BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie paplūdimius, baseinus, nuogalius, tradicijas, būsenas, muziką lydimuisi, Jūratės akmenėlius ir Sweet’į iš “Delfinų”

Įspėjimas: šiame įraše bus nemažai nuorodų į fantastiškus muzikinius kūrinius.

Ši vasara vos tik persirito į antrą pusę, bet dar nė neprasidėjus liepai galėjau sakyti, kad tai yra geriausia mano gyvenimo vasara. Koks gražus yra gyvenimas. Kartais net trūksta žodžių apsakyti. Kaip gera užaugt ir gyvent iš tikro, o ne tik svajot, kad gyveni. Paklausykit šitą, jei dar abejojat. Atverkit plačiai langus, užsimerkit ir klausykit. Kuždėkitės. Glamonėkitės. Lydykitės. (Dar lyricsus pataršykit, nugaros šiurpais nueis).

Apie baseiną: gal ir nieko, bet visi laukė truputį linksmesnės muzikos, bet matyt grojikams norėjosi visą sekmadieninį skausmą išliet, tai ir liejo. Aš suprantu, kad gal policija liepė pritildyt, bet kam tiek liūdesio? Net petukų neišėjo pajudint nė trupučio, braukiant dulkes nuo paviršių.

Aš kartais paskubomis prisirašau visokių priminimų, o paskui žiūriu į juos buku žvilgsniu, mėgindama iššifruoti, bet būna beviltiška. Pvz. dabar: „Dolls!!!“ ir „Nebus 30“. Vaizduote, įsijunk, gal pavyks.

Apie pageidavimus:

Beje, ar man vienai atrodo, ar tikrai žmonės, prieš leisdami jums užsisakyti patiekalą, turėtų privalėti pranešti, kad į jį dedama kalendros? Jau porąsyk patyriau tokį skonio receptorių šoką, kad dabar apie kalendrą klausiu net ir užsisakydama ledus, nes maža ką. Po tų dviejų nelaimingų kartų vis dar aplanko košmarai.

Apie elitines Vilniaus vietas:

-Gal einam į Poshą arbą Disco 311?

-Gal geriau šūduose išsivartom?

Apie draugus, kurių nebesuprantam:

Apie aksesuarų dizainą:

„Čia pas tave papuošalas, ar akreditacija?“

Apie trečiadienius:

Apie paplūdimio nuogalius:

O kai nusprendi išsiburti (nes kartais būna, kad nusprendi išsiburti), čiumpi porą Fortune Cookies (dar galvoji sau, kad blemba, o jei kas ne taip bus parašyta), eini į kasą ir tau jų neparduoda, nes, pasirodo „tokios prekės sistemoje nėra, negalim parduot“, tai čia kaip priimti šitą ženklą?

Apie gylius:

„Tau šalta fiziškai ar dvasiškai?“

Apie spartą:

Apie senmerges:

-Ji perka akmenis? Jūratės akmenėlius?

-Jo jo, ir VERIA.

Apie tai, ką įsirašyti į CV:

Apie tai, kaip nereikia nurašyt draugų:

Apie būsenas:

„Lova, sumuštiniai ir žemėlapiai.“

„Gėrimai, žmonės, barai, eilėraščiai.“

Apie tikslus:

„Aš noriu būti pirmasis žmogus pasaulyje, gvenantis iš kazino.“

Apie pastangas:

Vasara yra toks metas, kai būna, jog septynias dienas iš eilės negauni nė vieno emailo.

Apie tradicinį maistą:

-Kebabai kilo iš Panevėžio.

-O tai pala, ne iš Turkijos?

Apie techniką:

Apie bendrabučio artumas:

-There were three of us living in one tiny room.

-Oh, so you were CLOSE.

Apie tradicijas:

„Kai pasigeriu, skambinu buvusiems bernams ir sveikinu su Užgavėnėm.“

Apie koncentraciją:

-Tau nešalta nuogom kojom?

-Oi, man dantį skaudą, tai aš kitur susitelkus.

Apie kultūrinius skirtumus:

„In France, I think, if you don‘t drink in the presence of the children, they take kids away.“

Apie praeities Lietuvos žvaigždes:

„O kur dabar Sweet‘is iš „Delfinų“?“

Apie lyrinius nukrypimus:

„Vibruok vibruok, tikėti neverta…“

Apie planus:

Apie planus 2:

Apie skaičius:

-Jam buvo keturiasdešimt.

-Metų ar temperatūros?

Apie vasaros naktis:

„Danguj tokios nesąmonės skraido, kad jūs neįsivaizduojat.“

Apie priežastis:

Apie šiuolaikinę mediciną:

„Geriu geruosius virusus.“

Apie tai, kaip veikia hashtagai:

Apie skonių gausą:

„Nuvarau į Maką apsirūkęs, tai imu visų padažų, nes gi nežinau, kaip akimirką jausiuos.“

Apie tą patį:

-Daug gandžos rūkei?

-What? Labai daug ančių?

Apie alternatyvius svaiginimosi būdus:

„Privalgiau serbentų prarūgusių. Taškė kaip nuo acetono. Pareiškimą rašysiuos.“

Jei jums liūdna, siunčiu muzikinį kūrinį. Įsiklausykit į lyricsus ir mėginkit pakartot.

Na ir dar vasaros pasilydimų ir paklydimų, nes why not.

