BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sekmadienio mįslės, arba apie tai, kaip viskas yra verta tyrimo

Žaidžiam alias:

-Bobute su dviem virbalais, kas?

-Kas buvo Mozei? (kas?)

-Storalūpė atlikėja, kas?

-Uoga, kurios mes nemėgstam, kas?

Žaidžiam šaradas: trys judesiai imituojant smurtą, vienas – kokso uostymą, kas? (realybėje atsakymas nuskambėjo akimirksniu)

(Ats. žemiau)

Ruošiantis magistrinio darbo rašymui ir bandant išsigryninti jo temą, kiekvieną kasdienybės situaciją sugebi pradėti analizuoti iš mokslinės perspektyvos.

Pvz., ar pastebėjote, kad sarafanas yra tas rūbas, kurio žmonės nesideda niekur kitur, tik į teatrą. Vat, įdomu būtų išsamiau paanalizuoti tendencijas ir kaip jos kinta.

Dar vienas klausimas, kuris vėl ir vėl grįžta man į galvą – kodėl kai sutinki kaimynę/ą laiptinėje ir sakai laba diena, šeši iš dešimties į pasisveikinimą neatsako, bet nuleidžia galvą ir nusisuka arba apsimeta, kad tavęs nėra. Įdomu būtų nagrinėti psichologiniu, lingvistiniu, socialiniu aspektais.

Ir galiausiai, kalbant apie kalbą, įdomu būtų ištirti, kiek ir kokių variacijų/alternatyvų egzistuoja narkotikų pavadinimuose bei iš ko ir kodėl jie kilę.

Dar būtų įdomu, kiek panevėžiečių žino, kas yra živačka, bei kiek nekaltų ir nieko pikto nerezgusių piliečių buvo nubausti eismo kontrolės.

Atsakymai:

-Megzti.

-Pranašas.

-Angelina Jolie.

-Gervuogė, bet ne pupa, kaip buvo atsakyta.

Einikis.

Gražaus sekmadienio vakaro, apmąstant per savaitę išgimdytas nuodėmes, mažuliai.

Rodyk draugams

Vilniaus briliantai, arba glemūras prieš tarybines sekcijas

Kai ilgai kažkur nebūni, vėliau ten sugrįžus viskas matosi kiek kitokiomis akimis ir įžvalgos lenda kiek giliau nei susizūlinus su įprasta aplinka.

Žengus vieną žingsnį atgal (atstumo prasme, ne progreso), kiek atitolus, Vilnių iš lėto priimu kaip vėl naują reiškinį. Jis keičiasi nepaprastai greit.

O pasirodo, tai išties fancy miestas. Visi puošiasi ir puošiasi daug. Gerai paruoštas makiažas jau nuo aštuntos ryto, atidirbti (tiesinti, garbanoti, kelti, velti) plaukai šiokiai dienai, konceptualūs rūbai išėjimui iki parduotuvės, ir visa kita, ir kita visa, žinai, apie ką aš. (Ne apie gabanas ir gelinius 6cm ilgio nagus, ne, aš apie kokybiškus, išties gražius rūbus ir bendrą pasirengimą viešumai.) Ir tai yra jėga. Vilnius verčia pasitempti. Tik kartais apsirėdęs paprasta eilute, pasijunti tarsi įžeidinėtum bendrą miesto stilių, ir it koks maištautojas į haute couture kolekcijos pristatymą įžengtum su pižama.

Vilniuje visi vairuoja naujas ir apynaujes mašinas, pietauja restoranuose, važinėja taksi, kerpasi aukšto lygio salonuose, gurkšnoja brangų vyną, gyvena dailiuose namuose ir vedžiojasi madingus šunis. Žmonės rūpinasi savo linijomis, apskritimais ir kampais.

Praeik per numylėto Vilniaus centrą vidury dienos ir pabandyk paprieštarauti. Vaizdas, įvaizdis, imidžas, poza liejasi per gatves, teka, srūva, tvinsta.

Ir man tai labiau patinka nei nepatinka. Estetika veikia teigiamai, ji glosto, gydo, ji pakelia aukščiau.

(Tik niekad nereikėtų pamiršti, kad paprastume juk genialumas, paprastume. Nepameskim galvų.)

Kiek gaila, kad arogancija irgi madinga. Ta tokia, kurios paliestas pasijunti it kas būtų dalgiu pakutenęs nugarą. Kai saulė danguj, dar nieko, bet jai nusileidus pradedi stebėtis, kokie gi miltukai beriami į vandenį, kad norėdamas netyčia neužklyst į vilkų pulką turi būti atsargus, nes gali likt apdraskytas. Jei nesijauti perdėm svarbus, verčiau pasijusk, gal suprasi, mat nesuprantu.

Bet žinai, po visų tų grožių bangos man vis tiek norom nenorom kyla klausimas, iš kur tie kraupūs troleibusai, apverčiantys miesto įvaizdį 180 laipsnių kampu, iš kur tos sekcijos, kurių surašymą mieste atlikus rastum daugiau nei gyventojų, iš kur Karininkų Ramovė, iš kur prašinėtojai ką nors atlikti „skubiai ir nebrangiai“, iš kur namai ir biurai, kur vis tiek kas nors nefunkcionuoja? Tiksliau, ne iš kur, o kodėl vis dar?

The best is yet to come. Tik dailius marškinius reikėtų užsitempt ne tik ant savęs, bet ir ant visko, kas tave supa. Ir atsipūst, įkvėpt, iškvėpt, ir prisimint - less is more, LESS is fuckin more, o žmonės gyvena vienas kito prieglobstyje, atsipalaiduokite.

Rodyk draugams

(Mokyklos) šustriakai

Prieš kelis mėnesius žiūrėjau tokią labai populiarią komediją Jump Street 21. Nelabai patiko, gale net nulūžau, bet įstrigo vienas momentas. Koks nusivylęs buvo Channingo Tatumo (visos mergos sėdi apsiseilėję, ou jė) herojus, kai grįžo į mokyklą ir pamatė, kad jis visai nebe šustriakas, kaip būdavo kadais.

Yra toks gan retas, bet labai ryškus žmonių tipažas, kuriam, bešnekant su vienu protingu žmogumi, visai netikėtai, prieš dešimt minučių ir kilo šis pavadinimas, - (mokyklos) šustriakai. Žodis „mokyklos“ įdėtas į kabutes, nes aršūs jie visai kaip mokyklos laikais, vedami paaugliško maišto fakelo, degančio šiknoj, bet tie laikai jau ėjo nuėjo neaiškiais keliais prieš daugel metų.

Jie tiesmuki. Jie niekuomet nieko nevynioja į vatą, būtų kartais gal ir nieko tokio, bet reikalas tas, kad tas tiesmukumas veržiasi ir tokiose situacijose, kur jo verk gyvenk demonstruot nereikėtų. Bendraudami su nepažįstamaisiais jie krepsis „tu“, parduotuvėje užlindę eilėje dar atsisukę sugebės paklaust, kiek valandų, „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“ ir panašius žodžius jie taria tik tada, kai jau labai labai reikia.

Nei knygų į biblioteką, nei skolų jie negrąžina. Iš principo „O man kiek žmonių yra negrąžinę daiktų? Tai kodėl dabar aš turiu grąžint?“. Jie pasakė, ir šventa.

Jie visuomet šimtu procentų pasitiki savimi. Ir nesvarbu, jei jų projektai dar negimę linkę sužlugti, nesvarbu, jei idėjos prieštarauja ir net kenkia bendrajai harmonijai, nesvarbu, jei jie kažką jomis įžeidžia.

Jiems būdingas mokykloj išmoktas talentas greit aplink save suburti pasekėjų ratą, kurie bus pasirengę linksėt galvom tuomet, kai jiems į ataką stos nepritariantieji jų mintims. Ratą buriant dažnai pasitelkiama „tas ant to pasakė“ strategija. Niekas kitas neprivers žmogaus staigiai tapt tavo ištikimiausiu draugu, kaip jam atskleista „paslaptis“, kad kažkas kitas už akių ant jo važiuoja. Dažniausiai šustriakai pasekėjais renkasi tuos, kurie jiems atrodo turintys mažesnį vidinį užtaisą ir, paprastai, akivaizdžiai mažiau nuovokumo. Tokie nenatūraliai gimę „draugų“ būreliai dažnai ir subyra taip pat greitai, kaip ir atsirado. Tuomet šusrtiakas nr.1 rankų nenuleidžia ir jau suka bruka planus, kaip suburt naują partiją. Tai jis daro visą gyvenimą, nesvarbu, kur bebūtų – universitete, sporto klube, ar tėvelių susirinkime. Visada atsiras, dėl ko pakovot.

(Mokyklos) šustriakams nežinomas nei kaltės, nei gėdos jausmas.

