BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie Prabangą ir Skurdą, negražius debilus, geras liaškas ir pilnatis

Linkėjimai visiems, kurie kaip ir aš visą aną savaitgalį tūsino, taškėsi pinigais (nes ko jau ko, bet šito tai netrūksta, ania), buvo ir barai ir restoranai, ir kokosai ir bananai, taksi ir paslaugos į namus, o pirmadienį drebančiom rankom tikrino banko sąskaitą ir ausim karpė svarstydami, kaip čia taip dabar tuščia. Laimei, visada visai padeda prapurtyt visas rūbų ir tašių kišenes. Ir taupykles. Aš, pavyzdžiui, šią savaitę pasidariau akciją – „Nepirk maisto, valgyk tai, kas yra namie“. Naujas išradimas – kepti sumuštiniai su varškės sūriu. Kai skurdu, tai ir išradingumo atsiranda.

Na, o paskui, jau vėl sulaukus algos trukt už vadžių vėl nuo pradžių: „Aš po La Crepe visokius nevaikštau, aš lietuviškos degtinės negeriu, aš autobusais nevažinėju.“.

Dialogas, prieš išleidžiant draugę pro duris į Nesakyk Mamai dešimtmetį:

-Tave kas nors paims?

- Bus matyt.

Ar žinojote, kad karboninis dviratis kainuoja kaip mašina? O karboninė mašina – kaip lėktuvas?

Manęs pvz. per daug nenervina, kai gražūs žmonės būna arogantiški. Nu čia taip jau būna. Bet kai baisūs pradeda išsikalinėt, tai —>

Beje, grožis -  tai ne plonos liaškos ir gražūs batai. Grožis - tai intelektas, apsiskaitymas, skonis, žvilgsnis, manieros, geros liaškos, gražūs batai, balsas, kvapas, ir dar daug daug kartu sudėjus.

Oleg Surajev strikes vol. 8542: „Demotyvacija - kai įvedi savo vardą ir pavardę i google, gauni tik 1 rezultatą, ir tai vienintelis rezultatas tavo gyvenime“.

Nežinau, gal man vaidenas, bet toks jausmas, kad metams bėgant, mane jau nebe tik pilnatis veikia, bet ir priešpilniai. Ir delčios. Ir jaunatys.

Pavyzdžiui pastarąsias kelias dienas einu gulti 22-23val. Užmiegu, geriausiu atveju, 00:30-1:30, prabundu kokius 5 kartus. Sapnuoju Inception dimensijų lygio sapnus. Keliuosi 5:50 ir paskui pusę dienos plavinėju stand by režimu.

Man atrodo, man jau visai blogai, nes regiu pro langą, kad sninga. But juk negali snigti, NEGALI, AR NE?

Aj, ne, tikrai vaidenos, nes dabar jau spigina saulė.

Rodyk draugams

Apie mokesčius, vokiečių kalbą, mažas smulkmenas, netaktiškumą ir Radistus

Aš rašausi, žymiuosi vis apie ką parašyti, bet kai darbas darbą veja, pamatai, kad užrašai kaupias greičiau nei atsiranda progų juos supilt į vieną, o naujienos per naktį tampa senienom. Kaip ten bebūtų, bandau.

Apie SISTEMĄ.

Jei vos valandą prasiknisęs VMI, Ligonių kasų ir pan. puslapiuose randi, kaip tau reikia susimokėti privalomuosius mokesčius, žinok, kad kažkas čia ne taip. Žinok, užtrukai per trumpai ir matyt ta informacija, kurią radai, dar ne ta, kurios tau reikia. Neapsigauk, nes aš apsigavau, tai dabar reikės nueit tiesiai į institucijas ir taisyt klaidas. NES JUK VISKAS NEGALI BŪTI PAAIŠKINTA PAPRASTAI IR SUPRANTAMAI.

Jei kada nors bandėte susitvarkyti biuletenio reikalus per Sodros internetinį puslapį, puikiai suprantate, apie ką aš. Pradėjus knistis ima nuoširdžiai atrodyti, kad sistema sukurta taip, kad žmogus tiesiog pavargtų, pasiduotų ir ranka numotų į tą išmoką, tiek jau to, bent jau nervus pasaugos.

Tikrai nieko prieš neturiu prieš žmones, dirbančius tose institucijose, daug daug prieš turiu prieš tą painiotą, supainiotą, perpintą sistemą, kuri dar ir keičiasi kas kokius tris mėnesius. Kai jau atrodo, kad „Viešpatie, pagaliau atrodo aišku“ sužinai, kad „Oi, čia truputį viskas pasikeitė“.

Čia panašiai kaip ir su Vilniaus viešuoju transportu. Prabėga keli mėnesiai, kol išsitreniruoji save suprasti transporto schemą, kai ją pakeičia, na, arba bent jau profilaktiškai pervadina keletą stotelių. Iki kito pervadinimo. Jei ką, Lukiškių stotelės nebėra, yra Juozo-Tumo Vaižganto. Jei kadaise buvote ne studentas ir turėjote vilniečio kortelę, o dabar, tapęs studentu, norite ją padaryti studentišką, patikėkit manim, taip paprasta nebus. Reikės truputuką pasistengti.

Update. Negaliu patikėti, kad žmogus iš Sodros šiandien, berašant įrašą pats paskambino ir pakonsultavo reikalais, kuriuos tvarkydama ir pasikliaudama savo jėgomis jau spėjau prigrybaut. Sodra gauna nemažą pliusą, bet nu vistiek, why oh why kodėl taip painu. Nu gerai, žinau, kodėl. Tada klausimas, ar dar ilgai taip bus? Tik nereikia pasakoti, kad viskas paprasčiau būti negali, tik nereikia.

Kad gyvenimas būtų dar komplikuotesnis, pradėjau mokytis vokiečių kalbą. Žiūrėsim, kaip čia seksis. Po pirmos pamokos aišku, kad laukia ilga kelionė per kopas. Su aukštakulniais. Išsitepus padus aliejum ir išvoliojus smėly vėl įgrūdus į tuos aukštakulnius. Bet gal kaip nors.

Apie rinkimus.

Nori tu to ar nenori, garsai ir atgarsiai apie rinkimus vienaip ar kitaip vistiek pasiekia, o karts nuo karto ir įtraukia skaityt toliau ir toliau. Zuokas ir co. kaip ir galėtų jau dabar tiesiog patylėt, kad dar labiau nenusišnekėtų, bet kažkaip meistriškai pavyksta vis įsispirt kamuolį į savo komandos vartus. Kaip dar anais metais žemumų žemuma buvo purkštavimas apie Olego Surajevo pasirodymą „Faruose“, taip aną vakarą ponia Agnė kaip dėjo, taip dėjo. Termino „maišyti vaikai“, manau, daug kas dar ilgai nepamirš, o išsisaugoti šitą liapsusą spėjo visi.

Žinau, kad jau pavėlavau su šituo pastebėjimu, bet ar aš viena, prieš pirmą turą išvydusi Socdemų štabą bent pusę minutės galvojau, kad ten vyksta kraujo donorų akcija?

Apie guglinimą.

Šią savaitę sužinojau du dalykus. Kai guglini „Cate Blanchet“, rašo „Did you mean „Cat blanket“?“ O kai ieškai serialo „Friends“ serijų vokiškai, įvedus į paiešką raktinius žodžius „Friends“ ir „German“, pirmas rastas dalykas bus „Two German Teens Fucked by Friends“.

Apie visuomenę.

Kai sužinai, kad žmogus, kuris tau ir taip truputį juokingas, kolekcionuoja paršiukus (taip, pliušinius, keramikinius, kokius tik nori), ir turi jų mažiausiai 300, tai kažkaip supranti, kad tai yra kažkas tokio.

Apie Radistus.

Jei mano bernas garsiai ant visos Lietuvos rėktų, kad mergina, kuri sveria 56kg ir yra 165cm ūgio yra bačka, man būtų gėda. Ir aš tikrai per teliką nepasakočiau, kad jam mane palikus, nes aš stora, įsivariau krūvą kompleksų ir badavau, o tada jis suprato, kad aš galiu būti graži ir dabar mes esam vat kokie laimingi apsiženiję. Nu bet čia kiekvienam savo. Taip labai savo.

