BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį

Štai dabar užėjo baisus noras tai cituoti. Jau nebe pirmą kartą. Ir vėl.

*****

Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
“Aš vesiu tave, Jone. Gerai?”
“Gerai”, tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.

“Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?”
“Gerai.”

Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.

Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.

Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų - savanorių dūdų orkestras, grojąs tango “Pantera” laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė - išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.

*****

Ir pelkės būna gražios. Kai ryto saulė supasi ant eglyno keteros. Kai iš balų atošvaistinės strėlės skrenda į gilų dangų, strėles svaido besilinksminančios pelkių vėlės. Kai ant pakraštinių kupstų linguoja asteniškos ramunės, sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį. Kai pempių sparnų mirgėjimas priverčia užšokti ant palangės, tabaluoti kojomis ir švilpauti. Kai manevrinis garvežys ūkauja, lyg vaikas žaidžiąs slapukais, ir bažnyčios varpai kybo čia pat, ant telegrafo stulpų, ir skamba nematomi. Dūžiai krinta į žaliuojančią žemę, ir žemė garuoja.

*****

Nėra taip tragiška? Nėra tragedijų šituose metuose.

Antanas Škėma – “Balta drobulė”

Rodyk draugams

Literatūros badas

“I’m not running away, I’m moving on.”

“By definition, you have to live until you die. Better to make that life as complete and enjoyable an experience as possible, in case death is shit, which I suspect it will be.”

“There’s that horrible-beautiful moment, that bitter-sweet impasse where you know that somebody is bullshitting you but they’re doing it with such panache and conviction…no, it’s because they say exactly what you want to hear, at that point in time.”

“This is what being alive’s all about, all those fucked up feelings. You’ve got to have them; when you stop, watch out.”

Irvine Welsh

I‘m so fucking mad at myself for having read only 4 books this year. I can hardly wait to have these holes in my time to read and write myself up to death.

Malonumai malonumams nelygūs.
Aš nemiegu, labai nemiegu. Žmonės nesikeičia.

Laikas tiksi.

Rodyk draugams

Viskas labai paprasta

Savanaudiškumas – tai tik kitas valios pavadinimas. Visi mūsų darbai, geri ar blogi, kyla iš savanaudiškumo. Užsiimame labdara, kad aname pasaulyje užsitikrintume gerą vietelę, o šiame būtume gerbiami ir kad mažiau liūdėtume, išgirdę apie kitų kančias. Vieni elgiasi gerai, nes jiems tai teikia malonumą, o kiti blogai, nes tai jiems irgi malonu. Didis žmogus atlieka pareigą, nes atliktos pareigos pojūtis jam teikia didesnį pasitenkinimą negu jos vengimas. Tikintis žmogus yra pamaldus, nes religija jam teikia džiaugsmą; moralus žmogus taip elgiasi todėl, kad turi savigarbą ir elgdamasis nemoraliai jaustųsi nelaimingas. Net pasiaukojimas yra subtili savanaudiškumo atmaina: mes renkamės dvasios pakilimą, o ne juslių patenkinimą, kurį žada priešingas kelias. Žmogus iš esmės negali būti kitoks, jis visada savanaudis. Tai gyvosios gamtos principas. Kiekvienas padaras, nuo tolimiausios žvaigždės iki maželyčio žeme ropinėjančio vabaliuko, visomis išgalėmis kovoja už save; o visa tai mąsliai stebi Amžinasis, kuris irgi rūpinasi savimi – taip sudaryta visata.”

Žmogaus prigimtis nuo seno dangstėsi įvairiais sąlygiškumais, ir jie priaugo jai prie kūno. Dabar <…> jau nebeįmanoma pasakyti, kur baigiasi papročių drabužis ir prasideda tikroji žmogaus prigimtis. Dorybių mus moko etiketo vadovėliai, ydas nurodo gyvenamoji aplinka ir klasė. Jau prie kūdikio lopšio patogiai kabo religija, tik ir laukdama, kol ją apvilks ir užsagstys rūpestingos rankos. Gyvendami šiaip taip išsiugdome skonį, atmintinai išmokstame, ką reikia jausti. Per baisiausias kančias priprantame skanauti viskį ir mėgti cigarus, aukštąjį meną ir klasikinę muziką. Tam tikros epochos žmonės žavisi Baironu ir geria saldų šampaną; po dvidešimt metų jie pradeda gėrėtis Šeliu ir mėgti sausą šampaną. Mokykloje mus išmoko, kad Šekspyras – didis poetas, o Medičių Venera – nuostabi skulptūra, ir paskui visą gyvenimą pasakojame, kaip mes žavimės Šekspyru ir kad, garbės žodis, nėra nuostabesnės skulptūros už Medičių Venerą. Jei gimėme prancūzais, dieviname motiną; jei anglais – mylime šunis ir vertiname dorybę. Mirus artimam žmogui, gedime dvylika mėnesių, bet jei miršta antros eilės pusbrolis – tiktai tris. Geras žmogus tiksliai žino, kokios tobulybės jam siekti ir už kokias nuodėmes atgailauti. <…> Aukštuomenėje dera būti ciniškam ir šiek tiek pagedusiam; bohemiškoje aplinkoje – keistuoliui kaip visi. <…> Mes visi – gražiai aprengtos marionetės. Mūsų balsais kalba nematomasis lėlininkas – Papratimas; visi mūsų judesiai, kupini kančios ir aistrų, tėra jo siūlo trūkčiojimai. Žmonės panašūs į milžiniškus ryšulius, kuriuos matome auklių glėbyje. Ryšulys atrodo didžiulis ir ilgas, putoja plonais nėriniais, spindi glotniais kailiais ir dailiais audeklais; tačiau po visomis tomis grožybėmis slepiasi mažulytis, raudonas, paklaikęs žmogutis, kurio balsas – tik bežodis klyksmas.”