(Mokyklos) šustriakai yra tie žmonės, kurie visada žino pigesnį variantą nei tas, kurį pasirinkai tu, važinėja greitesne mašina, nei tavoji ir tvarko mergas, geresnes nei taviškė. Jie nuolatos varžosi, nors „varžovai“ apie tai net nenutuokia.

Būnant su jais vienoje patalpoje tiesiog jauti nuo jų sklindantį pareiškimą – „Aš kietesnis“. Būna, net suglumsti, nes varžytis lyg ir nesirengei.

Taip bekovodami su pasauliu tie šustriakai, būna, gauna savo. Bet dažnai būna, kad ir negauna. Nes jie nebe mokykloj ir isterišku savo tiesų įrodinėjimu atverti pavyksta nebe tiek užvertų durų ir dažnai atsitrenkia jie į tuos, kuriuos kadais užgavo ir šie dabar stovi aukščiau už juos. Visai kaip amerikietiškam filme, kur mokyklos susitikime po dešimties metų paaiškėja, kuris ten visgi šustresnis.

Rodyk draugams

Slaptaėdos

Slaptaėda – tai toks žmogus, kuris gyvena namuose, tačiau niekas niekada nėra matęs, kad į tuos namus jis atsineštų maisto. Jis teigia, kad maitinasi kavinėse arba svečiuose. Būna, kad iš namų neišeina kelias dienas, tad, visgi, kažkaip misti jam tenka. Štai tada ir pastebi, kad pamažu tirpsta mamos džemas, kurio tu nevalgai (dienos bėga, jo vis mažėja…), kad įtartinai greitai sunaudoji produktus, kurių prisiperki visai savaitei. Slaptaėdos gyvenimo credo – MAISTAS SKANUS TIK TADA, JEI JIS NE MANO. Būti slaptaėda reikia nemažai talento, nes būna, kad ilga laiką jie veikia nepastebėti. Vis dėlto, anksčiau ar vėliau slaptaėdos prieina liepto galą. Būdingi du scenarijai – 1) juos pričiumpa kasdien po truputėlį vis tuštinant svetimą stiklainį (slaptaėdos paprastai mano, kad jį tuština pakaitomis su stiklainio savininku, todėl šis to niekada ir nepastebės, bet štai čia jie ir padaro lemtingą klaidą.); 2) jų donorai kur nors išvyksta, tad namie nebebūna maisto ir slaptaėdoms tenka kažkaip suktis patiems. Slaptaėdos dažniausiai būna labai mieli ir draugiški žmonės, tad pykti ant jų dėl aprašytojo įpročio paprastai sunku. Slaptaėda gali tapti ir trumpalaike bet kurio mirtingojo role, išprovokuota nepritekliaus, tingumo, laikino proto aptemimo, ar kitų aplinkybių.

Rodyk draugams

Apie Kristmastaimą iš bepročių šopingo ypatybes Kanadoje

Kanadoje yra 10 provincijų, kuriose yra išsidėstę kažkur 150 Body Shop‘o parduotuvių. Aš gyvenu Albertoje, palyginus nedideliame mieste Edmontone, apie kurį niekas niekada nėra pas mus girdėjęs, dirbu viename iš kelių milžiniškų prekybos centrų ir žinai, ką? Bodyshopas, kuriame darbuojuosiu yra pirmas pagal savo reitingą Kanadoje. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad kiekvieną dieną pas mus ateina gazilijonas žmonių ir kiekvieną mielą dieną sutinku tiek bepročių, kiek nebuvau mačiusi per visą savo gyvenimą.
Aš nesu people person. Aš nesu labai tolerantiška, realiai aš nemėgstu žmonių. Todėl darbe, ou mai gad, patikėk manim, aš šėlstu. Ačiū tau, dievuli, už šventą ironiją ir sarkazmą, kurie vieninteliai mane gelbėja, kai norisi pasakyti kažką grubaus, o to kažko grubaus pasakyti aš šiukštu negaliu. Tuomet aš šypsausi. Darbe aš šypsausi labai dažnai.
Po viso šito ekspyrienso galėsiu parašyti išsamią žmogiškojo elgesio shopingo metu analizę. Žmones dabar galėčiau skirstyti į dešimtis skirtingų tipažų, kuriuos jau pradedu labai gerai atpažinti.
Įkišti banko kortelę, kol dar nenuskenuotos prekės ir nepaskelbta galutinė suma bei bandyti įvedinėti pin kodą, nežinoti, kokia kortele naudojiesi, kaip ją įdėti į aparatą, palikti visus savo ką tik įsigytus daiktus ir niekada nebepasirodyti, ateiti prie kasos, sulaukti, kol pardavėja viską nuskenuos, stebėtis „kodėl taip brangu“, visko atsisakyti, paklausus „do you need a bag?“ sulaukti atsakymo „A back? What do you mean?“, įsigyti, grąžinti, vėl įsigyti ir vėl grąžinti viską yra visiškai visiškai normalu.

Viena kiniečių porelė nusipirko 20 masažo aliejų bei 10 vazelinų, apsimokėjo, prisiminė, kad turi nuolaidos kuponiuką, viską grąžino ir vėl nusipirko. Su kolegėm pagalvojom, kad, ko gero, rajone stumdo juodojoj rinkoj, ar ką. Šiandien ta pati porelė pirkosi šešis vienetus levandų kūno sviesto bei aštuonis imbierinius rankų losjonus. Pirmas mano klausimas jiems buvo, mielieji, ar nepamiršote kuponiuko? Ta pati porelė anądien bendradarbės, kilusios iš Hong Kongo reikalavo 50% nuolaidos, grįsdami savo pageidavimą tuo, jog jie visi kilę iš tos pačios Azijos.
God bless customer service.
Man labai įdomu, kokie prikolai aplanko dirbant tokį darbą Lietuvoje, kur pragyvenimo lygis labai kitoks, shopingo tendencijos, irgi. Labai tikiuosi, kad tokio darbo ten visgi dirbti niekada nereikės.

Taip taip, aš pati pasirinkau, kur ir kaip klajoti. Aš nesiskundžiu, aš tik pizdelinu, ką daryt mėgstu labai. Ha ha.
Kristmastaimas, todėl jau moku absoliučiai visas kada anglų kalba įdainuotas Kalėdines dainas. Ypač žavu, kai visokius „Jesus, Noel, Noel“ gospelus keičia Lady Gagos „My Christmas tree‘s delicious“.
Ho ho ho
Under the mistletoe
ffff

Rodyk draugams

Apie Pavydą

Kartą teko būti vienam seminare, kuriame mums, anglistams, pasakė, kad gyvenime egzistuoja du skatinamieji faktoriai, kuriuos galima pavadinti double PPain and Pleasure. Kažkaip mąsčiau ir sumąsčiau, kad prie šių dviejų būtų galima prilipdyti dar vieną, tik jau lietuvišką P, nes angliškasis variantas sugriautų šį gražų žaismą žodžiais. Trečioji P, manding, turėtų čia atstovauti Pavydą. Hell of a feeling it is, right?

Žaliaakis monstras įsliūkina mums po oda, patogiai įsitaiso ir tūno ten, nenorėdamas niekur trauktis. Bet, kalbant apie motyvatorius (velniava, man atrodo, tokio žodžio lietuvių k.nėra), turiu omeny tą teisingą, šviesų pavydą. Aš dažnai pavydžių. Žmonėms, kurie nebijo mesti sau iššūkius. Tiems, kurie verčias per galvą, atsisako patogumo ir išdrįsta keist pasaulį. Pavydžiu talentingiems, kurie sugeba tiek daug dirbti, kad vėliau savo gebėjimais, išgrynintais įdirbiu, stebina ir žavi žmones. Pavydžiu mylintiems, turtingiems, keliaujantiems, atsidavusiems, tolerantiškiems, atviriems, kūrybingiems, stilingiems, iki galo sąžiningiems. Sąrašas gali būti tęsiamas dar ilgai. Bet žinai, tas mano pavydas toks teigiamas. Atrodo, kad jis eina man iš paskos ir spiria į sėdynę, versdamas neatsilikti ir siekti to, ką regiu kituose.

Gaila, bet kažkaip dažnai tenka susidurt ir su tuo, juoduoju. Gyvi pavyzdžiai rodo, kad žmonės, kartais gal ir nenorom, įsileidžia jį į savo pasaulius, o vėliau įgunda jo aštriais peiliais pjaustinėti tuos, kurie juos supa. Tie peiliai aštrūs ir, būna, kerta per jautriausias vietas net ir stipriesiems mohikanams.

Išvadų nebus, tik… Davai, daugiau pozityvo, optimizmo ir meilės, mažiau sarkastiškų, visažiniškų replikų, kai sėdi už borto ir spjaudai ant skriejančiųjų per bangas.

