BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nerimai

2015-ieji yra metai, kuomet, jei kas pirmąją metų dieną būtų man pasakęs, kaip viskas atrodys šiandien, patikėjusi nebūčiau. Tai metai, kuriais visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. 2015-aisiais spėjau pražilt, smarkiai kilti ir smarkiai kristi. Šiais metais mano širdis tiek kentėjo ir buvo mėtoma, talžoma ir skaudinama, paglostoma ir vėl nusviedžiama toli, kad, šią akimirką, atrodo, nebeturiu jėgų iš viso ką nors jausti, nes nebėra jau kuo ir nebėra prasmės. Nieko nebėra. Tuščia viskas.

Ir neaišku, kas tikra, kuo galima tikėti ir kuo pasitikėti. Visos situacijos, pokalbiai, tiesos manęs nebeįtikina, nes nebežinau, kas yra tiesa. Sapnai maišosi su realybe, ne visada aišku, kur ji. Nežinia siaubingai gelia, nes nežinai, su kuo kovoji ir nežinai, ko bijoti. Bijoti kažko tikro, kaip ir sakei, visada kur kas geriau už nežinią.

Mano galva – dūzgiančių bičių avilys, viskas bėga, lekia, aš nespėju. Tik noriu nuo visko atsitraukti ir nieko nebegalvoti, nieko nejausti. Rodos, jau nebėra vietos, kur neskaudėtų. Nes jau nieko nebenoriu ir nieko nereikia. Norisi užsimerkti ir atsibusti kažkur kažkada, kai viskas bus geriau.

Rodyk draugams

Apie dešimtmetį, vidinius demonus, ketvirtadienius, performansų galią, skaitymą tarp eilučių ir tai, kaip nuo savęs nepabėgsi

Jeigu ką, liepos 26 dieną blogui sukako DEŠIMT metų. Mano šešiolikmetės „Prozako kartos“ inspiruotos suicidinės giesmės, Nirvanai grojant fone, išsivystė į ne ką brandesnius kliedesius, bet nuo savęs, žmogau, nepabėgsi. Šiaip faina. 472 paskelbti įrašai. Nes aš negaliu nedainuot.


Minėti, kad nuotykiai mus ištinka vos iškėlus koją iš namų, ko gero, nebereikia, tad galim iš karto eiti prie jau tradicinės ir nuoseklios tų nesveikų nuotykių apžvalgos, arba to, kas kai kam atrodo kaip didelis bardakas, bet jie vis tiek skaito ir juokiasi, būna, dar ir save atpažįsta.

Ketvirtadienis (praeitas) šiaip buvo stipri diena, nes daug visko įvyko. Rytas prasidėjo kelione į Kirtimus (nes remontuot mašinos), kur navigacija man rodė štai ką.

Taip, Čigonų gatvė, pasirodo, egzistuoja. Ne Romų, o Čigonų. O mano mielas, šventas taktiškume. Paskui sekė kelionė į kavinę „Širdelė“ (cepelinai su varške – skanūs, su mėsa – ne). Išvažiuodama dar mačiau kavinę „Iliuzija“, bet negalima vairuojant fotkint, todėl foto nebus.

Vakare mes nusprendėm, kad reikia pasikultūrinti, todėl iš kažkur nukritęs renginys EXSPRESSIO, kuriame pagal programą „Paviljone“ smuiku turėjo griežti Martynas Švėgžda Von Bekkeris, o graffiti atlikėjas Andres Bursianto iš Indonezijos – atlikinėti gyvą piešimo performansą, pasirodė kaip tik.

Ir išties. Buvo kažkas NEPAKARTOJAMO. Įkvėpta dar vietoj parašiau trumpą nei tai esė, nei tai haiku, nei tai sonetą apie renginį:

„Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“.

Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“

Mes tiek juokėmės, kad dabar man atrodo, jog sukišti šimtą žmonių į nevėdinamą patalpą, kur vartojamas alkoholis ir yra baisiai karšta, groti smuiku ir purkšti dažus uždarius visas duris IR BUVO TOKS pirminis UŽMANYMAS. APKVAITOM. Tikrai. Nes sveiku protu po to į Čili picą tikrai nebūtumėm ėję valgyt. Ir visi kiti čiudai sveiku protu vadovaujantis nebūtų atsitikę, bet gerai, kad atsitiko, nes kaip linksma, tai aš negaliu.

Apie skonius:

-Čia saldu ar sūru?

-NE.

Apie reikalų paspartinimą:

A:-Jinai vis nepagimdo.

B:-Tai tegu ant kamuolio pasėdi.

A:-Kokio?

B:-DIDELIO.

Apie šventes:

Apie skaitymą tarp eilučių:

„Bendradarbė šiandien parodė gabalą „I Hope You Die“. Ir sako „Ne, ne, ne, nesuprask neteisingai!“ “

Apie būsenas:

„Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“

Apie stiprios fiksacijos laką:

„Tu ką tik savo ranka užstrigai mano plaukuose.“

Apie kerštą:

„Sėdėjau po Kalėdinėm lemputėm. Žinai, aš – zjbs dovana, jei ko nors nekenti.“

TOP festivaliai šią vasarą (must go, atsakau (čia be jau nušurmuliavusio Jonka Inside): 1) DiarheaFest2015; 2) NEPASTOK` 2015 (Festivalio šūkis „Gandrai, go away“); 3) SKARDIS 2015 (bus ir 2016, ir 2017, ir visi kiti)

Apie užvadinimus:

„Oi, tas kambariokas tai toks žiaurus buvo. Kličkė – PELĖSIS.“

Apie deimantus pelenuos:

Apie brandą:

„Mums dar ne tiek metų, kad rezervuotumėm staliuką.“

Festivalyje „Skardis 2015“ nugirstas pokalbis:

A: - Tai rūkyt pradėjai?

B: - Ir rūkyt pradėjau, ir kiti sprendimai.

Beje: Man atrodo, su žmogumi su pasimėgavimu dalintis salierą turėtų būti paskelbta nauju ritualu, įšventinančiu tvirtą, pagarbų santykį.

Apie tai, kas tavo draugai:

„Dėl to, kad tu su manim atėjai, tai ten visiems pa defaultu aišku buvo, kad bus blogai.“

Situacija „When you really hate that bitch“:

A: - Ragana. Šambala. Čakrų valymas.

B: - Tuščia atrodo. Guli kaip pėdas. Tokio chujovo papuvusio, pabuvusio šieno pėdas. Toli iki kuliamos kultūros. Žinai, vienas žodis viską susumuoja. HUMANA.

Apie atsakomybes:

Apie skirtingus pasaulius:

„Žinai, kaip būna, kai žmonės pasakoja „Va, čia kažkada buvau feste, prisigėriau, VAU buvo.“ Tai aš esu išversta versija. Maždaug. „Va, čia vieną kartą grįžau, išsiviriau sriubos ir nuėjau miegot blaivas. VIENĄ KARTĄ.“

Apie veiksmų eigą:

„Aš atsikeliu. Žiaaaaauriai greitai nusirengiu. Oi, nusiprausiu.“

Kai pirmadienį nakties epogėjuje įsiveli į patarimų laidelę „Kaip padegt mašiną“, tai žinok, kad jei jau taip prasideda savaitė, tai velniai težino, ką atneš jos galas.

O dabar truputį lyriškiau.

Buvo toks etapas, kuomet niekas manęs nebežavėjo. Ir atrodė, kad viskas. Visi virpėjimai, visi gaivaus oro gūsiai, viskas, kas netikėta, prapuolė kažkur be kelio atgal. O štai dabar. Vėl. Taip stipriai, taip išlauktai, taip laiku. Tas žavėjimasis, tas nepaliaujamas gebėjimas vėl ir vėl susižavėti, tas grožis ir yra tai, dėl ko mes gyvenam, mielieji. Ta muzika. Viešpatie, kiek muzikos. Visos knygos. Visa lyrika. Kur visa tai buvo šitiek laiko?

„Temptation greets you like your naughty mate,
One that made you steal and set things on fire,
But one you haven’t seen of late.“

“Norisi turėt žmogų, kuriam tiesiog gražius dalykus gali kalbėti. Bet neduok dieve kažkas išeis.”

„Cause the sweetest kiss I ever got is the one I‘ve never tasted.“
“Cause the smell of her perfume echos in my head still.”

Ir vėl aš jau niekada nebemiegu.

Ačiū jums, aukštesniosios jėgos, kad trečiadienį išgyvenom ramiai. O dabar susitiksim Yagoj. Man neįprasta, bet kažkaip jau seniai labai traukė pamėgint nukeliaut.

Ramybės.

Rodyk draugams

Apie pirmadienio skausmus, katalikiškas vertybes, buvusius ir gyvenimą po klevu

Jeigu net ir išaušus šiam puikiam pirmadieniui (na ir kas, kad lauke šalta kaip gilų lapkritį, jau tuoj baigsis šitas speigas, pažadu), jums vis dar nesibaigė moralkės, jūs prisiminkite tą čiuvelį, kuris per fuksų stovyklą dvi paras leido visiškai nuogas, galiausiai perplaukė Nemuną ir įsimetė į vestuves, o tada į stovyklą jį jau grąžino pareigūnai (pavardė redakcijai žinoma). Arba Britnę 2007-aisiais. Arba tiesiog . Ir jums tikrai palengvės. Ir šiaip, nepamirškit, kad moralkės kartais yra labai gerai, nes tiek atknisi sau protą, kad paskui kyli kaip tas Feniksas.

