BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip palengva ateina pabaiga

Niekas negalėjo patikėt, ir pati dar netikiu, bet šį savaitgalį praleidau namie - jokių draugų, jokių svaigalų - ir pagaliau pabaigiau kursinį darbą. Penktadienį laikiau vieną svarbiausių egzų, dėl kurio visiškai nebuvau tikra – penketo būtų užtekę, bet kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau gauti septynis, kas pas šią dėstytoją yra labai daug. Palengva mokslai ritasi į pabaigą – liko tipologijos (gretinamoji kalbotyra) egzas ir final exam, kuris, ko gero, pareikalaus nemažai streso ir jėgų. Ir tada, jei viskas gerai, bus viskas. VISKAS. Viskas paaiškės iki birželio trečios, laikykit kumščius.

Tu neįsivaizduoji, kaip norėčiau dabar išgriūti kur prie baseinėlio su aperolio taure rankoj. Svajonės svajonėm, o kolkas – reikia varyti pilnu tempu.

Beje, pirmą kartą gyvenime vasarą leisiu Vilniuje. Įdomu. Kasdien vis labiau stiprėja ilgesys Vienai ir Berlynui. Kartais taip maudžia, kad noris užsikasti po žemėmis. Norisi tikėti, kad dar bus, kada paklajoti po pasaulį ir niekuo nesirūpinti. Gaila, tačiau darosi vis sunkiau patikėti, kad kada dar jausiu įkvėpimą. Mano pasaulyje meilės nėra. Užvis labiau jos nėra čia, Vilniuje, vienišų šunų mieste.

Rodyk draugams

Visuomenė ir Individas

Turiu tiek daug papasakoti apie filmus, kuriuos žiūriu, apie spektaklius, į kuriuos einu, apie muziką, kurios klausau. Bet nesidėlioja mintys, neveikia kritinis mąstymas. Sukas galva ir verda emocijos manyje. Trumpam nebesu racionali, nebeapmąstau kiekvieno žingsnio, nebesu atsargi. Matai, čia nereikia budrumo, čia viskas sava. Tik ar tikrai? Baisiausia dabar suvokt, kad pirmą kartą matomos Vienos gatvės atrodė savesnės ir jaukesnės už šimtus kartų išvaikščiotus Panevėžio ar Vilniaus skersgatvius. Aš bijausi pasaulio, bijausi visuomenės šaltumo, kartais net šiurpas krečia patiriant žmonių atšiaurumą. Patiriu vėl ir vėl, kaip nemadinga čia rūpintis vienas kitu, kaip neįprasta būti elementariai mandagia ir kultūringa sistemos dalimi. Ne man toks pasaulis. Nenoriu, net nebemoku eit į žmones šilta atvira širdimi ir susilaukti akmenų krušos. Net man, kaip kažkas yra pasakęs, arogantiškai egocentrikei, nepriimtinos šitos žaidimo taisyklės. Pripratau prie šilumos, patogumo ir žinojimo, kad viskas bus gerai. Nedrįskit, net nebandykit to iš manęs atimti, galiu įkąst.


Žodžiai!

Rodyk draugams

Ohne Dich Ist Alles Doof/Be tavęs viskas kvaila


Be tavęs viskas kvaila.

Ir tikrai. Kvailos gatvės, gėlės, mašinos, televizorius kvailas, žmonės kvaili. Aš kvaila. Jei kas ir atrodė aišku prieš išvykstant, tai dabar neaišku niekas. Paskutiniai metai universitete, amžius, kuris kažkada atrodė jau toks solidus, kuomet viskas jau turėtų būti aišku. Dabar nebežinau, nei kur teks nakvoti už savaitės, nei kur grįšiu pavasarį, nei draugai kas nei priešai nežinau. Aš ir vaikas ir senis, bijau pasaulio, bet jau žinau, kad didžiausias turtas, dėl kurio noris kovoti – ramybė. Ne tyla, ne muzikos neskambėjimas ar kaimynų vaidų negirdėjimas, ne. Ramybė, kai sėdi paryčiais karlsplatze prie fontano, šneki su nepažįstamaisiais, nesi tikras dėl kelio į namus, bet žinai, kad viduj ramu. Ak, kaip laukiu ir tuo pačiu prisibijau žmogaus, kuris grįš vasarį. Bet užvis labiau džiaugiuos, kad gyvenimas dovanoja tas klaidžias keliones, kai pamažu ieškai savęs ir jauti, kaip galvoje atsiskiria juoda ir balta, akmenys ir perlai, mylimi ir nelabai.

