BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie tai, ką veikti, kai yra laiko

Nežinau, kaip jums, bet man, po įspūdingojo 2014-ųjų švenčių sezono (prasidėjusio 12 18, pasibaigusio 01 02) vis dar nesinori eiti nei į miestą, nei į barą, nei į klubą, nei į šokius. Mintys apie alkoholį apsiriboja vienu - dviem alaus prie tv, o ir tie nėra būtini. Į lauką eiti dar šalta ir tamsu. Darbe viskas kaip ir visada, nei per daug įtempta, nei pernelyg ramu. Jau seniai nežiūriu TV, bet šiemet pasižadėjau sau nebeskaityti ir naujienų portalų, ką sėkmingai ir darau. Apima jausmas, kad turiu baisiai daug laisvo laiko.

Kai taip nutinka (ir nustembi sau, kaip čia dabar?), iškyla klausimas: TAI KĄ VEIKTI? Dalinuosi savo veiklos idėjomis, kurių spėjau prisigalvoti sau.

Žiūrėkit filmus. Žiūrėkit serialus. Ateis vasara ir tikrai nebus kada peržiūrėti visų Seinfeld/Boardwalk Empire (iki 4 sezono)/Parks and Recreation (iki 5 sezono)/House of Cards serijų, kurias pamatę tikrai praplėsit akiratį ir bendrą išsilavinimą. Arba bent jau pasimėgausit geru produktu.

Eikit į protmūšius. Akiratį ir bendrą išsilavinimą tikrai praplėsit. Pasirodo, su draugais galima ne tik tūsinti, bet ir galvoti. (Žinau, kad tie, kurie jau ilgus metus tai veikia, pagalvos, kad pasiūlymas pernelyg elementarus, bet patikėkit, yra tokių, kurie niekad nebandę).

Eikit į kalbos/makiažo/virėjų ir pan. kursus. Jei išeiti iš namų – per sunki užduotis, atsisiųskit apps‘ą ir mokykitės kalbos bent šitaip.

Išsilaikykit teises pagaliau, dėl Dievo meilės, kiek galima atidėliot.

Eikit sportuot. Arba sportuokit namie. Jei sportuosit namie, valios prireiks kokius 10k daugiau nei išėjus iš namų, bet įmanoma. Įsijunkit youtube, prisipirkit priemonių (ne, ne treniruoklių) – kilimėlį, kamuolių, gumų ir pažiūrėkit kas iš to išeis. Jei neišeis, eikit pas profesionalus.

Skaitykit. Viską, ko dar neperskaitėt. Aš žinau, kad sėdėti fb visada yra lengvesnė vilionė, bet kaip gera ir oru sau suvokt, kad įsijautei į gerą knygą, o ne į buvusios meilės fb stalkinimą.

Gaminkit. Jei ir taip gaminat, pasidomėkit, gal galima gaminti sveikiau, įdomiau ir įvairiau. Pradėkit virti sriubas.

Išrūšiuokit visus namie esančius popieriaus lapus.

Ištrinkit visas nereikalingas sms žinutes, priminimus, emailus, failus iš kompiuterio.

Susitvarkykit desktopą.

Susikurkit taupymo planą. Išsikelkit sau tikslą ir sistemingai jo siekite. Ieškokit būdų išleisti mažiau pinigų, o sukrautus kalnus atsidėkit vasaros kelionėms.

Apsiimkit pavaduoti sergančius kolegas. Prisiklijuosit dar šiek tiek prie vasaros kelionių.

Eikit į muziejus, galerijas.

Tepkit veidus kaukėmis, nagus, plaukus ir ragus – aliejais, šveiskit ir tepkit odą.

Susisiūkit (arba nuneškit susiūti) visus įplyšusius rūbus, kurie atidėti būtent šiems laikams.

Nueikit pasitikrinti sveikatos. Nebijokit pasirodyti paranojikai, įpraskit nelietuviškai profilaktiškai tikrintis sveikatą kasmet. Kažkada sau padėkosit.

Išrūšiuokit visus namie esančius drabužius ir grūskit lauk tuos, kuriuos atsidėjot tiems laikams, kai suplonėsit.

Kurkit. Rašykit. Tapykit. Lankstykit.

Arba, jei visi mano pasiūlyti variantai išeikvoti, kaip mano labai gera draugė man kartą patarė – kurkit cheminį elementą.

Aš žinau, mėnuo-du ir man šitas ramybės etapas praeis, bet kol kas viskas štai šitaip.

Rodyk draugams

Muzikiniai atradimai - KEXP

Vakar su keliais draugais, kurie muzikos klausosi truputį įdėmiau ir žino apie ją kiek daugiau nei didelė dalis visuomenės, dalyvavome protmūšyje, skirtame būtent muzikai. Manėme, kad žinom visai daug, supratom, kad žinom truputį mažiau, bet labai įdomiai ir turiningai praleidom laiką, nes klausimai, sąsajos ir atsakymai išjudino pastaruoju metu kiek apsnūdusį susidomėjimą ir atvėrė nesibaigiantį malonių asociacijų ratą.

Nustoti domėtis muzika yra labai paprasta. Darbai, meilės ir rūpesčiai lengvai nukreipia mintis ir užima laiką. Na, ir, akivaizdu, kad kai laikas užimtas devyniais amatais, žymiai didesnė prabanga prisėsti prie kompiuterio ir maloninti save naršant ir atradinėjant sielą džiuginančius garsus. Praėjus paauglystei poreikis išsiskirti muzikiniu skoniu irgi smarkiai sumažėja, neneikim. Atsiverti Vilniaus renginius ir matai, kad jau nebežinai, kas tokie ten groja ir nesupranti, kodėl brangiai kainuoja.

Vis dėlto, jei pavyksta grįžti prie ištakų ir vėl sėdiesi, klausaisi, skaitai, renki ir domiesi ir džiūgauji vėl prisilietęs prie muzikos iš arčiau nei per radiją ar vakarėliuos, lengvai papriekaištauji sau „tai kur gi aš buvau“.

Gerai, eisiu prie reikalo. Prieš kokius metus, keli mėnesiai po apsilankymo Sietle, netyčia sužinojau apie tokį radiją iš Sietlo – KEXP. Šaltiniai nurodo, kad stotis veiklą pradėjo 1972 m. ir groja alternative ir indie rock + rockabillybluesworld musichip hopelectronicapunkalternative country, etc. Stoties išlaikymą finansuoja Vašingtono universitetas bei klausytojai (dar viena mano mėgiama listener – supported stotis yra Radio Paradise, kurios spektras gan panašus į tą patį KEXP, check it out).

Vienas ypatingas dalykas, dėl ko taip mėgstu KEXP yra tai, kad jie nuolat įrašinėja gyvus atlikėjų pasirodymus savo studijose ir kelia juos į savo youtube paskyrą. Garso ir vaizdo kokybė puiki. Pasirodymai įdomūs ir dėl to, kad atlikėjus kalbina stoties pranešėjai, kurie yra visiški melomanai, todėl klausimai būna įdomūs ir neplaukia paviršium. Paprastai grojikai kaip tik vieši Sietle ir prieš savo pasirodymus užsuka į stotį, o iš Sietlo traukia į Vankuverį, kuris jau ten visai prie pat.

Visų įrašų jų paskyroje tikrai nežiūrėjau – jų yra šimtai, gal ir tūkstančiai. Bet pasidalinsiu savo mylimiausių pasirodymų, kuriuos be paliovos zulinu, sąrašu. Gal kam bus įdomu ir vertinga. Primenu, kad esu labai amateur muzikos mylėtoja, todėl mano nuomonė visiškai subjektyvi, pagrįsta emocijom – patinka arba ne. Sąrašas abėcėlės tvarka, visur įkeltos nuorods į youtube, nė vienas įrašas nėra geresnis ar blogesnis, visi savaip geri ir skirtingi. Man pačius pačiausius paryškinau. Ir, aišku, far more to come ateityje, atradimai nesibaigia, o KEXP kolekcija didėja.

Arctic Monkeys

Austra

Beats Antique (vienintelis be vokalo)

Bloc Party

Bombay Bicycle Club

Bonobo

Cocorosie (įkeltas ne ištisas pasirodymas, gabalai)

Dum Dum Girls

Eleanor Friedberger

Florence and the Machine (įkeltas ne ištisas pasirodymas, gabalai)

Future Islands

Gus Gus

Iron and Wine

Juana Molina

Kimbra

London Grammar (nežinau, kodėl, bet video not available in your country, bet pasiekiamas gabalais)

Pixies

SOHN (Lapkritį – Vilniuje, deja, Lofte)

Sóley

The Lumineers

The Shins

The XX

Trentemøller (irgi gabalai) (Spalį – Vilniuje)

tUnE-yArDs

Warpaint

Šiaip, esu tikra, kad kiekvienas jų įkeltas pasirodymas vertas dėmesio, nes bet ko jie paprasčiausiai nedėtų.

Rodyk draugams

Haters Gonna Hate, Bloggers gonna Blog arba Atostogos Baigėsi

Apšilimui keletas mįslių, gimusių žaidžiant Aliasą:

1)Gotingemo katinas, kas?
2)Ant kaklo storiems žmonėms būna, kas?
3)Gimsta ten vaikas pas moterį, organas kriaušės formos, kas?
4)Dabar ant to esi sėdęs, kas?
5)Baisi boba su dienoraščiu, kas?

(Ats. apačioje.)

Kai akimirka sutrinki, paklaustas passwordo į Blogo saitą, supranti, kad rašei senokai.

Kol blogas atostogavo, mano gyvenime įvyko daug visokių dalykų – naujos studijos, naujas darbas (apie senąjį, kai susikaupsiu ir nebedrebės rankos iš pykčio jį prisimenant, aš kažkada dar parašysiu, bus priedas prie I. Butkutės knygos „Atleisk savo šefą“), naujai atrasti seniai pažįstami žmonės, verčiantys gyvenimą aukštyn kojom. Kol nerašiau, beveik baigiau remontuoti dar pavasarį išsinuomotus namus, pradėjau dažnai gaminti valgyti, užsiauginau ~10cm plaukų ilgio, apsiprekinau IKEA‘oj ir H&M, Pabuvau Paryžiuj ir Amsterdame, ir netikėtai pačiai sau įgijau net 2 puponautus (gal kam reikia?).