Nadastrom - Fallen Down
Jay Jay Johanson - Moonshine (Joakim Absolut Remix)
Howling - Signs (Rodhad Remix)
Caribou - Your Love Will Set You Free (Carl Craig’s C2 U Free Remix)
Nadatrom - Somebody
Damian Lazarus - The Ancient Moons (Carl Craig Remix)
Paul Simon - Diamonds of the Soles of Her Shoes (Ame Private Edit)
Red Axes - Kicks Out of You (Feat Abrao)
Voodoo Whiskey - Suck My Sausage

DJ Qu - SS1
Beacon - Fault Lines (Dauwd Remix)
Royksopp - Sordid Affair (Maceo Plex Remix)
Floorplan - Ritual
Mr.G - Crab Jerk
Paul McCartney & Wings - Let ‘Em In
Kwamie Liv - Comin Thru
C.A.R. - Angelina (Manfredas Remix)
Tricky - Time to Dance (Maya Jane Coles Mix)
Maxxi Soundsystem - Regrets We Have No Use For feat. Name One (Matthew Herbert Remix)

(Blemba, iš viso, kaip gerai yra Nadastrom, Pillow Talk ir Joakim šį sezoną, tirpinėju).

Rodyk draugams

Apie keliones, instagramą, visažinius šaunuolius pokštautojus ir delfi komentatorius

Prašau, rimtai man pasakykit, ar daug pažįstat žmonių, kurie gerai gyvena/yra laimingi/jiems sekasi dėl to, kad moka pakentėt? Aš tai ne. Nes tie, kur dažnai sako „aj, pakentėsiu“, dažniausiai ir lieka vis pakentėt, nu daaar biškį, ir dar biškį, ir dar truputį. Ir taip visada. Ačiū visiems už patarimus pakentėt man nepatinkančioj situacijos, bet gal aš pati nuspręsiu, kiek geležinė ta mano kantrybė.

Pastaruoju metu mane persekioja visokie keptain obvijausai. Iš tiesų, net nežinau, kaip tiksliai apibrėžt šį žmonių tipažą, nes jie svaidosi ne tik visažiniškais komentarais, bet ir trečios nokijos senumo juokais, kuriuos išgirdus nejučiom pradedi mintyse piešti sūrelio su aguonom pakuotės išvaizdos kiautą, kuriame jie gyvena ir šlamščia tarybines dešreles užsigerdami diušes.

Aš apie tuos, kurie baliaus metu žaismingai lepteli: „O žinot, kaip rusai sako – pivo bez vodki – dengi na veter“. (Ne, nebuvom girdėję. Ačiū, kad papasakojot.)

Ir tuos, kurie, su tavim kur nors važiuodami nesusituri nepranešę, kad ne visi greičio matuokliai įjungti.

Ir dar tuos, kurie išgirdę, kad apsirgai, būtinai primena, kad gertum daug arbatų.

(Apie apsauginius, kurie merginoms sako „Kažką pametei. <pauzė> Ogi šypsenėlę.“, verčiau nepradėsiu, nes mano nervai ne ant tiek stiprūs.)

Visada labai patinka, kai man praneša, jog „Muša – vadinasi myli.“, į čeburekus dedama kačiukų mėsa, kai žmonės pasako, kad bijo kažką gerti, nes ten „gali būti prisisiota“.

Jie visada visada, būtinai, neišvengiamai, išvydę kokius baltus miltelius (cukrų, krakmolą, druską, skalbimo miltelius) pajuokaus, kad ten koksas.

O ar tikrai manot, kad jei esat užsieny atostogų ir kas penkias minutes uploadinat instagramo fotkes iš įvykio vietos (kažkodėl, man atrodo, kad dar ir straglinat ieškodami wi-fi), sukeliat įspūdį, jog esat žiauriai atsipūtę, laimingi ir kūl? Esu sutikus nemažai tokių atostogautojų ir šiaip gyventojų, kurie šiaip sėdi susiraukę, bet vis nusišypso. Instagramui.

**************

Delfi komentarų akiplėšiškumo viršus: Kai prie straispnio apie Mūzos Rubackytės vestuves su kiek vyresniu užsieniečiu rašo „kekšė barakuda“, „keičia vyrus kaip pirštines“, „apvogs jį ir pabėgs“. (straipsnis gan senas, bet vis pamiršdavau paminėt). Nėra to dar sukurta, ko lietuvis nepasmerks.

Apie išvykas į sodus ir kaimus: „Vykti kažkur į sodus yra visiška nesąmonė, kai 21 amžiuje yra išrastas miestas ir viską galima veikti jame.“

Pažįstamas eina į giminės balių:

-Tai kelintas bobutės gimtadienis?

-Paskutinis.

Rodyk draugams

Vilniaus briliantai, arba glemūras prieš tarybines sekcijas

Kai ilgai kažkur nebūni, vėliau ten sugrįžus viskas matosi kiek kitokiomis akimis ir įžvalgos lenda kiek giliau nei susizūlinus su įprasta aplinka.

Žengus vieną žingsnį atgal (atstumo prasme, ne progreso), kiek atitolus, Vilnių iš lėto priimu kaip vėl naują reiškinį. Jis keičiasi nepaprastai greit.

O pasirodo, tai išties fancy miestas. Visi puošiasi ir puošiasi daug. Gerai paruoštas makiažas jau nuo aštuntos ryto, atidirbti (tiesinti, garbanoti, kelti, velti) plaukai šiokiai dienai, konceptualūs rūbai išėjimui iki parduotuvės, ir visa kita, ir kita visa, žinai, apie ką aš. (Ne apie gabanas ir gelinius 6cm ilgio nagus, ne, aš apie kokybiškus, išties gražius rūbus ir bendrą pasirengimą viešumai.) Ir tai yra jėga. Vilnius verčia pasitempti. Tik kartais apsirėdęs paprasta eilute, pasijunti tarsi įžeidinėtum bendrą miesto stilių, ir it koks maištautojas į haute couture kolekcijos pristatymą įžengtum su pižama.

Vilniuje visi vairuoja naujas ir apynaujes mašinas, pietauja restoranuose, važinėja taksi, kerpasi aukšto lygio salonuose, gurkšnoja brangų vyną, gyvena dailiuose namuose ir vedžiojasi madingus šunis. Žmonės rūpinasi savo linijomis, apskritimais ir kampais.

