BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Testas: Ankiek tu panevėžietis?

Šis testas skirtas visiems, kada nors gyvenusiems, ar tebegyvenantiems Panevėžyje, bet, ko gero, aktualiausias 24-30m. amžiaus grupei. Pasitikrink, ankiek tu panevėžietis.

  1. Dar atsimeni „Pingvino“ ledainę.
  2. Visus draugų tėvus ir saviškį vadini „tėvuku“.
  3. Mėgsti pakapot Čičinsko kepsnį.
  4. Bent kartą esi buvęs drage.
  5. Žinai, kad mašinų turguje mašinos mažiausiai įdomios.
  6. Tavęs nestebina vakarėliai sushi restorane.
  7. „Arenos“ pica nieko, bet „Kakadu“ vis tiek geriausia.
  8. „Stumbro“ arba „Meidos“ kebabas vis tiek skaniausias.
  9. Žodžiai klevas, šypsena, bičiulis ir vasaris tau visų pirma asocijuojasi ne su pirmine jų reikšme.
  10. Į vairavimo kursus užsirašei 17-kos, o teises išsilaikei vos sulaukęs 18-kos, nes taip priimta.
  11. Išleistuves šventei Kultūrkėj.
  12. Tavo tėvai, seneliai, dėdė arba teta tikrai turi sodą ir realiai tu galėtum suorganizuot tūsiuką sode pusvalandžio bėgy, jei prireiktų.
  13. Esi kokia nors forma bent kažkiek dalyvavęs „Išdykusiam stiliuj“.
  14. Senvagė vis tiek yra vienas gražiausių kampelių žemėje.
  15. Esi kažką šventęs Rapole.
  16. Zinai, kur yra Žvirbliai, Matista ir Už Šiepo (dėk pliusą, jei žinai bent du).
  17. Kranto kavinę (kurioje vis tiek fainiausia) žinai įvairiais vardais – Krantolis, Plytinė, Dryžiai, Urbono kavinė.
  18. Esi gėręs vakare/naktį kokio nors darželio kieme.
  19. Žinai, kaip trūksta oro, kai sėdi Kafenhauzo antrame aukšte.
  20. Esi buvęs Konservų fabriko teritorijoje, į kurią iš tikro įeiti nelabai legalu.
  21. Tavo seneliai vis dar skaito popierinius „Sekundę“ arba „Panevėžio balsą“.
  22. Radęs „Sekundę“ pas senelius nevalingai pračekini, kas gimė, kas mirė, kas susituokė.
  23. Esi buvęs „Ekrano“ varžybose.
  24. Esi buvęs „Trimito“ stovykloj. Net nebūtinai kaip stovyklautojas ar vadovas, tiesiog užsukęs kažkokiais tikslais.
  25. Esi buvęs prie tos apleistos bažnyčios.
  26. Be savo pagrindinio darbo dar tikrai suki kokį nors versliuką, o gal net ir ne vieną.
  27. Esi ne kartą kabėjęs aikštelėj prie Kultūrkės, 15 vidurinės arba prie stadiono Smėlynės g.
  28. Nemoki rusų kalbos.
  29. Mėgsti švęsti šventes trankiai ir su didele draugų kompanija.
  30. Tu žinai, kad atėjus šventei, reikia pasipuošti ir su šortais į vestuves neini.
  31. Bachūrams nešalta, jiems vėsu (Taip/Ne?)
  32. Bachūrai nedovanoja kalėdinių dovanų, didžiausia dovana iš jų yra ta kad tu apskritai sulaukei Kalėdų. (Taip/Ne?)
  33. Esi buvęs gatavas miesto šventėj.
  34. Teatre „Menas“ tikrai matei „Kiemo istorijas“ arba „Chanuma“ J. Miltinio teatre.
  35. Esi ne kartą varęs maudytis i karjerus.
  36. Dar atsimeni kavines „Aguonėlė“ ir „Pavasariukas“.
  37. Tavęs nestebina, kad 2016 m. atėjus į „Taverną“ groja Ledi Ais – Laukiu tavo laiško.
  38. Dar atsimeni kokį nors radijo stoties „Pulsas“ džinglą.
  39. Kranto g. ir Elektros g. kampą iki šiol vadini „Prie Žygio batų“.
  40. Pažįsti bent vieną DJ arba esi DJ.
  41. Dar atsimeni „Krezo“.
  42. Esi buvęs „Egiveloj“.
  43. Kartais, kai nori kažką gero pasakyti apie žmogų, sakai „Jis toks nepiktybinis“.
  44. Esi buvęs kokiame nors tūse „Garse“.
  45. Esi išgėręs nemažai Grand Kavalieriaus su kola.
  46. Galėtum neatsikvėpdamas išvardinti bent tris načnykus.
  47. Sėdėjai mirkoj ir su kai kuriais draugais ten ir susipažinai, o tavo foto buvo ir tebėra sename mirko albume public.fotki.com.
  48. Dabar rengiesi ir atrodai ne taip solidžiai kaip dvyliktoj klasėj.
  49. Vakarėlyje tau svarbu aparatūra.
  50. Esi buvęs gatavas Skaistakalnio parke.
  51. Dažnai sakai ne „girtas“, o „gatavas“.
  52. Dažnai sakai „pasuksiu“, o ne „paskambinsiu“.
  53. Esi buvęs gamtininkų stoty.
  54. Turi pažįstamų visose įmanomose sferose.
  55. Labai gerai supranti, kad už bazarą reikia atsakyti.
  56. Puikiai žinai, kokie mašinų modeliai yra kregždė, bulka, ubagė ir t.t.
  57. Esi lankęs/baigęs muzikos arba dailės mokyklą, maniežą, dviračius arba kažką moksleivių užimtumo centre Parko g.
  58. Atsimeni, ką reiškia, kai grįžus iš VIPo rūkalais dvokia net striukė.
  59. Važiuodamas i Panevėžį namiškiams praneši, kad tu jau nebetoli, kai užsuki link Šilagalio.
  60. Jei gyveni (arba gyvena tėvai, pas kuriuos grįžti) daugiabutyje, tavo namas jau renovuotas, arba tuoj bus renovuotas.
  61. RYO niekada nevadinsi niekaip kitaip kaip tik Babilonu.
  62. Žinai, kam paskambinti, jeigu ką.
  63. Šitą tekstą mintyse perskaitei su Panevėžio akcentu.

Rezultatai:

63-40 Taip”. Tu panevėžietis iki kaulų smegenų. Gyveni Panevėžyje, arba į jį dažnai grįžti ir puikiai žinai, kas, kur ir kaip. Jei net dažnai ir negrįžti, dauguma paminėtų dalykų pasirodė aiškūs kaip ant delno, sukėlė malonius prisiminimus ir privertė nusišypsoti.

25-39 Taip”. Šį tą apie Panevėžį jau pamiršai, bet daug čia suminėtų dalykų tau artimi. Gal pats metas sugrįžti savaitgaliui ir nueiti išgerti alaus į Kranto kavinę?

10-24 Taip”. Panevėžyje jau nebegyveni, į jį nebegrįžti, ir jau daug ką pamiršai, arba priklausai jaunajai kartai, kuri kai kurių senesnių niuansų jau nepažįsta ir sukursi labiau jai tinkantį testą nei šis.

0-9 Taip”. Ponaiti/panele, jūs tikrai ne iš Panevėžio.

Nepriimkit visko per daug rimtai. Su meile Panevėžiui ir panevėžiečiams. <3

Rodyk draugams

Apie naujametinį siautulį, įdomius gėrimus, sugyvūnėjimą, Minimal Mondays ir garsų harmoniją

Aš visada būnu baisiai nusiteikusi prieš naujakus, nes tai būna metas, kuomet visur vyksta baisus chaosas, eiliniai dalykai kainuoja penkissyk brangiau, barų grindys mirksta purve, o girtos mergos kritinėja miesto gatvėse jau be šukuosenų.

Kuo skeptiškiau nuteikiu, tuo geresnis būna naujakas. Kartais būna toks geras, kad prireikia trijų savaičių prisiruošt prisėst ir papasakot, kaip viskas einasi nuo praeito karto, kai dalinausi praėjusių metų apžvalga. Tai žinokit einasi žiauriai gerai. Saulė šviečia, žmonės šypsosi, kaip kadaise apsiniaukusią niūrią dieną Berlyne sakė vienas klasikas (pavardė redakcijai žinoma). Ne ne ne, viskas gražu. Ne niūru. Kai būna niūru, man vis tiek būna gražu.

Naujųjų metų atradimai: slapti Yucatano vingiai po žeme – eini eini, kambarėlis po kambarėlio, o ten dar vienas įėjimas į kambarėlį. Plytelės padužę, mes irgi dužom.

Kai vakarėlis prasideda pirmadienį (nes visi supratingi po Kalėdų prisiėmė išeiginių ir nėrė į virtinę (nesuprantigieji tuo tarpu gailiai dūsavo eidami į darbą)), atsinaujina ketvirtadienį, penktadienį jis prasitęsia, šeštadienį nubundi kokoso drožlėse (nes Rafaelo) jau sutemus ir pasižadi, kad gana, bet tau paskambina ir praneša, kad taksi privažiuos po valandos, ir tu vistiek kyli iš mirties patalo ir sklendi į tūsą kaip Feniksas iš pelenų, o tada krenti dviem paroms į Coco Jambo (daina tokia), tai suprask, kad naktis iš ketvirtadienio į pirmadienį pavyko.

Šventės baigėsi, tegyvuoja šventės, ačiū, lauksim kitąmet, gal ir gerai, kad negreit.

Keletas įžvalgų:

Prisieikiu, Minimal Mondays reikia įtraukti į kokį nors UNESCO paveldo sąrašą. Tai yra toks geras dalykas, kad aš norėčiau žinoti, jog, ir prabėgus dešimčiai ir dar daugiau metų jis niekur nedingtų. Žmonės mėgsta šokti! Sninga, šąla, bala, nusispjaut, bytas kala.

