Mahila

“Nelieki ašarų dėl niekų – paskęsi.” (G. Dauguvietytė)

Aš – vaikščiojantis chaosas. Mergaitė raganaitė susivėlus, ant viso pasaulio nusispjovus kaip niekad.

O šitoks atsirado ant mano sienos.

O tiesa, kažkada kalbėjau apie brendus ir dėsčiau, kaip aš myliu starbuksą. Tai čia buvo ėdesys/gėresys, o dar yra pora medžiaginių brendų, kuriems atsispirti man labai sunku. Kai pamatau kokį geresnį jų produktą, literally pradedu krykštaut ir seilėtis, o širdis - permušinėt. Ponios ir ponai, mano šmutikinės meilės viršus – Only ir Adidas. Kodėl? O todėl, kad nesvietiškai myliu treningasus, oldskūlinius spalvų derinius, juodą, pilką ir mėlyną spalvas, odą, denimą ir apie save rėkiantį patogumą. Todėl, kad, skirtingai, nei diesel ar miss sixty, dėl kurių irgi truputi galva sukas, šiuos dvejus dar šiek tiek įkandu, o kokybe jie visai neatsilieka nuo kątik paminėtųjų. Tai va, jei nori mane nupirkti, tipsas tau.

Berlin Fashion Week taip labai nesužavėjo, kad vieną dieną pasivaikščiojus po renginius, ūpo eiti ir kitas dienas nebeliko. Užuot sėdėjusi Fight Club‘o (knygos) analizavime, rymau namų zonoj ir analizuoju romantic comedies. Bet pažadu, į filmo analizę eisiu.

Mano to do list‘as plečiasi iki be galybės, o aš nieko nedarau. Gal ir nieko tokio, juk viskas, vienaip ar kitaip, praeis, tik klausimas, kiek sėkmingai, jei nedėsiu pastangų. Už lango pliusas ir nei lašo sniego, bet man vis tiek žieminis miegas.

Užtat nusipirkau kaukę/domino, ko ieškojau taip ilgai.

Atsiuntė čia vieną tokią knygelę apie horoskopus – ženklų savybes bei gebėjimą orientuotis romantiškuose santykiuose. Na žinai, paskaičius peršasi išvada, jog joa, aš šauni, veikli, komunikabili, nuoširdi ir atvira pasauliui, bet all in all laimės meilės santykiuos nenusimato. Tai toliau sakau, kad netikiu tais horoskopais visais, ha.

Šiandien buvau prekybcentry. Viskas, prasidėjo visiški seilai, ir, rodos, čia labai tinka ta lietuviška patarlė – žiemą – brolis, vasarą – molis. Visi apsišopino overpriced kepurėm, skafandrais ir šalikais, tai dabar viskas taaaip atpigo, kad uoj. Ir Kalėdų blizgučiai, aną savaitę dar buvę visišku top‘u, per kelias akimirkas išėjo iš mados, show must go on, vasario šventės ant nosies, duokit kelią širdutėm.

Tiesa, ką tik nusidažiau galvą (pildomi naujųjų metų pažadai). Tu neįsivaizduoji, kaip blogai. Kaip baisu. Kaip negražu. Kaip baisu. Tiek baisu, kad jau net nebesibaisiu, o žvengiu, nes jau nieko čia nepadarysi. (Atrodau kaip neprinokęs abrikosas. True story.) Ryt, turbūt, pirma kelionė bus ne į univerą, o galvos tvarkyt. Dabar išvis tokia šyza parėjo, o ką, jei raudonai kaip nors? (Raudona mergaaaaa/ Su plieno dalgiuuuu)