Rodyk draugams

Antroji diena Lietuvoje: stebiuosi, baisiuosi, džiūgauju

Grįžau. Kaip viskas keista! Keista girdėti visur lietuvių kalbą, keista, kad parduotuvės dirba ilgai, keista žiūrėti TV (kur vis dar rodo Drąsių, KAMON) ar skaityt ‘Žmones‘, keistas vandens skonis. Taip, turbūt atsigausiu labai greitai, bet faktas, kad niekada nebebus, kaip buvo. (Gal ir Ačiū Dievui).

Labiausiai šiaip šokiravo, kad kuras – jau virš 4lt ir kainos parduotuvėje. Man tikrai baisu net pamąstyti apie atlyginimų ir maisto kainų santykį. Dar vienas netikėtas reikalas – šiandien supratau, kokia beprotiškai skani grūdėta varškė ir lietuviška duona (nors Austrijoj tikrai nedūsavau iš ilgesio šiems produktams, kaip mėgsta kai kurie).

Vakar turėjau mielą vakarą su tėvais, gėrėm šampaną, valgėm mocartukus ir plepėjom. Viena šeimos dalis sakė, kad grįžau suaugusi. Pamažu ir pati tai jaučiu. Labai neprastas jausmas.

Rytoj – į Vilnių. Džiūgauju, girdėdama, kaip visi sako, jog išsiilgę. Aš myliu savo draugus.


Rodyk draugams

Aš grįžtu namo

Viskas, susidėjau daiktus ir po 10 valandų jau sėdėsiu autobuse. Taip, mes keliaujam autiku, nes išeina dvigubai pigiau nei lėktuvu. Na, ir penkiagubai ilgiau. Vėl laukia amžinybė su visom Vienas Namuose dalim. Visada sunkiausia būna kelionė atgal. Tik šįkart situacija šiek tiek kitokia, šįkart aš velniškai ilgiuosi namų ir visų tų, kuriuos palikau, dėl to neturėtų kamuot liūdesys, kad viskas baigės. Juolab, kad grįžtu vos porai savaičių ir vėl prasidės bėgimas. O dar labiau guodžia tai, jog draugai leidžia aiškiai suprasti, kad manęs labai laukia ir ilgisi, o kai kurie neslepia - liūdna, kad vėl taip greitai išvažiuoju. Gera grįžti ten, kur esi laukiamas. Gera žinoti, kad ši vasara buvo dar tik įžanga į tai, kas manęs laukia toliau.

Reziumuojant šiuos tris mėnesius, galiu drąsiai sakyti, kad dabar jau tikrai neblogai pažįstu Vieną ir jos ilgėsiuos. Čia gera gyventi, čia gražūs žmonės, vaizdai ir jauki čia atmosfera. Aš tikrai čia dar sugrįšiu. Nežinia, kaip vėliau pasisuks gyvenimas, bet neatmesčiau galimybės ir kažkada čia įsikurti ilgesniam laikui. Labiausiai pasiilgsiu klajonių traukiniais po Austriją, vandens iš alpių ir to ramumo, kuris tvyro ore, kai grįžti paryčiais iš naktinių žygių. Pasiilgsiu saugumo, prie kurio čia nesunku priprasti. Galų gale, net drįsčiau sakyti, kad po šios vasaros pasaulyje atsirado dar viena vieta, kurioje jautiesi it namie. Kaip visada šiek tiek graužiu save, jog tikrai ne maksimaliai išnaudojau visas galimybes, kurias turėjau. Na, At least esu veik tikra, kad iš visos mūsų kompanijos pamačiau ir supratau turbūt daugiausiai. Mano nepasitenkinimas savimi ir savo valios trūkumu palengva nyksta, kai matau, kaip kiti be jokių sąžinės priekaištų nuslysta paviršium. Taip, visada reikia žiūrėt į gerus pavyzdžius, bet… Jaučiu, kaip mano sąmonėj tarsi ledai tirpsta kai kurios abejonės, kurios dar kamavo prieš čia atvykstant. Jaučiu, kaip pati keičiuosi, formuojuosi, kaip individas. Pačiai įdomu, kas galiausiai iš manęs išeis po visų šitų vojažų. Labai labai tikiuosi, kad bent jau man pačiai patiks tas naujas žmogus ir jausiu ramybę ir susitarimą su pačia savimi.