Dialogas prie wc:

-Čia kažkokią eilutę darot?

-Ne, kvadratą.

Apie savitvardą:

„Žmonės į tūsą visų pirma mašinas ima ne tam, kad kažkur nuvažiuotų, o tam, kad negertų.“

Nauja anime rūšis: Magna. Beveik kaip mana iš dangaus. Tik komiksais byra.

(Netyčia pakliuvau į Xfaktoriaus ir The Voice žiūrėjimą)

Apie Deivio Renatą:

„Gražiausia Lietuvos moteris? Abejočiau. Nu kad aukščiausia tai jo.“

Apie antrininkus:

„Donskovas – Lietuvos Alicia Keys“

Apie fokusus:

„Tai kur DiArchy dingę? Jau matyt iš kokio ledo kubo neišlenda“.

Apie žvilgsnius į ateitį:

„Norėčiau tokios technologijos, kad telikas nujaustų, jog Prūsaitis pradės juoktis ir išsijungtų.“

Apie atrodyseną:

„Ji atrodo kaip Cher ant spydo“;

„Ji atrodo kaip Giulijos ir Miss Nelaisvės hibridas“.

(Xfactor ir The Voice apžvalgą čia baigiam)

Apie lyrinius nukrypimus:

„Aš pas jį užėjau buteliui vyno, pasibudau dvi paras“.

Apie įdomias lokacijas:

„Adresas – Erkių 5“.

Apie pasiteiravimus:

„O miesto eglutė mokama?“

Apie sugyvūnėjimą:

„Čiaudau kaip pudelis.“

Apie atsikalbinėjimą:

„Pati tu kankorėžis.“

Apie polinkius:

„Labai tada buvom pasinešę ant altruizmo.“

Apie Laiko tėkmę:

„Dabar yra devym devynios ryto.“

Apie meilę literatūrai:

„Man labai patiko Kamiu – „Svetimas“. Nes trumpa.“

Apie įdomius gėrimus:

„Šitas kokteilis vadinasi „Nebėra kolos“.“

Apie keistą smegenų veikimą:

„Galėtumėm „Iliadą“ mintinai mokėt. Bet mokam nuo pat pradžių iki galo Dj Dalgis – „Žalia Siera“.“

Apie kryptis:

„From ashes to ashes. From zero to zero. From Paris to Berlin.“

Apie tai, kaip faktai šaltą tamsią naktį miegant po septyniom kaldrom visai nepadeda:

-Ė, bet tai yra miegmaišiai, kur ant sniego galima gulėt.

-Yra ir moteris, kuri smėlį valgo, bet ką tai keičia?

Apie brandą:

„Jei žmogus skambina, o ne rašo žinutę, tai jam tikrai per trisdešimt“.

Apie garsų harmoniją:

„Skalbiuos batus, tai realiai trepsi visi namai.“

Beje, būna, kad žmonės užsideda septynias baltas maikes. Because they can.

Nežinot, kodėl mano priminimuose yra toks lakoniškas įrašas „Mantvydas“. Why? Wut? Wtf? Mantvydai, pa-ma-ja-kink.

Susitinkam sausio 29 Opiume, pliusuose, aš šoksiu like no one‘s watching, atsakau.

Rodyk draugams

Apie Mano Mieliausiąją (Su gimtadieniu, Pokahonta)

Šiandien yra vieno man labai svarbaus žmogaus gimtadienis. (Svarbių žmonių mano gyvenime yra daug, todėl Jums gali atrodyti, kad dėl tos gausybės tas svarbumas pasidaro nebe toks jau ir svarbus, bet taip nėra.) Meilės turiu tiek, kad pakanka jos visiems mano mylimiems ir svarbiems. Ir tie mylimieji tai jaučia. O JI, toji šiandienos svarbioji, yra svarbiausių iš visų.

Ji yra ypatinga. Toji mieloji, su kuria viskas yra įmanoma. Su ja viskas yra įdomu. Su ja ir jai pildosi norai, paikiausios užmačios materealizuojasi. Su ja nebūna liūdna, nes net liūdėt su ja savotiškai žavu. Su ja išnyksta atstumai tarp Kanadų, Graikijų, Australijų ir Milanų. Su ja nebūna gėda.

Gyvenimas buvo, yra ir bus mielas, kai yra tokių draugų, kaip ji. Kai gulim išsitiesę nesvarbu kada ir kur, geriam šampaną ir niekas, gi niekas niekas nesvarbu.

Ji – ilgiausias ir audringiausias mano gyvenimo romanas, kuriam baigtis niekada neleisiu. Ji – gražiausia pasaulio moteris. Netikit? Et, netikėkit, bet tai tiesa. Ji – tikriausias žmogus, kokį jūs kada nors esate sutikę. Su gimtadieniu, miela mano.

Už „Trečią brolį“, už nufilmuotus filmus, kuriuos parduosim už 28.000eu, už „Smėlio akimirką“, už „Ant kiek rytoj pirmadienis?“, už kristalizaciją, šokančią ūdrą – melagį, už „Party Monster“, už „Mes atsibudom ir kažkaip labai užsinorėjom šuns“, už dieną upėje, už Hello Kitty, kuri kalba jausmais, už aštuonis devinto dangaus vienetus, už tai, kad prarijus obuolio kauliuką neišauga pilve obelis, už Neries ežerą, už visus vojažus, už tai, kad jei neturėsim, kur pasidėti, vis tiek pasidėsim, nes turėsim viena kita, už tai, kad mes degsim vienam pragare, už didžiausią meilę gyvenimui su visais jo kaprizais, už tai, kad turėjom nieko neturėt, bet turim viską, ką norėjom, už tai, kas jau buvo ir kas dar bus.

Aš tave beprotiškai myliu.

(Nobody knows me as well as you do.)

Bonus: listas, pagal kurį jau greitai vėl šoksim:

Rusko - Hold On

Flash mob - Need in Me

Depeche Mode - The Sinner in Me (Villalobos Mix)

Erasure - Always

Of Monsters and Men - Little Talks

Becker - Switch (Oliver Klein & Peter Jurgens Remix)

Foje - Vaikystės Stogas

New Order - 5 8 6

Peaches - Set it Off

Bronski Beat - Small Town Boy

Basement Jaxx - Where’s Your Head at

Groove Armada - I See You Baby

Tiga - You Gonna Want Me

Mercy Dance - Pabučiuok mane

Fedde Le Grand - Put Your Hands up for Detroit

Fischerspooner - Emerge (Dave Clarke Remix)

Slam - Lifetimes

Parachute Youth - Can’t Get Better than This

Crookers ft. Roisin Murphy - Royal T

Depeche Mode - Shake the Disease

Modeselektor - Let Your Love Grow

Lemon Joy su Irma - Balta Meilė

Agoria - Kofea

Elektra - Juda Tavo Rankos

Moby - Lift Me Up

Basement Jaxx - Raindrops

Smoke City - Mr Gorgeous (Mood II Swing Mix)

Rodyk draugams

Apie What’s Next, Samanthas ir Charlottes, liūtus ir avis, “Amneziją”, Somovą, Štombergą ir aistrą kambarinėms gėlėms

Norėjau kažkaip lyriškiau, bet ką jau ten. Gilius primadienio dūsavimus mandarinai ir savidisciplina gi visiškai sutvarko.

Tegu siurrealizmas virsta realizmu. Ir galima pasijuokti dar kartą iš savaitgalį išsijuoktų vėjų. Šįkart be iškarpų iš susirašinėjimų, nes visi perlai gimė gyvai.

Trumpai apie What‘s Next:

Prieškonferencinis dialogas, arba „apie neprigirdėjimus“.

„-Varau savaitgalį į What‘s Next.

-White Snake?“

Labai gerai tai, kad pranešimai ne ilgi, ne užtęsti, tie, kas pavarė, tai pavarė puikiai, Juozas is my love, su visais savo pričiūdais ir reklaminiais triūsikais, nes vieniems kai jau duota, tai duota, o kitiems net labai panorėjus taip nepavaryt. Kristupas Sabolius yra mano naujas interesas, pažadu sau rimčiau pasidomėti juo ir jo rašiniais, nes išklausyta ne pilna valanda buvo geras trigeris imt ir pamąstyt, taip labai maloniai.

Negerai: žiauriai neaiški programa. Užblūdijau ne aš viena, kitą kartą reikėtų aiškiau išdėstyti laikus. Gaila, kad kai kurie užsienio svečiai atsirado pagrindinėje scenoje, nors taip nieko doro ir nepasakė, o kai kurių vietinių pranešėjų mintys buvo kur kas įdomesnės, bet sulaukė mažiau dėmesio, nugrūstos į mažąją salę. Na, bet taip jau būna. Aj, nu ir eilini kartą wc situacija. Nu kamooon.

Absoliučiai visi verkė, kad nėra bariuko. Bet, kaip vienas draugas sakė, „Pop up bariukai dažniausiai būna su pop up policijos reidais“.

Aj, nu ir ne su mūsų gyvenimo būdu naivu būtų tikėt, kad suvaikščiosim į visą programą, ir šeštadienį atsikelsim į paskaitas, kai realybė tokia, kad šampanas laimi prieš sau numestas atsakomybes. Bet viskas bus gerai.