Rodyk draugams

Margas pasaulis, kurio nesuprantu

Yra dalykų, kurių niekada nesupratau, nesuprantu ir, įtariu, nesuprasiu.  Jų nemažai.

Tam tikri vizualiniai savęs išreiškimo būdai. Kulnai + kuprinė, langeliai + langeliai + langeliai, padišovi tigrai, išprievartauti zebrai, white sensation outfitukas vidury baltos dienos Karoliniškių norfoj, plinkantis pakaušis + kasos iki pečių, priauginti 2cm + nagai, ryškiai vaniliniai plaukai iš Palete dažų pakelio ir anglies juodumo šaknys, plaukai iš Tailando, vestuvinio kalibro meikapas antradienio rytą trulike. Taip galima tęsti be galo. Gal nereikia.

Niekaip nesuprantu, kaip galima savu noru, savo sveiku protu, ne juokais ir ne neblaivia galva tatuiruotis hieroglifus, tribal, gyvūnų pėdutes ar bar kodus.  Subrandinti šią idėją, nueiti pas meistrą ir įrėžt sau po oda. Negi nei viename šio sprendimo žingsnyje neateina mintis, gal nereikia?..

Kvapai. Toks jausmas, kad pusė miesto taupo vandens sąskaita arba šiaip neturi galimybės juo nuolatos naudotis, nes gyvena kažkur Užpečkiasodyje  ir be jokios sarmatos neša savo ypatingus kvapus į viešumą. (Kaip galima bučiuotis trulike? Kaip? Kam?) Dešimtadalis kvepia gardžiai arba niekaip, o likusioji dalis mirksta Dzintars alyvųlevandųrožių voniose arba renkasi vieną iš trijų galimų kvapų droge. Įdomu, ar ateis diena, kuomet iš kažkurio kampo link manęs neatsklis vyriškų rabane purškalų dvelksmas. Kiek galima? Kažkada gal ir buvo gerai, bet tas kažkada seniai praėjo.

Gyvūnų, vaikų, šunų, kačių, šeškų, iguanų fotkės ant telefono ar kompo ekranų, puodelių, maikučių, sienų… Nepaliaujamas šių objektų srautas interneto platybėse. Pamatėm kartą, du, tris, devynis, bet ar reikia tris šimtus? Ar reikia tiek tobulint fotošopu, kuriuo naudotis nemoki?

Nerašytos taisyklės viešosiose įstaigose. Jei jau turi sutvarkyti kokį reikalą, pasiimk laisvadienį, nes vis tiek ten prasitrinsi pusę dienos. Nesvarbu tai bus poliklinika, vmi ar Sodra. Nesvarbu, kelintai valandai esi užrašytas, jei tave aptarnauja nemokamai, pasiimk porą knygų, maisto ir nusiteik pakabėti. (Kodėl pagyvenusios moteriškės poliklinikose visuomet palieka paltus, bet pasilieka kepures?)

Interjero sprendimai. Sekcijos, kilimai, kampai, gintariniai paveikslai, dirbtinės gėlės, liulančios lempos, iškamšos, mediena, tapetai, rėmeliai, vazonėliai, fontanėliai, krištoliniai rutuliai su sniegučiu, vienetiniai paveikslai su angelais ir orchidėjom, užtiesalai, patiesalai, užvalkalai, apdangalai… Suvenyrai.  Aš nekalbu apie vertingus, ilgaamžius daiktus, turinčius bent jau estetinę funkciją ir iš tiesų papuošiančius interjerą. Ne. Aš apie tuos, kuriuos žmonės perka svečiose šalyse, gauna ir neša kitiems dovanų. Kam reikia angelų, dramblių, šunų, gintarų, akmenų ir visų kitų velnių tavo ir taip nedideliuos namuos? KAM? Kad paįvairintum savo dulkių šluostymo ritualus?

Lietuviškas kapų kultas. Kai į du šimtus kvadratinių centimetrų investuoji daugiau nei į tai, kas galėtų tau atnešti realų ir apčiuopiamą komfortą. Gal nesiplėsiu, nes aj.

Ir dar, vienas dalykas, jau seniai man neduodantis ramybės – kodėl pašte pardavinėja sėklas? Kryžiažodžiai, atvirutės, vokai, kalendoriai ir BUM – sėklos. Kodėl?

Rodyk draugams

Apie tai, ką derėtų nutylėti

Tram pa ra ram

pam pam.

Visų pasimetėlių gyvenime ir bendravime bei wanna be šaunuolių dėmesiui, skelbiu labai svarbią informaciją. Dalykai, kuriuos derėtų nutylėti. Žinokite, yra nemažai tokių, gal net šabloniškų frazių, kurias ištarę, priešingai jūsų nuomonei, ne tik nepriartėsite prie mano mylimųjų rato, bet dar labiau nuo jo nutolsite. Here we go.

Aš troleibusais nevažinėju”, “Aš lietuviškos kavos negeriu”, “Aš Norfoj neapsipirkinėjų” stiliaus dalykai. Jei esi šanuolis, tau nereikia kažkokių tokių paniatkių, kad išliktum jėga. Rubinai ir purve blizga.

Seni lievi bajeriai. Suprantu, kad yra žmonių, kurie jų dar negirdėjo, bet aš esu bendravusi su tokia gausybe viso pasaulio gyventojų, kad, patikėk manimi, atsiklausiusi esu visko. Anekdotai apie ežiuką, blondinę su pieno pakeliu, jotūbės pokštų perpasakojimas, tv bajeriai ir t.t. ir pan NESUEIS. Dar labiau nesueis “Kažką pametei. Šypsenėlę.” tipo juokučiai.

Juokavimas apie kitų žmonių odos spalvą, orientaciją, tikėjimą, negalią, ar panašius dalykus bei nevykę komentarai šia tema. Fu fu fu. Pripažįstu tik arba labai labai juodą humorą su išsitaškiusom kūno dalim, arba jokio. O narrow-mindness – labai plačiai paplitusi liga Lietuvoje, reikėtų skiepų.

Obvious pareiškimai. “Kokia tu mažutė!”, - rimtai??? Negali būti. Per dešimt metų, kuriuos mano ūgis nesikeičia, to dar nepastebėjau. Joa, aš esu viena mažiausių merginų, kurias jūs pažįstate, bet niekada tam ypatingos reikšmės neteikiau. “Gerai kerti anglų?”, - Ne, nekertu. Anglų kalba mokausi nuo penkerių, ketverius studijavau ją universitete, bene metus bendravau vien tik anglų kalba ne Lietuvoje, NE, NEKERTU ANGLŲ KALBOS. Čiuju.

Ar galima tave pabučiuoti?”, - jei jau paklausei, tai tikrai negalima.

Visada norėjau turėti draugų gėjų.” Niekada nenorėjau girdėti šios idiotiškos frazės, bet girdėjau, ir ne kartą. Gana.

Pasisakymai iš serijos “Negalima to, negalima ano”, arba, dar geriau “Mergaitėms negalima taip”. Princesėms galima viskas, ką jos sau leidžia. Ant stalo šokti galima, batą per visą klubą draugams mesti galima, lubom laipioti galima, realiai, galima galima galima. Į tą pačią kategoriją įeina pamokymai, kaip gyventi. Jau tiek laiko pragyvenau ir neištirpau, nesuplyšau ir nesusprogau, tad, ko gero, šį tą žinau.

Bendrauti su manimi oficialiais darbiniais reikalais ir pirmą kartą mane išvydus sakyti “Tu”. Nekenčiu familiarumo, nekenčiu.

Nepagrįstas mano mylimųjų kritikavimas. Pabandyk kažką užpjauti apie mano meiles ir pajusi, kaip saldžiai pareina bato padas per veidą. Arba šimtasluoksnis žodinis spjūvis. Kritika savo pačios bei savo atžvilgiu man įdomi, kai jos paprašau ir ji būna argumentuota. Man nelabai įdomu, kad tau nepatinka mano trumpi plaukai, nes man jie labai patinka, o tai, kad tau kažkas nepriot, net provokuoja daryti kažką, kas dar labiau tave suerzintų.

Aj, bet šiaip gi žinai, aš draugiška ir nesikandžioju. Bet. Have some things in mind.

Prašom prašom, į sveikatą.

Rodyk draugams

Žmogus ir visuomenė / Life is Elsewhere (?)

Niekaip niekaip

negaliu ir niekada negalėjau suprasti,

kaip statistinis lietuvis, statistinis klasiokas, praeivis, pakeleivis,

sugeba kasdien kimšti cepelinus, karbonadus ir visus kitus velnius, be saiko maukti alų, užsikąsdamas čipsais,

be perstojo klausyti european hit arba power hit radio,

žiūrėti chorų karus, šokių dešimtukus, dainų penkioliktukus, misių šimtukus, ir šiaip televizorių,

skaityti neišbrendamus delfiusalfaslrytus ir visa kita,

entertaininti save savaitgaliais akropoly, oze ar ten, tolėliau, gariūnuose,

ir finale išvažiuoti atsikvėpti į saulėtąją Turkiją.