Neapkalbėtų temų taip pat prisikaupė daug. Anonsas:

-Kodėl vilnečiai taip myli kates?
-Kodėl mane persekioja katės?
-Kodėl Vilniuje tiek daug Young Professionals?

Šiek tiek folkloro:

Pavyzdys, kaip nereikia atsakinėti į klausimus, arba apie taip, kaip nuoširdumas ne visada visagalis:

„-Ar aš stora?
-Gal kiek.“

Apie meilę:

„-Kada tau su santykiais jau tikrai blogai?
-Kai tavo significant other ima tavo telefono išklotinę.“

Apie svajonių vyrus:

„-Man jaučiu gražiausias vyras Lietuvoj tai Mackevičius…
-Ar ne per storas?
-Nu man patinka tvirtesnio sudėjimo.
-Pala, tu apie Haroldą Mackevičių, taip?“

Apie toleranciją (no offence to anybody):

„Aš nemanau, kad yra zjbs mergų nep*st.“

Tipiškas panevėžietiškas komplimentas naujam žentui:

„Toks nepiktybinis.“

Apie tai, kas yra tikroji kančia:

„Pachmielnai važiuot minikuperiu – tai tas pats, kas eiti pas dantistą.“

Šeštadienį, po paros kominio gėrimo draugelis kavinukėn atėjęs pachmielo padaryt susirūpino sveikata:

„Becukrį gal turit Redbulį?“

Apie populiariausią orientaciją Vilniuj:

„Biseksualus p**aras.“

Apie talentus:

„Jis labai gerai serga šizofrenija.“

Apie žodžių darybą:

„Pliantciūgai tai čia nuo žodžio „plant“, jo?“

Apie mylimą moterį:

„Daug pakelia ir nenusišneka.“

Jei ką, Vilniaus bibliotekose „Bado žaidimų“, jei tau virš 18, tu nepasiskolinsi, nes tai – vaikiška knyga, kurią norint pasiimti turi arba būti vaiku, arba su juo ateiti, o Berneliuose vaikiško burgerio tau neparduos, nes tu ne vaikas. (True story)

Jei iki šiol buvai šiaip žmogus ir turi vilniečio kortelę, pasirodo, turi ją pakeisti į studento kortelę. Tam tavo sąskaita turi būti visiškai tuščia. Tai padaryti gali tik vienoje vietoje mieste. Jei kortelėje yra 60ct, turi kortelę papildyti iki tokios sumos, kurią išnaudojus, kortelėje liks lygiai 0. Jei transporto švieslentėje parašyta Naujininkai, tai nebūtinai maršrutas juda į Naujininkus, galbūt užrašas tiesiog likęs iš maršruto priešinga kryptimi. Ir t.t. ir pan. (Even truer)

I‘m back, o atostogos dabar negreit.

Atsakymai:

1)Betmanas.
2)Pagurklis, bet ne strijos, kaip buvo atsakyta.
3)Gimda.
4)Kėdutė, bet ne „priklausomybė“, kaip buvo atsakyta.
5)Bridžita Džouns, bet ne Ana Frank, kaip buvo atsakyta.

Rodyk draugams

Mėnuo Kanadoje

Kai ruošiaus keliauti čia, draugas šešis šimtus kartų man pakartojo, ČIA VISKAS LABAI KITAIP NEI EUROPOJ. Gavau žiauriai daug informacijos apie vietą, į kurią keliavau. Vaje, nei apie Vilnių, nei apie Panevėžį niekam negalėčiau tiek papasakoti, kiek visko sužinojau apie Edmontoną.

Kaip ten bebūtų, kultūrinio šoko nebuvo, nes čia ne Indija ir ne Gana, pasaulio suvokimas ir šiaip daug visko, man regis, panašu. Užtat negaliu nepasidalint tam tikrais pastebėjimais, kuriuos reikia tuč tuojau aprašyti, nes jau tuoj tuoj viskas man pasidarys taip absoliučiai normalu ir įprasta, kad nebesugebėsiu objektyviau pažvelgt į tuos kitoniškus dalykus.

Pirmas reikalas, mane iš pradžių sunervinęs (vien dėl to, kad aš vėpla, ir visai apie tai nepagalvojau iš anksto) – skirtingi elektros jungikliai (po velnių, jei jau UK jie kitokie, tai logiška, kad Kanadoj irgi didžiulė tikimybė, jog dviejų apvalių šakučių į sieną taip lengvai neįgrūsi). Tad teko įsigyt perechodus ir pernelyg nenusimint, kai mano super uber turbo plaukų džiovintuvas uždūzgė su keturissyk mažesniu pajėgumu nei įprasta.

Taip pat buvau gan naivi ir tikėjaus, kad kainos čia na bent šiek tiek panašios į lietuviškas. Joo, panašios, tik panašumas tas, kad jei alus Lietuvoj bare kainuoja nuo 6lt, tai čia kainos prasideda nuo 6$. (Kanados doleris ~2,74lt). Dažnai girdžiu žmones sakant, kad taigi visur taip, kainų neverti ir suvoki, kad jei litai užusieny prilygsta eurams. Na ne visai taip. Berlyne bei Vienoje (nepamirškime, viename brangiausių Europos miestų) maistui išleisdavau gal net mažiau nei LT, ir tikrai nemarinau savęs avižų režimu. Kol kas čia pigus man atrodo tik kuras (jei neklystu, gaunasi ~3,09lt/l). Bet vėlgi – normalu gailėt ir spaust lietuviškas santaupas, uždirbtas lietuvišką prakaitą liejant (gerai jau gerai, prakaito savo darbe liet man nereikėjo). Albertos provincijoje (kur ir gyvenu), minimalus atlygis prasideda nuo 10$/val. Stogdengiai, pvz., gauna ~27%/val, vidutinės pajamos žmogui - ~50 000$/metus.

Dėl kainų – lietuvaičiai, džiaukitės baisiai pigiomis telefono bei banko paslaugomis, aš jų jau pasiilgau. Telefonas man kainuoja 25$/mėn. Už juos aš: gaunu šimtą minučių vietinių (ne, ne Kanados mastu, o Edmontono ribose) pokalbių kasdien po 19val. ir savaitgaliais bei 50sms bet kur. Viskas. No data, nothing else. Banko kortelę palaikyti kainuoja 4$/mėn. Tai reiškia, kad ja galiu pasinaudoti (išsiimti pinigus arba atsiskaityti ja) 10k. per tą mėnesį. Kiekvienas papildomas pasinaudojimas kainuos dar dolerį.

Visgi, šiandien oficialiai pradėjau dirbti už kanadietišką atlygį, ir viliuosi netrukus nustoti nervinusis, kad fakin autobuso bilietas kainuoja 3$. (Na, kol nešalta, dar viena proga neaptingt ir pasivaikščiot).

Dar vienas klaikiai erzinantis dalykas, kurį irgi baigiu įsisąmoninti – 5% mokesčiai prekėms. Viskas tvarkoj, lai būna tie mokesčiai, bet nervina tai, kad kaina prekystalyje pateikiama be jų ir vis sutrinki, kai į kasą vietoj 10$ įmuša 10,5$.

Labiausiai darbo ieškodama baiminausi dėl savo anglų kalbos. Taip, aš esu baigusi anglų filologiją, taip, daugiau nei metus tą kalbą dėsčiau bei dirbau su vertimais, bet nori nenori, prabilus akivaizdu, kad ji nėra mano gimtoji. Laimei, panašu, kad viskas su ja tvarkoj, nes darbą pasiūlė praėjus dešimčiai minučių darbo pokalbio metu. „Darbas tavo. Mes tavęs norim.“ (kaip gera tai išgirsti). Pareigos vadinasi style advisor (whaha, na aišku, kad tai į gražų popierėlį įvyniotas pardavėjo pavadinimas, bet taip vadintis visai malonu.) Vartydama skelbimus supratau, kad labai labai nenoriu dirbti kokiam nors makdonalde ar panašiai. (Į šulinį nespjaunu, kas ten žino, kaip bus ateity, visi darbai yra reikalingi ir verti pagarbos, bet nenoriu, nors tu ką.)

Aš esu išlepusi. Atsispindi tai ir darbo, ir namų paieškose. Galėjau gyvent kukliai, normalioje vietoje (bet labai kukliai) už kur kas mažesnę sumą, kurią mokėsiu dabar, bet Vilniuj gyvenau kaip princesė ir klaikiai nesinori grįžt į barako stiliuką. Šventai tikiu, kad jei gyveni puikiomis sąlygomis, puikiai jautiesi, gerai jausdamasis gerai ir dirbi, o tada ir uždirbi gerai, dėl to nebebūna parkių, kaip už tas geras sąlygas susimokėt. Anksčiau ši schema man veikė puikiai, tikiu, kad joje logikos yra. Dabar gyvenu jaukiame kambaryje su viskuo, ko reikia, sename gražiame name penkiolika minučių pėstute nuo centro. Lapkričio pirmą kelsiuos arčiau darbo, kur sąlygos bus dar geresnės (kaip man patinka miegot didžiuuuulėj lovoj, kurią tada jau ir gausiu (ir dabar maniškė neprasta, bet komfortui ribų nėra, ania?)).

Vakarėliai čia prasideda anksti. Labai anksti. Jei Vilniuj yra buvę, kad iš preparčio išplaukiam kad ir pirmą nakties (ką jau kalbėt apie Berlyną ar Londoną su headliner‘iais iki vidurdienio), tai čia visi barai užsidaro antrą. Tiesiog nuo tos valandos nebegalima parduoti alkoholio. Girdėjau, kad yra kažkokie ala afterhours barai, bet lankytis dar neteko. Panašu, kad teks atsikratyti šį sezoną įsišaknijusio žalingo įpročio vakarėlio neužskaityt, jei neužpjovei iki kokių septynių ryto. Ir gerai, nebebus tiek prarastų dienų ant rytojaus.