Juozo perlai:

1:„Jei aš vieną dieną pasirodau su triusikais ir kitą dieną nuperka 500 buteliukų kvepalų, tai aš parodysiu jums viską.“

2:„Gal kada atsiras tokie kremai, kur kaip lygintuvas ištiesina ten, kur reikia. <minia šėlsta> Gerai pasakiau, ania? Visi mes norim būti jaunesni, būkit ramūs. Gal jums neaktualu, man aktualu.“

Žmonių patarimai meilės tema:

„Būk Samantha, ne Charlotte.“

Apie geografines žinias:

„Varysiu į Slovakiją. O gal Slovėniją. Į Budapeštą žodžiu.“

Apie kelionių įtaką žmonėms:

„Jie nuvažiavę į Tailandą gal ir pasidaro linksmesni, bet po to ar turi ką pasiūlyt draugam?“

Apie lyrinius nukrypimus:

„Mes važiavom pas jį darbo reikalu pasiimti aplanko, bet pasimylėjom.“

Apie gerą atmintį:

„Kaip ten jo vardas? Laimonas? Aj joa, Dainius.“

Apie tobulus dj-ėjus (no racism intended):

„Dj Negriukas groja, šoka, nusirenginėja, mergos lipa, o jis mandagus, atvaro kartą į metus.“

Apie tai, kaip baigias gėrimai:

„Geri sau ledą.“

Apie pajamas:

„-Pirk būstą

-Tai kad išgalėčiau tik inkilą Radviliškyje.“

Apie puikius matematinius gebėjimus:

„-Kiek aš pučių turiu? Dv…ieną.“

Apie talentus:

„-Bet kaip tu gerai moki susikaupt.

-Ne, aš tiesiog miegu girtas.“

Apie talentus kalbai:

„Jis agresyvus ant anglų kalbos.“

Apie lemiamus faktorius:

„Aš permiegosiu su barmenu, jei patalynė išdžius iki vakaro.“

Apie Kiguolį:

„Kaip ten tas, Kotletas? Aj, Kugelis“.

Apie barų pavadinimus.

„“Amnezija“? Tai Kauno rajone yra. Stobal načnykas.“

Ar žinojote, kad Vilniuje yra bariukas „Savas ratas“? Bet ten renkasi tik savas ratas.

Apie higieną:

„Išsiprausiau su gaivikliais.“

Apie neįdomius pranešėjus:

„Ta moteriškė neįdomiai šneka, mums, pagiringiems, šou elementų reikia.“

Apie tai, kas trukdo progresui:

„Buvau stiprus ant fizikos, bet visą elektrą pragėriau.“

Apie savikritiką:

„Statybininkai išjuoktų pamatę pro langą, kaip mes čia mylimės.“

Apie atvirumą:

„Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad niekada nesakiau, jog Prisma – geriausia parduotuvė.“

Apie įvaizdžius:

„Barzdą bet kam uždėk ir gausis Somovas.“

Apie meilę gyvūnams:

„Man šuniukai patinka, nu bet ne penki.“

Apie savęs stabdymą:

„Aš tavo fotkes norėčiau laikint.“

Apie originaliausius wifi passwordus:

„Pas mus tai „Stombergas“ su „S“ didžiąja.“

Apie stimuliatorius:

„Geriausia kava yra ratai.“

Apie vakarėlius, į kuriuos nereikia eiti:

„Cementovkės visada šūdiniausi baliai.“

Apie etiketes:

„Ateik čia, Svieste, šaukė jis, nes anas su geltona striuke buvo.“

Apie įdomius būrelius:

„Yra čia toks būrelis. PGVS. (Patinai, gaunantys vaginalinio sekso.) Jų išskirtinė savybė ta, kad negauna.“

Apie kompleksus:

„Visada bandžiau savo ūgį nuslėpt. Bet ar pavyko.“

Apie filosofinius klausimus:

„Kas tave labiausiai taško iš judančių objektų?“

Apie realizmą:

„Aš niekada ir nesvajojau, kad mano santuoka ilgai truks.“

Apie įdomius polinkius:

„Aj, mes tai gėlių privalgom house parčiuose.“

Valgykit jūs kiek norit, tik atsargiai, neužsiraukit ant difenbachijos, nes galit bet kada mirt.

Ir šiaip gi, galit bet kada mirt, todėl reikia labai labai mylėti, daug juoktis ir nevaržyt savęs, nes žaviausios ir yra toks akimirkos, kai pasidavę jausmui jūs būnat tikriausi. Kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų ir kiek kartų tai jau būtų buvę sakyta. Kad ir kiek atsirastų bukapročių, velniai žino, dėl ko, užsimojusių maišyt jus su purvais. Liūtams avių nuomonė neturi būti svarbi.

Be juoko ir meilės gyvenimas būtų bevertis. Tai tiek.

Rodyk draugams

Apie porų suderinamumą, katinų ir ananasų gydomąją galią, Bosniją ir Hercegoviną bei gyvenimo kelius ir klystkelius

Ruduo įsisiūbuoja, įsišėlsta ir miestan sugrįžusios linksmybės, įsidūkstam ir mes. Kai sakau „mes“, o sakau dažnai, negalvokit, kad man, kaip Minedui, paūmėjusi didybės manija ir kalbu apie save daugiskaita. Ne, tie mes – tai aš ir mano bepročiai draugai, kiekvienas su sava istorija ir savais prikolais. Gyvenam, numanau, truputį linksmiau už tuos, kurie deda PikNik lazdelių pakuotės foto į instagramą ir rašo „penktadieniaujam“.

Aš negaliu žodžiais apsakyt, kiek džiaugsmo man kasdien sukelia vis gražėjantis, jaunėjantis, gyvėjantis Vilnius ir jo žmonės. Sugrįžti mintimis penkis metus atgal ir, kai suvoki progreso tempus ir mąstus, gyvent geriau pasidaro. Juolab kai žinai, kad bus tik geriau ir geriau, kol galiausiai Fabijoniškėse bus išmesta paskutinė tarybinių laikų sekcija.

Viensdutrys važiuojam su išminties perlais.

Apie išsilaivinimą:

„Gėrimo aukštąjį jis turi“.

Apie taupymo planus:

Apie puikias geografines žinias:

„O tai Bosnija ir Hercegovina vis dar egzistuoja?“

Apie gyvenimo paprastumą:

Apie konkurenciją:

„Ką panos daro, kai susitinka ex su nauja merga? Pasimatuoja, kurios KMI mažesnis.“

Apie pirkinius:

Apie užimtumą:

„Jis kai negeria, tai neturi hobio.“

Apie liaudies mediciną:

Apie įvaizdį:

„Aš kiek jį matau, tai jis arba girtas, arba bepradedąs gerti.“

Apie kepenis, mėgintuvėlius, ateitį, inkstus ir trapias ribas:

Apie ilgą prisijaukinimo procesą:

„Vaikštau sau nagais prijaukintais.“

Apie būsenas:

Apie reakciją neišsprendus žaidimo „Going on a picnic“ galvosūkio:

„Gaila man jūsų. Ir gaila savo laiko su tokiais žaidimais.“

Apie tai, kokie būna žmonės:

„Ji buvo Karklėj ir labiausiai jai patikęs pasirodymas buvo Smorigino.“

Apie talentus:

Apie tai, kokie būna žmonės, vol.2:

„Ji ėjo ir atsitrenkė į stiklines optikos duris ir priėmė tai kaip ženklą, kad jai reikia linzių.“

Apie taiklius pavadinimus:

Visai netikėtai mano žmonėms klijuojamų etikečių sąraše atsirado nauja kategorija – Listerino vagys. Tai tokie žmonės, kurie yra kaip anksčiau išsamiai aprašytos slaptaėdos, bet vagia Listeriną. Irgi, būna, nenaudoji pats ir stebi, kaip vis mažėja ir mažėja.

Apie tai, ko nori vyrai:

Apie lėtą artėjimą prie veganizmo:

„Lėkštėj prie midijų buvo vėžys. Aš nevalgiau, nes nenorėjau, o ji nevalgė, nes jai buvo GAILA.“

Apie būsenas vol. 2:

Apie tai, kodėl vyams kartais prasideda sveikatos problemos išgėrus alkoholio:

„Turbūt jo merga nunešė jo foto užkalbėt, kad nebegertų.“

Apie pirmą ir paskutinį kartą ant rūgšties:

Apie suderinamumą:

„Jie TIK pagal horoskopą ir tinka…“

Apie Lietuvos Negarbę ir galingus prietaisus:

Apie tvirtus pamatus draugystei ir akivaizdumą, kad kažkas iš jos tikrai išeis:

„Aš buvau dešimtokas, o ji – pirmam kurse pedagoginiam.“

Apie išklotines ir investicijas:

Būna, kai valandą neatneša duonos su sūriu, pradedi gūglint tokius dalykus kaip „Duonos kelias“.

Apie pagirias:

Apie tvirtą žinojimą, kas patinka gyvenime:

„Aš nemėgstu bėgiot. Mėgstu išgert.“

Apie optimizmą:

Apie kitąmet debiutuosiančius festivalius:

„Bajorai ant ratų“ ir „Vasalai ant gaidžio“.

Apie gyvenimo bulves:

Gražiausias vaiko vardas nuo šiol officialy yra Skersvėjis. Nagi, kur kas gražesnis nei Uždegimas, ar ne?

Naujadarai: problemba (kai skundiesi bėdomis ir jau pačiame problemos įvardijime sakai „blemba“), paslaptinių miestelis (kai palapinėse vyksta daug paslaptingų dalykų).

Apie būsenas po savaitgalio:

Apie tai, kad ne visada viskas prarasta:

A:-Roger Waters su David Gilmour susipykę gi kai velniai. Pradėkim nuo to, kad Pink Floyd yra didžiausias muzikos reiškinys istorijoje. Vingio parke, pvz, drąsiai imtų 70k, bet šitie du pizdukai, genijai, pjaunasi tarpusavy, ir Pink Floydų nebus niekada daugiau.

B:-Nu kaip. Alanas su Aru irgi pykosi.

Apie gyvenimo kryptis:

Naujausi (egzistenciniai) klausimai:


-Kokia chebra renkasi šitam kabake?–>

-Kur dingo Henrikas iš „Holivudo“?

-Kada Javtokas varžybose su italais spėjo susirinkt penkias pražangas?

Pabaigai jums eilėraštis. (Tiesioginė transliacija).

Kieme vyksta statybos

Groja „Mango“ – „Alyvos“.