Praeik per numylėto Vilniaus centrą vidury dienos ir pabandyk paprieštarauti. Vaizdas, įvaizdis, imidžas, poza liejasi per gatves, teka, srūva, tvinsta.

Ir man tai labiau patinka nei nepatinka. Estetika veikia teigiamai, ji glosto, gydo, ji pakelia aukščiau.

(Tik niekad nereikėtų pamiršti, kad paprastume juk genialumas, paprastume. Nepameskim galvų.)

Kiek gaila, kad arogancija irgi madinga. Ta tokia, kurios paliestas pasijunti it kas būtų dalgiu pakutenęs nugarą. Kai saulė danguj, dar nieko, bet jai nusileidus pradedi stebėtis, kokie gi miltukai beriami į vandenį, kad norėdamas netyčia neužklyst į vilkų pulką turi būti atsargus, nes gali likt apdraskytas. Jei nesijauti perdėm svarbus, verčiau pasijusk, gal suprasi, mat nesuprantu.

Bet žinai, po visų tų grožių bangos man vis tiek norom nenorom kyla klausimas, iš kur tie kraupūs troleibusai, apverčiantys miesto įvaizdį 180 laipsnių kampu, iš kur tos sekcijos, kurių surašymą mieste atlikus rastum daugiau nei gyventojų, iš kur Karininkų Ramovė, iš kur prašinėtojai ką nors atlikti „skubiai ir nebrangiai“, iš kur namai ir biurai, kur vis tiek kas nors nefunkcionuoja? Tiksliau, ne iš kur, o kodėl vis dar?

The best is yet to come. Tik dailius marškinius reikėtų užsitempt ne tik ant savęs, bet ir ant visko, kas tave supa. Ir atsipūst, įkvėpt, iškvėpt, ir prisimint - less is more, LESS is fuckin more, o žmonės gyvena vienas kito prieglobstyje, atsipalaiduokite.

Rodyk draugams

(Mokyklos) šustriakai

Prieš kelis mėnesius žiūrėjau tokią labai populiarią komediją Jump Street 21. Nelabai patiko, gale net nulūžau, bet įstrigo vienas momentas. Koks nusivylęs buvo Channingo Tatumo (visos mergos sėdi apsiseilėję, ou jė) herojus, kai grįžo į mokyklą ir pamatė, kad jis visai nebe šustriakas, kaip būdavo kadais.

Yra toks gan retas, bet labai ryškus žmonių tipažas, kuriam, bešnekant su vienu protingu žmogumi, visai netikėtai, prieš dešimt minučių ir kilo šis pavadinimas, - (mokyklos) šustriakai. Žodis „mokyklos“ įdėtas į kabutes, nes aršūs jie visai kaip mokyklos laikais, vedami paaugliško maišto fakelo, degančio šiknoj, bet tie laikai jau ėjo nuėjo neaiškiais keliais prieš daugel metų.

Jie tiesmuki. Jie niekuomet nieko nevynioja į vatą, būtų kartais gal ir nieko tokio, bet reikalas tas, kad tas tiesmukumas veržiasi ir tokiose situacijose, kur jo verk gyvenk demonstruot nereikėtų. Bendraudami su nepažįstamaisiais jie krepsis „tu“, parduotuvėje užlindę eilėje dar atsisukę sugebės paklaust, kiek valandų, „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“ ir panašius žodžius jie taria tik tada, kai jau labai labai reikia.

Nei knygų į biblioteką, nei skolų jie negrąžina. Iš principo „O man kiek žmonių yra negrąžinę daiktų? Tai kodėl dabar aš turiu grąžint?“. Jie pasakė, ir šventa.

Jie visuomet šimtu procentų pasitiki savimi. Ir nesvarbu, jei jų projektai dar negimę linkę sužlugti, nesvarbu, jei idėjos prieštarauja ir net kenkia bendrajai harmonijai, nesvarbu, jei jie kažką jomis įžeidžia.

Jiems būdingas mokykloj išmoktas talentas greit aplink save suburti pasekėjų ratą, kurie bus pasirengę linksėt galvom tuomet, kai jiems į ataką stos nepritariantieji jų mintims. Ratą buriant dažnai pasitelkiama „tas ant to pasakė“ strategija. Niekas kitas neprivers žmogaus staigiai tapt tavo ištikimiausiu draugu, kaip jam atskleista „paslaptis“, kad kažkas kitas už akių ant jo važiuoja. Dažniausiai šustriakai pasekėjais renkasi tuos, kurie jiems atrodo turintys mažesnį vidinį užtaisą ir, paprastai, akivaizdžiai mažiau nuovokumo. Tokie nenatūraliai gimę „draugų“ būreliai dažnai ir subyra taip pat greitai, kaip ir atsirado. Tuomet šusrtiakas nr.1 rankų nenuleidžia ir jau suka bruka planus, kaip suburt naują partiją. Tai jis daro visą gyvenimą, nesvarbu, kur bebūtų – universitete, sporto klube, ar tėvelių susirinkime. Visada atsiras, dėl ko pakovot.

(Mokyklos) šustriakams nežinomas nei kaltės, nei gėdos jausmas.

(Mokyklos) šustriakai yra tie žmonės, kurie visada žino pigesnį variantą nei tas, kurį pasirinkai tu, važinėja greitesne mašina, nei tavoji ir tvarko mergas, geresnes nei taviškė. Jie nuolatos varžosi, nors „varžovai“ apie tai net nenutuokia.

Būnant su jais vienoje patalpoje tiesiog jauti nuo jų sklindantį pareiškimą – „Aš kietesnis“. Būna, net suglumsti, nes varžytis lyg ir nesirengei.

Taip bekovodami su pasauliu tie šustriakai, būna, gauna savo. Bet dažnai būna, kad ir negauna. Nes jie nebe mokykloj ir isterišku savo tiesų įrodinėjimu atverti pavyksta nebe tiek užvertų durų ir dažnai atsitrenkia jie į tuos, kuriuos kadais užgavo ir šie dabar stovi aukščiau už juos. Visai kaip amerikietiškam filme, kur mokyklos susitikime po dešimties metų paaiškėja, kuris ten visgi šustresnis.