Čia žiauriai didelis junk food‘o pasirinkimas. Burgeriais misti neketinu, bet tas pasirinkimas, manau, visai neblogai, svarbu mokėti atsirinkti su protu. Kalbant apie maistą, patiko anksčiau neragauti reikalai: Doctor Pepper, špinatų salotos su braškėm (arba avietėm) ir riešutais, Southern Comfort (oezau, kaip patiko), eggnog, moliūgų pyragas, alus čia tikrai skanus. Esu tikra, kad dar prisiragausiu dar visokių skanumynų, tik reikės saiką turėt. Pasirinkimas visose parduotuvėse – maisto prekių, rūbų, kosmetikos ir pan. – nenormaliai didelis. Sukasi galva, kaip noriu lėkt prisipirkt visokių naujų šmutkių.

Čia pilna didžiulių mašinų, kurių varikliai, jėzaukristau, po ~5l ir daugiau. So much for being enviromentaly friendly, whaha. Na nežinau, gal ten įrengti kokie taršą ribojantys dalykai, bet tikra nesu.

Bene visuose namuose yra džiovyklės, kuriose karščiu džiovinami skalbiniai. Žiauriai patogus dalykas. Man regis, taip nuolat džiovinami rūbai tarnaus trumpiau nei pakabinti ant virvutės. BET, prisiminus, kiek kartų dariausi cirką namie rūbus džiovindama tai fenu, tai lygintuvu, man labai tinka šis patogumas.

Čia labai daug saulės. Atvykau jau kiek daugiau nei prieš mėnesį ir regėjau vos tris lietingas dienas. Sakė, kad žiemą saulė spigina kaip išprotėjusi. Valio. Ir ruduo čia nepaprastai gražus. Dabar, kai medžiai nusidažė savo margumynais, eiti reikalų tvarkyti pėstute labai malonu.

Iš pradžių mane tikrai išgąsdino gatvių žymėjimo sistema. Pirma, blondinei į galvą šovusi mintis, kaip dabar atsiminti ir susigaudyti visuose tuose skaičiuose??? (Aš skaičiukų prisibijau). Dabar regiu, kad orientuotis yra ypač paprasta. Pasiklysti veik neįmanoma. Viskas išdėliota labai logiška tvarka, tad visuomet žinai, kur esi.

Čia regiu žymiai daugiau nuosavų namų nei kur kitur yra tekę matyti. Keista man pasirodė tai, kad labai daug jų – nedideli, nemažai vieno aukšto. Keista ir tai, kad labai daug namų rūsių įrengtos gyvenamosios patalpos. Architekrūra mieste labai neįdomi - kaip suprantu, kuriant miestą, buvo atsižvelgiama į pastatų pirminę, ne estetinę funkciją. Graži labai savivaldybės teritorija, ir šiaip pastebėjau keletą dailių vietelių. Mieste sklando legenda apie purple city (violetinį miestą), kurį, vos man atvykus, visi primygtinai patardavo aplankyti. Ogi pasirodo, kad tas purple city – ta pati savivaldybės teritorija, naktį, kai dega visos šviesos ir į jas žiūri tam tikromis aplinkybėmis. Viso reikalo neatskleisiu, jei čia lankysitės, bus nebeįdomu. Kaip ir visur pasaulyje, yra čia ir skurdo, ir netvaringų lūšnų, ir bomžų, miegančių miegmaišiuose po krūmais. Daugiausia čia tvarkingų paprastų žmonių – vaikytis pritemptos prabangos, pastebėjau, nemadinga.

Mieste yra nepaprastai daug mokymosi įstaigų, tad didelė dalis čia gyvenančiųjų – studentai. Daug kas stereotipiškai mano, jog, kadangi Alberta gan tolimas kraštas, čia mažai užsieniečių. Nieko panašaus. Tautų bei kultūrų įvairovė mieste prilygsta Europos sostinėms. Statistikos nežinau, bet nenustebčiau, jei ji net ir didesnė. Čia yra didžiulis skirtingų šalių virtuvių pasirinkimas, atvykėliai iš kai kurių kitų šalių gyvena ala bendruomenėse (pvz. tokie rajonai kaip Chinatown, Little Italy ir pan.) Tik lietuvių šiame mieste nedaug (oficialiai iki 200), nors netgi yra lietuvių namai, kuriuose renkasi bendruomenė.

Žmonės nežino, kur yra Lietuva. Viskas tvarkoje. Su tuo teko susidurti tikrai ne kartą. Aš, pavyzdžiui, tikrai nuoširdžiai nežinau, kur yra koks nors Alžyras. Bet mane kažkaip erzina, kai žmonės nė nemirktelėję pradeda drabstytis tokiais faktais, kaip kad Lietuva yra Rusijoje, daugiau nei pusė gyventojų rusai ir pan. Nieko baisaus nėra nežinoti, tikrai. Bet būtų išmintingiau paklausti ir sužinoti, nei rėkti, „Oh, Liukrania, yes?“.

Šiaip žmonės čia labai draugiški, malonūs ir kultūringi. Ir žinai, ką? Man čia vis labiau patinka.

Rodyk draugams

Lietuvaičių nuotykiai Berlyne

Laikas bėgo, ir pagaliau, daugiau nei po metų pertraukos, išties pribrendo laikas sugrįžti į savo miestą – Berlyną. Dar balandį visai netikėtai įsigijome bilietus ir tikrai negalvojom, kad taip greit ateis laikas sėsti į autobusą (taip, kelionei pasirinkome, vieną labiausiai kantrybę ugdančių būdų, tačiau, kai Vilnius-Berlynas-Vilnius su visais mokesčiais kainuoja mažiau nei išvyka į Klaipėdą, sunkoka atsispirti). Beje, ir dabar rašau sėdėdama stebėtinai patogiame autobuse.

Keliavome dviese su draugu, kuris čia dar nebuvo lankęsis, o štai aš tiesiog grįžau į klaikiai išsiilgtus namus, kuriuos turiu jau tikrai ne vienus. Lūkesčiai buvo neapibrėžti ir, ko gero, kiek skirtingi, bet, žinoma, abu troškome per tas septynias dienas nuveikti ir pamatyti kaip įmanoma daugiau.

Pirmoji diena.

Visą naktį miegojome kelionėje, tad, 6 ryto pasiekę kelionės tikslą, papusryčiavome vienoje iš tūkstančių vietos kavinukių, išgėrėm kavos ir netrukus įsikūrėme mano senuosiuose namuose. Perpiet pakėlėm Aperol Spritz taures už mūsų laukiančius įspūdžius ir žvalūs energingi jau lėkėm eksplorint miesto. Nusprendžiau draugui greitai aprodyti svarbiausias turistines vietas, tad iškart patraukėm į Humboldt universitetą, kuriame mokiausi, prisifotkinom ir pasižiūrėjom performansų prie Branderburgo vartų, pasivartėm pievelėj prie Reichstago, paliūdėjom prie holokausto paminklo ir, žinoma, išnaršėm nuostabųjį Potsdamer Platz pastatų kompleksą. (Šopingo išvengti nepavyko). Toliau patraukėm į Tiergarten, kuris savo estetiniu vaizdu pernelyg nesužavėjo, bet paganėm akis į superčiotkus medžius (florofilija all over again) ir smagiai pasiurbčiojom vyno antyčių apsupty. Vakare buvom tokie nusikalę, kad kritom tiesiai į lovas.

Antroji diena.

Kadangi draugas sukasi mados pasaulyje, o aš irgi nevengiu paganyt akis į gražius skudurus, tądien pirmoji lankytina vieta buvo Darklands parduotuvė, įsikūrusi tarp daugybės pramoninių pastatų ir sandėlių (atsakau, peizažas it Žemuosiuos Paneriuos). Užtat tai, kas mūsų laukė viduje, tiesiogine to žodžio prasme atėmė amą. Radom išskirtinai gero skonio rojų (o gal ypač stilingą pragarą, kaip pažiūrėsi), kuriame pradėjo kaltis sparnai. Baltos orchidėjos ant prekystalio, baltas interjeras, ant štangų sukabintos pakabos ir nuostabi muzika. Jei, kaip mums, tobuliausias stiliukas yra kažkas panašaus Dirty Flaws blog‘ą, suprasi, kame tą rojų ten įžiūrėjome. Aksesuarų kainos – nuo 150eu, batų bei rūbų – proporcingai kylančios į viršų, tobulai išdirbta oda ir plienas – kai užaugsiu, noriu šopintis čia. (Tik, aišku, dar reikėtų rimtai suliesėti iki xxs dydžio, bet dėl tokių aprėdų – verta.)

Vėliau keliavom pasiganyt į Šarlotenburgą, nes, pusę metų gyvendama Berlyne, taip ir nesugebėjau išvysti žymiųjų Šarlotės rūmų. Rūmai kaip rūmai, proporcijos – įspūdingos, bet esu išlepęs keliautojas – man didesnį įspūdį daro Vienos grožybės, su kuriom viską nevalingai lyginu.
Kita stotelė – East Side Gallery, kur privaloma foto prie besibučiuojančių Brežnevo ir Honekerio, apsidairymas Warschauer stase rajone, kur įsikūrę didžioji dalis Berlyno klubų ir žvilgnis į didmiestiškai purviną Spree upę. (Mano mylimas Watergate klubas iš išorės vis dar atrodo it nudrengtas sandėlys. Šįkart į vidų nėjom, nesuviliojo headliner‘iai.)

Vakarinė programa – Berghain‘o klubas, tiksliau, Panorama Bar, kuriame, žmonės šneka, būnant Berlyne, neapsilankyti – tikra nuodėmė. Eilė, stebėtinai trumpa (laukėm tik ~45min), apsauginiai kaip visada itin kruopštūs („Brangieji, jums tikrai yra 18?“), muzika – valio, garsas – taip pat, šokom iki išprotėjimo, bet kažko trūko. Turbūt to mano mėgiamo savumo jausmo, kur visi vieni kitus pažįsta ir nebijo atitraukti akių nuo savo šmutkių bei pasileisti plaukus. Grįžom 7-tą ryto, vienok.