Jerome K. Jerome

“Kaip mes rašėme romaną”

Pildau sau duotus pažadus ir neriu stačia galva į literatūrą. Kaip labai be reikalo buvau apleidusi šį visavertį malonumą, vaje.

Rodyk draugams

Apie objektyvų požiūrį į savo galvos turinį

Telling me I can do anything I want is like pulling the plug out of the bath and then telling the water it can go anywhere it wants. Try it, and see what happens.”

Asking the head I have now to explain its own thinking is as pointless as dialing your own telephone number on your own telephone: Either way, you get an engaged signal. Or your own answer message, if you have that kind of phone system.”

And it isn’t that I’m so unhappy I don’t want to live anymore. That’s not what it feels like. It feels more like I’m tired and bored and the party’s gone on too long and I want to go home. I feel flat and there doesn’t seem to be anything to look forward to, so I’d rather call it a day.”

I don’t think you can call it stalking when it’s just phone calls and letters and emails and knocking on the door.”

N. Hornby

Dešimta diena be tabako. Pilnatis.

Rodyk draugams

Apie natūraliąją atranką, rūkalius ir šmutkes

<…> atėjęs į darbą pamačiau prie lango priklijuotą didžiausią sklebimą:

Neįleidžiami:

socialistai; lankytojai su mobiliaisiais telefonais; moterys su silikoninėmis krūtimis; sodomistai; lankytojai, pasidarę plastines veido patempimo operacijas; lankytojai, mokantys kredito kortelėmis; velsiečiai; vegetarai; nerūkantieji; pensininkai; abstinentai; lankytojai su elektroninėmis užrašų knygelėmis; žiniasklaidos darbuotojai; “Groucho” klubo nariai; darbininkų klasės atstovai; komikai; neįgalieji; lesbietės; akli šunys; storuliai; Liverpulio gyventojai; vaikai; jogurto valgytojai; lankytojai su dizainerių sukurtomis rankinėmis; krikščionys; belgai; pasipūtę smirdžiai, kurie užsimano risotto; rudaplaukiai; buvusios žmonos.”

Džyz, aš dievinu Sue Townsend sąmojį. Štai tokia ta natūralioji atranka. Whahaha. Šiandien per radiją (taip, aš klausiau radijo, nes buvau viešoje erdvėje ir negalėjau niekur pabėgti) Vedėjas klausė publikos: “ką darote su žmonėmis, kurie pageidauja rūkyti jūsų mašinoje? Kaip jų atsikratote?”

Kristau, karaliau, kas per? Aš realiai biški bbd ant tokių, kurių mašinose nerūkoma. Tai tarsi kažkoks filtras. Pastebėjai, kad 9/10 žmonių, kurie ima tranzuotojus, rūko? Aš manau, kad tai parodo tam tikrą socialinę tendenciją. Bet ne visada, sutinku.

Tiesa, dar nesakiau, kad nusprendžiau nebepirkti rūbų parduotuvėse (nebent nebesveikas sale‘as). Ne rūbais meilę, juk lieti, o oda! Amen.

Rodyk draugams

Skaitau G. G. Marquez

“But when a woman decides to sleep with a man, there is no wall she will not scale, no fortress she will not destroy, no moral consideration she will not ignore at its very root: there is no God worth worrying about.”

“My heart has more rooms in it than a whore house”

“If I knew that today would be the last time I’d see you, I would hug you tight and pray the Lord be the keeper of your soul. If I knew that this would be the last time you pass through this door, I’d embrace you, kiss you, and call you back for one more. If I knew that this would be the last time I would hear your voice, I’d take hold of each word to be able to hear it over and over again. If I knew this is the last time I see you, I’d tell you I love you, and would not just assume foolishly you know it already.”

“The world must be all fucked up,” he said then, “when men travel first class and literature goes as freight.”

“Don’t let yourself die without knowing the wonder of fucking with love.”

“Always tell what you feel. Do what you think.”

“Together they had overcome the daily incomprehension, the instantaneous hatred, the reciprocal nastiness, and fabulous flashes of glory in the conjugal conspiracy. It was time when they both loved each other best, without hurry or excess, when both were most conscious of and grateful for their incredible victories over adversity. Life would still present them with other moral trials, of course, but that no longer mattered: they were on the other shore.”

