra šalčiau nei bet kada per pastaruosius metus, bet tai nėra kažkas baisaus, ypač, kai neturi reikalų bent iki pirmadienio. Oficialiai paskelbiau, kad artimiausias tris dienas niekur neisiu, nes tikrai bijau, kad galiu sustingti į ledo gabalą (kažkaip pavaikščiojus į/iš darbo kelissyk vakar jaučiu, kad keistai maudžia galvą :D), gulėsiu lovoje, gaminsiu skanų sveiką maistą, skaitysiu, rašysiu, žiūrėsiu filmus ir panašiai ilsėsiuos. Užsileidau muzikikės ir ką tu manai, ką tu manai, šoku ir pagaunu save mąstant, kad blem, gi šiandien afigenai geras Opiuuuumas!

Anksčiau maniau, kad mano aistra tūsams išblės su pirmosiomis abstinencijos savaitėmis, bet dabar, praėjus jau dviems mėnesiams galiu drąsiai sakyti, kad net ir tai entuziazmo nei kiek neslopina, gal net kaip tik kelia, nes muzika man skamba vis geriau ir geriau, o šokiai kiekvieno vakarėlio metu įvykdomi vis rimtesni. (Prieš kelias savaites grįžusi iš Pliusų, sakiau, nu fsio, gana kuriam laikui, bet vakare jau sugebėjau susigalvoti princesės vaidmenį Yagai, kurios metu vykusio šėlsmo žodžiais apsakyti tikrai nėra įmanoma.)

Kai buvom mokykloj, dėl tūso galėdavom eiti pėstute per visą miestą, pasidirbti dokumentus ar kentėti namų areštus. Vienuoliktoj klasėj pinigų tai nelabai turėjom, tad susitaupę bilietams tranzavom į Nokia Trends’us per didžiausią pūga ir važiavom, man regis, ne su pačios sveikiausios psichikos vežėjais, bet tai niekis, nes gi į vakarėlį. Dvyliktoj klasėj vienas vasario savaitgalis buvo toks pats šaltas, kaip ir šis, nereikėjo į mokyklą. Tada ketvirtadienį mes šventėm siestą draugo namuose (vienas svetys net atėjo su dviem striukėm, kaip šalta buvo, bet atėjo!), o penktadienį susipakavom daiktus ir išmovėm į Vilnių. Keliavom į D’n'b tūsą Arkoje, šėlom Gravity, gėrėm daug daug dėgtinės ir šokom šokom šokom.

Aš jau nebekalbu apie šimtus fiestų soduose aplink gimtąjį miestą, apie legendinius vakarėlius užmiesčio sodybose (atvažiuoji, atsišildai aplėdėjusią spyną, užkuri pirtelę ir balius prasideda), apie mano vienos vojažus į techno balius Vienoj ir Berlyne, arba kai žinojom, kad Tundroj lyja non stop, grimzta mašinos, sekmadieniui yra planų, bet vis tiek išvažiavom. Ar pasakojau apie mūsų Lithuanian trip’us į tūsus Utenoje, Šiauliuose ar kokioj Trakų Vokėj?

Sutikus kokį etatinį Vilniaus vakarėlių liūtą vidury baltos dienos einantį pavalgyti pietų pertraukos metu ar apsipirkinėjantį antradienio vakarą Akropolyje, vis tiek matai tą jokiais būdais neužgesinamą kibirkštį akyse, sakančią, kad jis visada pasiruošęs tūsui, ir užgrojus muzikai rankas kaip mat iškels į viršų.

Nežinau, kokia jėga už tai atsakinga, bet kiekvieną penktadienį pradedu jausti, kaip svyla šikna ir verda kraujas iš noro kažkur išeiti.

Man dar įdomus toks dalykas, ar daug žmonių, išėję trumpam į miestą, sugeba pro namų duris įžengti tik šeštadienį šeštą ryto, aplankę dešimt linksmybių zonų, mėlynom nuo įėjimų štampų rankom ir ne viena apyranke. (Antakalnio Šv. Trejybės reunion prieš porą savaičių, plačiau – gyvai).

Man toks jausmas, kad mes niekada nepasikeisim. Gal ir gerai.

Šiandien Opiumas, ryt – Pliusai. To party or not to party?

Skiriu visiems likimo broliams nuostabaus filmo (jei dar nematėt, būtinai pažiūrėkit) soundtrack’o gabalą Tomcraft – Overdose.

Rodyk draugams

Savaitgalis nepaleidžia

Noriu biuletenio mėnesiui ir atgal į reivo šalį. Heiteriai ir moralės sergėtojai, nusižudykit.