Trečioji diena.

Po vakarykščio klubinėjimo miegojom giliai it slibinai, tad šios dienos klajones pradėjom gerokai popiet.
Parke prie namų įsikūręs didžiulis baseinas buvo puikus vaistas po vakarykščių džino degustacijų, o į savo atostogų programą įtraukėm vasarai privalomas maudynes ir taškymąsi vandeny.

Vėliau patraukėm į Alexanderplatz pasižiūrėt seilų Kaufhof galerijoje bei Alexios prekybos centre. (Neneigsiu, kelionės metu įsigijau krūvą šmutkių, mėgstamiausia spalva – rožinė.) Be jokios abejonės, pasirinkimas – puikus, kainos – kur kas draugiškesnės nei pas mus, bet faktas, kad viso pasaulio suknių nesusipirksi, tad pernelyg ilgai čia neužtrukome.

Vakarinė programa – vynas, pasisėdėjimas lauko kavinukėj ir, vakaro kulminacija – nevisai tikėtas apsilankymas viename žymiausių Berlyno gėjų barų (į kurį straight‘ai įleidžiami taip pat) Roses. Interjeras… Kaip čia geriau pasakius – paimk visus daiktus iš Select katalogo, pridėk daugiau rožinės, viską išdėliok ant kailio ir apipink girliandom. (Marijos skulptūrėlė, apsukta mirksinčiom švieselėm tūlike verčia iš koto). Kaip ten bebūtų, tokioje vietoje kičas – privaloma detalė, tad mintis išpildyta tobulai. Daugybė pokalbių, naujų žmonių, klykavimo, juoko, žinoma, šokių. („Jei nežinote kokio žmogaus vardo, tiesiog kvieskite jį Ingeborgu“). Rytą vainikavę neįtikėtinai gardūs tikri turkiški kebabai padėtį tik pataisė. Šįkart namus pasiekėm 8-tą ryto.

Ketvirtoji diena.

Šventas sekmadienio reikalas – apsilankymas Mauerpark blusturgy, pavėpsojimas į žmonių išradingumą pardavinėjant daiktus (pradedant išlydytais vinilais, baigiant kibirais <…>), prisėdimas gausioje karaokę stebinčioje publikoje.

Tądien turėjau daug darbo, tad nuo sekmadienio vakaro iki pirmadienio nakties manęs nebuvo.

Ir šiaip, po savaitgalio linksmybių buvo pats metas atsikvėpti.

Penktoji diena.

Visą dieną dirbau, draugas atradinėjo miestą solo, bet vakare išeiti iš namų tiesiog privalėjom. Smagiai paslampinėjom po naktinę sostinę, pamatėm garsiąsias (įvairiausių lyčių, true story) prostitutes ir vėl nėrėm į vakarėlio šurmulį. Ir vėl šokiai, ir vėl pažintys, namus pasiekėm, šįkart, jau pusę 9.

Šeštoji diena.

Po tokio vakarėlių maratono įgijom imunitetą, tad kilt iš lovos ir žengt į miestą jau buvo visai nesunku. Pirmoji stotelė – mano mylimas Tacheles kompeksas, kurį, kiek girdėjau, žadėjo nugriauti, bet, laimei, jis vis dar stovi. (Tai tas įžymusis pastatas su užrašu ant sienos – How long is now.) Vėliau – neišvengiama fotosesija prie vieno svarbiausių Berlyno simbolių – TV bokšto. Tada, be abejo, duoklė šopingui.
Paskui traukėm pasiganyt į muziejų salą, kuri vasarą atrodo neįtikėtinai gražiai, ypač palyginus su vaizdeliu, regėtu gūdžiais žiemos vakarais. Šie vaizdai buvo kaip tik tai, ko ir trūko tobulai nuostabios kelionės pabaigai.

Trečiadienį dar kiek pasitrynėm mieste ir, susikrovę stebėtinai pasunkėjusius lagaminus patraukėm link stoties.

All in all, ir man, ir kolegai, viešnagė pranoko visus lūkesčius. Ir paturistavom, ir pailsėjom, ir pašokom, ir nusipirkom, ir, žinoma, pamatėm. Berlyne gyvenau žiemą, tad beprotiškai džiaugiuosi, kad vykom vasarą. Dabar jis – kur kas gražesnis, jaukesnis ir šiltesnis. Oras visą kelionės laiką buvo nuostabus, garsai ir kvapai – sodrūs, o mes su kiekviena diena jautėm kaip vis labiau atsipalaiduojam.
Bene ryškiausias kelionės įspūdis – žmonės, milijonai žmonių, su savitu nuostabiu stiliumi, daugybė įspūdingų asmenybių, kurias pažinti ir įrėminti paveikslėliuose ar žodžiuose, turbūt neįmanoma.
Kelionė buvo ir tarsi tam tikras draugystės išbandymas, kurį atlaikėm puikiai, negalėčiau įsivaizduoti geresnės kompanijos, iš naujo atrandant vieną mylimiausių vietų mano gyvenime. Bijojom, kad 7 dienos bus per daug, bet, finale, troškom dar bent tiek pat.

Aš tikrai dar čia sugrįšiu ir tikrai pasinaudosiu savo kitiems jau ne kartą duotu patarimu – būk jaunas Berlyne, mieste, kur tavo laisvei niekas netrukdys.

Rodyk draugams

The crowd goes wild and I am standing still

Kas galėjo pagalvoti, kad savaitė be svaigalų gali užtrukti, rodos, porą mėnesių. However, esu skolinga mėnesį įrašų. Taigi, kaip visada pašėlusiai smagios dienos ir dar smagesnės naktys. Praėjo gimtadienis (spėk, kelintas), praėjo šimtas vakarėlių su wild dances and kolegų kuprų ir pamišusiu kamikadzių/vodkės/romo/viskio maukimu, milijonas rytų/popiečių/vakarų/naktų siurbiant kavą, karštą vyną, laižant stiklus ir klykiant juokais ir pametant bei vėl pagaunant pokalbių temas ir potemes, šimtai apsikabinimų ir bučinių (nes dabar ta banga, kai visi pasisveikindami bučiuojasi).

Nugriaudėjo daug smagaus juoko, tačiau vis dažniau ir stipriau galvoje tuksi mintis – o kas toliau? Is what you’re living for worth dying for?

Ar tikrai man čia vieta, ar tikrai, tie, kas šalia, ir turi būti čia? Ar tikrai aš galiu tiek nedaug?

Būna, rašau, o kitiems malonu skaityti. Būna, rašau, niekas nesupras, bet rašydama tarsi atsisagstau sagutes ir nusimetu visas murzinas drapanas, su kuriom bastaus jau velniaižin, kaip ilgai, ir kodėl.

Ar dabar, ar dabar, kai aš – gryna iki skausmo, ar dabar manęs dar reikės?

Rodyk draugams

Feisbuko bepročiai #2 / Vasara jau išsibarstė

Aš mirštu mirštu mirštu. Guliu paslika lovoje ir neįstengiu nieko daugiau daryti, kaip tik žiūrėti Vampire Diaries (naujos žemumos?). Šiandien dar teko lėkti į Vilnių darbiniais reikalais. Kaip kartais darau, pasinaudojau FB grupėmis, ieškodama būdo keliauti pigiau. Ko gero, daugiau to nebedarysiu, nes kiekvienas sykis atneša ne itin malonų susidūrimą su kokiu nesveikėliu. Šįkart iš Panevėžio pajudėję apie 8val., Vilniuje 10val. Dar nebuvome. Mergaitė važiavo ant devym ir ypač mėgo dideliu greičiu priartėti prie kitų mašinų, o likus dešimčiai metrų iki jų – staigiai stabdyti. Į seminarą pavėlavau ir dar susilaukiau priekaišto, kai paprašiau nuvežti iki ten, kur man reikia. Paėmė 20lt. Whahaha. (Kelionė Klaipėda - Vilnius kainuoja 30). Čiuvelis, kuris turėjo vežti atgal (buvome susitarę 14val.), man jam paskambinus išlemeno: “Mana mąšin sėrvize, nežino, kada atduos”.

O aną savaitę važiavome su energetiniu vampu iš didžiosios E. Kelionės metu nuskambėjo tokios frazės kaip: “Sattoje girdėjau buvo daug narkomanų. Jie žaidė atvirai.”; (į mane) “Tu moksleivė, ania?”, “Nenorit mineralinio? Tikrai nenorit? O tu? Tikrai ne? Vaišinu”. Primena zosės ilganosės vajožus, aprašomus Panelėje. Didelė laimė, kad tai, jog negrįšiu rudenį į Vė Pė U, sumažino dalbajobų skaičių mano aplinkoje.

Taigi, grįžkime prie gulėjimo lovoje. Joa, pirmą kartą per pastaruosius metus sergu. Kosau, čiaudau, nosis bėga, dantuką skaudėjo, bet vakar odontologas sutvarkė reikalus. Štai taip atsiliepinėja trys naktys palapinėje prie ežerų. Na gerai, labiausiai atsiliepia ne miegas palapinėje, o stūgavimas ir lakstymas negausiai apsirengus bei maudynės.

However, buvo linksma, bet ne taip, kaip linksma buvo birželį. Vaibas iššvaistytas, reikia kaupti iš naujo. Vasara oficialiai baigiasi, the dance is over, tūsas nebetaško. Grįžtame į tamsius vakarus prie kompo su knygom, filmais, serialais ir draugais, kurie arba toli užsieniuos, arba tingi lįsti iš šilto guolio gyvam susitikimui. Ir vėl prasidės intensyvaus darbo (laimei, mėgiamo) savaitės, kurias vainikuos ekskursijos po Vilniaus barus ir nesibaigiančios klejonės, savaitgaliai, kurių nepavyks išvengti.

Viliuosi, kad daugiau laiko būsiu viena. Viliuosi, kad nebijosiu tos vienatvės, o kaip tik, augsiu joje ir gebėsiu išgirsti save. Aš nebenoriu, kad viskas kartotųsi taip, kaip visada.