Būna, kad savaitgalio eigoje googlini klinikinę mirtį. Būna.

Būna ir taip, kad žmonių sąmonė papokštauja ir ištrina iš gyvenimo 8 valandas atminties. Laimei, kai baigiasi be tatuiruočių, paskolų, santuokų ir be farų. Tik didele didele gėda.

Tuo tarpu apie gėdą: „Tau gėda, nes tu užaugai su katalikiškom vertybėm, o aš jų atsisakiau būdamas 3m.“

Ar pastebėjote, kad mažiukų vaikučių vardai galėtų būti suskirstyti į dvi grupes – arba super duper extra išradingieji, pvz. Fauzstenzijus ar Abigailė, arba super duper tradiciniai, pvz. Stanislovas arba Morta? Niekas Eglėm, Pauliais ir Lukais jau nebevadina.

Apie išsitaškymą (veiksmo vieta – „Savas kampas“):

A: Kur mes?
B: Taigi ŠMC.

Apie neviltį:

A: Žinai, aš viliuosi, kad….
B: Vilkis nesivilkus, nieko nebus.

Sezono antistiliaus detalė – tie akiniai, kur, kai saulė šviečia, patamsėja, o patalpoj skaidrūs.

Apie telefono pakrovimą prie baro: „Neįkištumėt? Man kitas barmenas tai įkišdavo.“

Apie tortą ant šaliko: „Tau tortas ant šaligatvio.“

Keisčiausias klubo WC išgirstas conversation starter: „What do you think about Ukraine?“

Apie buvusius: „Mano buvęs bičas yra laivų mechanikas. Ir jo sūnus, kuriam 3m., man atrodo, irgi yra laivų mechanikas.“

Apie literatūrą: „Man labai nepatiko knyga „Gyvenimas po klevu“. Penkiasdešimt puslapių apie tai, kaip bobutė kažkur eina. Tada marti padaro kiaušinienę, o tada ją pervažiuoja traktorius. P-z bl***. Welcome to Lithuania“.

Apie buvusius klasiokus: „Mano klasiokai ne tai, kad išstorėjo, bet sėdi ofise prie kažkokių stalų ir šypsosi“.

Asmeninis termometras rodo 35,7. Aš nežinau, kaip čia interpretuot, tipo pakilo? Jei šiaip 34,3 būna?

Iki atostogų liko 7d. O tada aš tiesiog gulėsiu ir nejudėsiu. Tada truputį pajudėsiu ir vėl gulėsiu.

Iliustracijos iš čia.

Rodyk draugams

Etatiniai nervų gadintojai arba Merfio dėsniai mano gyvenime

Yra dalykų, kurie žiauriai nervina. Bet nervina ne taip, kaip, tarkim, kokie kertiniai nervuotojai, kaip, pavyzdžiui, prasta kelių kultūra, homofobija ir pan., bet nervina taip trumpai. Panervina ir pamiršti. Pavartai akis ir praeina. Štai, tie smulkūs mano erzintojai.

Kai įvedinėji koduką į el. banką ir suvedęs visus 15 skaičių pamatai, kad buvo įjungtos lietuviškos raidės.

Kai nusilakuoji nagus, o tada priveri nagą užtrauktuku.

Kai tušinuku išsipaišai tašę. Arba odinę striukę. Ir neišsivalo ką tu nori, tą daryk.

Kai pralauki eilėj banke/VMI/Sodroj valandą, sulauki savo eilės ir prisimeni, kad kaip tik šiandien pasiėmei ne tą tašę, kurioje nesinešioji dokumento.

Kai kas nors prieš tave valgo kokį nors maistą (salotas, džemą, medų, etc.) ir palieka šaldytuve indelį su 5g to maisto, apsimesdamas, kad „ten dar yra“, kas iš tikrųjų reiškia „kad tik nereikėtų plauti indelio“.

Kai Youtube panaikina video iš favoritų sąrašo arba video pasidaro not available in your country. Ir net negali pažiūrėt, ką ten turėjai.

Kai kas nors paskambina, nespėji pakelt, atskambinti ir nekelia arba būna išjungtas telefonas.

Kai taksi sako uz 3min, stovi lauke 13min, o ant tavęs sninga-lyja-krinta rasa.

Kai merga berną prie draugų demonstratyviai kolioja, kam tas geria.

Kai kiši kištuką i rozetę, bet nelenda, nes trūksta ten kažkokios skylutės kištuke, arba cibuko rozetėje.

Kai pasirenki įmantrų šriftą, kompo ekrane viskas atrodo gerai, bet lietuviškos raidės atsispausdina deformuotos.
Kai lieka bėgti 10 metrų iki autiko ir vairuotojas nuvažiuoja.

Kai į autobusą įlipa 35 vaikų ekskursija. Su balionais. Su balionais ir saldainiais ant pagaliuko.

Kai žmonės į besibaigiančio muilo/indų ploviklio indelį pripila vandens, kad tipo ilgiau užtektų.

Kai žmonės vaistinėje nežino tos naujos taisyklės, kad reikia stotis prie linijos ir raunasi prieš tave į eilę.

Kai sugalvoji nusikirpti etiketę nuo naujos maikutės ir netyčia per daug nukerpi ir praardai šoną.

Kai stovi stotelėje, lyja, neturi, kur daugiau trauktis, ateina koks fainuolis ir 2cm atstumu nuo stotelės ruko Sain George, visi dūmai plaukia i tave, o paskui vaikštai kaip išlindęs iš larioko.

Kai žmonės grįžta atostogų į Lietuvą iš Norgų/Ukų ir purkštauja, kaip „čia viskas piguuu“, bet emigravo, nes viskas buvo brangu.

Kai reikia telefonu pasakot vyresniems žmonėms, kaip updatint antivirusinę.

Kai nebūni prisijungęs prie FB kurį laiką, įsijungi ir pamatai, kad tave per naktį pritagino 30-tyje fotkių, kur tavo veidas kreivas-šleivas, ir tas fotkes jau matė visi įmanomi žmonės.

Kai kine/paskaitoje/seminare žmogui skamba telefonas, o jis, užuot atmetęs ir išjungęs garsą pakelia ragelį ir tyliai tyliai šnabždėdamas kalbasi. Ir nifiga ten nebūna tyliai.

Kai sako “Gal gali padėti išversti? Čia labai nedaug, gali belekaip, bet reikia valandos bėgy“.

Kai žmonės vilki rūbus, kurie išdžiuvo uždarytoje patalpoje ir skleidžia uždusimo kvapą.

Kai plauni indus ir sušlampi rankoves.

Kai kompas išmeta update‘us, ir užuot paspaudęs “postpone” netyčia paspaudi “restart now” ir užsidaro viskas, kas buvo atidaryta ir ko reikėjo tą akimirką.

Kai kas nors tave užregistruoja „Avon“ konsultacijai, tada tau pačiu netinkamiausiu metu skambina nežinomas numeris ir sako „Laba diena…. Ar galit kalbėti? Ar čia Eglė? Žiūrėkit, aš čia jus norėčiau tokiu klausimu…“ Per pirmas penkiolika sekundžių rimtai išsigąsti, kad nutiko kažkas baisaus, o paskui galvoji, kaip čia mandagiau atsakyti konsultantei, kad eiti į „Avon“ biurą, kuris yra visiškai nepakeliui atsiimti kažkokį mėginuką yra mažiausiai tave dominantis dalykas vidury užimtos darbo dienos.

Kai kaimyno šuo lifte/laiptinėj šoka ant tavęs šlapiom, purvinom kojom, o kaimynui čia yra norma.

Kai eini per lietų ir kojos bei batai iki kelių apsitaško purvo strazdanom.

Kai cigaretė sulūžta ir sutrupa tašėj.

Kai parduotuvėj reikia vežimėlio, bet smulkių tai neturi.

Kai reikia palikti arbatos, bet smulkių irgi neturi.

Kai ateina sms ir bėgi paskaityt, o ten tau rašo OMNI ID arba WAWA batai.

Kai -23°, prayra striukės užtrauktukas, o tavęs dar laukia ilgas kelias pėstute.

Kai VMI/Sodroj/banke išsimuši numeriuką 237, prasėdėjus 40min lentoje mirksi 897, o taviškis dar neužsidegė.

Kai duodi kam nors atsispausdinti ką nors iš savo kompo, tas žmogus pasirenka ne tą printerį, ir užsako spausdinti 30psl. tau visiškai nereikalingų dalykų, bet apie tai sužinai tik po kurio laiko, kai prijungi laidą prie pvz. savo namų printerio ir vėjais paleidi krūvą lapų.

Kai su piniginės užtrauktuku prisegi čekį piniginėje.

Kai nesilupa kiaušinis.