Apie mielas smulkmenas.

Jūs neįsivaizduojat, kaip džiaugėsi draugas atradęs, kad kitas draugas tris metus nešiojo paltą ir nežinojo, kad ten tos kišenės – tai ne imitacija ir tiesiog reikia prasiardyti siūles, kad tos kišenės taptų tikromis kišenėmis. Bet matyt was worth waiting.

Apie sistemą vol.2.

O gal galit paaiškinti, kodėl, kodėl, o kodėl Lofte pametus „žetonėlį“ (kuris yra mažas įlaminuotas (tiksliai nepamenu, ar dar iš viso įlaminuotas) popieriaus gabaliukas) reikia mokėti 9eu? Aš suprantu, jei reiktų gaminti metalinį ženklelį, nu bet popierinį…

Ir šiaip čia.

Jeigu ką, tai rūkymas – ponų išmislas. Alergija – irgi.

Pokalbis prie „Piano Man“ vyrų tualeto:

„-Kiek ten vietų?

-Dvi stovimos, dvi sėdimos.“

***

Kaip gera, kai jau oras šitaip pavasariu kvepia.

Beje, šitas puslaptis ir šitie odiniai dalykai yra labai gerai. Rekomenduoju.

https://www.facebook.com/Bread.Elf

Rodyk draugams

Savaitgalio mišrainės spalvos ir atspalviai

Nors ir šventės, šįkart savaitgalis apsiėjo be mišrainėm nukrautų stalų, masinio apsirijimo ir trijų dienų maratono po barus/klubus. Buvo visko, bet saikingai, o ir pailsėt pavyko.

„Burbulio vyninė“ ir degustacija joje yra labai gerai. Gerai ir tai, kad užsidaro 23:00, kol visuomenė dar nespėja įsisiautėti ir oriai apleidžia patalpas.

Į tą vyninę užsukęs R. Paksas ir jo sėbrai yra įdomu. Ypač kai Pakso draugeliai nemandagiai elgiasi su aptarnaujančiu personalu, sako tokius sakinius kaip „Man sidro, nes jis kainuoja nieką.“; „Kaip aš nekenčiu GĖJŲ. Negaliu.“

Fun fact: Ar žinojote, kad 2002m. rinkimuose Irake Sadamo Huseino kampanijos daina buvo „I Will Always Love You“ tik arabiškai? Mes nežinojom.

Ar jau matėte naują “Breaking Bad” kūrėjų serialą “Better Call Saul”? Nematėte? Tai pažiūrėkit.

Savaitgalio išminties perlų top 3:

  1. „Man nereikia išmaniojo, aš ir taip žinau, kada į troleibusą nueit.“
  2. „Aš žiauriai nemėgstu smėlio. Nebent retkarčiais, jei yra proga.“
  3. „Aš longailendą visada dvigubą imu, nes tada jau girdi, ką geri.“

Ta saulė kaip gerai spigina, ką.

Rodyk draugams

Apie keliones, instagramą, visažinius šaunuolius pokštautojus ir delfi komentatorius

Prašau, rimtai man pasakykit, ar daug pažįstat žmonių, kurie gerai gyvena/yra laimingi/jiems sekasi dėl to, kad moka pakentėt? Aš tai ne. Nes tie, kur dažnai sako „aj, pakentėsiu“, dažniausiai ir lieka vis pakentėt, nu daaar biškį, ir dar biškį, ir dar truputį. Ir taip visada. Ačiū visiems už patarimus pakentėt man nepatinkančioj situacijos, bet gal aš pati nuspręsiu, kiek geležinė ta mano kantrybė.

Pastaruoju metu mane persekioja visokie keptain obvijausai. Iš tiesų, net nežinau, kaip tiksliai apibrėžt šį žmonių tipažą, nes jie svaidosi ne tik visažiniškais komentarais, bet ir trečios nokijos senumo juokais, kuriuos išgirdus nejučiom pradedi mintyse piešti sūrelio su aguonom pakuotės išvaizdos kiautą, kuriame jie gyvena ir šlamščia tarybines dešreles užsigerdami diušes.

Aš apie tuos, kurie baliaus metu žaismingai lepteli: „O žinot, kaip rusai sako – pivo bez vodki – dengi na veter“. (Ne, nebuvom girdėję. Ačiū, kad papasakojot.)

Ir tuos, kurie, su tavim kur nors važiuodami nesusituri nepranešę, kad ne visi greičio matuokliai įjungti.

Ir dar tuos, kurie išgirdę, kad apsirgai, būtinai primena, kad gertum daug arbatų.

(Apie apsauginius, kurie merginoms sako „Kažką pametei. <pauzė> Ogi šypsenėlę.“, verčiau nepradėsiu, nes mano nervai ne ant tiek stiprūs.)

Visada labai patinka, kai man praneša, jog „Muša – vadinasi myli.“, į čeburekus dedama kačiukų mėsa, kai žmonės pasako, kad bijo kažką gerti, nes ten „gali būti prisisiota“.

Jie visada visada, būtinai, neišvengiamai, išvydę kokius baltus miltelius (cukrų, krakmolą, druską, skalbimo miltelius) pajuokaus, kad ten koksas.

O ar tikrai manot, kad jei esat užsieny atostogų ir kas penkias minutes uploadinat instagramo fotkes iš įvykio vietos (kažkodėl, man atrodo, kad dar ir straglinat ieškodami wi-fi), sukeliat įspūdį, jog esat žiauriai atsipūtę, laimingi ir kūl? Esu sutikus nemažai tokių atostogautojų ir šiaip gyventojų, kurie šiaip sėdi susiraukę, bet vis nusišypso. Instagramui.

**************

Delfi komentarų akiplėšiškumo viršus: Kai prie straispnio apie Mūzos Rubackytės vestuves su kiek vyresniu užsieniečiu rašo „kekšė barakuda“, „keičia vyrus kaip pirštines“, „apvogs jį ir pabėgs“. (straipsnis gan senas, bet vis pamiršdavau paminėt). Nėra to dar sukurta, ko lietuvis nepasmerks.

Apie išvykas į sodus ir kaimus: „Vykti kažkur į sodus yra visiška nesąmonė, kai 21 amžiuje yra išrastas miestas ir viską galima veikti jame.“

Pažįstamas eina į giminės balių:

-Tai kelintas bobutės gimtadienis?

-Paskutinis.

Rodyk draugams

Haters Gonna Hate, Bloggers gonna Blog arba Atostogos Baigėsi

Apšilimui keletas mįslių, gimusių žaidžiant Aliasą:

1)Gotingemo katinas, kas?
2)Ant kaklo storiems žmonėms būna, kas?
3)Gimsta ten vaikas pas moterį, organas kriaušės formos, kas?
4)Dabar ant to esi sėdęs, kas?
5)Baisi boba su dienoraščiu, kas?

(Ats. apačioje.)

Kai akimirka sutrinki, paklaustas passwordo į Blogo saitą, supranti, kad rašei senokai.

Kol blogas atostogavo, mano gyvenime įvyko daug visokių dalykų – naujos studijos, naujas darbas (apie senąjį, kai susikaupsiu ir nebedrebės rankos iš pykčio jį prisimenant, aš kažkada dar parašysiu, bus priedas prie I. Butkutės knygos „Atleisk savo šefą“), naujai atrasti seniai pažįstami žmonės, verčiantys gyvenimą aukštyn kojom. Kol nerašiau, beveik baigiau remontuoti dar pavasarį išsinuomotus namus, pradėjau dažnai gaminti valgyti, užsiauginau ~10cm plaukų ilgio, apsiprekinau IKEA‘oj ir H&M, Pabuvau Paryžiuj ir Amsterdame, ir netikėtai pačiai sau įgijau net 2 puponautus (gal kam reikia?).

Neapkalbėtų temų taip pat prisikaupė daug. Anonsas:

-Kodėl vilnečiai taip myli kates?
-Kodėl mane persekioja katės?
-Kodėl Vilniuje tiek daug Young Professionals?