Skaityk visą darbo dieną ir praleidau universitete arba universitetiniais reikalais (neskaitant to, kad ėjau pirkt Sim kortelės, reikia gi įsimest vokišką, nes nu reikia. Man to telefono galėtų ir išvis nebūti, tai žinai…) ir aš vis dar čia. Universitetas pilnas beveik gražių berniukų su rankinukais ir stiliovais mokasinais bei visai negražių mergaičių su didžiu Nepasitikėjimu Savim, kuris šviečia per tris metrus, bei vynuogėm dėžutėse ir sumuštiakais folijoj. Dar vaikšto toks vienas tipažas, pavadinkim juos piligrimais. Tai – uniseksinio veido žmogiukai su kalnų batais, kalnų kuprinėm ir kalnų eilutėm, atrodo, ką tik nulipę nuo kokio mountaino ir pasiruošę absoliučiai bet kam. Paskaitos patiko ir net labai. Pastarosios paskaitos dėstytoja pasirodė tokia Simpsoniška, buvo be liemenuko ir tai matėsi (bliaaaatt) ir apkirpta taip labai nesėkmingai – vienas šonas lyg ir kirptas, kito turbūt nespėjo, supranti, aš šiek tiek suprantu, tai matau, kad čia tikrai negali būti stailas Tyčia. Bet užtat faina. Pasirinkau daryti prezentaciją tema ‘Sexism and Homophopia in Basketball‘. Ne dėl to, kad įdomu basketball, o dėl to, kad įdomu tie kiti du.

Universiteto didžiausias pliusas so far tas, kad jis manęs neVeikia. Nes VPU Veikė. Veikė taip, kad, rodos, kiekviena diena, praleista ten, tapdavo kažkokiu mazochistiniu pasiaukojimo aktu, todėl gerai, kad ilgainiui išmokau apsieiti nenueidama į jį ir vis tiek susitvarkydama su Svarbiais Reikalais. Tik antro kurso pradžioje buvo laikas, kai ten eiti buvo šventė, nes buvo mūsų kompanija, gitaros, alus kuprinėse ir pagirios antradienio rytą, buvo Bix karaokė trečiadieniais ir niekas, nei vienas ketvirtadienį į paskaitas neidavo, buvo nuostabus laikas. Iš tos kompanijos VPU nebesimoko 6 (iš 10!). Antro kurso antrame semestre, kai dirbau, būdavo, kad universitete nesirodydavau ir po dvi savaites, kas yra itin paradoksalu, kai gyveni lygiai minutė kelio nuo jo. Turėjau laisvą grafiką, supranti. Atsimenu, būdavo, pabundu, vidurdienis, o visas kambarys miega, nes už lango sninga, šalta, tai negi dabar risies iš patalo, kad eit į VPU? Šiek tiek pasiilgstu gyvenimo su antro kurso kambariokėm. Mūsų kambarys buvo anarchija be taisyklių, vienu metu sugebėjom jame nelegaliai gyvent keturiese. Daugiau nenorėčiau, bet va, studentiška patirtis, čia tau ne Pilaitė su trim aukštais ant keturių žmonių.

Trinuos kampais su kuprine, sėdžiu susidėjus kojas turkiškai ir skaitau Barauskaitę. Toks jausmas tarsi back to 2005, kai buvo šešiolikaseptyniolika, skaitydavau Clockwork Orange, kiekvieną pavasarį žiūrėdavau Romeo + Juliet su Dikaprio, ir ašarodavau, buvau labiau idealistė nei dabar ir net su arafatke mane identifikuodavo kaip Neformalų Jaunimą. Paskui sekė Didžiulė Meilė, Kablai, Rankinės ir isterijos, bet dūšia liko ta pati ir kur buvus kur nebuvus net praėjus šitiekai metų lenda sau besarmatė iš kažkur giliai. Žmonės nesikeičia, jau net aš pradedu pritarti šiai minčiai.