Kai šokolade būna kartus riešutas. Dažniausiai paskutiniame gabalėlyje.

Kai kas nors sveikina su Velykom/Kalėdom, įdeda į FB tarybinę atvirutę ir užtagina 1000 draugų.

Ir dar šitas sąrašas labai geras kas nematėt.

Bet šiaip tai. Pasidžiaukim, kai tik tokios bėdos.

Nes dabar tai jau tikrai pavasaris.

Rodyk draugams

Apie mokesčius, vokiečių kalbą, mažas smulkmenas, netaktiškumą ir Radistus

Aš rašausi, žymiuosi vis apie ką parašyti, bet kai darbas darbą veja, pamatai, kad užrašai kaupias greičiau nei atsiranda progų juos supilt į vieną, o naujienos per naktį tampa senienom. Kaip ten bebūtų, bandau.

Apie SISTEMĄ.

Jei vos valandą prasiknisęs VMI, Ligonių kasų ir pan. puslapiuose randi, kaip tau reikia susimokėti privalomuosius mokesčius, žinok, kad kažkas čia ne taip. Žinok, užtrukai per trumpai ir matyt ta informacija, kurią radai, dar ne ta, kurios tau reikia. Neapsigauk, nes aš apsigavau, tai dabar reikės nueit tiesiai į institucijas ir taisyt klaidas. NES JUK VISKAS NEGALI BŪTI PAAIŠKINTA PAPRASTAI IR SUPRANTAMAI.

Jei kada nors bandėte susitvarkyti biuletenio reikalus per Sodros internetinį puslapį, puikiai suprantate, apie ką aš. Pradėjus knistis ima nuoširdžiai atrodyti, kad sistema sukurta taip, kad žmogus tiesiog pavargtų, pasiduotų ir ranka numotų į tą išmoką, tiek jau to, bent jau nervus pasaugos.

Tikrai nieko prieš neturiu prieš žmones, dirbančius tose institucijose, daug daug prieš turiu prieš tą painiotą, supainiotą, perpintą sistemą, kuri dar ir keičiasi kas kokius tris mėnesius. Kai jau atrodo, kad „Viešpatie, pagaliau atrodo aišku“ sužinai, kad „Oi, čia truputį viskas pasikeitė“.

Čia panašiai kaip ir su Vilniaus viešuoju transportu. Prabėga keli mėnesiai, kol išsitreniruoji save suprasti transporto schemą, kai ją pakeičia, na, arba bent jau profilaktiškai pervadina keletą stotelių. Iki kito pervadinimo. Jei ką, Lukiškių stotelės nebėra, yra Juozo-Tumo Vaižganto. Jei kadaise buvote ne studentas ir turėjote vilniečio kortelę, o dabar, tapęs studentu, norite ją padaryti studentišką, patikėkit manim, taip paprasta nebus. Reikės truputuką pasistengti.

Update. Negaliu patikėti, kad žmogus iš Sodros šiandien, berašant įrašą pats paskambino ir pakonsultavo reikalais, kuriuos tvarkydama ir pasikliaudama savo jėgomis jau spėjau prigrybaut. Sodra gauna nemažą pliusą, bet nu vistiek, why oh why kodėl taip painu. Nu gerai, žinau, kodėl. Tada klausimas, ar dar ilgai taip bus? Tik nereikia pasakoti, kad viskas paprasčiau būti negali, tik nereikia.

Kad gyvenimas būtų dar komplikuotesnis, pradėjau mokytis vokiečių kalbą. Žiūrėsim, kaip čia seksis. Po pirmos pamokos aišku, kad laukia ilga kelionė per kopas. Su aukštakulniais. Išsitepus padus aliejum ir išvoliojus smėly vėl įgrūdus į tuos aukštakulnius. Bet gal kaip nors.

Apie rinkimus.

Nori tu to ar nenori, garsai ir atgarsiai apie rinkimus vienaip ar kitaip vistiek pasiekia, o karts nuo karto ir įtraukia skaityt toliau ir toliau. Zuokas ir co. kaip ir galėtų jau dabar tiesiog patylėt, kad dar labiau nenusišnekėtų, bet kažkaip meistriškai pavyksta vis įsispirt kamuolį į savo komandos vartus. Kaip dar anais metais žemumų žemuma buvo purkštavimas apie Olego Surajevo pasirodymą „Faruose“, taip aną vakarą ponia Agnė kaip dėjo, taip dėjo. Termino „maišyti vaikai“, manau, daug kas dar ilgai nepamirš, o išsisaugoti šitą liapsusą spėjo visi.

Žinau, kad jau pavėlavau su šituo pastebėjimu, bet ar aš viena, prieš pirmą turą išvydusi Socdemų štabą bent pusę minutės galvojau, kad ten vyksta kraujo donorų akcija?

Apie guglinimą.

Šią savaitę sužinojau du dalykus. Kai guglini „Cate Blanchet“, rašo „Did you mean „Cat blanket“?“ O kai ieškai serialo „Friends“ serijų vokiškai, įvedus į paiešką raktinius žodžius „Friends“ ir „German“, pirmas rastas dalykas bus „Two German Teens Fucked by Friends“.

Apie visuomenę.

Kai sužinai, kad žmogus, kuris tau ir taip truputį juokingas, kolekcionuoja paršiukus (taip, pliušinius, keramikinius, kokius tik nori), ir turi jų mažiausiai 300, tai kažkaip supranti, kad tai yra kažkas tokio.

Apie Radistus.

Jei mano bernas garsiai ant visos Lietuvos rėktų, kad mergina, kuri sveria 56kg ir yra 165cm ūgio yra bačka, man būtų gėda. Ir aš tikrai per teliką nepasakočiau, kad jam mane palikus, nes aš stora, įsivariau krūvą kompleksų ir badavau, o tada jis suprato, kad aš galiu būti graži ir dabar mes esam vat kokie laimingi apsiženiję. Nu bet čia kiekvienam savo. Taip labai savo.

Apie mielas smulkmenas.

Jūs neįsivaizduojat, kaip džiaugėsi draugas atradęs, kad kitas draugas tris metus nešiojo paltą ir nežinojo, kad ten tos kišenės – tai ne imitacija ir tiesiog reikia prasiardyti siūles, kad tos kišenės taptų tikromis kišenėmis. Bet matyt was worth waiting.

Apie sistemą vol.2.

O gal galit paaiškinti, kodėl, kodėl, o kodėl Lofte pametus „žetonėlį“ (kuris yra mažas įlaminuotas (tiksliai nepamenu, ar dar iš viso įlaminuotas) popieriaus gabaliukas) reikia mokėti 9eu? Aš suprantu, jei reiktų gaminti metalinį ženklelį, nu bet popierinį…

Ir šiaip čia.

Jeigu ką, tai rūkymas – ponų išmislas. Alergija – irgi.

Pokalbis prie „Piano Man“ vyrų tualeto:

„-Kiek ten vietų?

-Dvi stovimos, dvi sėdimos.“

***

Kaip gera, kai jau oras šitaip pavasariu kvepia.

Beje, šitas puslaptis ir šitie odiniai dalykai yra labai gerai. Rekomenduoju.

https://www.facebook.com/Bread.Elf

Rodyk draugams

Savaitgalio mišrainės spalvos ir atspalviai

Nors ir šventės, šįkart savaitgalis apsiėjo be mišrainėm nukrautų stalų, masinio apsirijimo ir trijų dienų maratono po barus/klubus. Buvo visko, bet saikingai, o ir pailsėt pavyko.

„Burbulio vyninė“ ir degustacija joje yra labai gerai. Gerai ir tai, kad užsidaro 23:00, kol visuomenė dar nespėja įsisiautėti ir oriai apleidžia patalpas.

Į tą vyninę užsukęs R. Paksas ir jo sėbrai yra įdomu. Ypač kai Pakso draugeliai nemandagiai elgiasi su aptarnaujančiu personalu, sako tokius sakinius kaip „Man sidro, nes jis kainuoja nieką.“; „Kaip aš nekenčiu GĖJŲ. Negaliu.“

Fun fact: Ar žinojote, kad 2002m. rinkimuose Irake Sadamo Huseino kampanijos daina buvo „I Will Always Love You“ tik arabiškai? Mes nežinojom.

Ar jau matėte naują “Breaking Bad” kūrėjų serialą “Better Call Saul”? Nematėte? Tai pažiūrėkit.

Savaitgalio išminties perlų top 3:

  1. „Man nereikia išmaniojo, aš ir taip žinau, kada į troleibusą nueit.“
  2. „Aš žiauriai nemėgstu smėlio. Nebent retkarčiais, jei yra proga.“
  3. „Aš longailendą visada dvigubą imu, nes tada jau girdi, ką geri.“

Ta saulė kaip gerai spigina, ką.

Rodyk draugams

Apie aptarnavimo kultūrą Vilniaus maitinimo įstaigose arba “Gerb.kliente, HOW DARE YOU???” vol.2

Apie nepakartojamą aptarnavimo kultūrą mūsų krašte rašiusi jau esu. Bet aną savaitgalį, matyt, susidėjo visos pilnatys, meteoritų lietūs ir visi horoskopai (nes viskas pasaulyje vyksta tik pagal juos) ir išprovokavo maitinimo įstaigų darbuotojų idiotiškumo kulminaciją (jei čia – dar ne tai, tai tada neduok die).