Na, susitiksime Lietuvoje. Labanakt.

Rodyk draugams

Visai ramus vasaros finalas

Kątik grįžau iš The Eels koncerto. Jei nežinai jų, pažiūrėk čia, gal visgi žinai, tik neprisimeni. Ėjom for fun, nesam didelės fanės, tikėjomės išgirsti keletą žinomų gabalų, bet nuskambėjo tik pora girdėtų. Ir šiaip, šokiravo vokalisto arogancija (publikai pasakė vos keletą sakinių, kurie buvo maždaug „Hey, say thanks for a wonderful guy – me“ ir išvaizda (barzda per visą veidą, akiniai nuo saulės ir dar skara ant galvos). Vaikinas, kuris dirbo koncerte papasakojo, kad vokalistas žiauriai pasikėlęs ir net nepadalina autografų gerbėjams po koncertų. Fuj.

Na o šiaip vakaras buvo puikus. Sutikau puikų vyrą, kurį tikrai lengvai įsižiūrėčiau. Taip taip, rytoj paskutinė mūsų diena čia. Damned Karma.

Labai labai dabar šis gabalas:

http://www.youtube.com/watch?v=_raonMRuT54

Rodyk draugams

Lietuvaičių nuotykiai Austrijoje

Vakar čia kažkaip netikėtai užtūsinom su lietuvaičiais. Taip gan ramiai, bet man kažkaip išvis vakarykštė naktis tokia juokinga juokinga. Šiaip nei gert nei kažkur užsibūt neplanavom, ėjom į Starbuks‘ą kavos, nes kambariokė tai toliau gyvens Lietuvoje, kur šio gėrio dar nėra, tai reikia atsiskanaut iki soties. Paskui kažkaip atsiradom mylimiausiam Irish pub‘e, gurkšnojom alų ir išgirdom, kaip vienas vaikinas telefonu šnekėjo lietuviškai. Jei būtumėm kokioj Airijoj ar angluos tai turbūt būtų normalus reiškinys, o čia – iš tiesų keista, nes lietuvių bendruomenė Vienoj velniškai mažytė ir jaunų žmonių ten vos keli. Taigi, pradėjom plepėt, užsisėdėjom, paskui prisijungė dar daugiau lietuvaičių, viskas smagiai ir jaukiai. Bet žinai, dabar tikrai galiu pasakyt, kad nieko nėra baisiau už pavydžias malaletkas. Nes, nu realiai, nei mes į tuos bernus rimtai žiūrėtumėm, nei kokių kėslų turėtumėm. Tiesiog smagu pabendraut, o jie tokie labai keistai juokingi - išvykę iš Lietuvos gan seniai, tokie pasimetę jaunučiai turtingų tėvų vaikeliai, šviežiai baigę mokyklą, o dar ir vilniečiai. Įtariu, kad žinai, apie kokį tipažą šneku. Na o mergos. O jau mergos. Mes realiai apakę buvom, kaip jos ten skeryčiojos, kėlė scenas (o be to, kaip man paskui paaiškino, tai jos net ne tų čiuvų mergos) ir visaip kaip nemandagiai elgės. Gėda pelėda. Whahaha. Na o dabar, labas rytas, rituos iš lovos ir darausi pusryčius. 13.30, žinau, katino dienos.

P.S. Gavau va tokį pasiūlymą Berlynui:

Dear xxx,

I’m a polish artist and since over a year in Berlin. I live up to last month with an very open-minded economics student who stood for me also as a nude model in front of my camera. Unfortunately she study now in London, so I’m looking for an open minded flatmate, which stands also in front of my camera.

Best Regards
xxx

NU.

O dar vakar matėm viešą blowjob’ą. Too much man kažkaip čia to open-minded stuff.

Rodyk draugams

Aš jau tikrai noriu namo

Ryt pagaliau važiuojam į Insbruką kalnų  žiūrėt, ačiū Dievui prišnekėjau namų deives išlįst pasikultūrint, jei galima šią misiją taip pavadint. Šiaip gal ir nieko baisaus būtų keliauti vienai, bet vistiek kažkaip lievai (pirmyn-atgal 10val. traukiniu). Mums čia liko vos 6 dienos. Gal ir gerai, nes jau tikrai jaučiuosi stuck, reikia kažkokio judėjimo. Reikia tūsų, žmonių ir veiklos. Grįšiu, susitvarkysiu milijoną reikalų ir po poros savaičių lėksiu į Berlyną. Dėl buto niekas niekas neaišku. Neramu.
Beje, man labai labai reikia maikutės su Batman atributika. Labai labai. Gal žinot, kur rast? Nes nu taip man gražu, kad umiraju. Visokios iš suvenyrų paduotuvių padišovos netinka.