“One can be in love with several people at the same time, feel the sorrow with each, and not betray any of them.”

“She likes to try everything, out of curiosity, but she’ll be sorry if she isn’t guided by her heart.”

“Just because someone does not love you as you want, it does not mean that you do not love with all his being.”

Tiek daug mano minčių taip taikliai sukoncentruota į viena.

Rodyk draugams

Beautiful Norma Jean

Niekada iki šiol neskaitinėjau nieko, ką buvo pasakiusi Marilyn Monroe, tik kadaise teko skaityti jos biografiją. O štai šiandien atradau visai neblogų jos pasisakymų. Here we go.

A career is wonderful, but you can’t curl up with it on a cold night.

I am not interested in money. I just want to be wonderful.

I don’t mind living in a man’s world as long as I can be a woman in it.

It’s better to be unhappy alone than unhappy with someone - so far.

I’m selfish, impatient and a little insecure. I make mistakes, I am out of control and at times hard to handle. But if you can’t handle me at my worst, then you sure as hell don’t deserve me at my best.

I believe that everything happens for a reason. People change so that you can learn to let go, things go wrong so that you appreciate them when they’re right, you believe lies so you eventually learn to trust no one but yourself, and sometimes good things fall apart so better things can fall together.

Imperfection is beauty, madness is genius and it’s better to be absolutely ridiculous than absolutely boring. When it comes down to it, I let them think what they want. If they care enough to bother with what I do, then I’m already better than them anyways.

A wise girl kisses but doesn’t love, listens but doesn’t believe, and leaves before she is left.

The real lover is the man who can thrill you by kissing your forehead or smiling into your eyes or just staring into space.

We should all start to live before we get too old. Fear is stupid. So are regrets.

Well behaved women rarely make history.

Life’s a beach, mažuliai. Beje, rytoj ryte man teikia diplomą.

Rodyk draugams

Esi tai, ką valgai?

Bon jour. Rodos, grįžusi, dar neaptariau vienos opiausių sau temų – maisto. Kadangi visus savo maisto davinius turiu sužiūrėti baisiai atidžiai, tai, galima sakyti, skaičiuoju grūdus, kaip ta coliukė. Deja, tenka pripažinti, kad buvo keletas etapų, kurių metu pamečiau valią ir sutrikdžiau režimą (už ką dabar atgailauju) – Hiutenfelde visą maistą patiekdavo mokykloje, o ten tų visų skaičiukų sužiūrėti beveik neįmanoma (tarkim, jie deda aliejaus į balandėlius. No idea, kokiu tikslu, tad turbūt neblogai atrodydavo, kai dešimt kartų prieš valgydama nusunkdavau riebalus nuo įvairių patiekalų). Maistas ten būdavo ypač skanus, bet kartais tikrai jausdavau, kaip mano organizmas stebisi netikėtai (ir nenumatytai) gautu kalorijų kiekiu (nes visgi visiškai viso riebalo iš kokios keptos žuvies neišsunksi). Populiariausi patiekalai – blynai (žinoma, kepti ant aliejaus ir, žinoma, patiekiami su uogiene arba grietine), košės (virtos 3,5% riebumo piene (šiaip vartoju 1% ir mažiau)), įvairūs makaronų apkepai (kurie irgi skęsdavo aliejuje, irgi nesuprantu, kodėl), įvairūs mėsos kepsneliai (viskas kepama ant aliejaus, virta ar troškinta mėsa – neįsivaizduojamas dalykas), net gi bulviniai patiekalai (buvo ir kugelio ir cepelinų, kurių net Lietuvoj tekdavo ragauti ypač retai), na ir galiausiai, spurgos, bandelės bei tradiciniai vokiški maistai – plastmasinė šviesi ar tamsi duona (toast‘ų akyse nenorėčiau matyti artimiausius dešimt metų, ačiū), prie kurios galima patiekiami įvairių rūšių sūriai, uogienės bei mėsgaliukai.

Žinoma, siekiant išlaikyti linijas, galima rinktis mažesnes porcijas – nuoširdžiai stengiausi tai daryti, tiesą sakant, net ir negalėjau kitaip, mat skrandis jau tikrai susitraukęs gerokai. Deja, savo maisto kasdien ten nepasigaminsi – artimiausia parduotuvė už 5km, o kelionės kaina pirmyn-atgal – 6 eurai, šadytuvo kambaryje nebuvo, tad teko bandyti laviruoti esamomis sąlygomis. (Tik negalvok, kad skundžiuosi, toli gražu, all in all gyvenau ten kaip inkstas taukuose ir gimnaziją miniu tik pačiais geriausiai žodžiais). Jei būčiau valgiusi kaip senais gerais laikais, kai apie jokias dietas niekas dar negalvojo, turbūt, būčiau priaugusi kokius 6-7kg, na o dabar, kad ir kaip stengiausi, priaugau 3kg iš tų numestųjų 12. Prisidėjo ir tai, kad kai gyveni 2min kelio nuo mokyklos, o kitur nelabai ir iškeliauji, darbe sėdi sėdi sėdi, tai judėjimo gyvenime sumažėja iki visiško minimumo.