Šeštadienis, vėlyva popietė.

19:30

Telefonu pleptelėjusi su draugu, kuris gyrėsi skanaujantis tikrą naminį maistą, baisiai užsimaniau kotletuko. Kur dar eiti gardaus, mamos gamintą primenančio kotletuko, jei ne į „Bernelių užeigą“? Išsiruošėm gardžių vėlyvų pietų. Atėjom, salė buvo apytuštė. Priėjus padavėjai, užsisakėm kotletuką ir gėrimus. Norėčiau pabrėžti, kad buvom dviese, pageidavome dviejų gėrimų ir lygiai vieno patiekalo. Mums buvo priminta, kad 21val. prasidės programa, kuri mums kainuos po 5lt. Pažadėjom, kad iki to laiko jau tikrai būsim išėję.

20:00

Prie mūsų prisijungė draugai, priėjusi padavėja džiaugsmingai šūktelėjo „Sveiki, ko dar nemačiau!“ Pagalvojau, nu va, smagu, kažkas geros nuotaikos. Draugams priminė apie 21val. prasidėsiančią programą ir penkis litukus. Draugai užsisakė sriubos ir po antrą patiekalą.

20:15

Atkeliavo draugų sriuba.

20:30

Prasidėjo programa, muzikantas X pasisveikino su publika.

20:40

Atkeliavo draugų patiekalai, padavėjai nueinant paklausiau:

-Manęs netyčia nepamiršot?

Padavėja: … (pauzė) … …Kotletukas buvo?

-Na taip.

Nubėgo. Po 5 min. Nusprendžiau pasidomėti, kas čia dabar bus. Priėjau prie baro, sakau, „Jei reiks laukti, tai žinokit tikrai nelauksiu, esu labai alkana“.

Padavėja: … … …

Tada, renkantis daiktus padavėja vaikščiojo aplink šalia esančius stalus ir žiūrėjo į grindis.

21:00

Keliaujam į „Old Green House“, apie kurį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų, bet niekad nebuvau. Prisėdom prie stalo, prie kurio jau kelias val. sėdėjo draugai.

21:10

Niekas nepriėjo.

21:15

Išėjau ieškoti meniu, neradau, ko paprašyti, todėl nugvelbiau gulėjusį ant stalo.

21:20

Padavėjas atnešė draugų gėrimus. Paklausėm, ar galim užsisakyti, atsakė, kad „tuoj pakvies mūsų mergaitę“.

21:30

„Mūsų mergaitės“ nė padujuj. Pakalbinom kitą mergaitę. Sako, sakykit, ko norėsit. Viską susakius, atskubėjo „mūsų mergaitę“ ir liepė kolegei mest lauk lapelį, nes ji mus jau aptarnaus. „Mūsų mergaitė“ užsirašė užsakymus.

21:37

Grįžta „Mūsų mergaitė“, sako „Oi, pamečiau žinokit jūsų lapelį, ko jūs ten norėjot?“ Vat tada aš pradėjau šypsotis ta plačia plačia-isteriška-manjakiška šypsena, bet ramiai susakiau užsakymą.

21:50

Parėjo gėrimai.

22:00

Parėjo maistas. Tiksliau, duona su sūriu, nes bijojau rizikuoti kažką įmantresnio užsisakinėti, nes skrandis jau ant manęs pyko ir prašė maisto nedelsiant ir jau buvau ganėtinai irzli.

23:40

Padavėja ant savęs užsivertė alaus bokalą.

02:45

Gedimino pr. „Hesburger“ užsisakius mėsainį be sūrio ir mažą Fantą parėjo mėsainis su sūriu ir didelė Fanta.

Sekmadienis

21:30

„Blusynė“, nueinu prie baro ir klausiu padavėjos:

-Ar galima pas juos atsiskaityti kortele?

-Taip, galima.

-O virtuvė veikia?

-Ne, neveikia.

-Tai man kolos.

Atneša kolą. Duodu kortelę.

-O jūs grynais neturit? Pas mus tik nuo 20lt kortele.

-Neturiu, juk sakėt, kad galima kortele.

-Bet čia labai maža suma. Gal dar daugiau kolos norit?

-Ne, ačiū.

-Nu gerai, aptarnausiu, bet kitą kartą žinokit. (tipo, padarysiu jums paslaugą)

- ….

22:45

Prie kaimyninio stalo atkeliauja maistas. (Nepamirškim, kad virtuvė tai neveikia)

Komentarų, kad „Nereikia į lievas vietas vaikščiot“ arba „nebūk princesė“, arba „visi mes žmonės“ nerašykit, nes, aš šiaip esu pakanti. Bet kai nuėjęs į maitinimo įstaigą negauni maisto, yra lieva.

Rodyk draugams

Slaptaėdos (2)

Kadaise rašiau, kas yra Slaptaėda. Prireikė daugiau nei metų, kad suvokčiau, jog vis dėl to egzistuoja ne vienas, o du Slaptaėdų porūšiai. Tas, kurį jau esu aprašiusi (kur slapta vis kabina kambarioko medų po šaukštą, tikėdamasis, kad liks nepastebėtas), galėtų būti vadinamas Slaptaėda Pasivijus ((kirtis ant antro skiemens),nes yra pasyvus – maisto neperka, o ir pamažu vagia jį tik namų zonoje, niekur neina).

Tas, apie kurį kalbėsiu šiandien galėtų būti vadinamas Slaptaėda Aktivijus. Priešingai nei Slaptaėda Pasivijus, šis yra aktyvus, nes slaptąjį ėdimą jis vykdo dažniausiai ne namuose, arba bent jau turi iš jų išlysti, kad to maisto įsigytų. Paklausite, kodėl jis Slaptaėda? Ogi todėl, kad jam gėda dėl maisto, kurį kartais ėda ir gėdingojo maisto valgymo ceremoniją jis siekia nuslėpti. Dažniausiai į misiją jis išsiruošia vienas (kartais, bet tik kartais, su draugais anoniminiais Slaptaėdom) ir jai pasirenka kuo mažiau pavojingą laiką (pvz. prieš pietus, kai visi dar ofisuose, arba po pietų, kai visi jau sotūs, ir, žinoma, dažniausiai – naktį). Slaptaėda kruopščiai atrsirenka, kur vykdyti nusikaltimą. Patyręs Slaptaėda Aktivijus niekada neis į Gedimino prospekto Makdonaldą, arba į Tauro Kalno kebabinę. Jokiu būdu. Nuodėmei jis rinksis Hezburgerį, esantį Žemuosiuos Paneriuos arba ant Molėtų plento, jei Makdonaldą – tai tik Žirmūnų, jei kebabinę – tai tik Ukmergės g., ir t.t. ir pan.

Slaptaėda į namus užsisako retai, nes laukimas – jo didžiausias priešas.

Daugiausia Slaptaėdai Aktivijus apmaudo kelia gan siauras greitojo maisto pasirinkimas Lietuvoje.

Mėgstamiausia daržovė, kai Slaptaėda apsimetinėja - salieras. Iš tikro - svogūnų žiedai tešloje.

Mėgstamiausias desertas, kai Slaptaėda apsimetinėja - keptas obuolys. Iš tikro - didelis Mako ledų kokteilis.

Mėgstamiausias gėrimas, kai Slaptaėda apsimetinėja - negazuotas vanduo. Iš tikro - didelis kolos, na, arba Mako ledų kokteilis (didelis).

Mėgstamiausias ingridientas – padažas.

Slaptaėda Aktivijus, būdamas draugų būry visuomet užsisakinės sveiką maistą, į fesibuką kels forskverus apie apsilankymą sporto klube, postringaus apie naudingąsias kalorijas ir, net nuėjęs su kompanija į greito maisto irštvą, išliks orus ir užsisakys tik kavos. Su liesu pienu.

Kokius kriterijus turi atitikti, kad galėtum vadint save Slaptaėda Aktivijus? Turi labai gerai išmanyti greitųjų restoranų meniu, darbo laikus, lokacijas ir kitas vingrybes; apie šį išmanymą privalai labai slėpti; išsiruošęs į misiją turi būti nepastebimas (rekomenduojami tamsūs akiniai nuo saulės, juodas gobtuvas, etc.) ir vikrus. Jei tau ėdant maistą iš Slaptaėdos Aktivijus meniu nėra bent truputį gėda, kad tu jį ėdi, slaptaėda vadintis negali.

Dažnai Slaptaėdos Aktivijus išsivysto iš Slaptaėdų Pasivijus.

Rodyk draugams

Apie keliones, instagramą, visažinius šaunuolius pokštautojus ir delfi komentatorius

Prašau, rimtai man pasakykit, ar daug pažįstat žmonių, kurie gerai gyvena/yra laimingi/jiems sekasi dėl to, kad moka pakentėt? Aš tai ne. Nes tie, kur dažnai sako „aj, pakentėsiu“, dažniausiai ir lieka vis pakentėt, nu daaar biškį, ir dar biškį, ir dar truputį. Ir taip visada. Ačiū visiems už patarimus pakentėt man nepatinkančioj situacijos, bet gal aš pati nuspręsiu, kiek geležinė ta mano kantrybė.