O dabar, atslenka rudenio dievas.

Rodyk draugams

Apie moralę bei discipliną ir jų nebuvimą

Vasara nesuvokiamu greičiu veržiasi rudenin, o aš atsirandu ten, iš kur kažkada jau pabėgau. Aš neįstojau į Berlyną, aš liksiu gyventi Lietuvoje. Kvaila suvokti, kad tas pasilikimas čia mane itin lengvai gali nuvesti į regresą, bet dar kvailiau žinoti, kad viskas priklauso tik nuo manęs, tad tik sava valia renkuosi, kaip bus. Būtų gerai, jei ta valia nebūtų pasileidusi man iš rankų pastaraisiais mėnesiais.

However, gana lyriškų natų, ne viskas prarasta. Jei jau taip nutiko, reiškia, kad ne be reikalo, joa?

So far gyvenu geriausią vasarą gyvenime. Ir ne viena aš. Tundra, stovykla, Migruojantys Paukščiai, Šopkinės, vakarais su žmonėmis… Pasaka, ne gyvenimas. Ypač džiūgauju sutikusi keletą naujų žmonių, kurie nėra drungni. Neįtikėtina, kaip pusę gyvenimo kažkas tūno visai greta, tik kažkokių atsitiktinumų ir sutapimų dėka (ar dėl jų kaltės?) nesusiduriam kaktomuša. Man labai labai baisu, bet tas baisumas žadina. Tik va stogelį rauna nesveikai. Išties, kažkas toje galvoje verčiasi kūliais. Dieve duok, kad nepersitemptų.

Aną savaitę teko nemažai bendrauti su filosofu L. Degėsiu. Klausiausi ir registravau išgirstas, kartais gal ir šimtąsyk girdėtas, tačiau iki skausmo tiesias tiesas. “Žmogaus misija – iš savęs ką nors padaryti”, teigė jis. Kaip spyris šiknon man tie žodžiai visada prisimins, kai užsimanysiu patingėti ir užplaukt pasroviui. “Jei nieko su savim nedarai, vis tiek vykdai nedarymo procesą.” Atsiriboti neįmanoma.

“Moralė – tai neleidimas sau tam tikrų dalykų. Nedarom nuodėmių, nes sveikatos tiek neturim.” Po šimts, negi ne?

Aš tiek daug noriu ir tiek daug galiu, kad ta plačioji pasirinkimo laisvė veda į beprotybę. Ir, kaip sykis, į, ko gero, ne pačius išmintingiausius sprendimus. Išmintis pradeda byrėt į šipulius, kai nebeturi laiko pabūti su savimi. O valia praranda savo stiprybę, kai tik patiki, kad jau užtenka, kad viskas jau tavose rankose. Kai leidi sau pasileisti ir nebemoki savęs sustabdyti su pagreičiu savo balta spalva įsiliedamas į visą kitą juodą. Ir lieka tik pilka.

Meldžiuos, kad mano numylėtieji vidiniai virsmai, su kuriais taip susigyvenau prieš pusmetį neapsamanotų ir nepasitrauktų iš mano pasąmonės. Jokių sentimentų, tik sveikas pragmatiškumas, jokių sentimentų! Nes meilės kančios – neurotikų užsiėmimas. Neleiski man pavirsti į mergaitę, kurių taip nemyliu.

Kada, jei ne dabar?

Dalbajobai, aiškinantys, ką turiu daryti, eikit ir nusižudykit, vis tiek jūsų niekas nepasiges.

“Išnuomojame butą tvarkingai ramiai dirbančiai merginai be žalingų įpročių.” Ich liebe Lithuanian society, bliatt.

Rodyk draugams

Ne rūbais meilę juk lieti, o oda

O penktadienį išėjo katė. Dar negrįžo. Baisingai gedžiu, nes ji jau spėjo tapti gyvenimo dalimi. Ir šiaip, liūdna taip, kad noris vilku kaukt. D sakė, kad klausausi liūdnos muzikos. Kai bandėm paieškoti linksmos mano grotuve, tokios neradom. Man liūdna liūdna liūdna. Aš dūstu čia, aš nebegaliu. Kiek daug neįdomių žmonių, kiek daug pasipūtimo, arogancijos ir vidutinybių. Kiek mažai paprastumo. Juk visas grožis ir yra paprastume. Visas pasaulis stengiasi gyventi kukliai ir turėti tik tiek, kiek reikia. Mes tuo tarpu plėšomės, siekdami turėti viską. Negali gi visko turėti, kur tu viską padėsi? Ir niekada nebūsi nei gudriausias, nei turtingiausias, visada atsiras, kas tave perspjaus. Kodėl ubagų krašte visiems taip norisi spindėti auksu? Man taip liūdna, kasdien, kai matau kaip klaikiai išvešėjęs siekis patenkinti primityviausius norus. Man noris verkti suvokiant, kaip mažai beliko grožio. Įpratau gyventi ten, kur žmonės sako tiesą ir yra pasirengę atsakyti už savo veiksmus. Negaliu, nenoriu susitaikyti su tuo, kad dabar pasitikėti negalima niekuo. Net artimiausiais. Po šimts.

Pasižadu iš visų jėgų stengtis gyventi taip, kad nebūtų gėda. Prieš save. Ir aš nekalbu apie kvailas smulkmenas, apie gerus ar blogus darbus, aš kalbu apie tą būseną, kai pasieki susitarimą su savimi. Ak, kaip tai man sunku čia. Neįsivaizduoji. Rodos, vos prieš mėnesį buvau tikra, kad galiu viską ir kad visgi įmanoma, kad viskas bus gerai.

Vieni dalina, ką turi savo, ir darosi turtingesni, kiti gi plėšia ne savo, ir jie visuomet neturte.“ (Pat 11, 24)

Ne rūbais meilę juk lieti, o oda.”

Rodyk draugams

Minčių pliūpsniai/namų paieškos part III

Viena nemėgstamiausių veiklų mano gyvenime – būsto paieškos. O kai to būsto ieškotis tenka jau trečią kartą per dešimt mėnesių, pasijunti kaip žmogus be vietos po saule. Nors ką jau čia, juk taip ir yra. Mano pasaulis jau veik metus lagamine, mano namai – ten, kur atsirandu, mano mintys – pasklidę po visur per nesibaigiančius pokalbius su visais ir visaip, mano norai, svajonės – vieną dieną Kopenhagoj, kitą – Zimbavėj.

Kad ir kiek keiksnojuos, visgi, skųstis man nederėtų. Jaučiuos taip, tarsi grįžau į paauglystę, tik su daugiau supratimo, atsargumo ir nuovokos. Geriu gyvenimą, darau viską, kad tik paskui nereikėtų suktis atgal ir keiktis, jog prasnaudžiau jaunystę. Kad ir kaip šabloniškai tai nuskambėtų.

Tyliai meldžiuosi, kad nieks nedrįstų išblaškyti mano naujagimių minčių, mano polėkio ir optimizmo.

Už daugybę teigiamos energijos turiu būti dėkinga visai netikėtai pasisukusioms aplinkybėms. Džiūgauju ir bandau iš savęs išspirt benamį ilgesį. Nes juk neverta, ar ne?

Rodyk draugams

Kasdienybės trupinukai

Jei esi HIMYM fanas, kaip aš, turbūt atkreipei dėmesį į jų labai taikliai ir gerai suformuluotą mintį apie žmonių antrininkus. Jei nežinai, trumpai paaiškinsiu – serialo herojai vis pamato kurio nors iš draugų antrininką gatvėje. Tas žmogus nebūtinai turi identiškai atrodyti, tačiau tam tikri bruožai turi būti velniškai panašūs. Turiu labai lakią fantaziją ir šiaip, gerai įsimenu veidus, pažįstu daug žmonių, todėl antrininkus (draugų, įžymių žmonių) matau nuolat. Kartais ant kitų žmonių matau, kaip kai kurie atrodys senatvėj. Nepatikėsi, bet šiandien susipažinau su kambodžiečio Diesel iš Bruno antrininku. Jis iš Tailando ir jo vardas Namnim (beveik Niam Niam). Jis, man atrodo, irgi nelabai į mergaites žiūri, visada maigo savo aifouną ir šiaip toks smagus smagus. Sunku nupasakot.

O kambarioko nauja mada – išeiti iš namų ir palikti degančią šviesą.

Aš tai vaikštau va mieste, skaitau visokius informacinius pranešimus, užsirašau ir namie pasižiūriu, ką reiškia. Šiandien guglinau va pvz. Katze gefunden. Sweet. Būti šalyje, kurios kalbos nesupranti – tarsi apgraibom vaikščioti prietemoje – lyg ir matos, be ne visai.

Dar vienas pastebėjimas – čia ant sniego pila ne smėlį ir ne druską, o žvyrą, todėl batai baltom dėmėm nenusėti, bet užtat padai pilni akmenukų, nes įsitaisiau tokius su kerzų tipo padu. Tiesa, dar man labai sunku lėtai judėti minioje, nes čia niekas neskuba, o aš skubu visada. Visi čia juda it sraigės, sakyčiau, gal net įkaušę sraigės, nes nuolat užgriūna koks praeivis nesusipratėlis. Jei čia taip, tai kaip tuomet Estijoj? (lievas bajeris, minia šėlsta, uuu).

Man liūdna nebeturėti šviesių plaukų, jie dar pasiplovė, tai tokie šviesiai rusvai žalsvi (neteisingai pageltusio medžio lapo spalvos), todėl ant dienų bus imamasi veiksmų. Norių naujų šmutkių visokių (vakar ieškojau, jau taip nieko nėr, nu jau taip nieko nėr), taturovkės ir linksmo Kalėdinio šėlsmo. SOON.

Šiandien antradienis, o antradieniai faini, nes išeina naujos Gossip Girl ir HIMYM serijos. Neriu į savo žemišką būvį, tschuss.