Kažkaip

vis dažniau

ir dažniau

norisi

išlakt ežerą gėlo vandens, susisukt į kamuoliuką ir visu garsu užsileisti klasikinę muziką

ir būti kuo toliau nuo viso to

ne mano

ne mano

pasaulio”.

Ir tai – ne poza.

Rodyk draugams

Išsami mūsų krašto vakarėlių ypatumų analizė

Atsimininėdama all yesterday’s parties, galiu įžvelgti tam tikrą tendencingumą. Vakarėliai dažniausiai susideda iš kelių stadijų, kurių kiekvienai būdingi atitinkami vaizdai, garsai, poelgiai ir pasisakymai. O tų stadijų būna įvairių ir skelti jas derėtų į kelias skirtingas kategorijas..

-Tualetinė – eini vienas, užtrunki minutę → eini vienas, užtrunki dvi minutes → eini vienas, užsibūni dešimt minučių → eini jau nebe vienas, nes kažkokia išminties fėja pakužda, kad 1)taip greičiau, 2) šiaip faina → eini jau nebe pagrindine šios vietos funkcija naudotis → įeini ir jau nebežinai, kaip išeiti → įeini ir išveda (“Mano vakarėliai pasižymi žmonių sugebėjimu pasinaudoti patalpomis kuo labiau nukrypus nuo jų tiesioginės paskirties.”; “Kai mane nešė, aš gėriau.”)

-Verbalinė – nejauti jokio poreikio kalbėti angliškai → kalbėti angliškai dar nemoki → nemoki nekalbėti angliškai → angliškai kalbėti nebemoki → nebemoki nekalbėti → kalbėti moki, bet nebeišeina → nebemoki kalbėti.

-Alkoholinė – vartojami taurūs gėrimai, gausiai miksuojant su ledu, vaisvandeniais ir visai kitais atributais (“Svarbiausia – neprimaišyti.”; “Greit eisiu namo.”; “Kažko nelenda”; “Kažko neduoda į galvą.”; “Aš be zagirono negeriu.”; “Padaryk man kokteilį.”) → vartojami nebe tokie taurūs gėrimai, ledo nebėra, vaisvandenių – ne fontanai (“Dar pusvalandį pabūsiu.”; “Koks silpnas kokteilis, alko net nesijaučia.”) → vartojami gėrimai, laižomi dugnai (“Tai kur ta kola? Nebėra? Turit uogienės? Suplaksim gaivos. Nėra? Nu ir gerai, šiaip tai be zagirono ir reikia gert, mūsų tėvai tai per balius taip ir geria ir nieko.”) Dažnai po to seka: 1) klausimai, kur artimiausias načnykas, iš jo parneštų svaigalų suvartojama penktadalis ir krentama be sąmonės; 2) atveriami šimtus metų saugoti asmeninio baro lobiai, kurių magiško skonio vėliau neatsimena niekas.

-Laikysenos – laikaisi oriai ir santūriai, damos palengva suka ratus ant aukštakulnių → laikaisi oriai, bet nebe taip santūriai, damos ratus suka su pagreičiu → laikaisi, damų aukštakulniai rankinėse → nesilaikai, “Išneškit damas!” (pastarajame etape slypi atsakymas į klausimą, iš kur tos mėlynės ir kodėl skauda kūną; pametami drabužiai.)

-Gurmaniškoji – alyvuogės, pelėsiniai sūriai, saulėje džiovinti pomidorai… → <…> (priklauso nuo aplinkybių) → Hezburgeris, Tauro Kalnas arba Makas (nuo aplinkybių nelabai priklauso).

-Muzikinė – winamp shufle →youtube (“Aš jus visus nustebinsiu”) → “Uždėkit kažką, kad padainuot, pašokt” → Uždėkit Rihanos/Gagos → “Kas ti ble prie pulto?” → uždėkit Butkutę → winamp shufle arba nutraukti laidai, niekas nepastebi.

-Šokių – nešoka niekas → šoka dviese → šokėjai nebetelpa → šoka ant paviršių, aukščiau nei 1m. → šokėjai krenta, bet šoka → šoka trise → nešoka niekas.

-Fotografinė – “Pasifotkinkim, kol neišgėrę.” → “Pasifotkinkim. Vajetau, kaip negražiai išėjom.” → “Nebefotkinkit.” → “Reikia fotkintis, kur fotikas?” → <…> → “Kur fotikas?” → “PASIFOTKINKIM. Gražiai išėjom.” → “Kur fotikas?” Finale iš 935 kadrų į viešumą gali būti publikuojami maksimum 23.

O dabar rankytes į viršų, mažuliai, šventės tai prasideda.

Rodyk draugams

Apie tai, kas svarbu

Šeštadienis, 01.20. Pagaliau baigti visi savaitės darbai. Mergaitė guli paslika, ant savęs užsimetusi amžinąjį nesubtilų palydovą – kompiuterį, užsidėjusi ausines ir visu garsu pasileidusi muziką, kuri nujungia. Vynas nujungia panašiai, o kai šie du santykiauja, rezultatas puikus.

Ji guli ir galvoja. Išties, gan sunku rišliai sustyguoti visas tas palaidūnes mintis, padrikai besiblaškančias, regis, begalinėse sąmonės erdvėse, bet. Ji galvoja apie tai, kas svarbu.

O kas svarbu? Svarbu – geras skonis. Svarbu – labai labai mylėti save. Labai labai svarbu. (Ak, kad kas man būtų anksčiau įkalęs tai į galvą, na, bet, kaip ten sako, per kančias…) Labai svarbu nemeluoti. Žvėriškai svarbu kalbėti tiesą. Ir, kur kas svarbiau tiesą galvoti. Jei manai, kad lengva savęs neapgaudinėti, gerai pagalvok. Galvoti svarbu.

Kas svarbu? Svarbu jausti neapsakomą malonumą, tą neužrašomą, jokiais parametrais neišmatuojamą laimę, kuri kyla iš to, kas tave įkvepia. Jei jos dar neteko patirti, tuč tuojau kažką keisk, nes akivaizdu, kad nuklydai į svetimus laukus ir kuo giliau brisi, tuo labiau klimpsi.

Kas nesvarbu? Nesvarbu anei vieno tolimojo anei viena tamsi mintis, siunčiama tavęs link. Ji tiesiog atsimuša ir krenta, atsimuša ir krenta.

Ir visai nesvarbu, kad kartais imi ir pradedi apie save kalbėti trečiuoju asmeniu. Kitaip neišeina, kai kybai ore, šiek tiek atokiau.

Rodyk draugams

Kyborgai

Kyborgas (angl. cyborg) – sutvėrimas, pasižymintis ir biologinėmis, žmogiškosiomis, ir dirbtinėmis savybėmis, superherojus, kuriam nėra nieko neįmanomo. Atrodo kaip žmogus, elgiasi, jaučia, supranta kaip žmogus, bet jo galimybių ribos kur kas platesnės nei eilinio mirtingojo.

Palyginimas gal kiek ir per stiprus, bet ilgą laiką svarsčiau, kaip derėtų įvardyti žmones, kuriuos noriu aprašyti. Tad, pasvėrusi visokius variantus, pasilikau prie šio.

Yra žmonių, kurie miega aštuonias valandas per parą, mokosi arba dirba, arba šiaip, gyvena gyvenimą, kartais pasitūsina, kartais kažkur nueina, turi porą geriausių draugų ir laisvalaikiu padūsauja, kad “Tingisi kažką daryti”, “Blemba, koks oras, šiandien nesidirba”, “Man trūksta poilsio…”, ir t.t. ir pan.

Tokių žmonių mūsų visuomenėje daugiausia.

Tuo tarpu būna tokių žmonių, kuriuos aš, su visa didžiasia simpatija ir palankumu jiems, ir įvardiju kyborgais.

Tokių sutinku nedaug (gal ne tuose vandenyse plaukioju). Skirtingai nei tiems, anksčiau paminėtiesiems standartiniams piliečiams, kyborgams nėra blogo oro, netinkamų sąlygų dirbti, ar ne tos nuotaikos. Jie keliasi 5-6 ryto, ir, per daug nesimuistę, žengia į pasaulį versti everestų. Jie beprotiškai daug dirba. (Sako, jei daug dirbi, turbūt, nemoki planuoti savo laiko, bet čia aš ne apie tai). Daug dirba jie dėl to, kad yra savo srities fanatikai, perfekcionistai, kiekvieną kartą imdamiesi naujo projekto drebantys iš euforinio susijaudinimo, kad vėl ir vėl gali iš visos širdies daryti tai, kas jiems patinka. Šie žmonės nespjauna į mokslus. Bene visi turi mažų mažiausiai vieną išsilavinimą, ir, garantuotai, karts nuo karto svarsto galimybę praplėsti savo žinias savojoje, ar kokioje naujoje srityje. Labai dažnai kyborgai dirba ne vieną darbą. Būna ir taip, kad dirba kelis, studijuoja ir dar lanko kokius tobulinimosi kursus.