Pastaruoju metu mane persekioja visokie keptain obvijausai. Iš tiesų, net nežinau, kaip tiksliai apibrėžt šį žmonių tipažą, nes jie svaidosi ne tik visažiniškais komentarais, bet ir trečios nokijos senumo juokais, kuriuos išgirdus nejučiom pradedi mintyse piešti sūrelio su aguonom pakuotės išvaizdos kiautą, kuriame jie gyvena ir šlamščia tarybines dešreles užsigerdami diušes.

Aš apie tuos, kurie baliaus metu žaismingai lepteli: „O žinot, kaip rusai sako – pivo bez vodki – dengi na veter“. (Ne, nebuvom girdėję. Ačiū, kad papasakojot.)

Ir tuos, kurie, su tavim kur nors važiuodami nesusituri nepranešę, kad ne visi greičio matuokliai įjungti.

Ir dar tuos, kurie išgirdę, kad apsirgai, būtinai primena, kad gertum daug arbatų.

(Apie apsauginius, kurie merginoms sako „Kažką pametei. <pauzė> Ogi šypsenėlę.“, verčiau nepradėsiu, nes mano nervai ne ant tiek stiprūs.)

Visada labai patinka, kai man praneša, jog „Muša – vadinasi myli.“, į čeburekus dedama kačiukų mėsa, kai žmonės pasako, kad bijo kažką gerti, nes ten „gali būti prisisiota“.

Jie visada visada, būtinai, neišvengiamai, išvydę kokius baltus miltelius (cukrų, krakmolą, druską, skalbimo miltelius) pajuokaus, kad ten koksas.

O ar tikrai manot, kad jei esat užsieny atostogų ir kas penkias minutes uploadinat instagramo fotkes iš įvykio vietos (kažkodėl, man atrodo, kad dar ir straglinat ieškodami wi-fi), sukeliat įspūdį, jog esat žiauriai atsipūtę, laimingi ir kūl? Esu sutikus nemažai tokių atostogautojų ir šiaip gyventojų, kurie šiaip sėdi susiraukę, bet vis nusišypso. Instagramui.

**************

Delfi komentarų akiplėšiškumo viršus: Kai prie straispnio apie Mūzos Rubackytės vestuves su kiek vyresniu užsieniečiu rašo „kekšė barakuda“, „keičia vyrus kaip pirštines“, „apvogs jį ir pabėgs“. (straipsnis gan senas, bet vis pamiršdavau paminėt). Nėra to dar sukurta, ko lietuvis nepasmerks.

Apie išvykas į sodus ir kaimus: „Vykti kažkur į sodus yra visiška nesąmonė, kai 21 amžiuje yra išrastas miestas ir viską galima veikti jame.“

Pažįstamas eina į giminės balių:

-Tai kelintas bobutės gimtadienis?

-Paskutinis.

Rodyk draugams

Haters Gonna Hate, Bloggers gonna Blog arba Atostogos Baigėsi

Apšilimui keletas mįslių, gimusių žaidžiant Aliasą:

1)Gotingemo katinas, kas?
2)Ant kaklo storiems žmonėms būna, kas?
3)Gimsta ten vaikas pas moterį, organas kriaušės formos, kas?
4)Dabar ant to esi sėdęs, kas?
5)Baisi boba su dienoraščiu, kas?

(Ats. apačioje.)

Kai akimirka sutrinki, paklaustas passwordo į Blogo saitą, supranti, kad rašei senokai.

Kol blogas atostogavo, mano gyvenime įvyko daug visokių dalykų – naujos studijos, naujas darbas (apie senąjį, kai susikaupsiu ir nebedrebės rankos iš pykčio jį prisimenant, aš kažkada dar parašysiu, bus priedas prie I. Butkutės knygos „Atleisk savo šefą“), naujai atrasti seniai pažįstami žmonės, verčiantys gyvenimą aukštyn kojom. Kol nerašiau, beveik baigiau remontuoti dar pavasarį išsinuomotus namus, pradėjau dažnai gaminti valgyti, užsiauginau ~10cm plaukų ilgio, apsiprekinau IKEA‘oj ir H&M, Pabuvau Paryžiuj ir Amsterdame, ir netikėtai pačiai sau įgijau net 2 puponautus (gal kam reikia?).

Neapkalbėtų temų taip pat prisikaupė daug. Anonsas:

-Kodėl vilnečiai taip myli kates?
-Kodėl mane persekioja katės?
-Kodėl Vilniuje tiek daug Young Professionals?

Šiek tiek folkloro:

Pavyzdys, kaip nereikia atsakinėti į klausimus, arba apie taip, kaip nuoširdumas ne visada visagalis:

„-Ar aš stora?
-Gal kiek.“

Apie meilę:

„-Kada tau su santykiais jau tikrai blogai?
-Kai tavo significant other ima tavo telefono išklotinę.“

Apie svajonių vyrus:

„-Man jaučiu gražiausias vyras Lietuvoj tai Mackevičius…
-Ar ne per storas?
-Nu man patinka tvirtesnio sudėjimo.
-Pala, tu apie Haroldą Mackevičių, taip?“

Apie toleranciją (no offence to anybody):

„Aš nemanau, kad yra zjbs mergų nep*st.“

Tipiškas panevėžietiškas komplimentas naujam žentui:

„Toks nepiktybinis.“

Apie tai, kas yra tikroji kančia:

„Pachmielnai važiuot minikuperiu – tai tas pats, kas eiti pas dantistą.“

Šeštadienį, po paros kominio gėrimo draugelis kavinukėn atėjęs pachmielo padaryt susirūpino sveikata:

„Becukrį gal turit Redbulį?“

Apie populiariausią orientaciją Vilniuj:

„Biseksualus p**aras.“

Apie talentus:

„Jis labai gerai serga šizofrenija.“

Apie žodžių darybą:

„Pliantciūgai tai čia nuo žodžio „plant“, jo?“

Apie mylimą moterį:

„Daug pakelia ir nenusišneka.“

Jei ką, Vilniaus bibliotekose „Bado žaidimų“, jei tau virš 18, tu nepasiskolinsi, nes tai – vaikiška knyga, kurią norint pasiimti turi arba būti vaiku, arba su juo ateiti, o Berneliuose vaikiško burgerio tau neparduos, nes tu ne vaikas. (True story)

Jei iki šiol buvai šiaip žmogus ir turi vilniečio kortelę, pasirodo, turi ją pakeisti į studento kortelę. Tam tavo sąskaita turi būti visiškai tuščia. Tai padaryti gali tik vienoje vietoje mieste. Jei kortelėje yra 60ct, turi kortelę papildyti iki tokios sumos, kurią išnaudojus, kortelėje liks lygiai 0. Jei transporto švieslentėje parašyta Naujininkai, tai nebūtinai maršrutas juda į Naujininkus, galbūt užrašas tiesiog likęs iš maršruto priešinga kryptimi. Ir t.t. ir pan. (Even truer)

I‘m back, o atostogos dabar negreit.

Atsakymai:

1)Betmanas.
2)Pagurklis, bet ne strijos, kaip buvo atsakyta.
3)Gimda.
4)Kėdutė, bet ne „priklausomybė“, kaip buvo atsakyta.
5)Bridžita Džouns, bet ne Ana Frank, kaip buvo atsakyta.

Rodyk draugams

Įspūdžiai iš Kauno

Vakar po ilgos pertraukos vėl užsukau į vakarėlį Kaune. Paskutinįkart prieš tai buvo Exitas, ir, vaje, kokiais 2008m.

Šįsyk Gargare grojo Maceo Plex, ko gero vienas stipriausių elektroninės muzikos dj šiuo metu, kurio gabalai Stay High For Me Baby, Vibe Your Love, Future Music ir dar daug kitų yra tikras muzikinis seksas. Grojo puikiai, skambėjo nuostabiai, tik gal kiek gaila, kad kaip nemažai savų kūrinių turintis grojikas, jų labai pagailėjo. Bet iš kitos pusės tai gal ir pliusas, kad vakarėlis netapo hit paradu, kaip kartais būna, o nereikia.

Na o šiaip… Keletas įspūdžių.

Kaunas - visai gražus miestas. Daug gražių žmonių.

Suflerio būdelės lempos valdo.

Prie įėjimo neįleido kokių 50% žmonių, akimirką pasijutau kaip Bergaine.

Kaune reikia puoštis ir puoštis gausiai. Jei manai, kad esi pasipuošęs, tai klysti, eik ir užsidėk dar kąnors LABIAU.

Pasirodo, G&G įvadryta kasta Robotukų Armija iš tikro egzistuoja. Jie mėgsta pašokt, pamojuot, pašvilpt, pakalbint, pašokdint, užsiraut.

Vakarėlio kvapas - Paco Rabanne - One Million. Man atrodo, man alergija.