Rodyk draugams

Kam klubuose reikalinga muzika?

Klubuose muzika reikalinga šokiams. Taip pat muzika ir tam, kad etatiniai socializingo vampai turėtų pasiteisinimą, jog į klubą eina paklausyti vieno ar kito artisto, o ne pavėpsot į kitus tokius, kaip jie, bei parodyti visuomenei, kad jie vis dar juda ir paduoda ir jie gyvi, nesvarbu, nosis balta ar raudona (priklauso nuo sezono ir laikų – gerų ar ne visai).

Klubuose muzika reikalinga tam, kad nereikėtų kalbėti, nes juk neturime, ką pasakyti. Jei turime, einame arčiau baro ir ten atliekam išpažintį kantresniems išklausytojams, kurie suteikia išrišimą ir, jei pasiseka, pasidalina ostija. Jei mintis paliejame šokių aikštelėje, dėl garso lygio vis tiek kalbame nedaug, intensyviais srautais, tad tokiu atveju atrodo, kad pasakyti turime, ką.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad identifikavę mums pažįstamą gabalą išsiduotume, kad, ak, mes jį juk žinome, taip visuomenei duodami suprasti, kad, muzika mes juk domimės ir žinome, kas yra ant bangos.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad turėtume foną savo neršimo ritualams. Tas fonas dažnai sąlygoja, kokius sąveikautojus sutiksime. Paprastai tai, kiek artistai bei neršimo teritorijos prižiūrėtojai paprašo už įžengimą į teritoriją lemia publikos amžių bei materealinį statusą. Bet nebūtinai.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad, norėdamas pakalbinti interesą provokuojantį neršimo ritualo partnerį, turėtum prie jo prieiti labai arti, apsikabinti, nusitaikyti į suokimui jau paruoštą ausį. Šio veiksmo metu turite progą ne tik atsidurti prie jus dominančio objekto arčiau nei įprastai, bet ir pasimėgauti jo šikarnų kvepalų aromatu bei, gal net gi akimirką panardinti rankas į jo ar jos ševeliūrą.

Viskas yra paprasčiau nei atrodo, mielieji.

‘Clubbing is all about getting laid. The music is just an excuse.’ S. Kleinenberg

Rodyk draugams

Apie XXI amžiaus tūsofščikų vertybes arba Smoking Drinking Never Thinking

Trečiadienio vakaras, o aš tik dabar galutinai išsiilsėjau (kad ir dirbdama po 10val. per dieną) po dar vieno nesveiko savaitgalio. Piano Man, Opiumas, Jalta, Propaganda (ir šokiai Verslo Rizikos Rezervui rėkiant “Mirė vaikas teroristas”), Play ir dar daugybė vietų apkeliauta, sudaužtos taurės su šimtais vakarėlių liūtų, džiugesys, šurmulys neišpasakytas, dyskė per visą miestą, party monster reputacija žėri disko rutulių žiburiuos, hooray. Šeštą ryto įžengt į Opiumą ir užsisakyt “keturis kokius pas jus įmanoma bebūtų stipriausius šotus” (būnant dviese) ir sužinot, kad visgi tie stipriausieji, tai sambukos ir vodkės miksas ir paskui juos užgerinėt cuba libre ir bandyt padegt (gal įdomu bus) yra lygis. Aišku, nes tas pats, kas ant baro pasidėt ratą, sutrupint jį su batu ir sušniot visiems žiūrint, bet vis tiek. Joa?

Kai gyvenau Brln, chebra sakė, kad tai – anarchistų miestas. Vis dažniau taip pasijuntu Vilniuje, vis dažniau toks jausmas apima apsidairius aplink pažįstamų kompanijose, žiūrint į tuos, su kuo bendrauju ir ką sutinku.

Nieko mums nereikia, nei vaikų, nei šeimos, nei aktyvaus laisvalaikio (kokionors ten, scubadaivingo, slidinėjimo, vilnos vėlimo ar šunų vedžiojimo), antrų pusių nereikia, tų pačių gyvūnėlių tai irgi, nes numarintumėm, sąžinė kažkur toli, reputacijos išvirkščios, o gėdos jausmas palaidotas už devynių marių. (Ko neatsimenam, tai tikrai nebuvo.)