O štai prieš atkeliaudama į Hiutenfeldą Berlyne dažniausiai misdavau vaisiais ir daržovėmis, kurie turkų turguose buvo ypač nebrangūs – kilogramą bananų nusipirksi ne brangiau nei už 1eu, mandarinų – taip pat, visų kitų vaisių kainos taip pat panašios. Reikėtų nepamiršti, kad ir pasirinkimas – įspūdingas. Tų pačių mandarinų parduodamos gal penkios rūšys, visą šaltąjį sezoną rasi ir persikų, slyvų, cukinijų, baklažanų, net krapų ir visokių kitokių dalykėlių (kai kurių pavadinimų net nežinau) prieinamomis kainomis. Taip pat Vokietijoje įpratau viską pirkti dideliais kiekiais – taip ir į parduotuvę tenka užsukti rečiau ir viskas gaunasi žymiai pigiau. (pvz. dėžutė javainių batonėlių (8vnt.) - 1,2eu, pakuotė jogurtų (4vnt.) – 1eu ir t.t. ir pan.

Kai grįžau čia, pamačiusi kainas parduotuvėse, pašiurpau. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą kažką pirkau Lietuvoje pradėjo beveik metai, o kainos per tą laiką tik pakilo. Užvis didžiausia prabanga – jogurtai ir visokie varškiniai dalykai, be kurių gyventi negaliu. Bene viskas kainuoja tiek pat, kiek Vokietijoje, o kai kas – ir daugiau. Vienintelis privalumas Lietuvoje tas, kad, laimei, dar turime nemažai natūralesnių produktų ir šiek tiek patogesnis kai kurių alkoholinių gėrimų pasirinkimas (Vokietijoje apstu įvairiausių vynų žemomis kainomis, o padorią degtinę rasti ne taip paprasta). Kalbant apie pinigus, neepamirškime, kaip skiriasi pragyvenimo lygis – pas juos 500eu – turbūt žemiausia įsivaizduojama suma, už kurią galima išgyventi mėnesį (ir tai, Berlyne, pigiausiame Vokeitijos mieste), kai tuo tarpu pas mus, kaip žinai, situacija kur kas prastesnė: gauti ~1000lt atlyginimą už pvz. darbą parduotuvėje, kiek žinau, yra visiškai normalu. Mokėti ~500lt už nuomą ir komunalinius mokesčius, ~400lt išleisti maistui, ~100lt – transportui – taip pat. O kur kitos išlaidos? Pramogos, rūbai, avalynė, higienos reikmenys, neplanuotos išlaidos, vaistai, santaupos ir visa kita? O kas, jei namuose klykia koks beibis ar, dar baisiau, keli? O kas, jei ištinka nelaimė ir tenka kurį laiką nedirbti arba to darbo neturi iš viso? Visai nestebina, kad prie lentynos “nukainota” spiečiasi minios, o optimos produktai, pagaminti iš skirtingų spalvų miltukų – populiariausi. Žmones slegia ne tik suvokimas, kad sąžiningai dirbdami jie ne visada sau gali leisti bent kartą į savaitę valgyti mėsos, bet ir tai, jog toje pačioje parduotuvėje vaikšto ir tie, kurie gali sau leisti ir leidžia žymiai daugiau. Negaliu vertinti objektyviai, bet, ko gero, savo mažiui paaiškinti, kodėl kitam vaikiui mamytė perka Nykštuką, o jam – optimos vanilinius, ne taip jau ir paprasta. Ir visai nenuostabu, kad turime tiek piktų žmonių, nesišypsančių pardavėjų ir susiraukusių senukų. Bepigu į viską žvelgti optimistiškai, kai kiekvienas išėjimas, kai kažko prireikia, tampa kova už būvį. Vokiečiai ne visada gali sau leisti kažkur pakeliauti ar nueiti į brangų restoraną, o pas mus nemažai tokių, kurie kartais turi rinktis – apsipirkti vaistinėje ar maisto prekių parduotuvėje, nes ir ten ir ten išeina ne visada.

However, suprantu, kad nieko naujo nepasakau, bet negaliu neaptarti to, ką regiu kasdien. Gal po kelių metų viskas bus geriau, skaitysiu ir džiaugsiuos, galėdama palyginti.