Sėdžiu dabar ir laukiu savo mentoriaus. Jis toks juokingas labai. Ūgio beveik kaip aš, plikas (t.y. plinkantis ir skutantis galvą), per ilgom plačiom kelnėm, paltu ir akiniais. Jis labai neišvaizdus, bet tiek spinduliuoja pasitikėjimu savim, kad net įžiebia savyje šiek tiek simpatiškumo. Matyt dėl to ir turi mergą Spindinčią Blondinę, aukštesnę už save kokiu pusmetriu. Jis ją nuolat visaip čiupinėja, gal net šiek tiek per įvairiai in public (suprask, kad ir prie manęs). Jam, spėju, kokie dvym septyni ir jis visada vėluoja. Anądien tarėmės dvyliktą, atidėjo pusei pirmos, tai šiandien net nemirktelėjau, kai iš šeštos atidėjo pusei septynių. Mada tokia, supranti. Vokiečiai punktualūs, ania? O aš tau kada sakiau, kad man labai patinka vienas toks tipažas – ne per aukšti, pliki vyrai su akiniais. Tai va, žinok, šitas visai nepatinka. Bet šiaip dairiaus šiandien ir tikrai – kaip gražu vyrai su akiniais. Aš nešneku apie šešių centimetrų dioptrijas, ne, aš kalbu apie tuos tokius, na žinai. Ir visai ne dėl to, kad mada, paklausk, kas žino mane, dar prieš kokius penkerius metus dėl to lydžiaus. O visiškas ledas, kai ir taip gražūs seksi berniukai užsideda akinius. Vienas bestfriendas grįžo iš Škotijos su nauju stiliuku ir iš gražaus ir seksi pasidarė ūber seksi, bet šitas nėra ir negali būti liečiamas, nes tokia tvarka gyvenime ir tiek. O pažiūrėti niekas nedraudžia.

Kai pradedu galvot apie gražius berniukus suvokiu, kad mano skonis jiems susiformavo mokykloj. Važiuodavau autobusu per visą miestą ir matydavau šimtus žmonių, o įsimylėdavau vyresnius perkarusius berniukus pamėlynavusiais paakiais ir dažytais plaukais. Mokykloj buvo keli tokie stiliovi stiliovi, su teisingų spalvų striukėm, rankinėm per petį, teisingom šukuosenom ir tom narkomaniškom akim, dvyliktokai. Žiūrėdavau į juos akis išpūtus, kuomet klasiokės spigino akis į tuos, kur su storesnėm cepkėm ant kaklo, nes čia Panevėžys, čia atskira respublika, trust me, ir net neįsivaizdavau, kad kada bent susipažinsiu su tais vaikystės svajonių berniukais. Berniukai atrodydavo kaip Josh Hartnnet filme Virgin Suicides ar Ewan Mc Gregor ir kiti Trainspoting‘e, kaip Pete Doherty, tie seksi niekšeliai. Kai kurie dabar galutinai nusinarkašinę, o kai kurie, visų nuostabai, peršokę į treningiukus, jau nebe Lietuvoje arba niekam nebeįdomūs.

Tiesa, šiandien girdėjau, kad ekonomika Lietuvoje Atsigauna ir dar vakar draugas sakė. Tai gal pagaliau išsipildys tai, ko labiausiai noriu, gal pagaliau nebebus reikalo ieškotis, kur geriau abroad? Gal finale visi besiblaškantys paukšteliai suskris atgal ir vėl gyvenimas virs kaip kadaise, kai buvo tie septyniolika?

Veik mėnesį negėriau alkoholio (du alaus kažkurį vakarą tik). Jaučiu, kaip Dirba protas, really. Man nostalgija, man ilgu, bet taip visiškai pozityviai, sėdžiu išsiviepus ligi ausų.
http://www.youtube.com/watch?v=2WTobJNGP_0&feature=related