Ateit į tūsą loftuose su superaukštais kablais yra norma. Norma yra staipytis iki penkių, nors jau tikrai reikėtų išeit, riest šikną prieš marozus, susilaukt dėmesio, o paskui aikčiot „Ko čia visi prie manęs lenda.“

Nuojauta kužda, kad kas tas Maceo žinojo gal kokie 40% šokėjų. Na bet sužinojo.

Jei net šiaip nesi garbanotas, po šito baliaus pasidarai, nes drėgmė kaip tropikuos, tik stipriau.

Kelionėj namo sutikau žmogų, kuris prekiavo dantų šepetėliais su aukso dulkėm iš Pietų Korėjos. Autobuse.

Šiaip jei kada dar skųsiuos bepročiais fb važiuotojais iš taško A į tašką B, priminkit, kad autobuse tų bepročių kur kas daugiau.

Duobės Panevėžio gatvėse tikrai gilesnės.

JEIGU PRIEŠ TAVE GRĖSMINGAI PRASIGRŪDA STAMBUS VYRESNIS VYRAS TAMSIAIS DRABUŽIAIS, TAI JIS NEBŪTINAI APSAUGINIS.

Amen.

Rodyk draugams

Prietarai (be puikybės)

Yra keletas tiesų, kurios tikrai tikrai yra teisingos ir jei kažkuo netiki, tikėk bent jomis.

1.Jei ant žemės nukrito šaukštelis, reiškia, kad į svečius ateis jaunas berniukas. Jei šakutė – ateis moteriškė. Jei nukrito peilis – vyriškis. Jei nukrito visas stalčius – bus vakarėlis. Jei niekas taip ir neatėjo, tau blogai su draugų turėjimu.

2.Jei kreivai susisagstei megztuką/palaidinę arba kokį rūbą apsivilkai atvirkščiai – išgersi. Jei išgert neplanavai, tai jau galima.

3.Jei kutena nosį, išgersi. Vėlgi, jei išgert neplanavai, dabar jau galima.

4.Jei išėjus iš namų supratai, kad kažką palikai, grįžęs to daikto pasiimti privalai pažiūrėti į veidrodį ir nusišypsoti. Jei šių veiksmų neįvykdysi, laukia žemės drebėjimas ir uraganas Sally.

5.Jei sudužo veidrodis, turi šukes kažkur užkast po balkonu. Kur ten tiksliau, neatsimenu. Kitaip ateis Čmo arba Dama.

6.Jei vakaro racionas alus-sidras -kotletai -koksas -alus-šnapsas-ratai-alus-sirdas-šnapsas-brendis-viskis, apsinuodijai ne kotletais.

7.Jei niežti kairę ranką – bus pinigų, jei niežti dešinę – su kažkuo sveikinsies. Jei niežti abi ir dažnai, dažniau reiktų plaut rankas.

8.Jei sapnuoji baltą šuniuką, laukia amžina meilė.

9.Negerk po pilną, gerk po pusę. Dėl viso pikto.

10.Jei sėdėsi ant kampo, sėptynis metus neištekėsi. Bet gali būti, kad neištekėsi ir dėl kitų priežasčių.

11.Jei atėjo gegužė, lauk birželio.

12.Jei ant nosies arba liežuvio spuogas, kažkas tave myli. Bet gali būti, kad su spuogu pamatęs ir nebemylės.

13.Jei radai keturlapį dobilą arba penkialapį alyvos žiedą, reikia jį praryti. Jei bloga – turbūt praeis.

14.Jei iš lėkštės paimsi paskutinį saldainį/vaisių/skanėstą, reiškia, kad į vyrus pasiimsi paskutinį kieme likusį nesirinkdama. Jei vyras prastas, turbūt kažkada negalvodama prisišaukei tokį likimą.

15.Jei rišantis plaukus vis palieki vieną sruogą netyčia, tavo vyras bus išgeriantis.

Labanakt, Lietuva.

Rodyk draugams

Įspūdžiai (labai subjektyvūs) po pusmečio sugrįžus į Vilniaus naktinį gyvenimą

Labai daug mergaičių prisipisinėtojų
Visi labai labai kūl, konceptualūs ir svarbūs, viskas labai dyp
Niekas neturi pinigų
Pinigų visi šiaip turi, bet dabar išsileidę
Visi nori išgert ir pasibūt
Visi arba pakūdę arba pastambėję, bet ryškiai
Visi orūs ir verti pagarbos būti norėtų, bet ne visada išeina
Labai daug svarbių mergaičių
Dar daugiau svarbių berniukų
Poreikiai didėja, bet galimybės – ne
Visi visi rūko ir rūko daug
Visi visi geria ir geria daug
Genialumas slypi nepaprastume
Taksistai yra labai nagli ir grįžimo namo kaina gali svyruot nuo 7lt iki 50lt
Ant manęs vyras rėkė, kam aš su kailiuku ant paltuko
Vilniaus baruose ankšta
Laiko nesustabdysi
Bet gal atsuksi atgal
Žmonės yra nuspėjami
Nebėra Tripo, nebėra vaibo
tiek nebeišgeriu
Aš, man atrodo, sumažėjau

Rodyk draugams

Naujai atrasti seni kliedesiai

Dariau apsivalymą mobiliake(t.y. tryniau senas žinutes) ir radau gausybę perlų, kurių dar nebuvau išmetusi į viešumą. Džyzes, pasiilgau savo bepročių.

Apie Velykas:
„-Tai kiek margučių suvalgei?
-Aš tau geriau nesakysiu, ką suvalgiau.“

Apie antrininkus:
„Genutė Žilienė, man regis, yra Jacksono pusseserė.“

Apie aistrą:
„Tiek dulkinaus, kad net blakstienas sopa.“

Apie įvaizdį:
„Jis atrodo kaip eigulys.“

Booty text #1:
„Trip aus. Kas. Kaip tu? Ateik“

Booty text #2:
„Ledų? Sexo? Manęs?“

Apie asmenines krizes:
„Šafranui krapo stadija.“

Pasiteiravimas #1:
„-Renesanso mergele, kaip saulėtas rytas?
-Mėselė, ne mergelė.“

Apie Panevėžį:
„-Mane stebi baisūs žmonės.
-Būsiu už 2min. Saugok save.
-Man atrodo, netoliese gal koks baisių žmonių sąskrydis.
-Norfos festas 2012.
-Afteris po vakar Placo.“

Apie nuotaiką:
„Aš tj styginio kvarteto apsupty. Žiauriai prabangu, akys raibsta, bet geriu kaip iš pnv.“

Apie socialines situacijas:
„Aš viena repo tūse Studio9. Dar nemokėjau už gėrimus. Būnu.“

Apie moralkes:
„Prostitutė.
A.
Š.“

Apie buvimą:
„-Tu mieste?
-Labai.“

Apie festivalius:
„Aš vakar užmigau prie pagrindinio steidžo. Prie main. Kur belekaip tranko. Ėjimo eigoje.“

Apie festivalius #2:
„Krč man ant kaktos yra lygiai 12 uodo įkandimų, su kokiais rūbais nuvažiavau, su tokiais ir grįžau. Išbandėm visus įmanomus svaigalus. Dabar varau į miestą. Gal kažką.“

Apie žemumas:
„Naujausiais duomenimis aš vakar sisiojau stotelėje. Apie 9val. Kai žmonės jau judėjo į turgų.“

Apie šaltį:
„Man tiek šalta ir aš tiek kalatojuosi, kad net sidras iš stakano pilstosi.“

Apie keliones:
„Aš strigęs Ukrainoj antra para. Visiška bibienė. Verkiu, geriu, verkiu, geriu.“

Apie meilę:
„-Kur tu mane jamsi?
-Ant stalo, po stalu.“

Apie toleranciją:
„Bl, nemoki pist, nereikia lįst, pranai“

Apie prioritetus:
„-Norėčiau pranešti, kad susižadėjau.
-Dieve, marija, ką rengtis!!!“

Apie sveikatą:
„-Tai kas tau yra?
-Ūminis ragas.“

Jau atėjo ir ta stadija, kai užsirašinėju perlus, pareikštus ir anglų kalba, tik dažnai reikėtų žinoti visą konstekstą, kad susiorientuoti, kame bajeris.
Visgi, mano, kaip anglistės, stipriausias pareiškimas šį mėnesį:
„-Let‘s go to hot springs!
-Do we have to put our bodies into the water or are we supposed to look at them?“

Labanakt, vaikučiai, arba, labas rytas, Lietuva.

Rodyk draugams

Atsikvėpimas

Dar tik spalio pradžia, o jau galvoj sukas apmąstymai, kad, po velnių, audringi šie metai buvo nenormaliai, įspūdžių užtektų ne vieną metų apžvalgą sukurpt.

Labai netyra ir nedora galvot, kad kiekvieną minutę, kuomet nedirbi, teoriškai galėtum kalt pinigus? „You‘ve got the looks, I‘ve got the brains, let‘s make lots of money.“

Drebu, kaip noriu naujos tattoo. Jaučiu, bus gimtadienio dovana sau.