Šiek tiek folkloro:

Pavyzdys, kaip nereikia atsakinėti į klausimus, arba apie taip, kaip nuoširdumas ne visada visagalis:

„-Ar aš stora?
-Gal kiek.“

Apie meilę:

„-Kada tau su santykiais jau tikrai blogai?
-Kai tavo significant other ima tavo telefono išklotinę.“

Apie svajonių vyrus:

„-Man jaučiu gražiausias vyras Lietuvoj tai Mackevičius…
-Ar ne per storas?
-Nu man patinka tvirtesnio sudėjimo.
-Pala, tu apie Haroldą Mackevičių, taip?“

Apie toleranciją (no offence to anybody):

„Aš nemanau, kad yra zjbs mergų nep*st.“

Tipiškas panevėžietiškas komplimentas naujam žentui:

„Toks nepiktybinis.“

Apie tai, kas yra tikroji kančia:

„Pachmielnai važiuot minikuperiu – tai tas pats, kas eiti pas dantistą.“

Šeštadienį, po paros kominio gėrimo draugelis kavinukėn atėjęs pachmielo padaryt susirūpino sveikata:

„Becukrį gal turit Redbulį?“

Apie populiariausią orientaciją Vilniuj:

„Biseksualus p**aras.“

Apie talentus:

„Jis labai gerai serga šizofrenija.“

Apie žodžių darybą:

„Pliantciūgai tai čia nuo žodžio „plant“, jo?“

Apie mylimą moterį:

„Daug pakelia ir nenusišneka.“

Jei ką, Vilniaus bibliotekose „Bado žaidimų“, jei tau virš 18, tu nepasiskolinsi, nes tai – vaikiška knyga, kurią norint pasiimti turi arba būti vaiku, arba su juo ateiti, o Berneliuose vaikiško burgerio tau neparduos, nes tu ne vaikas. (True story)

Jei iki šiol buvai šiaip žmogus ir turi vilniečio kortelę, pasirodo, turi ją pakeisti į studento kortelę. Tam tavo sąskaita turi būti visiškai tuščia. Tai padaryti gali tik vienoje vietoje mieste. Jei kortelėje yra 60ct, turi kortelę papildyti iki tokios sumos, kurią išnaudojus, kortelėje liks lygiai 0. Jei transporto švieslentėje parašyta Naujininkai, tai nebūtinai maršrutas juda į Naujininkus, galbūt užrašas tiesiog likęs iš maršruto priešinga kryptimi. Ir t.t. ir pan. (Even truer)

I‘m back, o atostogos dabar negreit.

Atsakymai:

1)Betmanas.
2)Pagurklis, bet ne strijos, kaip buvo atsakyta.
3)Gimda.
4)Kėdutė, bet ne „priklausomybė“, kaip buvo atsakyta.
5)Bridžita Džouns, bet ne Ana Frank, kaip buvo atsakyta.

Rodyk draugams

Prie 30° karščio rimtai nebesigalvoja

Šis savaitgalis buvo pats geriausias iš visų nuo tos šaltos snieguotos kovo 30-osios, kai po 32val trukusios kelionės nukritau Vilniaus oro uoste ir pusvalandį nesupratau, kur atsiimti lagaminus.

Pasirodo, laimės formulė paprasta, tik buvo primiršta – reikia daug šokti, daug juoktis, daug išsidirbinėt, daryti dar nedarytus dalykus ir eiti dar nepramintais keliais.

Mane supa tikri lingvistai – humoristai, todėl negaliu, nagi negaliu nutylėt šviežiausių nugirstų perliukų bei bežaidžiant žodžiais gimusių įžvagų.

Apie namų ruošą: „Jinai visą rytą aiškino – išplauk šiukšles, išnešk indus…“

Apie first world problems: „Man pavyzdžiui labai nepatinka, erzina, nu negaliu, kai šaldytuvo dureles darant jos būna taip prisispaudę, kad gaunasi visą šaldytuvą pajudint.“

Apie RENGINĮ: „Eurovizija – gėjų naujakas.“

Apie vežėjus: „Tas taksistas koks normalus buvo, be ūsų, viską ten.“

Apie imidžą: „Aš ten į tą tūsą netyčia nepasiruošęs nuvariau, su fulkiapu, maike kažkokia, o ten įeinam pro duris – žiūrim, kad nepritapsim, nes mat visi, ne tai, kad pasipuošę, bet seni.“

Apie atjautą: „Ir negražūs žmonės gali būti linksmi.“

Europa yra rojus žemėj, atvičiaju.

Rodyk draugams

Prietarai (be puikybės)

Yra keletas tiesų, kurios tikrai tikrai yra teisingos ir jei kažkuo netiki, tikėk bent jomis.

1.Jei ant žemės nukrito šaukštelis, reiškia, kad į svečius ateis jaunas berniukas. Jei šakutė – ateis moteriškė. Jei nukrito peilis – vyriškis. Jei nukrito visas stalčius – bus vakarėlis. Jei niekas taip ir neatėjo, tau blogai su draugų turėjimu.

2.Jei kreivai susisagstei megztuką/palaidinę arba kokį rūbą apsivilkai atvirkščiai – išgersi. Jei išgert neplanavai, tai jau galima.

3.Jei kutena nosį, išgersi. Vėlgi, jei išgert neplanavai, dabar jau galima.

4.Jei išėjus iš namų supratai, kad kažką palikai, grįžęs to daikto pasiimti privalai pažiūrėti į veidrodį ir nusišypsoti. Jei šių veiksmų neįvykdysi, laukia žemės drebėjimas ir uraganas Sally.

5.Jei sudužo veidrodis, turi šukes kažkur užkast po balkonu. Kur ten tiksliau, neatsimenu. Kitaip ateis Čmo arba Dama.

6.Jei vakaro racionas alus-sidras -kotletai -koksas -alus-šnapsas-ratai-alus-sirdas-šnapsas-brendis-viskis, apsinuodijai ne kotletais.

7.Jei niežti kairę ranką – bus pinigų, jei niežti dešinę – su kažkuo sveikinsies. Jei niežti abi ir dažnai, dažniau reiktų plaut rankas.

8.Jei sapnuoji baltą šuniuką, laukia amžina meilė.

9.Negerk po pilną, gerk po pusę. Dėl viso pikto.

10.Jei sėdėsi ant kampo, sėptynis metus neištekėsi. Bet gali būti, kad neištekėsi ir dėl kitų priežasčių.

11.Jei atėjo gegužė, lauk birželio.

12.Jei ant nosies arba liežuvio spuogas, kažkas tave myli. Bet gali būti, kad su spuogu pamatęs ir nebemylės.

13.Jei radai keturlapį dobilą arba penkialapį alyvos žiedą, reikia jį praryti. Jei bloga – turbūt praeis.

14.Jei iš lėkštės paimsi paskutinį saldainį/vaisių/skanėstą, reiškia, kad į vyrus pasiimsi paskutinį kieme likusį nesirinkdama. Jei vyras prastas, turbūt kažkada negalvodama prisišaukei tokį likimą.

15.Jei rišantis plaukus vis palieki vieną sruogą netyčia, tavo vyras bus išgeriantis.

Labanakt, Lietuva.

Rodyk draugams

(Mokyklos) šustriakai

Prieš kelis mėnesius žiūrėjau tokią labai populiarią komediją Jump Street 21. Nelabai patiko, gale net nulūžau, bet įstrigo vienas momentas. Koks nusivylęs buvo Channingo Tatumo (visos mergos sėdi apsiseilėję, ou jė) herojus, kai grįžo į mokyklą ir pamatė, kad jis visai nebe šustriakas, kaip būdavo kadais.

Yra toks gan retas, bet labai ryškus žmonių tipažas, kuriam, bešnekant su vienu protingu žmogumi, visai netikėtai, prieš dešimt minučių ir kilo šis pavadinimas, - (mokyklos) šustriakai. Žodis „mokyklos“ įdėtas į kabutes, nes aršūs jie visai kaip mokyklos laikais, vedami paaugliško maišto fakelo, degančio šiknoj, bet tie laikai jau ėjo nuėjo neaiškiais keliais prieš daugel metų.