Rodyk draugams

Apie dešimtmetį, vidinius demonus, ketvirtadienius, performansų galią, skaitymą tarp eilučių ir tai, kaip nuo savęs nepabėgsi

Jeigu ką, liepos 26 dieną blogui sukako DEŠIMT metų. Mano šešiolikmetės „Prozako kartos“ inspiruotos suicidinės giesmės, Nirvanai grojant fone, išsivystė į ne ką brandesnius kliedesius, bet nuo savęs, žmogau, nepabėgsi. Šiaip faina. 472 paskelbti įrašai. Nes aš negaliu nedainuot.


Minėti, kad nuotykiai mus ištinka vos iškėlus koją iš namų, ko gero, nebereikia, tad galim iš karto eiti prie jau tradicinės ir nuoseklios tų nesveikų nuotykių apžvalgos, arba to, kas kai kam atrodo kaip didelis bardakas, bet jie vis tiek skaito ir juokiasi, būna, dar ir save atpažįsta.

Ketvirtadienis (praeitas) šiaip buvo stipri diena, nes daug visko įvyko. Rytas prasidėjo kelione į Kirtimus (nes remontuot mašinos), kur navigacija man rodė štai ką.

Taip, Čigonų gatvė, pasirodo, egzistuoja. Ne Romų, o Čigonų. O mano mielas, šventas taktiškume. Paskui sekė kelionė į kavinę „Širdelė“ (cepelinai su varške – skanūs, su mėsa – ne). Išvažiuodama dar mačiau kavinę „Iliuzija“, bet negalima vairuojant fotkint, todėl foto nebus.

Vakare mes nusprendėm, kad reikia pasikultūrinti, todėl iš kažkur nukritęs renginys EXSPRESSIO, kuriame pagal programą „Paviljone“ smuiku turėjo griežti Martynas Švėgžda Von Bekkeris, o graffiti atlikėjas Andres Bursianto iš Indonezijos – atlikinėti gyvą piešimo performansą, pasirodė kaip tik.

Ir išties. Buvo kažkas NEPAKARTOJAMO. Įkvėpta dar vietoj parašiau trumpą nei tai esė, nei tai haiku, nei tai sonetą apie renginį:

„Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“.

Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“

Mes tiek juokėmės, kad dabar man atrodo, jog sukišti šimtą žmonių į nevėdinamą patalpą, kur vartojamas alkoholis ir yra baisiai karšta, groti smuiku ir purkšti dažus uždarius visas duris IR BUVO TOKS pirminis UŽMANYMAS. APKVAITOM. Tikrai. Nes sveiku protu po to į Čili picą tikrai nebūtumėm ėję valgyt. Ir visi kiti čiudai sveiku protu vadovaujantis nebūtų atsitikę, bet gerai, kad atsitiko, nes kaip linksma, tai aš negaliu.

Apie skonius:

-Čia saldu ar sūru?

-NE.

Apie reikalų paspartinimą:

A:-Jinai vis nepagimdo.

B:-Tai tegu ant kamuolio pasėdi.

A:-Kokio?

B:-DIDELIO.

Apie šventes:

Apie skaitymą tarp eilučių:

„Bendradarbė šiandien parodė gabalą „I Hope You Die“. Ir sako „Ne, ne, ne, nesuprask neteisingai!“ “

Apie būsenas:

„Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“

Apie stiprios fiksacijos laką:

„Tu ką tik savo ranka užstrigai mano plaukuose.“

Apie kerštą:

„Sėdėjau po Kalėdinėm lemputėm. Žinai, aš – zjbs dovana, jei ko nors nekenti.“

TOP festivaliai šią vasarą (must go, atsakau (čia be jau nušurmuliavusio Jonka Inside): 1) DiarheaFest2015; 2) NEPASTOK` 2015 (Festivalio šūkis „Gandrai, go away“); 3) SKARDIS 2015 (bus ir 2016, ir 2017, ir visi kiti)

Apie užvadinimus:

„Oi, tas kambariokas tai toks žiaurus buvo. Kličkė – PELĖSIS.“

Apie deimantus pelenuos:

Apie brandą:

„Mums dar ne tiek metų, kad rezervuotumėm staliuką.“

Festivalyje „Skardis 2015“ nugirstas pokalbis:

A: - Tai rūkyt pradėjai?

B: - Ir rūkyt pradėjau, ir kiti sprendimai.

Beje: Man atrodo, su žmogumi su pasimėgavimu dalintis salierą turėtų būti paskelbta nauju ritualu, įšventinančiu tvirtą, pagarbų santykį.

Apie tai, kas tavo draugai:

„Dėl to, kad tu su manim atėjai, tai ten visiems pa defaultu aišku buvo, kad bus blogai.“

Situacija „When you really hate that bitch“:

A: - Ragana. Šambala. Čakrų valymas.

B: - Tuščia atrodo. Guli kaip pėdas. Tokio chujovo papuvusio, pabuvusio šieno pėdas. Toli iki kuliamos kultūros. Žinai, vienas žodis viską susumuoja. HUMANA.

Apie atsakomybes:

Apie skirtingus pasaulius:

„Žinai, kaip būna, kai žmonės pasakoja „Va, čia kažkada buvau feste, prisigėriau, VAU buvo.“ Tai aš esu išversta versija. Maždaug. „Va, čia vieną kartą grįžau, išsiviriau sriubos ir nuėjau miegot blaivas. VIENĄ KARTĄ.“

Apie veiksmų eigą:

„Aš atsikeliu. Žiaaaaauriai greitai nusirengiu. Oi, nusiprausiu.“

Kai pirmadienį nakties epogėjuje įsiveli į patarimų laidelę „Kaip padegt mašiną“, tai žinok, kad jei jau taip prasideda savaitė, tai velniai težino, ką atneš jos galas.

O dabar truputį lyriškiau.

Buvo toks etapas, kuomet niekas manęs nebežavėjo. Ir atrodė, kad viskas. Visi virpėjimai, visi gaivaus oro gūsiai, viskas, kas netikėta, prapuolė kažkur be kelio atgal. O štai dabar. Vėl. Taip stipriai, taip išlauktai, taip laiku. Tas žavėjimasis, tas nepaliaujamas gebėjimas vėl ir vėl susižavėti, tas grožis ir yra tai, dėl ko mes gyvenam, mielieji. Ta muzika. Viešpatie, kiek muzikos. Visos knygos. Visa lyrika. Kur visa tai buvo šitiek laiko?

„Temptation greets you like your naughty mate,
One that made you steal and set things on fire,
But one you haven’t seen of late.“

“Norisi turėt žmogų, kuriam tiesiog gražius dalykus gali kalbėti. Bet neduok dieve kažkas išeis.”

„Cause the sweetest kiss I ever got is the one I‘ve never tasted.“
“Cause the smell of her perfume echos in my head still.”

Ir vėl aš jau niekada nebemiegu.

Ačiū jums, aukštesniosios jėgos, kad trečiadienį išgyvenom ramiai. O dabar susitiksim Yagoj. Man neįprasta, bet kažkaip jau seniai labai traukė pamėgint nukeliaut.

Ramybės.

Rodyk draugams

Sūpynės yra meilė

Draugai dažnai man sako, kad esu labai kritiškas žmogus ir visada randu, prie ko prisikabinti. Tikra tiesa, net ir tada, kai būna gerai, vis tiek sakau, kad gali būti dar geriau. Bet šįkart. Šįkart viskas buvo taip gerai, kad net ir labai stengdamasi negalėčiau rasti nė vieno minuso.

Maniau, kad pirmadienis bus siaubingas, bet net ir šeštą ryto keltis į darbą nebuvo baisu. Kurgi bus, kai galvoje ir širdyje tiek daug gerų emocijų. Tiesa, sekmadienį užmigti buvo sunku, nes smegenys vis iš naujo suko juostą su visais geriausiai įspūdžiais. (Kelissyk vis dar bevykstant veiksmui prigavau save suvokiant, kad nostalgija prasidės džiaugsmas dar nė nespėjus pasibaigti. Taip ir buvo.)

Nežinau kaip, bet jau ketvirtadienį du kartus radau save ežero vidury. Vien jau ketvirtadienį tiek priveikėm, kiek nebuvom priveikę nė per vieną festivalį. Net ir kitame krante išsilaipinom. Ir šiaip, jau po ketvirtadienio sakiau, kad jau dabar tai yra geriausios mano Sūpynės.

Keletas perlų (šįkart nedaug, nes tiesiog neturėjau kada užsirašinėti. Žadėjau viską fotografuoti, bet ir vėl – turiu vos aštuonias fotkes, o viešumai iš viso nė vienos):

Apie laukimą: „Kol pernai laukėm eilėje prie blynų, tai nolseptynis išgėrėm ir nebereikėjo nė tų blynų.“

Apie problemų sprendimą (dar parduotuvėje, išvažinėjant iš Vilniaus): „Paimam gal degaus skysčio, sekmadienį galėsim susidegint, kad nebereikėtų nieko daryt.“

Apie psichodeliką: „O tos samanos tai dažnai su manimi pasišneka. Tokios pleputės.“

Apie švarą: „O gal yra tokia paslauga, kai tave nuprausia? Labai praverstų.“

Apie būsenas: „Jaučiuosi kaip tos dvi moterys filme „Mirtis jai tinka“, kai paskutinėje scenoje nuo laiptų nusikočiojo ir subyrėjo į gabalus.“

Apie ištvermę: „Šios Sūpynės man parodė, kad žmogaus galimybės tikrai neribotos.“

Didžiausi sveikinimai organizatoriams už tai, kad iš mažyčio festivalio išsivystęs jau gan masyvus reikalas nesuprastėjo, o tik pagerėjo. Tai buvo kokybiškiausias vakarėlis, kokiame yra tekę lankytis per visa gyvenimą. (o teko lankytis daugybėje, patikėkit)

Draugai prancūzai sakė, kad vykdami lūkesčių neturėjo jokių, o paskui vis kartojo, kad negali patikėti, jog gali būti taip gerai. Ir kur kas geriau nei tas festas Paryžiuj, kur jau buvo šiemet.