Jie labai gerai žino, ko nori, ir nori daug. Jiems nėra dalykų, kurių jie negali padaryti. Jei jie kažko nesupranta, įdeda visas pastangas užtaisyti spragas, jei kažkas neišeina, kaip mūsų visų mokytojai vaikystėje sakė, išvaro.

Kyborgai domisi daugybe įvairiausių sričių. Vieni mirksta tam tikrose meno srityse, kiti – sportuoja, dar kiti – savanoriauja, ar realizuoja save kitose nedarbinėse veiklose. Būna ir taip (na gerai, pripažinkim, taip būna dažnai), kad daro ir kelis iš čia paminėtų dalykų.

Būdami pavydėtinai jauni jie verčia tokius kalnus, kurių kiti nepastato ir per visą gyvenimą.

Jei kas paprašo jų pagalbos, jie visada pasirengę padėti. Jie labai gerai žino auksinę į priekį vedančio gyvenimo taisyklę – work hard and be nice to people. Jie visada atsakys į jūsų laiškus, žinutes, skambučius ar prašymus. Jie visada pasveikins jus visomis svarbiomis progomis. Jie niekada neliks skolingi, bet nesupyks, jei skolą pamiršitę jūs. Visų šių žingsnių nepadaryti jiems, visų pirma, reikštų nuskriausti save pačius.

Nepatikėsi, nors ir yra užimti 30 valandų per parą, jie kartais tūsina. Ir jų tūsai tokie, į kokius pakliuvę kai kurie jaustųsi it siurrealistiniame filme, o pabudę ryte tiesiog nesugebėtų patikėti, kad tai, ką regėjo – tiesa. (“Man regis, mes pirmadienį, būna, sugebam stipriau užšvęsti nei toji moteriškė atšventė savo vestuves.”)

Jie skaito. Jie rašo. Jie mąsto. Net ir sapnuose jie generuoja idėjas, kurias būtų galima paversti žingsniais į žemiškąjį rojų.

Jie myli. Kai jie myli, jie myli taip, kad dangus groja triumfo himnus.

Jei jiems kas nemalonaus nutinka, jie nešvaisto laiko kentėjimui. Jie pakyla ir eina. Ir tuomet jų verčiami kalnai patrigubėja. Iš principo.

(Vietoj išvadų)

Didžiulė laimė tas gyvenimas, ką.

Rodyk draugams

Apie nesuklastotas laimes

Gyvenimas toks nepaprastai įdomus, kad bene kiekvienas žingsnis provokuoja nesustabdomus minčių ir įvairiausių pasvarstymų pliūpsnius. Jei turėčiau šiek tiek daugiau laiko, rašyčiau bent tris kartus daugiau, nei dabar, nes užrašyti tikrai yra, ką, bet šią akimirką gyvenu tyliu noru, kad paroje būtų bent trimis valandomis daugiau. Gyvenimas toks kupinas įkvėpimo ir nesibaigiančios veiklos, kad neįmanoma pasakyti ‘ne’ jo dovanojamoms galimybėms.

Žmogaus potencialas išties yra neribotas. Šiandien supratau, kad darbo dienos metu ilsiuosi nebent tada, kai važiuoju iš/į darbą, stoviu duše ar kylu liftu. Ką jau ten, meluoju, nes net ir tada negaliu sustabdyti savęs nuo minčių generavimo. Darai darai darai, atrodo, kad atsijungsi, jauti, kaip organizmas pats save perkrauna ir varai toliau. (Išsamų įrašą apie žmones, sugebančius plikom rankom versti kalnus, pažadu parašyti šiek tiek vėliau).

Ir žinai, man ta stadija, kad net ne visai malonią patirtį sugebu kaip mat apversti aukštyn kojom ir išpešti iš jos maksimalią naudą.

Šiandien tesinori pasidžiaugti, kad nesame pseudomenininkai, negirdime tuščios muzikos, nesididžiuojame paikom garbėm, mūsų draugai nėra nei bukas nei bukesnis, dar nesišnekame su savimi (kaip ne kai kurie netoliese), gebame objektyviai vertinti aplinką ir, užuot paleidę gerkles, santūriai patylėti.

Taip gera gera suvokti, kad net ir bedugnėj baloj vandeniui merkiant iki paskutinio siūlo, neturi teisės nusiminti, nes, po šimts, labai gerai žinai, kiek daug turi, ir nevalingai išsišiepi kaip paskutinis palaimintasis idiotas.

Rodyk draugams

Kaimo ereliai

Artėjančios kovo vienuoliktos proga padovanokit man purškalą nuo lochų, ačiū labai.

Kažkaip vat nenorom buvau priversta prisiminti seniai į užmarštį buvusį užkapstytą žmonių tipą, kurio, ko gero, negaliu pakęsti labiau už viską. Tai – Kaimo ereliai.

Labai sunku susikaupti berašant apie tokį klaikų visuomenės reiškinį, bet tylėti šiandien neišeina, noris pap.zdelint.

Šis žmonijos tipas išvešėjęs visame pasaulyje (kambarioko avino kanadiečio flashback’as). Daug tokių teko pažinti gimtajame mieste. Tačiau ryškiausiai jie atsiskleidžia sostinėje. Ne dėl to, kad jų čia daugiau, bet jie čia tiesiog šviečia iš toli it jonvabaliai birželio naktį. Gimtajame mieste būti kartais ir baisu dėl jų gausos.

Jie – patys svarbiausi žmonės pasaulyje. Jie – išmintingiausi, seksualiausi, patraukliausi ir svarbiausi. Kai jie gimė, kažkas jiems išpjovė santūrumo ar gėdos pojūtį. Jie – pasaulio karaliai. Jie kalba garsiai, jie dažosi ryškiai, jie rengiasi blizgiai. Jie taip šventai tiki viskuo, ką daro gyvenime, kad jais suabejojęs rizikuoji likti be galvos. Jei, neduok dieve, nutiks taip, kad su jais teks derinti darbo reikalus, būk pasirengęs viskam. Jie nežino, kas yra etiketas. (“Tai tu išmokysi mane anglų?” - pirmas pokalbis su neva respektabiliu verslininku. Ačiū, viso gero, trauma visai savaitei.)

Jie labai gerai žino savo teises. Savo teises jie gina žodžiu (klyksmu) ir kumščiu (kartais ir kastetu.) Jas jie gina visur, kur tik eina – universitete (“Ką ta glušė dėstytoja supranta!”), restorane (“Tai kaip tai neturit cepelinų? Kas čia per landynė?!”), bare (“Kas tas grynbergenas, neškit utenos auksinį, kiek galima!”), parduotuvėje (“Kaip tai nėra nuolaidos? Kaip suprast nėra nuolaidos? Parašyta, 9.99, o tu įmušei 10.99, neimsiu, nereikia, pati ir turėk!”), kavinėje užsienyje (“I buy bread cheese with garlic. Kaip tai not have?!”), pusbrolio gimtadienyje (“Kokių či banglų prisikvietė!”), santykiuose (“Eiktu asile dar džiaukis kad vaikštau su tavim.”), stotelėje (“Aš paduosiu į teismą autobusų parką su visa savivaldybe!”) Taip galima tęsti be galo, bet aš nenoriu.

Visi kaimo erelių sakiniai baigiasi šauktukais (karaokėj ar bažnyčioj - nesvarbu). Kaimo ereliai nevengia keiksmažodžių, nes šie pagyvina žodyną. Kaimo ereliai – nemirtingi. Kaimo ereliai, deja, dauginasi sparčiai.

Pasikartosiu, bet, žmogų iš kaimo išprašyti galima, bet kaimą iš žmogaus – beveik neįmanoma. Ko gero, velnią iš apsėstos sielos – ir tą lengviau.

Rodyk draugams

Fake geriečiai

Yra viena tokia žmonių grupė, kurią aprašyti ruošiausi jau seniai, tačiau vis neprisiruošiau. Taigi, šiandien atėjo Fake Geriečių valanda.

Net neabejoju, kad kiekvieno mūsų gyvenime pasitaiko vienas kitas fake gerietis. Jei pažįstate labai daug žmonių, didelė tikimybė, kad tokių veikėjų jūsų kelyje pasitaiko gan nemažai. Kadangi esate pakankamai protingi žmonės ir su bet kuo arklių vogti neinate, draugų tarpe fake geriečių būti neturėtų. Bet, vis dėlto, vienas kitas eksponatas nukrenta iš dangaus vakarėliuose, kuriuose susirenka jūsų draugų draugai iš visų pakampių. Nepaprastai daug fake geriečių bazuojasi jūsų mokymosi įstaigoje ar darbovietėje.