Rodyk draugams

Paikos mergiotės užrašai

O žinai, prasta iš manęs boba. Puoštis dažytis taip ir neišmokau, gamint galiu, bet nenoriu, kiekvienai pradžiai visai nemoteriškai nupiešiu logišką tolimų veiksmų seką ir final Bum kaputt, o net ir verkt žmoniškai mergaitiškai nemoku. Horo sako, kad planetos dabar įkvepia mane būti vienai, kas sustiprins pasitikėjimą savim. Šitai aišku ir be horo (kuris, be to, dar ir Cosmo crapish!), bet kai atrandi juodu ant balto užrašytą patvirtinimą teorijoms, kažkaip smagu. O dėl moteriškumo, tai joo. Turbūt subyrėjusi šeima padėjo paskutinį tašką naiviems svaigimams apie laimingas pabaigas, meiles iki išprotėjimo ir kad galima nieko nedaryt, ir vis tiek laimingai ir šiltai gyvent, sėdint kažkam ant sprando. Iš išlepusio šiek tiek nucackinto vaiko per porą metų neatpažįstamai išaugau į laukinį žvėrelį, kurį prisijaukinti visai nelengva. Matai, aš visiškai nepasitikiu žmonėmis. Žmonės netęsi pažadų, jie negerbia tavo laisvių ir teisių, jiems visai nesunku paminti tai, kas tau šventa. Todėl ir pasitinku kiekvieną, kas bando prieiti arčiau, pasišiaušusia ketera ir skeptišku žvilgsniu, kuris kaip mat pasako – su manim arba gražiuoju arba niekaip. Manau, jog didžiausias laimėjimas dabar yra tai, jog man vienai pagaliau jauku, kad nebereikia, kad šalia vis būtų kažkas, į ką galėčiau įsikibti. Kaip pasakytų vienas žmogus, šiek tiek atpratinau save nuo noro pasitraukti į komforto zoną ir ten rymoti. Žinoma, aš myliu savo draugus, bet čia jau atskira šneka.

Žinai, kartais, kaip moteris, jaučiuos net šiek tiek per daug blaiviai mąstanti. Taip, racionalumas – pliusas, bet kartais gi taip noris išsidrėbt ant rūžavo debesio ir būt stupid. Nebemoku! Per daug gerai žinau, kas yra disciplina, ką reiškia išsiugdyti geležinę valią ir perlipt per save, žinau, kur eiti pasiklydus, ką daryt, kai pasibaigia kuras, žinau, ko nori žavus nepažįstamas rudom akim ir jau žinau taisykles, kuriomis vadovaujantis turi save varžyti, bet finale sulauki rezultatų; žinau, kad laikinos naktinės klejonės baltom suknėm ir balandžiais nesibaigia, kad ateina rytas, gyvenimas tęsiasi, žaidimas tas pats, bet žaidėjai – vis kiti.

Nesuklysk, aš moku juoktis – bet jau dažniausiai tik isteriškai, papuolusi į absurdo teatro situacijas, kai kažkas, kas galėjo nepavykt, iš tikro ir nepavyko, kai einam į zoologijos sodą ir sutinkam unicorn‘us ir kai Likimas atvirai tyčiojas.

Taip, esu šalta, skeptiška ir ciniška, bet vis dar pozityvi ir geranoriška, neapsigauk. Ir jokiu būdu ne feministė, gink die, aš myliu berniukus, aš mėgstu rodyt kojas, lakuot nagus, šypsaus, kai man atveria duris, nebijau pasirodyt fiziškai ar emociškai silpna. Aš noriu vyro šalia, bet noriu tokio, kuriam nereiktų aiškint, ką su manim daryt. Noriu, kad jis būtų žymiai protingesnis ir stipresnis už mane. Kad viskas būtų daugiau ar mažiau aišku ir cackinti jo kaip vaiko nereikėtų. Anksčiau buvau linkus prisitaikyti, bet man gana. (Beje, taip, juokinga suvokt ir tai, kad su vyrais, į kuriuos spiginu akis, turbūt, realiam gyvenime neištverčiau nei pusdienio). Nenoriu aš vargšo muzikanto, kuriam vis vien, turim, ką valgyt pusryčiams, ar ne, man reikia saugumo. Man iki ašarų juokingas grupiokas, kuris penktus metus baiginėja trečią kursą, nedirba, tinginiauja ir dar drįsta skųstis, kaip jam, vargšui, nesiseka. Apsaugok, Viešpatie, nuo tokių pseudovyrų. Ne ne, aš jokiu būdų nenoriu, kad vyras mane išlaikytų, aš tik noriu, jog jam savaime būtų aišku, kas ir kaip ir man nereiktų kvaršint galvos ir kažką prie savęs mokyt gyvent.

Kartais pagalvoju, jog galėčiau būti tobula partnere, tik kaži, ar tobula mylimąja – vyrai stiprių moterų neįsimyli, jie su jomis bendradarbiauja.

Kad ir kaip, man tik dvidešimt vieneri, aš turiu laiko, aš sutiksiu tą, kuris paims ir nusineš ir nebebus jokių klaustukų, o kol kas, žaidžiam toliau.

Rodyk draugams

Karalaitė ant žirnio

Kankinaus draskiaus sau manydama, kad viskas, ko man reikia, kažkoks žmogus šalimais, kol finale suvokiau, kad užvis labiausiai myliu savo vienatvę, savo nepriklausomybę, savo erdvę, šviesą ir individualumą. Po velnių, gyvenimas veža ir nebūtinai ta euforija turi būti išreikšta kažkokios būtybės prisirišimu prie savęs. Gal kada, vėliau. O dabar, dabar aš mėgaujuos!

‚Rimtai, aš – tobula. Tas jausmas toks naujas, toks didelis, kad vaikštau po jį kaip ekskursijoj. Kol nueinu nuo vieno krašto prie kito, vėl įdomu grįžti prie pradžios. Man kažkaip džiugiai baisu, lyg būčiau gavus dovanų visą miestą.‘

‚O seksas… Seksas yra galinga jėga. Kai esi gyvas ir sotus – tai esminis instinktas. Bet koks santykis tarp vyro ir moters yra seksas. Meilė?.. Abejoju. Yra gamta plius šiek tiek literatūros.‘

U. B.

Klausimų bus?

Rodyk draugams

Drungna

Nėra įkvėpimo. Jaučiuos it kokia beformė būtybė be jokių pojūčių. Sako, priešingybės traukia. Bet, kai sudedi karšta ir šalta, telieka drungna, ar ne?

O kiek beviltiškas turi būti žmogus, kuris negali nugyvent dienos neužmetęs akies į to, kuriam visai nerūpi, atvaizdą?
http://www.youtube.com/watch?v=GcnzpltcU2c
Penkta eilutė.

Rodyk draugams

Apie universitetą, paauglystę ir seksi berniukus

Skaityk visą darbo dieną ir praleidau universitete arba universitetiniais reikalais (neskaitant to, kad ėjau pirkt Sim kortelės, reikia gi įsimest vokišką, nes nu reikia. Man to telefono galėtų ir išvis nebūti, tai žinai…) ir aš vis dar čia. Universitetas pilnas beveik gražių berniukų su rankinukais ir stiliovais mokasinais bei visai negražių mergaičių su didžiu Nepasitikėjimu Savim, kuris šviečia per tris metrus, bei vynuogėm dėžutėse ir sumuštiakais folijoj. Dar vaikšto toks vienas tipažas, pavadinkim juos piligrimais. Tai – uniseksinio veido žmogiukai su kalnų batais, kalnų kuprinėm ir kalnų eilutėm, atrodo, ką tik nulipę nuo kokio mountaino ir pasiruošę absoliučiai bet kam. Paskaitos patiko ir net labai. Pastarosios paskaitos dėstytoja pasirodė tokia Simpsoniška, buvo be liemenuko ir tai matėsi (bliaaaatt) ir apkirpta taip labai nesėkmingai – vienas šonas lyg ir kirptas, kito turbūt nespėjo, supranti, aš šiek tiek suprantu, tai matau, kad čia tikrai negali būti stailas Tyčia. Bet užtat faina. Pasirinkau daryti prezentaciją tema ‘Sexism and Homophopia in Basketball‘. Ne dėl to, kad įdomu basketball, o dėl to, kad įdomu tie kiti du.

Universiteto didžiausias pliusas so far tas, kad jis manęs neVeikia. Nes VPU Veikė. Veikė taip, kad, rodos, kiekviena diena, praleista ten, tapdavo kažkokiu mazochistiniu pasiaukojimo aktu, todėl gerai, kad ilgainiui išmokau apsieiti nenueidama į jį ir vis tiek susitvarkydama su Svarbiais Reikalais. Tik antro kurso pradžioje buvo laikas, kai ten eiti buvo šventė, nes buvo mūsų kompanija, gitaros, alus kuprinėse ir pagirios antradienio rytą, buvo Bix karaokė trečiadieniais ir niekas, nei vienas ketvirtadienį į paskaitas neidavo, buvo nuostabus laikas. Iš tos kompanijos VPU nebesimoko 6 (iš 10!). Antro kurso antrame semestre, kai dirbau, būdavo, kad universitete nesirodydavau ir po dvi savaites, kas yra itin paradoksalu, kai gyveni lygiai minutė kelio nuo jo. Turėjau laisvą grafiką, supranti. Atsimenu, būdavo, pabundu, vidurdienis, o visas kambarys miega, nes už lango sninga, šalta, tai negi dabar risies iš patalo, kad eit į VPU? Šiek tiek pasiilgstu gyvenimo su antro kurso kambariokėm. Mūsų kambarys buvo anarchija be taisyklių, vienu metu sugebėjom jame nelegaliai gyvent keturiese. Daugiau nenorėčiau, bet va, studentiška patirtis, čia tau ne Pilaitė su trim aukštais ant keturių žmonių.