Dabar tik norisi sakyti ačiū: ačiū už tvarką, ačiū, kad viskas buvo taip gerai suorganizuota, kad su kiekviena prabėgančia akimirka viskas darėsi tik geriau ir geriau, ačiū, kad nė karto nenorėjau namo, ačiū, kad oras buvo fantastiškas (nežinau, kaip jūs taip padarėt, bet turbūt pasitelkėt magiją), ačiū, kad kai pamečiau daiktus galėjau būti tikra, kad viskas atsiras ir atsirado iškart, ačiū už tris paras vien tik laimingos muzikos, ačiū už skanų maistą, tiek gražių žmonių, tiek prie žemės guldančių spindinčių vyrų ir moterų, tiek pozityvo, tiek meilės ir grožio vienoje vietoje.

Galvoj dūzgia krūva (egzistencinių) klausimų:

-Iš kur atsirado visi tie lito centai, kurių šitiek daug mėtėsi ant žemės visoje festivalio teritorijoje?

-Kaip gyventi toliau?

-Kada galvoje nustos groti muzika?

-Kur afteris?

-Kas galėtų skubiai atlikti viso kūno masažą?

Kaip jau nujaučiau, dabar verkiam, bet kadangi moralkių nulis, tai verkiam iš džiaugsmo.

Sūpynės yra meilė. Šlovė Sūpynėms. <3

Dar pasirangom pabaigai pagal šitą.

Rodyk draugams

Apie Sūpynes ir jų laukimo etapus

Metus, manau, galima suskirstyti į etapus pagal Sūpynių kalendorių.

Etapas nr. 1 (pavadinkim jį comedown`u): savaitę po Sūpynių nuotaikos pasidalija per pus – tuo pačiu ir su didžiausiu džiaugsmu prisimenamos festivalio akimirkos, ir vaduojamasi iš mirties nagų, miegama po penkiolika valandų, geriami vitaminai, permąstomos visos gyvenimo vertybės, po moralkių atsiknisamas sau protas ir karts nuo karto tarstelėjama „Gal jau kitąmet nebevažiuosiu. Arba jei važiuosiu, tai nepjausiu taip.“ ir verkiama kruvinom ašarom suvokus, kad viskas baigėsi ir kažkaip teks gyventi toliau. FB draugų sąrašas ženkliai prasiplečia.

Etapas nr. 2: prabėgus dviems savaitėms po Sūpynių vėl norisi tik į Sūpynes, bet tenka susitaikyti, kad dabar jau teks vėl palaukt.

Etapas nr. 3: artėjant Naujiesiems pradedami padavinėti bilietai. Apdairieji juos įsigyja, o kiti kažko laukia. (Gal laukia, kad atpigtų, nežinia). Skeptikai padūsauja, kad nepirks, kol nežinos headlinerių. (čia Sūpynės, dėl dievo, čia negali būti blogų headlinerių). Užsienio lietuviai įsigyja lėktuvo bilietus (daug kas Kalėdoms negrįžta, bet Sūpynėms grįžta).

Etapas nr. 4: Pavasaris. Feisbuke vis pasimato postų su visokiais skaičiais (pvz. 65 days left) ir pan. Gatvėje sutikus pažįstamus, visi klausia „Ar varai?“ (atsiprašau, bet „TAI NE BL. NEVARAU. Aišku varau.“), klausia, ar turiu bilietus, kas antras sutiktas gali nė nemirktelėjęs pasakyti, kiek tiksliai dienų liko (tuo tarpu kaži, ar taip iškart pasakytų, kada brolio gimtadienis). Formuojami ekipažai. Visi skeptikai, žiemą nepirkę bilietų, visgi bilietus perka ir burba, kad baisiai brangu. (Jei jums baisiai brangu, visada galima likti mieste ir eiti į miesto šventę, ten gi labai pigu). Dar burba, kad „Už tokias sumas, kiek ten išleisim, galima ir į užsienio šalį nuvažiuoti.“ (Žmonės iš užsienio šalies grįžta, kad nuvarytų į Sūpynes, kas dar neaišku?)

Etapas nr. 5: Likus savaitei – dviems didžioji dalis pokalbių su draugais yra pokalbiai apie Sūpynes. Mano feisbukas mirksi, rašo visi. Klausia, diskutuoja, apie tai, kaip nuvažiuot, kur gyvent, ką imt, ką daryt. (Kai kuriuos apima visiška panika dėl palapinių, miegmaišių, transporto ir panašių reikalų). Varo visi visi. Ir tas, su lūžusia koja, ir ta, kur dar aną savaitę buvo ligoninėj. Likus kelioms dienoms feisbukas net ne tai, kad mirksi, o pulsuoja, prasideda masinis euforinis išprotėjimas. Grįžta užsienio lietuviai, prasideda preparčiai. Sūpynių dieną telefonas jau iš viso netyla.

Etapas nr. 6: Sūpynės. Atvykę žmonės supranta, kad visos tos palapinės, visi tie miegmaišiai yra toks antraeilis dalykas. Pusė žmonių per visą festivalį taip ir nenueina nei iki savo campo, nei miegot. Pakretuonėje susikaupia geriausios įmanomos energijos koncentracija ir vyksta trys-keturios dienos euforijos. Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu.

Etapas nr. 7: Ašaros. Žmonės verkia, nes baigėsi, verkia, nes išvažiuoja užsienio lietuviai, verkia, liejas emocijos per kraštus. Verkia, nes nebežino, kaip reikės gyventi toliau. Šis etapas pereina į pirmąjį. Ir taip toliau.

Susitinkam main stage, prieky, po kaire, o dabar visi marš ieškot preparčio žiedo <3

Rodyk draugams

Apie pavasarį, romantinius objektus, įsivaizduojamus draugus ir Marių Veselį

Geri dalykai neprivalo būti amžini. Kartais ir slepiasi visas jų gėris tame laikinume. Kai viskas susikoncentruoja į galingą veikimą, o kai atslūgsta, laimė lieka vis tiek. Nėra tragedijų šiuose metuose. O kai teisingas esi sau ir kitiems, jausmas geras.

O dabar mažiau rimtai.

Apie romantinius objektus XXI amžiaus visuomenėje:

„Eidama namo pamačiau labai gražų čiuvą. Jis man šypsojosi, aš jam. Tai grįžau, atsisiunčiau visus įmanomus apps’us, kad jį rast, bet neranda.“

Apie pasikalbėjimus:

„Mano močiutė kalbėdavosi su Marium Veseliu, kuris būdavo TV ekrane. Sakydavo „Ir tau, Mariau, gero vakaro“.“

Apie netikėtus klausimus:

Uostai save?“

Apie amžių:

„Aš niekada nesirengiu atrodyti TOKS senas“ (kaip tas čiuvas, kuriam 25)

Ar žinojote, kad bipolar, tymai ir įsivaizduojami draugai būna tik užsienyje?

Aš taip visko noriu. Ir žinau, visko ir bus.

Važiuojam į Berlyną. Like NOW.

Rodyk draugams

Apie Prabangą ir Skurdą, negražius debilus, geras liaškas ir pilnatis

Linkėjimai visiems, kurie kaip ir aš visą aną savaitgalį tūsino, taškėsi pinigais (nes ko jau ko, bet šito tai netrūksta, ania), buvo ir barai ir restoranai, ir kokosai ir bananai, taksi ir paslaugos į namus, o pirmadienį drebančiom rankom tikrino banko sąskaitą ir ausim karpė svarstydami, kaip čia taip dabar tuščia. Laimei, visada visai padeda prapurtyt visas rūbų ir tašių kišenes. Ir taupykles. Aš, pavyzdžiui, šią savaitę pasidariau akciją – „Nepirk maisto, valgyk tai, kas yra namie“. Naujas išradimas – kepti sumuštiniai su varškės sūriu. Kai skurdu, tai ir išradingumo atsiranda.

Na, o paskui, jau vėl sulaukus algos trukt už vadžių vėl nuo pradžių: „Aš po La Crepe visokius nevaikštau, aš lietuviškos degtinės negeriu, aš autobusais nevažinėju.“.

Dialogas, prieš išleidžiant draugę pro duris į Nesakyk Mamai dešimtmetį:

-Tave kas nors paims?

- Bus matyt.

Ar žinojote, kad karboninis dviratis kainuoja kaip mašina? O karboninė mašina – kaip lėktuvas?

Manęs pvz. per daug nenervina, kai gražūs žmonės būna arogantiški. Nu čia taip jau būna. Bet kai baisūs pradeda išsikalinėt, tai —>

Beje, grožis -  tai ne plonos liaškos ir gražūs batai. Grožis - tai intelektas, apsiskaitymas, skonis, žvilgsnis, manieros, geros liaškos, gražūs batai, balsas, kvapas, ir dar daug daug kartu sudėjus.

Oleg Surajev strikes vol. 8542: „Demotyvacija - kai įvedi savo vardą ir pavardę i google, gauni tik 1 rezultatą, ir tai vienintelis rezultatas tavo gyvenime“.

Nežinau, gal man vaidenas, bet toks jausmas, kad metams bėgant, mane jau nebe tik pilnatis veikia, bet ir priešpilniai. Ir delčios. Ir jaunatys.

Pavyzdžiui pastarąsias kelias dienas einu gulti 22-23val. Užmiegu, geriausiu atveju, 00:30-1:30, prabundu kokius 5 kartus. Sapnuoju Inception dimensijų lygio sapnus. Keliuosi 5:50 ir paskui pusę dienos plavinėju stand by režimu.

Man atrodo, man jau visai blogai, nes regiu pro langą, kad sninga. But juk negali snigti, NEGALI, AR NE?

Aj, ne, tikrai vaidenos, nes dabar jau spigina saulė.