Rodyk draugams

Kultūrinimasis ir kita mišrainė

Penktadienį ryte pagaliau prisiruošiau psivaikščioti po muziejus. Kadangi labiausiai domino Schiele ir Klimtas, tai iš pradžių ėjau į Leopold Museum.


Šalia tikrai įdomių darbų čia mačiau daug briedo, toks lengvas balaganas priminė mūsų Nacionalinę Dailės galeriją, kur ne į temą greta sukabinti fotografijos ir grafikos darbai. Minėtieji Klimtas ir Schiele nenuvylė, tik pasigedau įžymesnių jų darbų. (Kiek žinau, didžiausią ekspoziciją turi Albertina Museum, gal dar kažkada užsuksiu ir ten, bet erzina mokėti 22lt už visai neįspūdingą parodą (kaip nutiko Leopolde)).

Naujas atradimas – Otto Muehl. Darbai, kurie kelia nuoširdžias emocijas, puiku.


Paskui ėjau į Kunsthalle.


Mano tikslas buvo paroda Street and Studio, kuri taip pat pasirodė visai kitokia, negu tikėjausi, bet netikėtai labiausiai sužavėjo atskira Keith Haring ekspozicija.


Genialus paprastumas ir fone skambanti Blondie muzika prablaškė po migdančių klajonių Leopolde. Kalbant apie Street and Studio galiu pasakyti, kad visgi street meną labai sunku pateikti ir tinkamai pristatyti tarp galerijos sienų.
Finale atsiradau Fish and Chips, Twice Please?! Visiškas balaganas.

O vakare sėdėjau namie, žiūrėjau Polanskio “The Ninth Gate“ su J. Depp‘u, už lango žaibavo ir trankės griaustinis ir supratau, kad vyksta penktadienis, trylikta. Cha.

Vakar buvom prie Hundred wasserhaus. Gražu.


Liko lygiai mėnuo iki Lietuvos, visai laukiu.

Rodyk draugams

Apie norus ir ilgesį

“Reikia niekada neišvykti arba niekada negrįžti, nes sugrįžęs niekada nerandi, ką palikęs ir imi nesutarti su pačiu savimi.”

E. M. Remarkas

Vaje vaje, aš jau dabar morališkai rengiuosi šiam vidiniam nesutarimui. Kai palikau vaikystės miestą, kartais keikdavau Vilnių, dabar varau dievulį į medį ir keiksnojuos Vienoj. O dar laukia ilgas ruduo, Berlynas, krūvos naujų žmonių ir įššūkių. Aš retai džiūgaujų dėl šviežių laimių – priešingai, mėgstu nostalgizuot ir idealizuot praeities akimirkas. Žinau, kad kažkada ir dabartis atrodys mielesnė. Žmonės dažnai sako, kad mėgsta naujas pažintis. O aš neapkenčiu naujų pažinčių. Man patinka turėti senus draugus. Man skauda, kai jų nėra šalia, aš jaučiuosi nesaugi be jų. Dar labiau skaudina suvokimas, kad prakeikta ekonominė situacija ir kiti velniai varo iš Lietuvos mylimus.

People always leave. Dabar jau net ir aš. Aš nežinau, ar grįšiu ilgam. Nežinau, ar norėsiu grįžti. Žinai, ko labiausiai noriu? Noriu norėti gyventi Lietuvoje.

http://www.youtube.com/watch?v=X4P2I4Twi7w

Rodyk draugams

Mid crisis (?)

Pagaliau buvo wild savaitgalis su jūra alko, šokiais ir dainom. O dabar jaučiuosi vieniša, pagiringa ir durna. Ir taip nuoširdžiai nuoširdžiai pasiilgau Vilniaus, Panevėžio, šeimos ir draugų. Ir dar taip nuoširdžiai ilgiuos jausmo, kai jautiesi žiauriai svarbus ir reikalingas. Jau praėjo lygiai pusė laiko čia.