Grįžkime prie mano mitybos įpročių Lietuvoje. Ką valgau čia? Einamiausi ir nepamainomi produktai – pasukos, varškė, jogurtas (pats paprasčiausias už 2.19lt), greipfurtai, kriaušės, obuoliai, duona, burokai, kopūstai, morkos, svogūnai, ledai, be kurių negaliu gyventi, makaronai, kiaušiniai. Ir taip maitindamasi per balandį maistui išleidau 230lt. Gali būti tikra/s, kad skaičiuoju kiekvieną centą, gaudau kiekvieną akciją ir dauguma tų produktų – optimos ar iš tos pačios serijos. Nepamiršk, kad dalį maisto atsivežu iš mamos rūsio ir kartais valgau svečiuose pas šeimą. Vokietijoje ir Austrijoje nei svečiuotis tekdavo, nei mamos rūsį turėjau, bet mėnuo prasimaitinti man kainuodavo ne daugiau nei 90 eurų. Ir patikėk, maisto racionas būdavo kur kas turtingesnis ir įvairesnis. Na, galiu tik tikėtis, kad kaip nors atsikratysiu tų karališkomis sąlygomis užgyventų kilogramų ir kaip nors išliksiu sveika ir stipri.

Tiesa, keli dalykai Lietuvoje pigūs – kanceliarinės prekės, telefono ryšys, cigaretės ir darbo jėga. Tik tiek. Aj, ir dar Charlie picos su kuponiukais.

After a certain point, money is meaningless. It ceases to be the goal. The game is what counts.”

A. Onassis

…Pasakė graikų miljonierius. Kaži, ar viskas atrodytų taip paprasta gurgiančiu skrandžiu.

Rodyk draugams

Pabusti iš letargo miego

Viskas. Gana sirgt, liūdėt, stresuot, kompleksuot ir panikuot. Oficicialiai skelbiu pavasarį. Daugiau jokių treningasų, jokios tinginystės, bevalystės (bevališkumo?) ir apatijos. Išsiritu iš savo kiauto ir pradedu šviesesnį etapą. Šiandien skaitinėjau Nick Hornby, the truth will set you free, taip? Tai the truth is, kad aš tikrai nenoriu būti ta susisukusia viskuo nepatenkinta, nelaiminga mergaite. Go on, say what you want. Whatever it is, say it to yourself. Ko noriu, aš žinau, gal garsiai ir nesakysiu, bet išdrįstu ištarti sau. Pasveriu visus už ir prieš, suvokiu situaciją blaiviai ir metu paikas mintis iš galvos. Sveikas pragmatizmas ir jokių sentimentų. Dar kartą. Važiuojam.

Rodyk draugams

Vėjai

Nelieki ašarų dėl niekų – paskęsi.” (G. Dauguvietytė)

Aš – vaikščiojantis chaosas. Mergaitė raganaitė susivėlus, ant viso pasaulio nusispjovus kaip niekad.

O šitoks atsirado ant mano sienos.

Rodyk draugams

Speigas (nors ir nėra šalta)

“You know that things aren’t going well for you when you can’t even tell people the simplest fact about your life, just because they’ll presume you’re asking them to feel sorry for you.”


Nick Hornby

Nesu labai džiugi pastaruoju metu. Rodos, lyg ir viskas gerai, bet. Bet klykia draskos jausmai, neturėdami, kur pasidėti. Dabar, kaip ir žiemą ir daug jų atgal.

Tik Fever Ray ir The Black Keys ir The National. I’m afraid of everyone. Ir Herbjorg Wassmo. Kaip aš nemėgstu skųstis, po šimts. Bet atrodo, kad tik tai ir teveikiu. Hell yeah.

Rodyk draugams

Apie reality, kraujinį steiką ir tai, kaip greitai bėga laikas

“…Belieka sutikti, kad gyventi sunku ir su vyrais ir be jų. O metams bėgant paaiškėja, kad gyventi sunku ir su vyrais, ir be jų. O metams bėgant paaiškėja, kad laimės neatneša joks vyras.Gali atnešti galvos svaigulį ir norą vėl laikytis dietos, gali užtaisyti naują vaiką ir taip toliau, bet laimę?.. Tai tik moteriškos brandos padarinys. Ir laimingas gyvenimas sykiu priklauso nuo išlaikomos distancijos: ten tavo, o čia – mano. Svarbiausia – tinkamai pasirinkti. Nes daugumos vyrų geriau visą gyvenimą ilgėtis nei turėti vien sau.“

“Kai filme herojė, skambant ištęstai muzikai gurkšnoja vyną ir žiūri į lango stiklu riedančius lietaus lašus, ir kamera lėtai apsisuka aplink, tuoj pat parodydama tą, apie kurį ji svajoja, tokį pat liūdną – žinoma, žavu, bet tai visai kas kita, nei pasiilgimas, kurį patiri realiai, nes nuo išgerto vyno apsisnargliuoja nosis, ir visai neaišku, ką veikia tas kitas, gal ramiausiai išgyvena santykių su žmona renesansą ar sako “zuiki“ visiškai svetimai blondinei, nes dabar pajuto išdavikiško dulkinimosi skonį ir bando atsigriebti už visus ištikimus metus – o tai įsivaizdavus nosis apsisnargliuoja dar labiau.“

“Vyras, vieną kartą išėjęs, išeis dar nesyk – nes dar nesyk sugrįš.“

“Apie futbolą: kai Rokas buvo mažas, jį draugai kviesdavo žaisti futbolą, bet jis neidavo, nes norėdavo, kad jį įkalbinėtų, todėl jį įkalbinėdavo – bet kuo labiau stengdavosi, tuo labiau jis užsispirdavo neiti, ir galiausiai likdavo namie prie lango ir verkdavo žiūrėdamas, kaip kiti žaidžia be jo. Nes jam niekada nereikia to, ką gali gauti.“

“Tik neatsakyta meilė gyvena, tačiau joje visada slypi suicidinė tendencija.“

U. Barauskaitė “Dešimt“

Taip yra, supranti.