Rodyk draugams

Slaptaėdos

Slaptaėda – tai toks žmogus, kuris gyvena namuose, tačiau niekas niekada nėra matęs, kad į tuos namus jis atsineštų maisto. Jis teigia, kad maitinasi kavinėse arba svečiuose. Būna, kad iš namų neišeina kelias dienas, tad, visgi, kažkaip misti jam tenka. Štai tada ir pastebi, kad pamažu tirpsta mamos džemas, kurio tu nevalgai (dienos bėga, jo vis mažėja…), kad įtartinai greitai sunaudoji produktus, kurių prisiperki visai savaitei. Slaptaėdos gyvenimo credo – MAISTAS SKANUS TIK TADA, JEI JIS NE MANO. Būti slaptaėda reikia nemažai talento, nes būna, kad ilga laiką jie veikia nepastebėti. Vis dėlto, anksčiau ar vėliau slaptaėdos prieina liepto galą. Būdingi du scenarijai – 1) juos pričiumpa kasdien po truputėlį vis tuštinant svetimą stiklainį (slaptaėdos paprastai mano, kad jį tuština pakaitomis su stiklainio savininku, todėl šis to niekada ir nepastebės, bet štai čia jie ir padaro lemtingą klaidą.); 2) jų donorai kur nors išvyksta, tad namie nebebūna maisto ir slaptaėdoms tenka kažkaip suktis patiems. Slaptaėdos dažniausiai būna labai mieli ir draugiški žmonės, tad pykti ant jų dėl aprašytojo įpročio paprastai sunku. Slaptaėda gali tapti ir trumpalaike bet kurio mirtingojo role, išprovokuota nepritekliaus, tingumo, laikino proto aptemimo, ar kitų aplinkybių.

Rodyk draugams

Apie ne visai mielą mergaitę

Kokią tatuiruotę pasidarei? Širdutę? Kodėl? Juk čia visai ne tavo stilius. Tu nesi miela mergaitė.
Okei, nesu.

Bet mane išties siutina, kai žmonės kažkodėl tikisi, kad po pirmojo, ar kelių pirmųjų pabendravimų būsiu jiems ypač miela, draugiška ir maloni. Aš esu mandagi ir kultūringa su nepažįstamaisiais, bet išsyk atsiverti ir pulti glėbesčiuotis tikrai nesiruošiu. Todėl sorry, jei nepuolu šypsotis lig ausų ir krykštauti su kuo nors susipažinusi (žinoma, yra buvę ir taip, bet). Su manimi susipažinę žmonės po poros susitikimų nepuls manęs liaupsinti, tikrai ne. Bet štai būtent tos ilgos, išmintingu tempu besiplėtojusios draugystės ir išlieka mano gyvenime. O tada, mielieji, krykštauti ir džiūgauti aš moku.

Rodyk draugams

Šlovė Sūpynėms

Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Išties pasisekė į festą keliauti su draugų Dj, kuris savo diskų lobiais sugebėjo užkurtį puikų preparty, rankom plojom dar neišlipę.

Apie muziką: Laiką leidau prie didžiosios scenos, girdėjau ne viską, tad nuomonė gan mėgėjiška. Puikus Zuluso, nuostabus Few Nolder live‘as (kažkas jį įvardijo lietuviškuoju Nicolas Jaar); kaip visada mane, prisiekusią techno mylėtoją, iš proto išvedantys Pagalvės, Split Pulse ir Calli pasirodymai. Labai labai patiko Saulty. Atvirai pasakius, prieš vykdama nelabai gilinausi į nepažįstamus headliner‘ius, tad nuostabiai maloni staigmena buvo Bruno, kurio grojimo kulminacijoje kur dėtis jau nebežinojom. Tik nesupratau, kam tos gitaros, nevarbu, kad ir dieną.

Mane šėlsmo viršūnė pasiekė dusyk – penktadienio naktį apie 5val.kai šokių aikštelėje prasidėjo netikėtas Stay High for Me Baby seksitaimas ir šeštadienį, paryčiais (ar dažnai kur pamatysi dj nuo scenos gausiai dalijant gėrimus?), kai mūsų būrelis išgėrė šampaną „Už Sūpynes“, o visa festivalio šutvė persikėlė į Aukščiau, pas Rubeną ir pasijutau it jaukiais gerais žiemos paryčiais mylimajam Opiume, tik dar geriau.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Šįkart šnekų buvo mažiau, nei šokių, bet be sparnuotų frazių neapsieita.

Apie išvermę:
„-Kaip mes vieną dieną mylėsimės…
-Ne vieną, o dvi.“

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Apie palapinių erdvumą: „Mes gulim, o tada, tik staiga, ji įėjo į kambarį.

Apie antgamtines galias: „Aš pati ant savęs lyju.“

Apie patirtį: „Esu uostęs visko, nu bet duonos dar nebandžiau.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.

Grįžus į miestą akimirką buvo keista padėti koją ant asfalto ir apsidairius nematyti šokančių.
Šiandien aš labai džiaugiuosi, kad nereikia į darbą ir kad neteks su niekuo kalbėtis, nes balso nėra, skauda kiekvieną kūno lopinėlį, bet all in all džiaugsmas ir įspūdžiai liejas per kraštus.


Foto - Lukas Šalna

Rodyk draugams

Apie tai, kuo šventai tikiu

Ne kartą buvau sukritikuota dėl savo nevalingo troškimo mirk gyvenk įrodyti savo tiesas. Ne, nu, jūs pykit nepykit, bet blogas tam ir yra, kad skelbti savo tiesas, kieno dar kito? Kiekvieno žmogaus pasaulio suvokimas yra unikalus. Mano pačios savoje galvoje susikurtos taisyklės man labai patinka ir esu išties patenkinta tuo, kaip regiu ir leidžiu sau regėti pasaulį, žmones, daiktus – viską.