Rodyk draugams

Trapped

Taip, aš esu numeris vienas pasaulio mieste, taip aš turiu marias laisvo laiko ir milijoną galimybių įdomiai leisti laiką, bet aš taip tingiu kažką daryti, kad net sarmata. Ir nežinau, kaip viską išjudinti. Čia velniškai trūksta draugų, bet aš tikrai nesiruošiu eiti ir ieškoti draugų, nes aš taip nedarau ir jei daryčiau, prieštaraučiau sau ir nesijausčiau normaliai. O pas mane atvažiuoti niekas negali, nes, visgi, finansai visų riboti, o rainėras i Vieną neskraido. Gerti ir baliavoti su tais, su kuo man neįdomu ir nejauku, taip pat nenoriu, o dar ir vardan dietos turėčiau gerti kuo mažiau. Kaip sakoma, turiu dangų, tik sparnai pakirpti.

Kings of Leon - Milk

Rodyk draugams

Apie debilus ir ramybę

Nesusilaikysiu neparašius šito. Kiek kartų per savaitę gaunat laiškus iš visokiausių idiotų įvairiuose socialiniuose tinklapiuose? Myspace, fb, couchsurfinge, dar kažkur? Nes aš gaunu nuolat ir dažnai ir nesuvokiu, negi jie tikrai tikisi, kad sulauks atsakymo? O gal iš kažko sulaukia, todėl ir toliau tuo užsiima? Dažniausiai tokių laiškų rašytojai būna 30+ ir kaip taisyklė nelabai šviesios odos ir, žinoma, ne itin raštingi. Nors šviežiausia patirtis rodo, kad visgi visur debilų pilna, ir net iš manojo Landstrase apsireiškė. Taip, aš turiu ne vieną ir ne du profilius socialiniuose tinklapiuose, nes jie padeda komunikuoti su įvairiais žmonėm dėl įvairių interesų ir taip, jei nebūtų manęs taip visur pilna, nieks man nerašytų ir nebūtų šito posto. Nu realiai aš nesiskundžiu, šiaip, juokinga. Čia yra tik keletas perliukų, bet jų yra nesuvokiamai daug. Pathetic iki skausmo.
Kita tema.
Jau begalybė laiko be alkoholystės, moralkių, atminties duobių, tanculkų, šyzų ir panašių daiktų. Visai nieko, tik kad nuobodu labai. Jaučiu, kaip lėtai lėtai slenka laikas. Užaugau? Ar čia dėl to, kad Vienoj iš esmės viena? Finale darom išvadą, kad stipriausiai ir pasiilgau to, ko labiausiai norėjau atsikratyt. Dabar viską atiduočiau už 2008-ųjų Spartakiadą.

Rodyk draugams

Rūkalai ir dar šiek tiek vaizdų

Bet žinai, nors ir mečiau visiškai savu noru, nieko neįtakota, vien dėl proto apraiškų (brangu, smirda, žudo, blabla) rūkyt vistiek noris. Ypač atvažiavus čia, kur visi rūko visur, taip natūraliai įsivazduoju cigaretę savo rankoje. (O dar vakar pažiūrėjau tris Mad Men serijas, tai išvis). Labiausiai pasiilgau ne nikotino, o to, kaip rūkymas užpildo visas pauzes. (Daug šnekėjom apie tai su nauju pažįstamu Peter. Pasirodo, daug psichologų nagrinėja rūkymo priežastis ir oj ne visos susiję su priklausomybe nikotinui. Niekada anksčiau apie tai nepagalvojau). Bet ne, aš nepasiduosiu, paprasčiausiai neapsimoka. Iš šiaip, niekada nebuvau ta tikroji rūkalė, kuri eina šalti vasario vidury per pertrauką. Visada rūkydavau tik patogiai įsitaisiusi ir tik savo mėgiamus brand‘us. Labiausiai pasiilgstu rūkymo, kai vairuoju, ypač kai tenka vienai įveikti didelius atstumus. Štai vienas kadras iš senų laikų:

Aną šeštadienį mažumėlę ragavom Aperolį, keitėm dislokacijos vietas, o ryte atsibudusi radau tokį vaizdelį namie. Net šiurpas perėjo. Tie, kas žiūrėję How I Met Your Mother supras, what I mean. Savininkas taip ir neatsirado (!). P.S. Rūžavos šlepkės ne mano.