Paprastai šio tipo atstovus sunku identifikuoti, nes jie yra tobulai atidirbę savo rolę. Visų pirma jie prie jūsų prisigretina apsimesdami eiliniais piliečiais – turinčiais tam tikrų pliusų ir tam tikrų minusų, bei visa esybę bando jums įrodyti – aš – saviakas. Nukrypstant nuo fake geriečių santykio į jus aptarimo, derėtų apibūdinti ir dar keletą jiems būdingų savybių. Fake geriečiai nerūko. Jie nevartoja alkoholio. Jie gyvenime nėra matę narkotikų. Jie eina miegoti iki vidurnakčio, o keliasi septintą ryto, lenda į sportinius kostiumus ir eina bėgioti. Jei nebūna labai šalta, tai dar ir į kokią upę įšoka. Fake geriečiai sveikai maitinasi. Jie rūšiuoja atliekas, jie važinėja dviračiais, jie aukoja labdarai, eina į teatrus ir muziejus, savaitgaliais kur nors savanoriauja, jie yra tokie geri, kad jiems einant gatve pradeda čiulbėti paukščiai ir skleistis jazminai.

Viskas, regis puiku. “Geriečiai tai geriečiai, bet kodėl fake?”, - paklausi tu. Taigi, visa esmė yra tame, kad tu apie jų žygdarbius ir jų krištolo skaidrumo gerumą sužinai ne iš ko kito, o iš jų pačių. Tiesa tokia, kad visus savo tobulai dorą gyvenimą įrodančius ėjimus jie atlieka labai retai. Labai didelė dalis fake geriečių vis dėlto daro visas anksčiau įvardytas nuodėmes, tačiau kiekvieną jų išanalizuoja iki smulkmenų, aprauda, apžegnoja ir pasižada ateityje būti geri. Atėjus naujam savaitgaliui jie vėl paslysta ir įkrenta į užburtą ratą.

Didžiausia jų yda ta, jog būdami šalia jūsų, jie labai mėgsta įsijausti į gyvo įrodymo apie jūsų nuodėmingą esybę, rolę. Jums valgant keptas bulvytes, jie būtinai užsisakys garuose virtų daržovių ir negazuoto vandens su citrina. (Didelė tikimybė, kad jums nesant šalia, jie ramiausiai žingsniuos į Maką.) Jums geriant baltą rusą jie gurkšnos šviežiai spaustas apelsinų sultis arba maaaximum sausą baltą vyną skiestą vandeniu ir supratingai vartys akis žiūrėdami į jūsų savižudišką pasirinkimą. (Kai netyčia sutiksite juos nešantis tekilos nolseptynis, praneš, kad : 1) “aš paprastai negeriu stipriųjų, bet draugai paprašė”; arba 2) “šiandien šventė, tad leidžiu sau pasilepinti”.

Apie visuomenei naudingus darbus fake geriečiai kalba daug. Jei paklausite jų, kada paskutinį kartą jie atliko tuos darbus, išgirsite, kad pastaruoju metu tam neturi laiko, tačiau jau greitai žada padaryti kažką labai gražaus.

Fake geriečiai yra tobuli proto knisėjai. Jie puikiai išmano visas egzistuojančias psichologines teorijas. Jie jus puikiai supranta visais gyvenimo klausimais, tačiau, visgi, nemano, kad turėtumėte toliau eiti tuo keliu, kurį pasirinkote. Dažniausiai jūsų asmenybės analize fake geriečiai užsiima visai to neprašyti. Na tiesiog iš to kiekvienoje jų asmenybės ląstelėje pulsuojančio altruizmo.

Fake geriečiai labai gerai mokosi ir tobulai atlieka savo darbą. Jie niekada neklysta. Jie yra labai geri. Tokie geri, kad bus pirmieji, kurie praneš atsakingiems asmenims apie jūsų nuodėmes bei paklydimus. Jie niekada neduos nusirašyti per egzaminą. Jie būtinai visam pasauliui praneš, jei ką ne taip darysite, nes jie rūpinasi jūsų ateitimi. Ir net tada, net tada, kai jie galutinai išves jus iš proto, jūs neturėsite teisės pykti. Nes viskas daroma tik jūsų labui.

Rodyk draugams

Kasdienybės trupinėliai (su pipirais)

Taip taip, aš ne toks, kaip visi / Taip taip, gyvenimas judesy.

Tai dabar pasakyk tu man, kur pradingo pirmosios trys savaitės dienos? Mirkt mirkt ir nebėr. O veiklos ir gyvenimiškosios intrigos su sviežiais pipirais pilasi it iš gausybės rago.

Per pastarąją savaitę nuveikiau tiek, kad, rodos, jau nebėra nieko, ko negalėčiau padaryti. (Jei rezgami vijami grandioziniai planai išdegs, sužinos visas pasaulis, o tu – pirmojoje eilėje). Pati savimi stebiuosi, kad galiu šitiek dirbti, dar sugebu pasidaryti papildomus reikalus, kaip žinai, gan nemažaia tūsinu (ir kaip pagrindinis herojus ir kaip antraplanis aktorius), ir, na, nepatikėsi, bet šiemet jau pradedu skaityti ketvirtąją knygą. (Vėl rimtai užbridau ant literatūros, kaip gera, kaip gera!).

Šiandien ne ta diena, kai gebu koncentruoti savąsias mintis ir dėlioti jas tolygiu ritmu, tad tave pasiekia gausus įvairialypės informacijos pliūpsnis. However. Vis dar neatmetu minties, kad Vilnių apgaubė kažkokia magiška išėjimo iš proto aura. Kartų, kai iš netikėčiausių žmonių lūpų išgirdau “Aš kosmose”, nebesuskaičiuoju ant rankų pirštų. Ir šiaip, chebra kliedi tolka tak. Šiandien man suaugęs žmogus pranešė, jog Viena yra Prahos sostinė. Man nepaliauja skambinėti įvairūs agentai/atstovai/konsultantai/pardavimų vadybininkai su topine eilute, kurios realiai, turbūt, nėra įmanoma suprasti “Labdiena,arsupaneleXkalbu? L’baimalonu, ‘rgalėčiau p’trukdyti minutei?” (greitis – 300žodžių/min, akimirką ištinka šokas). Dešimt minučių iš savo įtemptos dienotvarkės skirti tam, kad įtikinčiau žmogų, kuris buvo tikras, jog kažkuo įtikins mane, kas kartą darosi vis sunkiau. Na bet užtat pasipila perlai ir iš šios skrynios: “Ar tikrai Bitės atstovas jau skambino jums šiandieną? Na, ko gero, esate labai laimingas žmogus, jei Bitė jums paskambina dusyk.” (Labai jau įdomus parametras mano laimės lygiui išreikšti); “Labadienajumskambinafirma draudimo, draudimoįmonė,sakykitpanele ‘rgalimasujum’ spašnekėtikasbūtų jei paslystumėtant ledo?” - vakarykštės dienos realus pokalbis. Aš asmeniškai nesu tikra, ar norėčiau tokią tikimybę svarstyti su kokiu artimu žmogumi, bet telefonu, su kažkokia nepažįstama mergaite tai ką jau čia, būtinai. Aš suprantu, darbas yra darbas, bet mielieji, nepersistenkite.

O vakar banke apturėjau tokį gan įdomų ekspyriensą. Banko darbuotojai pridirbo liolės su mano labai rimtu dokumentu, viskas finale susitvarkė, bet banko vadybininkei pasakyti, kaip angliškai vadybininkė, pildant dokumentą, yra lygis.

Na ką, rytoj jau savaitgalis. Aš sakau – ramiai. Bet kažkur ties pakaušiu lyg ir ataidi: “Taint no sin to take off you skin / and dance away in your bones.”

Rodyk draugams

Bet Tai Kaip Tau Mano Naktys

Taip nuoširdžiai nuoširdžiai… Nežinau, nuo ko pradėti. Galbūt nuo to fakto, kad žmogaus galimybės yra neribotos ir nieko nėra neįmanomo. Ir nuo to, kad praėjusio šeštadienio debiutas – tai tik šviesi ir it šaltinio vanduo tyra preliudija palyginus su pastarojo absentu. Viskas prasidėjo trečiadienį susitarimu keliauti ramios vakarienės ir peraugo į penkių parų nesibaigiantį tūsą. Tą tūsą, kai manai, jog trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį jau visai išsisėmei, bet netikėtai ima ir nutinka tobulas šeštadienis. Tą tūsą, kai sekmadienio vakarą ant piniginėje rastos baro sąskaitos pasirašoma konfidencialumo sutartis.

Vis dėlto šventvagiška būtų visiškai viską nutylėti, tad negaliu nepasidalinti detalėmis, kurias dar galima viešinti.