1.Žmogus tam ir gyvena, kad viskas, ką jis daro, jam teiktų malonumą. Kančia ir cypavimas dėl niekų – lietuvių išradimas, neatnešantis anei jokios naudos, bet gerokai sutrumpinantis gyvenimą bei pagilinantis raukšles kaktoje. Išmintingas žmogus paprasčiausiai negali sau leisti liūdėti. Jei visgi jis nepaliauja to daręs, ko gero, tas nemalonumas jam ir teikia malonumą. Juodos dienos skirtos tam, kad neapsileistum ir galėtum dar geriau įvertinti savo laimes.

2.Negražių žmonių nebūna. Būna tik stiliaus, saiko, skonio, fotošopo arba plastinės chirurgijos trūkumas. Papildomi kilai – nieko tokio, meilės rankenėlės – patogus prietaisas, jei tik moki jom naudotis. Liesumas – dar jėga, tik žiemą kartais būna kiek per šalta. Žinoma, svarbu jausti ribas ir viskas gerai, kol tai nekenkia sveikatai.

3.Nieko nėra amžino. Bet taip visiškai nieko. Lai žmonės myli, tuokiasi, skiriasi, emigruoja, vėl grįžta šimtus kartų, tame ir yra visas įdomumas. Gyvenimas per trumpas mylėt vieną kartą. Visiškos ištikimybės nėra, mažuliai, ir tame nieko baisaus, jei sugebi tai suvokti ir priimti blaiviu protu. Nėra tokio dalyko, kaip „Visam laikui“. Pagyvensit, pamatysit.

4.Nieko nėra baisiau už durnus bernus. Ypač, jei jie pasiekę tokį amžių, kuomet akivaizdu, jog nesimato jokių prošvaisčių progresuoti. Even more, nieko nėra baisiau už arogantiškus durnus bernus. Arogancija – normalus ir sveikas dalykas, kai ji argumentuota. Kai išsikalinėjama dėl sporto, norisi išsitraukt automatą.

5.Svaigalai – pasiteisinimas. (Nes gi dažnai sakoma, kad ne.) Pasitaiko žmonių, kurie teigia, kad tiek prisivaišinti, jog nebesuprast, kur žemė, kur dangus, neįmanoma, o savo kvailysčių pagrįsti promilėmis nedera. Akivaizdu tik viena – nesuprantama tai, kas nepatirta savu kailiu. Ypač kvaila yra smerkti žmones, kurie įkalę tampa hyper meilūs, atviri ir draugiški. Atsipeikėkit, harpijos, smerkt už skleidžiama pozityvą – idiotizmas.

6. Gyvenime labai labai svarbu mylėt, puoselėt ir lepinti savo mylimus. Teigiamos emocijos linkę sparčiai daugintis.

7.Labai svarbu ne kalbėt, o daryt. Niekam neįdomūs neįvykę pasimatymai, neištęsėti pažadai, svajonių kelionės, profesijos, dovanos, neužkalbinti interesantai ir visi kiti panašūs reikalai. Arabų pūtimas – didelis talentas, neatnešantis jokios naudos, tik išvarginantis publiką. Jei jau metei kokį burtą, jausk moralinį įsipareigojimą prieš save ir kitus padaryti taip, kaip suplanavai.

8.Vieną kartą į tavo gyvenimą atėjęs žmogus, į jį dar tikrai sugrįš. Nesvarbu – po savaitės ar dvidešimties metų.

9.Atviras protas (angliškai geriau skamba – open-mindeness) – geriausias apsidraudimas nuo visų moralkių, nesklandumų ir stresų. Gyvenimą galima taip įvairiai lankstyti, kad kartais išties neįtikėtina, kiek daug ir kaip įvairiai galima išgyventi. Principai – kartais visai į naudą, bet jau geriau aš nusileisiu ir važiuosiu toliau, nei šimtą metų laikysiu kokį kartėlį ir kukuosiu sau viena ir suirzusi su savo neįkainojamu orumu, kuris aktualus tik man vienai. Džiugesį teikiantis gyvenimas – kur kas geriau nei švari reputaciją, kurios at the end nieks neprašys parodyt.

10. Ir dar kartelį – nėra tokios tragedijos, iš kurios nepavyktų išsukti kailio. Skurdas, nemeilė, išdavystė – viską galima pataisyti. Tiesiog reikia pakilt ir eit iškelta galva, be jokių skrupulų trypiant visus trukdžius.

Labas rytas, Vilniau.

Rodyk draugams

Apie šimtus kartų pasitvirtinusias tiesas

Yra žmonių, kurie šį tą apie mus žino. Yra tokių, kurie žino nemažai. Egzistuoja ir tokia grupė, kurie manosi žiną daug, bet nežino nieko.

Labai didelė normalaus pasaulio gyventojų dalis net nesuvokia, kas dedasi mūsų galvose, o jei sužinotų, nesuprastų, kaip šitaip galima.

Galiu pasakyti tik tiek – nuodėmių nedarantys žmonės nuo jų susilaiko dėl dviejų priežasčių – arba neturi tiek sveikatos, arba yra savo smegenyse susikūrę narvą, kuriame tūno visi jų geismai. Jie taip ir mirs nesužinoję, ką reiškia leisti sau daryti tai, ką nori. Kaip man jų gaila.

Buvo laikas, kai jaunystės neišmanymas leido į galvą ateiti kvailoms mintims, kad gal reikėtų liautis ėjus iš proto, nes, juk, nepridera. Jei kažkada ir buvo ribos, ar normos, jos senų seniausiai apleido mūsų protus. Dabar mes galim viską, ir dėl nieko nesigailim, ir dėl nieko negėda.