O čia Graz panorama, kadras iš mano muilinės. Buvom nuvykę pirmadienį trumpam.

O va tokį dalyką atradau Burger King’e prie mano namų. Labai patogu - tereikia įsirašyti savo vardą. Epic. Jau žinau, kokią atvirutę siųsiu savo exkambariokei gimtadienio proga.

Va tokie vaizdeliai kabo ant kiekvieno kampo. Įdomu, kokį komentarą turėtų mano močiutė. Mane pačią šiek tiek išgąsdino, kai penktą ryto šliaužėm namo ir kilstelėjus galvą tai išvydau.

Tokia skulptūra puošia MQ kampą. Iš pradžių tikrai apgavo ir mane, visgi pasirodė neįtikėtina, kad vemdamas žmogus gali užmigti.

Vaizdelis iš Vienos blusų turgaus. Čia nupirkau lauktuvių Mozart’o vinilą!

Rodyk draugams

I Love Vienna

Atostogos (uoj, internship, vis pamirštu) įgauna pagreitį, dienos karštėja, vis labiau atsipalaiduoju, o Viena kasdien daros vis labiau jauki ir sava. Daug tinginiauju, (nes dieną neįmanoma nieko daryti, kai lauke +32), klausau geros muzikos, žiūriu filmus, o kai atvėsta iki kokių +26, lendu į miestą dairytis, žmonėtis, tiesiog stebėti, kaip čia verda gyvenimas. Dabar rezgu planus, kaip nusigauti iki Venecijos (nes tik ~800km!) ir svajoju kaip įmanoma geriau pažinti tą tikrąjį, ne turistams paruoštą Vienos veidą.

Vakarais visi renkasi čia. Geria vyną, braido fontane ir šnekasi. Svaigi vasaros naktų magija.


Rodyk draugams

Magiškasis savaitgalis

Ketvirtadienis. 19.30 susitariau susitikti su draugu, kuris atostogauja Vienoje. Kadangi nujaučiau, kad be alkoholio apsieita nebus, tai įsimečiau į rankinę Lambruskos ir porą puodelių. Kainos supermarketuose ir kavinėse kardinaliai skiriasi (tarkim, alus supermarkete ~0,6euro, o kavinėje nuo 3,5euro), tai visi parkai, kurių nakčiai niekas neuždaro, knibždėte knibžda žmonių (gitaros, dainos, alus, vynas ir visoks kitoks entertainment). O tokiu oru netgi maloniau relaksuotis ant pievelės nei už stalo. Sėdėjom, gurkšnojom, klausėmės gyvai atliekamos muzikos ir plepėjom, o visokie apsukruoliai mums siūlė pirkti šalto alaus iš jų rankinės vos už 1,5euro. Kadangi alus mums nelabai, nusprendėm šį vakarą apsistoti ties vynu.

Later, netikėtai atsiradome MQ, kur vyko prozos vakaras ir buriavosi minia žmonių, beieškodama tuliko akies krašteliu pamačiau Vienos modernaus meno muziejų ir būtinai ten apsilankysiu (tik reikia sulaukti rugpjūčio pirmo ketvirtadienio, nes tuomet šitam reikalui būna discountai).

Ačiū draugui, atradau dar vieną puikų lengvą gėrimą, šiek tiek primenantį Campari ir labai gerai atliekantį gaivinimo funkciją, kai lauke pliutrisdešimtpenkiAperol Spritz. Dabar jau žinau, kas bus šios vasaros gėrimas numeris vienas.

Trumpai susimavus, ketvirtadienio vakaras davė tai, ko man jau kurį laiką čia trūko – gerą juoko dozę, nuoširdžius pokalbius ir, pagaliau, tikrai atsipalaidavau. Puse keturių grįžau namo, o rytoj jau laukė kiti adventures.

Penktadienis. Susitarėm, kad atsikelsim 6, prabudau 8, šiaip ne taip išsiritau iš lovos 9.30, o 11val beveik kaip ir buvo planuota (anksti ryte) jau stovėjom traukinių stoty ieškodamos paogiausio kelio į Liublianą. Dėl įvairių niuansų kely praleidom bene visą dieną, bet užtat vaizdų prisižiūrėjom neįkanojamų. Gulėjau išsidrėbusi traukinio kupe, klausiau Junior Boys – Prallel Lines ir negalėjau nebūt išsiviepus iki ausų matydama tokius gamtos vaizdus. Bent valandą važiavom vien pro kalnus ir gražiausius vandenis ever.