Trinuos kampais su kuprine, sėdžiu susidėjus kojas turkiškai ir skaitau Barauskaitę. Toks jausmas tarsi back to 2005, kai buvo šešiolikaseptyniolika, skaitydavau Clockwork Orange, kiekvieną pavasarį žiūrėdavau Romeo + Juliet su Dikaprio, ir ašarodavau, buvau labiau idealistė nei dabar ir net su arafatke mane identifikuodavo kaip Neformalų Jaunimą. Paskui sekė Didžiulė Meilė, Kablai, Rankinės ir isterijos, bet dūšia liko ta pati ir kur buvus kur nebuvus net praėjus šitiekai metų lenda sau besarmatė iš kažkur giliai. Žmonės nesikeičia, jau net aš pradedu pritarti šiai minčiai.

Sėdžiu dabar ir laukiu savo mentoriaus. Jis toks juokingas labai. Ūgio beveik kaip aš, plikas (t.y. plinkantis ir skutantis galvą), per ilgom plačiom kelnėm, paltu ir akiniais. Jis labai neišvaizdus, bet tiek spinduliuoja pasitikėjimu savim, kad net įžiebia savyje šiek tiek simpatiškumo. Matyt dėl to ir turi mergą Spindinčią Blondinę, aukštesnę už save kokiu pusmetriu. Jis ją nuolat visaip čiupinėja, gal net šiek tiek per įvairiai in public (suprask, kad ir prie manęs). Jam, spėju, kokie dvym septyni ir jis visada vėluoja. Anądien tarėmės dvyliktą, atidėjo pusei pirmos, tai šiandien net nemirktelėjau, kai iš šeštos atidėjo pusei septynių. Mada tokia, supranti. Vokiečiai punktualūs, ania? O aš tau kada sakiau, kad man labai patinka vienas toks tipažas – ne per aukšti, pliki vyrai su akiniais. Tai va, žinok, šitas visai nepatinka. Bet šiaip dairiaus šiandien ir tikrai – kaip gražu vyrai su akiniais. Aš nešneku apie šešių centimetrų dioptrijas, ne, aš kalbu apie tuos tokius, na žinai. Ir visai ne dėl to, kad mada, paklausk, kas žino mane, dar prieš kokius penkerius metus dėl to lydžiaus. O visiškas ledas, kai ir taip gražūs seksi berniukai užsideda akinius. Vienas bestfriendas grįžo iš Škotijos su nauju stiliuku ir iš gražaus ir seksi pasidarė ūber seksi, bet šitas nėra ir negali būti liečiamas, nes tokia tvarka gyvenime ir tiek. O pažiūrėti niekas nedraudžia.

Kai pradedu galvot apie gražius berniukus suvokiu, kad mano skonis jiems susiformavo mokykloj. Važiuodavau autobusu per visą miestą ir matydavau šimtus žmonių, o įsimylėdavau vyresnius perkarusius berniukus pamėlynavusiais paakiais ir dažytais plaukais. Mokykloj buvo keli tokie stiliovi stiliovi, su teisingų spalvų striukėm, rankinėm per petį, teisingom šukuosenom ir tom narkomaniškom akim, dvyliktokai. Žiūrėdavau į juos akis išpūtus, kuomet klasiokės spigino akis į tuos, kur su storesnėm cepkėm ant kaklo, nes čia Panevėžys, čia atskira respublika, trust me, ir net neįsivaizdavau, kad kada bent susipažinsiu su tais vaikystės svajonių berniukais. Berniukai atrodydavo kaip Josh Hartnnet filme Virgin Suicides ar Ewan Mc Gregor ir kiti Trainspoting‘e, kaip Pete Doherty, tie seksi niekšeliai. Kai kurie dabar galutinai nusinarkašinę, o kai kurie, visų nuostabai, peršokę į treningiukus, jau nebe Lietuvoje arba niekam nebeįdomūs.

Tiesa, šiandien girdėjau, kad ekonomika Lietuvoje Atsigauna ir dar vakar draugas sakė. Tai gal pagaliau išsipildys tai, ko labiausiai noriu, gal pagaliau nebebus reikalo ieškotis, kur geriau abroad? Gal finale visi besiblaškantys paukšteliai suskris atgal ir vėl gyvenimas virs kaip kadaise, kai buvo tie septyniolika?

Veik mėnesį negėriau alkoholio (du alaus kažkurį vakarą tik). Jaučiu, kaip Dirba protas, really. Man nostalgija, man ilgu, bet taip visiškai pozityviai, sėdžiu išsiviepus ligi ausų.
http://www.youtube.com/watch?v=2WTobJNGP_0&feature=related

Rodyk draugams

Naktinis gyvenimas Berlyne: Ellen Allien ir kiti ‘navarotai’

Taigi taigi, vakar pradėjau explorinti Berlyno naktinį gyvenimą. Čia veiksmas vyksta absoliučiai kiekvieną dieną, visada yra, kur eiti, miestas niekada nemiega. Peržiūrėjusi krūvą variantų vakar nusprendžiau apsilankyti Watergate, kur pagrindinė headliner‘ė – Ellen Allien.

Jei neklystu, porą kartų buvo ji i Lietuvoje, bet taip ir neteko apsilankyti. Kaina – 12eu, eilė kilometrinė, įleido ne visus. Kai įeidinėjau, pasiteiravo, ar aš viena ir kiek man metų. Stovint eilėje minią prisivilioti bando čiuvelis su lentele – Shot – 1eu. Pažiūrėjus į patį čiuvelį nieko, kas būtų pateikta iš jo rankų, ragauti nerizikuočiau. Įėjus pasitinka iškabos ant sienų – fotografuoti klube griežtai draudžiama, visi, kas nesilaikys šios taisyklės bus kaip mat išmesti, todėl nieko ir nenupyškinau. Klubas įrengtas prie pat Spree upės, pro milžiniškus langus atsiveria nerealiai gražūs vaizdai į vandenis, kuriuos nušviečia aplinkinių pastatų šviesos.

Interjeras šiek tiek primena Gravity, tik čia pliusas tas, kad klubas ne rūsyje (turiu lengvą klaustrofobiją). Gan keista tūliku sistema – lankytojų beprotiškai daug, o wc vos keli. Ypač kebli situacija prie jų susidaro ir dėl to, kad didžioji dauguma eina ten ne pirmine wc paskirtim pasinaudoti, ir, aišku, eina ne po vieną, todėl siutas šiek tiek ima. Užėjusi įdomumo dėlei pūstelėjau į sienelės paviršių, kur, kaip nekeista, pakilo baltų dulkių kamuolys. Labai pagirtina ventiliacija – šokių salėje pilnai rūkoma, stumdosi ne mažiau nei trys šimtai žmonių, bet nei nemalonių kvapų nei varginančio karščio per visą vakarą taip ir nepajutau, nors ir gan aktyviai šokau visą laiką.

3.00 į ringą įžengė Ellen. Kokia žavi moteris! Žinojau, kad ji jau nebe jauniklė, bet nemaniau, kad jai jau keturiasdešimt vieneri. Su publika bendravo itin energingai ir draugiškai – leidosi ir pačiupinėjama ir vodkės su keliais gerbėjais įkalė ir porą vyrukų pasuko šokio sūkury. (Bet niekada nesuprasiu, kodėl tiek žmonių jaučią poreikį čiupt zviozdai už rankos). Visai nesužavėjo gigantiška girtoka moteriškė ant milžiniškų kablų, pasipuošuti penkių metrų drakulos apsiaustu, kuri atliko velniai žino, kokią funkciją, staipydamasi šalia Ellen jos pasirodymo metu. Kalbant apie muziką, jau kuris laikas jaučiu, kad mėgstu sunkiai ir stipriai, todėl tai, ką girdėjau vakar, įvertinčiau kaip švelnų, lengvą, bet subtilų ir skanų reikalą. Spėju, kad Ellen stipriai įsimylėjusi, nes pasirodymą pradėjo žodžiai ‘If you love someone send them free. If they return they were always yours‘ (banalu iki skausmo, bet techno skambesyje ši frazė visai neskambėjo gūdžiai), o paskui vieną po kito sekė gabalai, pilni lyrics‘ų panašia tema. Vakar kaip tik iš naujo atradau seniai pamirštą perliuką – Charlie – Spacer Woman.

Po Ellen grojo Kiki, tačiau pabuvau vos pusvalandį, nes muzika nebuvo tokia kabinanti, o aš nebuvau tokia entuziastinga, kad užtrukčiau ilgiau.

Pamiršau paminėti, kad tai buvo vienas iš tų retų kartų (o galėtų būti taip visada, pripažįstu), kuomet į klubą keliavau visiškai blaivia ir dar net ir šviežiai išsimiegojusia galva. Vos įžengus prisistatė vaikinas, besidomintis, ar nežinau, kur čia gavus dragsų, o vėliau įsitaisiau kokių trijų metrų ūgio gerbėją, kuris veržėsi lapdancinti prieš mane ir bandė aktyviai palaikyti pokalbį tiesiog šokių aikštelėje. (Joo, klausyt atgrasaus nepažįstamojo rėkimo į ausį vienas labiausiai viliojančių užsiėmimų penktadienio vakarą). Nustebino ir paguodė (o gal pralinksmino) tai, jog baltmarškinių (baugių berniukų, kurie eidami į klubą būtinai dedasi marškinukus ir tepa plaukus žele) pilna ir čia, ne tik Panevėžio klubuos ar kokiam Universiteto Pabe, kaip maniau anksčiau. Tiesą sakant, vakar pirmą kartą mačiau tiek daug vaikinų, kurie vos ne mano ūgio. Na aš tai aš, bent mergaitė, nors ir tai viena mažiausių pasaulyje, o jiems ką? Turbūt vienintelė atgaiva ir telieka lapnot mdma ir burtis į spiečių klubeliuose.

Po vakar išvada viena – arba aš pasenau, arba man tikrai reikia alkoholio, kad būčiau tokia entuziastinga vakarėlyje, kaip anksčiau. O gal tiesiog trūksta pažįstamų, kurių buvimas šiek tiek sušildytų atmosferą. Namo parsiradau 6.30. Šiandien norėjau į Deine Lakaien, bet, deja, neišgaliu mokėti šimto lietuviškų, kad ir koks kokybiškas ir daug žadantis jo pasirodymas atrodytų.