Šiek tiek statistikos:

Aplankyta skirtingų vakarėlio erdvių ~17.
Praleista skambučių nenubudus reikiamu laiku (pas vieną kolegą) –
17.
Paragauta skirtingų gėrimų rūšių
~20.
Mėlynės ant rankos skersmuo -
~10cm.
Pamesta galvų – devynios galybės.
Moralinių kančių ir pasižadėjimų
niekada daugiau taip nedaryti apvalus nulis.

Šiek tiek perliukų iš gyvai visame kame dalyvavusių liudininkų lūpų:

Apie gyvūnų teises:
“Per vieną tūsą jis su kate žaidė žaidimą Armonika, tai kažko šeimininkė papyko.”

Apie meilę kaimynams:
O labai dažnai atrodo, jog jie sveria po du šimtus kilų ir bėgioja paskui baldus juos kočiodami.”

Apie pinigus, kurie yra renkami reivams:
“Renkam aukas Tytuvėnų bažnyčiai.”

Reakcija atsibudus ir pamačius tam tikrą kiekį gb filmuoto savęs:
“Va prezidentais tai mes jau nebebūsim.”

Kabinimo frazė nr.1: (visgi nepasiteisino)
Aš pirksiu šitą barą su tavim jame.”

Amžinas klausimas, karts nuo karto baisingai užkamuodavęs visus:
Kelintadienis šiandien?” bei “Kuuuuur aaaaaš?”

Apie žmogaus anatomiją:
Jeigu papai tyli, tai aš čiulpsiu.”

Apie realistišką požiūrį:
Karolinai Hererai virš septym, bet neduotum daugiau trym trijų.”

Apie laimės kūdikius:
“Gerai, kad atsibudai ten, o ne visai neatsibudai.”

Priekaištas dėl blogo servizo elitiniame restorane “Gusto Blyninė”:
Kas čia jiems ble, Marijampolė?”

Apie naminius gyvulėlius:
“Ką jau šešką kambary, tai geriau jau smauglį po lova.”

Radistai DIY:
Sveiki, jūs PC Europa negrąžinote palaidinės, kurią pasiskolinote fotosesijai.”

Apie ašaras:
“Aš labai verkiau, nes žiūrėjom Whitney Houston vestuves.”

Apie Tikrus Draugus:
“Aš jos galvą dėjau į dušą. Na taip, prieš tai du vakarus iš eilės ji dėjo manąją.”

Apie stereotipus:
“Tai koks tu menininkas jei mergas pisi?”

Apie lemtį ir burtus:
“Pas mane yra durna karma, kad man labai plyšta kelnės.”

Ko gero, stipriausias palyginimas:
“Jaučiuosi kaip Amy prieš mirtį.”

Ir pirmadieninis studento sugalvotas sakinys iliustruojant Present Perfect laiką:
“I’ve smoked too much grass.”

(Labai kažko kamuoja įtarimas, ar nebus kas ko cheminio ir labai linksminančio papylęs į Vilniaus geriamąjį vandenį.)

Šiek tiek flashback’ų:


Twisterio žaidimas pačiam dance flooro centre.
Scena, kai ekrane sukasi Skūteris, o fone groja “Aidi aidi aidi vis”.
Pats Ali Baba, bet tik septyni plėšikai.
Šakute išsilaužtos durys.
Turbo idėjau tatuiruotei – Prekinis Vieno Tokio Brand’o ženkliukas (ne, mielieji, ne LV ir ne žvaigždutė.)
Naujas viliojimo būdas – pastatyti braškių sulčių. (Vėlgi, nelabai sėkmingas.)
Naujas gynybos nuo storų baisių mergų manevras – apipilti vandeniu.
Techno Naujos Žemumos – arklius ganantis DJ odinėm kelnėm ir Converse maikute.
Viską reziumuojantis gabalas – Sel – Bet Tai Kaip Tau Mano Naktys.

Tiesa, gan rimtas pareiškimas. Jei ruošiatės kada gyvenime man knisti protą ir priekaištauti dėl to, ką darau, kaip atrodau, elgiuosi ar šneku, tai pats laikas išsitrint mane iš savo pasaulio, nes, po velniais, labai akivaizdu, kad esate nenusipelnę mane jame turėti.

O dabar viską, ką perskaitei, paimk, padaugink iš šimto ir pasodink ant balto arklio skriet lėkt į pavasarį, kuris bus dar ir dar ir dar geresnis. “Ir vėl viskas bus gerai.” Taip? Bus tik geriau ir geriau ir geriau. Miau.

Rodyk draugams

Apie tai, ką šneka žmonės vol.2

Jau gan įprasta, kad kaip braškes raškau visus mano ausis ar akis pasiekusius stiprius pasisakymus savo aplinkoje. Kiekviena diena gyvenime galėtų tapt scenarijum, tik, įtariu, ne kažko baisiai kilnaus, o kvailokos situacijų komedijos. Na bet ką jau čia, svarbu linksma. Here we go.

Vienas persidirbęs draugas apie theme songs:
aš sau žadu tuoj dedikuot live fast die young bad girls do it well”

Apie jaunus, perspektyvius, negeriančius:
blm
aš išgėriau alaus bišk
po paskaitų

kablys žostkas
dėl to taip tūsint noriu
buvau pamiršęs kad gėriau”

Apie tai, kai gamina vyrai:
“nu naaaaachhhhuiii
5 kartą i parduotuvę lėkt
vis kažko dasipirkt
tai cukrus ne toks
tai kakavą pamiršau
tai bliūdo reikia
nachui
nekenčiu tokių nesamonių
lekiu iki pardės
iki”

Apie tai, kai gamina vyrai vol.2:
“visą dieną žiauriai valgyt norėjau
nusipirkau gaidiškų koldūnų
apsivemt db norėtus”

Apie meilę vakarėliams, kai lauke -30º C:
“A: Pasakyk tu man, kada aš neišeisiu į tūsą?
Kai užšals pragaras?
B: Tada pragare tūsinsi.”

Apie toleranciją ir kompromisų ieškojimą:
A: Pisk i snukį
B: Ir pisiu nx
A: Duok žiebtuvėlį ir sakyk susidegink

Suaugę (peraugę net ir prarūgę, sakyčiau) vyrai gimtojo miesto padorioje viešojoje vietoje:
“Kokie papai! <…> O tu tai chuliganė. <…> Oi mergaite, kur man duosi – ar ant šieno ar rugiuose.” (Tai, kad kažkam kažkas kažką duos tai jau iš viso out of the question, supranti).

Paskutinis žodis prieš tūsą:
“Jei manęs nebesurastum, pasiimk mano paltą ir nebeieškok manęs.”

Apie natūralią mediciną:
“Šnapso, kolos ir mako – pasveiks, atvičaju”

Apie meilę savo Alma Matter:
“O tą univerą aš sprogdinsiu kartu su tavim”

Apie meilę darbui ir viltį:
“Koma at rabota. Ir žostka. Bet aš dar dainuosiu.”

Mokinių perlai:
Teacher: What is “humidity”?
Student A: Well, it makes your hair curly.
Student B: Bigudy?

Apie brandą:
“Kada moteris laikoma subrendusia? Kai iš fb persikrausto į supermamų forumą.”

Apie lojalumą tam tikriems klubams:
“Po vakar neisiu iki 2013m.”

Apie bepročius iš FB “Važiuoju iš taško A į tašką B”:
“Su biržų brigada važiuoju – penkios biržietės. Vairuoja suaugus moteris, kirpėjų kursus mokos, visos šūkauja, nes visos – draugės.”

Apie “Žmonių” viršelį su Paksaite:
“Viršas tai eik tu nx nedapistas šunie už milijoną dolerių!!!”

Apie Alfonsą Peniką (vėl!):
“Važiuojam su drauge Trakų gatve, žiūrim bernas kažkokią paną blondę fyfą neša ant kupros, sijonas užsikėlęs, nu baisu. Pažiūrim – o ten – Penikas.”

Apie darbo balius:
“Mieloji, aš Katpėdėlėj, Banginy. Pamatytum liaudį, šešis blogus parašytum.”

Apie kilnojamas šventes:
“Jisai manęs kasmet vis paklausia, ar mano bday tikrai Kovo 11. Tai ne, bletslenkantis!”

Apie santūrumą:
“A: Tą mergaitę kad išprovokuot, tai reikėtų šalia jos pradėti drąsia diskusiją apie seksą…
B: Ne drąsia diskusiją, seksą pradėt šalia jos.”

Apie tai, kaip Vilniuj nėra, kur eiti:
“Mane užpiso mano skylės.”

Apie spontaniškumą:
“Mes atsibudom ir kažkaip labai užsinorėjom šuns.

Apie lietuvius užsieny:
“Jis yra geriausias iš visų statybininkų, nes turi savo nuomonę.”