Visą šeštadienį tingiai slampinėjom po miestą, valgėm ledus, kopėm į pilį, o galiausiai tiesiog vartėmės parke. Nereikėjo niekur skubėti, daug jaukiai šnekėjomės, valgėm abrikosus ir vis sau primindavom – the time is now. Magiškas vakaras mieste gurkšnojant mano jau minėtąjį Aperolį, kokteilius ir alų, atradinėjant unikaliausius miesto kampelius ir palengva įsijaučiant į jų atmosferą džiugino kiekviena akimirka. Visiškas atsipalaidavimas ir šypsena per visą veidą. Ir daug daug šiltų pokalbiųtokią pačią šiltą naktį.

Miegoti taip ir nenuėjom, nes tiesiog buvo gaila to quality laiko, kurį galėjom praleisti toliau besimėgaudami ta magiška būsena, kuomet jautiesi toks lazy and relaxed ir net nepajauti, kaip kyla saulė sėdint terasoj, iš kurios atsiveria vaizdai į visas pasaulio šalis.

Iš ten tiesiai ir pajudėjom į stotį, pasiryžę miego trūkumą kompensuot jau traukinyje. Stabtelėjom Villach miestelyje, kur, negaliu paaiškint, kodėl, trumpam užsukom į bažnyčią, o vėliau tiesiog vaikštinėjom palei upę ir maitinom laukinius paukščius.

Kaip gera gyventi, kaip gera ragauti gyvenimą pilna burna.

Rodyk draugams

Šventadienio mintys

Ar čia tik man taip atrodo, kad pastarojo meto mada nr.1 yra rašyt (gal tiksliau, dėliot) fashion blog‘ą? Kur bepasisuksi, visi juos rašo – pradedant fotografais (puiku), baigiant 15metėmis, kurios tiesiog skolinasi vaizdus iš kitų, nors nelabai supranta, apie ką eina kalba (gross). Visai nesvarbu, ką gali pasakyti apie tai, ką postini, esmė – prikraut į puslapį krūva ekskliuzyviai fashionistiškų nuotraukų ir tu jau mados karalaitė. Iš esmės tai manęs tikrai kažkaip rimtai nejaudina, tik vis tenka pabraidžiot po šlamštą, todėl nesusilaikiau neparašiusi šio komentaro.
Grįžkim prie Vienos. Čia gražu. Ir žmonės gražūs. Po pernai vasarą turėtos savaitės Lenkijoje, tikras atsigavimas. (festivalyje tarp 400.000 žmonių nuoširdžiai tikėjausi atrasti kažką žavaus, visgi, veltui. Ak, dar ir pražiopsojau galimybe išlikti kontakte su žmogum, kuris tikrai man ten kėlė nuotaiką, jei kas pažįstat ilgaplaukį Mantą iš Berlyno, netylėkit). Mes Lietuvoje tikrai neturim tiek puikių vaizdų ir vietų ir nekaltinkit manęs nepatriotiškumu, nes, visgi, tai – tiesa. Beje, vakar nuskilo pamatyt Him ir Wheatus gyvai. Nesu baisi fanė, bet proga šauni. Prasideda trečia savaitė čia, žvejosiu įspūdžius toliau. Laukiu nesulaukiu, kuomet eisiu žiūrėt Klimto ir Schiele.

Daug klausau Al Green. Pasaka.

Rodyk draugams

13-oji diena: Avelių tylėjimas ir kita mišrainė

Šiek tiek skaičių ir faktų:

Pažiūrėti filmai – 2 – ”99 francs”, “Berlin Calling”
Žiūrimi serialai – 3
“Joey”, “True Blood”, “Parks and Recreation”
Svoris – minus 3,5kg
Alkoholis – itin mažai, nes nesinori
Rūkalai – tuoj bus metai, kaip 0
Aplankyta parkų – 2 (Stadpark ir kitas, kuriame stovi 2 nepajudinami bunkeriai) bei 1 nykokas botanikos sodas
Muzika - Amelijos iš Monmarto, Pulp Fiction ir Virgin Suicides sountrack’ai
Naujai atrasta sena laimė – žiūrinėt Yvan Rodic ir kitų fashion guru blogus