Jie tiesmuki. Jie niekuomet nieko nevynioja į vatą, būtų kartais gal ir nieko tokio, bet reikalas tas, kad tas tiesmukumas veržiasi ir tokiose situacijose, kur jo verk gyvenk demonstruot nereikėtų. Bendraudami su nepažįstamaisiais jie krepsis „tu“, parduotuvėje užlindę eilėje dar atsisukę sugebės paklaust, kiek valandų, „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“ ir panašius žodžius jie taria tik tada, kai jau labai labai reikia.

Nei knygų į biblioteką, nei skolų jie negrąžina. Iš principo „O man kiek žmonių yra negrąžinę daiktų? Tai kodėl dabar aš turiu grąžint?“. Jie pasakė, ir šventa.

Jie visuomet šimtu procentų pasitiki savimi. Ir nesvarbu, jei jų projektai dar negimę linkę sužlugti, nesvarbu, jei idėjos prieštarauja ir net kenkia bendrajai harmonijai, nesvarbu, jei jie kažką jomis įžeidžia.

Jiems būdingas mokykloj išmoktas talentas greit aplink save suburti pasekėjų ratą, kurie bus pasirengę linksėt galvom tuomet, kai jiems į ataką stos nepritariantieji jų mintims. Ratą buriant dažnai pasitelkiama „tas ant to pasakė“ strategija. Niekas kitas neprivers žmogaus staigiai tapt tavo ištikimiausiu draugu, kaip jam atskleista „paslaptis“, kad kažkas kitas už akių ant jo važiuoja. Dažniausiai šustriakai pasekėjais renkasi tuos, kurie jiems atrodo turintys mažesnį vidinį užtaisą ir, paprastai, akivaizdžiai mažiau nuovokumo. Tokie nenatūraliai gimę „draugų“ būreliai dažnai ir subyra taip pat greitai, kaip ir atsirado. Tuomet šusrtiakas nr.1 rankų nenuleidžia ir jau suka bruka planus, kaip suburt naują partiją. Tai jis daro visą gyvenimą, nesvarbu, kur bebūtų – universitete, sporto klube, ar tėvelių susirinkime. Visada atsiras, dėl ko pakovot.

(Mokyklos) šustriakams nežinomas nei kaltės, nei gėdos jausmas.

(Mokyklos) šustriakai yra tie žmonės, kurie visada žino pigesnį variantą nei tas, kurį pasirinkai tu, važinėja greitesne mašina, nei tavoji ir tvarko mergas, geresnes nei taviškė. Jie nuolatos varžosi, nors „varžovai“ apie tai net nenutuokia.

Būnant su jais vienoje patalpoje tiesiog jauti nuo jų sklindantį pareiškimą – „Aš kietesnis“. Būna, net suglumsti, nes varžytis lyg ir nesirengei.

Taip bekovodami su pasauliu tie šustriakai, būna, gauna savo. Bet dažnai būna, kad ir negauna. Nes jie nebe mokykloj ir isterišku savo tiesų įrodinėjimu atverti pavyksta nebe tiek užvertų durų ir dažnai atsitrenkia jie į tuos, kuriuos kadais užgavo ir šie dabar stovi aukščiau už juos. Visai kaip amerikietiškam filme, kur mokyklos susitikime po dešimties metų paaiškėja, kuris ten visgi šustresnis.

Rodyk draugams

Mirusios Vilniaus vietos, kurių lig šiol šiek tiek ilgu

Dabar esu toli, bet regiu, kaip socialiniai tinklai mirga naujų, dar nelankytų Vilniaus vietų pavadinimais ir nuotraukomis iš jų.

Vilniaus vakarėliuose pradėjau lankytis palyginus vėlai – kokioje vienuoliktoje klasėje, tad tam tikrą dalį sostinės naktinio gyvenimo kultūros istorijos pražiopsojau (pvz. Vault‘ą). Vis dėlto, per tuos septynerius metus spėjau apsilankyti galybėje vietų, kurių jau nebėr ir kurioms lig šiol jaučiu šiokią tokią nostalgiją. (Memory is a poet, not a historian, right?)

Intro. Buvo kadaise toks klubas netoli Onos bažnyčios. Grodavo ten labai įvairią muziką ir vykdavo ten įvairūs kreizi šmeizi renginiai. Man teko lankytis ragga jungle, reaggie ir ska šventėse. Pamenu, po Panevėžio, Intro chebrytė, pasipuošusi dredais ir margaspalviais pyrsingais - milijonas įvairiausių žmonių tuomet atrodė labai naujas ir įdomus dalykas. Pirmas mano aplankytas klubas Vilniuje, bet rimtai į tūsą ten pasinerti visgi tekę nėra, tad ir įspūdžiai tik tokie pirmokiški ir gan abstraktūs.

Gravity. Apie šią vietą galima kalbėti dešimt dienų be sustojimo gurkšnojant vyną/degtinę ir vis atsidūstant, kaip ten gerai būdavo. Gravas, be abejo įsirašo į Vilniaus tūsofkių istoriją, kaip, ko gero, pats stipriausias kada buvęs klubas su įspūdingiausiu grojikų sąrašu. Ot fainas jausmas būdavo nusileidus laiptukais žemyn, slenkant ilgu koridoriumi girdėti siautulingus rimtus, kurie įtraukdavo ir nepaleisdavo iki pat pabaigos. Mano balių sąrašas ten ne itin solidus – Deadbeat, Dieselboy, Darren Price, Carl Craig, Junior Boys, Robert Babicz, Nesakyk Mamai vakarėliai ir dar daug, kurių jau nebepamenu, bet užteko ir tiek. Kiek sobieskio išlakta toj aikštelėj prepartinant, kiek GPL‘ų (dvi stopkės vodkės ir dvi – šviežiai spaustų apelsinų sulčių) išsiurbta prie baro, kiek pokalbių toje nuostabioje rūkykloje – laiptinėje apturėta ir į kiek nurautų afterių po gravo išplaukta. Tai, kas toje vietoje dedasi (ar bent jau dėjosi pastaruosius trejus metus) dabar – net neverta aptarimo.

Transilvanija. Taip, toji neformalų užuovėja Totorių gatvėje. Žinau, ši vieta nelabai panaši į tą, kurioje tikėtumeisi mane sutikti, bet, visgi, praleista ten uoj nemažai vakarų. Tais laikais, kai savaitės diena nebuvo rodiklis, tūsinti, ar ne, Transilvanija labai mums tikdavo sekmadieniais, nes dirbdavo, kiek pamenu, mažų mažiausiai iki trijų nakties. Vienu metu Totorių gatvė buvo visų švenčių epicentras, tad neišvengiamai užsimezgusios draugystės su šios gatvės barų personalu tik dar labiau padidindavo mūsų lankomumą. Girdėjau, prisikėlė ji kažkur kitur, bet man jau ten nebe pakeliui.

Roller. Šiame, pagal pirminę idėją, vieninteliame klube, kuriame buvo galima važinėtis riedučiais, tų riedučių gyvenime matyti taip ir neteko. Užtat teko lankytis keliose dešimtyse techno ir labai hard techno vakarėlių, kuriuos ten 2009-ųjų – 2010-ųjų žiemą galėdavai aptikti kiekvieną savaitgalį. Man regis, niekur per visą Vilnių, nesu tiek šokusi, kiek ten. Nuostabi erdvė, kur techno kapodavo iš širdies ir undergraundas buvo pakankamai nemurzinas mano sielai, kuriai estetika šiek tiek svarbi. Panteroje lankytis dar neteko, bet bus labai įdomu pamatyti, kaip ten viską pertvarkė. Tikrai lankysiuos, nes reikia gi pamatyti, kas ir kaip, jei tik įleis.