Buvau šiandien dinner party, kai atsisveikinėjau su šeimininkais, kambariokas jau miksavo martini su grapa ir teigė, jog skonis kaip jagerio. O aš šiandien net pagaminau tinginį visiems ir pirmą kartą gyvenime valgiau steiką su krauju. Sorry, draugai, aš lieku prie miusli, apelsinų ir jogurto - ne man tokie delikatesai. Ryt galėčiau eiti į kalėdinį turgelį, bet man šalta, todėl eisiu, kai jau tikrai reikės. Šiandien skambinau į Lietuvą, pašnekovai rėkė, kad žiauriai laukia, kada grįšiu. Kai kas jau dienas skaičiuoja. Gera dėl to nesvietiškai. Negaliu patikėti, jog liko mažiau nei pora savaičių. Tai tiek naujienų iš mūsų fronto.

Rodyk draugams

Gyvenimas - nesibaigiantis serialas

O šiandien buvo įdomi diena. Ryte nuėjau pas daktarus ir netikėtai apturėjau mini operaciją be nuskausminamųjų. Neneigsiu, sėdėjau amo netekusi gerą pusdienį. Skauda, taip, labai skauda, viskas, žinoma, vardan gero, bet! Pasijutau kaip kokiam grožio peily, kur veidus pjausto kaip niekur nieko be jokių parkių.

O vėliau aplankė tokios naujienos, dėl kurių apsiblioviau kaip mažas vaikas ir visą dieną nenustoju ašarot, kai pagalvoju apie tai, kaip kai kas šiame pasaulyje pasikeis. Tos ašaros - nei liūdesio nei džiaugsmo, o, greičiausiai, jaudulio išraiška.

Dabar – penktadienis namie su The Libertines, internetiniais pokalbiai su žmonėmis bei Inez van Lamsweerde and Vinoodh Matadin nuotraukų vartymu.

Šiandien buvo graži diena, indeed.

“It’s no good pretending that any relationship has a future if your record collections disagree violently or if your favorite films wouldn’t even speak to each other if they met at a party.”

N. Hornby

Joa? Aš sakau, kad taip.

Rodyk draugams

Flashback’ai

‚<...>
Atsimeni vėl
Savo pirmąją
Meilę — Mergaitę
Iš tolimo
Prarasto
Ryto.
<...>
Ir stovi,
Klausai,
Kaip širdis
Tavo rauda,
Rasa
Ant šaligatvio
Tekši.
O ne!
Ta rasa —
Ne rasa.
Tai tik žvaigždės
Pabirę.
<...>‘
P. Širvys

Vaje, kiek praėjo dienų. O atsimenu kiekvieną akimirką it tai būtų nutikę kątik. Dabar aš jaunesnė, tik labiau subrendusi; nuoširdesnė, tik išmokusi geriau apsimetinėti; paprastesnė, bet išdidesnė.

http://www.youtube.com/watch?v=ZTHcrBWMJek

Remember remember

That November

O dabar gyvenam toliau, dar ir kaip gyvenam! Dabar taip keistai malonu sutikti žmones, beprotiškai įsimylėjusius save, dar įdomiau juose atpažinti tiek būdingų sau savybių.

Die ganze Welt dreht sich um mich

denn ich bin nur ein Egoist

‘Nowadays most people die of a sort of creeping common sense, and discover when it is too late that the only things one never regrets are one’s mistakes.’

O. Wilde


Pamažu, bet pagaliau prarandu baimę klysti.

Sako, gyvačių kerėtojais gimstama, ne tampama.

Rodyk draugams

Apie Berlyną

„Why not. People will need to escape more and more: TV is tired; church has no hit; family scenes can‘t be 24/7; restaurants are tedious; walking is great but you have to come indoors. I say nightblubs.“

„Berlynas – miestas, kuris visad turėjo to papilvę kutenančio erotizmo“.

O štai čia prasideda kiekviena mano diena.