Rodyk draugams

Mano gyvenimo soundtrackas

2013-ųjų Geriausieji

Kadangi, ko gero, visą šventinį laikotarpį kompas bus mažiausiai dominanti interjero detalė, dabar pats metas sudėt visus taškus ir tradiciškai paskelbt metų perliukus. Važiuojam:

Metų Pasididžiavimas: Kai priima į visus geriausius universitetus, į kuriuos užsimanai.

Metų iššūkis: Kai tuose universitetuose dar ir mokytis reikia.

Metų miestas: Dėl fantastiško grožio kalnų – Jasper (Alberta, Kanada).

Metų Public Tūsas: Verslo Rizikos Rezervo koncertas ŠMC per gatvės muzikos dienas. Tautai tereikia vodkės ir šokių, viso kito – bus.

Metų inside tūsas: Šeštadieniniai džiaugsmai pirmąjį savaitgalį po grįžimo iš Kanados, Šeštadienio plotas vingriuos nusitęsęs į Šventadienio nuodėmes vasarą Vilniaus gatvėje ir Užupio pasikalbėjimai vėlyvą rudenį, Vasarinis konjakas nuplaunant tragiškąjį Forum One Kauno Santakoj.

Metų festivalis: Be konkurencijos – Tundra ir nesibaigianti 72 valandų para. Antrąją vietą ima Šopkinės ir mūsų su P. kelionė per krūmus kuprinių pametinėjimo estafetėj.

Metų DJ: Split Pulse (Balta meilė ir visi kiti pipirai).

Metų nežinia: Kai einant iš afterio dingsta maikutė.

Metų šuniukas: Niuki-Raukšliukas-Krepšiukas.

Metų katiukas: Pūkas-Rūkas-Jovaras.

Metų vieta valgyti ir apšnekėt visą pasaulį: Ir vėl Berneliai (nes pilviukas džiaugias visada). Nauja puiki vieta su tikrai gardžiu maistu – Alaus Studija. Visada džiaugiasi skrandis ir Meat Lover‘iuos.

Metų netikėtas miestas: Sietlas.

Metų kelionė: Disciplinuotasis Paryžius su ekskursija.

Metų būsena: „Man nėra įdomu ir aš ne šuva ir mano kantrybė – ne geležinė.“

Metų komplimentas: „Toks nepiktybinis“; „Ji daug pakelia ir nenusišneka“; „Man su tavim negėda“.

Metų koncertas: Be konkurencijos – Depeche Mode.

Metų dvejonė, kurioj šaly esi: Lyapis Trubeckoj koncertas.

Metų viešas tripas: Delfio antraštė: „Kaunietė odontologė, kurios ieškojo artimieji ir policija, pustrečios savaitės gėrė nežinia su kuo.“

Metų trauma: Darbas Šaraškino kontoroj, kur būtų faina, jei pradėtum šeštą ryto, o pabaigtum antrą nakties, nes juk įgysi daug patirties.

Metų kančia: VMI reikalų tvarkymas.

Metų Why?: Tripo uždarymas. (Kaip ten toj dainoj dainavo: Jau nebebus tokių, kaip tu…)

Metų antitipažas: Ofiso dramatikė in her late 20s, dirbanti 10d. per savaitę ir dejuojanti, kad nespėjo pavalgyti.

Metų veikla, kuria visi užsiima, bet visi slepia: Pietūs Makdonalde.

Metų pamoka: Kanada.

Metų personažas: Slaptaėda; Princess Kenny.

Metų bendrumas: Protmūšio komanda.

Metų orientacija: Biseksualus p*daras.

Metų talentas: Meistriškai sirgt šizofrenija.

Metų alkis: Kai sūris „Džiugas“ ryjamas nekramtytas.

Metų etikėtė: Eurovizija – gėjų naujakas.

Metų pravalas: Kai tv auditorija labiau mėgsta rusiškas programas ir anglų-lietuvių vertėjai dėl to turi kur kas mažiau darbo.

Metų atjauta: Ir negražūs žmonės gali būti linksmi.

Metų priešas: Gaspadoriai visi iki vieno.

Metų nustebimas: Rodeo.

Metų interjero detalė: Suflerio būdelės lempos.

Metų passive agressive ir nesveikas protas: Iš taško A į tašką B vežėjai ir važiuotojai.

Metų patiekalas: Cepelinai, Tom Yumas.

Metų gėrimas: Fanta, Čepkelių trauktinė.

Metų baubas: Keleivių kontrolė. Net jei ir nesi kaltas, gali būti, kad teks nusibaust.

Metų RIP rūbas: Ta pati neatrasta maikutė.

Metų apdairumas: Kai likus valandai iki skrydžio į Omeriką apsižiūri, kad neturi vizos.

Metų serialas: Girls. Nes American Horror Story kartelę iškėlė, o paskui iki jos nebepasiekė pašokt.

Metų Vargo vakarienė: Customer Service Vilniuje. VISUR. („Nu jei labai norit, tai atnešiu tą kitą padažą, bet šiaip mes visada fish and chips su saldžiarūgščiu patiekiam.“, ir t.t. ir pan.)

Metų Laimės Kūdikis: aš (ir vėl).

Metų anglų kalba:

„-Let‘s go to hot springs!
-Do we have to put our bodies into the water or are we supposed to look at them?“;

Miagisters end Biąčilers digry.

Metų gabalai parymot: Elvis – Suspicious Minds, Queen – Too Much Love Will Kill You, Bush – Glycerine, Badfinger - Baby Blue.

Metų gabalai pariaumot: Breach – Everything You Never Had, Kate Bush – Running up that Hill, Niki & The Dove – Mother‘s Protect (Goldroom Remix), Get Lucky (aj, kažkaip…), Miley Cyrus – We Can‘t Stop (ten yra įdėta haliucinogenų, todėl savo jausmų šiai dainai aš pati nekontroliuoju), Robin Thickie - Blurred Lines ft. T.I., Pharrell. Taip, aš šiemet labai neklubinė.

Metų feniksas iš pelenų: Gigi D‘agostino, Valdis Vižinis.

Metų tikras skausmas: Kai žmonės išeina siaubingai anksti ir palieka daug neatsakytų klausimų ir suvokimą, kaip stipriai buvo (ir liks) mylimi.

Metų Filmas: Tai turbūt The Great Gatsby.

Metų nauja pozicija: aš tingiu ir man negėda; nepakantumas situacijai, kuri man yra nepriimtina; nichachiu ni utchitsa, ni rabotat, ni zhanitca, tolka gulėt lovytėj ir žiūrėt serialą.

Metų fetišas: Kalėdinės lemputės (urmu).

Metų vertimas: „Doing blow“ – „Čiulpiu“ (Hangover III).

Metų rojus: Sodas.

Metų kvapas: Sisley – VISI.

Metų geografinis objektas: Kąstyčio Kerbedžio gatvė.

Metų neprašytas socialinis skausmas: Laukimas poliklinikoj.

Metų lingvistiniai išradimai: Autohidrofobija – kai labai labai baisu, kad aptaškys pravažiuojanti mašina.

Metų Citatos: „Pachmielnai važiuot minikuperiu – tai tas pats, kas eiti pas dantistą.“, „Žemaičių blynai yra, ko gero, geriausia, ką žemaičiai paliko po savęs.“.

Metų pametinėtojas: Aš.

Metų sugrįžimas: Priburbuliavęs telefonas.

Metų „sugrįžki (o gal „sudie“?), jaunyste“: Būt vyriausiai savo grupėj universitete.

Metų Vojažas: Edmontonas – Sietlas – Frankfurtas – Vilnius – Panevėžys vienu ypu.

Metų moterys: p. D. Š. ir p. I.K.

Metų vyras: be konkurencijos – p. A. B.

Ne tik metų Meilė: A. B.

Metų draugai: visi tie, kuriems nepaliauju kartoti, kaip man gera juos turėti.

Metų Visagalis: iš giedro dangaus nusileidusios brandos apraiškos ir susireguliavęs moralinis kompasas.

Darbai išsiųsti, ofisiukai uždaryti, galim eiti švęst!

Rodyk draugams

Haters Gonna Hate, Bloggers gonna Blog arba Atostogos Baigėsi

Apšilimui keletas mįslių, gimusių žaidžiant Aliasą:

1)Gotingemo katinas, kas?
2)Ant kaklo storiems žmonėms būna, kas?
3)Gimsta ten vaikas pas moterį, organas kriaušės formos, kas?
4)Dabar ant to esi sėdęs, kas?
5)Baisi boba su dienoraščiu, kas?

(Ats. apačioje.)

Kai akimirka sutrinki, paklaustas passwordo į Blogo saitą, supranti, kad rašei senokai.

Kol blogas atostogavo, mano gyvenime įvyko daug visokių dalykų – naujos studijos, naujas darbas (apie senąjį, kai susikaupsiu ir nebedrebės rankos iš pykčio jį prisimenant, aš kažkada dar parašysiu, bus priedas prie I. Butkutės knygos „Atleisk savo šefą“), naujai atrasti seniai pažįstami žmonės, verčiantys gyvenimą aukštyn kojom. Kol nerašiau, beveik baigiau remontuoti dar pavasarį išsinuomotus namus, pradėjau dažnai gaminti valgyti, užsiauginau ~10cm plaukų ilgio, apsiprekinau IKEA‘oj ir H&M, Pabuvau Paryžiuj ir Amsterdame, ir netikėtai pačiai sau įgijau net 2 puponautus (gal kam reikia?).

Neapkalbėtų temų taip pat prisikaupė daug. Anonsas:

-Kodėl vilnečiai taip myli kates?
-Kodėl mane persekioja katės?
-Kodėl Vilniuje tiek daug Young Professionals?