Funky Monkey. Šitą vietą mylėjau beprotiškai, o lojalumo kortelė (neįsivaizuoju, kokie benefitai su ja buvo, bet nesvarbu) vis dar mėtosi kažkur tarp senų skrajučių rinkinio. Funky Monkey būdavo vieta, kur vykdavo man siaubingai gerai į atmintį įsirėžę baliai. Ištarus šį pavadinimą iškart prieš akis iškyla nesuskaičiuojama gausybė kamikadzių šotukų, turbo ero vizualizacijos, šokiai be saiko, kliedesiai rūkykloje, ir dar klaidesni ūžesiai prie baro. Laimei, skirtingai nei Gravity, Funky Monkey išaugo į baisiai, tik kiek kitaip, mylimą Opiumą. O pasakojimai apie afterius po Funky Monkey lai lieka privačiam pokalbiui, kai kitąsyk ragausim kamikadzes.

Satta. Jau ir pirmą kartą lankantis Sattoj (čia kokiam pirmam kurse) girdėdavau atgarsius, kad „šita Satta jau nebe ta, tikroji“, tad, ko gero, tos „tikrosios“ Sattos pamatyti taip ir nespėjau. Užtat toje vėliau buvusioje tiek užpjauta, kad verčiau tos sienos niekada neprabyla visų Vilniaus tūsofščikų naudai. Kad ir kur pradėtum, kad ir kur užsibaigtum, būdavo, vis tiek visi keliai veda į Sattą. Ateiti ten septintą ryto – labai normalus reiškinys, be dviejų net nesirodydavom. Būdavo, užeini ir kelis kartus per naktį, nes besiblaškant vis tiek geriausia ten, kur visi savi. Ne kartą Sattos aikštelėje nakvoti teko mano mašiniukui. Smagiausias laikas man ten būdavo tada, kai dar leisdavo rūkyti pusiau vidinėje rūkykloje. Ir vėlgi – išpažintys ir išrišimai, senos nudėmės atleistos, atviri keliai naujoms. Nereikėjo nei iškabos, nei reklamos, su Satta viskas būdavo aišku.

Woo. Man Woo niekada nebūdavo vieta, kurią galėdavai vadinti vakaro highlight‘u. Užeidavai pro šalį šotukui kitam, bet tas masinis stumdymasis kažkaip niekada pernelyg neįtraukdavo. Vis dėlto, Woo – nepamirštama Vilniaus naktų dalis, tik smagiausias veiksmas dažniausiai vykdavo ne pačiam klube, o aikštelėj ar jos užkaboriuose. Užat labai geras buvo uždarymo vakarėlis, kuriam, gaila, tąnakt jėgų užteko tik iki penkių. O rimtai Woo užsidarė dėl to, kad neva grėsmingai smenga Radvilų rūmai?

Smagu prisiminti, ašaringai dūsauti neverta, party goes on, tune the music up!

Rodyk draugams

Šaunuoliai atsarguoliai

Tęsiant žmonių tipažų temą… Yra tokia mane kartais gąsdinanti grupė – šaunuoliai atsarguoliai.

Tėvai visad sakydavo – „Atsarga gėdos nedaro“, bet jie nepamiršdavo ir pridurti, kad „kas per daug – tas nesveika“.

Šaunuoliai atsarguoliai skaito visų įmanomų produktų etiketes, nesvarbu, tai būtų šprotai aliejuje, dušo želė, ar megztukas. Skaito, nagrinėja, užduoda daugybę klausimų, kartais nešiojasi sąrašiuką su visais baubais, kurių kandidatuose į jų būsimus pirkinius šiukštu negali būt ir šalia dar vieną, kuriame visi geriečiai, kuriuos rasti ant tų etikečių jie pageidautų.

Šaunuoliai atsarguoliai, be abejo, nerūko. Ir nerūko jie taip labai. Visuomet jaučia pareigą aplinkiniams priminti, kaip šaižiai rūkymas žudo, šalia užuodę cigaretės dūmus perbėga į kitą gatvės pusę, jei tam galimybės nėra, pradeda demonstratyviai dusti ir kviesti priešgaisrinę tarnybą.

Šaunuoliai atsarguoliai baisiai tausoja. Nusipirkę telefoną, kompiuterį ar kokį kitą prietaisą jie niekada nenuplėšia apsauginės plėvelės (kad prietaisas ilgiau laikytų). Būna, nešiojas su savim trečią noškę, nebelabai veikia, bet užtat kokia nenudėvėta. Būtina paminėti, kad visi jų prietaisai turi daugiasluoksnius dėklus, dažnai – ir papildomas apsaugines plėveles. Šį įprotį jie puoselėja dar nuo tų laikų, kai mokytoja pradinėje mokykloje rašė pažymius už drausmę, jei visi vadovėliai ir sąsiuviniai buvo aprengti aplankalais. Nes juk reikėdavo Šaltinėlį išsaugot devynioms ateities kartoms.

(Teko girdėti apie vieną šeimą, kuri taip ir nenuvilko plėvelės nuo naujai įsigytų baldų.)

Labai rūpinasi šaunuoliai atsarguoliai savo kelionėmis. Keliauti lėktuvu – gan baisus iššūkis, nes krenta tie lėktuvai kaip velniai. Dažniausiai jie nevairuoja, o jei vairuoja, tai Volvo, savaime suprantama. O tie, kurie nevairuoja, gali pasigirti unikalia atšvaitų kolekcija ant jų rankinių, kepurių, avalynės ir kitų aksesuarų. Šaunuolio atsarguolio gatvėje nepastebėti sunku.

Šaunuoliai atsarguoliai ypač rūpinasi sveiku grožiu. Plaukučius tepa kaukėm, balzamais, aliejais, mirko ramunėlių antpiluose, skalauja dilgėlių nuoviru, odą maitina, drėkina, stangrina, masažuoja. Žinoma, ir valgo jie grėsmės nekeliančius produktus, bet čia nesiplėsiu, nes tema pernelyg plati.

Mėgstamiausia šaunuolių atsarguolių veikla – medelių dažymas, vitaminų gėrimas bei batų impregnavimas.

Ir miršta tie šaunuoliai atsarguoliai sveiki, gražūs, Kolos taip ir neragavę.

Rodyk draugams

Apie Kristmastaimą iš bepročių šopingo ypatybes Kanadoje

Kanadoje yra 10 provincijų, kuriose yra išsidėstę kažkur 150 Body Shop‘o parduotuvių. Aš gyvenu Albertoje, palyginus nedideliame mieste Edmontone, apie kurį niekas niekada nėra pas mus girdėjęs, dirbu viename iš kelių milžiniškų prekybos centrų ir žinai, ką? Bodyshopas, kuriame darbuojuosiu yra pirmas pagal savo reitingą Kanadoje. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad kiekvieną dieną pas mus ateina gazilijonas žmonių ir kiekvieną mielą dieną sutinku tiek bepročių, kiek nebuvau mačiusi per visą savo gyvenimą.
Aš nesu people person. Aš nesu labai tolerantiška, realiai aš nemėgstu žmonių. Todėl darbe, ou mai gad, patikėk manim, aš šėlstu. Ačiū tau, dievuli, už šventą ironiją ir sarkazmą, kurie vieninteliai mane gelbėja, kai norisi pasakyti kažką grubaus, o to kažko grubaus pasakyti aš šiukštu negaliu. Tuomet aš šypsausi. Darbe aš šypsausi labai dažnai.
Po viso šito ekspyrienso galėsiu parašyti išsamią žmogiškojo elgesio shopingo metu analizę. Žmones dabar galėčiau skirstyti į dešimtis skirtingų tipažų, kuriuos jau pradedu labai gerai atpažinti.
Įkišti banko kortelę, kol dar nenuskenuotos prekės ir nepaskelbta galutinė suma bei bandyti įvedinėti pin kodą, nežinoti, kokia kortele naudojiesi, kaip ją įdėti į aparatą, palikti visus savo ką tik įsigytus daiktus ir niekada nebepasirodyti, ateiti prie kasos, sulaukti, kol pardavėja viską nuskenuos, stebėtis „kodėl taip brangu“, visko atsisakyti, paklausus „do you need a bag?“ sulaukti atsakymo „A back? What do you mean?“, įsigyti, grąžinti, vėl įsigyti ir vėl grąžinti viską yra visiškai visiškai normalu.