Laikas Lietuvoje tirpsta, o kiekviena diena pateikia vis naujų siurprizų. Visą savaitgalį leidau Vilniuje, tik šiandien paryčiais parsikapsčiau Panevėžin. Keistos dienos. Milijonas seniai matytų ir pasiilgtų žmonių, daug juoko, pletkų ir vienas riebus kultūrinis šokas. Pliusas tai, jog savaitgalį dievulis aplinkybes sudėliojo taip, kad gavau progą susidurt akis į akį su bene labiausiai kamavusia dilema, nuo kurios jau tikėjausi pabėgti. Laimei, užteko valios pasielgti taip, kad dabar galiu sakyti, jog tai, kas slėgė senokai, pagaliau nebekamuoja. Teliko tik faktas – gana beviltiškų jausmų žmogui, kuris to nevertas. Aš stipri, aš graži, protinga ir gera ir rasiu tą, kuris mane vertins. Pykčio laikyti taip pat neverta – negali gi žmogus pamilt nemylinčia širdim.

Žinai, kas čia labai prajuokino? Po Austrijos gražuolių bernų visi čia tokie paprastučiai. Išvis, gatvės pilnos žavių susitvarkiusių mergaičių, kurias už parankės tempia visokie apsisnarglėję daigai. Fiak.

Dar buvau pamiršus, kaip visi geba spoksoti vieni į kitus. Akis išvertę piliečiai žiopsojo į mūsų kompaniją, kurioje buvo vienas naujos ultrastiliovas pažįstamas. Pamiršau, kad tai, jog Vilnius – sostinė, nelabai gelbėja jos gyventojus nuo provincialumo. Einamiausia eilutė vis dar tebėra džinsai, balti kedai ir džinsovkė. Prajuokino maksimos kamuoliukai ir tai, kad net Ž. Savickis turi knygą apie save. Nes čia visi turi knygą apie save. O jei dar neturi, tai ją rašo.

Faina, kad čia vis dar pigūs butai nuomai ir kelionės taksi. Visai nefaina nauja viešojo transporto sistema, tai, kad gatvės apšviestos taip mažai, jog einant kažkur naktį visai nesudėtinga išgriūt, o vairuot tamsiose gatvėse taip pat nelabai jauku.

Visai nefaina, kad stengies būt visiems geras, bet finale vistiek girdi priekaištus.

P.S. Gavau dovanų Barauskaitę!

Prie šito žavaus ir šviežio (tik jau pristatyto gerokai anksčiau) reikalo, nagus prikišau ir aš. Tik pamiršau pasivaideliant.

virtual fashion show SILVESTRIA by MIMI.C from MIMI.C on Vimeo.

Ryt pagaliau važiuojam į Insbruką kalnų  žiūrėt, ačiū Dievui prišnekėjau namų deives išlįst pasikultūrint, jei galima šią misiją taip pavadint. Šiaip gal ir nieko baisaus būtų keliauti vienai, bet vistiek kažkaip lievai (pirmyn-atgal 10val. traukiniu). Mums čia liko vos 6 dienos. Gal ir gerai, nes jau tikrai jaučiuosi stuck, reikia kažkokio judėjimo. Reikia tūsų, žmonių ir veiklos. Grįšiu, susitvarkysiu milijoną reikalų ir po poros savaičių lėksiu į Berlyną. Dėl buto niekas niekas neaišku. Neramu.
Beje, man labai labai reikia maikutės su Batman atributika. Labai labai. Gal žinot, kur rast? Nes nu taip man gražu, kad umiraju. Visokios iš suvenyrų paduotuvių padišovos netinka.

Penktadienį ryte pagaliau prisiruošiau psivaikščioti po muziejus. Kadangi labiausiai domino Schiele ir Klimtas, tai iš pradžių ėjau į Leopold Museum.


Šalia tikrai įdomių darbų čia mačiau daug briedo, toks lengvas balaganas priminė mūsų Nacionalinę Dailės galeriją, kur ne į temą greta sukabinti fotografijos ir grafikos darbai. Minėtieji Klimtas ir Schiele nenuvylė, tik pasigedau įžymesnių jų darbų. (Kiek žinau, didžiausią ekspoziciją turi Albertina Museum, gal dar kažkada užsuksiu ir ten, bet erzina mokėti 22lt už visai neįspūdingą parodą (kaip nutiko Leopolde)).