Šiek tiek folkloro:

Pavyzdys, kaip nereikia atsakinėti į klausimus, arba apie taip, kaip nuoširdumas ne visada visagalis:

„-Ar aš stora?
-Gal kiek.“

Apie meilę:

„-Kada tau su santykiais jau tikrai blogai?
-Kai tavo significant other ima tavo telefono išklotinę.“

Apie svajonių vyrus:

„-Man jaučiu gražiausias vyras Lietuvoj tai Mackevičius…
-Ar ne per storas?
-Nu man patinka tvirtesnio sudėjimo.
-Pala, tu apie Haroldą Mackevičių, taip?“

Apie toleranciją (no offence to anybody):

„Aš nemanau, kad yra zjbs mergų nep*st.“

Tipiškas panevėžietiškas komplimentas naujam žentui:

„Toks nepiktybinis.“

Apie tai, kas yra tikroji kančia:

„Pachmielnai važiuot minikuperiu – tai tas pats, kas eiti pas dantistą.“

Šeštadienį, po paros kominio gėrimo draugelis kavinukėn atėjęs pachmielo padaryt susirūpino sveikata:

„Becukrį gal turit Redbulį?“

Apie populiariausią orientaciją Vilniuj:

„Biseksualus p**aras.“

Apie talentus:

„Jis labai gerai serga šizofrenija.“

Apie žodžių darybą:

„Pliantciūgai tai čia nuo žodžio „plant“, jo?“

Apie mylimą moterį:

„Daug pakelia ir nenusišneka.“

Jei ką, Vilniaus bibliotekose „Bado žaidimų“, jei tau virš 18, tu nepasiskolinsi, nes tai – vaikiška knyga, kurią norint pasiimti turi arba būti vaiku, arba su juo ateiti, o Berneliuose vaikiško burgerio tau neparduos, nes tu ne vaikas. (True story)

Jei iki šiol buvai šiaip žmogus ir turi vilniečio kortelę, pasirodo, turi ją pakeisti į studento kortelę. Tam tavo sąskaita turi būti visiškai tuščia. Tai padaryti gali tik vienoje vietoje mieste. Jei kortelėje yra 60ct, turi kortelę papildyti iki tokios sumos, kurią išnaudojus, kortelėje liks lygiai 0. Jei transporto švieslentėje parašyta Naujininkai, tai nebūtinai maršrutas juda į Naujininkus, galbūt užrašas tiesiog likęs iš maršruto priešinga kryptimi. Ir t.t. ir pan. (Even truer)

I‘m back, o atostogos dabar negreit.

Atsakymai:

1)Betmanas.
2)Pagurklis, bet ne strijos, kaip buvo atsakyta.
3)Gimda.
4)Kėdutė, bet ne „priklausomybė“, kaip buvo atsakyta.
5)Bridžita Džouns, bet ne Ana Frank, kaip buvo atsakyta.

Rodyk draugams

Tegyvuoja atostogos

Kai manęs paklausė, ką toliau darysi su gyvenimu išėjusi iš darbo, atsakiau – važiuosiu į sodą pabūt. (Nieks nieko nesupranta, kaip čia taip galima taip atsakyt į tokius rimtus klausimus, ou jė.) Viskas labai paprasta – gal galiu bent kartą imti ir akimirką NEGALVOTI planų dešimčiai metų į priekį? Imkim ir gyvenkim, o viskas susidėlios savaime. Svarbiausia, kad iš akies išsitraukiau seniai mane kankinusį krislą ir bandau visais įmanomais būdais laimę saujom semt.

Taigi išvados po savaitgalio – Sodas yra Laimė, Laimė yra Sodas, Sode būti yra faina labai ir būtų galima būti tol, kol begulint ant pievos pradeda iš odos porų kaltis žolės daigeliai.

Žaisti žaidimą „Aš niekada niekada“ taip pat yra jėga. Vieni stipriausių vakaro kozirių:

„Aš niekada neapsivėmiau prieš karuselę“; „Aš niekada nekakojau po medžiu“. O dar sako, kad šitam žaidime viskas tik apie seksą, no way.

Apie krūtumą: „Beyonce ir Rihana tai čia būtų tas pats, kas Butkutė ir Irma iš „Dinamikos“.

Apie rusų kalbą: „O tai rusiškai „undinėlė“ ne „vodačka“????“.

Apie paveldą: „Žemaičių blynai yra, ko gero, geriausia, ką žemaičiai paliko po savęs.“

MANO vasara ir atostogos prasidėjo, tegyvuoja atostogos, tegyvuoja laimės būsena, kurios nesiruošiu aš iš savęs išleist.

Rodyk draugams

TEGYVUOJA SŪPYNĖS

Pradžiai šiek tiek istorijos.

2008m. Birželis, baigtas pirmas kursas, reikia švęsti, važiuojam mano nemirtinga boruže (mazda) į Rubikius. Ką turim? 4 palapines, 5 miegmaišius, neišmatuojamą kiekį Finlandijos, kokteilių plaktuvą, litrą mėtų sirupo <…> Ar turim milžinišką rožinį skėtį? Turim. Ar turim šokėjų kutus? Be abejo, turim.


Tais metais Sūpynėse per tris dienas iš viso apsilankė gal tik 700 žmonių. Tokios atmosferos, tokio reivo gyvenime dar nebuvau mačius. Dieve mano, Ben Klock`o mačius nebuvau. Draugei trūko kojos raiščiai, bet ji į tai dėmesį atkreipė tik po trijų dienų ir grįžo pirmadienį, nes, pasirodo, šimtaprocentinai funkcionuoti galima ir su šaka, bei atitinkamu kiekiu Jim Beam medikamentų. Vėliau grįžo kitas draugas, tą patį pirmadienį dar atsiradęs Šiauliuose (bet ne mieste, o kaimelyje), su išganingu užrašu ant nugaros „Mokytojas raito suka/Zuikiui puikiui penketuką“. Jo kuprinė grįžo pati, kiek vėliau.

2009m. Birželis, didžiulis draugų palapinių miestelis, švenčiam tarp samanų. Tais metais festivalis baigėsi, o mes dar likom („Vairuotojų yra trys – štai šitas, po medžiu, kitas – tai aš, bet šiandien jau išgėriau šešis sidro, trečio nerandam.“) („Darling, I saw you on the stage and then nobody saw you until now.“; „Tai kur tu dingaaaai?“ Aš neįsivaizduoju). Tais metais liepė išardyt sceną, bet viskas baigės gerai, sekmadienio popietę euforija pasiekė piką, mes likom, aš pamečiau mašiną, pirmadienio vakare vyko afteris mano sode, Demis Ruso grojo Love Is, per radiją siuntė linkėjimus, o, realiai paėmus, šventė užsibaigė tik per Jonines. Mama fotkėse kai kurių nepažino, gal ir nieko tokio.

2010m. Birželis, aš Austrijoj, klausausi, kaip žmonės rengiasi į Sūpynes ir jaučiu, kad tuoj tuoj, bus kapt kapt, krokodilo ašaros, nes noriu labiau nei į išleistuves.

2011m. Jau nuo gegužės visose ausyse skamba aidi Jay Haze - “I Wait for You“, “People are Still Having Sex“, Teeth – “Shawty“ ir visi kiti panašūs lobiai, pas mane atvažiuoja žmonės iš Berlyno ir mes vėl užkraunam boružę, kuri akimirką net palaižo asfaltą, bet, kažkokio stebuklo dėka vis tiek sugeba mus suvežioti į Pakretuonę. Aš dirbu info centre, manęs pažiūrėti ateina devyni vienetai draugų su vaišėmis, mes info centre šokam. Po festivalio pažįstamo pažįstama feisbuke postina – „Na ir įdomių nr. Sūpynėse susižvejojau, pvz.“Mahila – maža linksma blondinė“<…>“. Palapinė pastatoma penktadienį, sekmadienį atsimenama, kad dar ir tokia buvo. Groja Migloko ir Vaiperis, mes šokam, mus filmuoja, paskui mes šitaip va ir va kaip šokam dar mėnesį, tik pridengiam akis. Iš ganyklų paleidžiami visi balti arkliai, sekmadienio popietė baigiasi tuo, kad mūsų stovykloje 16 vyrų ir, nepatikėsi, visų vardai Sigiai. „Mahila and X became friends after together attending Sūpynės.“ Feisbukas žino viską.

2012m. – Po visko. „Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.“

2013m. Šiemet IR VĖL manęs klausia, ar verta varyt? Ar faina? Kas dar varo? Kas groja? Aš atsakau, kad iš mano negausaus feisbukinių draugų būrio varo šiai dienai 97, tai gal kaip nors („Realiai tai varo visi, išskyrus mamą su tete“); šiaip tai tegu groja nors ir šaukštais, galėsim pagrot, jei reikės, mes varom. Jei iš darbo neišleis, išeisim. Bilietus pirkom dar žiemą. Iš to pirmojo šimto.

Bėgioja šiurpuliukai per nugarą.

Rodyk draugams

Kartą ir visiems laikams apie rimčiausią vasaros muzikos pasaką

Yra renginių, į kuriuos bilietus imi ir nusiperki kasmet, vos tik jiems atsiradus, dar kokį sausį, nes žinai, kad nesvarbu, kas gros, kur tūsas vyks, kokios kitos gyvenimo apinkybės susiklostys, tu būsi ten, nes tą savaitgalį nieko svarbesnio tavo pasauly būti negalės.

Kaip pirmą kartą vykau į Tundrą, dar iš viso nelabai supratau, kas yra festivalis, ką į jį reikia vežtis ir kaip ten viskas bus. Aišku, tai buvo toji lietingoji Tundra, apie kurią legendos sklando iki šiol, o iš angų orui pūsti mano mašinoje dumblo visiškai išvalyti taip ir nepavyko, taip giliai buvom įmirkę. Lietus tąsyk lijo be sustojimo, iš pradžių buvo baisu, bet patyrę tūsofščikai pamokė, kad lietuj netirpstam, tad be sustojimo mes šokom, o kai prisėsdavom, prasidėdavo asmeninis reivas mašinose, palapinėse ir kitose užuovėjose. Žmonės atsirasdavo ir pradingdavo iš niekur nieko, vos spragrtelėjus pirštais; kai kas grįžo šeštadienį, kai kas – dar pirmadienį nebuvo apsisprendęs, ar jau gana.