Rodyk draugams

Literatūrinis rojus, šaltis ir rūkaliai

Šiandien dalyvavau paskaitoje pavadinimu (Un)reliable Narration. Iš pirmo žvilgsnio skamba (atrodo?) visai neįspūdingai, bet po paskaitos išskridau kaip ant sparnų. O dėstytojas! Oooo. Sakiau gi, kad patinka protingi vyrai. Jauni protingi vyrai. Jauni patrauklūs protingi vyrai patinka labiausiai. O tekstai! Peržvelgiu kurso programą ir atrodo, kad patekau į literatūrinį rojų. Nabokovas, C. Palahniuk, Poe… (Pernai per literatūros paskaitą buvo galima pasirinkti - arba pristatinėji kažką iš Sąrašo, arba pasirenki, ką nori. Grupiokai pasirinko Fight Club. Mūsų Nuostabioji doc. dr. (!!!) dėstytoja po prezentacijos pasakė, jog pirmą kartą girdi apie šią knygą ir nemano, kad studentams derėtų pristatinėti tokį šlamštą (!!!), kad čia visai bevertė literatūra ir apskirtai, ką jūs sau manot. Galvojau, išgriūsiu. Doc. Dr.! Bliatt! Pas ją už egzus niekas negauna daugiau nei 8, nesvarbu, kaip tobulai atsako į klausimus. Kaip aš nekenčiu tokių nelaimingų nepatenkintų moteriškių, ir išvis!..) Dar įdomiau, kad narration nagrinėjimui naudojami ir filmai – Donnie Darko, Memento, Lynčas ir kiti. Taigi čia pasaka! Aš, pavyzdžiui, kadangi skaityt ne visada moku, darysiu research‘ą ir prezentaciją apie The Others. Jei taip ir toliau, tikrai pradėsiu mėgti universitetą.

Aj, tiesa. Chebra, nu gi meskit rūkyt, visai nebemadinga, negražu ir nekvepia. Kamon. Dar negražiau, kai braunies per minią ir pučia tau į veidą dūmus arba turi visaip sukiotis, kad nepasigautum iš cigariuko į paltą/kūną/veidą.

Nusipirkau bilietus šventėms į Lietuvą. Taip jau gausis, kad naujaką čia, in Berlin. O ryt eisiu pirkti visokių šildančių daiktų – tokių, kaip kepurė, pirštinės, paltas. Jau nebe tas amžius, kai dėl grožio galima kentėt. Niaa.

Pažįstamas įdėjo šitą foto, tikiuos, nesupyks, jei nugvelbsiu trumpam. Man gražu. (Tik, gaila, kažko rezoliucija išsikraipė.) Fone galėtų grot Yonderboy – All We Go to Hell (varnos!).

Rodyk draugams

Ir vėl Škėma

‘Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
“Aš vesiu tave, Jone. Gerai?”
“Gerai”, tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.
“Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?”
“Gerai.”
Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.

Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.

Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų-savanorių dūdų orkestras, grojąs tango “Pantera” laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė - išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.’

Skaitau ir galvoju, kaip norėčiau mylėt žmogų, kuriam tai būtų taip pat gražu iki beprotybės. Man atrodo,  aš net  jį pažįstu.

Rodyk draugams

Apie rudenį bei amžiną katės ir pelės žaidimą

‘Įsivaizduokim: berniukas nori bendrauti su mergaite. Ji jam baisiai patinka. Mergaitei berniukas irgi baisiai patinka, bet pagal visuomenines taisykles ji privalo, net jei nenori, maivytis, kad berniukas jos siektų ir imtų ją vertinti. Abu verkia į pagalves vakarais. Pozityvu čia būtų tik tai, kad abu, kol maivosi, turi laiko pagalvoti nuodugniau – bet taip dažniausiai neatsitinka. Nes mergaitė iš principo maivosi, o berniukas iš principo siekia. Tai žaidimai. Primityvioji psichologija.

Mano katinas irgi vejasi tik tą daiktą, kuris ridenasi nuo jo kur nors po sofa. Bet mano smegenys berods labiau išsivysčiusios nei katino. Aš galiu rinktis, kokiomis taisyklėmis vadovautis.

Apžvelkime, kaip galėtų būti. Berniukas nori mergaitės, mergaitė nori berniuko. Jie, taikios ir subrendusios asmenybės, apie tai sau romantiškai kalbasi, ir tas laikas, kuris pirmajam variante buvo skirtas ašaroms į pagalvę, yra panaudojamas vienas kitą pažinti. Visi laimingi, ir štai du sveiki visuomenės nariai – ramūs, darbingi, be nepilnavertiškumo kompleksų, be neurozių, be depresijų. Gulim sau saulėkaitoj ir valgom apelsinus.‘

U. Barauskaitė

Matai, aš ne tik, kad nemėgstu žaist šituos žaidimus, bet dar ir nemoku. Todėl visą laiką ir baigias viskas susifailinimais. Arba taip jau išeina, kad pati to nesuprasdama maivaus. Bet, žinoma, viskas tuomet išeina natūraliai, ir, jei jau spyriojuos, reiškia, man neįdomu. Kartais, kai kokį vakarą pareina visiškos vienatvės lomkės pradedu mąstyt, koks trumpas gyvenimas ir kokie beprasmiai visi tie durni žaidimai, kad, užuot spyriojęsi žmonės galėtu sau ramiai šiltai gyventi pamylėti ir laimingi. Bet tada ateina rytas ir vėl į karą.