Naujas atradimas – Otto Muehl. Darbai, kurie kelia nuoširdžias emocijas, puiku.

Paskui ėjau į Kunsthalle.


Mano tikslas buvo paroda Street and Studio, kuri taip pat pasirodė visai kitokia, negu tikėjausi, bet netikėtai labiausiai sužavėjo atskira Keith Haring ekspozicija.


Genialus paprastumas ir fone skambanti Blondie muzika prablaškė po migdančių klajonių Leopolde. Kalbant apie Street and Studio galiu pasakyti, kad visgi street meną labai sunku pateikti ir tinkamai pristatyti tarp galerijos sienų.
Finale atsiradau Fish and Chips, Twice Please?! Visiškas balaganas.

O vakare sėdėjau namie, žiūrėjau Polanskio “The Ninth Gate“ su J. Depp‘u, už lango žaibavo ir trankės griaustinis ir supratau, kad vyksta penktadienis, trylikta. Cha.

Vakar buvom prie Hundred wasserhaus. Gražu.

Liko lygiai mėnuo iki Lietuvos, visai laukiu.

O čia normalu, kad guliu ir svajoju apie šmutkes? Rūbus, batus, rankinukus, auskarus, skaras, vėl auskarus… Vakar grįžau 4.30, o šiandien kėliaus anksčiausiai ryte, kad nusibelst į blusų turgų žvejot perliukų. Grįžtu po shoping‘o, o galvoj vis blaškos mintis, kad reikia dar ir dar ir dar. Dar tik šiek tiek ir jau tada bus gana. Bet kai pasieksiu tą būseną, garantuotai kažkas jau spės išeiti iš mados ir vėl reikės pildyt atsargas. Ir taip be perstojo. Man toks nuolatinis stresas dėl išvaizdos, kad kartais negaliu net užmigt, kiek apie tai galvoju. Dabar tereikia odinių auskarų, apyrankės, gėlėto ir juodo sijonų, ilgų rudeninių batų ir aš nusiraminsiu. Iki kokio spalio, čiuju.

Ar čia tik man taip atrodo, kad pastarojo meto mada nr.1 yra rašyt (gal tiksliau, dėliot) fashion blog‘ą? Kur bepasisuksi, visi juos rašo – pradedant fotografais (puiku), baigiant 15metėmis, kurios tiesiog skolinasi vaizdus iš kitų, nors nelabai supranta, apie ką eina kalba (gross). Visai nesvarbu, ką gali pasakyti apie tai, ką postini, esmė – prikraut į puslapį krūva ekskliuzyviai fashionistiškų nuotraukų ir tu jau mados karalaitė. Iš esmės tai manęs tikrai kažkaip rimtai nejaudina, tik vis tenka pabraidžiot po šlamštą, todėl nesusilaikiau neparašiusi šio komentaro.
Grįžkim prie Vienos. Čia gražu. Ir žmonės gražūs. Po pernai vasarą turėtos savaitės Lenkijoje, tikras atsigavimas. (festivalyje tarp 400.000 žmonių nuoširdžiai tikėjausi atrasti kažką žavaus, visgi, veltui. Ak, dar ir pražiopsojau galimybe išlikti kontakte su žmogum, kuris tikrai man ten kėlė nuotaiką, jei kas pažįstat ilgaplaukį Mantą iš Berlyno, netylėkit). Mes Lietuvoje tikrai neturim tiek puikių vaizdų ir vietų ir nekaltinkit manęs nepatriotiškumu, nes, visgi, tai – tiesa. Beje, vakar nuskilo pamatyt Him ir Wheatus gyvai. Nesu baisi fanė, bet proga šauni. Prasideda trečia savaitė čia, žvejosiu įspūdžius toliau. Laukiu nesulaukiu, kuomet eisiu žiūrėt Klimto ir Schiele.

Daug klausau Al Green. Pasaka.