Vasara įsibėgėja, lietūs pagaliau liovėsi, matyt, prasidės ilgesnės ir tolimesnės išvykos ir bus pamatyta daugiau ir įvairesnių vietų. (so far labiausiai visgi vilioja Mariahilfer Strasse su savo ultraplačia shopping‘o pasiūla (vienoj gatvėj 3 H&M‘ai!). Namų neilgu, ilgu kaikurių žmonių, su kuriais čia viskas būtų visai kitaip. Na, bet stengiuos negalvot ir išpešt viską, kas įmanoma, iš to, ką turim dabar. Išties, tam tikra prasme čia taip gerai, kad net nupurto pagalvojus, kaip reikės grįžti į dulkėtą Vilnių (o dar baisiau – Panevėžį), kur viskas per brangu in comparison to Lithuanian salaries, žmonės ne tokie mandagūs, kokie galėtų būti ir nematai tiek to teisingo stailo, kiek čia. Aišku, Vilnius turi savų pliusų – Vilniuj yra, kur šėlt iki paryčių ir tie paryčiai yra 7 - 9val ryto, o ne 3 - 4, kaip čia, marketai dirba sekmadieniais ir ilgiau, nes man, pelėdai, patogiausia shoppintis nuo 20val vakaro. Bet, faktas, kad tokia tvarka, kokia yra čia, labiau tausoja žmones (more or less), todėl ir dėl to per daug burnotis nederėtų.

Darbe, kurį oficialiai vadiname praktika, vieni vėjai, kaip sako mano tėtis (suprask, nesąmonių muziejus), bet perdaug neaikčioju, nes jau pripratau, kad man taip jau būna ir būna dažnai (absurdo teatro situacijos gyvenime). Užtat kolegos vaikšto išsižioję, nesuvokdami, kaip vadovas į ofisą gali atsivilkti savo 4 šunis, visą laiką valgyt šnekėdamas ir vaidint, kad sunkiai dirba rimtą darbą. O aš tuo tarpu vaikštau išsižiojus matydama, kad šventas lietuviškas bruožas kuklintis kiekvienam žingsny ir vaizduot besąlygišką nuolankumą vis dar gyvas kai kuriuose žmonėse ir sėkmingai laikomas normaliu reiškiniu. Niekas pirmas neis prisistatyt, niekas nieko nepakomentuos, nieko nesiims, nes nedrąsu. At the moment sėdžiu neva oficialiam susitikime su slovėnais, rašau susitikimo protokolą. Mmm. Niekas nesiėmė šio darbo, nes labai sunku. Taip sunku, kad net spėju parašyt blogą. Na, nevermind. Svarbiausia, kad šiandien mes jau varom į nacionalinį festą klausyt pačio Billy Idol .

Šiek tiek vaizdų iš mano muilinės

Rodyk draugams

Pradžių pradžia

Štai ir atkeliavome. 21 val. trukusios kelionės įspūdžiai: Krokodilų Gaudytojas ir visokie kiti savotiški filmai per autobuso TV (vis juokavome, kad turėtų rodyti Vienas Namuose, ir prisišnekėjom – antrąją dieną sulaukėm net dviejų dalių), milijonai paminklų dirbtuvių ir jų eksponavimo įstagų (suprask, kapinių) Lenkijos pakelėse, skęstančios pievos ir dirbami laukai su pulkais antyčių, keistos moteriškės, pasipuošusios smėlio ir visokių kitų gamtos spalvų treningiukais, ultraskoningu deriniu kojinėspliusbasutės bei blizgiomis rankinėmis bei it nepieniškas šokoladas nusvilusi mergina, sėdėjusi greta ir vis skaitinėjusi knygą šlovingu pavadinimu Kaip Susirasti Tą Vienintelį.
Senokai keliavau, bet regiu, kad tendencijos nelabai keičiasi, o filmų įgarsintojo rusų kalba balsas vis dar toks pats kaip prieš dešimtį metų.

Šiandien jau turėjom trumpą ekskursiją į centrą ir šiek tiek nejaukų pasisėdėjimą mus kuruoti pasiryžusio operos dainininko namuose. However, dar pora dienų ir, manau, įsivažiuosim. Man labai patinka ramuma, kuria alsuoja mūsų aplinka, vanduo iš alpių, griaustinis dabar už lango ir Air – Photograph (at the moment also).

Keep in touch.


Vaizdas pro lang
ą

Rodyk draugams