Keletas nugirstų pasisakymų šia ir kitomis temomis (autoriai įvardyti nebus privatumo sumetimais): “Uoj, jo, su bloga kompanija aš susidėjęs, bettai norėčiau dar su blogesne!”; “Ženysiuos nebent kai permiegosiu su 200 moterų”; “Nesulauksi pensijos, jei tavo tokie sekmadeniai”; “Patinku aš jai, tuoj gal draugaut pasiūlys. Bbd, bėgsiu!”; “Sorry, negaliu kalbėt, jau antradienis, o aš vis dar komoj ir dingęs be žinios!”; “Būkit gražūs – nevalgykit!”; “Jei leistų babkės, labiau pasileidus būčiau”; “Jaučiuos kaip tas bomžas su vienu dredu”; “Noriu didesnio penio ir pasaulio taikos”; “Aš visiškai nebegalvoju apie dienas, ta prasme jų vardus ir skaičius. Absolučiai. Man tokie dalykai nebeegzistuoja. Yra tk rytai ir vakarai.” ir t.t. ir pan. Kada prisėdus būtų galima daug panašių iškapstyt.

Baigdami mokyklą, rodos, atrodėm, elgėmės, bandėm mąstyti ir jaustis žymiai solidžiau nei dabar. Laukėm mokslų pabaigos, laukėm universiteto, laukėm, kada bus geriau. Ko dabar laukiam? Čiuju, savaitgalio laukiam.

Bevaliai bedaliai, parazitai savo šaliai, visas mūsų gyvenimas – kas? Didelis balius. Cheers.

Rodyk draugams

Vilniaus gyventojų su(ap)rašymas

Gal jau pasikartosiu (bet visi mes kartojamės, so). Gyvenant Vilniuje galima išskirti kelias labai ryškias Vilniaus gyventojų grupes. Pradėkime nuo tų, kuriems Vilnius – savas miestas. Jie čia gimę ir užaugę. Šią kategoriją padalinčiau perpus. Deja, procentaliai įvertinti negaliu, bet whatever.

Vilniečiai. Tie tikrieji, kurie baigė Salomeiką, Licėjų, Jėzuitus, Basanavičių ar pan. Dauguma studijuoja VU, TVM, ISM, kai kurie išsibarstę po MRU ir VGTU. Gyvena Pilaitėje, Antakalnyje, Buivydiškėse, Skaidiškėse, Lazdynuose, Fabijoniškėse ir pan. Rajonuose. Jie turi labai tvirtas draugų kompanijas, kurios susikūrę prieš daugelį metų. Jie nepaprastai pasitiki savimi, nežino gatvių pavadinimų, labai gerai atsimena Intro, Ritos Slėptuvę, Muzikinį Angarą, jaunesni – Gravity jų klestėjimo laikais. Vyriškos lyties atstovai, kurie priklauso šiai grupei, merginoms nešulių nepaneša ir nelabai mokėtų pakovoti, jei juos kas užpultų gatvėje; tuo tarpu panos nežino, kad kitiems žmonėms draskyti akis nėra normalu. Jie sako grieeeetinė ir spyyyynta. Jų vakarėliai dažniausiai nebūna linksmi. Jie baigiasi apie 2val. Dauguma jų turi antras puses, kurios tą 2val. jau rymo jiems ant peties po 3 alaus. Rimtesniuose vakarėliuose jie kartais parūko žolės. Valgo čiliake, Guru, Pizza Jazz ir pan. maitinimo įstaigose. Jų festivaliai – B2G bei Tamsta. Mėgstamos vietos – Vinchenso, Tappo Doro, In Vino, La boheme ir pan. Važinėja mašinomis (tėvų arba savo). Ne(be)rūko.

Vilniečiai rusakalbiai bei lenkai (be jokių intencijų kažką nedoro pasakyti apie tautines mažumas.) Jie augę Karoliniškėse, Krasnūchoj, Šeškinėje ar kituose panašiuose rajonuose. Ko gero, baigę rusų ar lenkų mokyklas. Jie mėgsta blizgesį, žvilgančius audinius ir auksą. Jie visada pasipuošę. Mėgstamiausias restoranas – Carskoje Celo. Prekybos centras – Gariūnai. Gerai atsimena Mensų bei Relax’o klestėjimą. Jie klauso Ruskoje Radio ir jokiu būdu nepraleidžia Tiesto pasirodymų, White Sensation, Pure Future ir panašių renginių. Mėgstamiausias klubas – Malibu. Jie mėgsta švęsti – švenčia viską – pradedant kovo 8-ąja, baigiant vardadieniais. Jie itin nuoširdūs, o vakarėliai su jais beprotiškai linksmi. Muzika – Vintazh, Tiesto, Armin van Buren, Paul van Dyke, Maksim, Chili.

Kitos dvi grupės – netikri vilniečiai, į šį miestą atvykę jau pilnamečiai.