Sapnavau, kad gulim žalioj pievoj ir lakam kolą kibirais.

Today is the first day of the rest of your life, baby. Važiuojam.

Rodyk draugams

Šlovė Sūpynėms

Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Išties pasisekė į festą keliauti su draugų Dj, kuris savo diskų lobiais sugebėjo užkurtį puikų preparty, rankom plojom dar neišlipę.

Apie muziką: Laiką leidau prie didžiosios scenos, girdėjau ne viską, tad nuomonė gan mėgėjiška. Puikus Zuluso, nuostabus Few Nolder live‘as (kažkas jį įvardijo lietuviškuoju Nicolas Jaar); kaip visada mane, prisiekusią techno mylėtoją, iš proto išvedantys Pagalvės, Split Pulse ir Calli pasirodymai. Labai labai patiko Saulty. Atvirai pasakius, prieš vykdama nelabai gilinausi į nepažįstamus headliner‘ius, tad nuostabiai maloni staigmena buvo Bruno, kurio grojimo kulminacijoje kur dėtis jau nebežinojom. Tik nesupratau, kam tos gitaros, nevarbu, kad ir dieną.

Mane šėlsmo viršūnė pasiekė dusyk – penktadienio naktį apie 5val.kai šokių aikštelėje prasidėjo netikėtas Stay High for Me Baby seksitaimas ir šeštadienį, paryčiais (ar dažnai kur pamatysi dj nuo scenos gausiai dalijant gėrimus?), kai mūsų būrelis išgėrė šampaną „Už Sūpynes“, o visa festivalio šutvė persikėlė į Aukščiau, pas Rubeną ir pasijutau it jaukiais gerais žiemos paryčiais mylimajam Opiume, tik dar geriau.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Šįkart šnekų buvo mažiau, nei šokių, bet be sparnuotų frazių neapsieita.

Apie išvermę:
„-Kaip mes vieną dieną mylėsimės…
-Ne vieną, o dvi.“

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Apie palapinių erdvumą: „Mes gulim, o tada, tik staiga, ji įėjo į kambarį.

Apie antgamtines galias: „Aš pati ant savęs lyju.“

Apie patirtį: „Esu uostęs visko, nu bet duonos dar nebandžiau.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.

Grįžus į miestą akimirką buvo keista padėti koją ant asfalto ir apsidairius nematyti šokančių.
Šiandien aš labai džiaugiuosi, kad nereikia į darbą ir kad neteks su niekuo kalbėtis, nes balso nėra, skauda kiekvieną kūno lopinėlį, bet all in all džiaugsmas ir įspūdžiai liejas per kraštus.


Foto - Lukas Šalna

Rodyk draugams

Apie kreizi žmogeliukus

Vakar su draugais mes padarėm lažybas, kurių esmė – atspėti, kas iš pažįstamų rato pirmas susituoks. Laimėjusysis gauna gardaus alkoholio butelį. Jei dar nepadarėt statymo, prašau kontaktuoti ir pranešti apie savo spėjimą.

Šiaip, paskui suvokėm, kad su tokiu gyvenimo būdu, požiūriu, vertybėmis ir tokiais pažįstamais, tą butelį mes gersim kokiais 2030m.

Kartais pradedu galvoti, kad kai kurie aplinkiniai sako tam tikrus dalykus, nes ŽINO, kad pateks į blogą. Gerai, gerai, kalbėkit, mažuliai, aš užsirašinėsiu.

Apie valią: „Jei neišvažiuosiu ketvirtadienį, aš gersiu, mane neš – aš gersiu, mane paliks – aš gersiu.“

Apie intelektą #1: „Abaidžiano sostinė yra Badu, jo?“

Apie intelektą #2: „O hipoteka, tai čia kažkas su arkliais, tiesa?“

Apie atsargas: „Jūs rimtai galvojat, kad mums reikia į načnyką? Pas jį namie tiek alkoholio, kad tris gimtadienius būtų galima atšvęst.“

Apie laisvalaikį #1:
„-Baigės pagaliau darbo krūvis, turėsiu daug laisvo laiko. Gulėsiu, žiūrėsiu serialus, darysiuos manikiūrą, valgysiu, spaminsiu ant fb sienos…
-Varinėsi su dvyrka, rolikais.
-Vaikščiosiu į teatrus, galerijas. Bėgiosiu, žaisiu stalo žaidimus , vedžiosiu šunį…
-Gersi. Pvz. pirmadieniais.“

Apie atidumą: „Aš pamečiau sijoną ir labai nuoširdžiai tikiuosi, kad savuos namuos.“

Apie žmogaus anatomiją:
„-Guliu nuogais papais, cigaretė dantyse.
-Aš tai šiandien be papų.
-Nebesvaik, tu visada su papais.“

Apie laisvalaikį #2: „Nu tai atsiprašau, aš esu vieniša, neturiu nei vaikino nei vaikų, tai ir geriu, o ką.“

Apie laisvalaikį būnant liudininku: „Gyveni gyveni ir fukt - į teismą.“

Apie gerbūvį: “Kol ant stalo Jack Daniels, namie yra Apple gaminių, rūkom geras cigaretes ir šnekam apie keliones, mums viskas ok.“

Apie meilę: „Fuck you Dalia! Fuck you sideways and in every direction!!!“

Apie eilinę popierę Vilniuje: „Šiuo metu Antakalnyje gatve eina du neaiškaus ordino vienuoliai ir veda ponį.“

Apie tikėjimą: „Uoj, jam pagal nuotaiką užeina. Jis ir mormonas yra buvęs, dabar štai – krikščionis.“

Apie gyvenimo ritmą: „Einu ryte pro Tripą į darbą, draugelis gatavas kieme čilina, jis tai dar vakarėlyje mat.“

Apie seniai matytus draugus: „O žinai, kad jis – vedęs ir šiandien išvarė į Italiją pagyvent?“

Apie mane: „Tu stebėtinai panaši į Riaubiškytę.“

Apie karjerą: „Mano buvus simpatija pardavinėja akinius prie turgaus ir ką tu jam?“

Apie etiketes: „Išeinam iš namų, su suknelėm, gražios, taksistas – čia jūs pagal užsakymą?“

Jau kelintą kartą taksistas man: „Panele, jūs esate tikra, kad gyvenate viešbutyje?“

Apie stilių: „Kai antrą kartą pas jį atvažiavau, išėjo su trumpu sidabriniu Versace chalatu plius kedai apmokėt už taksą man.“

Apie socialines situacijas: „Vakar priekabiavo taksistas, kai važiavau pas draugą. Tai tas laukė kieme su peiliu. Aš kartais kai pasakoju tokius dalykus, suvokiu, kad tikrai ne visi taip gyvena, kaip mano aplinka ir aš pati.“

Apie išgeriančius draugus: „Jis – kaip bumerangas. Išsiunti namo, tai vis tiek sugrįžta.“

Apie nuostabą: „Tai tu primesk, atsibundu – vaikas. Galvoju – iš kur tas vaikas? Kieno vaikas? Mano? Glosto galvą ir dainuoja „Aaa. Aaa. Aaa.“

Mes šiaip pavarom vis stipriau ir stipriau.

Draugas, dirbantis socialiniu darbuotoju, po Prodigy stačia galva nėrė į rūsį kaip lašiša.

„Tai gal kas nors paklaus, kaip koncas, o ne apie rūsį?“

Tiesa, šiaip, vieni didžiausių mano pažįstamų tūsofščikų visi turi išsilavinimus, kurių pradžioje yra žodis „socialinis“ arba šiaip dirba šviečiamąjį darbą.

Aš, asmeniškai, šiandien akimirką pasimečiau, ar aš Vln, ar Pnv.

Šiuo metu iš televizoriaus, esančio kitame kambaryje, skamba Demis Ruso „Goodbye, my love, goodbye.“

Amen.

Rodyk draugams

Paliteli arba kaip namų areštas neišdegė

Aš ir vėl apie tą patį, bet, soriukas, kitaip neišeina.

Neturėjo būti, bet buvo labai stiprus savaitgalis, prasidėjęs megaturboultra gerom naujienom ketvirtadienį, besibaigiantis dabar su gausiai maudžiančia galva ir savage garden garso takeliu fone.

Šokti viešoj vietoj ant paviršių – normalu, tiek šokti, kad penkis kartus nugara pasiekti grindis – normalu. Pamato seni pažįstami – duoda penkis, nes maladec - mes niekada nesurimtėsim. Dainuoti garsiai garsiai „Robot robot ja tibia liubliu, my tak chateli“ – normalu. (Skaičiai ir faktai – pamestas 1 megztukas, 1 šalikas, visas sveikas protas („Kažkaip šiandien neima alkoholis“), kūnai mėlyni, nubrozdinti, nugara lūžus – normalu). Jei dar kažkada ir egzistavo tokia nuosavybė, kaip reputacija, tai ji seniai seniai dužo.

„Jūsų draugas kažkaip labai pasigėrė, ką daryti?“ – „Uoj, čia jis dar ne girtas (fone miega viešoj vietoj), jis dar galėtų kur kas girtesnis būti.“

Draugą į tiesų kelią prie Reformatų g. paleidom pirmą nakties, o tas grįžo jau su šviesa. Kur buvo? Gal žinot?