Šventa gyvenimo teorija – maksimalizmas. Jei dirbt – tai tik iš visų jėgų, jei linksmintis – tai iki galo, jei kalbėt – tai tik tiesą. Savo.

Išvados paprastos - daugiausiai pasitikėjimo savimi gyvenime žmogui suteikia pinigai, visagalė meilė sau, įsipareigojimų neturėjimas, dėmesys ir besąlygiškas mylimųjų palaikymas. Garbės žodis.

Rodyk draugams

Apie tai, kas svarbu

Šeštadienis, 01.20. Pagaliau baigti visi savaitės darbai. Mergaitė guli paslika, ant savęs užsimetusi amžinąjį nesubtilų palydovą – kompiuterį, užsidėjusi ausines ir visu garsu pasileidusi muziką, kuri nujungia. Vynas nujungia panašiai, o kai šie du santykiauja, rezultatas puikus.

Ji guli ir galvoja. Išties, gan sunku rišliai sustyguoti visas tas palaidūnes mintis, padrikai besiblaškančias, regis, begalinėse sąmonės erdvėse, bet. Ji galvoja apie tai, kas svarbu.

O kas svarbu? Svarbu – geras skonis. Svarbu – labai labai mylėti save. Labai labai svarbu. (Ak, kad kas man būtų anksčiau įkalęs tai į galvą, na, bet, kaip ten sako, per kančias…) Labai svarbu nemeluoti. Žvėriškai svarbu kalbėti tiesą. Ir, kur kas svarbiau tiesą galvoti. Jei manai, kad lengva savęs neapgaudinėti, gerai pagalvok. Galvoti svarbu.

Kas svarbu? Svarbu jausti neapsakomą malonumą, tą neužrašomą, jokiais parametrais neišmatuojamą laimę, kuri kyla iš to, kas tave įkvepia. Jei jos dar neteko patirti, tuč tuojau kažką keisk, nes akivaizdu, kad nuklydai į svetimus laukus ir kuo giliau brisi, tuo labiau klimpsi.

Kas nesvarbu? Nesvarbu anei vieno tolimojo anei viena tamsi mintis, siunčiama tavęs link. Ji tiesiog atsimuša ir krenta, atsimuša ir krenta.

Ir visai nesvarbu, kad kartais imi ir pradedi apie save kalbėti trečiuoju asmeniu. Kitaip neišeina, kai kybai ore, šiek tiek atokiau.

Rodyk draugams

Kyborgai

Kyborgas (angl. cyborg) – sutvėrimas, pasižymintis ir biologinėmis, žmogiškosiomis, ir dirbtinėmis savybėmis, superherojus, kuriam nėra nieko neįmanomo. Atrodo kaip žmogus, elgiasi, jaučia, supranta kaip žmogus, bet jo galimybių ribos kur kas platesnės nei eilinio mirtingojo.

Palyginimas gal kiek ir per stiprus, bet ilgą laiką svarsčiau, kaip derėtų įvardyti žmones, kuriuos noriu aprašyti. Tad, pasvėrusi visokius variantus, pasilikau prie šio.

Yra žmonių, kurie miega aštuonias valandas per parą, mokosi arba dirba, arba šiaip, gyvena gyvenimą, kartais pasitūsina, kartais kažkur nueina, turi porą geriausių draugų ir laisvalaikiu padūsauja, kad “Tingisi kažką daryti”, “Blemba, koks oras, šiandien nesidirba”, “Man trūksta poilsio…”, ir t.t. ir pan.

Tokių žmonių mūsų visuomenėje daugiausia.

Tuo tarpu būna tokių žmonių, kuriuos aš, su visa didžiasia simpatija ir palankumu jiems, ir įvardiju kyborgais.

Tokių sutinku nedaug (gal ne tuose vandenyse plaukioju). Skirtingai nei tiems, anksčiau paminėtiesiems standartiniams piliečiams, kyborgams nėra blogo oro, netinkamų sąlygų dirbti, ar ne tos nuotaikos. Jie keliasi 5-6 ryto, ir, per daug nesimuistę, žengia į pasaulį versti everestų. Jie beprotiškai daug dirba. (Sako, jei daug dirbi, turbūt, nemoki planuoti savo laiko, bet čia aš ne apie tai). Daug dirba jie dėl to, kad yra savo srities fanatikai, perfekcionistai, kiekvieną kartą imdamiesi naujo projekto drebantys iš euforinio susijaudinimo, kad vėl ir vėl gali iš visos širdies daryti tai, kas jiems patinka. Šie žmonės nespjauna į mokslus. Bene visi turi mažų mažiausiai vieną išsilavinimą, ir, garantuotai, karts nuo karto svarsto galimybę praplėsti savo žinias savojoje, ar kokioje naujoje srityje. Labai dažnai kyborgai dirba ne vieną darbą. Būna ir taip, kad dirba kelis, studijuoja ir dar lanko kokius tobulinimosi kursus.

Jie labai gerai žino, ko nori, ir nori daug. Jiems nėra dalykų, kurių jie negali padaryti. Jei jie kažko nesupranta, įdeda visas pastangas užtaisyti spragas, jei kažkas neišeina, kaip mūsų visų mokytojai vaikystėje sakė, išvaro.

Kyborgai domisi daugybe įvairiausių sričių. Vieni mirksta tam tikrose meno srityse, kiti – sportuoja, dar kiti – savanoriauja, ar realizuoja save kitose nedarbinėse veiklose. Būna ir taip (na gerai, pripažinkim, taip būna dažnai), kad daro ir kelis iš čia paminėtų dalykų.

Būdami pavydėtinai jauni jie verčia tokius kalnus, kurių kiti nepastato ir per visą gyvenimą.