Vilniaus gyventojai, atvykę iš kitų miestų. Daugiausiai – iš Panevėžio, Alytaus, Druskininkų, Zarasų. Pasitaiko ir klaipėdiečių bei kauniečių. Iš jų kilę didžioji dalis Dj’ėjų. Tiesą sakant, jie sudaro didžąją dalį tūsofščikų. Gyvena centre, Senamiestyje, Žvėryne, Užupyje, Antakalnyje ir pan. rajonuose. Jie itin stilingi. Baigę, metę, arba vis dar besimokantys universitetuose, bet apie tai beveik nekalba, nes juose rodose itin retai. Jie visi dirba, arba daro dar kažką be mokslų, turi daugybę kitų užsiėmimų ir visada spėja į visas svarbiausias tūsofkes. Jie visada turi pinigų. Jie atkakliausi iš visų aprašytųjų grupių. Jie visus pažįsta, o jei dar nepažįsta, tik laiko klausimas, kada susipažins. Mėgstamiausios vietos – kažkada – Gravity, (jie gerai atsimena ir tūsus Arkoje), Funky Monkey, dabar – Cozy, Opium, Briusly, ŠMC, pastaruoju metu – Gorky, Vienkiemis bei Gingo. Afterina Sattoje. Labai dažnai sutinkami open-airuose. Muzika – techno, minimal techno, breaks, speed garage ir kitos elektroninės muzikos atšakos. Labai gerai žino, kad gaidys – ne tik paukštis. Išskirtinis bruožas – nevalgo ir nemiega, daug rūko. Festivaliai – Satta Outside, Tundra, Sūpynės. Važinėja dviračiais bei taxi.

(Amžini) studentai. Jie atvykę ir mažesnių miestų bei kaimelių. Iki studijų Vilniuje buvę 4 kartus – porąsyk su ekskursija į TV bokštą ir dar porą – prieš rugsėjo pirmąją apsipirkti su šeima Gariūnuose. Didžioji dalis mokosi VPU. Gali būti, kad gerai mokęsi mokykloje. Mergaitės plaukus dažo sruogelėmis, mėgsta aukštakulnius derinti su kuprinėmis, o berniukai visų švenčių proga išsitraukia baltinukus. Nevengia žvilgesio. Gyvena bendrabutyje, arba 6-iese dviejų kambarių bute Viršuliškėse ar Pašiluose. Rūkyti pabandė 12kl. Šimtadienio metu, tuos bandymus toliau sėkmingai tęsia besilinksmindami universiteto tūsuose. Didžioji dalis šios grupės atstovų priklauso studentų atstovybėms, su kuriomis ir tūsinasi – švenčia atstovybių gimtadienius (kurie niekada nesibaigia), cementovkes, betonovkes ir pan. Tiesą sakant, jie tūsinasi ~5k. per savaitę. Daugiausia tūsina barake. Mėgstamiausi gėrimai – alus, sidras ir degtinė. Mėgstamiausios vietos – Artistai, Route 66, labiau prasimušusiųjų – Disco 311, Plan B, Tarantino. Vos įstoję jie šventai tiki, kad ir toliau mokysis taip pat gerai, kaip ir mokykloje. Jų problema ta, kad, atvykus į Vilnių, mama už nugaros jiems nebestovi ir pamokų daryti nebeliepia, tad jie dažnai atleidžia vadeles. Mama jiems skambina dažnai. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais Vilniuje labai aktyviai dalyvauja naujų santykių vystyme; didžioji dauguma išsiskiria su antrom pusėm, su kuriomis draugavo 6m. Kai kurie jų pirmąsias seksualines patirtis išgyvena vos atvykę su kitų studentų atstovybės narių pagalba. Mamos jiems iš namų jiems įdeda 3 maišus bulvių, 20 stiklainių raugintų agurkų, naminės varškės bei 12 skiritngų rūšių patiekalų artimiausioms dviems savaitėms. Tai ir valgo. Kai pataupo, nueina į Can Can’ą arba Forto Dvarą. Niekada nematė narkotikų, bet turi draugų, kurių pažįstami yra bandę žolės. Muzika – Kelias į Žvaigždes, “Living on my Own” 7-o coverio remixai, ir šiaip, daug populiarių dainų coverių remixai. Festivaliai – Fidi, Gadi ir pan. Važinėja troleibusais.

Žinoma, kiekviena šių grupių dar gali būti suskirstyta į daugybę subgrupių, su dar ryškesniais bruožais. Taip pat drįsčiau spėti, jog grupių atstovai turi polinkį migruoti iš vienos grupės į kitą, atsižvelgiant į socialinę padėtį, draugų ratą ir panašius niuansus, o taip pat, yra nemažai ir tokių, kurie pasižymi savybėmis, būdingoms keletui aprašytų rūšių.

Rodyk draugams