Viena kiniečių porelė nusipirko 20 masažo aliejų bei 10 vazelinų, apsimokėjo, prisiminė, kad turi nuolaidos kuponiuką, viską grąžino ir vėl nusipirko. Su kolegėm pagalvojom, kad, ko gero, rajone stumdo juodojoj rinkoj, ar ką. Šiandien ta pati porelė pirkosi šešis vienetus levandų kūno sviesto bei aštuonis imbierinius rankų losjonus. Pirmas mano klausimas jiems buvo, mielieji, ar nepamiršote kuponiuko? Ta pati porelė anądien bendradarbės, kilusios iš Hong Kongo reikalavo 50% nuolaidos, grįsdami savo pageidavimą tuo, jog jie visi kilę iš tos pačios Azijos.
God bless customer service.
Man labai įdomu, kokie prikolai aplanko dirbant tokį darbą Lietuvoje, kur pragyvenimo lygis labai kitoks, shopingo tendencijos, irgi. Labai tikiuosi, kad tokio darbo ten visgi dirbti niekada nereikės.

Taip taip, aš pati pasirinkau, kur ir kaip klajoti. Aš nesiskundžiu, aš tik pizdelinu, ką daryt mėgstu labai. Ha ha.
Kristmastaimas, todėl jau moku absoliučiai visas kada anglų kalba įdainuotas Kalėdines dainas. Ypač žavu, kai visokius „Jesus, Noel, Noel“ gospelus keičia Lady Gagos „My Christmas tree‘s delicious“.
Ho ho ho
Under the mistletoe
ffff

Rodyk draugams

Another day in Marijos žemė

Kaip man atsibodo visos šventos karvės, besiblaškančios mano kelyje ir besibadančios dangų remiančiais ragais. Mūsų krašte niekas nesitūsina, neturi nuodėmingų minčių, eina miegot prieš vidurnaktį, laisvalaikiu lesina gulbes, parkuose tapo peizažus ir savanoriauja labdaros valgyklose.

Čia turbūt belieka pakartoti seną, bet iki skausmo teisingą patarlę – nesirūpink sniegu ant kaimyno stogo, kai tavo paties slenkstis nevalytas.

Atleiskit, bet mano pažįstami didžiausi veidmainiai ir yra tos pačios švenčiausios karvės.

Jūs – kaip norit, bet aš vis tiek nepasikeisiu.Gal kažką ir suerzinsiu, bet būsiu tikra ir bent jau ramiai naktim miegosiu žinodama, kad pernelyg atsipalaidavus mano išdailinta kaukė ims ir nenudribs.

Rodyk draugams

Mažo miestelio didelės žvaigždės

Lietuva (o ypač Vilnius) yra fotografų, modelių, dj‘ėjų ir asmenybių kraštas ir nelabai čia turiu ką bepridurti.

Dievas davė galybę talentų, veržias per kraštus, nėr, kur padėt, ale kuklumo ir subtilumo pagailėjo, bėda. Visi viską moka, visi viską žino, visi viską gali.

“The trouble with my generation is that we all think we’re fucking geniuses. Making something isn’t good enough for us, and neither is selling something, or teaching something, or even just doing something; we have to be something. It’s our inalienable right, as citizens of the twenty-first century. If Christina Aguilera or Britney or some American Idol jerk can be something, then why can’t I? Where’s mine, huh?”

Nick Hornby – A Long Way Down

Jei gali nedainuoti, prašau, susimildamas, nedainuok, kiek kartų sakyta.

Rodyk draugams

Apie tai, ką derėtų nutylėti

Tram pa ra ram

pam pam.

Visų pasimetėlių gyvenime ir bendravime bei wanna be šaunuolių dėmesiui, skelbiu labai svarbią informaciją. Dalykai, kuriuos derėtų nutylėti. Žinokite, yra nemažai tokių, gal net šabloniškų frazių, kurias ištarę, priešingai jūsų nuomonei, ne tik nepriartėsite prie mano mylimųjų rato, bet dar labiau nuo jo nutolsite. Here we go.

Aš troleibusais nevažinėju”, “Aš lietuviškos kavos negeriu”, “Aš Norfoj neapsipirkinėjų” stiliaus dalykai. Jei esi šanuolis, tau nereikia kažkokių tokių paniatkių, kad išliktum jėga. Rubinai ir purve blizga.

Seni lievi bajeriai. Suprantu, kad yra žmonių, kurie jų dar negirdėjo, bet aš esu bendravusi su tokia gausybe viso pasaulio gyventojų, kad, patikėk manimi, atsiklausiusi esu visko. Anekdotai apie ežiuką, blondinę su pieno pakeliu, jotūbės pokštų perpasakojimas, tv bajeriai ir t.t. ir pan NESUEIS. Dar labiau nesueis “Kažką pametei. Šypsenėlę.” tipo juokučiai.

Juokavimas apie kitų žmonių odos spalvą, orientaciją, tikėjimą, negalią, ar panašius dalykus bei nevykę komentarai šia tema. Fu fu fu. Pripažįstu tik arba labai labai juodą humorą su išsitaškiusom kūno dalim, arba jokio. O narrow-mindness – labai plačiai paplitusi liga Lietuvoje, reikėtų skiepų.

Obvious pareiškimai. “Kokia tu mažutė!”, - rimtai??? Negali būti. Per dešimt metų, kuriuos mano ūgis nesikeičia, to dar nepastebėjau. Joa, aš esu viena mažiausių merginų, kurias jūs pažįstate, bet niekada tam ypatingos reikšmės neteikiau. “Gerai kerti anglų?”, - Ne, nekertu. Anglų kalba mokausi nuo penkerių, ketverius studijavau ją universitete, bene metus bendravau vien tik anglų kalba ne Lietuvoje, NE, NEKERTU ANGLŲ KALBOS. Čiuju.

Ar galima tave pabučiuoti?”, - jei jau paklausei, tai tikrai negalima.

Visada norėjau turėti draugų gėjų.” Niekada nenorėjau girdėti šios idiotiškos frazės, bet girdėjau, ir ne kartą. Gana.

Pasisakymai iš serijos “Negalima to, negalima ano”, arba, dar geriau “Mergaitėms negalima taip”. Princesėms galima viskas, ką jos sau leidžia. Ant stalo šokti galima, batą per visą klubą draugams mesti galima, lubom laipioti galima, realiai, galima galima galima. Į tą pačią kategoriją įeina pamokymai, kaip gyventi. Jau tiek laiko pragyvenau ir neištirpau, nesuplyšau ir nesusprogau, tad, ko gero, šį tą žinau.

Bendrauti su manimi oficialiais darbiniais reikalais ir pirmą kartą mane išvydus sakyti “Tu”. Nekenčiu familiarumo, nekenčiu.

Nepagrįstas mano mylimųjų kritikavimas. Pabandyk kažką užpjauti apie mano meiles ir pajusi, kaip saldžiai pareina bato padas per veidą. Arba šimtasluoksnis žodinis spjūvis. Kritika savo pačios bei savo atžvilgiu man įdomi, kai jos paprašau ir ji būna argumentuota. Man nelabai įdomu, kad tau nepatinka mano trumpi plaukai, nes man jie labai patinka, o tai, kad tau kažkas nepriot, net provokuoja daryti kažką, kas dar labiau tave suerzintų.

Aj, bet šiaip gi žinai, aš draugiška ir nesikandžioju. Bet. Have some things in mind.

Prašom prašom, į sveikatą.

Rodyk draugams

Apie tai, kas svarbu

Šeštadienis, 01.20. Pagaliau baigti visi savaitės darbai. Mergaitė guli paslika, ant savęs užsimetusi amžinąjį nesubtilų palydovą – kompiuterį, užsidėjusi ausines ir visu garsu pasileidusi muziką, kuri nujungia. Vynas nujungia panašiai, o kai šie du santykiauja, rezultatas puikus.

Ji guli ir galvoja. Išties, gan sunku rišliai sustyguoti visas tas palaidūnes mintis, padrikai besiblaškančias, regis, begalinėse sąmonės erdvėse, bet. Ji galvoja apie tai, kas svarbu.