Amen.


Paskykit man, brangieji, ar kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse žmonės taip pat serga po tris kartus į žiemą? Atsibodo šaltis nebegaliu, jau nei trys megztainai ir nei dvejos vilnonės kojinės nebeapsaugo, drebu iš vidaus.
Bet jau tuoj, JAU TUOJ, galėsim šokt ir dūkt linksmai.

Aj, nors ką aš čia skundžiuos - ir dabar nieks netrukdo, gyvenimas – šventė – tęsiasi. Cheers.

Rodyk draugams

Amžinieji Kentėtojai

Kažkaip šiandien, gyvenant eilinę dieną (-25º C nėra kažkas tokio, nes taip būna kasmet, dievaž) Marijos žemėje, galvoje susiformavo dar vienas terminas, apibūdinantis itin plačiai paplitusią žmonių rūšį – Amžinieji Kentėtojai. Tiesą sakant, bene kiekviename iš mūsų, kurie esame vyresni nei 20m., gali pasireikšti šio tipažo bruožų, nes augome aplinkoje, kurioje amžinas kentėjimas bei aukojimasis buvo laikomi auksinėmis vertybėmis.

Jei dar ne visai aišku, apie ką aš, manau, man padės keletas iš milijonų per gyvenimą regėtų situacijų, kuriose atsiskleidžia amžinojo kentėtojo tipažas.

Atėjau į polikliniką, prie daktarės durų laukiu aš ir dar pora moteriškių. O jau šalta… kaip pachmielnam einant vasarį septintą ryto iš tūso namo. Viena ponia vis rypuoja “Vajej, kaip šalta… jezusmarijakaipšaaalta!.” Sakau, tai eikit, apsirenkit, juk akivaizdu, kad dar reikės laukti bent pusvalandį. O ji, drebėdama iš šalčio, sukandusi dantis didvyriška Marytės Melnikaitės veido išraiška: “Ai, tai jau pakentėsiu…” Sėdi, purtos, kenčia, tik kaži, ar nepamiršo, jog nei šokoladinio medalio nei pagyrimo už tai negaus.

Būna taip, kad amžinasis kentėtojas paskolina kažkam pinigų ar kokį daiktą. Tada vaikšto ir rypuoja, kad va, paskolini, o atgal negauni. Paklaustas, kodėl pasiskolinusiajam neprimena apie tai, amžinasis kentėtojas atšauna - “Aj, na tai jau pakentėsiu aš ir be tų pinigų, ką jau čia…”

Būna, šio tipažo asmenybę tyčia ar netyčia nuskriaudžia valstybinė ar kokia kita viešoji įstaiga, veikianti herojaus gyvenime. Pavyzdžiui parduotuvėje neduodama nuolaida, kuri turėtų priklausyti, dingsta dujos, nusiperkama brokuota prekė ar dar koks velnias. Ką tuomet daro amžinasis kentėtojas? Manai, eina ginti savo teisių? Ne, jis verda kunkuliuoja bemąstydamas, koks nedoras šis pasaulis ir finale, šimtą tūkstančių kartų visus niekadėjus prakeikęs, jis lieka namuose teištaręs “Ką jau padarysi, būna.”

Šio tipažo žmogui nepaprastai sunku įsileisti naujus dalykus į savo gyvenimą. Nesvarbu, kad ir kiek naudos toji naujovė galėtų suteikti, ji visada pasitinkama dūsavimu ir kreivu žvilgsniu. Pavyzdžiui, elektroninis viešojo transporto bilietas, numerėlio išsimušimas laukiant eilėje banke, tvarka, pagal kurią pasienyje nebetikrinami visų pasai, ar savitarnos kasa parduotuvėje. Net ir nepaklaustas amžinasis kentėtojas padejuos, kad velniam čia reikėjo kažką keisti. Po tam tikro laiko tarpo (kokių 3m.), jis prie naujos sistemos pripras, sumurmėjęs “Ką jau padarysi”, bet tada jau bus atėjęs laikas kažką vėl keisti ir amžinojo kentėtojo nusiskundimų lentynėlė vėl pasipildys naujais egzemplioriais.

Amžinasis kentėtojas visada mato pasaulį šiek tiek pilkiau nei kiti. Kai jam viskas puikiai klostosi, jis sako “Visai neblogai.”, kai turi normalų darbą, jis sako “Na, turiu šiokį tokį darbelį, vis pinigas.” (Beje, amžinasis kentėtojas pinigų neturi niekada. Nesvarbu, kad turi, iš ko gyventi, už ką nusipirkti rūbų ir dar kartais sugeba vieną kitą šimtelį atsidėti santaupoms, pinigų pas jį nėra, ir kaltas tikrai ne jis, kažkas kitas, dažniausiai valdžia, bet ką jau padarysi…) Amžinam Kentėtojui nėra gero oro. Jam visada yra per šalta, per karšta, bet daug vėjuota ar pernelyg tyku.

Matyt, kai skaitai, manai, kad visgi šiai grupei derėtų priskirti tik vyresnio amžiaus žmones, bet, vis dėlto, nuolat sutinktu ir tuntus jaunųjų rypuotojų. Įtariu, kad taip yra dėl pavyzdžių, kuriuos žmonės matė, o gal ir vis dar mato šeimose ir kitoje juos formuojančioje aplinkoje.

Mano nuomone, žmogus – tarsi plastilino gabalas, pats atsakingas už tai, kokios formos jis bus. Tuo tarpu amžinieji kentėtojai šventai įsitikinę, kad juos sykį nulipdė ir dabar valdo kažkas, ko pakeisti jie niekaip negali. Bet ką jau padarysi….

Rodyk draugams

Teoriniai Šaunuoliai

Kadangi vis nesusilaikau nuo ne pačios kilniausios savybės skirstyti žmones į tam tikras lentynėles, noriu aptarti dar vieną žmonių tipą, su kuriuo susiduriu vis dažniau. (Btw, prašau nepamiršti auksinės taisyklės – vienas žmogus gali būti daugybės grupių atstovu, pvz. emocinis vampyras, bet tuo pačiu ir amžinas studentas, ir pan.)

Tai – Toeriniai Šaunuoliai. Jų galima sutikti visur, tad jei kasdien tenka atsidurti įvairiose socialinėse situacijose, jų nesutikti netgi neįmanoma. Tai žmonės, kurie visoms savo nesekmėms bei bet kam, ką daro, turi parengę šimtą pasiteisinimų (kartais tais pasiteisinimais jie žarstosi net ir tada, kai niekas to neprašo.) “Jei labai panorėčiau, gaučiau ir geresnį darbą” (bet naugaunu); “Galėčiau kad ir šiandien susikrauti lagaminus ir keliauti į Prancūziją” (bet iš Vilniaus nebuvau išvykęs jau penkis metus); “Tikrai mesčiau rūkyti, jei pasistengčiau” (bet nemetu); “Jei man reikėtų, sverčiau mažiau.” (bet nesveriu).

Teoriniai šaunuoliai paprastai yra puikūs pašnekovai, nes ką jau ką, bet šnekėti jie moka ir mėgsta. Ne tokie puikūs jie praktiniuose reikaluose.

Būna ir tokių teorinių šaunuolių, kurie kadaise išties buvo ir tikri šaunuoliai, tačiau viskas, kas jiems belikę – tai tik prisiminimai apie pasiekimus, įvykdytus anksčiau: “Savu laiku galėjau turėti bet kurią čiolę universitete.” (bet jau dešimt metų miegu vienas); “Buvo laikas, kai uždirbdavau bent tris štukes į rankas” (bet iki šiol gyvenu su tėvais); “Uoj, tada tai maitindavausi žiauriai sveikai.” (bet dabar tai čyzais iš mako).

Dar vienas šio tipo porūšis – teoriniai šaunuoliai, kurie šaunūs yra dėl kitų žmonių pasiekimų: “Mano teta mokėsi su tuo čiuveliu, kur veda Labą Rytą” (tas čiuvelis cituojamo šaunuolio akyse matęs visgi nėra; “Tas DJ geras mano draugelis, dažnai kartu paprikolinam, paliubomu pagrotų papigiaj tavo puskės šimtadieny” (bet nepagroja).

Teoriniai šaunuoliai dažnai taip įsipatogina savo teoriškai tobulame pasaulyje, kad pereiti prie praktikos jiems dažnai taip ir neišeina. Tada jie gyvena savo praktiškai paprastą gyvenimą vis nepamiršdami užpilti kuro savo teoriniam Lexusui, kurį drąsiai galėtų vairuoti jei tik uždirbtų daugiau pinigų geresniame darbe, kurį tikrai gautų. jei tik nepatingėtų pasiuntinėti CV, kuris žymiai geriau atrodytų jei tik jie labai pasistengų ir pasikeltų savo kvalifikaciją.

Rodyk draugams