Vėliau kelerius metus iš eilės į Tundrą jau varydavom kompanijom po dvidešimt ir daugiau žmonių. Vilnius likdavo tuštutėlis, o bendraminčių pulkus galėdavai sutikti Maksimos kasose, bepildančius atsargas ilgiausiam vasaros savaitgaliui. Tundroje buvo visko – kilometras (atrodė, kad penki) iki chillout stage 2008-aisiais, kur nubridęs mišku net ir tolimiausiam kampe dar rasdavai psy dekoracijas, neišvengiamai išspaudžiančias šypseną, buvo perkūno šokis, kiečiausi pasaulyje vegetariški kebabai, išlikimo žaidimai palapinėse, deginimosi maratonai prie jų, pamestas laiko suvokimas, pažintys, kurių laimę iki šiol tebesrebiam kibirais, naktinės klajonės po palapinių miestelį beieškant prasmės, apsimainymas drabužiais, mintimis, tiesomis ir širdimis.

Paskui kurį laiką aš buvau toli, festivalių man nebuvo, o 2011-aisiais sugrįžus į Lietuvą tą vasarą Tundra buvo geriausias gyvenime nutikęs reivas iš šimto aplankytų. Tada sakiau: „Vis dar negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įspūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė. Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.“

Ir pernai tas rojus tęsės, nes kai 6, 7 ryto prie scenos vien tik draugai, išsiviepę iki ausų, juk negali būti nelinksma.

Aš myliu, aš dievinu elektroninę muziką, tad šitam festivaly galiu būti rami, kad tris dienas galėsiu iki valios džiaugtis šaižiu ir tobulai apgalvotu muzikiniu scenarijumi – kieto kietų technačių techno seksitaimas, D‘n‘B egzorcizmas, Psy atsijungimas nuo tikrovės ir brėkštantis rytas Chill‘e šile. Tundroj visada žinai, kad niekas ten negros šiaip sau, čia chebra varo iš širdies ir varo tik šokių aikštelių geriausi. Atsitiktinių šarlatanų ten nebūna, nes Techstylism‘o vyrai žino, kas ten turi groti ir atveža kiečiausius.

Man Tundra yra vieta/laikas/procesas, kuriame visada jautiesi savas, tikras, mylimas ir nereikia niekur skubėti. Metai bėga, festivaliai randasi ir praeina, tačiau Tundroje vis tiek užsikuria patys šilčiausi, širdžiai mieliausi ir teisingiausi naktinių fėjų ir velnių šokiai. Ten žmonių skirstyti į draugus ir ne savus neišeina – trims paroms visi ten yra viena. Ir kas kartą nežinai, ko tikėtis ir kokie stebuklai dėsis magiškoj miško apsupty, ir tas netikėtumas verčia drebėti iš laimės.

Laukiam be proto, be galo, be krašto.

Rodyk draugams

Naktiniai kalbėjimai

Man regis, aš šiek tiek einu iš proto. Bet juk taip ir turėtų būti, tiesa?
Kai visas tavo gyvenimas išmėtytas kaip dėlionė po kambarį, o keletos detalių trūksta ir velniai težino, kur jos. Ir velniai težino, kada paaiškės, kurių nerandu.

Visai neseniai jaučiausi tarsi įkritusi į ežero vidurį ir nesugebanti parsikapstyti atgal. Išbuvus tiek laiko vandeny ne taip paprasta vėl iš naujo pėdom paliest žemę ir nueit kaip niekur nieko.

Anksčiau gebėjau nešt ant kupros kitus, net po kelis, o štai dabar pirmą kartą gyvenime atrodo, kad būtų neprošal, jei kas mane paneštų.

Ilgiuos gebėjimo nepanikuot. Įkvėpt, iškvėpt. Įkvėpt, iškvėpt.

Bet viskas gražu, tik baisiai sunku patikėt, kad tie grožiai neištirps ir neišgaruos, tik baisiai sunku patikėt, kad dabar tai jau viskas bus taip.

Ir statom pilis, bangos be gailesčio užpiltas, tik šįkart kiek toliau nuo kranto.

Rodyk draugams

Prieš sugrįžtant į Lietuvą

Jau po Vokietijos & Austrijos ekspyrienso Lietuvą grįžusi mačiau kitomis akimis. Nei geriau, nei blogiau – kitaip. Pavyzdžiui kai visą laiką gyveni apsuptas tam tikrų dalykų, nepastebi jų. Petro ir Povilo bažnyčią, tarkim, „pamačiau“ tik naujai sugrįžus į Vilnių. Ir ievos tą pavasarį kvėpėjo stipriausiai gyvenime. Tokių pavyzdžių begalė. Įdomu, kaip viskas regėsis šįkart. Septyni mėnesiai yra labai nedaug. Bet, iš kitos pusės, velniškai ilgas laiko tarpas.

Žmonės šneka, kad Europoj stojo amžinas įšalas ir „jau daugiau niekada neatšils“. Tikrai turėtų būt ne kas, nes kas antras žmogus, paklaustas, kaip sekasi, pradeda ne nuo to, kaip sekasi, o sako ŠALTA. Pas mane vakar buvo -19°C, tai kažkaip negąsdina tas šaltumas, tik pas mane čia sausa, tad jis kitoks, bet tegu baigias jis, tegu, nes ši žiema buvo/yra ilgiausia mano gyvenime, brendu per 60cm aukščio sniego kalniukus ir kartais kelio nematau.

Šiaip įspūdį apie tendencijas gimtinėj labai gerai formuoja brangieji. Here we go.

Apie stilių:
„o šiaip tai žmonės LT lb baisiai rengtis pradėjo
bet lb ir ši situacija blogėja
nu kad ir reportaže apie verbų sekmadienį
ankščiau būdavo tokių tetulių vienetai, dbr visur
konkrečiai visur
net ne rajonuose, o visur
tipo kontrolieriu stilius“

Apie laisvalaikį:
„Aš esu visiškai girtas
Nesiprausęs
Važiuoju į darbą“

Apie laisvalaikį vol.2:
„Mano raktas sulūžo, todėl kambarioko pasiskolinau ir juos pamečiau iškart
Ir dar vakar prisigėriau ir neįleidau į namus jo
Jis pyksta“

Žodžiu, niekas nesikeičia, tik visi visi įmanomi draugai turi po gyvūnėlį. Atsakau.

Tuo tarpu šią akimirką čia iš lauko sklinda tokie garsai lyg kažkas pasiėmęs žmogaus kūną jį vanotų į medžio kamieną. (nesusiturėjau nepasidalinus)

Kurį laiką stovėjau kambary ir žiūrėjau į naktines miesto šviesas, savaitgalį žiūrėjau į begalinius kalnus, protu nesuvokiamą rojų žemėj, kurį išvydus kas kart noriu spiegt iš laimės. Taip bežiūrint įdomu suvokti – Edmontonas -> Sietlas (+22°C)-> Frankfurtas-> Vilnius-> Panevėžys. Ir visa tai per vieną savaitgalį.

Rodyk draugams

Apie ‘Girls’

Girls yra fakin osom serialas. Kažkas tarp lakstymo prisigėrus Berlyno underground‘e ir gulėjimo parke vasarą, žiūrint, kaip draugas verkia, skaitydamas Čiurlionio laiškus Sofijai.

Hannah: You know what I’m gonna do from now on, I’m gonna ask people if they’re gay before I have sex with them.

Jessa: You know what the weirdest part about having a job is? You have to be there everyday, even on the days you don’t feel like it.

Adam: I don’t know what it is about me but girls never ask me to use condoms.

Hannah: I just want someone who wants to hang out all the time, thinks I’m the best person in the world, and wants to have sex with only me.

Adam: You might just need to face up to the fact that you’re just not meant for a job in the traditional sense.

Marnie [about Adam]: I walked into the bathroom the other day and he was sitting there and taking a shit and drinking milk at the same time

Adam: Holding on to toxic relationships keeps us from growing.

Hannah: I’m an individual and I feel how I feel when I feel it.

A rabbit a day keeps doctor away.

Adam [to Hannah]: You said you made me feel like your whole body was a clit.

Hannah: You ruined my article, you ruined my night, and you ruined my relationship with Marnie, and for that matter, my relationship with cocaine, which could have been my favorite drug.

Thomas John [to Jessa]: I’m a miracle. I’m a unicorn. I’m a fucking needle in the haystack and you’re just some fucking dumb hipster who’s munching my hay!

Primygtinai rekomenduoju.

Rodyk draugams

Apie pirmus kartus

Sako, jaunas esi, kol dar lieka pirmų kartų. Pastaraisiais metais tų pirmų kartų buvo apstu.

Pirmą kartą išdrįsau sau mesti sunkiai aprėpiamus iššūkius, su kuriais, regis, susidoroti pavyko.

Pirmą kartą skridau virš vandenyno.

Pirmą kartą lankiau ir pažinau šalis, į kurias įžengt dar visai neseniai net nesvajojau.

Pirmą kartą kopiau į tikrus, dangų remiančius kalnus ir stebėjau po jų platybes klajojančius laukinius žvėris, labai arti šalia jų.

Pirmą kartą užuodžiau, ragavau ir leidausi patyrinėti gausybę naujų pojūčių.

Pirmą kartą leidau sau išpildyti kvailas vaikiškas svajones, kurių neišpildžiusi būčiau iki šiol nerimusi.

Pirmą kartą taip aiškiai suprantu, kad jokios aplinkybės nebegali priversti manęs sudvejoti, ar verta likti savimi.

Pirmą kartą taip lengva sakyti tiesą. Savo.

Pirmą kartą visa esybe suvokiu, kas yra brangu ir truputį geriau suprantu, ko noriu.

Pirmą kartą taip ilgai nemačiau savo artimiausių.

Pirmą kartą taip siaubingai ilgiuosi namų.

38

Rodyk draugams