O kas svarbu? Svarbu – geras skonis. Svarbu – labai labai mylėti save. Labai labai svarbu. (Ak, kad kas man būtų anksčiau įkalęs tai į galvą, na, bet, kaip ten sako, per kančias…) Labai svarbu nemeluoti. Žvėriškai svarbu kalbėti tiesą. Ir, kur kas svarbiau tiesą galvoti. Jei manai, kad lengva savęs neapgaudinėti, gerai pagalvok. Galvoti svarbu.

Kas svarbu? Svarbu jausti neapsakomą malonumą, tą neužrašomą, jokiais parametrais neišmatuojamą laimę, kuri kyla iš to, kas tave įkvepia. Jei jos dar neteko patirti, tuč tuojau kažką keisk, nes akivaizdu, kad nuklydai į svetimus laukus ir kuo giliau brisi, tuo labiau klimpsi.

Kas nesvarbu? Nesvarbu anei vieno tolimojo anei viena tamsi mintis, siunčiama tavęs link. Ji tiesiog atsimuša ir krenta, atsimuša ir krenta.

Ir visai nesvarbu, kad kartais imi ir pradedi apie save kalbėti trečiuoju asmeniu. Kitaip neišeina, kai kybai ore, šiek tiek atokiau.

Rodyk draugams

Fake geriečiai

Yra viena tokia žmonių grupė, kurią aprašyti ruošiausi jau seniai, tačiau vis neprisiruošiau. Taigi, šiandien atėjo Fake Geriečių valanda.

Net neabejoju, kad kiekvieno mūsų gyvenime pasitaiko vienas kitas fake gerietis. Jei pažįstate labai daug žmonių, didelė tikimybė, kad tokių veikėjų jūsų kelyje pasitaiko gan nemažai. Kadangi esate pakankamai protingi žmonės ir su bet kuo arklių vogti neinate, draugų tarpe fake geriečių būti neturėtų. Bet, vis dėlto, vienas kitas eksponatas nukrenta iš dangaus vakarėliuose, kuriuose susirenka jūsų draugų draugai iš visų pakampių. Nepaprastai daug fake geriečių bazuojasi jūsų mokymosi įstaigoje ar darbovietėje.

Paprastai šio tipo atstovus sunku identifikuoti, nes jie yra tobulai atidirbę savo rolę. Visų pirma jie prie jūsų prisigretina apsimesdami eiliniais piliečiais – turinčiais tam tikrų pliusų ir tam tikrų minusų, bei visa esybę bando jums įrodyti – aš – saviakas. Nukrypstant nuo fake geriečių santykio į jus aptarimo, derėtų apibūdinti ir dar keletą jiems būdingų savybių. Fake geriečiai nerūko. Jie nevartoja alkoholio. Jie gyvenime nėra matę narkotikų. Jie eina miegoti iki vidurnakčio, o keliasi septintą ryto, lenda į sportinius kostiumus ir eina bėgioti. Jei nebūna labai šalta, tai dar ir į kokią upę įšoka. Fake geriečiai sveikai maitinasi. Jie rūšiuoja atliekas, jie važinėja dviračiais, jie aukoja labdarai, eina į teatrus ir muziejus, savaitgaliais kur nors savanoriauja, jie yra tokie geri, kad jiems einant gatve pradeda čiulbėti paukščiai ir skleistis jazminai.

Viskas, regis puiku. “Geriečiai tai geriečiai, bet kodėl fake?”, - paklausi tu. Taigi, visa esmė yra tame, kad tu apie jų žygdarbius ir jų krištolo skaidrumo gerumą sužinai ne iš ko kito, o iš jų pačių. Tiesa tokia, kad visus savo tobulai dorą gyvenimą įrodančius ėjimus jie atlieka labai retai. Labai didelė dalis fake geriečių vis dėlto daro visas anksčiau įvardytas nuodėmes, tačiau kiekvieną jų išanalizuoja iki smulkmenų, aprauda, apžegnoja ir pasižada ateityje būti geri. Atėjus naujam savaitgaliui jie vėl paslysta ir įkrenta į užburtą ratą.

Didžiausia jų yda ta, jog būdami šalia jūsų, jie labai mėgsta įsijausti į gyvo įrodymo apie jūsų nuodėmingą esybę, rolę. Jums valgant keptas bulvytes, jie būtinai užsisakys garuose virtų daržovių ir negazuoto vandens su citrina. (Didelė tikimybė, kad jums nesant šalia, jie ramiausiai žingsniuos į Maką.) Jums geriant baltą rusą jie gurkšnos šviežiai spaustas apelsinų sultis arba maaaximum sausą baltą vyną skiestą vandeniu ir supratingai vartys akis žiūrėdami į jūsų savižudišką pasirinkimą. (Kai netyčia sutiksite juos nešantis tekilos nolseptynis, praneš, kad : 1) “aš paprastai negeriu stipriųjų, bet draugai paprašė”; arba 2) “šiandien šventė, tad leidžiu sau pasilepinti”.

Apie visuomenei naudingus darbus fake geriečiai kalba daug. Jei paklausite jų, kada paskutinį kartą jie atliko tuos darbus, išgirsite, kad pastaruoju metu tam neturi laiko, tačiau jau greitai žada padaryti kažką labai gražaus.

Fake geriečiai yra tobuli proto knisėjai. Jie puikiai išmano visas egzistuojančias psichologines teorijas. Jie jus puikiai supranta visais gyvenimo klausimais, tačiau, visgi, nemano, kad turėtumėte toliau eiti tuo keliu, kurį pasirinkote. Dažniausiai jūsų asmenybės analize fake geriečiai užsiima visai to neprašyti. Na tiesiog iš to kiekvienoje jų asmenybės ląstelėje pulsuojančio altruizmo.

Fake geriečiai labai gerai mokosi ir tobulai atlieka savo darbą. Jie niekada neklysta. Jie yra labai geri. Tokie geri, kad bus pirmieji, kurie praneš atsakingiems asmenims apie jūsų nuodėmes bei paklydimus. Jie niekada neduos nusirašyti per egzaminą. Jie būtinai visam pasauliui praneš, jei ką ne taip darysite, nes jie rūpinasi jūsų ateitimi. Ir net tada, net tada, kai jie galutinai išves jus iš proto, jūs neturėsite teisės pykti. Nes viskas daroma tik jūsų labui.

Rodyk draugams

Dos and dont’s of the freakin’ Lithuanian society arba apie Marijos Žemės nerašytas taisykles

Negalima išimti mėsos iš šaldiklio, ją atšildyti ir vėl padėti atgal į šaldiklį.

Negalima vartoti antibiotikų ir gerti alkoholį.

Negalima eiti gatve ir rūkyti (ypač moterims).

Negalima keltis antrą valandą dienos.

Negalima nemėgti vaikų.

Negalima moterims eiti į vyrų tualetą ir atvirkščiai.

Negalima kūčių dieną ir dieną prieš tai valgyti mėsos ar kito riebalo. Teoriškai negalima ir visą mėnesį iki Kalėdų, bet, kadangi esame sau nuolaidūs, tikrai tikrai negalima tas dvi dienas.

Negalima kapinėse klausytis ausinuko.

Negalima įėjus į bažnyčia neatsiklaupti, o mišių metu išeiti parūkyti.

Atvirai pasakius, šiaip tai negalima iš esmės rūkyti ir gerti. Ypač, jei ieškai buto nuomai. Tuomet turi ne tik neturėti žalingų įpročių, bet ir būti ramus, draugiškas, linksmas bei dirbanti(s).

(Narkotikų Lietuvoje nėra, jeigu ką. Negali būti.)

Negalima kavos ar arbatos skiesti šaltu vandeniu (ypač iš krano).

Negalima einant pas velionį į šermenis rengtis šviesių rūbų.

Negalima valgyti viešajame transporte, pamokoje, ar paskaitoje. Gurkšnoti kokį gėrimą galima, bet geriau nereikia, nes pasirodysi įžūlesnis.

Negalima viešuoju transportu vežtis dviračio ar naminio gyvūno.