Šiandien man rudenis, šiandien aš irzli, man nesiseka sutvarkyti reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti immediately, man lūžta nagai, man velias plaukai, aš darau rašybos klaidas ir man slogu. Persimiegojau gal, nežinau. Miegot patinka labai, nes kai miegu, man nereikia būti atsakingai. Man šiandien ne daugiau kaip 10 metų, aš vaikas, nesusipratęs vaikas, šaltą lapkričio popietę paleistas į lauką be kepurės.

Rodyk draugams

Katytė juoda, katinas baltas vol.2

‘Kodėl jie mano, kad moteriškė turėtų susiprasti? – kad ir kiek vyras kartotų Myliu Geidžiu Pasiilgau – vis tiek bus vienu kartu per mažai. Bet stengtis reikia.

Kodėl jie mano, kad verkianti moteriškė nori pabūti viena? Verčiau paduotų krūvą nosinių.<…>

Kodėl jie mano, kad vyriški patarimai tinka moteriškų krizių atveju? Ir kodėl paskui stebisi lekiančiomis į savo galvą vazomis?.. Prisidirbo – tai tegu bent jau tyli ir glaudžia. Šikniai tie.

Kodėl jie nesupranta, kad visos akivaizdžiai gražios ir seksualios moterys nori girdėti, kad yra Protingos, o akivaizdžiai protingos – kad yra Gražios ir Seksualios? <…>

Ir paskiau: jei moteriškė sako Tu Manęs Nemyli ir taip toliau – tai reiškia, kad reikia skubiai ir įnirtingai tvirtinti priešingai. Nes jei akys ant kilimo – ir nieko nesakai, tai… Taip – Ir – Yraaaaa!!! O tada jau į dūdas – ir tegu tvarkosi, kaip išmano.

Bet jie vis tiek deda akis ant kilimo. Kodėl?

Kodėl jie nesupranta, kad jei moteriškė sako ‘būtų geriausia tave palikti‘ – tai reiškia ‘aš noriu kuo dažniau su tavimi būti, būkime-būkime-būkime!!!’; ‘nenoriu daugiau tavęs matyti‘ – reiškia ‘noriu, kad atsiprašytum ir pasakytum, jog negali be manęs gyventi!‘; ‘daugiau neliesk manęs!‘ – reiškia ‘mylėkimės kuo greičiau, tik būk žvėris…‘.

Juk niekas išvis neatidaro durų, kai tos frazės reiškia tai, ką ir reiškia.

Ir galėtų suprasti: jei bernas mano, kad moteris yra tai, su kuo having fun – tai jam iš viso nėra ką veikti su moterimis. Tegu eina su vienkartinėmis mergytėmis. Bloga Koncepcija ir Neteisingi Akiniai.‘

Iš U. Barauskaitės ‘O rytoj vėl reikės gyventi‘

Štai todėl aš turbūt taip ir liksiu viena visą gyvenimą, nes tie, kuriems tos durys atidaromos, nesupranta. O tie, kuriems durys užtrenktos, jie supranta, net labai gerai, bet jie niekam neįdomus. Gal kada išsidraskysiu, pasimokysiu ir susitaikysiu su mintim, kad žavūs niekšai niekada nebus gerais vyrais ir pažvelgsiu į kokį šaunų perspektyvų jaunuolį, bet kol kas, verčiau būsiu viena, nei beveik įsimylėjusi, verčiau toliau rymosiu sau namie ilgais žiemos vakarais, nei būsiu beveik laiminga. Man reikia aistros, man reikia žiežirbų, fanfarų ir sprogimų, man reikia, kad eičiau iš proto, pultų ant kelių, kad neštų ant rankų ir adoruotų (sakai – nebūna? Būna, po šimts, būna!), man koktu net pagalvoti apie ramiai sau rusenantį lauželį (gal dėl to ir sapnuoju tuos šyzovus sapnus apie nemylimus berniukus).

O be to, tu gi žinai, kad labai noriu, jog mano vyras būtų už mane žymiai protingesnis, nes taip tiesiog turi būti! Todėl kiekvienas žingsnis intelektualinio tobulėjimo link susiauriną galimybių ratą. Vaje vaje, vaje vaje.
http://www.youtube.com/watch?v=Ex1qzIggZnA

Rodyk draugams

Apie intelektą ir gamtą

‘Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas - sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.’

A. Škėma

‘Žinai, kuo didesnis žmogaus IQ, tuo labiau tas žmogus linkęs pamiršti, jog tėra viso labo apsiuostantis gyvulys. Bet už gamtą vis tiek gudresnis nebūsi. Geriausias seksas būna kaipsyk su tais, kurių nesinori niekam rodyti.

Kokia nors moteriškė, kurios IQ menkutis kaip sraigės, man regis, mažiau nukrypsta nuo gamtos duoto kurso. Į dvi dalis ji nesiplėšo. Tik išsiskečia, kai dulkinasi ir gimdo – viskas.

O aš plėšausi: ir uostau, ir galvoju. Čia ir slypi mano nelaimės.’

U. Barauskaitė

Taip, bliamba.

Rodyk draugams