Matėm, kaip Einikio antrininkas su savo drauge Vasaros terasoj šoko saulės šokį. (Beveik Russian Rave in the Forest). Garbės žodis.

„O mano draugas kartą nusilaužė liežuvio galą.“

Bernelių užeigoj sumoje suvalgėm maždaug vestuvinio stalo maisto kiekį.

Jei nori nustebinti draugus ilgam – netikėtai pravažiuok su riedlente įsitvėręs į vespą antrą nakties Vilniaus gatve.

„Suknelę radau po stalu, o atsibudau su suknele, kuri nėra naktiniai.“ – „Eik tu, aš penktadienį grįžus rūbus, pasirodo, padėjau vonioje, kampe.“

„Jei esi iš Panevėžio, tai jau reikia sakyti Berlinas, nebe Berlynas?“

Svarbiausia šeštadienį pasidaryti tiek gėdos, kad ji užgožtų penktadieninę.

„Tai negi tai, kad žmogus sustambėjo, duoda pagrindą su juo nebebendrauti?“ – „Tai čia savaime suprantama.“

Jei MES įėjom į klubą, lauk vaizdų. Islandijos kultūros centras bei Vilniaus gatvė – kaip kiemas vaikystėj.

Šiandien mane pasveikino su gimtadieniu. Mano gimtadienis gruodį. Tai tiek. Paliteli, paliteli…

Rodyk draugams

Išsami mūsų krašto vakarėlių ypatumų analizė

Atsimininėdama all yesterday’s parties, galiu įžvelgti tam tikrą tendencingumą. Vakarėliai dažniausiai susideda iš kelių stadijų, kurių kiekvienai būdingi atitinkami vaizdai, garsai, poelgiai ir pasisakymai. O tų stadijų būna įvairių ir skelti jas derėtų į kelias skirtingas kategorijas..

-Tualetinė – eini vienas, užtrunki minutę → eini vienas, užtrunki dvi minutes → eini vienas, užsibūni dešimt minučių → eini jau nebe vienas, nes kažkokia išminties fėja pakužda, kad 1)taip greičiau, 2) šiaip faina → eini jau nebe pagrindine šios vietos funkcija naudotis → įeini ir jau nebežinai, kaip išeiti → įeini ir išveda (“Mano vakarėliai pasižymi žmonių sugebėjimu pasinaudoti patalpomis kuo labiau nukrypus nuo jų tiesioginės paskirties.”; “Kai mane nešė, aš gėriau.”)

-Verbalinė – nejauti jokio poreikio kalbėti angliškai → kalbėti angliškai dar nemoki → nemoki nekalbėti angliškai → angliškai kalbėti nebemoki → nebemoki nekalbėti → kalbėti moki, bet nebeišeina → nebemoki kalbėti.

-Alkoholinė – vartojami taurūs gėrimai, gausiai miksuojant su ledu, vaisvandeniais ir visai kitais atributais (“Svarbiausia – neprimaišyti.”; “Greit eisiu namo.”; “Kažko nelenda”; “Kažko neduoda į galvą.”; “Aš be zagirono negeriu.”; “Padaryk man kokteilį.”) → vartojami nebe tokie taurūs gėrimai, ledo nebėra, vaisvandenių – ne fontanai (“Dar pusvalandį pabūsiu.”; “Koks silpnas kokteilis, alko net nesijaučia.”) → vartojami gėrimai, laižomi dugnai (“Tai kur ta kola? Nebėra? Turit uogienės? Suplaksim gaivos. Nėra? Nu ir gerai, šiaip tai be zagirono ir reikia gert, mūsų tėvai tai per balius taip ir geria ir nieko.”) Dažnai po to seka: 1) klausimai, kur artimiausias načnykas, iš jo parneštų svaigalų suvartojama penktadalis ir krentama be sąmonės; 2) atveriami šimtus metų saugoti asmeninio baro lobiai, kurių magiško skonio vėliau neatsimena niekas.

-Laikysenos – laikaisi oriai ir santūriai, damos palengva suka ratus ant aukštakulnių → laikaisi oriai, bet nebe taip santūriai, damos ratus suka su pagreičiu → laikaisi, damų aukštakulniai rankinėse → nesilaikai, “Išneškit damas!” (pastarajame etape slypi atsakymas į klausimą, iš kur tos mėlynės ir kodėl skauda kūną; pametami drabužiai.)

-Gurmaniškoji – alyvuogės, pelėsiniai sūriai, saulėje džiovinti pomidorai… → <…> (priklauso nuo aplinkybių) → Hezburgeris, Tauro Kalnas arba Makas (nuo aplinkybių nelabai priklauso).

-Muzikinė – winamp shufle →youtube (“Aš jus visus nustebinsiu”) → “Uždėkit kažką, kad padainuot, pašokt” → Uždėkit Rihanos/Gagos → “Kas ti ble prie pulto?” → uždėkit Butkutę → winamp shufle arba nutraukti laidai, niekas nepastebi.

-Šokių – nešoka niekas → šoka dviese → šokėjai nebetelpa → šoka ant paviršių, aukščiau nei 1m. → šokėjai krenta, bet šoka → šoka trise → nešoka niekas.

-Fotografinė – “Pasifotkinkim, kol neišgėrę.” → “Pasifotkinkim. Vajetau, kaip negražiai išėjom.” → “Nebefotkinkit.” → “Reikia fotkintis, kur fotikas?” → <…> → “Kur fotikas?” → “PASIFOTKINKIM. Gražiai išėjom.” → “Kur fotikas?” Finale iš 935 kadrų į viešumą gali būti publikuojami maksimum 23.

O dabar rankytes į viršų, mažuliai, šventės tai prasideda.

Rodyk draugams

Kaimo ereliai

Artėjančios kovo vienuoliktos proga padovanokit man purškalą nuo lochų, ačiū labai.

Kažkaip vat nenorom buvau priversta prisiminti seniai į užmarštį buvusį užkapstytą žmonių tipą, kurio, ko gero, negaliu pakęsti labiau už viską. Tai – Kaimo ereliai.

Labai sunku susikaupti berašant apie tokį klaikų visuomenės reiškinį, bet tylėti šiandien neišeina, noris pap.zdelint.

Šis žmonijos tipas išvešėjęs visame pasaulyje (kambarioko avino kanadiečio flashback’as). Daug tokių teko pažinti gimtajame mieste. Tačiau ryškiausiai jie atsiskleidžia sostinėje. Ne dėl to, kad jų čia daugiau, bet jie čia tiesiog šviečia iš toli it jonvabaliai birželio naktį. Gimtajame mieste būti kartais ir baisu dėl jų gausos.

Jie – patys svarbiausi žmonės pasaulyje. Jie – išmintingiausi, seksualiausi, patraukliausi ir svarbiausi. Kai jie gimė, kažkas jiems išpjovė santūrumo ar gėdos pojūtį. Jie – pasaulio karaliai. Jie kalba garsiai, jie dažosi ryškiai, jie rengiasi blizgiai. Jie taip šventai tiki viskuo, ką daro gyvenime, kad jais suabejojęs rizikuoji likti be galvos. Jei, neduok dieve, nutiks taip, kad su jais teks derinti darbo reikalus, būk pasirengęs viskam. Jie nežino, kas yra etiketas. (“Tai tu išmokysi mane anglų?” - pirmas pokalbis su neva respektabiliu verslininku. Ačiū, viso gero, trauma visai savaitei.)

Jie labai gerai žino savo teises. Savo teises jie gina žodžiu (klyksmu) ir kumščiu (kartais ir kastetu.) Jas jie gina visur, kur tik eina – universitete (“Ką ta glušė dėstytoja supranta!”), restorane (“Tai kaip tai neturit cepelinų? Kas čia per landynė?!”), bare (“Kas tas grynbergenas, neškit utenos auksinį, kiek galima!”), parduotuvėje (“Kaip tai nėra nuolaidos? Kaip suprast nėra nuolaidos? Parašyta, 9.99, o tu įmušei 10.99, neimsiu, nereikia, pati ir turėk!”), kavinėje užsienyje (“I buy bread cheese with garlic. Kaip tai not have?!”), pusbrolio gimtadienyje (“Kokių či banglų prisikvietė!”), santykiuose (“Eiktu asile dar džiaukis kad vaikštau su tavim.”), stotelėje (“Aš paduosiu į teismą autobusų parką su visa savivaldybe!”) Taip galima tęsti be galo, bet aš nenoriu.

Visi kaimo erelių sakiniai baigiasi šauktukais (karaokėj ar bažnyčioj - nesvarbu). Kaimo ereliai nevengia keiksmažodžių, nes šie pagyvina žodyną. Kaimo ereliai – nemirtingi. Kaimo ereliai, deja, dauginasi sparčiai.

Pasikartosiu, bet, žmogų iš kaimo išprašyti galima, bet kaimą iš žmogaus – beveik neįmanoma. Ko gero, velnią iš apsėstos sielos – ir tą lengviau.

Rodyk draugams