Dviračiu važiuoti galima, bet ne visur, ne visada ir ne visada aišku, kur ir kodėl ir kaip negalima, bet aišku, kad bet kada gali turėti problemų.

Negalima įėjus į namus nenusiauti batų.

Negalima atėjus į darbą ar mokymo įstaigą batus nusiauti ir vaikščioti su šlepetėmis. (Būna išimčių, bet šiaip negalima).

Negalima viešoje vietoje vaikščioti be marškinėlių.

Negalima patalpoje dėvėti šiltų viršutinių drabužių (skirtų nešioti lauke).

Negalima prie stalo sėdėti su kepure.

Negalima valgyti ledus ir užsigerti juos šiltu gėrimu.

Negalima lapkričio pirmąją nevažiuoti į kapines.

Negalima šiukšlinti, bet jei niekas nemato, tai galima.

Negalima krapštyti nosies ar šiaip kasytis.

Negalima dėti kojų ant stalo.

Negalima sėdėti ant žemės (ypač įstaigose).

Negalima vaikščioti basomis.

Negalima laikrodžio nešioti ant dešinės rankos.

Svečių pasikviesti galima, bet pageidautina, kad jų būtų nedaug ir jie išeitų iki dvylikos.

Negalima garsiai klausyti muzikos.

Negalima garsiai kalbėti viešosiose vietose, ypač viešajame transporte, muziejuose ir galerijose.

Griežtai negalima garsiai kalbėti kapinėse. (Gal ką pažadint gali?)

Negalima parduotuvėje atsidaryti mineralinio vandens buteliuką ir vėliau jį nusipirkti. Na, teoriškai galima, bet praktiškai – kuom tu save laikai?

Negalima šokti gatvėje ar viešoje įstaigoje. Na, teoriškai galima, bet vėl gi – kuom tu save laikai?

Negalima paprašyti, kad kavą patiektų didesniame puodelyje nei numatyta.

Negalima kalbinti nepažįstamų žmonių.

Negalima į renginį atsinešti savo maisto ar gėrimo. Ir visai nesvarbu, ko tu nori, ko tau reikia, kad jaustumeisi gerai ir kada tą maistą ruošiesi suvartoti. Tiesiog negalima.

Negalima pačiam nuspręsti, kokius vaistus reikėtų vartoti.

Negalima pačiam kirptis.

Negalima gerti alkoholio šviesiu paros metu. (Jei ilgasis savaitgalis – tai tada galima.)

Mylėtis negalima. (Nebent niekas to nesužinos).

Apie seksą kalbėtis negalima, nes sekso nėra, kaip ir narkotikų. Taip pat nėra homoseksualų.

AMEN

Rodyk draugams

Apie tai, kad mergaitę iš kaimo galima, tačiau kaimą iš mergaitės - sunkiai

Ar minėjau kada kaip labai nemėgstu kaimiečių? Labai labai nemėgstu. Pasiimt pušką ir šaudyt, pūch pūch, kame hame. Labai baisu ir tai, kad dabar, kai daug tautiečių išplaukė kažkur kitur, kaimiečiai ramiausiai sau užėmė anksčiau tik išsvajotas pozicijas įvairiose visuomenės sferose ir veši laimingi toliau. Negaliu pakęst mužikų, dalbajobų, kuriems lenda plūgas iš kišenės.

Normalūs žmonės būna vangūs, pikti ar ne preciziškai mandagūs bei ne iki galo kultūringi, gal kartais net stačiokiški tada, kai jie pavargę ar išmušti iš kantrybės. Bet net ir tas jų netaktas dažniausiai būna subtilus ir skoningas. Kaimiečiai tuo tarpu būna savimi dvidešimt keturias valandas per parą. Ir darbe, ir poliklinikoj, ir pusseserės vestuvėse. Man atrodo, lengviau išmokyt šunį sukti tris cirko lankus dainuojant skūterio hitų popuri nei kaimietį paversti į normalų homo sapiensą.

Ir štai čia darsyk iškyla nuolat kamuojantis klausimas, kartais pažadinantis mus išpiltus šalto prakaito vidury nakties: visokių yra, bet ar visokių reikia?

Rodyk draugams

Apie natūraliąją atranką, rūkalius ir šmutkes

<…> atėjęs į darbą pamačiau prie lango priklijuotą didžiausią sklebimą:

Neįleidžiami:

socialistai; lankytojai su mobiliaisiais telefonais; moterys su silikoninėmis krūtimis; sodomistai; lankytojai, pasidarę plastines veido patempimo operacijas; lankytojai, mokantys kredito kortelėmis; velsiečiai; vegetarai; nerūkantieji; pensininkai; abstinentai; lankytojai su elektroninėmis užrašų knygelėmis; žiniasklaidos darbuotojai; “Groucho” klubo nariai; darbininkų klasės atstovai; komikai; neįgalieji; lesbietės; akli šunys; storuliai; Liverpulio gyventojai; vaikai; jogurto valgytojai; lankytojai su dizainerių sukurtomis rankinėmis; krikščionys; belgai; pasipūtę smirdžiai, kurie užsimano risotto; rudaplaukiai; buvusios žmonos.”

Džyz, aš dievinu Sue Townsend sąmojį. Štai tokia ta natūralioji atranka. Whahaha. Šiandien per radiją (taip, aš klausiau radijo, nes buvau viešoje erdvėje ir negalėjau niekur pabėgti) Vedėjas klausė publikos: “ką darote su žmonėmis, kurie pageidauja rūkyti jūsų mašinoje? Kaip jų atsikratote?”

Kristau, karaliau, kas per? Aš realiai biški bbd ant tokių, kurių mašinose nerūkoma. Tai tarsi kažkoks filtras. Pastebėjai, kad 9/10 žmonių, kurie ima tranzuotojus, rūko? Aš manau, kad tai parodo tam tikrą socialinę tendenciją. Bet ne visada, sutinku.

Tiesa, dar nesakiau, kad nusprendžiau nebepirkti rūbų parduotuvėse (nebent nebesveikas sale‘as). Ne rūbais meilę, juk lieti, o oda! Amen.

Rodyk draugams

Apie krepšinį / Rugsėjo pirma

Visas miestas kaip išprotėjęs, ant kiekvieno kampo žmonės, išsipuošę Lietuvos spalvom ir klykaujantys gimtinės vardą. Ta paranoja atrodo gan idiotiškai. Atrodo, pirkdamas bet ką – nuo sūrio iki kompo – gali gauti pakvietimą į varžybas, ar bent jau kokį numargintą suvenyrą. Juokingai atrodo ir krepšininkai, pastatyti idiotiškiausiose reklamose ir visai neįtikinamai tvirtinantys, kad “džiugas – jų legalus dopingas” ar jų atvaizdai ant istorinių (?) kolekcinių (?) monetų supermarkete. Gal ir smagu, kad pirmą kartą per meisto istoriją, į jį nukreipti visos Europos žvilgsniai, tik nesmagu, kad įvairūs rekordų siekimai bei nebrangūs bilietai į kai kurias varžybas, užuot suteikę progą oriai paentertaininti visuomenę, tik dar kartą tampa erdve ne patiems protingiausiems jos atstovams parodyti savo tikrąją prigimtį, kai lipama per galvas ir mušamasi dėl kamuolių, bilietų, ar geresnės vietos stebėti veiksmą.

Sako, mergaitę iš kaimo išvaryti galima, bet kaimą iš mergaitės – beveik neįmanoma.

Ryt rugsėjo pirmoji. Po šešiolikos metų šią dieną vartysiuosi lovoje, bandydama išprašyti paskutinius ligos simptomus. Ir kaip gera, ak, kaip džiugu, kad niekur nereikia. Jei dirbčiau normalioje mokykloje, gaučiau daug gladijolių, tvirtina mama. Gal ir gerai, kad negausiu, kaip ir gerai, kad nekirba noras kaupti šlamštelį, išgražintą krepšinio simbolika. So far, pusė bėdos atrodo Kaušpėdo kurta atributika bei tikrai gražiai stilizuota vieno lito moneta.

Rodyk draugams