Jei kas paprašo jų pagalbos, jie visada pasirengę padėti. Jie labai gerai žino auksinę į priekį vedančio gyvenimo taisyklę – work hard and be nice to people. Jie visada atsakys į jūsų laiškus, žinutes, skambučius ar prašymus. Jie visada pasveikins jus visomis svarbiomis progomis. Jie niekada neliks skolingi, bet nesupyks, jei skolą pamiršitę jūs. Visų šių žingsnių nepadaryti jiems, visų pirma, reikštų nuskriausti save pačius.

Nepatikėsi, nors ir yra užimti 30 valandų per parą, jie kartais tūsina. Ir jų tūsai tokie, į kokius pakliuvę kai kurie jaustųsi it siurrealistiniame filme, o pabudę ryte tiesiog nesugebėtų patikėti, kad tai, ką regėjo – tiesa. (“Man regis, mes pirmadienį, būna, sugebam stipriau užšvęsti nei toji moteriškė atšventė savo vestuves.”)

Jie skaito. Jie rašo. Jie mąsto. Net ir sapnuose jie generuoja idėjas, kurias būtų galima paversti žingsniais į žemiškąjį rojų.

Jie myli. Kai jie myli, jie myli taip, kad dangus groja triumfo himnus.

Jei jiems kas nemalonaus nutinka, jie nešvaisto laiko kentėjimui. Jie pakyla ir eina. Ir tuomet jų verčiami kalnai patrigubėja. Iš principo.

(Vietoj išvadų)

Didžiulė laimė tas gyvenimas, ką.

Rodyk draugams

Apie nesuklastotas laimes

Gyvenimas toks nepaprastai įdomus, kad bene kiekvienas žingsnis provokuoja nesustabdomus minčių ir įvairiausių pasvarstymų pliūpsnius. Jei turėčiau šiek tiek daugiau laiko, rašyčiau bent tris kartus daugiau, nei dabar, nes užrašyti tikrai yra, ką, bet šią akimirką gyvenu tyliu noru, kad paroje būtų bent trimis valandomis daugiau. Gyvenimas toks kupinas įkvėpimo ir nesibaigiančios veiklos, kad neįmanoma pasakyti ‘ne’ jo dovanojamoms galimybėms.

Žmogaus potencialas išties yra neribotas. Šiandien supratau, kad darbo dienos metu ilsiuosi nebent tada, kai važiuoju iš/į darbą, stoviu duše ar kylu liftu. Ką jau ten, meluoju, nes net ir tada negaliu sustabdyti savęs nuo minčių generavimo. Darai darai darai, atrodo, kad atsijungsi, jauti, kaip organizmas pats save perkrauna ir varai toliau. (Išsamų įrašą apie žmones, sugebančius plikom rankom versti kalnus, pažadu parašyti šiek tiek vėliau).

Ir žinai, man ta stadija, kad net ne visai malonią patirtį sugebu kaip mat apversti aukštyn kojom ir išpešti iš jos maksimalią naudą.

Šiandien tesinori pasidžiaugti, kad nesame pseudomenininkai, negirdime tuščios muzikos, nesididžiuojame paikom garbėm, mūsų draugai nėra nei bukas nei bukesnis, dar nesišnekame su savimi (kaip ne kai kurie netoliese), gebame objektyviai vertinti aplinką ir, užuot paleidę gerkles, santūriai patylėti.

Taip gera gera suvokti, kad net ir bedugnėj baloj vandeniui merkiant iki paskutinio siūlo, neturi teisės nusiminti, nes, po šimts, labai gerai žinai, kiek daug turi, ir nevalingai išsišiepi kaip paskutinis palaimintasis idiotas.

Rodyk draugams

Fake geriečiai

Yra viena tokia žmonių grupė, kurią aprašyti ruošiausi jau seniai, tačiau vis neprisiruošiau. Taigi, šiandien atėjo Fake Geriečių valanda.

Net neabejoju, kad kiekvieno mūsų gyvenime pasitaiko vienas kitas fake gerietis. Jei pažįstate labai daug žmonių, didelė tikimybė, kad tokių veikėjų jūsų kelyje pasitaiko gan nemažai. Kadangi esate pakankamai protingi žmonės ir su bet kuo arklių vogti neinate, draugų tarpe fake geriečių būti neturėtų. Bet, vis dėlto, vienas kitas eksponatas nukrenta iš dangaus vakarėliuose, kuriuose susirenka jūsų draugų draugai iš visų pakampių. Nepaprastai daug fake geriečių bazuojasi jūsų mokymosi įstaigoje ar darbovietėje.

Paprastai šio tipo atstovus sunku identifikuoti, nes jie yra tobulai atidirbę savo rolę. Visų pirma jie prie jūsų prisigretina apsimesdami eiliniais piliečiais – turinčiais tam tikrų pliusų ir tam tikrų minusų, bei visa esybę bando jums įrodyti – aš – saviakas. Nukrypstant nuo fake geriečių santykio į jus aptarimo, derėtų apibūdinti ir dar keletą jiems būdingų savybių. Fake geriečiai nerūko. Jie nevartoja alkoholio. Jie gyvenime nėra matę narkotikų. Jie eina miegoti iki vidurnakčio, o keliasi septintą ryto, lenda į sportinius kostiumus ir eina bėgioti. Jei nebūna labai šalta, tai dar ir į kokią upę įšoka. Fake geriečiai sveikai maitinasi. Jie rūšiuoja atliekas, jie važinėja dviračiais, jie aukoja labdarai, eina į teatrus ir muziejus, savaitgaliais kur nors savanoriauja, jie yra tokie geri, kad jiems einant gatve pradeda čiulbėti paukščiai ir skleistis jazminai.