Lapkričio 6 Paul Kalkbrenner ir Sven Vath. Gal ir eisiu, nes nu kaip neit.

Rodyk draugams

Apie rudenį bei amžiną katės ir pelės žaidimą

‘Įsivaizduokim: berniukas nori bendrauti su mergaite. Ji jam baisiai patinka. Mergaitei berniukas irgi baisiai patinka, bet pagal visuomenines taisykles ji privalo, net jei nenori, maivytis, kad berniukas jos siektų ir imtų ją vertinti. Abu verkia į pagalves vakarais. Pozityvu čia būtų tik tai, kad abu, kol maivosi, turi laiko pagalvoti nuodugniau – bet taip dažniausiai neatsitinka. Nes mergaitė iš principo maivosi, o berniukas iš principo siekia. Tai žaidimai. Primityvioji psichologija.

Mano katinas irgi vejasi tik tą daiktą, kuris ridenasi nuo jo kur nors po sofa. Bet mano smegenys berods labiau išsivysčiusios nei katino. Aš galiu rinktis, kokiomis taisyklėmis vadovautis.

Apžvelkime, kaip galėtų būti. Berniukas nori mergaitės, mergaitė nori berniuko. Jie, taikios ir subrendusios asmenybės, apie tai sau romantiškai kalbasi, ir tas laikas, kuris pirmajam variante buvo skirtas ašaroms į pagalvę, yra panaudojamas vienas kitą pažinti. Visi laimingi, ir štai du sveiki visuomenės nariai – ramūs, darbingi, be nepilnavertiškumo kompleksų, be neurozių, be depresijų. Gulim sau saulėkaitoj ir valgom apelsinus.‘

U. Barauskaitė

Matai, aš ne tik, kad nemėgstu žaist šituos žaidimus, bet dar ir nemoku. Todėl visą laiką ir baigias viskas susifailinimais. Arba taip jau išeina, kad pati to nesuprasdama maivaus. Bet, žinoma, viskas tuomet išeina natūraliai, ir, jei jau spyriojuos, reiškia, man neįdomu. Kartais, kai kokį vakarą pareina visiškos vienatvės lomkės pradedu mąstyt, koks trumpas gyvenimas ir kokie beprasmiai visi tie durni žaidimai, kad, užuot spyriojęsi žmonės galėtu sau ramiai šiltai gyventi pamylėti ir laimingi. Bet tada ateina rytas ir vėl į karą.

Šiandien man rudenis, šiandien aš irzli, man nesiseka sutvarkyti reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti immediately, man lūžta nagai, man velias plaukai, aš darau rašybos klaidas ir man slogu. Persimiegojau gal, nežinau. Miegot patinka labai, nes kai miegu, man nereikia būti atsakingai. Man šiandien ne daugiau kaip 10 metų, aš vaikas, nesusipratęs vaikas, šaltą lapkričio popietę paleistas į lauką be kepurės.

Rodyk draugams

Sugrįžki, jaunyste

Na kodėl, na kodėl aš nebenoriu į vakarėlį? Na kodėl, na kodėl dešimt minučių pastovėjus eilutėj prie ūber tūso man aktualiau pasidaro belstis namo, lįst po kaldra ir rymot sau ramiai įsisupus, užuot krykštavus ir šokus kaip visas netingus jaunimas? Kur gi tie nesibaigiantys vakarėliai su vodkės voniom, kur visi šoka, visi spiegia, kur nepastebėsi, kad aušta, nes, rodos, gali strikinėt dar dvi paras, kur jie? Kas šita mergaitė, kuri patingi ilgiau pasilikt su draugais, apsisuka ant kulno, užkuria mašiną ir keliauja namo, nors dar tik 1.00? Kas šita mergaitė, kuri spyriojas, kad neis į klubą, nes ten per daug žmonių, per karšta, per šlapia, per daug, per garsiai, susišnekėt neišeina? Atsimeni, kaip mes judėjom? Aišku, kad atsimeni, o jei neatsimeni, na tai, dar geresnis įrodymas, kad judėjom, nes tiek ir atsimint neįmanoma. O kaip mes šokdavom iki išprotėjimo, kaip būdavom paskutiniai žmonės vakarėlyje, kaip darydavom balių visur, kur nueidavom! Kiek mes turėjom užsidegimo – lyja, sninga, vėjas, nesvarbu, negi dabar sėdėsi sau namie, nejuokauk, gi tūūūsas. Jei viskas baigta, dar neini namo, eini į Sattą, o po Sattos į afterį, o po to, po to jau vidurdienis, pietauji ir galvojį, o tai ką gi šiandien. O atsimeni mūsų openairus, kai iš Sūpynių išvažiavom pirmadienį popiet, nors dar turbūt negalėjom vairuot, o vakare jau darėm šventės aptarimą pas mane sode, antradienį atsikėlėm ir važiavom tiesiai joninių švęst? O tada, tada, kai atsitįsėm kaljaną vidury šokių aikštelės, rūkėm taikos pypkę ir šokom šokius įsitvėrę šokėjų kutus sukdami pūkuotą skėtį sau virš galvų? Aš žinau, kad ne visi užsisėdėjom ir apsunkom, bet klausiu savęs, kur tas vaibas, kur tas šėlsmas ir užsidegimas? Matai, kitą penktadienį bus vakarėlis sveki atvykę į Berlyną, kur turėčiau galimybę susipažint su žmonėm ir visaip įdomiai laiką leist, bet aš, matai, dvejoju, nes nu kažkaip per garsiai, per daug. Aaaaa. Sugrįžki, jaunyste, po šimts!

Rodyk draugams

Katytė juoda, katinas baltas vol.2

‘Kodėl jie mano, kad moteriškė turėtų susiprasti? – kad ir kiek vyras kartotų Myliu Geidžiu Pasiilgau – vis tiek bus vienu kartu per mažai. Bet stengtis reikia.

Kodėl jie mano, kad verkianti moteriškė nori pabūti viena? Verčiau paduotų krūvą nosinių.<…>

Kodėl jie mano, kad vyriški patarimai tinka moteriškų krizių atveju? Ir kodėl paskui stebisi lekiančiomis į savo galvą vazomis?.. Prisidirbo – tai tegu bent jau tyli ir glaudžia. Šikniai tie.

Kodėl jie nesupranta, kad visos akivaizdžiai gražios ir seksualios moterys nori girdėti, kad yra Protingos, o akivaizdžiai protingos – kad yra Gražios ir Seksualios? <…>

Ir paskiau: jei moteriškė sako Tu Manęs Nemyli ir taip toliau – tai reiškia, kad reikia skubiai ir įnirtingai tvirtinti priešingai. Nes jei akys ant kilimo – ir nieko nesakai, tai… Taip – Ir – Yraaaaa!!! O tada jau į dūdas – ir tegu tvarkosi, kaip išmano.

Bet jie vis tiek deda akis ant kilimo. Kodėl?

Kodėl jie nesupranta, kad jei moteriškė sako ‘būtų geriausia tave palikti‘ – tai reiškia ‘aš noriu kuo dažniau su tavimi būti, būkime-būkime-būkime!!!’; ‘nenoriu daugiau tavęs matyti‘ – reiškia ‘noriu, kad atsiprašytum ir pasakytum, jog negali be manęs gyventi!‘; ‘daugiau neliesk manęs!‘ – reiškia ‘mylėkimės kuo greičiau, tik būk žvėris…‘.

Juk niekas išvis neatidaro durų, kai tos frazės reiškia tai, ką ir reiškia.

Ir galėtų suprasti: jei bernas mano, kad moteris yra tai, su kuo having fun – tai jam iš viso nėra ką veikti su moterimis. Tegu eina su vienkartinėmis mergytėmis. Bloga Koncepcija ir Neteisingi Akiniai.‘

Iš U. Barauskaitės ‘O rytoj vėl reikės gyventi‘

Štai todėl aš turbūt taip ir liksiu viena visą gyvenimą, nes tie, kuriems tos durys atidaromos, nesupranta. O tie, kuriems durys užtrenktos, jie supranta, net labai gerai, bet jie niekam neįdomus. Gal kada išsidraskysiu, pasimokysiu ir susitaikysiu su mintim, kad žavūs niekšai niekada nebus gerais vyrais ir pažvelgsiu į kokį šaunų perspektyvų jaunuolį, bet kol kas, verčiau būsiu viena, nei beveik įsimylėjusi, verčiau toliau rymosiu sau namie ilgais žiemos vakarais, nei būsiu beveik laiminga. Man reikia aistros, man reikia žiežirbų, fanfarų ir sprogimų, man reikia, kad eičiau iš proto, pultų ant kelių, kad neštų ant rankų ir adoruotų (sakai – nebūna? Būna, po šimts, būna!), man koktu net pagalvoti apie ramiai sau rusenantį lauželį (gal dėl to ir sapnuoju tuos šyzovus sapnus apie nemylimus berniukus).

O be to, tu gi žinai, kad labai noriu, jog mano vyras būtų už mane žymiai protingesnis, nes taip tiesiog turi būti! Todėl kiekvienas žingsnis intelektualinio tobulėjimo link susiauriną galimybių ratą. Vaje vaje, vaje vaje.
http://www.youtube.com/watch?v=Ex1qzIggZnA

Rodyk draugams

Apie intelektą ir gamtą

‘Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas - sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.’

A. Škėma

‘Žinai, kuo didesnis žmogaus IQ, tuo labiau tas žmogus linkęs pamiršti, jog tėra viso labo apsiuostantis gyvulys. Bet už gamtą vis tiek gudresnis nebūsi. Geriausias seksas būna kaipsyk su tais, kurių nesinori niekam rodyti.

Kokia nors moteriškė, kurios IQ menkutis kaip sraigės, man regis, mažiau nukrypsta nuo gamtos duoto kurso. Į dvi dalis ji nesiplėšo. Tik išsiskečia, kai dulkinasi ir gimdo – viskas.

O aš plėšausi: ir uostau, ir galvoju. Čia ir slypi mano nelaimės.’

U. Barauskaitė

Taip, bliamba.

Rodyk draugams