Viskas, regis puiku. “Geriečiai tai geriečiai, bet kodėl fake?”, - paklausi tu. Taigi, visa esmė yra tame, kad tu apie jų žygdarbius ir jų krištolo skaidrumo gerumą sužinai ne iš ko kito, o iš jų pačių. Tiesa tokia, kad visus savo tobulai dorą gyvenimą įrodančius ėjimus jie atlieka labai retai. Labai didelė dalis fake geriečių vis dėlto daro visas anksčiau įvardytas nuodėmes, tačiau kiekvieną jų išanalizuoja iki smulkmenų, aprauda, apžegnoja ir pasižada ateityje būti geri. Atėjus naujam savaitgaliui jie vėl paslysta ir įkrenta į užburtą ratą.

Didžiausia jų yda ta, jog būdami šalia jūsų, jie labai mėgsta įsijausti į gyvo įrodymo apie jūsų nuodėmingą esybę, rolę. Jums valgant keptas bulvytes, jie būtinai užsisakys garuose virtų daržovių ir negazuoto vandens su citrina. (Didelė tikimybė, kad jums nesant šalia, jie ramiausiai žingsniuos į Maką.) Jums geriant baltą rusą jie gurkšnos šviežiai spaustas apelsinų sultis arba maaaximum sausą baltą vyną skiestą vandeniu ir supratingai vartys akis žiūrėdami į jūsų savižudišką pasirinkimą. (Kai netyčia sutiksite juos nešantis tekilos nolseptynis, praneš, kad : 1) “aš paprastai negeriu stipriųjų, bet draugai paprašė”; arba 2) “šiandien šventė, tad leidžiu sau pasilepinti”.

Apie visuomenei naudingus darbus fake geriečiai kalba daug. Jei paklausite jų, kada paskutinį kartą jie atliko tuos darbus, išgirsite, kad pastaruoju metu tam neturi laiko, tačiau jau greitai žada padaryti kažką labai gražaus.

Fake geriečiai yra tobuli proto knisėjai. Jie puikiai išmano visas egzistuojančias psichologines teorijas. Jie jus puikiai supranta visais gyvenimo klausimais, tačiau, visgi, nemano, kad turėtumėte toliau eiti tuo keliu, kurį pasirinkote. Dažniausiai jūsų asmenybės analize fake geriečiai užsiima visai to neprašyti. Na tiesiog iš to kiekvienoje jų asmenybės ląstelėje pulsuojančio altruizmo.

Fake geriečiai labai gerai mokosi ir tobulai atlieka savo darbą. Jie niekada neklysta. Jie yra labai geri. Tokie geri, kad bus pirmieji, kurie praneš atsakingiems asmenims apie jūsų nuodėmes bei paklydimus. Jie niekada neduos nusirašyti per egzaminą. Jie būtinai visam pasauliui praneš, jei ką ne taip darysite, nes jie rūpinasi jūsų ateitimi. Ir net tada, net tada, kai jie galutinai išves jus iš proto, jūs neturėsite teisės pykti. Nes viskas daroma tik jūsų labui.

Rodyk draugams

Apie meiles ir neapykantas

Žmonės gyvena, linksminasi, daro nesąmones, užauga, susiima, pasimoko iš savo klaidų ir važiuoja toliau.

Kiti žmonės tuo tarpu mano, kad užaugo, pažada susiimti, atrodo, nurimsta, ir staiga išsiveržia it vulkanas, stipriau, nei bet kada anksčiau.

Viskas būtų nieko, jei negyventumėme numylėtoje Marijos žemėje, kur visi tiesą į akis sako tik išgėrę (o pirmadieniais sliūkina nuleidę galvas), džiaugsmingus žmones linkę apšaukti ufonautais, horny, nasty ir kinky yra tik interneto platumose, o visus nusidėjėlius begėdžius, jei tik galėtų, kaip mat nusiųstų į devynis pragarus.

Gal dėl to aš taip ir myliu visus nesveikėlius, visus, prieš kuriuos visuomenės normos, visus frykus, maniakus, skandalistus, visus, kurie prisidirba, kyla, klumpa, ir vėl kapanojasi, bet gink die, niekada neteisia ir nepamokslauja. Gal todėl taip kartais saldu stebėti kokią Mariją Magdelietę, netyčią išsprūdusią iš doros kelio.

Taip, visi mes slystam, visi, bet aš bent jau nepasimetinėju, kad esu kažkas kitas.

Esu su visomis savo nesąmonėmis, visom šyzom, sapnais, baimėm ir džiaugsmu, žinoma. Jei tau tiksiu, tiksiu ir giliausiam dugne, nesmerksi, nenusisuksi, o paimsi už pakarpos ir ištrauksi. Jei nusprendei manęs nepriimti, ir su rožiniais sparnais bei aureole virš galvos tau neįsiteiksiu. Ir nekils tau klausimų, kurioje pusėje esi. Viskas bus aišku.

Rodyk draugams

Gyvenimas visiškai veža

Gyvenimas rojuje tęsiasi ir įgauna pagreitį – viskas eina tik geryn ir geryn. Visgi, aš nebūčiau aš, jei nebarbenčiau triskart medin ir nespjaudyčiau per kairį petį.

Na o kolkas, flashback‘inam.

Sekmadienį grįžome iš Tundros. Vis dar negaliu patikėti, bet tai buvo pats geriausias festivalis ever. Iki šiandien negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įsūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes juk toliau tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė :) Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.

Iki Tundros spėjau pabuvoti labai neprastuose pasisėdėjimuose Vienuolyno kiemely bei terasose, aplaistyti gautąjį diplomą, apšilti kojas numylėtojoje stovykloje ir pabaigti visus darbus. Vasara goes on, o su ja ir susidėliotas tvarkaraštis, kuriame, laimei, tuščių plyšių veik nerasi.

Toks mažytis pastebėjimas, kodėl, užmetus akį į gmailo funkcijas, užuot regėjusi, kaip turi būti, regiu “Sukurti meilės laišką”. Juk žožio iš m raidės ten nėra. Ir tas regėjimas kartojasi.

Meilės many tiek, kad užtektų mums visiems. Ateik, pasidalinsiu.

2011 07  11

Rodyk draugams